|
<< Atgal
|
|
ATSIMINIMAI.
DIENORAŠČIAI. LAIŠKAI |
|
ALBINAS BERNOTAS
Pro žiūronėlį
aprasojusiais stiklais
Iš rengiamos atsiminimų knygos Tai aš,
Paulius.
Gaila, kad atsiminimus apie Paulių Širvį tenka
rašyti po to, kai jau seniai perskaityta Rimanto Šavelio knyga Geriu žalią
tylą, ši knyga mane tiesiog nuginkluoja, atrodo, kad nelabai ką daugiau ir
beturėčiau pridurti, čia viskas sava, labai tikra ir pažįstama, Paulių ir aš beveik
tokį pat mačiau, naujų spalvų ir potėpių jo portretui kažin ar pavyks surasti. O
jeigu atsiminimų rašymas yra spoksojimas pro žiūronėlį aprasojusiais stiklais, tai
ir šiuo atveju man koją kaišios Rimantas: kai nepavyks ko kaip reikiant įžiūrėti
pačiam, persekios pagunda pasitikėti jo akimis, jo pastebėjimais, nuojautom. Bet šiai
pagundai mėginsiu atsispirti, nes vis dėlto su Širvio mane suvedė ir toliau
dešimtmečiais vedė visai kiti keliai ir klystkeliai. Sako, jog yra meilė iš pirmo
žvilgsnio, Rimantą ji, meilė Širviui, staiga ir netikėtai sugriebė ir ilgiems metams
pavergė. Mane Širvys pasigavo lyg muselę, apraizgęs plačiai sklindančios legendos
gijom.
Buvo tokia turbūt ne vieno iš kaimo Vilniun mokytis
atvažiavusio literato svajonė, buvo toks beveik nenumaldomas troškimas, na kaip
čia tiksliau pasakius? buvo toksai lyg ir prestižo reikalas visai Lietuvos
sostinei matant su Paulium Širviu praeiti prospektu arba kokiame nors gausiau
literatūros žmonių lankomame kabake (sakysim, Totorynėje) su juo bent kartą
pasėdėti prie vieno staliuko. Gali būti neišspausdinęs nė eilutės, gali būti
niekam nežinomas studentėlis fuksas, bet jeigu viešumoje pasirodysi su Paulium,
būtinai visų akys nukryps į tave ir visų lūpos klausdamos sušnibždės: kas jis
toks? Tokiu būdu iš nežinomo staiga pasidarai daugiau ar mažiau žinomas, kitiems
kas ten žino kaip kitiems, bet tau pačiam jau būtinai atrodo, kad per pasisėdėjimą
ar pasivaikščiojimą su Paulium žengei pirmą svaiginantį žingsnį į visomis
vaivorykštės spalvomis viliojamai žėrintį literatūros pasaulį. Nors tave priimtų
į jaunųjų rašytojų sekciją, net jeigu kartais pakliūtum ir į tos sekcijos
valdybą, vis tiek, neatlikęs ką tik čia minėto ritualo, tarp daug žadančių
plunksnos bičiulių liksi pilka nelabai ką žadanti pelė. O kritikai, jų
negailestingo kirvio paniškai bijodavom, šio ritualo reikšmės, žinoma, nepaisė
nė per nago juodymą: praėjai prospektu su Paulium ar ne jiems nė motais, kirsdavo
nesidairydami, geldavo su pasimėgavimu išbandydami plonos jauno literatėlio odos
minkštybę. Nepaisant to, mums, naiviems geltonsnapiams, Širvys vis tiek buvo lyg koks
žynys ar popiežius: be jo palaiminimo, atrodė, nė iš vietos. Buvo tokia susidariusi
opinija, toks Pauliaus autoritetas.
Tiems, kurie Paulių pažįsta vien iš anekdotinių,
jau trafaretu tapusių nuogirdų, gali pasirodyti, kad šį palaiminimą gauti buvo
vieni juokai. Parodei iš paskvernės butelio kakliuką kaip žuviai masinančiai
žvilgančią blizgę ir še tau, toji tavo išsvajota kelionė prospektu ir
pasisėdėjimas knaipėje garantuoti! Jeigu kas iš mūsų, jaunųjų, iš
pradžių taip ir galvojo, deja, labai greitai teko tuo skaudžiai nusivilti. Paulius
butelio kakliuko parodymu buvo toli gražu ne visada suviliojamas ir gyvenimo prospektais
vedžiojamas. Taip, ne paslaptis, Širvys mėgo išgerti, bet visų pirma jam rūpėjo ne
ką ir kur gerti, o su kuo. Būtent: su kuo!
Neduok Dieve pakliūti į vieną kompaniją su
Paulium, jeigu jis tavęs nepažįsta arba menkai pažįsta, arba tu jam pasirodei kuo
nors antipatiškas, neduok Dieve, esu tai patyręs savo kailiu ir to nenorėčiau patirti
dar sykį. R. Šavelis rašo, kaip Palangos restorane Širvys gana grubokai nuo
staliuko pavijo Saulių Šaltenį (dėl ilgų plaukų). Ilgaplaukis tada nebuvau, bet
Paulius kad pasižiūrės staiga išdidėjusiom žydrom akim, kad pasižiūrės ir
žaibiškai nukreips žvilgsnį šalin, o per sučiauptas lūpas ir randuotą skruostą
perbėgs nejaukus nervingai banguojantis, įstrižai per veidą lig paakio timpčiojantis
virpulys nuo to ir tave patį baugiai sukratančio virpulio, nuo tų išgaląsto
dalgio ašmenų spalvos išdidėjusių akių, rodos, skradžiai žemę prasmegtum, rodos,
bėgtum neatsigręždamas kaip nuo baisiausiai žudančio cunamio
Ritualinę kelionę ar pasisėdėjimą drauge su
Širviu šisai žiaurus cunamis nusviedė į nepasiekiamas tolumas, išplovė, sumaišė
su šiurkščiu nusivylimo smėliu, kuris, kai niekas nematydavo, grauždavo akis vos ne
iki ašarų. Ne man visa tai, pasakiau sau ir ėmiau Pauliaus vengti, bijodavau net
atsitiktinai jį pamatyti einantį kita gatvės puse
Tačiau cunamis, matyt, tam ir yra
cunamis, kad, nepaisant jokios tavo baimės ar drąsos, pasigautų ir neštų ten, kur jam
vienam reikia, prieš visus tavo norus ir nusistatymus.
