|
<< Atgal
S t e f a n a s Z w e i
g a s (1881–1942) – vienas ryškiausių pirmosios XX a. pusės vokiečių
rašytojų, vadinamas „žodžio alchemiku“, lietuvių skaitytojams gerai pažįstamas
kaip novelių ir istorinių romanų autorius. Kur kas mažiau žinomi jo eseistiniai
kūriniai, skirti Europos kultūros istorijai, kuriuos pats S. Zweigas laikė svarbiausia
savo kūrybos dalimi.
S. Zweigo trilogiją „Pasaulio statytojai.
Dvasios tipologijos bandymas“, skirtą Europos literatūrai, sudaro trys tomai: „Trys
meistrai“ (1920), „Grumtynės su demonu“ (1925) ir „Trys savojo gyvenimo dainiai“
(1928). Trečio tomo pratarmėje autorius apibūdina visas trilogijos dalis: „Tomas „Grumtynės
su demonu“, skirtas Nietzsche'i, Kleistui ir Hölderlinui, parodė trejopai
įsikūnijusią tragišką prigimtį, genamą demoniškos galios, kuri veržiasi
begalybėn neatsižvelgdama į save ir į realų pasaulį. Tomas „Trys meistrai“
pristato Balzacą, Dickensą ir Dostojevskį kaip epinius pasaulio kūrėjų tipus, greta
gyvenimo tikrovės kuriančius savo romanų kosmosą. Trečio tomo veikėjai (Casanova,
Stendhalis, Tolstojus – A. M.) nei veržiasi begalybėn kaip pirmieji, nei
gręžiasi į realų pasaulį kaip antrieji, – jų kelias juos atveda atgal į save.
Vaizduoti ne makrokosmosą, ne būties pilnatvę, o išskleisti savojo Aš
mikrokosmosą kaip ištisą pasaulį – toks jų nesąmoningai nujaučiamas meno
uždavinys; jiems nėra tikrovės, svarbesnės už jų pačių egzistencijos tikrovę“.
Pastaruosius tris autorius S. Zweigas pristato kaip autobiografijos, ar tiksliau –
trijų autobiografijos pakopų, meistrus: Casanovą – kaip naivųjį autobiografą,
Stendhalį – kaip psichologą, L. Tolstojų – kaip moralistą.
Spausdiname ištrauką iš trečio tomo
dalies „Casanova“.
VERTĖJA
STEFAN ZWEIG
Casanova
Iš vokiečių k. vertė AUSTĖJA
MERKEVIČIŪTĖ
H o m o e r o t i c u s
Jis – šioks toks, dažniausiai prastas, visų
menų diletantas, skrebena raišuojančius eilėraščius ir migdančias filosofemas,
pakenčiamai čirpina smuiku ir kalba daugių daugiausia kaip enciklopedininkas. Kur kas
puikiau išmano velnio žaidimus: taro kortas, biribi, kauliukus, domino, sukčiavimą,
alchemiją ir diplomatiją. Tačiau kaip tikras magas ir meistras Casanova triumfuoja tik
meilės žaidime. Čia kūrybiškas chemijos procesas sulydo šimtus jo išdarkytų ir
išbarstytų talentų į gryną tobulos erotikos stichiją, čia, tik čia šis
apsišaukėlis diletantas tampa nepaneigiamu genijumi. Jau pats jo kūnas, regis, sukurtas
tarnauti Kiterietei1. Šiaip gana taupi
gamta šįsyk švaistūniškai, pilnomis rieškutėmis pasėmė iš savo tiglio gyvybės
syvų, geidulių, jėgos ir grožio, kad darsyk moterų džiaugsmui sukurtų tikrą vyrą,
mâle2, Mannskerl arba
patiną, – verskite, kaip norite, – stiprų, bet lankstų, kietą, bet ugningą šios
veislės egzempliorių. Mat klysta visi, kurie įsivaizduoja nukariautoją Casanovą
liekną ir grakštų, pagal mūsų laikais madingą grožio tipą; šis bel
uomo3 – anaiptol ne efebas, o tikras eržilas:
Farnezės Herkulio pečiai, romėnų imtynininko raumenys, tamsaus čigonų jaunuolio
grožis, kondotjero atkaklumas ir įžūlumas, susitaršiusio fauno aistra. Jo kūnas –
plienas, trykštantis jėgos pertekliumi: jo potencijos ir vyriškos galios nė kiek
nenusilpnina keturis kartus pasigautas sifilis, du pasikėsinimai nunuodyti, dešimtys
špagos dūrių, baisūs metai po „Švino stogais“4
ir dvokiančiuose ispanų kalėjimuose, netikėtos kelionės iš Sicilijos kaitros į
Maskvos speigus. Bet kur, bet kada pakanka žvilgsnio kibirkšties, fizinio kontakto per
atstumą, tiesiog moters buvimo, – ir plykstelėjęs įsijungia šis nenugalimas
seksualumas. Ištisą ketvirtį amžiaus Casanova lieka legendiniu Messer sempre pronto,
italų anekdotų „visada pasiruošusiu ponu“, nenuilsdamas moko moteris aukštesnės
matematikos nei šauniausi jų meilužiai ir iki keturiasdešimties metų iš gandų ir
nuogirdų težino apie apmaudų fiasko lovoje (kurį Stendhalis laiko tokiu svarbiu, kad
traktate „De l'Amour“ skiria jam ištisą skyrių). Kūnas, niekada nenusilpstantis,
jei jį šaukia geiduliai, savo ruožtu niekada nenuilstantys geiduliai, budriais nervais
tykantys moters, pasiutusiai švaistoma, tačiau nenuslūgstanti aistra, potraukis lošti,
nevengiant bet kokio statymo, – išties retai gamta patiki meistrui visą gyvenimą
groti tokiu sustyguotu kūno instrumentu, tokiu viola d'amore5.
