Reti tinklai netinka

       2 0 0 5 - ų j ų  k n y g o s

 
       Renata Šerelytė
       Viktorija Daujotytė
       Elena Bukelienė
       Jūratė Sprindytė
       Laimantas Jonušys
       Solveiga Daugirdaitė

       Svarstymams apie praėjusiais metais išleistas knygas redakcija pasiūlė šiuos klausimus:
       1. Pernai minėjome Nepriklausomybės penkiolikos metų sukaktį. 1932-aisiais, kai tokią pačią sukaktį pasitiko tarpukario Lietuva, knygynuose pasirodė Vinco Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėly“, Balio Sruogos drama „Milžino paunksmė“, Igno Šeiniaus „Kuprelis“ (galutinė redakcija), Jono Kossu-Aleksandravičiaus rinkinys „Eilėraščiai“. Klasikinės knygos. O kuo, Jūsų nuomone, literatūros gyvenime galėtų išsiskirti 2005-ieji? Kokias knygas laikytumėte svarbiausiomis? Ar būtų tokių, kurių reikšmė atlaikytų lyginimą su 1932-aisiais?
       2. Kurios iš naujų prozos knygų Jus asmeniškai įtraukė? Kiek pernykštėje lietuvių prozoje, eseistikoje būta autentiškos patirties atvėrimų, gero stiliaus pavyzdžių, kiek – vis profesionalesnio gebėjimo kurti patrauklią literatūrinę produkciją „vienam sezonui“, kiek – savitikslių žaidimų? Gal labiau pasistūmėta „vidutinio europietiško romano“ link?
       3. Į „Geriausių 2005 m. knygų“ penketuką nepateko nė viena poezijos knyga: ekspertams pasirodė per sunku palyginti poezijos ir prozos kūrinių vertę. Jūsų nuomone, kokius naujus eilėraščių rinkinius derėtų priminti geriausių knygų rinkikams? Kokiais vertės kriterijais savo nuomonę pagrįstumėte? Ar neatrodo, kad, net ir kritikų dėmesiui persikeliant į prozą ir esė, lieka vis daugiau deramai neįvertintų, „prapuolančių“ poezijos knygų?
       4. Lietuvoje 2005-aisiais ypač gausėjo populiarių romanų pasiūla. Debiutuoja vis nauji autoriai, ieškoma vis sudėtingesnių, nenuvalkiotų temų (nuo gimdymo psichologijos iki „nacizmo žmogišku veidu“), gimsta naujos „literatūros žvaigždės“. Ar sekate šią romanistiką, jos fermentavimosi procesą, kaip ją vertinate, ar kas nors „užkabina“? Gal tradicinė kritika turėtų daug aktyviau stebėti ir vertinti šių tekstų raidą?
       5. Tiek Lietuvoje, tiek kitur Rytų Europoje ne vienas kritikas sako ilgįsis literatūros, stipriai įsikibusios į tikrovę, į istorinę situaciją, į realų šiandieninio žmogaus gyvenimą. Teigiama, kad po „laisvės šoko“, „išsikalbėjimo terapijos“ literatūra turi atsigręžti į realistinę reiškinių analizę. Lenkų rašytojas Stanisławas Lemas tvirtina, kad šiandien literatūrai svarbiau prisiminti „rupios duonos skonį“, o ne toliau eksperimentuoti su savo forma. Ar, prisimenant 2005-ųjų knygas, tokį receptą ateičiai siūlytumėte ir Jūs? O gal ką nors kito?

