<< Atgal
Voratinkliais apsigobę eilėraščiai Jurgita Butkytė. VORATINKLIAIS APSIGOBUSIOS. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. 95 p. Anglų literatūrologas George'as Steineris
knygoje Tikrosios esatys rašydamas apie mūsų susitikimą su meno kūriniu
akcentavo itin svarbų to susitikimo aspektą atsakomybę tam, su kuo susitinku:
įsiklausant, įsižiūrint, atmetus visas prielaidas bei asmenines nuostatas reikia
leisti kalbėti pačiam kūriniui kaip atskiram, unikaliam fenomenui. Skaitydama pirmąją
J. Butkytės eilėraščių knygą Voratinkliais apsigobusios, šiuos G. Steinerio
svarstymus prisiminiau neatsitiktinai. Įmantrus, retsykiais manieringas, griežtos
sintaksės nesuvaržytas kalbėjimas, kartais, regis, pavirsta į nevaldomai tekantį
sąmonės srautą, įnarplioja į iki galo neišsakytus, neišreikštus minties šuolius,
keisčiausius regėjimus ir vizijas, ir iš tiesų kuria hermetiško, sunkiai suvaldomo ir
todėl sunkiai paskaitomo teksto įspūdį. Jurgos Lūžaitės, aptarusios šią knygą
Literatūroje ir mene (2005. IX. 16), abejonė, kas tai geniali poezija,
kurios neišskaitysi, nors pasiusk, arba tai totali grafomanija ir daugiau nieko, nėra
visiškai be pagrindo. Todėl G. Steinerio minėtoji atsakomybė, susidūrus su tokio
pobūdžio tekstu, ypač padidėja. Kaip atsiliepti į tokią poeziją, kaip į ją
reaguoti? Galima žiūrėti į prieš akis atsiveriantį tekstą tik kaip į žaidimą ir
tiesiog atmesti, pasiteisinus vieninteliu argumentu: Nepaskaitoma. Galimas ir
rizikingesnis požiūris: stengtis įsiklausyti, įsigyventi į teksto tekėjimą,
užčiuopti savitą santykio su aplinka formą, atpažinti mūsų gyvenamo pasaulio
interpretaciją, pajusti, kaip konstruojamos uždaros tokio teksto prasmės arba pats jų
nebuvimas.
Objektai, figūros, vaizdiniai taip
sparčiai ir kaleidoskopiškai vienas kitą keičia, kad retai kada ilgiau sustojama ties
kokiu vienu iš jų. Visa atrodo reikšminga, arba atvirkščiai: visa yra praradę
reikšmę. Jei kuris nors vaizdas tekančiame jų sraute išryškėja, tai trunka tik
trumpą akimirksnį: priartinta detalė ir vėl nutolsta, ištirpsta teksto
daugiažodystėje: kirmėlytė sunkiai kvėpuoja / gi turėsianti graužti / jau iki
galo / toliau / nei baimė ar / asfalto krūmokšniai (p. 47). Daiktų ir aplinkos
bruožai sukonkretėja, įgyja aiškesnę formą trumpesniuose tekstuose, kuriuose
sumažėja erdvės tūris ir sulėtėja vaizdų srautas. Paskutiniame (ir dar keliuose
kituose) knygos eilėraščiuose erdvė konstruojama iš lakoniškai nusakytų detalių:
gėlėtas arbatinukas, balta būdelė, guminis teletabio snukutis. Minimaliai užpildytoje
erdvėje keičiasi ir poetinio subjekto santykis su daiktais: jis tikresnis ir atviresnis
(plytelių prieblandoj / geltonas žaislas / ir aš, p. 93) nei tuose tekstų
fragmentuose, kur daiktus tik pamato pagavus, nepaprastai judrus žvilgsnis, bet jie
dingsta dar nespėję užkliudyti poetinio subjekto sąmonės. Tačiau ir ilgesniuose
eilėraščiuose galima rasti fragmentų, kuriuose realūs vaizdai, peizažo detalės ir
iš sapnų, prisiminimų, vizijų kilę motyvai susijungia stipriau. Tada jų kaitos
greitis sulėtėja ir pasirodo vientisesnė siužeto trajektorija: abi jau turėjome
uniformas / (sagas močiutė vadino kiaulės / speniukais) prisimenu / bėgu per pievą o
/ ant pakabos ji plaikstosi / ir šuo bėga aš vėluoju / į repeticiją ir danguolė /
kažkodėl bėga atrodo / prieš mirtinai pavėluodama jai / pažadėjau diktantą (p.
