|
<< Atgal
|
RIMANTAS ČERNIAUSKAS
N o v e l ė s |
Diogeno suoliukas
Ragai
Koridorių vilkas
Genijaus niekas nebijo
Į viršų
Diogeno suoliukas
Visada stengdavausi tą suoliuką apeiti iš tolo.
Diogeno suoliukas buvo rudas, medinis, labai žemas, gal penkerių metų vaikui. Bet
geriausiai tinkamas pavargėliui, tam, kuris vos velka kojas, tam, kuriam kojos pinasi nuo
alaus, atskiesto pilstuku ar losjonu, skruzdžių spiritas dichlofosu, tiesa, šio jau
nebėra parduotuvėse, todėl Diogenas šlepteli ant suoliuko ir, nugara atsirėmęs į
sieną, ištempia kojas per visą šaligatvio plotį, kad pažįstamas snukis, nedavęs
lito ar nors dešimties centų, nepraeitų pro šalį. Pasitaiko tokių, kurie iš baimės
įtraukę subines eina sau ir nueina, pasitaiko pižonų, kurie tyčia įspiria jam į
koją, pasitaiko išpaikintų pupyčių, kurios nusuka nosis ir rėkia: fu, šlapiaklynis!
Atsitinka, kad atsigulęs ant suoliuko žmogus ir iš tiesų apsimyža. Diogenas
nemeluoja, pasitaiko visaip, pasitaiko, ant suoliuko prigula inteligentas, kaklajuostė
yra, švarko jau nebėra, kažkas pasiskolino, kelnių kišenės išverstos, jau
aprankiotas iki siūlelio, net ir batai nuauti, gal kam nors labiau reikalingi; o Diogenui
svarbiausia, kad bus naudos, kai inteligentas pabus, reikės žmogumi pasirūpinti,
vandens, alaus butelį atnešti, gauti išpirką už išsaugotą jo vairuotojo
pažymėjimą, asmens tapatybės ar banko kortelę, jeigu, žinoma, jis iš tos laimės
nepradės kvailioti ir prisimins PIN kodą... O dabar tegu miega, Diogenas gali pasėdėti
kad ir pusę dienos; kai lyja ar sninga, jis ir numinga po stogeliu kažkada čia
sustodavo autobusai, o dabar tik pavargėliai, juos pritraukia parduotuvės ir vaistinė,
Anuška su Veronika, taip pat pavargėlės, kurios atsiduoda čia pat už gėrimų
sandėlio, nes žmogus ant suoliuko kartais irgi pasijunta esąs patinas, ypač jeigu dar
jaunas ir galva tabaluoja tarp kojų, pasitaiko tokių kvailių, buvo vienas, parėjęs
iš cypės, trejus metus moters neragavęs, bandė versti Veroniką gatvėj ir policija
jį supakavo, nes suoliukas ne viešnamis; kad ir kas sėdėtų atsargos
kapitonas, bocmanas ar vagis čia visi esam lygūs pavargėliai sunkiom kojom ir
drumstom galvom, daugiau stebėtojai nei dalyviai. Diogenas nesigiria, jis sako, ką
jaučia, nes tos dvokiančios bobos nusibodo labiau nei gyvenimas.
Koks gyvenimas? klausiu aš, sutikau jį eidamas
su dukra iš maisto parduotuvės. Ar tavo merdėjimas ant suolo yra gyvenimas?
O kas dar galėtų būti? Diogenas suraukia
nosį. Klausi, kad susimąstyčiau, pajusčiau savo menkumą? Tai ne mano, o tavo
problemos, kvaily. Nori viską žinoti, įlįsti į Diogeno kailį ir išlikti švarus
be utėlių ir be smarvės? Nori mane aprašyti ir dediesi draugu? Jei esi toks geras,
prieik arčiau, atsisėsk greta, petys prie peties, apsikabinkim kaip du vargo broliai,
kartu apsišlapinkim ant suoliuko. Bet nenori, tau gėda, į šalį suki nosį; čia
kitaip nei mokykloje, kur praktikos darbų kabinete per ilgąją pertrauką išlenkdavom
po taurelę; ir aš jau nebe ūkvedys, mokykloj tik intrigos ir rietenos, viso to nebebus,
liko tik smarvė ir utėlės, šaltos ir šiltos naktys, skausmas kepenyse ir palaima, kai
gauni pigaus šarmalako už lūpos užsipilti... Ko vaipaisi? Daug šneku, sakai,
filosofas, sakai, Diogenas, kuris gyveno statinėje. Aš ir statinės neturiu, tik
sulaužytą moskvičių, kuriame gyvenam su Anuška susiglaudę, kad būtų šilčiau,
turim dar sunkius alpinisto batus, nuaviau nuo vieno kvailio kojų, jie net per liūtį
nepraleidžia vandens, na turiu ir suoliuką, ant kurio tu nenori sėdėti. O gal sėskis
greta? Duok petaką, ir Anuška greitai subėgios buteliuko. Ko dar lauki? Ko stypsai,
kaip mietą prarijęs? Anuška, subėgiosi?
Eik tu, durniau, šikt, ištaria moteris, pažvelgia
į mus drumstom bespalvėm akim, rusiškai priduria kažką, lietuviškai gal reikštų:
visus jus į savo vaginą susikišiu.