Į viršų

       RENATA ŠERELYTĖ

       1. 2005-ieji literatūriniame gyvenime išsiskyrė tuo, kad į geriausios knygos rinkimus buvo įjungtas „liaudies balsas“ (LTV akcija „ Geriausios 2005 m. knygos rinkimai“). Situacija priminė nacionalinės Eurovizijos atrankos turus, kur ypač aiškiai buvo pabrėžiama, kad ekspertų, žinovų balsai nieko nereiškia, viską lemia žiūrovai. Taigi ir šiuo atveju viską nulėmė „žiūrovai“, reklaminis įdirbis, „piaras“, paslankus vartotojiškas mentalitetas ir savikritikos bei estetinio skonio stoka. Žodis „geriausias“ nebetenka savo loginės prasmės, tampa pakaitalu, netgi savotiška prieštara, apibūdinančia ne tai, kas iš tiesų padaryta meistro rankos, o kas ryškiausia, perkamiausia, kas labiausiai traukia vartotojo akį ir atitinka jo mentalitetą.
       Turint omeny tą televizinį ažiotažą, kurio fone iš penkių kandidačių buvo išrinkta populiariausia 2005 m. knyga (J. Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovė“), ekspertų balsavimas ir jų kandidato išrinkimas (R. Rastausko „Kitas pasaulis“) nesulaukė beveik jokio viešo dėmesio. O kadangi viešoji nuomonė iš tiesų galingas dalykas, susidaro įspūdis, kad R. Rastausko knyga pralaimi J. Ivanauskaitės romanui ne tik viešųjų ryšių, bet ir teksto kokybės atžvilgiu. Kad intelektualios esė – nepakankama atsvara iš publicistinio podirvio išaugusiam (ir net spėtam pakrikštyti „filosofiniu“) romanui.
       Rimta atsvara žiūrovų išrinktai knygai („Miegančių drugelių tvirtovei“) tiek dėl amžinų estetikos dalykų, tiek dėl humanistinių išpažinimų laikyčiau J. Apučio noveles „Vieškelyje džipai“ ir R. Klimo „Maskvos laiką“, iš poezijos – A. E. Puišytės rinktinę „Palaimink žodį ir aidą“.
       Šios trys knygos bulvarėjančios, į vidutinį vartotoją nutaikytos literatūros fone atlieptų 1932 m. Nepriklausomybės aidą kaip geriausių literatūrinių tradicijų tąsa ir kūrėjo balso autentiškumo paliudijimas.
       2. Asmeniškai labiausiai įtraukia žanras – novelė, mažoji forma, kuri devalvuoto žodžio ir neįmanomai storų romanų epochoje turi galimybę išlikti skaidria, koncentruota pasakojimo, įvykio, refleksijos forma, savo grynumu priartėdama prie poezijos. Be to, ir 2005-ųjų literatūriniai atradimai daugiausia sietini su šia mažąja forma. Užtenka prisiminti J. Apučio novelių knygą „Vieškelyje džipai“, L. S. Černiauskaitės „Artumo jausmą“, A. Šlepiko „Lietaus dievą“, S. Parulskio „Miegą ir kitas moteris“ (neretą šios knygos esė galima priskirti novelistikai). Vaizdą papildo ir E. Ignatavičiaus apsakymų rinktinė „Obelis Katedros aikštėje“, ir P. Venclovo „Susapnuoti gyvenimai“ . Keista, kad savito ir įdomaus autoriaus bei solidžios jo knygos nepastebėjo ne tik „liaudies balsas“, bet ir ekspertai – manyčiau, P. Venclovo knyga galėjo pretenduoti į 2005 m. dvyliktuką. Niūriu vizijų įtaigumu, kurio nemaskuoja joks poza virtusios ironijos ir sarkazmo šešėlis, jis gerokai lenkia J. Ivanauskaitę, o depresyvios amžiaus krizės ženklų (jeigu jau juos laikytume kūrinio privalumais) šio autoriaus knygoje tikrai daugiau nei „Miegančių drugelių tvirtovėje“. Be to, pasakotojas P. Venclovo knygoje kur kas mažiau egocentriškas.
       Nepastebėtas (kol kas?) lieka R. Klimo romanas „Maskvos laikas“, labai turtingas ir įvairus savo potekstėmis, pasakojimo alternatyvomis, pasakotojo metamorfoze, istorinių sąsajų amžinumu. Šio teksto kūrimo būdai šaukte šauktųsi gyvos išmintingo skaitytojo reakcijos – žodžio „intelektualus“ sąmoningai nevartoju, nes intelektualūs skaitytojai kartais ima kelti baimę ir nuostabą, savo dėmesio objektu pasirinkdami itin vidutiniškus tekstus. Paskui, kai ima juos interpretuoti ir savo pasvarstymus publikuoti, pasidaro dar baisiau, o kadangi intelektą gerbiu, padarau išvadą, kad tai aš esu kvaila ir nieko nesuprantu. Nebesinori nieko rašyti, o dar labiau – skaityti.
       Kalbant apie autentiškos patirties atsivėrimus, tai galima pritaikyti bene visoms knygoms (ko vertas jau vien A. Urbonaitės romanas!..). O štai jeigu užsiminsime apie gerą stilių – panašu, kad bus neklydęs G. Flaubert'as, sakęs, kad stilius – tai žmogus. Žurnalistinis rašymas kaip savotiška agresija, kaip terorizmas, kaip globalus sarkazmas, nepaisantis jokių tabu, kad ir kokie subtilūs jie būtų – manyčiau, taip reiktų apibūdinti „Posūkyje – neišlėk“ autorę ir jos kūrybinį credo. A. Šlepiko „Lietaus dievas“ gražiausias savo tyliu, egzistenciškai persmelkiančiu mažo miestelio gyvenimo vaizdavimu, autentiškais personažais, nors stilius kai kuo melodramiškas, o viena kita situacija (pavyzdžiui, kai kapinių angelas griūdamas prispaudžia berniuką) – lyg iš meksikietiško serialo, žūtbūt siekiančio sugraudinti. L. S. Černiauskaitės „mažoji forma“ dar neįgavusi tvirtų kontūrų (dalijasi į pjesės ir apysakos apimties tekstus, be to, pjesėse labai ryškus novelės struktūrinis stuburas, jose svarbesnė personažo saviraiška, nei skirtingų pasaulėžiūrų susidūrimas). Tačiau kalbėsenos vitališkumo, sakinio spalvos, gaivališkos poetikos ir neformalios „artumo“ jausmo deklaracijos jaunos autorės kūryboje nuneigti negalima. Gražios ir S. Parulskio esė – novelės, ypač tos, kuriose blyksteli to „artumo jausmo“ (tėvo – vaikų paralelė) atšvaitai, be to, šis autorius jau turi susiformavusį originalų stilių.
       O šiaip daugelį literatūros faktų tikrai galima vadinti pasistūmėjimu „vidutinio europinio romano“ link. Nauja galbūt tai, kad į grožinę literatūrą ateina vis daugiau rašymo technikos išmokusių žmonių – žurnalistų (A. Urbonaitė, J. Banys, E. Černiauskaitė, L. Jegelevičius ir kt.). Regis, autoriai suvokia, kas yra kūrinio forma, struktūra, kaip megzti siužetą, formuoti kulminacinius taškus, bet savito, unikalaus stiliaus visgi stinga. Gal toks reikalavimas – stiliaus originalumas – šiuolaikinių europietiškų romanų kūrėjams ir nebekeliamas. Nesvarbus jiems patiems.
       Matyt, dėl to tie romanai tokie nepakeliamai stori ir juose tiek daug nereikalingų žodžių. J. L. Borgesas, sakęs, kad nėra romano, kuris nesutilptų į tris puslapius, veikiausiai pašiurptų iš siaubo.
       3. Tai, kad į geriausių 2005 m. knygų penketuką nepateko nė viena poezijos knyga – dėsninga, nes susidaro toks įspūdis, kad galvota ne apie knygos vertę, o apie kontingentą, kuris už tas knygas balsuos. Kadangi didžioji tautos dalis šiandien pasitenkina kupletine („čiastuškų“) poezija, kuri skamba šiuolaikinio demimondo susibūrimuose (pvz., A. Valinsko tekstai – „alaus danguje nėra“ ir pan.), nėra ko tikėtis, kad tūlas balsuotojas bus perskaitęs, tarkim, kad ir apysaldį S. Paliulytės „P. S.“ (apie A. E. Puišytę ar T. Venclovą nė nešneku). Nors nereta poezijos knyga šiandien išlaiko tai, ko trūksta prozai, ypač stambiajai – nepretenzingą autentiką, ramias detales, guodžiantį teksto minimalizmą ir reljefiškumą, žodžio koncentraciją. Savita G. Dabrišiaus knyga „Sviest akmenuką“. Pasirodė įdomių jaunųjų poetų rinkinių – išskirčiau M. Buroko „Būsenas“ ir J. Butkytės „Voratinkliais apsigobusias“. Savo kartelės nenuleido jaunieji „klasikai“ – A. Marčėnas ir D. Kajokas. O ypač verta paminėjimo (ir įtraukimo į geriausių knygų rinkimus) – solidi, sudarymo preciziškumu išsiskirianti A. E. Puišytės eilėraščių rinktinė „Palaimink žodį ir aidą“. Poezija, kuri nesitaiko su plokščiu šiandieninio gyvenimo ir žiniasklaidos paviršiumi, madingu viešojo, politinio ir kriminalinio gyvenimo būdu, su tuo, kas stelbia ir skurdina žmogaus, kaip Dievo kūrinio, sielą ir protą.
       Poezijos knygos prapuola, pradingsta tarp šiandieninių realijų, aktualijų, faktų, nes jos kalba ne apie politinių skandalų burbulus, nedemostruoja demimondo „žvaigždžių“ apatinių – jos visada žingsniu toliau amžinybės link. Dingta jos ir tarp madingų kūrinių ir devalvuotų žodžių srauto – taip atsitinka, ko gero, ne dėl susilpnėjusio kritikų dėmesio poezijai, o tiesiog dėl visuomenės poreikių pasikeitimo, jų suprimityvėjimo. Netgi išlikti „grynu“ poetu yra be galo sunku. Juk poetas, parašęs kad ir netikusį romaną (kaip atsitiko G. Grajauskui), turi šansą išgarsėti. O toks grynuolis kaip J. Strielkūnas?.. Argi galima įsivaizduoti, kad jis kada imsis romano?.. Ar J. Strielkūno „romanai“ nesudėti į puikias jo eilėraščių knygas?
       Poetinė kalba, matyt, yra tokia struktūra, kuri kur kas labiau stabdo banalią kalbinę raišką nei proza (išskyrus grafomanus, kuriems visi kalbos stiliai yra įkandami).
       Šiaip dar norėčiau prisiminti knygą, kuri irgi nebuvo ekspertų išskirta, – Palemono Dračiulos „Atminties kriaukšles“, jungiančią humoristinę poeziją ir prozą. Ši knyga priminė ne J. Erlicką, bet V. Šimkų, jo nemirtingas „Bites pabėgėles“. Ir faktą, kad mūsų padangėje, užkariaujamoje plokščio televizinio humoro, gerų humoro tekstų autorius keičia anekdotų ir „čiastuškų“ atlikėjai, amerikietiškas („daužyk galvą į sieną“) humoras, ir trapi lietuviškos satyrinės ir humoristinės prozos bei poezijos tradicija šiandien aiškiai neatlaiko šito globalaus spaudimo.
       4. Tai, kad atsiranda vis daugiau naujų autorių ir jų sukurtų knygų, nestebina. Toks jau rinkos ir gyvenimo dėsnis – jei yra paklausa, tai bus ir pasiūla, ir net perviršis. Be to, kiekvienai laisvai asmenybei labai svarbu save išreikšti, o ar tos raiškos formos adekvačios, galvos kvaršinti nebūtina.
       Šiek tiek keista, kad toji saviraiškos forma dažniausiai – romanas, lyg kitokių žanrų nebūtų. Matyt, čia vėlgi kaltas greito pripažinimo (jei ne kritikų, tai savo aplinkos žmonių ir tam tikrų „ekspertų“) ir populiarumo troškimas. Be to, jaunam pradedančiajam rašytojui romanas nebėra prozininko brandos požymis (kaip kad buvo sovietmečiu). Kūrinio vertė, jo branda nebeakcentuojama.
       Gerokai didesnę nuostabą kelia kai kurie rašymai apie literatūrą. Galima tuos rašymus vadinti literatūros kritika, galima – interpretacijomis, bet kartais ima ir susidaro įspūdis, kad dirbtinai propaguojamas koks nors literatūros reiškinys ar faktas.
       Gerbdama profesorės J. Baranovos darbštumą, geranoriškumą ir erudiciją, visgi buvau gerokai nustebinta jos, kaip literatūros kritikės(?), pastarojo meto rašiniais apie J. Ivanauskaitės ir A. Urbonaitės romanus. Pirmiausia keistas kūrinių pasirinkimas (ką filosofė galėjo įdomaus surasti tokiuose vienmačiuose kūriniuose?..), antra vertus, susimąsčiau, ar literatūros ir filosofijos santykis šiuo atveju yra vaisingas. Žodis – kaip spalva, garsas, molis, akmuo – gaivališka medžiaga, kuriai svarbiausia suteikti formą, ir formos kūrimo procesas yra ganėtinai gaivališkas, nepaklūstantis schemų ir idėjų diktatui, pasirenkantis savieigą. Literatūros logika – ne filosofijos logika, ir žodis čia – daugiau ne sąmonės, o pasąmonės atspindys. Didžias idėjas gali atspindėti ir labai prastas literatūros kūrinys, o iš pažiūros „beidėjis“ tekstas – išreikšti tai, kas neišsakoma. Taigi jei gerbiama profesorė dviejuose popsiniuose romanuose ieškojo filosofinių idėjų – sakyčiau, gražu, bet ar tai atperka akivaizdžius teksto kaip meninės visumos trūkumus?.. J. Baranovos tekstuose man stinga literatūrinio konteksto (ne filosofinio!.. – jo užtenka), literatūros istorijos ir teorijos pamatinių dalykų išmanymo. Dabar atrodo, kad A. Urbonaitė ir J. Ivanauskaitė – moterų prozos viršūnė. Tarsi neturėtume nei moterų klasikių, nei puikių, bet primirštų šiuolaikinių rašytojų (E. Mikulėnaitės, D. Urnevičiūtės, kurių apysakos „Ona“ ir „Leona“ priklausytų moterų rašytojų aukso fondui ir meninio teksto branda ir raiška gerokai pranoktų profesorės analizuotas autores). Jeigu filosofę jaudina „moteriško“ Niekio tema ar froidizmo atšvaitai moterų prozoje, ar J. Ivanauskaitė bei A. Urbonaitė yra geriausi pavyzdžiai?.. Bent jau man J. Aputis vienoje novelėje (apie tūlą žmogelį, kuriam žmona, apimta to „Niekio“, nei iš šio, nei iš to šluotražiu išdūrė akis) moters neviltį ir sielos tuštumą yra išreiškęs kur kas subtiliau ir pagaviau.
       Kritiškai mąstantis žmogus, aišku, patrauks pečiais, sužinojęs, kad „Miegančių drugelių tvirtovė“ – filosofinis, o „Posūkyje – neišlėk“ – froidistinis romanas. Bet kaipgi patiklūs autoritetų gerbėjai? Ar šiuo atveju kritika, geros širdies ir kilnių intencijų skatinama, neatlieka meškos paslaugos?
       5. Toji tikrovė, kurioje šiandien murkdomės (politiniai skandalai, globalaus pasaulio įvykiai, nebenatūraliu, pervertintu tapęs mass media vaidmuo), sakyčiau, adekvati ir toms literatūrinėms formoms, kurias atspindi 2005 m. literatūros panorama. Į ją natūraliai įsilieja ir atradimais troškę tapti (bet netapę) literatūriniai „išsišokimai“ (G. Grajausko „Erezija“), ir madingo europietiško romano modelio įtvirtinimas (J. Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovė“), ir subtilūs, žaismingi bėgančio laiko fiksavimai (K. Navako „Gero gyvenimo kronikos“), ir išlaikytos humanistinės pozicijos (J. Apučio „Vieškelyje džipai“). Ir „rupi duona“ (A. Zurba, R. Granauskas), ir saldus limonadas, ir dar daug kas, kas vienam gomuriui – delikatesas, o kitam – bjaurastis…
       Taigi ir receptų nesiūlysiu, nes žinau, kad dėl skonio nesiginčijama.

Į viršų

       VIKTORIJA DAUJOTYTĖ

       Gražiai pastebėta – anoj Lietuvoj po penkiolikos metų literatūroje įvyko svarbių dalykų: ir visuose žanruose, be paminėtų romano, dramos, lyrikos argumentų pridurčiau dar ir novelistiką – jau išleistas P. Cvirkos rinkinys „Saulėlydis Nykos valsčiuje“, A. Vaičiulaičio „Vakaras sargo namelyje“... Nereiktų užmiršti ir kritikos – kiekvienas ko nors vertas to baro darbininkas yra išleidęs ar planuoja išleisti kritikos knygą. Paminėsiu tik K. Korsaką, vienmetį su B. Brazdžioniu. Artėja šimtmečiai... 1932 m. J. Radžvilo slapyvardžiu išeina K. Korsako knyga „Straipsniai apie literatūrą“.
       Literatūra yra ir mąstymas apie literatūrą. Literatūra yra ir literatūros skaitymas. Anoj Lietuvoj, kuriai tebuvo skirta tik du dešimtmečiai, daug mąstyta apie skaitymą, skųstasi dėl to, bandyta padėtį gerinti. Knygų spinta buvo tapusi kultūrinių refleksijų objektu. Kai tik šis baldas įsigyvens mūsų namuose ir butuose, literatūros krizė baigsis, – taip svarstė ir V. Mykolaitis-Putinas. Ne bet kur – Lietuviškos Kultūros Kongrese, įvykusiame 1935-ųjų pavasarį. Įpareigojantis pavadinimas: „Mūsų literatūros ugdymo problemos“. Dabar toks pranešimo pavadinimas „nepraeitų“. Pamąstykime – kodėl.
       V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ tebėra europinio masto kūrinys, vertimais vis dar lenkiantis populiariausius nūdienos autorius. Jo akivaizdoje prisieina galvoti ir apie šiandienos euroromanus, ir apie vidutinišką europietišką romaną.
       Kuo literatūroje išsiskiria 2005-ieji? Reaguodama į anuo laiku dažnas kalbas apie knygų spintas, sakyčiau, kad tai metai, kai jauni inteligentai (ne filologai, ne humanitarai, kurių vis mažiau ir kurie vis pilkesni ir liūdnesni) pradėjo nebepirkti knygų lentynų, o vyresni išmeta savo sekcijas...
       Bet metai neblogi ir prozai, ir poezijai, nors nemažą dalį jos energijos dabar yra perėmusi esė. Blogiau su drama – apsidžiaugiau, kad „Nemunas“ dar išspausdino šmaikštų K. Sajos draminį tekstą „Kenčiantis Jovas“. Kokių galimybių turi drama, kokių galimybių, kokių dar neatskleistų resursų. Apie tai galvojau ir žiūrėdama V. Masalskio režisuotą vokiečių rašytojo dramaturgo (po romano „Kvepalai. Žudiko istorija“ vadinto literatūros vunderkindu) P. Süskindo groteskišką ir tragišką pjesę „Kontrabosas“... Kaip peršviečiamas pasaulis, kaip matoma matoma būti trokštanti menininko figūra.
       Simptomiška, kad geriausios knygos laurus Lietuvių literatūros ir tautosakos mokslininkai atidavė R. Rastauskui už esė knygą „Kitas pasaulis“. Pelnytai. Pelnytas ir dėmesys K. Navakui. Nenusižengti estetikai arba geram skoniui buvo, yra ir bus svarbu. Geras gyvenimas kultūroje susijęs su geru stiliumi.
       Simptomiška, kad į „Geriausių 2005 m. knygų“ penketuką nepateko nė viena poezijos knyga. Bet pateko poetų... Beje, gana netrumpas reklaminis radijo ir televizijos laikas buvo naudojamas pernelyg standartiškai. Be mąstymo apie šias knygas, be analizės. Kodėl į nuošalę nuo geriausių kelio lyg ir pasitraukia poezija? Ne dėl savo kaltės – greičiausiai per retas arba per grubus buvo atrankos tinklas. Reikėtų ir šilkinio. Man daug kas iš praėjusių metų poezijos patiko: A. Baltakio žiemavietė, M. Buroko būsenos, G. Dabrišiaus akmenukai, D. Kajoko nuovargis, V. Kukulo Judas, J. Liniausko instinktas, A. Marčėno pasauliai, V. Rudžiansko miesteliai... Gražu matyti kartu: pasauliai ir miesteliai... Labai atidžiai skaičiau S. Stacevičių – „Juodoji“. Gal ir geriausia, arti priėjusi prie žmogaus, nenusigręžusi nuo grožio, kad ir koks menkas, kad ir koks juodas jis būtų.
       Daug ko dar neskaičiau – reiktų susirasti O. Jautakienę, nes kažkurį ankstų rytą B. Rupeikos laidoj išgirdau įdomų jos tekstą apie aslą... Dar V. Vaitkevičių – man patiko jo eilėraščiai, parašyti beveik prieš keturiasdešimt metų. V. Skripką – jis pradėjo rašyti nieko nenorėdamas pasiekti. T. Marcinkevičiūtę – vien todėl, kad taip drąsiai, taip neišradingai rinkinį pavadino: „Dėkoju už alyvas“. Gaila, kad į talpią rinktinę „Amžino rūpesčio pieva“ Just. Marcinkevičius sudėjo ir naujus eilėraščius, gražių ir įdomių yra tarp jų. Bet kas suseks, atrinks, jei datų nėra... Rinkinys yra patikimiausi naujų eilėraščių namai. V. Mykolaičio-Putino poetinėje chronologijoje formaliai trūksta rinkinio, sudaryto iš eilėraščių, kurie užbaigia pirmąjį Raštų tomą, – „Vakarėj žaroj“. Gerai, kad Rašytojų sąjungos leidykla jį kartu su „Būties valanda“ ir „Langu“ išleido – tiesa, dar 2004-aisiais.
       Kad ir kaip žiūrėtum, eilėraščiams vis dar saugiau. Sunkiau, bet ir saugiau. Mažiau pagundų tapti bestseleriais. Nors prie išskirtinių 2005 m. literatūrinių “įvykių“ reiktų priskirti „Krontos“ bandymą komercinėmis, reklaminėmis priemonėmis padaryti poetą. Reikšminga laikau įtūžusio S. Parulskio reakciją (rodos, svetainėje „Omni“). Estetinis jausmas yra vienas labiausiai pažeidžiamų. Įsižeisti, net įtūžti dėl estetikos yra garbinga. To mus yra pamokinęs A. J. Greimas.
       Apie romaną kalbėti sudėtinga. Jis labiausiai išmuštas iš vėžių. Daugiausia teikiantis pagundų praturtėti, tapti žinomais ir žinomomis. Tikiuosi, kad ką nors esminga man ir kitiems apie romanus pasakys J. Sprindytė – vis atsimenu jos straipsnį „Lošti iš romano“. Parašyti gerą romaną įmanoma tik nenorint nieko nustebinti, niekam įtikti, nesiekiant pataikyti į koją... Šiandien tai – didelis sunkumas. Jį stengiasi pakelti V. Martinkus apysakų knygoje „Šuns mazgas“. V. Martinkus nusipelno ir dėkingumo, kad parengė spaudai R. Klimo romaną „Maskvos laikas“, mano supratimu, vieną įdomesnių – iš tų, kurie negreit ir nelengvai parašomi.
       Kokia nors tūkstantmečio premija iškelia iki tol nežinotą autorių, per metus galintį išleisti keturis romanus...
       Tebesu prisirišusi prie pasakojimo, kaip gero stiliaus kalbėjimo apie žmones ir jų gyvenimą. Tokio pasakojimo, individualiai ir netikėtai atnaujinto, daugiau pastebėjau novelėse (J. Apučio „Vieškelyje džipai“). Patiko A. Šlepiko „Lietaus dievas“ – labiausiai dėl to, kad pasakojimo interesas susietas su kitais. Ir dėl to, ir dėl itin gražiai, muzikaliai, metaforiškai įprasminto vieno motyvo džiaugdamasi skaičiau P. Dirgėlos „Arklių romansus“. Vietą literatūroje turėtų susikurti A. Jakučiūnas („Servijaus Galo užrašai“). Vėl išlyga – kol kas teperskaičiau tik dalį prozos. Laukiu vasaros...
       Turbūt dar reiktų atkreipti dėmesį į pokalbių žanrą. Tai gyvas dalykas, jei tik gebama paklausti ir nebijoma atsakyti rizikuojant suklysti. Gera yra J. Ivanauskaitės knyga „Švelnūs tardymai: interviu“. Įdomios ir J. Stauskaitės provokacijos, skaitytos „Kultūros baruose“, išleistos jau šių metų data. Reiktų laukti V. Juknaitės knygos – tokių pokalbių kaip jos su S. Kuzma ar J. Ivanauskaite apskritai reta. Žmonių ir jų likimų siužetai – nelengva juos nei išgaudyti, nei iššaudyti. Labai paprasti – kaip nežmoniškai paprastas yra pats Jo Didenybė gyvenimas. Kai tą supranti (o supranti negreit; tad pageidautina, kad rašytojai gyventų ilgai, nors nebūtinai laimingai... o šį pavasarį neapleidžiantis skaudumas dėl gabiausių, talentingiausių), tai pasidaro aišku, kad visos šokiruotės tėra vienadienės rokiruotės. Tik nereikia (nors ir galima, nes nedraudžiama) maišyti žanrų: detektyvas turi ieškoti ypatingesnių temų, koks trileris (nežinau, ar jų jau turime) šokiruoti, gąsdinti, remtis ne estetikos, o baimės galimybėmis, nors baimės estetika irgi yra. Kol yra literatūra, gali ir turi būti tai, kas yra su ja, aplink ją, už jos. Literatūra maitina ne tik save.
       Dabar turime daug laisvės, tad ir laisvės – nelaisvei. Kas dabar svarbiausia rašytojui?
       Išsaugoti savo sielą – jautrų, tobulą, vienintelį kūrybos instrumentą.