Tačiau tobula meistrystė bet kurioje srityje
reikalauja ypatingo laido: visiško atsidavimo, beatodairiškos koncentracijos. Tik
ištikimas potraukio monogamijai patiria aistros maksimumą, tik visiškai susitelkęs
viena kryptimi pasiekia tobulą rezultatą; kaip muzika muzikui, kūryba poetui, pinigai
gobšuoliui, rekordas sportininkui, taip tikram erotikos meistrui svarbiausia, ne –
vienintele pasaulio vertybe turi tapti moteris, jos garbinimas, geismas ir laimėjimas.
Kiekviena aistra amžinai pavydi visoms kitoms, todėl jis turi atsiduoti vienai vienužei
aistrai, joje, vien joje atrasti pasaulio prasmę ir begalybę. Casanova, amžinas
neištikimasis, visada lieka ištikimas savo aistrai moterims. Pasiūlykite jam Venecijos
dožo žiedą, Fuggerių6 turtus,
bajoro dokumentus, namus ir tarnybą, karvedžio ar poeto šlovę, – lengva ranka jis
iškeis šiuos blizgučius, šiuos beverčius niekniekius į naujo kūno kvapą, į
nepakartojamai saldų nuolaidaus atsidavimo reginį ir akimirksnį. Visas pasaulio
pagundas – garbę, tarnybą, titulą, laiką – jis nupučia šalin tarsi pypkės
dūmus dėl nuotykio, kur ten – tiesiog dėl nuotykio galimybės. Mat šiam erotiniam
žaidėjui anaiptol nebūtina įsimylėti, kad pradėtų geisti: jo vaizduotę kaitina
nuojauta, šiurenanti, dar neapčiuopiama nuotykio artuma. Štai vienas pavyzdys iš
šimtų, antro tomo pradžios epizodas, kai Casanova su skubiu paštu vyksta į Neapolį
itin svarbiu reikalu. Pakelės viešbutyje, gretimame kambaryje, vengrų kapitono lovoje
jis pastebi gražią moterį, – ne, dar paikiau, jis net nežino, ar ji graži, nes
apskritai nemato jos, užsiklojusios antklode. Jis tik išgirdo skambų juoką, moters
juoką, ir šnervės jau virpa. Jis nežino, patraukli ji ar ne, graži ar bjauri, jauna
ar sena, sukalbama ar nenuolaidi, laisva ar jau susisaisčiusi, tačiau nieko nelaukęs
šveičia po stalu kuprinę, o su ja – ir visus planus, liepia iškinkyti jau paruoštus
arklius ir pasilieka Parmoje tik todėl, kad net tokia menka, visiškai negarantuota
nuotykio galimybė nuolat azarto geidžiančiam žaidėjui atima protą. Visada ir visur
Casanova elgiasi taip, atrodytų, beprasmiškai ir kartu taip, jo požiūriu, natūraliai
išmintingai. Už valandą su nepažįstama moterimi jis pasiruošęs bet kokiai
kvailystei naktį ir dieną, rytą ir vakarą. Jo, geidžiančio, neišgąsdins bet kokia
kaina, siekiančio nukariauti – bet kokia kliūtis. Kelne jis eina į svetimą draugiją
įžūliai iškėlęs galvą, nekviestas ir nepageidaujamas, kenčia sukandęs dantis
šeimininko plūdimą ir svečių patyčias, kad vėl pamatytų moterį, kažkokio
vokiečių burmistro žmoną, ne itin jam svarbią, net nežinodamas, ar ji galės jį
pamaloninti; tačiau ar jaučia čaižantį rimbą įsiaudrinęs eržilas? Casanova mielai
praleis naktį rūsyje tarp žiurkių ir blakių, alkanas ir sušalęs, jei priešaušriu
jo laukia kad ir nelabai patogi meilės valandėlė; dešimtis kartų jis rizikuoja
susilaukti špagos dūrio, pistoleto kulkos, plūdimo, šantažo, ligos, pažeminimo, –
ir anaiptol ne dėl Anadiomenės7,
vienintelės, tikros mylimosios, kas, šiaip ar taip, būtų suprantamiau, o dėl bet
kurios, bet kokios kaip tik dabar prieinamos moters tik todėl, kad ji – moteris, kitos,
tokios geidžiamos, lyties egzempliorius. Bet kuris sąvadautojas lengvų lengviausiai
apiplėš pasaulinio garso suvedžiotoją, bet kuris sukalbamesnis sutuoktinis ar
paslaugus brolis įtrauks į nešvariausius reikalus, jei tik nubus Casanovos juslingumas,
– tačiau ar šis apskritai kada nors užsnūsta, ar toks erotinis alkis išvis kada
nors numalšinamas? Semper novarum rerum cupidus, visada trokštantys naujo grobio,
Casanovos geiduliai nuolat veržiasi į nežinomybę. Kaip deguonies, kaip miego ir
judėjimo šiam vyriškam kūnui reikia nuolatinio švelniai aistringo nakties peno, šiam
neramiam jausmui – dilgsinčios nuotykio įtampos. Niekur ir niekada – nei mėnesio,
nei savaitės, nei dienos – jis neištvers be moters. Nuosaikumas Casanovos žodyne
reiškia tiesiog bukaprotiškumą ir nuobodulį.