Pauliaus vengi visomis savo žmogiškomis
išgalėmis, bet štai užeini į kokią redakciją, o ten, už tave anksčiau užėjęs,
jau jis sėdi, susitinki draugą, o su draugu ir Paulius beeinąs, susapnuoji sapną, ir
sapne Paulius ir tos jo nejaukiai didelės akys. Visur Paulius. Visur. Kaip koks
prakeikimas. Tai ką man daryti?
Užeik vakare į bendrabutį, gatvėje
mudviem susidūrus, sako Adolfas Vainilaitis, būsimasis dailininkas, tada gal antro kurso
studentas, poeto Martyno Vainilaičio brolis. Užeik. Šimtas metų kaip nesimatę.
Šimtas vieni! bandau pajuokauti.
Užeisiu. Būtinai.
Su Vainilaičiais esame baigę tą pačią vidurinę
Griškabūdyje, jiedu metais už mane anksčiau, Adolfas dabar dailės institute,
Martynas konservatorijoje, o aš pedagoginiame, fuksauju (o gal jau ir ne? nesu
tikras). Taigi vakare temstant pasidairydamas pėdinu Petro Cvirkos gatve, be vargo
surandu dailės instituto studentų bendrabutį, o bendrabutyje kambarį, kuriame
glaudžiasi ir šįvakar manęs laukia Adolfas.
Praveriu duris ir apstulbęs tūpteliu, ko ko, o
šito tai jau tikrai nesitikėjau, sapne nesapnavau: tarp studentiškų geležinių lovų
ir spintelių tirštame tabako dūmų debesy lyg koksai biblinis pranašas kažkaip
nerealiai pakilęs į orą (gal pasilypėjęs ant taburetės?) virš susirinkusiųjų
galvų skėtriojasi ir kažką garsiai šaukia Paulius Širvys
Kad tu sudegtum, vėl
Širvys!.. Ir dar taip grėsmingai mojuojantis rankomis
Kol ne vėlu, sumetu mintyse,
kol nieks nepastebėjo, reikia sprukti, deja, šaukštai popiet Adolfas, mane sugavęs
už alkūnės, jau tempiasi vidun. O čia erzelis didžiausias, kažkoks ginčas
pačiame įkarštyje. Kambarėlyje pilna jaunimo, matyt, studentija, maža ką
tepažįstu, tad įsitaisau nuošaliai ant laisvo lovos krašto ir klausausi, žiūriu,
kas čia bus toliau. O dėl ko tada būsimieji dailininkai ir jaunieji literatai buvo taip
karštai susirėmę, kapojosi kaip gaidžiai, užmušk neprisimenu. Tikriausiai buvo
užkabinti kokie nors visiems šiame kambarėlyje susibūrusiems opūs meno, literatūros,
poezijos dalykai. Tikrai ne sportas, ne politika. Paulius Širvys, net nusimetęs
švarką, vis pašokdamas, kirtosi su jaunimu, už vienus mūru stojo, kitus nuožmiai
spaudė į kampą. Žinoma, aš tylus tupėjau už kitų užsiglaudęs ir nedrįsau nė
prasižioti, kur jau čia man į tokį mūšį, bet kai galop pakvipo muštynėmis, toliau
lindėti kampe ir tylėti jau nebuvo kaip, todėl kyštelėjau ir savo dvylekį:
žiūrėkite, sakau, draugai, žiūrėkite, štai geležinės lovos galas, kokia spalva
jis nudažytas? Mėlynai. Taip, mėlynai, visi sutinka. Bet galėtų būti, sakau, ir
žaliai nudažytas, ar ne? Taip, galėtų, vėl man visi pritaria, ir tie, ir anie
iš abiejų barikados pusių. O Paulius nė žodžio netaria, tyli ir žiūri, aiškiai
nekantraudamas, kada aš baigsiu savo gražbylystes ir jis vėl galės pulti į nebaigtą
mūšį. Tai kuri spalva gražesnė, sakau negaišdamas nė sekundės, nes iš naujo
pratrūkęs ginčo lalesys kas mirksnį gali beviltiškai užgožti mano žodžius,
kuri spalva gražesnė, sakau, mėlyna ar žalia, žalia ar mėlyna? Visiems tylint,
Paulius pradėjo juoktis, kaip stovėjo pašokęs, taip ir iškėlė abi rankas į
viršų, paskui jau visai linksmai kvatodamas jas lėtai nuleido man ant abiejų pečių:
Vo, vo, Albynas! Tylėjo, tylėjo, o vo ir išsprendė visą ginčą.
