|
<< Atgal
REGIMANTAS TAMOŠAITIS
Tamsiojo gyvenimo kronikos
Zita Čepaitė. NEAPŠVIESTAS KELIO RUOŽAS. Vilnius: Tyto alba,
2006. P. 208.
Zitos Čepaitės knyga Neapšviestas kelio
ruožas pas mus naujo, bet vis populiarėjančio žanro kūrinys. Anotacijoje
įvardyta kaip dokumentinė proza, ši knyga gali būti laikoma žurnalistiniu ar
laikraštiniu romanu. Ji ir primena laikraštinį koliažą, kurį jungia viena
intriguojanti tema nuteistų moterų gyvenimų aprašymai. Kaip ir kur tos moterys
augo, kentėjo, kankinosi, kokiais keliais atėjo iki nusikaltimo, kaip jį įvykdė ir
kaip dabar jaučiasi Panevėžio pataisos namuose. Autorė kruopščiai protokoluoja
apie dešimties tokių moterų istorijas (pakeisti tik jų vardai), apipindama jas
socialiniu kontekstu, tiksliai aprašydama buitinę aplinką, papildydama pasakojimus
psichologinėmis refleksijomis, ieškodama nusikaltimų motyvacijos, nenusisekusio
gyvenimo priežasčių.
Pirmiausia su tokio tipo knyga asocijuojasi
žiniasklaidos maitvanagiai, mintantys žmogaus nelaimėmis ir budriai sukantys ratus
virš banaliosios kasdienybės pragaro. Kiekvienas akylos akies aptiktasis ir nebegalintis
pasislėpti krituolis šiems maitvanagiams yra didelė sėkmė. O ir gyvenimas jiems yra
dosnus, kasdien išmeta vienokio ar kitokio ašaroto ar kruvino grobio.
Nors, kita vertus, dėmesį šio pasaulio
nuskriaustiesiems galima vertinti ir teigiamai, žurnalistai yra tarytum sanitarai,
atliekantys nemalonų darbą, nušviečiantys tamsiąsias gyvenimo puses ir atkreipiantys
visuomenės dėmesį į šiaip nematomas kasdienybės tragedijas. Pažvelgia į šias
moralines sutemas ir Z. Čepaitės knyga.
Žiniasklaidos prijunkytam masiniam lietuvių
skaitytojui skaudžioji gyvenimo banalybė yra įprastas reikalas, bet Z. Čepaitės
knygoje iš visų tų istorijų atsiranda kažkokia bendresnio pobūdžio problematika,
ima ryškėti tam tikros gyvenimo schemos, apmąstymus skatinantys socialiniai modeliai,
charakteriai, elgsenos tipai. Nuo realybės atsitiktinumo lyg savaime einama prie žmogaus
egzistencijos dėsningumo, todėl nemalonus laikraštienos prieskonis greitai
išnyksta. Imponuoja autorės pagarba moterims, seseriškumo jausmas, konfidencialumas
nuteistųjų atžvilgiu.
Nuo fakto knygoje einama prie kūrybingo rašymo:
laikraštinio pobūdžio medžiaga beletrizuojama, aplinkos detalės yra ryškios,
praturtintos metaforomis ir vaizdingais palyginimais, pasakojimas intriguojantis, moterų
charakteriai ryškūs ir gyvi. Veikėjų galerija (Jida, Elmė, Nija, Nolda, Tina,
Ena, Ulrika, Salva, Oreta...) primena F. Dostojevskio vargšus žmones. Beje,
įdomiau skaityti pirmąsias moterų istorijas, nes toliau jos visos panašėja, o jų
pasakojimai monotoniški.
Tokią monotoniją reikėtų vertinti kaip realybės
veiksnio intervenciją į kūrybos sferą. Juk medžiaga iš esmės natūralistinė, o
personažai sudaro gan apibrėžtą socialinį tipą. Visos tos moterys vienodos, o jų
spontaniškai ir impulsyviai atlikti nusikaltimai stereotipiški. Tai ne
intelektualinis, racionalus britų detektyvas ir ne amerikietiškas trileris ar
kriminalinė veiksmo istorija. Autorė aprašo labai konkrečią subkultūrą, jos
antropologinius aspektus, knyga gali būti vertingas socialinių studijų objektas.