Tėti, nusigandusi spaudžia ranką dukra, tėti,
einam namo. Taip, sakau, greitai įkišu ranką į švarko kišenę, sugraibau saujelę
monetų ir paberiu ant suoliuko.
Nepyk, Diogenai, apsisuku ir einu neatsigręždamas
greta pralinksmėjusios, straksinčios iš laimės dukros. Kaip gerai, čiauška ji, kaip
gerai, kad nesėdi ant to suoliuko.
Į viršų
Ragai
Rami lietaus muzika, šniokštimas už lango,
prietema kambaryje, aštrus dažų kvapas, raudona draperija, užmesta ant kėdės
atlošo, ir švytinčios vyro akys. Įsisiurbusios iki skausmo į krūtų spenelius. Jis
mane iščiulps, išgers, kol nepersikelsiu į paveikslą ant drobės ir iš manęs beliks
tik įrėmintas atvaizdas mano vyro Roberto įgeidžiams tenkinti. Paveikslą pasikabins
svetainėje ir didžiuosis, rodys verslo draugams: pažiūrėkite, kas nutapė, šis
dailininkas įžymus, užsakiau nutapyti žmonos portretą kaip investiciją...
Kiek mokėjai? kuris nors draugužis paklaus.
Kiek nesvarbu, spindės džiaugsmu mano vyro akys, tai juk investicija į ateitį. To
vyruko paveikslus perka vokiečiai, švedai, olandai.
Ar ji pozavo nuoga? nustebs Arvydėlis. Palikai
ją vieną su dailininku?
Pamanykit, šypsosis Robertas, gal tavo žmona
nevaikšto viena pas ginekologą? Gal tu pats ją apžiūri ir gydai?
Arvydas neseniai vedė ir pavydi savo jaunos žmonos
kiekvienam, kas pasako jai žodį ar palydi žvilgsniu. Ne be reikalo. Mieste daug kas
žino, aš taip pat, kad ta mergšė susitikinėja su mano vyru.
Nesiraukyk, teškia dailininkas.
Tiesą pasakius, nežinau net jo vardo. Jis numeta
teptuką, prieina ir šiltais, sausais pirštais suėmęs už pečių pasuka mane veidu į
langą. Ir tie pirštai tarsi žaisdami man per krūtinę švelniai perbraukia.
Sėdėk ramiai, sako jis, reikia dirbti.
O aš? staiga nei iš šio, nei iš to imu
apmaudauti. Tau už darbą gerai sumokės. O man kas?
Tau garbė ir prisiminimas, geltonus arklio
dantis rodo vyras. Savimyla, pasitikintis savimi, išlepintas snobų, meno kritikų ir, ko
gero, moterų dėmesio. Galvoja, kad jam tarsi Dievui viskas leistina?
Nebijai, kad pakviesiu savo gorilą? piktai
sakau.
Tas gorila vienas iš Roberto apsauginių
lydi mane net į parduotuves, neina tik į tualetą ir į miegamąjį. O dabar sėdi
virtuvėje prie televizoriaus ir laukia, kol pasibaigs pozavimo seansas.
Dailininkas nurimsta, atitraukia ranką ir gūžteli
pečiais.
Kaip nori jei labai pavargai, galim baigti.
Išsigandai, šmėsteli man mintyse, kiekvienas
išsigąstų dviejų metrų didumo judančios spintos. Sykį jau mačiau, kaip jis
mušasi, vienu kojos spyriu išverčia duris.
Aš rytoj neateisiu, sakau ir lėtai
užsisegu liemenėlę.
Kodėl?
Aš išvis daugiau neateisiu...
Tavo reikalas, abejingu balsu sako vyras.
Galbūt Robertas ras geresnį tapytoją?
Kiaule tu, pagalvoju, jokio dėmesio, jokios pagarbos
man nerodai, tarsi būčiau ne moteris, o tik kėdė ar raudona draperija, nes matau, kaip
jo blausios miegančio arklio akys ima nykti lengvoje migloje, pilkame abuojumo rūke.
Viso gero! rikteliu ir išeidama trenkiu
durimis.
Ei, ei, ei! nuo laiptų pašaukia jis.
Išsivesk ir savo gorilą!
Ir viskas? Tiek telieka iš mano nuotykio? Vėl be
tikslo slampinėsiu po didelius savo namus, iš nuobodulio važinėsiu į parduotuves,
sporto sales ir barus, o tas gorila nepratardamas žodžio kaip nebylys judės man iš
paskos ir paslaugiai tampys mano pirkinius.
Paklausyk, priekaištavo man Robertas,
už portretą aš jau sumokėjau avansą, tai dideli pinigai.
Na ir kas? Pasiųsk savo banditus, atsiims su
procentais.
Kvaiša, nebūk vaikas, jo paveikslas man
svarbesnis, nei tau atrodo. Viktoras kaip prisvilęs laksto jam iš paskos...
Supratau
pykteliu aš. Nori vėl būti
pirmas? Nori Viktorui nosį parodyti?
Kartais tu supratinga mergaitė, jis
bučiuoja man į kaktą tarsi seserį, be aistros. Galbūt vėl parėjo iš savo
mergšės, Arvydėlio žmonos, o gal turi daugiau, kas jį žino... Kam būtų geriau nuo
žinojimo? Tegul eina sau kur nori, kad tik duotų gurkšnelį laisvės...
Negalvok, kad esu baldas, kurį gali kur
panorėjęs stumdyti, stengiuosi būti kuo piktesnė.
Mažule, nebūk ožka, pakentėk dar kelis
seansus, dėl tavęs viską padarysiu.
Jei jau viską, pasakyk savo banditui, kad
paliktų mane ramybėje, kad nespoksotų pro durų plyšį, kai aš pozuoju.
Jis spokso? netikėtai piktai klausia
Robertas.
Jei galėtų, akimis mane surytų.
Pupuliuk, savaitę... Pakentėk dar bent
savaitę. Tas galvijas lauks tavęs gatvėje, sėdės mašinoje ir lauks.
Mašinoje?
Žinoma.
Ir tu leisi man vienai pasilikti su tuo
dailininku?
Aš manau, tu esi supratinga mergaitė.
Kurgi ne! Šiandien Robertas padovanojo jai laisvę.
Ji stovėjo, žiūrėjo į savo atvaizdą veidrodyje ir galvojo apie save kaip apie kitą
moterį.
Tas mažytis gurkšnelis laisvės jos kūnui ir
mintims! Lyg kas iš aukšto ar iš šono būtų parodęs jos gyvenimą, kuris tik
kaimynui atrodo tobulas ir laimingas. Aistrų ir meilės slėnis. Tačiau jausmai jau
seniai išblėso. Ji jau žino, kad tekėjo už to vyro turto ir falo, šis jai buvo
pirmas ir kol kas vienintelis. O dabar vyras medžioja kitas. Nors galbūt jį patį
medžioja dėl jo turto ir padėties. Falocentriniame pasaulyje vyrai naiviai galvoja, kad
yra didieji medžiotojai, o iš tiesų jie patys yra aukos. Mergužėlei pakanka
nusišypsoti, pavartyti akis, pasiūbuoti užpakaliuku ir vaikinas, vedamas savo svambalo,
bėga jai iš paskos. Svambalinės kultūros pasaulyje vyrai didžiuojasi savo falais,
demonstruoja juos kaip valdžios ir didybės simbolius. Vandens bokštas prie sodybos,
blizgantis šiluminės elektrinės kaminas, aukštos įtampos elektros stulpai, peiliai,
kuriuos vyrai medžioklėje galanda, kaip pimpalais braukydami per šlapią akmenį,
tai vis simboliai. O jos vyro peilis trumpiausias...
Ko dabar krizeni? nepatenkintas klausia
Robertas.
Argi krizenu? ji nusisuka.
Tie vyrai juokingi ir kvaili kaip vaikai. Nuo
seniausių laikų gamina ietis, kardus ar muškietas pagal savo falo ilgį ir formą,
paskui kapojasi, badosi, šaudosi, kad išsiaiškintų, kuris stipriausias, o damos iš
susižavėjimo alpsta. Gal tik apsimeta, laikosi falocentrinio pasaulio ritualų,
demonstruojančių lytinį pajėgumą. Fidelis Kastro, Čerčilis, Hemingvėjus net
portretuose ir nuotraukose čiulpia storus cigarus. Taikos pypkė, kurią rūko indėnai,
visada ilga, lyg nuo to ir jų pimpiai būtų ilgesni ir galingesni. Net ją tapantis
dailininkas vaikštinėja aplinkui ir plaukuotoje rankoje laiko ilgą teptuką.
Ji staiga pasijuto laisva ne tik mintyse.
Ko šaipaisi? paklausė dailininkas.
Aš pati norėčiau tave piešti.
Ar moki? nustebo jis.
Tu išmokysi...
Ji šypsojosi, buvo jau laisva ir nesidrovėdama
galėjo į ranką imti teptuką.
Nusirenk, godžiai pasakė ji, man
patinka tavo pieštukas.
Nori būti menininke? paklausė dailininkas.
Noriu būti kaip vyras.
Dabar jai buvo smagu ir lengva. Ji nusišypsojo savo
atspindžiui veidrodyje ir teptuką laikančiam vyrui, kuris žiūrėjo jai į akis iš
sidabrinės veidrodžio gilumos.
Tu išdykus ir pasiutus kalė, pasakė jis
švelniai.
Artėjo meilės žaidimų pabaiga. Robertas ragino
kuo greičiau užbaigti paveikslą. Galbūt jis įtarė kažką negera. Jo moteris ėmė
dažytis lūpas, niūniuodavo sau po nosim jam nežinomas melodijas, be priežasties
kikendavo, pavyzdžiui, kai jis žaisdavo su rašikliu, valydavo po medžioklės šautuvą
arba virtuvėje galąsdavo peilį.
Ko čia dantis rodai?
Argi aš rodau?
Žaisti tapo pavojinga. Vyras pasakė tapytojui
datą, kada portretas turi būti atneštas į jo namus. Paskyrė paveikslui visą
svetainės sieną. Į paveikslo atidengimo iškilmes pakvietė savo draugus ir
pažįstamą meno kritiką. Vakare, visiems susirinkus, dailininkas į svetainę įnešė
didelę keturkampę drobę paauksuotuose rėmuose. Paveikslą pats pakabino ant sienos
priešais židinį, virš kurio seniai puikavosi ilgi šakoti briedžio ragai.
Pagaliau, pagaliau, murmėjo šeimininkas.
Visi pakėlė taures ir spoksojo į sėdinčią
nuogą moterį, nutapytą paveiksle.
Man staiga pasidarė nejauku nuo tylos ir svečių
žvilgsnių. Mano vyras stovėjo prie židinio kaip tik po briedžio ragais ir
šypsojosi... Koks vaizdelis!.. pasakė tas akiplėša dailininkas, pakėlė
fotoaparatą, kabėjusį ant krūtinės, ir spragtelėjo. Mano vyras taip ir liko jo
nuotraukoje stypsoti su daugybe ragų tarsi falų, styrančių virš galvos. Nebenoriu,
nebegaliu žiūrėti į savo portretą.
Į viršų
Koridorių vilkas
Jis sapnuoja ilgą ir tamsų tunelį, kuriuo
bėga, nes vejasi pulkas apsiputojusių skalikų. Jų alsavimas ir lojimas garsėja, o jo
žingsnis trumpėja, jis atsisuka, suurzgia ir išpiltas šalto prakaito pabunda.
Dėkui Dievui, tai buvo tik sapnas, jis kol kas
nepavirto į žvėrį, kurį gaudo, šaudo ir persekioja.Tačiau sapnas kartojasi, jis
bijo užmigti, jau geriau pilka kasdienybė, kurioje gyveni nesibaigiančiais savo ir
fakulteto rūpesčiais. Ir niekur nuo jų nepabėgsi, neverta.
Štai ir jo medžiotojai bėga iš paskos kaip
apsiputoję, urzgiantys sapno skalikai, nešini dovanų krepšeliais, gėrimų buteliais
ir pažymomis. Ko jiems reikia? Ką aš galiu? Ką žadėjau ir netesėjau?
Jokių problemų! Jis mosteli jiems ranka ir greitai
nulekia koridoriumi iki artimiausios katedros durų. Gyvenimas išmokė, kaip elgtis
armijoje trumpais perbėgimais iš vieno kabineto į kitą slapstytis nuo įkyrių
persekiotojų.
Jokių problemų! Jei galėtų, jis juos išplūstų,
išvaikytų ašarinėmis dujomis ar kaip šiukšles nuplautų vandens srove. Bet jie
stumdosi, lenda, lipa jam ant galvos, spaudžia ranką ir šypsosi
Pats gerai
neatsimena kam, kada, kokią paslaugą pažadėjo. Kažkokiam verslininkui, kažkokiam
autoserviso viršininkui, stomatologui, policininkui, neraštingam Seimo nariui, kuris
taip pat nori mokytis, išlaikyti egzaminus, gauti aukštojo mokslo diplomą už dovanas,
butelius ir neaiškius ligų lapelius.
Tu turi, pasakė žmona, tu žadėjai tam
žmogui.
Po velnių! Ar jis kaltas, kad prakiuro dantis ir
dantistas priėmė jį be eilės, o jauniausioji to budelio dukra neišlaikė filosofijos
egzamino? Ar jis galėjo žinoti, kad kelionę į seminarą sename ir gražiame Budapešto
mieste apmokės jo fakulteto skolininkas? Ar bent nujautė, kad žvejyba motoriniu laivu,
meškerės, blizgės, sliekai ir spiningai bus tik pretekstas linksmai iškylai, kurioje
degtinės ir rūkytos žuvies bus daugiau nei sliekų jo skardinėje. Ir kaip jam
prisiminti, kad vaikinas, kuris išsišiepęs spaudžia jo dešinę, yra kažin koks jo
kurso draugo tolimas pusbrolis? Ir iš kur, po galais, išdygsta visi tie pusbroliai ir
draugai? Nuo kada jis tapo populiaresnis ir už patį Arvydą Sabonį?
Jis atsainiai mosteli ranka savo persekiotojams,
skubiai įlekia pro duris į katedrą.
Čia ramiau, skalikai šurmuliuoja koridoriuje, o
jauna katedros sekretorė pilsto garuojančią kavą.
Ne, ne, ne, mosikuoja jis rankomis,
plempiu tuos narkotikus nuo labo ryto.
Gal dekanui įpilti Renatos kavos? mergina,
pravėrusi spintos duris, pirštų galais glosto blizgantį butelio kakliuką.
Renatos? Sumišęs jis pažvelgia tiesiai jai į
akis. Kabinete lyg ir tvanku, trūksta oro, kai matai, kaip balti pirštai rausvai
lakuotais nagais brauko blizgantį butelio kaklą. Dviprasmiška ir nepadoru.
Kur vedėja?
Paskaitoje, blizgina dantimis sekretorė.
Košmaras! Paklausyk, ką jie kalba? jis
sukrunta, pataiso į šoną nusisukusį kaklaraiščio mazgą. Bukagalviai! Ar
kiekvienas kvailys yra vertas aukštojo mokslo diplomo? Kažkas turi dirbti ir paprastus
darbus! Sėti, arti, kepti duoną, šluoti gatves, galiausiai kažkas turi iškasti ir
kapo duobę
Į puodelį ar į stikliuką? mergina laiko
rankoje brendžio butelį.