Nuo to vakaro studentų bendrabutyje tarp mudviejų
su Paulium neliko jokių skiriamųjų sienų, dar daugiau lyg tų sienų niekada
nebūtų ir buvę, atrodytų, lyg mudu bičiuliautumėmės nuo neatmenamų laikų kaip
lygus su lygiu, nepaisant nemažo amžiaus, gyvenimiškos ir kūrybinės patirties
skirtumo. Matydavomės vos ne kasdien, nes Paulius nebuvo namisėda, vis sutikdavau jį
klydinėjantį miesto gatvėmis, o paskui, man baigus mokslus ir jau dirbant spaudoje, jis
būdavo dažnas svečias redakcijose, paprastai užeidavo be jokio tikslo, gal per žiemos
speigus sužvarbęs apšilti, per vasaros karščius sukaitęs atvėsti, o dažniausiai
gal visai šiaip sau, paplepėti, papypkiuoti. Rūkydavo Primą, R. Šavelis jį
mato vis su smilkstančia saujoje cigarete. Patvirtindamas pridursiu, kad prie
lūpų cigaretę keldavo tikrai labai stropiai delne apgniaužtą ir greitai, tarsi
vogčiom, kartais net susigūždamas užsitraukdavo ir vėl greitai nuleisdavo, kišdavo
pastalėn, tarsi slėptų. Pauliau, sakau, čia rūkyti niekas nedraudžia. Frontas taip
išmokė, aiškina Paulius, naktį apkasuos tik pamėgink poniškai tarp pirštų
suktinės žarijėlę įsispraudęs pamosikuot, būsi geras taikinys, tuoj gausi ne tik
per nagus, bet ir į kaktą!.. Frontas visam gyvenimui įpratino daug ką kitaip daryti.
Ir iš tikrųjų Paulius darė ir sakė daug ką kiek kitaip negu kiti, o ką sakė ir
darė, dabar čia užrašyti būtų sunku, atmintyje belikęs tik to kitoniškumo
neapibrėžtas įspūdis, grimztantis užmaršties prietemon, kurios nepajėgia aiškiau
nušviesti nė maža cigaretės žarijėlė, stropiai apgniaužta kareiviškos rankos
saujoje. R. Šavelis apgailestauja, kad su Širviu vaikštinėdamas nesinešiojo
bloknotėlio. Kažin ar čia bloknotėlis būtų ką padėjęs. Štai Paulius kažką
murma šykščiais vienaskiemeniais žodžiais arba išvis tyli, tylėdamas atmeta į
šoną ranką, atverčia ją delnu į viršų ir išskečia konvulsingai išsiklaipančius
pirštus, taip išskečia, kad, atrodo, tuoj plyš tarpupirščių oda ir ims lašėti ant
žemės kraujas, ką tokiu atveju įrašytum į tą bloknotėlį? O Pauliaus veido
kalba? Kartais jo veido raumenys taip atšiauriai daužydavosi vienas į kitą, kad,
rodos, tuoj pat išgirsi kažką panašaus į aštriabriaunių akmenukų kaukšėjimą,
kaip tą nejaukų kaukšėjimą užrašysi į bloknotėlį? Akmuo į akmenį:
žiežirba, kurios nesugausi, niekur neužrašysi. Užrašyti buvo galima nebent vieną
kartą Žvėryne, Moniuškos gatvėje, seno medinio namo dviejų pereinamų
kambarėlių butelyje, kuriame yra gyvenę Jonas Graičiūnas, Jurgis Kunčinas, o tuomet
ten glaudėsi mūsų šeima: žmona, uošvė, ką tik gimęs (o gal dar ir negimęs?)
sūnus.
Kaip jau sakiau, Širvys mėgdavo vaikštinėti po
redakcijas, ką gi, redakcija vieša įstaiga, visiems durys atviros, bet per
pažįstamų ir draugų butus negaliu galvos guldyti, visur juk nesekiojau paskui
Paulių bet per butus, man atrodo, jis neturėjo įpročio neprašytas baladotis kaip
kai kurie kiti jo kolegos. Taigi ir į Žvėryną tą vieną vienintelį kartą Paulius,
matyt, pas mus atėjo ne pats, o kaip ir iš kur, kokia proga tada mudu abu parsiradom,
neprisimenu. Tiek prisimenu, kad uošvė ir žmona jį sutiko labai pagarbiai. Perėjus
virtuvę, pirmame kambaryje stovėjo didžiulė senoviška gerokai išgverusi sofa, ant
kurios tuoj pat ir buvo pasodintas Paulius. Kai jis sėdosi, tai taip ir įsmuko tarp
visokiausiais balsais cirpiančių ir skimbčiojančių atsilaisvinusių spyruoklių, pats
būdamas nelabai didelio ūgio, įgrimzdo į sofos minkštumus vos ne iki pažastų. Virš
sofos kabojo pusę sienos užimantis senas paveikslas su mėnulio pilnatim, kuri
paslaptinga balta šviesa apšvietė žydrus vandenis, pakrantės medžius ir
palaidaplaukes mergeles (gal undines?) su žolynų vainikais ant galvų. Kai Paulius
pasikreipęs ir aukštyn pakėlęs akis mėgino apžvelgti už jo nugaros kabantį
paveikslą, uošvė juokavo, esą tos palaidaplaukės gražuolės šneka vokiškai,
vokiškai ir iškaršėlės sofos geležys karkia!.. Mat ir sofa, ir paveikslas,
Katyčiuose paliktas per karą besitraukiančių vietinių vokiečių, mano žmonos
šeimai bėgant nuo grėsmės pakliūti į Sibirą ir todėl paskubom kraustantis gyventi
į Vilnių atkeliavo iš Mažosios Lietuvos. Šios užuominos Pauliui ir tereikėjo, kad
ir jis pradėtų kalbėti apie vokiečius, kurių sodyboje gyveno pakliuvęs į nelaisvę.