Į viršų

       ELENA BUKELIENĖ

       Įdomu, nors labai sunku lyginti dviejų epochų literatūras, kurias skiria kardinaliai pasaulį ir meną pakeitę septyni dešimtmečiai. Penkioliktosios pirmosios ir antrosios Nepriklausomybės metinės – labai formalus gretinimo pagrindas. Klasiką iškristalizuoja laikas. Rizikinga spręsti, kurios praėjusių metų knygos išliks. Kita vertus, lyginant gal reikėtų kalbėti ne apie vienų, o apie penkiolikos metų literatūros procesą, žvelgti į atskirų autorių kūrybos visumą. Būkim objektyvūs, prisiminkim, kaip buvo sutiktos minėtos knygos 1932 metais, kiek žiaurios kritikos, net antiromano etiketės sulaukė V. Mykolaitis-Putinas. Dar skaudžiau nukentėjo B. Sruoga, parašęs novatorišką dramą konkursui Vytauto mirties 500 metinėms paminėti, bet neįtikęs komisijai, negavęs premijos, sukėlęs didžiulį, ilgai netilusį literatūrinį skandalą.
       Tačiau bandykime priimti pasiūlytas žaidimo taisykles. Laikas parodė, kad suminėtosios prozos, dramos ir poezijos knygos anų laikų lietuvių literatūros kontekste išliko tikrai reikšmingos. Ar šiandien, kad ir neturėdami laiko distancijos, matome tokių kūrinių, „kurių reikšmė atlaikytų lyginimą“? Atsakymas, manau, nevienareikšmis, bet būčiau linkusi manyti, kad atlaikytų (išskyrus dramą). Reikia tik susitarti dėl vertės kriterijų, remtis bent į pamatinius: stiliaus kultūros, originalumo, autentiškos patirties, epochos dvasios, būtiškojo lygmens, struktūros motyvacijos, vertybinių orientyrų.
       Praėjusiais metais pasirodė daug vertingų knygų, ne vienu atveju meniškumu nenusileidžiančių prieškario klasikai. Imkime kad ir vienos kartos poetų – juos derėtų priminti ir geriausių knygų rinkikams – A. Marčėno („Pasauliai“), D. Kajoko („Karvedys pavargo nugalėti“), V. Braziūno („Iš naminio audimo dainos“) poeziją, nė nesistengiant vardyti visų – vyresnių ar jaunesnių, kurie pernai išleido geros poezijos knygas. Situacija mūsų dienų poetams gal net palankesnė – jie turi daug didesnį ir turtingesnį savos ir pasaulinės tradicijos užnugarį, negu turėjo J. Kossu-Aleksandriškis. Čia gali būti priešingai – pastarajam sunku rungtyniauti su nūdienos poetais. Kita vertus, kai gerų poetų daug, nebesimato vieno.
       Su prozos vertinimu reikalai panašūs, gal net sudėtingesni jau vien dėl to, kad jos dar daugiau ir įvairesnės. Kai kurioms knygoms meninės kokybės kartelę galime kelti labai aukštai, jos atlaikys, tačiau nė vieno kūrinio nebegalime pristatyti nei kaip pirmo psichologinio, nei kaip geriausio impresionistinio romano, nei kuriuo nors šiuolaikiškumo aspektu pirmo lietuvių literatūroje. Susikaupė storas tradicijų klodas. Šiandien sunku kuo nors nustebinti, tuo labiau – priblokšti. Tiesa, šokiruojančių yra, bet nežinau, ar visada tai geras ženklas. Mindaugas klausia, ar nenorėtume grįžti prie „realistinės reiškinių analizės“, ar nesiilgime literatūros, „stipriai įsikibusios į tikrovę, į istorinę situaciją, į realų šiandieninio žmogaus gyvenimą“? Betgi viso to yra net vienų metų literatūroje. Nors ir ne vienoje knygoje. Patirties fragmentacija būdinga XXI amžiui, ir ne tik literatūrai. Su tuo tenka susitaikyti. Ir gerai, kad ne epopėjų laikai. Kita vertus, sutinku, kad skaitančiajai visuomenei galėjo jau pabosti formos eksperimentai, pretenzingumas, agresyvumas ir narcisizmas, kūno kultas, nešvankumų banalybė; pasiilgsta žmonės natūralumo, „rupios duonos skonio“. Tą pastaraisiais metais pajutau literatūros vakaruose, susitikimuose su mokytojais. Čia tiktų M. Martinaičio rinkinio „K. B. įtariamas“ eilės, kurias man priminė A. Kruševičiūtė, mokytoja iš Kretingos:

       2006 m. Vilniaus ir Baltijos knygų mugėje kai kurių autorių pristatymai šiek tiek dvelkė „tuštybės muge“, tačiau visuma paliko gerų įspūdžių. Akivaizdžiai pasirodė, kas išleista per vienus metus, kurios prozos ir eseistikos knygos bei autoriai „daro pagadą“ mūsų literatūroje, o kurie vis dar tebemano, kad paviršutiniškas gyvenimo „atitikmuo“ ir arogancija yra tikrieji vertės ženklai. Suprantama, rašytojai negrįš į išsekusių tradicijų vagą, nebėgs kaip avių banda viena kryptimi, netaps visi realistais ir „rupios duonos“ gamintojais. Neverta prasidėti su receptais. Kiekvieno savitas stilistinis braižas ir savas patirties laukas. Svarbu kas kita – atsakomybė už savo talentą kaip kultūros žmogaus brandos ženklas.
       Populiarių romanų gausa šiandien yra rimtas kultūros paribio reiškinys; būtų gerai, kad atsirastų vis daugiau kritikų, kurie specializuotųsi profesionaliai analizuoti naujas „literatūros žvaigždes“. Jauniems tai galėtų būti įdomu ir abipusiai naudinga. Pokyčiai ir šioje srityje akivaizdūs. Šiuolaikinių bestselerių, euroromanų autoriai, jų pretenzingi užmojai – tai jau toli gražu nebe J. Pilyponio „Kaukolė žalsvam čemodane“ (1934).
       Iš gausaus pernykščio rimtosios prozos derliaus pirmiausia norėčiau išskirti neseniai mirusio R. Klimo romaną „Maskvos laikas“. Ambicingesnių užmojų nedaug būta ne tik pernykštėje, bet ir visoje penkiolikos metų prozoje (nebent P. Dirgėlos „Karalystė“). R. Klimas užsimojo atskleisti dviejų tautų santykius ne tiek iš istorinės, kiek iš psichologinės perspektyvos. Meninės analizės objektas – lietuvio savijauta okupuotoje tėvynėje ir rusiškoji didžiosios deržavos auklėtinio tapatybė. Romano struktūrinis centras – viena scena. Visa kita – iki transcendencijos horizontų išplėsti jos komentarai. Lietuvis ir rusas susitinka užstalėje prie lietuviškos užkandos ir ruso atsineštos degtinės butelio. Tautų draugystė, susitikimas su vyresniuoju broliu? Ne, aukos ir budelio, pavergtos nykštukinės valstybės ir agresyvios, galingos imperijos akistata. Tą santykį autorius įvardija tikslia psichologine sąvoka, net nesuteikia jai politinio atspalvio, – stipriojo panieka silpnajam. Ar atsilaikėme? Būta visko, – teigia autorius. Ir šiandien dar tas klausimas aktualus. Romanas nebaigtas, bet akivaizdu, jog tai tikrai reikšmingas (ne „vieno sezono“) mūsų literatūros faktas. Apmaudu, kad stiliaus komplikuotumas (dalies teksto) kartais kelia abejonių, ar kūrinys nepasiliko šiek tiek įstrigęs eksperimento stadijoje.
       Nacionalinę premiją pelniusio J. Apučio novelių knyga „Vieškelyje džipai“ – ilgų metų darbas. Formalios ribos – pakartoti kai kurie sovietmečiu rašyti kūriniai – apima vos ne visą ligšiolinį rašytojo kūrybos kelią. Išsiskleidžia visa novelisto kūrybinės visumos paletė – autoriaus estetinės konvencijos, stilistinė sistema, prabėgusio laiko pėdsakai, minties branda. J. Apučiui bene labiausiai rūpi vidinė tiesa, saviraiška; įsiklausydamas į save ir sau artimus herojus, jis užčiuopia dalykus, bendrus tautai, bendruomenei, kiekvienam žmogui; perteikia patirtį, kuri ateina iš toli ir susieja mus visus. J. Apučio tekstams būdingas prabangus, subtilus paprastumas, jų prasmės neišsemiamos, kiekvienas pasiimame, kiek pajėgiame. Ar tai ne to paties rango kūryba kaip V. Mykolaičio-Putino ar I. Šeiniaus?
       Šalia J. Apučio matomas E. Ignatavičius, pateikęs savotišką kūrybos ataskaitą – apsakymų rinktinę „Obelis Katedros aikštėje“. Rašytojas išbando du skirtingus raiškos būdus – lyrinį ir epinį. Originalesnis, įdomesnis atrodo lyrinis, jam būdingas gerokai didesnis apibendrinimo krūvis, kurio stokoja tradicinio sukirpimo epiniai apsakymai. Ant grindinio sunkiai prigyjančio medžio metafora tarsi aprėpia didelę kaimietiškų šaknų tautos dalį. Kaimo kultūros, valstietiškos gyvensenos nykimas šiandien iškyla kaip svarbi tautos išlikimo problema. Vėl aktualu apie tai kalbėti.
       Rašydama apie vyriausiąją kartą, negaliu praleisti mažos, kuklios knygelės autoriaus I. Mero. 1960 m. pasirodė jo pirmoji knyga – autobiografinė apysaka „Geltonas lopas“. Po pusės šimtmečio žymus rašytojas, daugelio modernių kūrinių autorius ryžosi atsigręžti į pradžią ir, nuėmęs sovietinį grimą, pateikė mums autentišką savo tragiškos vaikystės istoriją ir šiandien nepraradusią aktualumo. Stilistinio paprastumo fenomenas šiuolaikinės gan rafinuotos ir sudėtingos literatūros kontekste daro netikėtą įspūdį. Atskleista aštuonmečio, atsitiktinai nenuvesto iki žvyrduobės, patyrusio visą kasdien tykojusios mirties siaubą, tėvų netektį, unikali patirtis. Skaidrus, įtaigus tekstas, natūraliai emocingos egzistencinių vaikiškų išgyvenimų intonacijos sukrečia. Nejučia imi galvoti – o kas pasikeitė šiuolaikiniame pasaulyje, grėsmingame, nesaugiame?
       Nemažiau grėsmingą, apokalipsei artimą pasaulį savo vizijose mato P. Venclovas („Susapnuoti gyvenimai“). Pavykusi, meniškai stipri knyga. Rasta adekvati, įtaigi idėjos raiškos forma. Atsirėmęs į dabartį, autorius peržvelgia ilgą žmogaus nueitą dvasinių ieškojimų ir paklydimų kelią, kuris nedžiugina tobulėjimo perspektyvomis, o greičiau veda į pražūtį. Žmogus visada stokojo išminties, meilės, atsakomybės.
       Jeigu reikėtų išskirti kokią naujesnę praėjusių metų prozos tendenciją, gal būdingesnę ateinantiesiems, nors ne tik jiems, tai pirmiausia matau priešingą anksčiau įvardytajai – rašytojai ima kalbėti apie autonomišką žmogų, koks jis privačiame gyvenime, kuriame viską lemia jo paties apsisprendimai ir pasirinkimai, o ne iš pasaulio sklindančios grėsmės, laiko diktatas, visuomenės ar valstybės prievartos mechanizmai. Istorijos jausmas, etninė savastis, tikėkimės, niekada visiškai neišnyks iš lietuvių literatūros, bet gerai, kad atsiranda poreikis tokiam asmenybiškumui, kuris lyg ir „nebesižvalgo“, kas čia trukdo subjektui gilintis į savo vienatinę egzistenciją. Tai lyg koks ženklas, kad bent sąlygiškai pasijutome saugūs savo žemėje.
       Tokia lyg virš laiko iškilusi yra L. S. Černiauskaitės pernykštė knyga „Artumo jausmas“. Pavadinimo nuoroda gana tiksliai įvardija probleminę knygos kryptį – į žmones siejančius jausmus. Čia autorei atsiveria plačios dvasinių išgyvenimų sklaidos galimybės. Ji tą daro moteriškai subtiliai, žaismingai, su šypsena, bet „užkabindama“ esmes.
       Netikėtas A. Šlepiko kaip prozininko debiutas apsakymų rinkiniu „Lietaus dievas“. Jis pats dabar kaip dievas – trijuose asmenyse – aktorius, poetas ir prozininkas. Atrodo, kad visi trys ir susitelkia prie jo tekstų, ausdami juos tokius tankius, kokie gali būti tik geros kokybės audiniai. Aktorius geba persikūnyti ir prabilti bei elgtis kaip labai senas žmogus, gali matyti pasaulį vaiko akimis ar išreikšti pasaulėjautą šiuolaikinio jauno plevėsos, girtuokliaujančio ir besišlaistančio be darbo po gimtąjį miestelį, kol paklius į kalėjimą. „Išsiduoda“ kartais ir poetas, paremdamas prozininką, pakylėdamas jo žemišką miestelio kasdienybę originaliu palyginimu („alyvų plaštakos kaip vėduoklės suposi virš jo galvos“), erdvia metafora:

       Gražu į viską žiūrėt iš viršaus. O ir gera. Mėnuo – šitas pavasarinis – gyvybę ir jėgą siūbuoja. Neša su vėjais. 
       Ak, gegužės sūkurėliai!