Nenuostabu, kad esant tokiam besaikiam apetitui, taip
beatodairiškai geidžiant moterų, jų kokybė nebūtinai bus perdėm aukšta. Su tokiu
kupranugarišku skrandžiu netapsi smaguriu, gurmanu, tik paprastu besočiu, tikru
ėdrūnu. Todėl būti Casanovos mylimąja savaime nėra ypatinga garbė: kad garbusis
ponas teiktųsi maloningai pažvelgti, neprivalai būti nei Elena, nei skaisti mergelė,
nei itin protinga, išauklėta ar patraukli; jam, lengvai susigundančiam, dažniausiai
pakanka fakto, kad esi moteris, vagina, priešingos lyties būtybė, gamtos sukurta jo
juslingumui tenkinti. Todėl geriausia išsyk atsisakyti bet kokių romantinių ir
estetinių vaizdinių apie plačius jo medžioklės plotus: Casanovos, kaip išties
profesionalaus, taigi ir neišrankaus, erotomano, kolekcija perdėm nelygiavertė ir
dievaž toli gražu nėra grožio galerija. Kai kuriuos jos egzempliorius – švelnius,
mielus paauglių mergaičių veidus – norėtųsi pamatyti nupieštus jo kraštiečių
dailininkų Guido Reni8 ar Raffaelio,
keletą kitų – nutapytus Rubenso ar apmestus minkšta raudona kreidele ant šilkinių
vėduoklių Boucher9 ranka; tačiau
kokie personažai šalia jų: anglų prostitutės, kurių įžūlius snukius įstengtų
užfiksuoti nebent nuožmus Hogarth'o10
pieštukas, palaidos senos raganos, galinčios patraukti nirtulingojo Goya dėmesį,
Toulouse-Lautreco stiliaus užsikrėtusių kekšių veidai, valstietės ir tarnaitės, –
laukinis grožio ir purvo, proto ir vulgarumo margumynas. Mat aistroje šio erotomano
skonis grubus, jo geismo spindulys siekia ir pavojingas keistenybių, iškrypimų tolumas.
Casanovos nuotykių spektras apima ir tokio amžiaus mergaites, dėl kurių mūsų
reglamentuotais laikais jis neišvengiamai atsidurtų pas prokurorą, ir kraupų skeletą,
septyniasdešimtmetę griuveną, hercogienę de Urfé, – klaikiausia meilės
valandėlė, kurią vyriškis kada nors paliko užrašytą palikuonims. Per visas šalis,
per visus luomus praūžia ši anaiptol ne klasikinė Valpurgijos naktis; švelniausios,
tyriausios, pirmojo gėdos raudonio nutviekstos būtybės, nėriniuotos, brangakmeniais
švytinčios aristokratės damos sukdamos ratelį paskubom tiesia ranką viešnamių
padugnėms, uostamiesčių smuklių baidyklėms; ciniška kuprė, klastinga šlubė,
ištvirkusios mergiotės, geidulingos senės raganų šokio sūkuryje lipa viena kitai ant
kulnų. Teta kloja dar šiltą lovą dukterėčiai, motina – dukrai, sąvadautojai bruka
amžinai geidulingam savo dukras, paslaugūs sutuoktiniai – žmonas, kareivių kekšės
dalijasi skubotu tos pačios nakties malonumu su kilmingomis damomis, – ne, laikas
atprasti iliustruoti Casanovos meilės žygius galantiškų aštuoniolikto amžiaus
graviūrų stiliumi, patraukliais erotiniais gardėsiais, – ne, dešimt kartų ne,
drįskime pagaliau į šią neišrankią erotiką pažvelgti kaip į vyriško juslingumo
pragarą. Toks beatodairiškas ir neišrankus libido krypsta kur pakliuvo, ir pirmiausia
nieko neapeina; keistybė jį vilioja ne mažiau nei įprastybė, nebėra anomalijos, kuri
jo neįkaitintų, nebėra absurdo, kuris jį prablaivytų. Utėlėtos lovos, purvini
baltiniai, įtartini kvapai, sutenerių paslaugos, slapti ar pakviesti žiūrovai, grubus
šantažas ir įprastinės ligos, – visa tai tėra dėmesio neverti mažmožiai šiam
dieviškam jaučiui, kuris tarsi antrasis Jupiteris veržiasi apkabinti Europą, visą
moterų pasaulį, kiekvieną jo formą ir atmainą, kiekvieną stotą ir skeletą: jo
geismas, vertas Pano, bemaž virtęs manija, beribiai smalsus tiek fantastiškam, tiek