Jausdamas moterų dėmesį ir girdėdamas jų aikčiojimus, raginančius pasakoti, Paulius
šnekėjo kaip užsuktas. Tokį jo atsivėrimą aš tada girdėjau pirmą ir paskutinį
kartą, daugiau nieko panašaus iš Pauliaus niekada man neteko patirti, tai buvo tikra
karo metų išpažintis, kitaip to nepavadinsi. Tarpais atgalia ranka nusibraukdavo
ašarą ir uošvę vis vadino močiute, o išsprūdus kokiam nors pyzdū granatu ar
kitokiam jo kūrybos keiksmažodžiui, tuoj šokdavo bučiuoti ranką atsiprašinėdamas.
Ši nepakartojama ir dabar lyg pro miglas prisiminus detaliau aprašyti nesiduodanti
Širvio viešnagė pas mus Žvėryne truko iki vėlios nakties, o gal ir iki ryto.
Bloknotėlis, ką tas bloknotėlis, net garso įrašas kasetėje būtų bejėgis viską
perteikti, nupiešti anos nakties Širvio paveikslą.
Baisiausias karas yra ne tas, kai visi, savi ir
svetimi, sulindę glaudžiasi žeminėje, net bando juokauti, prisimindamas tos
nakties Širvį, rašiau Pigmaliono sindrome, baisiausias karas tas, kuris
užklumpa žmogų vienui vieną
Paulius Širvys pusę nakties verkdamas pasakojo apie
durtuvų kautynes. Sako, visi aplinkui dainuoja, plepa niekus, giriasi savo laimėjimais,
karas seniai užmirštas, o man ausyse klaikiai skamba ir skamba tasai durtuvu perverto
kareivio klyksmas, aš neturiu ramybės dieną naktį. Fronte buvo šimtąkart lengviau,
ten savo petim jautei žygio draugo petį, visi ėjom, gulėmės, kilom drauge, to paties
likimo broliai, o čia vienui vienas turi klausytis to priešmirtinio gargaliavimo,
nesvarbu, kieno jis būtų saviškio ar priešo. Durtuvu pervertas kareivis turbūt
iki paskutinės valandos persekiojo Paulių Širvį, ir niekas jam negalėjo padėti
nei draugyste, nei jautriu paguodos žodžiu.
Gal ir smarkiai klystu, bet vis tiek, prisimindamas
tą naktį Žvėryne, drįstu teigti, kad mes visi, ir ištikimiausi Pauliaus sugėrovai,
ir tie, kurie tvirtinam buvę jo geriausi draugai, ir tie, kuriems atsitiktinai teko
regėti ir girdėti jo retus atsivėrimus, prilygstančius skaudžiausiai gyvenimo
išpažinčiai, mes visi, turėję laimės Paulių Širvį daugiau ar mažiau pažinti
ir gyvenime su juo susitikti, absoliučiai visi mes su juo žiauriai prasilenkėm.
Susitikom, bet prasilenkėm. Kitaip gal ir nebuvo įmanoma. Ant Pauliaus ir ant mūsų
rankų tiksėję laikrodžiai rodė visai skirtingą laiką. Ir Pauliui, ir Rimantui vis
būdavo liūdna, ir jie eidavo to liūdesio nuplauti. Bet ar tą patį liūdesį jie
plaudavo (Paulius tylėjo
sėdim
ir vėl tylim), ar tą patį? Feliksas
Mačianskas (Metai, 2005, Nr. 56, p. 184), iš tų judviejų liūdesių kiek
pasišaipęs, rimtai suabejoja: Neaišku, ar Paulius būdavo žvėriškai
liūdnas, ar tik susimąstęs. Negalėčiau ir aš čia nieko aiškesnio pasakyti,
tiek pridursiu, kad su Paulium būti drauge būdavo jauku, ir jo tylėjimas nebūdavo
slegiantis: tyli tu, tyliu aš, abu tylim savo tylą. Ne vienas pažinojusių Širvį
įvardija kaip tik šitokią bendrystę su juo tylint.
Tylintis Širvys galbūt ir buvo tasai tikrasis
Širvys, nes prabilęs dažnai švaistydavosi lėkštokais juokeliais, nešvankybėmis.
Bet tai buvo, man atrodo, tik kaukė, ir ją užsidėdavo minioje, kai būdavom dviese,
niekada nesu girdėjęs tų jo pliauškalų, kurių klausytis kartais būdavo net koktu.
Vienu metu buvo įkyriai įsikandęs kažkokius dzinguliukus apie žirnį ir pupą,
nežinau, ar jo paties, ar kieno kito sueiliuotus. Būdavo, tik pravers redakcijos duris,
ir jau beria:
|
Susitiko žirnis pupą
pupa stena,
Žirnis pupą jau lukštena! |
Ir juokiasi patenkintas. Kitą dieną ir vėl,
lyg būtų vakarykštį deklamavimą pamiršęs: Ar girdėjot? Susitiko žirnis
pupą
O kai būdavo ne visai blaivus, išėjęs į koridorių kad užbaubs: Ū,
piemenų komitetas, pyzdū granatu! Piemenų komitetu jis vadino komjaunimo CK, kurio
pirmame aukšte buvo įsikūrusios Moksleivio, Genio, Jaunimo gretų
redakcijos, iš ten Pauliaus baubimas turėdavo pasiekti antrą aukštą, kur sėdėjo
komjaunimo vadai. Bet niekada nesu girdėjęs, kad dėl šių blevyzgų kas nors kam nors
būtų priekaištavęs. Kitam pamėginus panašiai užbaubti, oho, koks kiltų triukšmas,
kokie baisūs kaltinimai pakibtų ne tik virš baubusiojo galvos!.. O Pauliui nieko,
kaip vandens lašai nuo žąsies. Arba koks susirinkimas Rašytojų sąjungoje, Paulius
klauso klauso ir kad pašoks, kad drėbs ką nevyniojęs į vatą, tiesmukai ir nelabai
gražiai, visa salė tik ho ho, ha ha, taip ir nugagena Pauliaus repliką, o, susirinkimui
pasibaigus, atsikvošėjęs ne vienas pusbalsiu ar vienas sau susigriebia: taigi jis
tėškė į akis šventą teisybę, bet iš tos teisybės ir aš linksmai gagenau, nors
pats galvojau lygiai tą patį, ką ir Paulius. Į Paulių buvo įprasta žiūrėti kaip
į nekaltai išdykaujantį vaiką, net jo rimti pasakymai iš įpratimo vis būdavo
paverčiami juokais. Gal todėl, kad tie jo pasakymai neatitiko kažkokio anuomet
vyravusio bendravimo standarto, kurio privalu buvo laikytis nebūtinai pakilus į
tribūną, bet ir šiaip ką nors svarstant ar dalykiškiau kalbantis tarpusavyje. Vyravo
išankstinis nusistatymas į Pauliaus žodžius nekreipti ypatingo dėmesio, jų
neišgirsti, praleisti pro ausis, nujuokti, matyti jį kaip naivoką bernelį iš žaliojo
kaimo, iš fronto grįžusį ir jokio laipsnio neužsitarnavusį pilką kareivėlį, tik
poezijoje, tik ten Paulius buvo tikras karalius, tikras kovas laimėjęs didvyris, kurį
širdyse ir mintyse ant rankų nešiojo visi, netgi tie, kurie kasdienybėje iš jo
šaipėsi ar net smerkė jo žemiškąsias nuodėmes.