       Tačiau viskam diriguoja prozininkas. Tai jis „susigrąžina“ siužetą, kad galėtų papasakoti apie žmones ir įvykius, kurie dėjosi jo gimtajame miestelyje. Tas provincijos koloritas! Jis įspūdingas ir kažkuo panašus net tolimų autorių apsakymuose – L. Dovydėno rinkinyje „Kortų namelis“ (1937) ar Š. Šimulyno „Rugiuose prie obelų“ (2001). Kiekvieno deriniai tų pačių spalvų, bet vis kitokie. A. Šlepiko vaikystės prisiminimų laikas – sovietmetis, tačiau autoriui nerūpi nei istorinės, nei dvasinės okupacijos problemos. „Brandaus socializmo“ ar brežnevinės stagnacijos metai buvo jau gerokai sustingdę kokių nors permainų laukimą. Nurimę, prisitaikę žmonės gyvena savo asmeninį gyvenimą tokį, koks jiems duotas. Gyvenimas toje pačioje uždaroje erdvėje tęsiasi ir dabar. Todėl lakoniški laiko ženklai („vykdomasis komitetas, dabar – seniūno raštinė“), kuriuos kartais lyg tarp kitko mesteli rašytojas, yra visiškai pakankami, kad siužetas ir veikėjai nepakibtų ore, o įtikinamai išliktų savo laike ir erdvėje. Katastrofos, nelaimės, mirtys, apie kurias kiekvienoje novelėje pasakoja autorius, įsiklausydamas į savo veikėjų balsus, yra ne istorinio laiko, o tiesiog žmogaus lemties veiksniai. Verta buvo A. Šlepikui laukti keturiasdešimties ir nustebinti mus brandžia knyga.
       Apie uždarą leidėjų kastos gyvenimą turi ką pasakyti G. Adomaitytė (romanas „Gėlių gatvė“). Išsitekdama „mažojo romano“ formoje, autorė sukuria gyvą ne tik specifinės aplinkos paveikslą, bet pagauna ir pačią nūdienos miesto kasdienybės dvasią. Tik intrigai, jos detektyviniam užtaisui pritrūksta tikrumo, lieka dirbtinumo įspūdis.
       R. Granauskas su naujomis apysakomis „Šunys danguje“ irgi savotiškai „nurimęs“ gręžiasi į individo vidinius potyrius, tvirta meistro ranka atskleidžia seno žmogaus, menininko, vaiko psichologines būsenas, patirtis, bet nebeproblemina istorinio laiko, kuris jam buvo toks svarbus jaunystėje. Palyginę kūrybinio kelio pradžią („Jaučio aukojimą“) ir dabartį, matome du Granauskus, kaip kažkada – du Vienuolius, kurių vienas parašė puošnią, romantinio polėkio kupiną „Paskenduolę“, kitas – po pusšimčio metų – realistinę pilkos kaimo buities freską „Samdinę Aleną“.
       Savotiška metamorfozė ištinka ir sudėtingosios „Karalystės“ autorių P. Dirgėlą. Jo „Arklių romansai“ nustebina skaidrumu ir autoriui iki šiol lyg ir nebūdingu pasakojimo subjekto atsivėrimu, asmeniškumu. Romanas „Arkliškas gyvenimas su Kotryna“ yra ne tik istorinis pasakojimas apie Švedijos karalienę Kotryną Jogailaitę-Vazą (1526–1583), bet ir autoriaus, šį pasakojimą kuriančio, autorefleksijos, paratekstai. Ir net nežinia, kuris romanas romane įdomesnis – istorinis, ar jo kūrimo sunkumus ir dabartį reflektuojantis, pasakotojo charakterį ir jo gyvenimo peripetijas apnuoginantis. Jie gražiai lydosi, yra tarsi persmelkę vienas kitą. Tokio nuskaidrėjimo, kokio pasiekta šiame romane, tikrai esame pasiilgę.
       Tarp gerų romanų neįmanoma nepastebėti ir A. Jakučiūno „Servijaus Galo užrašų“. Šis jaunas autorius vilčių teikė jau su pirmąja knygute („Sokrato gyvenimas arba mirtis“, 1999). Patraukė jo stiliaus intelektualumas ir elegancija, pasakojimo objektyvumas, tolimas saviraiškai. Šį kartą senovės Romos poetas pasakoja pirmuoju asmeniu apie savo gyvenimo patirtis. Istorijos pamokos visada praverčia, tačiau ir šio autoriaus romane skaitytojui, bent man, svarbus ir įdomus ne tiek laiko, kiek žmonių santykių modeliavimas, antlaikiškas, prigimtinis žmogiškasis turinys, kuriame atpažįstame herojaus reflektuojamas mūsų problemas, kompleksus, gėrio ir blogio pavidalus. Stiliaus kultūra, minties įtampa, brandi išmintis, – tai A. Jakučiūno romano žavesio paslaptis.
       Žvigtelėjau į keliolikos prozininkų praėjusių metų knygas, jų turbūt yra dar antra tiek. Tad negaliu pretenduoti į apibendrinimus, liudiju tik, kad parašyta daug gerų knygų, literatūros situacija normali. To paties negalėčiau pasakyti apie skaitytojus, bet čia jau visai kita kalba.

Į viršų

       JŪRATĖ SPRINDYTĖ

       Lietuviai perdėtai aukština praeitį ir nepagrįstai niekina savo dabartį, sakoma straipsnyje „Laiko ženklai“ Kovo 11-osios išvakarėse („Lietuvos rytas“, 2006, kovo 10). Mūsų literatūra dabar gyvena neregėtos įvairovės tarpsnį, kurį drįstu vadinti klestėjimu. Tarp poliariškų taškų išsidėsto labai plati įvairiausių knygų skalė. Kitas dalykas, kad viskas kaip niekad išsisluoksniavę – ir knygos, ir adresatai, ir kūrybos kriterijai. Vertybių švytuoklė siūbuoja, rinka ir praktinis protas primeta savo sąlygas (pramogų!), ir literatūros lauko dalyviai šiek tiek praradę orientaciją. Daugeliui atrodys, kad nė viena dabarties knyga neprilygsta klasikos kanonui, bet ką mes galime žinoti? Postmodernūs skersvėjai išblaškė pačią „klasikos“ sąvokos aurą. O juk normalus (neposovietinis) pasaulis gyvena ir šiapus, ir anapus to postmodernizmo, visai jo nesureikšmindamas. Amžininkai visada būna kiek trumparegiai. Jei po dešimtmečio kito ir bus aktualizuotos kelios knygos, tai tikrai ne tos, kurios labiausiai linksniuojamos šiandien.
       L. S. Černiauskaitės romano „Kvėpavimas į marmurą“ sutiktuvėse V. Juknaitė išsitarė – per pastaruosius penkiolika metų žmogų buvo ištikęs toks slėgis, išbandymas, ribinė savijauta, kad galėjai prieiti prie lango, norėdamas įkvėpti gurkšnį oro, ir netyčia pro tą langą iššokti. Dabar deguonies lyg ir randasi, bent jau jaučiasi smarkiai padidėjęs jo poreikis. Gal prieš metus teiravausi stilistės: ar vartotinas žodis „pozityvas“ – reikėjo įvardyti tam tikrą šviesios įtampos, konstruktyvumo ilgesio sankaupą. Palaikytina R. Šerelytės mintis, išreikšta recenzuojant populiariausią 2005 m. Lietuvos romaną, kad savinaika nėra „neišvengiama žmogaus egzistencijos būtinybė“. Nihilistinei ar hedonistinei pasaulio interpretacijai randasi atsvara – nuosaikios, sąžiningos, mąslios knygos, kuriose be jokių ekscesų bandoma nustatyti egzistencinį balansą: tai kolektyvinis esė rinkinys „Aštuntoji diena“, V. Martinkaus „Šuns mazgas“, J. Apučio „Vieškelyje džipai“, P. Dirgėlos „Arklių romansai“, R. Granausko „Šunys danguje“, K. Navako „Gero gyvenimo kronikos“, D. Kajoko „Karvedys pavargo nugalėti“, J. Kalinausko „Sapnų liudininkas“, L. S. Černiauskaitės „Artumo jausmas“, E. Ignatavičiaus „Obelis Katedros aikštėje“; įsiminė G. Klimaitės debiutas, atskleidžiantis jaunesnės kartos kitoniškumą. Drastiškesnis, nervingesnis pasaulėvaizdis iškyla S. Parulskio esė „Miegas ir kitos moterys“, o Z. Čepaitės dokumentinė proza „Neapšviestas kelio ruožas“ prabyla apie marginalinę visuomenės grupę – kalines. Žinodama, kad R. Klimo „Maskvos laikas“ – svarbi knyga, dar nesugebu jos vertinti. Romanas išsiskiria gilia analitine intencija (kas vyksta su žmogumi susvetimėjusio, pristabdyto istorinio laiko sąlygomis). Bet R. Klimui būdingas konstruktyvus mąstymas gožiamas sudėtingos nebaigto kūrinio struktūros ir apipintas išvešėjusia empirika, o būtasis laikas reflektuojamas tarsi pernelyg lemtingai su juo tapatinantis. Kita vertus, tekstas traukia neįprastu pasakojimo ritmu, kitokia intonacija (kaip prieš porą metų – V. Papievio „Vasaros emigrantai“). Pagarbą kelia parengėjo V. Martinkaus išmanymas ir atida. Prie šios knygos turėsiu grįžti.
       Į geriausių knygų penketuką būčiau įtraukusi A. Marčėno „Pasaulius“. Ekspertai turėtų ne taikytis prie visuomenės skonio, o jį formuoti. Jei žmonės nelabai skaito poeziją, tai gal susidomėtų radę sąraše? Poezijos galia, jos visuotinumas atitinka nelaisvės dydį, sakė M. Martinaitis apie 1990-uosius. Logiškai turėtume manyti, kad lyrikos pasitraukimas į išretintą žinovų erdvę liudija pasiektos laisvės mastą?
       Knygų mugės renginiuose leidyklos „Tyto alba“ direktorė L. Varanavičienė stebėjosi, kad J. Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovė“ nepateko į kasmet Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto renkamų kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. O juk būtų visiškai keista, kad sutaptų skaitytojų (populiariausios knygos) ir specialistų nuomonė. Jokios šalies literatūroje tai neįsivaizduojama. Instituto literatūrologai vertina kūrinius, o ne skaitomiausias knygas. Be to, nėra ko priešinti penketukų, dešimtukų ir dvyliktukų sarašų. Reikia tik džiaugtis, kad jie yra keli. Tai irgi rodo literatūros pilnatvę. Šie paraliteratūriniai žaidimai pagyvina literatūros lauko rutiną, o vidinei literatūros raidai pagrindinis koziris tebelieka meninė kokybė.
       Vertinimo atskaitos taškai priklauso nuo to, ar lekiam su laiku – naująja konjunktūra, ar priešinamės jai, ar ieškom kompromiso. Visa tai nulemia skirtingas pozicijas. Jei manome, kad literatūra turi savitą pasaulį, kurį organizuoja tam tikri specifiniai (ir gerai permanyti) dėsniai: žanras, fabula, kompozicija, ritmas, poetikos ir stiliaus subtilybės, generuojančios giliąsias struktūras, potekstę – tada renkamės viena. O jei kalbame apie paprastą neorganizuotą mėgėjišką pasakojimą – kita. Gaila, kad dabar viskas yra suplakama, suveliama, nebežiūrima, k a i p  valdomas žodis, ar rašančiam paklūsta kūrinio sąrangos elementai. Vienokią ar kitokią daugmaž rišliai papasakotą istoriją vadiname literatūra, ir tiek. Kalba traktuojama kaip pranešimo perdavimo priemonė, bent jau prozos diskurse nebekeliamas klausimas, kaip kalba dalyvauja kūrinio prasmėje. Atsiranda vis daugiau mokančių suregzti istorijas ir manančių, kad tai jau literatūra. Kokia pasakojimo tendencija dominuoja? Kasdienybės sureikšminimas, impulsyvus reagavimas, elementarūs pamąstymai, gražių detalių inkliuzai ir būtinai šmaikštus, žaismingas, daugiau ar mažiau ironiškas stilius. Vis didesnį vaidmenį vaidina institucinės literatūros gyvavimo sąlygos (leidimo aplinkybės, sklaidos būdai, komunikacija su adresatu). Įsitvirtinti konfliktiškoje erdvėje padeda sumanus įvaizdžio kūrimas. Globojamas žinomos leidyklos, gali eiti obuoliauti… su kuo nori. Kritikams stinga visumos vaizdo, objektyvumo (kiaušinis kalbasi su kiaušiniu, o vištos eliminuojamos).
       Iš populiariosios literatūros „žvaigždžių“ autentiškiausia ir simpatiškiausia man yra U. Barauskaitė („Dešimt“), naujas moters patirties briaunas atskleidžianti su gyvybingu azartu ir deramu literatūriniu lygiu.
       Paradoksalu, bet banalybe jau tampa egzotika ir perversijos, ir šiaip neva ekstremistinė raštija. Kai kurias knygas geriau skaitinėti, o ne skaityti, pvz., G. Beresnevičiaus „Paruziją“. Puiki religijotyrininko patirtis gula į nutryptą ganyklą (ezoterija plius ironija, plius fiziologija, plius erotizmas, persikūnijimai, apokalipsės ir t. t.).
       Kadangi yra tekę dirbti su praeities literatūra, mirusių žmonių tekstais, archyvais, domėtis išnykusių civilizacijų paveldu, man yra įdomi, turininga ir svarbi kultūros tvermės dimensija. Todėl taip nuvilia stiprėjančios vienadieniškumo tendencijos literatūroje – ir susmulkėję jos objektai, ir nublankęs reiklumas estetiniam lygmeniui. Besąlygiškai neaukštinu ir esė, dažnai mintančios aktualijomis. Komerciškai šiandien kodifikuojami tik du žanrai – romanas ir esė; po šiomis etiketėmis slepiasi nemažai apsišaukėlių. Novelėmis trumpus tekstus drįsta vadinti bene tik Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ir „Vaga“. Leidėjai iš anksto orientuoja, kad ir nauji, dar rašomi kūriniai turėtų būti investicija į esė žanrą. Laukiu atgimstančios žanro definicijos, nes abejingumas žanrams, jų difuzijos adoravimas suvienodino literatūrą. Atskiras kūrinys pasidarė gerokai amorfiškas. Staiga ima ir netikėtai išaiškėja žanro prasmė: P. Pukytės knygutės „Jų papročiai“ pristatyme autorės tekstai buvo pavadinti feljetonais (V. Gasiliūnas laiku priminė šitą išguitą žodį), ir jie įgijo tikrą statusą ir kokybę. Juk iki tikrų esė jie „netempia“.
       Patys esė autoriai teigia, kad subjektyvizuotų esė rašymas – ne struktūros, o labiau emocinio, įtikinamumo siekis (kai pasakoji pirmuoju asmeniu, įtikini skaitytoją). Eseistai stengiasi sumažinti distanciją tarp rašančiojo ir to, kas parašyta, mėgsta refleksijas apie rašymo procesą, kuris ir tampa svarbiausiu įvykiu. Tai visiškai atitinka hermeneutinius teorinius postulatus, bet ima pabosti. Epigonams esė tekstas yra vis lengviau padaromas iš buities mažmožių ir intertekstinių intarpų: arbatos kvapo, snaigių ar žiedlapių, purvinų batų, naminių gyvūnėlių, politikos aktualijų, lašančio čiaupo, kelių kultinių autorių citatų, madingo filmo fragmento. Visuotinai graži reakcija į A. Šlepiko novelių knygą „Lietaus dievas“ man atrodo simptomiška. Kai pirmąkart išgirdau autorių skaitant savo kūrybą iš scenos, atrodė, lyg klausyčiausi gero aktoriaus skaitomų P. Cvirkos „Kasdienių istorijų“ (jos pasaulį išvydo 1938 m.; čia galime susimąstyti apie klasikai būdingą „amžinumo geną“). A. Šlepiko sėkmė – tai akivaizdus įrodymas, kad yra pasiilgta ir siužeto, ir novelės žanro „kietumo“, ir pasakojimo trečiuoju asmeniu, ir realybės faktūros. A. Šlepikas rašo įsimenančias socialines balades, grįžta į žmogiškųjų vertybių pasaulį ir atrodo naujai, nes fonas pasikeitęs.
       Simuliakrai nebeperspektyvūs.