69). Atrodo, kad tuomet, kai dabarties laiką persmelkia būtasis, kai susigrąžinami
prisiminimai, J. Butkytės tekstas tampa atviresnis ir lengviau iškoduojamas. Pro tankų
metaforų ir virsmų raizginį ima šviestis aiškesni santykio su išoriniu pasauliu
kontūrai: kažkada vasara / buvo tokia kad jokioj / nukaršusioj knygoj nei
užrašuose / (vėliau bus patikrintas / kasdien padarytų darbų žvaigždutės /
skaistumas ) neparašyta / nors imk ir skalambyk / geležinėm sūpynių konstrukcijom /
ar į čiuožyklos viršų įkopus / staiga praregėk žvyro / nugludintais keliais (p.
71).
Vis dėlto negalima nepastebėti, kad
kartkartėm ir sunkiai iškoduojamą tekstą bent kiek atburia fragmentai,
liudijantys, kad jauna poetė geba gana įdomiai eksperimentuoti kalba: išaiškintų
syvų vaisiai / renkasi kokią iltį / ūtį ar irtį / galgi romų take care /
manai / kai būsim senukai? (p. 46) arba: mergele geroji / čiūto lylia / negirdyk
jautelio / čiūto lylia / neglostyk kojelių / čiūto lylia / jautelis įspirs tau
(p. 81). Štai tokie žaidimai, kai ispaniška realija iškalbama lietuvių sutartinių
intonacija, liaudies dainoms būdingais deminutyvais, kai poetė pajunta savitą kalbos
ritmą ir sulaužo jos tolygų bangavimą gausybe žvarbiųjų priebalsių (ir didis
džiaugsmas / žaliuose medžiuose / kai leidžias iš jų / vorai, p. 8), paverčia
tekstus gyvai kalbančiais kūnais, lengviau prabylančiais į skaitytojo sąmonę.
Tačiau vienas kalbos žaidimams kurti pasitelktas elementas į tekstus retkarčiais
įpinamos kitakalbės frazės, regis, nesukuria norimo efekto. Jos labiau atrodo kaip
svetimkūniai, o ne kaip organiška eilėraščių dalis.
Be jokios abejonės, pretenzijų į
siurrealistinį pasaulio suvokimą, siurrealistinį kalbėjimą aptariamoje knygoje yra.
Tačiau J. Butkytės eilėraščių ryšys su šia meno kryptimi neatrodo savaime
suprantamas ir neproblemiškas. Sakyčiau, priešingai. Siurrealistinio stiliaus
apraiškos dažniau atrodo kaip poetinė laikysena, poza, kurią ne visada pateisina ir
palaiko pats tekstas. Šioje recenzijoje jau buvo minėta, kad dažnai tekstai iš tiesų
panašūs į nesibaigiantį sąmonės srautą, į ištisą metamorfozių, erdvių ir
laikų keitimosi virtinę. Visa tai būdinga siurrealistinei pasaulėvokai ir kalbėsenai.
Bet atrodo, kad dėl pernelyg didelio stengimosi kalbėti kaip tik taip, t. y. miglotai ir
painiai, eilėraščiai paranda siurrealistiniam menui būdingą akibrokšto efektą. Jie
net nestebina. O sudrumstas kalbėjimas netgi neerzina, nes daugelis tekstų tiesiog
užsimiršta, jų dar nepabaigus skaityti. tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |