|
<< Atgal
SIMONA KALCAITĖ
Poezija, liudijanti sapnus
Jonas Kalinauskas. SAPNŲ LIUDININKAS. Vilnius: Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla, 2005. 69 p.
Dešimta poeto knyga. Be abejo, gana solidus
skaičius, žymintis kūrybinį kelią. Tai ir puiki proga atsigręžti atgal, prisiminti,
susapnuoti tai, kas sukurta, susapnuota... Tokia galėtų būti svarbiausia knygos idėja.
O tokiems apmąstymams visų pirma nuteikia knygos viršelis: tikras,
dokumentiškas, nesusapnuotas; jo tikroviškumą paliudija ir prierašas šalia knygos
metrikų: Apipavidalinimui panaudotos nuotraukos iš autoriaus albumų: rugiapjūtės
pabaigtuvės Pajevony, 1925 m.
Šia tiesiogiai neeksplikuota nuoroda galima
pasinaudoti kaip raktu, atveriančiu Jono Kalinausko naujos knygos Sapnų
liudininkas eilėraščių skaitymą. Asmeninėmis nuotraukomis autorius palydi
skaitytoją į savitą, savo pasaulį, į kurį žvelgiama tarsi į įrėmintą
nuotrauką, aptvertą varteliais, už kurio ribų neišeinama:
Dabar apie vartelius. Tokie suklypę
buvo į tą menką sodeliūkštį Pajevonio
centruke prie bažnyčios <...>
<...>
kartais girgždėdami atsidaro, be jokio
reikalo, patys, o paskui, jau senyn,
be menko garselio, lyg patepti kokiu
dangaus eliksyru iš amerikų, kuriose
nesame buvę, nes ir iš to kiemelio
nesam niekur išėję |
|
(Varteliai atsiveria be garso, p. 31) |
Prisiimta sapnų liudytojo ar
sapnuojančiojo pozicija įdomi ir, antra vertus, patogi juk pasąmonei leidžiama
daugiau nei sąmonei... Taip skaitoma poezija atveria bent jau dvi dimensijas, kurių
viena yra ten liudijamas laikas ir erdvė, o kita čia erdvė ir
laikas, iš kurio perspektyvų liudijami sapnai, prisiminimai, net regėjimai.
Dimensijų ten ir čia skirtį atliepia
ir knygos struktūra dvi dalys, kurias sąlygiškai galima būtų pakrikštyti
tada ir dabar. Dimensijos, nors ir turinčios chronologiškai sekti viena
kitą, yra gretinamos, viena kitą perdengia liudydamas vaikystės sapnus, dažnai
sapnuojantysis pasaulį mato lyg žvelgtų iš dabarties laiko, o dabartinis
sapnuojantysis tarsi persapnuoja ir perpasakoja vaikystės sapnus, tačiau jau kitokius,
pairusius, suskilusius, deformuotus, transformuotus. Tokia metamorfozė ištinka ir
vaikystės obuolio skiltelę, kuri virsta sudžiūvusio kaštono skiltele;
liudininkas pralaimi kūrybos ir pasaulio teisme (Pralošiau / visus teismus //
nė vieno neišlošiau / savo naudai (p. 44), pasaulis tarsi nebetenka gelmės, įgyja
atvirkščio, veidrodinės erdvės matmenį: kruta / brangūs pavidalai / ant vandeny
atsispindinčio / išvirkščio tako // tupi ant kranto ir žvilga // žiūrėdamas
tiesiai į saulę / kuri šviečia po vandeniu (Varnos liudininkas, p. 46).
Dabarties dimensijoje daugiau maišto, trūkstamų,
nesančių elementų žymių, pasaulio sąranga pažymėta ne- ženklu:
<...> negirgžda
nė vienas tekinis |
|
geležinis |
bėgiai nezvimbia |
|
niekas |
neišlipa ir neįlipa
netempia pintinių |
|
su žąsimis <...> |
šiaip niekas nevyksta |
|
nes |
niekas to ir nenori |
|
(Mažas ir neryškus 1, p. 47) |
|
Čia nėra |
net atvirukuose
švenčių |
|
kurių laukia visi |
nieko nenorintys (Mažas ir neryškus 2, p. 48; pabraukta S. K.) |
Neatsitiktinai knygos iliustracijoms
panaudotos nuotraukos. Jos iš tiesų įgyja svarbią reikšmę, taip pat kaip
liudininkės, kurios liudija tikrą praeitį: braižėsi / prie rūsio durų //
nuotrauka / paguldyta / veidu į žemę // užpirkite / mišias / neranda vietos
(p. 23); Gluosnio drevėj pasislėpėm / gruoblėtą vokišką granatą / ją ardo
pasilenkęs / vyriškis svetimu veidu // be garso nuotraukoj / lekia ranka virš ražienų
/ krutindama pirštus (p. 17); laiką skaičiuoja pagal naująjį grafiką /
klausydamiesi bėgių dundėjimo / vis pasitikrindami / drobės ryšelį su žemėmis /
tarps senų fotografijų / iš vietų / kurių nebėra (p. 26).