Į viršų

       LAIMANTAS JONUŠYS

       1. Tokios reikšmės kūrinių 2005-aisiais gal ir nebuvo, bet tai nereiškia, kad galime daryti pesimistinius apibendrinimus. Visų pirma, 2005-ųjų knygų derlius, ko gero, nebuvo geriausias per pastaruosius kelerius metus. Bet svarbiausia tai, kad apie kai kurių knygų išliekamąją vertę bus galima kalbėti tik iš istorinės distancijos. Abejoju, ar, tarkim, anuomet I. Šeiniaus „Kuprelis“ buvo bematant pripažintas klasikiniu. Juolab tai sudėtingiau postmodernistiniais vertybių kitimo (bet nemanyčiau, kad nihilistinio nuvertinimo) laikais.
       2. ir 4. Iš tikrųjų specifiškai populiarių romanų pasiūla pernai gausėjo intensyviai. Lietuvos leidyklos pajuto, kad „vietinė produkcija“ gali būti gera prekė, ypač jeigu ji kaip nors sensacingai pastumiama į rinką. Antra vertus, galima džiaugtis, kad leidyklos vis dažniau imasi lietuvių autorių – juk ir gerą lietuvišką literatūrą leidžia jau ne tik LRS leidykla. Žvelgiant į užsienio patirtį galima prognozuoti, kad ateityje gausės knygų, ypač autobiografinio pobūdžio, kur bus aprašomos įvairios ribinės patirtys bei nuopuolio ratai. Tarp jų turbūt rasis ir viena kita tikrai vertinga knyga.
       Praėjusieji metai parodė, kad eseistika toliau klesti. Manau, kad tekstų negalima vertinti pagal tuos kriterijus, kurie Lietuvoje dar tebegaliojo 1932 m. Juk XX a. Vakarų literatūroje ne kartą paaiškėjo, kad kūryba, kurią būtų galima atmesti kaip tuščią žaidimą arba savitikslį pokštavimą, vėliau yra pakylėjama į klasikos rangą. Štai kad ir pernai lietuviškai galų gale pasirodžiusi W. Gombrowicziaus „Ferdydurkė“ ir kai kurios kitos verstinės knygos. Svarbiausia yra literatūrinė kokybė, originalaus meniškumo apraiškos, iškeliančios kūrinį virš kasdieninės mūsų laikraštienos.
       O subtilų literatūrinį sąmojį laikau neabejotinai vertingu dalyku. Tad, įspeistas į kampą ir verčiamas išrinkti vieną geriausią 2005-ųjų knygą, nors ir dvejodamas, išspausčiau balsą už K. Navako „Gero gyvenimo kronikas“. Puikų eseistikos lygį dar kartą patvirtino S. Parulskis su rinkiniu „Miegas ir kitos moterys“, nors daugumą tų tekstų jau buvome skaitę „Šiaurės Atėnuose“. Filigraniško humoro pažėrė G. Beresnevičius knygoje „Pabėgęs dvaras“, įspūdingų polėkių yra ir jo romane „Paruzija“, nors tai gana nelygi knyga. Gražus A. Imbraso „Klajūnas“ – su negražia pabaiga, bet tokia jau buvo autoriaus valia. Labai teigiamai nuteikia L. S. Černiauskaitės prozos ir dramaturgijos rinktinė „Artumo jausmas“. Rizikingos temos ėmėsi literatūros debiutantė V. Knabikaitė romane apie Hitlerį „Mėnesiena tamsiame lange“, bet šį sau primestą sunkų egzaminą išlaikė sėkmingai. Geriausiu metų romanu vis dėlto laikyčiau A. Jakučiūno „Servijaus Galo užrašus“: patraukliai, intriguojamai, o kartu ir ironiškai bei žaismingai parašyta istorija – itin retas paukštis mūsų literatūros padangėje; o čia dar išmoningas, intelektualus žaidimas antikos realijomis, stiliais ir idėjomis.
       3. Iš pernykštės poezijos man artimiausias A. Andriuškevičiaus niuansuotas plevenimas jausenomis ir būsenomis, anapusiniais peizažais bei spalvomis „(Prieš)paskutiniuose eilėraščiuose“. Paminėsiu ir A. Marčėno „Pasaulius“, nors manyčiau, kad ankstesnėje autoriaus kūryboje būta įspūdingesnių eilėraščių.
       Kadangi dalyvavau komisijoje, išrinkusioje „Geriausių 2005 m. knygų“ penketuką, turiu pasiaiškinti. Pagal nuostatus į šį penketuką galėjo pretenduoti tik grožinė proza ir eseistika. Nors prie nuostatų sudarymo nė kiek neprisidėjau, bet jiems pritariu. Juk daugelyje šalių garsiausia literatūrinė premija apskritai skiriama tik už romaną. Poezija Lietuvoje pagerbiama dviem dideliais metiniais renginiais, per kuriuos skelbiami ir laureatai. Gal klaidina šio penketuko įvardijimas, bet kadangi tai į viešumą orientuota reklaminė (teigiama prasme) akcija, labai griozdiškai skambėtų pavadinimas „Geriausia 2005 m. prozos arba eseistikos knyga“. Taigi poezija čia negalėjo pretenduoti, kaip negalėjo pretenduoti ir dar viena aukščiausio lygio eseistikos knyga – R. Rastausko „Kitas pasaulis“, nes ji buvo išleista su 2004 m. data.
       5. Literatūros, orientuotos į socialinę tikrovę, tikrai yra. Pavyzdžiui, kai kurių kritikų supeiktas J. Ivanauskaitės romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“. Mano nuomone, vienas iš jo trūkumų tas ir yra, kad jis labai orientuotas į socialinę tikrovę. Tad apie ką mes kalbame? Galgi vis dėlto apie literatūrinę kokybę?
       O socialinės tikrovės junginio su literatūrine kokybe ilgesys tikrai yra aiškus – tai liudija ir labai geranoriškas požiūris į J. Apučio bei A. Šlepiko novelių knygas. Didelė dalis pirmojo knygos apsakymų buvo publikuota jau gana seniai, bet jie gal ir geriausi. Naujesniuose stiebiasi didaktikos daigai (tiesa, gana diskretiškai). A. Šlepiko knygoje kaip tik didaktikos ar moralizavimo visai nėra (tai nereiškia, kad nėra moralinių kriterijų – jie glūdi kaip savaime suprantamas, nereikalingas baksnoti klodas). Antra vertus, jo stilius – kamerinė muzika.
       Platesnė gyvenimo drobė piešiama R. Klimo romane „Maskvos laikas“, bet jis gana padrikas – tai ir suprantama, juk kūrinys ir liko nebaigtas. Bet iš tikrųjų reikia konstatuoti, kad didelio, intriguojančia bei integruojančia literatūrine forma mus supantį pasaulį apmąstančio romano nėra. Turėtų toks būti, nors čia galimi įvairūs požiūriai. Štai pernai Bookerio premiją laimėjęs airių romanistas J. Banville'is, laikomas rafinuotu estetu, neseniai kalbėjo: „Keista, kad nėra įspūdingo didelio socialinio romano apie dabartinę Airijos būklę ir visas išgyvenamas permainas. Turėtų būti toks romanas. Bet man būtų neįdomu jį skaityti“. O man būtų įdomu, jeigu jis būtų tikrai gero literatūrinio lygio.