Neprisimenu Širvio su kepure, šiaudų spalvos
plaukai per žiemos speigus nušarmodavo, iš tolo šviesdavo kaip sidabro karūna.
Dėvėdamas karališką karūną, kaipgi užsidėsi kepurę? Kas kita jūreiviškos
uniformos antpečiai, arba kariškų apdovanojimų žvaigždė, kurią Širvys
gegužės 9-ąją visada prisisegdavo ir išpūtęs krūtinę lėtu žingsniu praeidavo
prospektu, iš pat labo ryto, dar nė gramo neragavęs, ir degdavo jo akyse kažkokia
ugnelė, kurią net neišmanau kaip pavadinti. Sakyčiau pasididžiavimas, bet žinau,
Paulius į tai atšautų: durniau negalėjai pasakyti? Kuo aš turėčiau didžiuotis? Kad
karas baigėsi? Man jis nesibaigė, Albynai
Spaudos komiteto pirmininkas Feliksas Bieliauskas
skambina ir sako: važiuojam pasižiūrėt, kaip mūsų zanavykai gyvena, mašinoje viena
vieta laisva, pasiimk ką iš poetų, teks zanavykams eilių paskaityt. Net nesitikėjau,
kad Paulius mudviejų su Bieliausku pasiūlymą sutiks taip džiaugsmingai: Albynai, su
tavim visada! Kelionės metu užsukom ir į mano tėviškę, į Urvinius, šiaip taip
nusikasėm per vasario pūgų suverstus pusnynus. Buvo to mėnesio 23 diena. Tai su tavo
švente, Pauliau! Šalia sėdėjęs Paulius nustebęs pasikreipė, įdėmiai
pasižiūrėjo ir išlenkė taurelę. Kiek patylėjęs, negarsiai tarstelėjo virpančiu
balsu: Albynai, nesitikėjau
Deja, švęsti ilgai neteko, spyrė kelionės programa,
nors ir skubėjom išvažiuoti, bet, matyt, laiko šiek tiek turėjom ir pokalbiui, kitaip
Pigmaliono sindrome nebūtų atsiradęs toks įrašas:
užpustytuose
Urviniuose
prie mano tėvų stalo
jis man vėl pasiguos esą kad ir ausis
užsikimštum, vis tiek girdėtum tą mirtį pranašaujantį, iš proto varantį metalo
skimbčiojimą. Be abejo, Urviniuose Pauliaus vėl kalbėta apie frontą, apie
kautynių paliktus kraujuojančius pėdsakus sąmonėje. Bet toli gražu šis jo
pasiguodimas neprilygo anai nakčiai Žvėryne, anam atmintinam jo atsivėrimui
trūkstant laiko, užstalės atmosfera buvo ne ta, sėdėjom kaip ant adatų, vis raginami
paskubėti
Kai atmintyje išplaukia Paulius su žvaigžde prie
krūtinės arba apsidžiaugiantis netikėtu pasveikinimu karinės šventės proga,
susimąstau: jei būtų sulaukęs, kur jis būtų buvęs Atgimimo mitingų laikais ir
vėliau, jau Nepriklausomybės metais? Nežinau, nelengva pasakyti, gal klystu, bet
nuojauta padeda nesunkiai įsivaizduoti Širvį kaip aktyvų Sąjūdžio mitingų dalyvį,
nepabūgstantį tankų, gal net tūžmingai nakties tamsoj šūkaliojantį pyzdū
granatu prie Televizijos bokšto ar Seimo, bet šiandien to paties Seimo jis
tikriausiai neiškęstų neapšaukęs kaip nors ne visai gražiai, kaip kad anais laikais
komjaunimo vadavietę piemenų komitetu. Nepriklausomybė jam būtų suteikusi
daug džiaugsmo ir bėdos, tik nežinia, ko daugiau. Šitaip ar kiek kitaip ten būtų
atsitikę, bet dėl vieno esu tikras: jis niekam šiandien neleistų spjaudyti ant tų
dalykų, kurie tapo jo paties viso gyvenimo negyjančiu skauduliu. Ar į Paulių kaip
raupsuotąjį atsirastų kas šiandien meta akmenį ir nelyg Biblijoje išvaro jį už
miesto ribų? Be abejo, atsirastų, tik neaišku (o gal per daug aišku?), kaip į tai
reaguotų Paulius, valdomas ne tiek proto, kiek audringai sukylančių jausmų.
Įsiutusį Širvį mačiau ne kartą, o ypač kai jam
pavyko įsidarbinti Nemuno žurnale. Parlėkė iš Kauno kumščiais mojuodamas,
švancas tas Drilinga, šūdžius, Pauliaus lūpa virpt virpt, randuotojo skruosto
raumenėlis spurdėte spurda. Dirbt tai priėmė, o į redakciją iš tolo neįsileidžia,
varo šalin, tas Drilinga toks ir anoks, didelį redaktorių vaidina, reikalauja į darbą
ateit pasišlipsavus, kostiumuotam ir kad batai kaip veidrodis! Vo kaip, Albynai
Taip, žinoma, iš kur Pauliui veidrodiniai batai ir visa kita? Vietoj kaklaraiščio už
prasegtos apykaklės ne pirmo švarumo jūreiviškų marškinėlių dryžiai. Ką daryti?
O ką daugiau darysi, viską metęs, beldžiuosi pas Mieželaitį, juoba kad ir pats turiu
reikalų, apie kuriuos lig tol garsiai prabilti vis delsiau, drovėjausi. Tad atėjęs
dėl Širvio, tuo pačiu durų pravėrimu ryžtuosi ir savo reikalus pajudinti.
Pirmininke, sakau, Rašytojų sąjungoje užimu konsultanto etatą, o konsultantai kas
savaitę gauna vieną laisvą dieną kūrybai. Bet tu pas mus esi ne konsultantas, o
sekretorius organizaciniam darbui, turbūt nujausdamas mano užmačias, man už akių
skuba užbėgti Mieželaitis. Jau aš gailiuosi, kad ne laiku prasižiojau, nes aiškiai
matau, kad šiandien Mieželaičiui kažkas yra nuotaiką labai smarkiai sudrumstęs. Nors
ir nujausdamas, kad pralaimėsiu, vis dar nenoriu pasiduoti ir sakau: sekretoriai dirba
keisdamiesi, jie ne dieną, o visą mėnesį gauna kūrybai! Taip, sekretoriai gauna,
sutinka Mieželaitis, bet, matai, pagal etatus, oficialiai, tu gi esi konsultantas, ne
sekretorius, todėl laisvo mėnesio gauti negali, o į laisvą savaitinę kūrybinę
dieną tau kelią užkerta sekretoriaus darbas. Taip, sakau, viskas aišku, bet kelias
užkirstas ne tik man, bet ir Pauliui Širviui! Kaip, kur?! pastato akis Mieželaitis.
Kur kitur, atšaunu, į Nemuno redakciją! Išgirdęs apie Drilingos ir Širvio
konfliktą, Mieželaitis pralinksmėja. Nusikvatoja: keistuolis tas Drilinga, visai
sukaunėjo, bet teisus, aprengsim Pauliuką, apausim, seniai reikėjo. Eik, pasigauk tu
jį ir padėk parašyti pareiškimą.
Rašytojų sąjunga nutaria Širviui išskirti
solidžią sumą. Albinas Žukauskas, tuometinis litfondo direktorius, vartalioja,
šnarina ant stalo pasitiesęs šių nutarimų popierius ir be jokio vargo kaip koks
aiškiaregis tiksliai numato tolesnę įvykių eigą: įsivaizduokit, išmokam Pauliui
tuos kelis šimtus, tai pusė Vilniaus valkatų kokias tris dienas ūžia iki žemės
graibymo, o Paulius vėl vaikštinėja kiauru užpakaliu ir basas!.. Juokų darbas, iš to
nieko doro neišeis. Reikia ką nors sugalvoti. Netrukus ir buvo sugalvota labai paprastas
dalykas: Širviui pinigų neduoti, o už tuos pinigus jam nupirkti tai, ko reikalauja
Drilinga. Genialus planas! palengvėjusia širdimi kvatoja Žukauskas, bet netrukus jo
veidas surimtėja, net apsiniaukia: pasirodo, Širvys jau stovi prie buhalterijos durų ir
nekantriai laukia, kada iš banko bus parnešti jam priklausantys, jo žodžiais tariant,
rubliašūdžiai, o priešais Rašytojų sąjungos paradines duris šaligatviu šen ir ten
šmirinėja pažįstami ir nepažįstami piliečiai, žvilgčioja į langus, nesuprasdami,
kur tas Paulius taip ilgai užtruko
Neliko nieko kito, tik Pauliui atvirai iškloti
mūsų sugalvotą gudrybę, kuri jo, žinoma, nė kiek nenudžiugino, anaiptol
nesileido įtikinėjamas, kietai laikėsi savo, reikalavo jam priklausančių
rubliašūdžių. Tačiau Žukauskas nė nemanė nusileisti, užsidarė dviese su Širviu
savo kabinete, nežinau, ką ir kaip juodu ten kalbėjo, bet po gero pusvalandžio
kabineto tarpduryje abu pasirodė vienas kitam draugiškai šypsodamiesi. Tai, Pauliau,
kaip sutarėm, paduoda Širviui ranką Žukauskas, poryt ateini pas mane, padarom
ne mažiau kaip po šimtgramį ir drąsūs kaip ereliai kylam į žygį po Gedimino miesto
parduotuves.
Širviui nubildėjus laiptais žemyn, aš suabejojau:
Poryt mes jį matysim kaip savo ausis, ar ne geriau būtų buvę šiandien pat?