Ir visgi empirinė medžiaga, tikri gyvenimo faktai,
sensacingus laikraščių bei žurnalų puslapius primenantys pasakojimai knygoje tampa
egzistenciškai prasminga, nuoseklia ir užbaigta istorija. Tikroviški ir šiaip
trivialūs įvykiai pakylėjami virš atsitiktinumo sferos ir įgyja apibendrinančios
reikšmės. Įvairūs moterų balsai, jų individualūs pasipasakojimai susijungia į
universalią moters likimo temą. Empirinio fakto reikšmė paverčiama žmogaus būties
prasme. Menas sugebėjimas empirines patirtis paversti universaliomis reikšmėmis,
susieti su tuo, kas bendražmogiška.
Kodėl įvyksta tokios transformacijos,
atsitiktinumus paverčiančios dėsningumais, beprasmybę prasmingumu? Esminis motyvas
pagrindinis kūrinio pasakojimas, svarbiausia jo istorija, nustelbianti įkalintų
moterų išpažintis. Tai pačios autorės istorija, jos prabundanti savimonė ir
savižina. Knygoje autorės ir moterų istorijos keičiasi vietomis: kūrinį autorė
pradeda visą dėmesį sutelkdama į kitą, o pati prisidengia anonimiška
žurnalistės kauke, tapatinasi su statistiškai standartiškos, socialiai saugios ir
prestižiškos moters įvaizdžiu. Knygos pradžioje autorė slepiasi ir nuo tų moterų,
ir nuo savęs, apie save nieko tikro nepasako. Nebent kelios užuominos: vaikystėje ji
norėjusi šio ir to, bet tokius savo norus buvo priversta suvokti kaip neleistinus,
todėl sąmonėje išliko kaltės ir nepasitenkinimo jausmas. Kaltės jausmas kankina ir
reikalauja išsilaisvinimo nuo įtampos, išsilaisvinimo per bausmę. Taigi toks yra
pasakotojos charakterio ontogenetinis (individualios raidos) veiksnys ir tokios jo fazės:
iš vaikystės besidriekiantis kaltės jausmas kelia įtampą, o įtampa reikalauja
išlaisvinančios bausmės. Iš čia dėmesingas ir net pavydus žvilgsnis į
nubaustas moteris: o kaip jos dabar jaučiasi? Ir iš tiesų tos moterys kalėjime
jaučiasi palyginti neblogai, kur kas geriau nei laisvėje; joms visoms būdingas kažkoks
teisumo jausmas, o visuomenę jos laiko kalta ir skolinga už joms tekusias nelaimes.
Apskritai kai kurioms uždara zona tarytum apsauga nuo brutalios tikrovės ir
savotiškos gyvenimo atostogos.
Tokia temų grandinė: kaltė kalėjimas
bausmė teisė vėl būti žmogumi. Visas šias būsenas aprėpia ir jas suaktyvina
galingas meilės fonas. Šis meilės jausmas jau pakilęs virš instinktų sferos, bet dar
neįgijęs kultūrinės ir etinės reikšmės. Personažų sąmonė vaikystės
lygmenyje. Tos moterys dar netapo suaugusios, jos, valdomos grynų troškimų, nemoka
būti atsakingos, nieko nesuvokia apie pareigą, neturi pilietinio, visuomeninio
sąmoningumo. Kartais jas pateisina motinystės jausmas, bet jis irgi pasilieka ties
grynųjų instinktų lygmeniu.
Autorė per kalėjimą ir kalines keliauja į savo
pačios įkalintą, sukaustytą ir kenčiančią prigimtį. Aprašytų moterų sferą
norisi pavadinti pirmosios veikėjos Idos vardu, tai būtų id, įkalintos
pasąmonės ir instinktų sfera. Jas kalbinanti, situaciją reflektuojanti autorė būtų
sąmoningasis ir individualusis ego, kuris per moterų istorijas tyrinėja savo
tamsiąją moteriškumo gelmę, o kalėjimas ir visuomenė (dvi viena kitą papildančios
sistemos) reikštų superego cenzūruojantį antstatą, žmogaus prigimtį
represuojančią aplinką. Iš šios aplinkos į pasąmonės tamsą pas savo seseris
nusileidžianti autorė taip pat turi cenzoriaus bruožų, bet vėliau ima ginti moterų
ir savo pačios prigimtį, spontaniškumą ir troškimus, todėl nirtulingai atsigręžia
prieš represyvią visuomenės ir valstybės sistemą. Visuomenė baudžia šias moteris
už jų norus, taip pat už individualumą ir už stiprius troškimus. Ji knygoje
traktuojama kaip prievartinė sistema, todėl nusikaltimas pateikiamas kaip egzistencijos
dalis. Taigi ir kalėjimas yra tarytum privaloma, būtina patirtis.