natūraliam. Vis dėlto viena ypatybė neatsiejama nuo šios erotikos vyriškumo: kad ir
kaip nepaliaujamai ir audringai plūstų kraujo vilnys, jos niekada nepaplauna natūralaus
potraukio. Casanovos instinktas griežtai laikosi lyčių ribų. Pasibjaurėjimas nupurto
jį prisilietus prie kastrato, lazda jis gena šalin patvirkusius berniūkščius; visi jo
iškrypimai liudija keistą ištikimybę moterų pasauliui, vienintelei, nepamainomai
sričiai. Tačiau čia jo įnirtis nežino ribų, kliūčių nei pertrūkių, be atrankos,
be saiko, be perstojo trykšta šis geismas, kiekvieną moterį užliedamas amžinai
apsvaigusia, kaskart naujai svaiginama graikų Pano vyriška galia.
Tačiau kaip tik toks Pano vertas svaigulys ir
natūralumas suteikia Casanovai neregėtos, bemaž neatremiamos galios moterims. Ūmai
nubundančiu kraujo instinktu jos junta vyrą-žvėrį, degantį, liepsnojantį, lekiantį
jų pasitikti, ir paklūsta jam, nes jis visiškai jų apsėstas, atsiduoda jam, nes jis
visiškai atsidavęs joms, būtent joms, ne jai, pavienei, o daugiskaitai, priešybei,
kitam poliui. Lyties intuicija kužda joms, kad tai tas, kuriam nieko nėra svarbesnio už
mus, kuris nepanašus į kitus, reikalų ir pareigų išvargintus, surūgusius, vedusius,
pamerginančius protarpiais ir tarp kitko; šis visa siautulinga esybe veržiasi mūsų
link, jis netaupo, bet švaisto, nedvejoja ir nesirenka. Iš tiesų jis moka visiškai
atsiduoti, visada pasiruošęs nedelsdamas kiekvienai paaukoti paskutinį malonumo lašą
iš savo kūno, paskutinį dukatą iš kišenės tik todėl, kad ji – moteris ir šią
akimirką malšina jo troškulį. Mat didžiausias malonumas Casanovai – matyti moterį
laimingą, maloniai apstulbusią, pakerėtą, besijuokiančią ir susižavėjusią. Kol
jis turi pinigų, tol kiekvieną užverčia meiliai parinktomis dovanomis, pataikauja jos
garbėtroškai prabanga ir lengvabūdiškumu, prašmatniai papuošia, apsiaučia
nėriniais prieš apnuogindamas, apstulbina neregėtomis brangenybėmis, švaistūniškumo
audra ir kaitria aistros liepsna, – tikras dievas, dovanojantis Jupiteris, kartu su
kraujo ugnimi apipilantis mylimąją aukso lietumi. Ir nors netrukus jis kaip Jupiteris
išnyksta debesyse – „beprotiškai mylėjau moteris, tačiau visada pirmenybę teikiau
laisvei“, – jo aureolė neblykšta, žėruoja dar ryškiau, nes kaip tik taip
audringai pasirodydamas ir išnykdamas jis palieka moterims prisiminimą apie šį
vienintelį, išskirtinį, nepakartojamai puikų nuotykį, netampantį kaip kiti blaiviu
įpročiu, banaliu sugyvenimu. Kiekviena moteris instinktyviai jaučia, kad toks vyras
negali būti sutuoktinis: jos kraujas išsaugos jo, kaip meilužio, kaip vienos nakties
dievo, prisiminimą. Nors jis palieka kiekvieną, nė viena nenori, kad būtų kitoks, nei
buvo, todėl pakanka, kad Casanova būtų kaip tik toks, koks yra, taigi sąžiningas savo
aistros neištikimybe, ir jis užkariaus kiekvieną.
Ką tik pasakiau „sąžiningas“; nepaprastas
žodis, kalbant apie Casanovą. Nieko nepaveiksi, tenka pripažinti: šis nepataisomas
sukčius lošėjas, šis gudrus apgavikas savotiškai sąžiningas kaip tik meilės
žaidime. Casanovos santykis su moterimis išties sąžiningas, nes tėra kūniškas,
juslinis. Gėda pripažinti, tačiau melas meilėje visada prasideda įsimaišius
aukštesniems jausmams. Pats kūnas, bejausmis šaunuolis, niekada nemeluoja, niekada
neperdeda savo įtampos nei geismo ir nesiveržia peržengti natūraliai pasiekiamo ribas.
