|
<< Atgal
I n m e m o r i a m
JAUSMŲ RITERIS MIRĖ?
Viktoras Brazauskas
1941. I. 302005. XI. 11
Gimė Širvintų rajone, Taučiulių kaime.
Viktoro ir Janinos Brazauskų šeimoje
Metų žurnalo redakcijoje mano gimtadienio
išvakarėse ligos sutrauktais pirštais laikydamas rašiklį savo apsakymų rinktinės
Po Dievo padu (2000) tituliniame puslapyje užrašė: Kol gyvas, prisimink, kaip
rugpjūty svirpia smilgos.
Prisimenu. 1966-ieji. Studentų vasaros darbų
stovykla netoli Kėdainių. Nebesvarbu, kodėl nesutapo mudviejų ir stovyklos
viršininkės, komjaunimo lyderės, nuomonės. Nusprendėm, kad stovykloj negalim
pasilikti. Užlipom ant stogo, nuleidom sovietinę vėliavą, pasipustėm padus ir
leidomės į kelionę po Lietuvą.
Išdrįsom! džiūgavo Viktoras. Nepabūgom!
Kėdainiai, Utena, Ukmergė, Širvintos, Musninkai,
Taučiuliai. Viktoro tėvų sodyba. Mamos padengtas vakarienės stalas: grybai, bulvės,
naminukės lašas. Viktoro Vyresniojo daina:
Į kovą, aukštaičiai,
Į kovą, žemaičiai,
Į kovą, visa Lietuva!..
Viktoras Vyresnysis didžiavosi bajoriška kilme,
atrodė lyg ir išdidus, pasipūtęs, tačiau jo mėlynų akių žvilgsnis buvo tyras kaip
vaiko, balsas sodrių virpesėlių gama, akimoju suderinanti tramdomą skausmą ir
ūmai pro jo luobą prasiveržiantį džiaugsmą. Viktoras, be abejonės, iš tėvo buvo
paveldėjęs ir orios savigarbos, ir gilaus jausmingumo.
Nuo Taučiulių netoli benukeliavom. Suskaičiavę
kapeikas supratom: kelionė po Lietuvą baigėsi. Sėdėjom ant pakelės griovio krašto,
smilgos ausyse taip svirpė, kad mudviejų išsiskyrimas tapo apskritai žmonių
atskirtumo supratimu.
Tėvą prieš daugelį metų ragais mirtinai
sužalojo jautis. Mama, sulaukusi gilios senatvės, mirė 2003 m. kovo 14-ąją. Atėmė
koją, vaikštau pasiramsčiuodamas lazda, girdėjau telefono ragelyje Viktoro balsą.
Namai tušti. Apvogti. Laipioja pro langus. Išnešė paltus. Nebežinau, ar dar ką nors
rašau.
Kai kalbi apie Viktorą Brazauską ir jo kūrybą,
turi kalbėti apie mąstymą jausmais. Mus, draugus, Viktoro jausmingumas kartkartėm
glumindavo. Sveikas! surinka kur gatvėje. Ar žinai, kaip aš myliu tave, rapucha? Ir
tuoj liūdnai priduria: nežinai
V. Brazauskas 1961 m. atvažiavo į Vilnių,
įstojo į Kultūros ir švietimo technikumą, iš jo 1962 m. išėjo į kariuomenę. 1965
m. grįžo, įstojo į VU lituanistikos studijuoti. Mokėmės viename kurse su One
Baliukonyte, Maryte Kontrimaite, Antanu Kalanavičium, Bronium Kašelioniu, Aloyzu
Tendzegolskiu, Gediminu Griškevičium ir kitais vėliau knygas rašiusiais, dar
teberašančiais žmonėmis. Pirmą novelių knygą Vasaros muzikantai V. Brazauskas
išleido 1970 m. Tame pačiame PK aplanke išėjo ir Broniaus Radzevičiaus, Rimanto
Šavelio knygos. 1976 m. V. Brazauskas buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą.
Dirbo Respublikinėje bibliotekoje, Komjaunimo tiesos, Literatūros ir meno,
Gimtojo krašto redakcijose
Parašė šešias novelių ir apysakų knygas
(Antrąkart gimę, 1976; Nežinomų artistų gyvenimas, 1984; Kamanių
pieva, 1991 ir kt.). V. Brazausko kūryboje ir liūdesys, ir džiaugsmas
nuoširdus, gražus bei riteriškas. Kai kurios jo novelės kaip ir Juozo Apučio,
Bitės Vilimaitės, Ričardo Gavelio ir kt. reprezentavo geriausią XX a. paskutinių
dešimtmečių lietuvių novelistiką. Pavyzdžiui, Anderseno pasaka buvo įdėta į
lietuvių novelės antologiją slovakų kalba (Pol'ana so živou vodou, Bratislava,
1987).
V. Brazausko asmeninis gyvenimas buvo nelengvas.
Santuoka su kurso drauge Judita iširo. Viktoras labai mylėjo dukterį Vaidilutę,
didžiavosi, kad ji tapo dailėtyrininke. Šviesiai mąstė ir apie savo mirtį, kurią
artėjant nujautė, ir apie vaikaičių keturiolikmetės Ievos, penkiamečio Antano
ateitį. Pastarąjį dešimtmetį Viktorą, jau ligotą, globojo dailininkė ir
literatė Renata Baradinskaitė. Ji ir išvežė Viktorą iš tėviškės namų į
Širvintų ligoninę, kurioje po kelių dienų jis mirė. 2005 m. lapkričio 14 d. buvo
palaidotas gimtosios parapijos Musninkų kapinaitėse
Tu neverk, aš sugrįšiu namo dar,
Trečią kartą, kai vyšnios žydės,
jaunystėje dainuodavo Viktoras.
Jis nesugrįš. Mes įkandin išeisim. Tačiau
vyšnios žydės dar tūkstančius metų, vis naujų kartų~ jautrias širdis įkvėps
mylėti žmones, kurti literatūrą.
PETRAS DIRGĖLA
|
2005 m. lapkričio 15 d. |
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|