Moterų likimai knygoje nevykę bandymo gyventi
variantai: kad ir kokį kelią pasirinktų, joms tenka nepasitenkinimas ir neviltis. Jų
dalia vyrai parazitai, sugyventiniai, gyvenimo pakaitalai. Tarsi Lazdynų Pelėdos
prozoje matome ryškinamą taurios aukos ir brutalaus budelio santykių stereotipą, tik
be sentimentalumo priemaišos.
Kalėjimo moterys iš tiesų yra įkalintos dar iki
kalėjimo, iki bausmės, jas įkalina žiauri visuomenė, negailestingas pasaulis, ir
kalėjimas joms yra lyg saugumo zona, kurioje galima pailsėti ir atsigauti. Kalėjimas
tarsi atostogos, kurių neturėjo visą gyvenimą. Taigi nusikaltimas ir bausmė,
kur žmogus yra kaltas be kaltės.
Atrodo, pasakotoja taip ir nori prisijungti prie savo
seserų, tik kažkokia inercija neleidžia jai to padaryti. Ji dar turi kur įsikabinti,
kabinasi už neva mylimo žmogaus, už atsitiktinio gyvenimo pakeleivio, kurį visomis
jėgomis bando laikyti savo laimės ir normalumo pagrindu. Bet šita priekaba
pasirodo esanti fiktyvi ir neatitinkanti egzaltuotų pasakotojos lūkesčių.
Taigi į kalėjimą iš laisvės autorė ateina
tarytum norėdama per kalinčių moterų veidrodį pasitikrinti savo vertę. Ji
neabejotinai yra kitokia nei visos šios baimę keliančios būtybės, normali, protinga,
išsilavinusi ir beveik patenkinta savimi. Tarp jos ir tarp tų įkalintų moterų yra
saugi riba. Tačiau ši riba yra netikra, formali, paviršutiniška. Egzistenciniame
lygmenyje išryškėja moterų autorės ir kalinių žmogiškasis bendrumas, net
kažkokia prigimtinė giminystė.
Moterų išpažintys knygoje suveikia kaip
katalizatorius, jos sužadina autorės sąmonę, verčia ją pasitikrinti, apmąstyti
save, atvirai ir nuoširdžiai pasižiūrėti į savo gyvenimą. Iš savo žurnalistinių
tyrimų autorė gauna naudos pačiu netikėčiausiu būdu ji ima keistis, siekia
įveikti savyje visa tai, kas netikra, o knygos pabaigoje jos pasakojimas tampa
svarbiausias, ir to pasakojimo esmė dvasinis žmogaus prisikėlimas (beveik
dostojevskiška maniera, per nusikaltimą ir bausmę kelias į Dievą). Visiškas
priartėjimas prie nuskriaustųjų likimo tai ir nelaimės pačios autorės kelyje,
kurios vis ryškesnės, dramatiškesnės, išgyvenamos daug intensyviau nei kalėjimo
moterų istorijos ir pagaliau visiškai jas nustelbia. Autorės istorija ir yra tas
apibendrintas moters likimas, neapšviestas kelio ruožas, kurį netikėtai
nušviečia kalėjimo moterų patirtys. Skirtumas tarp jos ir kalinių tik vienas
sąmoningumo, intelektualinės refleksijos lygmuo. Kalinės beveik visos yra įstrigusios
infantiliškoje stadijoje, jų veiksmus motyvuoja pirminiai instinktai laimės,
meilės, globos ir saugumo troškimai. Tuos elementarius troškimus jos siekia patenkinti
bet kuria kaina, nes jos yra nesocialios, primityvios, keliančios grėsmę, todėl jas
visuomenė ir izoliuoja kaip chaoso elementą. Autorės troškimai yra analogiški, bet
jie paslėpti ir socialiai adaptuoti. Ji jaučia kaltę dėl savo troškimų, bet nėra
baustina, nes psichologinį komfortą kuriasi civilizuotais būdais, sudaro lyg ir kokią