Tik tada, kai įsikiša protas ir jausmai, begalybės trokštantys skrajūnai, tik tada
aistra tampa perdėta, įpina į mūsų žemiškuosius santykius įsivaizduojamą
amžinybę. Todėl Casanovai, niekada neperžengiančiam fizinio kūno ribų, lengva
tesėti, ką pažadėjo, iš prašmatnaus juslingumo podėlio jis traukia malonumą
mainais už malonumą, siūlo kūną mainais už kūną; jo siela niekada nelieka
skolinga. Todėl post festum11
ir moterys nesijaučia apgautos neišsipildžius jų platoniškiems lūkesčiams, šis
lengvabūdis apsaugo jas nuo išblaivėjimo kaip tik todėl, kad reikalauja tik lytinių
spazmų, nepastūmėja moterų į jausmų begalybę. Kiekvienam leistina tokią erotiką
vadinti žemąja meile – vien lytine, kūniška, bejausme ar gyvūniška, – tačiau
negalima abejoti jos garbingumu. Juk ar šis atviro, tiesmuko geismo genamas
nutrūktgalvis nesielgia su moterimis teisingiau, labdaringiau už romantikus svajoklius?
Goethe ir Byronas palieka gyvenimo kelyje galybę palūžusių moterų, sudaužytų,
žlugusių gyvenimų kaip tik todėl, kad šios aukštesnės kosminės prigimtys per
meilę, norom nenorom, taip išplečia moters sielą, jog, praradusi šį ugningą
dvelksmą, ji nebeįstengia atrasti žemiškojo pavidalo, o Casanovos karštis bemaž
nenutvilko sielos. Jis nepastūmėja į žūtį ar į neviltį, daugybė moterų su juo
buvo laimingos, nė viena netapo isterike, kiekviena nesužalota grįžo į kasdienybę,
pas sutuoktinį ar mylimąjį, patyrusi grynai juslinį nuotykį. Casanova praūžia pro
moteris kaip tropikų vėjas, ir jos pražysta karštesniu juslingumu. Jis sušildo, bet
nenudegina, jis užkariauja nesunaikindamas, suvilioja nepražudydamas, ir kaip tik
todėl, kad ši erotika palyti tik epidermio sluoksnį, atsparesnį už lengviau
pažeidžiamą sielos audinį, jo nukariavimai nesukelia katastrofų.
Casanovos aistrai, kaip perdėm erotinei,
nepasiekiama kraštutinė vienintelės aistros ekstazė. Todėl neverta jaudintis, kai
jį, paliktą Henrietės ar gražiosios portugalės, apima siaubinga neviltis, – jis
tikrai nesigriebs pistoleto; ir išties po dviejų dienų matome jį pas kitą moterį
arba viešnamyje. Jei į kazino negali ateiti vienuolė C. C. iš Murano ir pasirodo
vienuolyno sesuo M. M., paguoda stulbinamai pavyksta, kiekviena kita moteris pakeičia
ankstesnę; todėl nesunku suvokti, kad jis, kaip tikras erotomanas, niekada nebuvo
visiškai įsimylėjęs nė vienos iš daugybės moterų, jis myli amžiną jų
daugiskaitą, nuolatinę kaitą, nuotykių gausą. Kartą jam pačiam išsprūsta
pavojingi žodžiai: „Jau anuomet neaiškiai nujaučiau, kad meilė tėra daugiau ar
mažiau gyvas smalsumas“; reikia nepamiršti šio apibrėžimo, norint suprasti
Casanovą, reikia įsigilinti į žodžio „smalsumas“ prasmę: tai nuolatinis
naujovių, vis kitos patirties su vis kitomis moterimis troškimas. Niekada jo nevilioja
individas, jį tedomina variantas, nuolat nauja kombinacija ant eroso šachmatų lentos.