Velnias rautų! Ir vėl! Pirmas stiklelis nudegins jo
skrandį, antras sušildys, o po trečio jis pajus švelnų gyvenimo dvelksmą ir jau pats
paprašys ketvirto. Taip buvo vakar, užvakar ir pirmadienį, tik sekmadieniais jis,
nepakeldamas skaudančios galvos, tyso lovoje.
Į stikliuką?
Kokios vaikiškai naivios merginos akys! Jis nejučia
linkteli galvą. Dievas mato, to nenorėjo, bet gyvenimas kaip koks vieškelis pilnas
netikėtumų, vingių, posūkių ir kalnelių.
Ir nuokalnių, sako blizgantys žiburėliai juodose
sekretorės akyse. Kažkokia mergina. Jis atidžiau ją apžiūri ir stebisi, kad iki
šiol nespėjo įsidėmėti tų raudonų plaukų ir standaus užpakaliuko, aptempto
mėlynais džinsais.
Ar seniai čia dirbi?
Pusę metų, mergina, demonstruodama lygią
eilę baltų kaip perlai dantų, apdovanoja jį šypsena.
Pusę metų
Puiku.
Jis žvilgteli į laikrodį ir pašoka.
Reikia bėgti. Paskambink man į mobilųjį.
Tuojau pat, kai išeisiu. Supratai?
Ką sakyti?
Kalbėk, ką tik nori. Man nesvarbu.
Jis įkvepia oro ir pasinarsina žygiui. Dekanatas
kitame koridoriaus gale. Reikės vėl mėtyti pėdas ir apgauti medžiotojus. Reikės
bėgti nuo durų prie durų, tarsi vyktų patikrinimas, tarsi lauktų svarbūs
neatidėliotini reikalai. Skubu, ponai, skubu! Jis iššoka pro pravertas duris ir patenka
tiesiai į žmonių knibždėlyną, margą skalikų būrį, balsų gausmą: dekane, pone
dekane, pone Vincai, dekane Vincai, docente Vincai, pone, po!.. Jie bėga iš paskos,
graibsto už skvernų, bruka savo maišelius, butelius, popierius, vokelius
Laimei,
išganingai suskamba paprastai būna išjungtas mobilusis telefonas. Jis pakelia
jį prie ausies ir nesiklausydamas šaukia:
Žinoma! Supratau! Einu tuojau pat!
Dar atsisuka į persekiojančius žmones ir pamoja
jiems ranka. Jokių problemų!
Jie neklauso. Ir jis vėl paknopstom bėga nuo
tirštos ir triukšmingos minios, kol pro kitas duris įšoka į kitą katedrą.
Jei sustotų, jam būtų galas, jį tuoj pat
sudorotų skalikai. Ir iš kur tiek daug jų prisiveisė?
Kažkoks tipas nusipirko mėsos rūkyklą, kartą
atsitiktinai su juo išgėrė, kartą pasėdėjo bare ir dėl to jo sūnus turi
mokytis universitete? Užimti valstybės išlaikomą vietą? Nepaisant to, kad mokyklinio
atestato pažymių vidurkis tik šeši balai? Asilas. Tokiam kastuvą į rankas.
Tačiau tėvui to nesakysi. Jokių problemų! Padarysime. Kaip kitaip nusipurtysi įkyrios
to tipo globos? Tegul galvoja, kad viską gali pirkti už rūkytą mėsą. Tegul serviso
viršininkas, kuris be eilės tvarko jo automobilį, mano, kad gali mokytis nelaikydamas
egzaminų. Tegul Seimo narys, pažadėjęs protekcijų jo fakultetui, tegul miniatiūrinė
baro deivė, kuri nusitempia jį į savo kavinę, vaišina viskiu, brendžiu, gundo kopų
vaizdais suknios iškirptėje, už paslaugas tikisi jo parašo įskaitų knygutėje
Jokių problemų! Ką pasakyti senam jo mokytojui
arba klasės draugui? Kad mokytojo vaikaitis turėjo stropiau lankyti psichologijos
paskaitas ir rašyti kontrolinius, kad jo draugo meilužė galėjo bent užeiti į
fakultetą?
Katedros vedėja, sausa moteris, gražaus, tačiau
pikto veido, sėdėjo prie darbo stalo, apkrauto popieriais. Ji pažvelgė į jį per
akinių viršų.
Vėl neduoda ramybės?
Iš kur jų šiandien tokia gausybė?
Sesija, pabarbeno pirštu į stalą vedėja,
neakivaizdininkams prasidėjo egzaminai.
Tai bent! jis šleptelėjo į fotelį ir
garsiai atsipūtė. Košmaras! Jų kas metai daugėja.
Nereikėjo prisižadėti, abejingai tarė
vedėja ir vėl palinko prie savo popierių.
Ji dar buvo gana patraukli moteris, o kadaise atrodė
tiesiog gražuolė. Jis prisimena: buvo dar mergaitė, kai atėjo į fakultetą dirbti jo
asistente. Ir netinginiavo, parašė disertaciją, dabar pati vadovauja jo katedrai.
Ką daryti? paklausė jis. Tie
žmogėdros mane suės.
Nieko, nieko, šyptelėjo vedėja, iki
Metodikų katedros vos penki žingsniai.
Net penki žingsniai, susirūpino jis.