Galimybei liudyti, būti liudininku knygoje
suteikiama ypatinga reikšmė. Tai tam tikra misija, kurios metu pasaulis yra
įprasminamas, fiksuojamas tarsi kadras, įrašomas į atmintį. Toks savitas
fotografavimas, įspūdžio fiksavimas išreiškiamas tarytum trūkinėjančia, į
kadrus išskaidyta eilėraščio forma. Ji lyg iškarpyta, o vėliau sumontuota.
Kiekvienas kadras slepia miniatiūrinę sceną, mirksnį, detalę: Linksmės kalnas /
blyksteli // paskutiniąja / saulėlaidos šuke (p. 7); esame prasilenkę / daugelį
kartų / ievoms žydint / lietuje ir // blyksint pro žaltamsę / lašams (p. 32),
Kuičiasi šermukšnių medyje / raudona violetinė ir žalia / šaltis kvepia
anyžiumi (p. 43).
Misija paliudyti sapnus komplikuoja
pasakojimą: išnyra sapnams būdingi ir jų tikrovei netgi būtini siurrealistiniai
motyvai ir įvaizdžiai: veidu į žemę / išverstose upės gyslose / vagos viduriuose
/ kuriais dunda / nurašyti maslionkiaus vagonai // į priekį kojom / skrendu virš
pavogtų gimtinės žemių (p. 19); Ar aš tenai stoviu / už laukujų durų /
aptaškytu ievom švarku / nabašnyku kvepėdamas (p. 21). Jie įkurdinami tikrame
pasaulyje, kurį atpažinti ir kurio realumą pajusti leidžia vietovardžiai (Jiesia,
Linksmės kalnas, Pajevonis, Naujoji Vilnia...), savitų realijų įvardijimas ir
paaiškinimas (išnašose po eilėraščiais pateikiami maslionkiaus, Erzuko
apibrėžimai), skaudi, bet išreikšta su ironijos prieskoniu netekties, išėjimo,
praradimo patirtis: ar ką įžiūriu žvakės dūmelyje / tuos smilkstančius / veidus
/ išnykstančiuose vagonuose // prikimštuose nereikalingo / gailesčio sau / <...>
ką išsimisliji / niekas tų žemių / ir nevogė (p. 22); mes esame atskirti /
pačių savęs / nuo gyvenimo mūsų / jonuk (p. 25); (niekam to nesu sakęs: / vėl
buvau palikęs / namus negrįžęs negrįžęs ) (p. 32).
Siurrealistiškiausias ir labiausiai
sąmonėspasąmonės santykį atskleidžiantis čia, ko gero, būtų laiko
matmuo. Tarsi nuotraukose užfiksuotas žvilgsnio blykstelėjimas sukuria sustojusio laiko
iliuziją, tačiau iš tiesų jis nuolat teka ir kinta, nes praeitį ir dabartį patiria
ir atkuria tas pats žmogus; jis su savimi susitinka ir sapnų prisiminimų pasaulyje,
ir dabar, šiandienėje tikrovėje:
Žmogų |
|
sulytu švarku |
vienišių <...>
vėl buvau sutikęs <...> |
|
esame prasilenkę |
daugelį kartų |
|
ievoms žydint <...> |
jis pamažu |
|
gręžiasi |
į mane |
|
penkias |
dešimt aštuo
nerius metus |
Sapnų autentiškumą, galimą, o galbūt ir
tariamą pasakojančiojo autobiografiškumą leidžia pajusti Jonuko figūra. Šis
Jonukas netikėtai priminė J. Biliūno Joniuką, kurio deminutyvinės vardo formos
grožį ir svarbą atskleidė profesorė Viktorija Daujotytė. Ir J. Biliūno Joniuko, ir
Jonuko viena ryškiausių patirčių kito mirtis. Tačiau J. Kalinausko Jonukas šiuo
atveju ne dalyvis, o tik liudytojas: tarplysvėj / įkišęs veidą / verkiu / arklių
sumindžioto kačiuko / kuris dar ilgai šokinėjo / ištrėkšta galva (Ko tu
verki, Jonuk, p. 14).
Ties antra knygos dalimi ne tik persikeliama
link dabar laiko, bet tarsi ir nutolstama nuo Jonuko, nuo savęs, nuo liudijimų apie
save. Pasakojančiojo (ir skaitančiojo) akiratyje veriasi kiti gyvenimai, patyrimai,
galbūt liudijami sapnai, paslėpti dedikacijomis: Jolantai, Rasai, Kristijonui...
Liudininkas tarsi pranyksta, slapstosi šuniškuose eilėraščiuose (p. 50).
Belieka tai, į ką pats autorius atsiliepia efemeriški ženklai, fragmentai:
vieni niekai / gal šukė / atspindinti būsimą žiemą <...> vėjas /
surankioja raibas plunksneles / sausžolių kumštyje (p. 65).
Toks aš pasislėpimas ar net išnykimas
paaiškinamas ir pačioje knygos pabaigoje, viršelyje, po autoriaus nuotrauka:
Pasauly yra daug
Mano žodžių.
Yra daiktų. Juoko.
Gal ašara?
Bet pasaulyje nėra manęs. |
Galbūt iš tiesų svarbiau tai, kas yra ir
lieka, tai, kas liudytų ir ką galima būtų paliudyti. Svarbiausiu liudininku, ko gero,
galėtų būti eilėraštis. Ir ne būtinai tas, kuris tą eilėraštį sukurtų ar
užrašytų, tegu ir kaip liudijimą.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|