Nukariauti ir palikti jam savaime suprantama ir natūralu, kaip įkvėpti ir iškvėpti;
kaip tik toks grynai funkcinis mėgavimasis trukdo Casanovai, kaip menininkui, pateikti
išties plastišką bent vienos iš tūkstančių moterų sielos paveikslą: tiesą
pasakius, skaitant jo moterų aprašymus kyla įtarimas, kad jis niekada atidžiai
nepažvelgė į veidą nė vienai iš mylimųjų, kad stebėjo jas in
certo puncto12, iš tam tikros, itin įprastos
perspektyvos. Jį žavi, jį „uždega“, kaip būdinga tikram pietiečiui, vis tie
patys dalykai, grubiai jusliniai, kiekvieno valstiečio pastebimi, apčiuopiami,
kiekvienam į akis krentantys moters lyties akcentai, kaskart (iki koktumo) tie patys: „alebastro
krūtinė“, „dieviški pusrutuliai“, „Junonos stotas“, vis naujo atsitiktinumo
apnuoginamos „slapčiausios grožybės“, taigi tai, kuo gašlaus gimnazisto vyzdžius
kutena kambarinė. Taip nesuskaičiuojamos henrietos, irenos, babetės, maručijos,
ermelinos, markolinos, ignacijos, lucijos, esteros, saros ir klaros (iš tikrųjų
reikėtų nurašyti visą kalendorių) išlieka tik kaip šiltų, aistringų moterų
kūnų drebutiena, bakchantiška skaičių ir kainų, pergalių ir susižavėjimų
maišatis, – panašiai pasakoja rytą sunkia galva nubudęs girtuoklis, nebežinąs,
ką, kur, su kuo pernakt gėrė. Jis mėgavosi tik jų kūnais, visas jautė tik
epidermiu, pažino tik jų kūną. Šitaip tikslus meno mastelis geriau nei pats gyvenimas
parodo, koks milžiniškas skirtumas tarp gryno erotomano ir tikro mylinčiojo, tarp to,
kuris viską laimi ir nieko neišsaugoja, ir to, kuris mažai pasiekia, tačiau sielos
galia suteikia skubriam akimirksniui ilgaamžiškumą. Stendhalis, gan apgailėtinas
meilės riteris, taip pakyli savo vienintelį išgyvenimą, kad šis išskiria daugiau
sielos substancijos už tris tūkstančius Casanovos naktų, iš Goethe's ketureilio
labiau nujaučiame, į kokias ekstaziškas dvasios sritis gali nuskraidinti erosas, nei
iš visų šešiolikos Casanovos tomų. Tad Casanovos memuarai apskritai yra veikiau
statistinis referatas nei romanas, karo žygio dienoraštis nei poezija, tai kelionių po
kūną Odisėja, Iliada, apdainuojanti amžiną amžinosios Elenos geismą. Jų vertę
sudaro kiekybė, ne kokybė, jie vertingi ne kaip individualūs atvejai, o kaip variantai,
dėl formų įvairovės, ne emocinės svarbos.
Vis dėlto kaip tik tokia išgyvenimų gausa mūsų
pasaulį, linkusį registruoti rekordus ir retai vertinantį sielos galią, paskatino
paskelbti Giacomo Casanovą falinio triumfatoriaus simboliu, uždėti jam brangiausią
šlovės vainiką, jo vardą padaryti priežodžiu. Šiandien „Casanova“ vokiečių
kalba ir visomis kitomis Europos kalbomis reiškia: neatremiamas riteris, moterų
ėdrūnas, viliojimo meistras; jo vaidmuo tarp mitologinių vyrų prilygsta Elenos, Frynės13, Ninon de
Lenclos14 vaidmeniui tarp moterų. Kad iš milijonų
vienadienių lervų susikurtų nemirtingą tipą, žmonija visada turi apgenėti bendrą
atvejį, suteikdama jam atskiro asmens veidą; taip šis Venecijos aktoriaus sūnus
sulaukia netikėtos garbės amžiams tapti meilės riterio įsikūnijimu. Tiesa, šį
pavydėtiną postamentą jam tenka dalytis su kitu bendražygiu, ir dar legendiniu: greta
jo stovi kilmingesnio kraujo, niūresnio būdo, demoniškesnės išvaizdos ispaniškasis
varžovas Don Žuanas. Dažnai kalbama apie slaptą šių dviejų viliojimo meistrų
kontrastą, tačiau kaip niekada neįmanoma iki galo apibrėžti dvasinės Leonardo ir
Michelangelo, Tolstojaus ir Dostojevskio, Platono ir Aristotelio antitezės, kurią
tipologiškai kartoja kiekviena nauja karta, taip amžinai lanksti išlieka ir ši
pirmapradžių erotikos formų priešprieša. Nors abu viliotojai veržiasi ta pačia
linkme, abu kaip vanagai puola moteris, kaskart iš naujo įsisukdami į jų baikščiai
ar palaimingai išsigandusį būrį, vis dėlto pagal psichikos sąrangą jie priklauso
visiškai skirtingoms rasėms. Don Žuanas – hidalgas, aristokratas, ispanas; net
maištaudamas siela jis tebėra katalikas. Jo, pur sangre15 ispano, mintys ir jausmai prikaustyti prie garbės sąvokos,
kaip viduramžių katalikas jis nesąmoningai priima bažnytinį kūniškumo kaip „nuodėmės“
vertinimą. Iš šios transcendentinės krikščionybės perspektyvos nesantuokinė (tad
juolab viliojanti) meilė yra velniškas, bedieviškas, uždraustas vaisius, o moteris –
nuodėmės instrumentas. Jos esybė, net pats buvimas savaime kelia pagundą ir grėsmę,
todėl net tariamai tobuliausia moters dorybė tėra regimybė, apgaulė, gyvatės kaukė.