Girdi, kaip jie ūžia? Būtų čia pirmas aukštas, iššokčiau pro langą.
Pamanykit! moteris nusijuokė. Vieną
kartą įšokai tiesiai jiems į rankas.
Taip, prisimenu.
Jis priėjo ir pažvelgė per petį į jos rankas.
Jų oda buvo sausa ir raukšlėta kaip suglamžytas popierius.
Košmaras, jis nusikeikė, tie koridoriai
tokie siauri ir ilgi, nėra jokių slaptų perėjų. Koks kvailys tuos rūmus projektavo?
Nusiramink, pasakė tyliai vedėja, ir jam
išsyk pasidarė lengviau. Jie tavęs nesuės. Šiandien tu labiausiai jiems
reikalingas. Sesija.
Akimirką jis net sumišo nuo kimaus moters balso
prisiminęs, kad prieš daugelį metų jie šiame kambaryje gulėjo ant sofos
Jis
nuėjo prie durų ir atsisuko.
Taip, bet...
Kas dar? jos balsas vėl buvo šaltas ir
oficialus.
Ta glinda kaip paprastai bus užrakinusi duris.
Bėk toliau, gūžtelėjo pečiais vedėja.
Iki Dailės katedros.
Jis sustingo iš nevilties. Stovėjo ir klausėsi
balsų gaudesio už medinių katedros durų. Kiek jų daug, staiga pasibaisėjo. Ir
visiems jis skolingas? Išgeria, pažada, o paskui
Ar ne kvailas, ar ne minkštas,
ar ne košeliena, kaip jį kartais vadina žmona?
Pasakyk, kad aš geras žmogus.
Tu per daug geras žmogus, atsakė vedėja,
dėl to ir turi slapstytis nuo draugų ir nuo priešų.
Žinoma, o jie puola mane kaip šunys
Negaliu.
Iki Menų katedros nenubėgsiu. Tas policininkas mane pagaus.
Jeigu nori, nusiėmė akinius moteris,
užrakinsiu tave savo katedroje. Pasėdėsi čia, kol visi išsivaikščios
Taip kaip vakar?
Ir užvakar, palingavo galvą vedėja.
Pasakysiu, kad tavęs nėra, kad sergi, kad jiems tavo atvaizdas tik pasivaideno
Ji išėjo, užrakino duris, kažką ilgai aiškino
stovintiesiems koridoriuje ir nukaukšėjo tolyn. Gaudesys už durų ėmė rimti.
Jis, likęs vienas, apsidairė, atsidarė spintelę,
kur dar vakar pasidėjo nugertą brendžio butelį, įsipylė stikliuką, išgėrė ir
staiga jam pasidarė baisu. Ką aš darau, pagalvojo, ką aš darau? Negi ir gyvensiu taip
kaip ujamas vilkas, bėgiodamas tais siaurais ir tamsiais fakulteto koridoriais nuo
persekiotojų slapstydamasis?
Į viršų
Genijaus niekas nebijo
Mano draugas labai talentingas ir labai
įžymus. Niekas šito nežino, tik jis ir viena jo skaitytoja, kurios jis tuo pat metu ir
geidžia, ir bijo. Myli ją iš tolo kaip apuokas mėnulį, laukia jos laiškų,
patarimų, pamokymų, dievina šios moters balsą telefono ragelyje, bet nenori jos
susitikti
Moteris, kuri jį supranta, turi būti tobula, tik gamta tokios nesukūrė
Mano draugas tai žino. Gal todėl jam pakanka švelnaus supratingo skaitytojos balso,
žalio voko, pašto ženklo, kuriame pavaizduotas baltas balandis, standaus gelsvo
popieriaus lapo, ant jo melsvu rašalu išvedžiotų raidžių, kažkodėl pakrypusių į
širdies pusę (galbūt ta moteris rašo laiškus kaire ranka?), jos pastabų apie
naujausius jo apsakymus, publikuotus vietiniame laikraštyje. Jam smagu moteris
atspėjo, kam ir apie ką jis rašo. Trys dalykai, dėl ko jis gyvena ir dar nori gyventi,
meilė, moteris ir mirtis. O galbūt iš trijų m svarbi tik viena moteris.
Meilės vyrui jis negali suprasti, apskritai pasaulis galėtų būti be vyrų, jų
grubumas, cinizmas, primityvumas varo mano draugą iš proto. Šiam pasauly mylėti galima
tiktai moterį. Net mirtis yra moteris, jauna ir grakšti panelė, kuri vieną naktį
ateis į kambarį ir mano draugą nežinia kur išsives. Jis tuo tiki taip pat kaip
vaiduokliais, vilkolakiais ir reinkarnacija.
Mano draugas gyvena penktame aukšte, aukščiau
bėra stogas, ant stogo vaikštinėja balandžiai ir juodas kaimyno katinas, kuris tyko
nekaltų paukščių. Tačiau kartą, kai buvo labai tylu ir vaikai jau miegojo, jis
išgirdo lengvus moters žingsnius
Kas vaikščiojo vagilė, mirtis ar jo
nežinomoji skaitytoja?
Nesąmonė, tarsi skuduru per nosį
perbraukė jo žmona, vėjas ritinėja kokį nors klevo lapą!