Kitas Albinai (taip mane vadindavo Albinas Žukauskas, nes andai, atsiliepdamas į jo
skambutį, tariau: Kitas Albinas klauso! tas Žukauskui taip patiko, kad jo
lūpose visiems laikams likau Kitas Albinas, beje, ir save jis kartais taip pavadindavo
man paskambinus telefonu), mane suramino dar Kitas Albinas, juk mes poetai, po
velniais, ar ne, mes gaudom vėjus laukuos ir sugaunam kartais, tai poryt gal ir Širvį
sugausim! Klausi, kodėl poryt, o ne šiandien. Kitas Albinai, suprask, ne Niujorkas čia
ir ne Paryžius, tarybinis Vilnius čia. Veidrodinių batų pirkti lietuviai važiuoja į
Lenkiją, o kas įstengia net į Čekoslovakiją. Pasiutusiai ilga kelionė, mėginsim
ją sutrumpinti, o sutrumpinimui žinai, ko reikia? Reikia gero blato. Kad Širvį apautum
ir aprengtum, gero blato per pusdienį nepadarysi. Todėl ne šiandien ir ne rytoj, todėl
poryt.
Dideliam mano nustebimui, po poros dienų Paulius
Rašytojų sąjungoje pasirodė labai punktualiai. Žukauskui skubinant tuoj pat eiti į
parduotuves, jis pareiškė nepasitenkinimą, girdi, ar užmiršai savo pažadą, juk
ketinai prieš kelionę paimti visiems po šimtgramį!.. Pauliau! griežtai
mostelėjo Žukauskas, paimsim ne šimtgramį, paimsim Juliją Saladžiuvienę, mūsų
buhalterę! O kam? raukosi Paulius. Ar ne geriau būtų grynai vyriška
kompanija?.. Suprask, pas Juliją pinigai, be to, žinai, moteriška akis, kai
matuosiesi kelnes, ji geriau įžiūrės, ar ne per trumpos, ar ne per siauros, moteriška
akis, žinai, Pauliau, tai ne vyriška, be jos prapultume tose parduotuvėse!
Per tas dvi dienas Albino Žukausko, o gal jo
pavaldinių buvo padirbėta kaip reikiant, Širvio apipirkimas vyko sklandžiai, tik
stebėkis, lyg ne tarybų šalyje gyventum, parduotuvėse, į kurias tik užeidavome
Albino Žukausko vedini, radom viską, ko tik reikėjo, prekės iš anksto buvo
paruoštos, o mums pasirodžius, ištrauktos iš po prekystalių. Paskutinėje
parduotuvėje, esančioje, atrodo, ar tik ne Basanavičiaus gatvėje, Žukausko prašymu,
visa mūsų supirkta Pauliui apranga buvo gražiai supakuota į vieną patogų rankoje
laikyti ryšulį.
Va, Pauliau, imk, neškis namo, parėjęs lįsk
į vonią, rytoj rytą kaip tikras Kauno frantas galėsi prisistatyti Drilingai!
Drilingai
Drilingai
labai tyliu, labai
plonu ir labai gailiu balseliu, rankoje laikydamas Žukausko ką tik įduotą didžiulį
ryšulį, Paulius kartojo savo šefo pavardę, Drilingai
Čia Drilingai. O man ką?
Ką man?
O tau
Albinas Žukauskas, matyt, norėjo
pasakyti: O tau visa tai, ką dabar ir laikai savo rankoje, bet nepasakė,
teištarė: O tau
ir nutilo.
Situacija, ką ir besakyti, buvo komiška, bet
kažkodėl juokas neėmė, gailus Pauliaus balselis pasėjo kažkokį graudulį,
Žukauskas dar kiečiau susičiaupė, dar labiau atkišo apatinę lūpą, lyg
gailėdamasis ką tik išsprūdusių tų dviejų trumpų žodžių, Julija Saladžiuvienė
žengė pusę žingsnio į šoną ir suakmenėjo. Ką tik linksmai klegėję
apipirkinėdami Paulių pasijutome nejaukiai, lyg ir kuo prasikaltę
Atiduok jam, kas liko, sausai tarė
Žukauskas Saladžiuvienei, ir dar pridūrė: Jei turi savo, pridėk ir tuos, paskui
atsiskaičiuosim, ir mes, nežiūrėdami vienas kitam į akis, paskubom
išsiskirstėme kas sau.
Baigdamas pasakoti šią istoriją, dar pridursiu,
kad Širvio su mūsų tąkart supirktais drabužiais ir apavu man neteko matyti nėkart.
Ir Nemuno redakcijoje jis, atrodo, ilgiau neužsibuvo (kruopščiai netikrinau, bet
kad jis ten dirbo, neradau nė vienam po ranka pasipainiojusiame žinyne ar
enciklopedijoje).
Negaliu galvos guldyti, bet man atrodo, kad stalą,
ant kurio rašau šiuos žodžius, yra trynusios ir Pauliaus Širvio alkūnės. Tasai
stalas, nušiuręs ir aplūžęs, aptrupėjusiais ir atšerpetojusiais kraštais,
išlupinėtais užraktais, kurį laiką riogsojo antrame Rašytojų sąjungos aukšte,
koridoriaus kampe, prie bibliotekos durų. Kaip nurašytą baldą, ūkvedžiui leidus, jį
parsivežiau į savo sodybą ir iki šiol prie jo dirbu. Kai kas iš rašytojų teigia,
kad tai stalas, prie kurio yra sėdėjęs net Petras Cvirka, Baltušis. Šito savo akimis
nesu matęs, bet kad prie jo (atrodo, kad prie to paties?) sėdėjo Širvys, mačiau ne
kartą. Sykį atsitiktinai priėjęs radau šiek tiek atitrauktą stalo stalčių, pro
plyšį matėsi gerokai aptrintas, užsiraičiusiais kampais mokyklinis sąsiuvinis
blyškiai žaliais viršeliais, nors ir labai magėjo, bet nedrįsau jo judinti, juoba
atsiversti ir skaitinėti, tai buvo šventa Pauliaus nuosavybė, čia jis ateidavo ir
užsikvempęs rašydavo, dažniausiai vakarais, kartais ir dienos metu, kai aplinkui
nieko nebūdavo. Panašų sąsiuvinį (o gal tą patį?), išilgai perlenktą, kartais jis
nešiodavosi vidinėje švarko kišenėje.