sutartį su mylimu žmogum (neįpareigojantys susitikimai). Ir visgi jos emocinis pasaulis
nėra autentiškas, jis iškreiptas, todėl pasmerktas katastrofai. Priežastis noras
tenkinti laimės troškimą bet kuriomis sąlygomis. Kalėjimo moterų meilė
instinktyvi ir fatališka, autorės atitinkanti kažkokį patogų standartą. Tiesiog
neįpareigojantis buvimas kartu, taktiškas atsiribojimas nuo nemalonių klausimų, nuo
buities problemų (niekada neplausime langų). Su artimu žmogumi vengiama kurti
bendrą gyvenimą. Tai buvimas drauge be turinio, savotiška vienatvė dviese, siekiant
išsaugoti laimės iliuziją. Labai trokštamos, bet neišsipildžiusios ar netikros
meilės tema eina per visų knygos moterų istorijas. Šis žmogiškas veiksnys priartina
autorę prie stichiško bei iracionalaus jos veikėjų pasaulio.
Apskritai knygoje iškyla svarbių žmogiškų
klausimų, kurių, remiantis pirmuoju žurnalistinio ažiotažo sukeltu įspūdžiu, vargu
ar buvo galima tikėtis. Štai kad ir klausimas apie meilės jausmo tvarumą
visuomeniniame panoptikume. Meilė gali būti suvokiama kaip sunkus moralinis asmens
išbandymas, tyrinėjant savo jausmus socialiniame veidrodyje: kas aš esu kaip mylintis
žmogus pati sau ir kaip aš atrodau visuomenei? Kiek esu stipri remtis savimi, ir kiek
šis jausmas yra socialinis, kiek visuomenė įeina į mano vidų ir koreguoja mano
savimonę, savijautą, lemia tapatybę? Netikra meilė šių įtampų lauke žlunga.
Tačiau beviltiška žlugimo situacija suteikia jėgų, leidžia žmogui subręsti,
pakilti, dvasiškai atgimti, toks temos posūkis knygai suteikia intelektualių
literatūrinių prasmės projekcijų.
Vis dėlto galutinio atgimimo knygoje lyg ir nėra.
Autorė atranda kažkokią šviesą, bet kaltės dėl savo dramatiškų patirčių ieško
anapus savęs, publicistiškai aktualizuodama nenormalumo problemą. Kodėl mylimasis
pasirodė besąs homoseksualas? Jei ne ta apmaudi prigimties yda, gal viskas būtų likę
kaip buvę? Taip bėgama nuo vidinės problemos prie nuasmenintų samprotavimų,
klausiama: kodėl šiandien normalumas nebėra vertybė? Kodėl vertingi atrodo tik
nuokrypiai? Autorė reikalauja iš gyvenimo tvarkos, prasmės kaip patogaus gyvenimo
apsaugojimo priemonių, kaip laimės stabilumo garanto. Pagaliau blogio šaknų ieškoma
visuomenėje (ją knygoje tendencingai bandoma paversti kalėjimu). Taip motyvuojamos ir
politinės veiksmo linijos: autorė lyg kokia donkichotiška idealistė įstoja į nelabai
kokios reputacijos partiją, neva dėl aukštų paskatų, tai viena iš slidžiausių
kūrinio temų, rodanti bandymą ta pačia proga pasiteisinti dėl abejotinų viešųjų
sprendimų. Lyg Salomėja Nėris, tik racionali, kieta ir visai neatgailaujanti. Nors tos
atgailos niekam ir nereikia, nebent pačiai sau.
Knyga patraukli tuo, kad joje nėra menininko
saviraiškos pretenzijų; joje atsiranda svarbus etinis matmuo: pasakotojo jautrumas
kitam, dėmesingumas paprastam žmogui, jo gyvenimo istorijai. Tokia nuostata primena J.