Jis tylėjo, nenorėjo veltis į barnius, žmona
atrodė pavargusi, juk po darbo dar virė valgį, lygino skalbinius, jos klausa atbuko,
vis dažniau ji grubiai elgiasi, taip pat kaip pirmoji ar antroji mano draugo žmona
Įsižeidęs jis nuslinko į virtuvę, susirangė ant minkštasuolio ir labai aiškiai
išgirdo lengvus moters žingsnius ant stogo.
Įsiklausė, atsikėlė, nenorėdamas nieko žadinti,
ant vienų apatinių užsimetė paltą ir išėjo į koridorių, kur buvo įtaisyti
metaliniai laiptai ir liukas.
Tačiau ant stogo nieko nerado. Nuėjo iki pat
atbrailos, stovėjo ant paties stogo krašto ir pro tirštus nakties drebučius žvelgė
žemyn. Jis kelis kartus ratu apsuko stogą ir nepamatė nei klevo lapo, nei katino, nei
savo skaitytojos. Tik žmona iškišo galvą pro liuką ir pašaukė jį namo.
To betrūksta, dejavo, kad nušoktum nuo
stogo. Ką mes tau blogo padarėm?
Nieko, jis sumišęs patraukė pečiais.
Tai kodėl?
Nežinau.
Jis suprato, kad pavėlavo per ilgai krapštėsi
koridoriuje, per ilgai taikė į spyną raktą ir skaitytoja(?), vagilė(?), mirtis(?)
išgaravo. O kaip? Nesvarbu, tai bus jo paslaptis. Tik jis girdėjo moters žingsnius.
Ko vaipaisi? supyko žmona. Vėl
prasideda?
Kas?
Kliedesiai! Koks tu genijus? Tu menkysta, net
vinies į sieną nemoki įkalti!
Moteris buvo teisi. Mano draugas nesimokė kalti
vinies. Šešiolikos metų jau žinojo, kad nenori būti nei buhalteriu kaip jo tėvas,
nei mokytoju kaip mama. Pradėjo rašyti eilėraščius, juos išspausdino vietinis
laikraštis, ir tada mano draugas galbūt visiems laikams suprato, kad yra talentingas ir
įžymus kaip Frederikas Garsija Lorka. Suprato, kad jau laikas gyventi. Ne skaityti
knygas, o rašyti, ne klausytis kelionių istorijų, o keliauti, ne žvalgytis į
mergaites, o mylėti tikras ir aistringas moteris. Meilės objektus jis pasirinkdavo pagal
savo poetinį skonį moteris būtinai turėjo būti juodom kojinėm, balta sėdyne ir
migdolo spalvos akimis. Nors buvo dar tik moksleivis, mano draugas atrodė daug vyresnis.
Suartėjo su viena mergina ir staiga sužinojo, kad ji laukiasi. Ko? Aišku, vaiko, negi
kačiuko? Dar labiau nustebo ji, išgirdusi, kiek jam metų. Nepilnametis! O dangau,
nepilnametis!
Bet poetas! O poetai už viską pasaulyje atsako! Aš
rašysiu, aš būsiu garsus, mes gyvensime savo name, važinėsime po pasaulį baltu rolls
roisu
Taip, kvailiuk, pasakė jo moteris, tik iš pradžių teks važiuoti į
kaimą pas mano tėvus.
Šis vaikinas, kalbėjo ji savo motinai,
pats didžiausias mūsų miesto poetas.
Dideli poetai uždirba didelius pinigus,
palingavo galvą mama, o ką jis tau uždirba?
Aš nešioju jo vaiką.
Mergina žinojo, ką sako, buvo dešimčia metų
vyresnė.
Juodu išvažiavo, gyveno kartu trejus metus ir du
mėnesius, paskui mano draugas pabėgo į miestą. Jam įgriso darbas fermoje, mažo vaiko
zirzimas, kalnai skalbinių, o svarbiausia, kad jo moteris pasidarė pilka nuobodi
bambeklė, visiškai nepanaši į tą juodom kojinėm ir migdolo spalvos akimis karštą
moterį, su kuria jis gulėjo pirmąjį kartą.
Kokios kojinės! Kokios dar juodos kojinės!
Pėdkelnes man nupirktum!
Tada mano draugas supyko, išvažiavo prie jūros ir
bastėsi po uostamiesčio kavines ieškodamas nuotykių. Jis miegojo pas vaikystės dienų
bičiulį fotostudijoje, porą sykių ir pas mane, susirangęs ant siauros nusėdėtos
sofos, kol staiga kaip perkūnas iš giedro dangaus į fotostudiją įtrenkė žmona
ir pamatė jį sėdintį su mergaite ant kelių.
Važiuojam namo, paprašė žmona.
Ne! narsiai atkirto jis.
Tavo sūnus, sušnabždėjo žmona, tavo
sūnus tavęs laukia.
Moters žodžiai tarsi yla dūrė jam į širdį. Ne,
jis papurtė galvą ir pravirko kaip vaikas, ne, nenoriu
Važiuojam namo, moteris paėmė jį už
rankos ir išsivedė.