Don Žuanas netiki, kad bent viena iš šios velnio giminės gali būti skaisti ir
nekalta, jis žino kiekvieną esant nuogą po drabužiais, prieinamą pagundai; demaskuoti
šią moterų silpnybę mille e tre16
pavyzdžiais, įrodyti sau, pasauliui ir Dievui, kad kiekvieną iš tų nepasiekiamų
donjų, tariamai ištikimų sutuoktinių, kiekvieną iš tų svajingų paauglių, Dievui
pasišventusių Kristaus sužadėtinių gali nusitempti į lovą, kad visos jos tėra anges
ą l'église ir singes au lit, angelai bažnyčioje, visos be išimties
beždžioniškai juslingos lovoje, – ši, tik ši mintis nuolat gena moterų
apsėstąjį aistringai kartoti vis naują suviliojimo aktą.
Tad nėra nieko kvailesnio, kaip vaizduoti Don
Žuaną, negailestingą moteriškosios lyties priešą, kaip amoroso17, moterų draugą, meilužį, nes kaskart ne tikra meilė ar
simpatija traukia jį prie kiekvienos iš jų, o demoniškai gena pirmapradė neapykanta
moteriai. Užvaldydamas moterį jis nenori turėti, jį gena noras atimti, išplėšti iš
jos, kas brangiausia: garbę. Ne lytinės liaukos kaip Casanovą, o smegenys verčia jį
geisti, kaskart viliodamas moterį šis emocinis sadistas stengiasi pažeminti, sugėdinti
ir įskaudinti visą moterų pasaulį; malonumą jis patiria aplinkkeliais, nuostabiai
nujausdamas neviltį kiekvienos pažemintosios moters, kuriai nuplėšia garbę. Tad juo
sunkiau sumedžiojamas grobis, juo didesnis Don Žuano azartas (Casanovai, priešingai,
maloniausia ta, kuri greičiausiai nusimeta drabužius); kuo neprieinamesnė moteris, tuo
vertingesnė hidalgui galutinė pergalė ir tuo labiau ji patvirtina jo tezę. Jis
nebejaučia jokių paskatų, jei pasipriešinimo nėra: neįmanoma jo kaip Casanovos
įsivaizduoti viešnamyje, mat jam terūpi velniškai pažeminti, pastūmėti į
nuodėmę, suvilioti vienintelį kartą sulaužyti santuoką ar vienuolės įžadus. Jei
moteris atsidavė, eksperimentas pavyko, suviliotoji tapo numeriu ir skaičiumi sąraše,
kuriam tvarkyti jis pasisamdo savąjį Leporello, savotišką buhalterį. Niekada Don
Žuanas švelniai nepažvelgs į paskutinės, į vienintelės nakties mylimąją: kaip
medžiotojas nestabtels prie nušauto žvėries, taip šis profesionalus suvedžiotojas
nepasiliks prie aukos užbaigęs eksperimentą, jam reikia lėkti tolyn, medžioti vis
kitas, sumedžioti kuo daugiau; pagrindinis instinktas, paverčiantis liuciferišką Don
Žuano asmenybę demoniška, gena jį neįvykdomos misijos ir aistros keliu, verčia
įrodinėti visuotinį moters nepatikimumą su kiekviena moterimi, taigi be perstojo. Don
Žuano erotika neieško ramybės nei malonumo ir neranda jų; kaip vyras, jis paskelbė
savotišką kraujo kerštą amžiname kare su moterimi, o velnias įteikė jam puikiausius
ginklus, apdovanojęs turtu, jaunyste, kilme, fiziniu patrauklumu ir, svarbiausia,
visišku, lediniu bejausmiškumu.
Ir išties visos moterys, pasidavusios jo šaltai
technikai, prisimena jį kaip šėtoną, visu vakarykštės meilės įkarščiu nekenčia
apgaulingo priešo, jau kitą rytą apipilančio jų aistrą negailestingų patyčių
juoku (jį įamžino Mozartas). Jos gėdijasi savo silpnybės, niršta, dūksta, šėlsta,
bejėgiškai pykdamos ant jas apgavusio ir apiplėšusio sukčiaus, per jį nekenčia
visos vyrų giminės. Kiekviena moteris, donja Ana, donja Elvira – visos tos tūkstantis
ir trys, pasidavusios jo apdairiam spaudimui, lieka amžinai apnuodyta siela. Moterys,
atsidavusios Casanovai, priešingai, dėkingos jam kaip dievui, nes jis ne tik neįžeidė
jų jausmų, neįskaudino moteriškumo, bet suteikė joms naujo pasitikėjimo savo
būtimi. Tai, ką ispanų satanistas verčia jas niekinti kaip velnišką akimirką, kaip
tik tai – liepsningą kūnų susiliejimą, ugningą atsidavimą, – Casanova,
švelnusis artium eroticarum18
magistras, moko jas pažinti kaip tikrą moteriškosios prigimties prasmę, kaip džiugią
pareigą. Lengva ir mylinčia ranka kartu su drabužiais jis nubraukia nuo šių pusiau
moterų drovumą ir baimę, – jos tampa tikros moterys, tik atsidavusios jam, –
patirdamas laimę jis suteikia ją ir joms, savo dosnia ekstaze pateisina jų malonumą.