Man Rašytojų sąjungoje darbo pakako, tekdavo ir
ilgiau pasėdėti. Sekretorių kabinete dvivėrės durys į koridorių visada būdavo
užrakintos, užstatytos žalia sofa, anapus sofos, už tų durų ir stovėjo Pauliaus
stalas, taigi užsibuvęs darbe girdėdavau, kada Paulius ateina, kada išeina, pro durų
plyšius dvelkteldavo jo rūkomos Primos dūmas. Įdomu tai, kad jis niekad pas mane
neužeidavo, neidavau ir aš pas jį galiojo nerašyta nuostata vienas kitam
netrukdyti. R. Šavelis tvirtina, kad Širvys girtas nerašydavo, matyt, tai tiesa, nes
išgėręs Paulius koridoriuje vienas, manau, ilgiau neišsėdėtų.
Sykį darganotą rudens vakarą mudu su Vytautu
Blože, kaip Poezijos pavasario redkolegijos nariai, iki išnaktų skaitėm rengiamo
almanacho medžiagą: vienas garsiai skaitom, kitas klausom, kai skaitantysis užkimsta,
keičiamės, ir vėl skaitom, perskaitę abu bendrom jėgom nusprendžiam, kam tas
perskaitytas dalykas tinka. Kai abiejų gerklės ėmė gergžti kaip netepti ratai,
padarėm pertrauką ir tylėdami sėdėjom ant žalios sofos. Tuo tarpu už sienos
bilstelėjo pristumiama kėdė ir pasigirdo laiptais žemyn tolstantys žingsniai
lėti, slopūs, tilstantys, kol galop sausai pokštelėjo laukujės durys, ir didelių
rūmų erdvėje įsivyravo nejauki tyla, tik už lango ūžavo rudens vėjas ir į stiklą
lyg įmirkusiu nešvariu skuduru taškėsi šlapdriba.
Tų žingsnių gūdumas
neprisimenu, kuris
iš mudviejų pratarėm, o pašokęs Vytautas neiškentė: Žinai kad ir mudviem šį
vakarą užteks! Einam namo.
Ne kartą esu Pauliaus prašęs ką nors duoti
Poezijos pavasariui, nors vieną eilėraštį, atsakymas kiekvieną kartą būdavo
vis toks pats: Albynai, tau tai visada! Kai baigdavosi paskutiniai terminai, Paulius
visą kaltę suversdavo laiko trūkumui. Visi juokdavosi Paulius neturi laiko, kas gi
tuo patikės?! Jam laiko buvo marios, jam laiko tikrai netrūko, trūko kažko kito. O ko
būtent, darosi šiek tiek aiškiau nuo anų laikų prabėgus daugybei metų, kai ir man
pačiam vis dažniau kyla pagunda įvairius gyvenimo įsiskolinimus prieš patį save
dangstyti anais Pauliaus išsisukinėjimais, kurie išsisukinėjančiajam, be abejo,
atrodo labai rimti ir realūs, nors kitam kam neretai gal ir kelia juoką
Prisiminimų rašymas tai spoksojimas atgal pro
žiūronėlį aprasojusiais stiklais, kai viskas priartėja, bet kontūrų tikslumu sunku
pasitikėti, jie išskydę, užmaršties išblukinti, aštresni kampai nusitrynę,
suapvalėję
Atmintis dažniausiai atgamina tik bendrą įspūdį, toliau tenka eiti
apgraibom lyg per tirštą vasaros pievų miglą, tikintis toje migloje išvysti Širvį,
tikrą, tokį, kokį jį kažkada regėjai pats, ne kiti (pvz., R. Šavelis), ne banalų,
be dalgio ant peties, o jei su dalgiu, tai tas dalgio plienas būtinai turi būti iš
gerai nugaląstų eilėraščio posmų, nes tikrovėje šienaujantį pievas Širvį išvis
kažin ar kas yra matęs. Nesu Širvio matęs su dalgiu ant peties, su kepure ant galvos,
neprisimenu jo su šaukštu ar šakute rankoje, net keista, negalėčiau aprašyti, kaip
jis valgydavo, nė mažiausios detalytės neužsiliko atmintyje. Išskyrus vieną
vienintelį kartą. Tada užėjau į Rašytojų sąjungos kavinukę, Paulius sėdėjo
netoli durų, prie pirmo staliuko nuo bufeto, sėdėjo pabrėžtinai nusigręžęs į
sieną, tylus, visiems praeinantiems atsukęs nugarą, sėdėjo vienas, neįprastai
persimainiusiu veidu, patamsėjusiu, įdubusiais skruostais, sėdėjo ir kažką lėtai,
sunkiai nesidairydamas kramtė. Su lėkštute rankoje prie jo skubėjo rašytojų klubo
direktorė Janina Rutkauskienė, mums prasilenkiant, ji tarė: Reikia pamaitinti
Paulių. Su Paulium aš nedrįsau net pasisveikinti, nes visa jo povyza kalbėte
kalbėjo: nenoriu, kad jūs tokį mane matytumėt, lįstumėt man į akis
Sėdėjo taip
pabrėžtinai nusigręžęs į sieną, atrodė, buvo gatavas pats dingti toje sienoje
Ir dingo. Nes tai buvo bene paskutinis kartas, kai mačiau Paulių Širvį.
Argirdiškė,
2005 m. gegužėbirželis
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|