Jie kartu gyveno dar metus, jis pabėgo ir vėl pas
sūnų grįžo, vėl pabėgo, vėl ir vėl, o paskui jo žmonai nusibodo po landynes ir
kavines poetą ganyti. Jis galėjo su žmona gyventi, norėjo su ja kartu būti, tačiau
matė, kad jo moteris pasidarė visai kitas žmogus, o tas kitas žmogus jo netraukė
Išsiskyrė. Mokėjo alimentus, bent jau sąžinė buvo rami.
Antrą žmoną mano draugas turėjo užsikariauti. Ji
buvo ta pati juodom kojinėm ir balta sėdyne mergina, kuri fotostudijoje sėdėjo jam ant
kelių ir klausėsi, kaip narsiai jis barasi su pirmąja žmona. Koks bailys! Mergina
ilgai jam priekaištaudavo, kam anąsyk leidosi pirmosios išsivedamas. Nubėgusi
tūpteldavo ant kelių girtam aktoriui, nors iš tiesų šis dirbo tik scenos apšvietėju
ir buvo nepavojingas. Senas, girtas žmogus. Ką jis gali? Tačiau mano draugas vis vien
pavydėdavo Ugnės (taip vadino jo antrąją) kiekvienam, su kuriuo ji ateidavo ar
išeidavo iš fotostudijos. Mergina, beširdė ugnis, su juo elgėsi tarsi kekšė, ėjo
iš rankų į rankas, vieną kartą jis pats už pinigus ją mylėjo, ir tai buvo dangaus
palaima. Su pirmąja žmona jis to niekada nepatyrė. Mano draugas suprato, kad negali be
jos gyventi, vakarais iš piniginės išsitraukdavo jos nuotrauką ir į ją žiūrėdamas
dūsaudavo. Blogiausia, kad tą nuotrauką pamatė jo motina ir pakėlė baisų
triukšmą. Prostitutė! šaukė motina. Mano sūnus nori gyventi su prostitute!
Jis norėjo, jau buvo rašytojas ir kurpė apsakymus,
kurių nebeėmė nė vietinis laikraštis, spausdino tik straipsnelius apie gamybą ir
socialistinio darbo spartuolius. Ir mano draugas straipsnelius rašė, nes jo moteriai
reikėdavo vis daugiau pinigų negavusi pinigų ji nė ant kelių jam nesisėsdavo.
Vieną dieną man paskambino draugo mama ir
paprašė, kad pasikalbėčiau su paklydusiu sūnum, kad atvesčiau tą žmogų į protą,
nes jau ir kaimynai, ir pažįstami juokiasi, kad jos vaikas su prostitute draugauja.
O koks jūsų reikalas? pyktelėjo bičiulis.
Jūs nepažįstate jos, jūs tik apkalbate gerą žmogų! Galbūt ji tik žaidžia,
tyčiojasi iš jūsų, gašlių pasileidusių paršų.
Ir tikriausiai jis buvo teisus, tos merginos aš
nepažinojau, nuogirdomis tikėti nenorėjau. Mano draugas sulyso iš meilės ir nuo
dažno bėgiojimo po visokius kojinių, baldų ar konservų fabrikus. Jis pažinojo visus
mūsų miesto spartuolius, o spartuoliai jį. Vieną vakarą jis gėrė su stambios
gamyklos vadovu, o kai abu pralinksmėjo, sugalvojo telefonu pasikviesti panelių. Vadovas
ant stalo paskleidė pluoštą nuotraukų. Mano draugas peržvelgė jas ir staiga jam
pasirodė, kad viena iš nufotografuotų panelių matyta
Jis išsyk prablaivėjo,
išsikvietė taksi ir nupylė į Ugnės namus. Ar tai tiesa? paklausė. Ar tai
tiesa? Ir trenkė jai antausį. Mergina iš džiaugsmo net pravirko: trenk man dar, aš
kalė, trenk man dar! Bet daugiau mušti jis nebenorėjo. Ir tą kartą jis pasimylėjo ne
už pinigus.
Mano draugas įtaisė vaiką tai merginai, parsivedė
ją į savo mažą, bet jaukų kambarį name greta senojo Tabako fabriko.
Tu protingas, šnabždėjo ji, tu vienintelis
supratai, ko man reikia. Aš kalė, ar mylėsi mane tokią blogą?
Jie susituokė ir laimingai kartu gyveno dvejus metus
ir tris mėnesius, o paskui ji pabėgo. Nusibodo namuose sėdėti, virti valgį, vaikui
keisti sauskelnes ir skalbti vyro marškinius. Jis ją surado vienoje miesto lindynėje,
paėmė už rankos ir parsitempė namo, bet po pusmečio Ugnė vėl pabėgo, paskui vėl
ir vėl, kol visai jam iš akių pradingo. Paliko mažą vaiką, krūvą skolų ir
raštelį: ŠŪDAS TU, NE RAŠYTOJAS! Vėliau kažkas ją matė Hamburge, kažkas
Dubline, kažkas Amsterdame, bet visa tai kvaila praeitis, kurios nepakeisi. Daug
blogiau, kad nė viena mano draugo žmona nemokėjo įvertinti jo literatūrinio talento.
O jis rašė ne man ir ne tau, grubus kritike pasišiaušusiais ūsais ir suvelta barzda,
jis rašė gražioms ir aistringoms moterims. O jos, kalės, jo nesuprato. Na nebent ta
skaitytoja, kuri naktimis vaikštinėja ant blokinio namo stogo.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|