Biliūno, Lazdynų Pelėdos kūrybos principus. Tai ir kartos ženklas: jauniausios kartos
atstovų kūryba dažniausiai yra egocentrinė, joje kūrėjas narciziškai mėgaujasi
savimi. Z. Čepaitė savo knygoje ryškiai mato kitą žmogų. Ji iš karto atsiriboja nuo
komercinio motyvo, atsisako naudotis dramatiškais žmonių likimais kaip skandalinga
preke. Ji nespekuliuoja žmonių nelaimėmis, nes atvirai aprašo ir savo problemas, jos
tekstas yra gana konfidencialus, taktiškas, saikingas, jis moko užuojautos, skatina
gilesnius jausmus. Į moterų kalėjimą autorė žiūri kaip į giminišką teritoriją.
Beje, vyrams moterų kalėjimo tema įdomumas iš šalies, pikantiška tema, kuri
veža kaip priedas prie alkoholio (autorės pokalbio su kolega epizodas).
Kas svarbiau moterų likimai ar pačios autorės
istorija? Kaip minėta, moterų pasakojimai yra priemonė apmąstyti save. Svetimos
istorijos silpsta, panašėja, į priekį išeina autorės problema, pakylėta iki
egzistencinio sukrėtimo. Jos gyvenimas tampa vis painesnis, atsiranda migloti Dievo
ieškojimai. Kartais jie rodo jaunatvišką egocentrizmą: Dievas mane myli, nors aš
juo netikiu. Taigi meilė privalo būti, bet įsipareigojimai nėra būtini.
Ir tikėjimas Dievu atsiranda kažkokiu pusiau
estetiniu, pusiau organicistiniu būdu. Dėkingumas Dievui už kūnišką gyvenimo dovaną
prabunda per grožio suvokimą stebint augalo žydėjimą. O to augalo gaivališkas
pumpuro skleidimas vertybių ieškančiai stebėtojai primena erekciją. Gyvenimas kaip
erekcija gal tai ir yra giliausia prasmingos gyvybės metafora? Sublimuotos erotikos
fantazija? Sakralizuotas geismas? Šiaip ar taip, knygoje motyvuotai atsiranda Bernardinų
bažnyčios, mišių, dvasinio prisikėlimo temos.
Galbūt tai prasmingas pasirinkimas: netekus gyvenimo
pakeleivio atsivėrusi emocinė tuštuma užpildoma erotizuoto dieviškumo jausenomis,
gamta nemėgsta tuštumos. Religija mūsų laikais labai dažnai yra nepatenkinto
seksualumo pakaitalas, literatūroje tai itin ryšku.
Taip nusikaltimo ir bausmės istorija pereina į
religinių reikšmių sferą: pirmiausia yra troškimas noras mylėti paskui
kaltės jausmas už šį troškimą, ir pagaliau troškimo sublimacija per bausmę
jausmo perkėlimas į dvasinio aktyvumo sferą, kur atrandama atnaujinta ir pakeista
tapatybė. Pradedama ne tiek ilgėtis meilės, kiek mylėti pirmiausia save. Mylėti
savo kūną, anksčiau buvusį kliuviniu kelyje į laimę.
Pagaliau dar vienas knygos naujoviškumas: vis
stiprėjanti literatūros tendencija atlikti psichoterapinę funkciją, autoriaus ar
autorės poreikis išsipasakoti, išsilaisvinti nuo vidinių įtampų, nerimo ir
vienatvės, perkurti save, atsiverti žmonėms. Taip įveikiama vienišumo našta,
nušviečiamos kliudančios gyventi baimės, atkuriamas ryšys su visuomene, žmonėmis ir
pasauliu, iš neramaus dvasios kalėjimo kylama iki visuotinybės, iki būties pilnatvės,
kuri dažniausiai suvokiama kaip Dievo atradimas. Nenuostabu, kad tas prarastas ir
atrastas Dievas kartais įgyja jaudinančio erotiškumo ir šiame nepatikimų jausmų
pasaulyje teikia stiprią atramą bei guodžiančią apsaugą. Tai pasakytina ne vien apie
moteris, tiesiog mūsų šiandienos literatūroje jos dažnai yra kur kas drąsesnės nei
vadinamoji stiprioji lytis. Jos nebijo apsinuoginti.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|