Juk mėgavimasis Casanovai tampa tobulas tik tada, kai jis žino, kad partnerė dalijasi
juo ir junta jį visa esybe, – „keturis penktadalius malonumo man visada sudarydavo
moters laimė“, – jam reikia malonumo mainais už malonumą kaip kitiems meilės
mainais už meilę, savo herakliškais užmojais jis siekia švelniai nualsinti ir
patenkinti ne tiek savo, kiek glamonėjamą moters kūną. Jis niekada netrokšta, kaip
ispaniškasis varžovas, grubiai ir sportiškai užvaldyti moterį, jam rūpi duoti.
Todėl kiekviena jam atsidavusi moteris tampa moteriškesnė, išmoningesnė,
aistringesnė, beatodairiškesnė, kiekviena tuoj pat atranda naujų šio palaimingo kulto
tikinčiųjų: sesuo palydi švelniai aukai prie altoriaus jaunesnę seserį, motina
atveda meiliam mokytojui dukterį, kiekviena mylimoji siūlo kitai įsijungti į dosnaus
dievo ritualą ir ratelį. Tas pats neklystantis seseriškumo instinktas, kuris kiekvieną
Don Žuano suvedžiotąją ragina ginti naują auką nuo šio moterų priešo (visada
veltui!), tas pats instinktas kiekvieną Casanovos mylimąją skatina nepavyduliaujant
siūlyti jį kitai kaip tikrą jų lyties dievintoją; kaip jis, mylėdamas atskirą
moterį, myli moteriškumą apskritai, taip joms jis tampa aistringo vyro ir meilės
meistro simboliu.
Versta iš:
Zweig S. DREI DICHTER IHRES LEBENS. S.
Fischer Verlag, 1982
1 Senovės
graikų meilės ir grožio deivės Afroditės epitetas (Kiteros sala buvo deivės kulto
vieta). (Atgal>>>)
2 Patinas
(pranc.). (Atgal>>>)
3 Gražuolis
(it.). (Atgal>>>)
4 „Švino
stogai“ (it. piombo) – kalėjimas valstybiniams nusikaltėliams Venecijoje. Jis
buvo įrengtas Dožų rūmų palėpėse ir dengtas plačiomis švino juostomis. (Atgal>>>)
5 Meilės
smuikas (it.), senovinis dabartinio smuiko prototipas. (Atgal>>>)
6 Fugerriai
– švabų giminė iš Augsburgo, XIV–XVI a. susikrovusi milžiniškus turtus iš
audimo verslo, prekybos, kalnakasybos, bankininkystės, vaidinusi svarbų vaidmenį
Europos ekonominiam ir politiniam gyvenimui. Savo turtais ir galia prilygo 100
didžiausių šiandienos koncernų (finansavo imperatorių Maksimiljaną I, Karolio V
rinkimus, popiežiaus šveicarų gvardiečius ir t. t.). (Atgal>>>)
7 Išnyranti
iš jūros (gr.), – vienas iš Afroditės epitetų. (Atgal>>>)
8 Guido
Reni (1575–1642) – italų dailininkas, tapęs religinius paveikslus ir freskas,
mitologines scenas. Vienas elegantiškiausių dailininkų meno istorijoje. (Atgal>>>)
9 François
Boucher (1703–1770) – prancūzų rokoko dailininkas, graveris, dekoratorius, markizės
Pompadour favoritas, išgarsėjęs savo frivoliškais paveikslais. (Atgal>>>)
10 Williamas
Hogarth'as (1697–1764) – anglų dailininkas ir grafikas, karikatūros pradininkas.
Savo paveiksluose ir graviūrose negailestingai kritikavo epochos papročius ir ydas.
(Atgal>>>)
11 Šventei
pasibaigus (lot.). (Atgal>>>)
12 Iš tam
tikro taško (lot.). (Atgal>>>)
13 Frynė
– graikų hetera Mnesaretė iš Tespijos (390–330), Praksitelio skulptūros „Knido
Afroditė“ ir Apellio paveikslo „Afroditė, išnyranti iš jūros“ modelis. Per
afrodizijas Eginoje nuoga įbrido į jūrą, buvo apkaltinta nepagarba dievams ir teisiama
areopage. (Atgal>>>)
14 Anne
„Ninon“ de l'Enclos (1620?–1705) – prancūzų rašytoja ir menų mecenatė,
garsaus salono šeimininkė. (Atgal>>>)
15 Grynakraujis
(isp.). (Atgal>>>)
16 Tūkstantis
trys (isp.). (Atgal>>>)
17 Švelnus
įsimylėjėlis (it.). (Atgal>>>)
18 Meilės
meno (lot.). (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|