Į viršų

       SOLVEIGA DAUGIRDAITĖ

       1. Bepigu iš dešimtmečių nuotolio matuoti literatūros (ar bet kurio kito proceso) viršūnes ir gelmes! Ne iš baimės prašauti pro šalį, bet iš principo nesiimčiau spėlioti, kas galbūt pateks į kanoną: literatūrą vis labiau imu suvokti kaip procesų, reiškinių istoriją, tėkmę, kuriai „marginalijos“, pamiršti vardai lygiai svarbūs, kaip ir iškilūs „didieji“. Nesu čia originali: literatūrinės kanonizacijos kriterijų kitimas ir jų permąstymas yra vienas iš įdomiausių šiuolaikinės literatūrologijos aspektų.
       Tad vienintelis lyginimas, kurį sau leisčiau, būtų teiginys, kad 1932-aisiais, kaip ir 2005-aisiais, literatūra buvo gyvas įvairialypis procesas. Kai imamės rūsčiais veidais atsijoti pelus nuo grūdų, tenka ignoruoti jo įvairovę, niuansus aukoti dėl bendrų ištarmių. O niuansų, kurių pamiršti neturėtume, čia yra daug. Tarkime, rašytojo kūryba yra tam tikra visuma (tai itin akivaizdu, kalbant apie mirusius klasikus) – atskirus kūrinius paremia, papildo likusi kūryba. Veikia ir asmenybės, jų gyvenimiškų likimų svarba mūsų mentalitetui. Atsigręžkim į jūsų išvardytus autorius: gal tik I. Šeinius (dėl jo gyvenimo užsienyje ir švediškos kūrybos nepažinimo) mums yra „tik rašytojas“, ir netgi „vienos knygos autorius“, menkai tepažįstama asmenybė. Bet V. Mykolaitis-Putinas yra nepalyginti daugiau nei vieno romano autorius, B. Sruoga – daugiau nei dramaturgas, J. Aisčiui tapti klasiku vargu ar būtų pakakę „Eilėraščių“ (jo pokarinė kūryba, laikoma silpnesne, būtina visumai suvokti). Kad ir keista, bet atrodo, jog, priešingai prognozėms, rašytojo, kaip viešos figūros, o ne vien tik gerų tekstų autoriaus, ilgesys mūsų kultūroje neblėsta, tai liudija, pvz., J. Ivanauskaitės populiarumas.
       Neabejotina, jog tų pačių knygų reikšmė buvo vienokia amžininkams, kitokia – mums. Kiek erdvės diskusijoms atsiveria galvojant vien tik apie pateiktus pavyzdžius! Tikėtina, kad „Altorių šešėly“ amžininkus jaudino ne tiek literatūros vertybėm, kiek temos nulemtu malonumu ieškoti prototipų ir paties V. Mykolaičio-Putino asmeniniu „skandalu“ – kunigystės atsisakymu bei vedybom. (Ar šiandien galėtume sugalvoti marginalesnę problematiką už „nukunigėjimą“?) „Milžino paunksmė“ neįtiko vytautinės dramos konkurso vertintojams. O šiaip man patinka pavyzdys iš J. Sprindytės tyrinėjimų: XX a. pradžioje lietuviai žavėjosi ne Žemaite ar J. Biliūnu, bet verstine „Genovaite“, tai liudija daugkartiniai jos tiražai. Išlieka kažkas kita, nei tai, ką myli tauta.
       Dar man atrodo, kad be reikalo literatūros procesas vis dažniau susiaurinamas iki knygų pasirodymo. Juolab dabar, kai kultūros pasaulyje, kaip ir kitose visuomenės gyvenimo srityse, geriausiai girdimas pinigų skambesys (tai, deja, pokomunistinio mentaliteto bruožas). Atrodo, kad pagrindiniais literatūros politikos žaidėjais tampa leidėjai (pragmatiški verslininkai, o ne leidėjai–altruistai, kurie, teigiama, baigia išnykti visame pasaulyje – mažos leidyklėlės neatlaiko tarptautinių korporacijų spaudimo). Lietuvoje leidėjai išrūpina „savo“ autoriams valstybės stipendijas ir net premijas, įgudę manipuliuoti žiniasklaida ir kurti sensacijas, formuoja viešąją opiniją. Rašytojams, atrodo, tai paranku. Reikia tik rasti energingą leidėją, ir sėkmė užtikrinta: leidėjo užanty jie saugūs nuo kritikos, mažne kaip kadais turėdami „aukštesnių instancijų“ palaikymą. Ypač smagu stebėti, kaip viešai kalbėdami laviruoja tie leidėjai, kurie turi literatūrinį skonį: kaip jie derina kritiko patirtį ir leidėjo pragmatizmą, ką kalba viešai, o ką išsitaria privačiai (juk sveika nuovoka niekur nedingo). Leidėjų interesų dominavimą laikyčiau vienu nykiausiu pastarųjų metų literatūros gyvenimo bruožu.
       Be reikalo pamirštame kultūrinės spaudos reikšmę: čia man „metų lūžis“ buvo tai, kad ėmiau pirkti „7 meno dienas“, ypač dėl P. Pukytės rašomų tekstų.
       2. Gal paprasčiau būtų pasakyti, kas labiausiai nuvylė: G. Beresnevičiaus „Paruzija“. Turbūt buvau slapčia įsimylėjusi jo rašinius (kaip žmogus sugeba rašyti daug ir įdomiai), kad negaliu atleisti tokio lengva ranka parašyto daikto. Pagal pavadinimą čia derėtų ir G. Grajausko „Erezija“, bet iš jos nieko ir nesitikėjau...
       3. Kaip pabodo tie anoniminiai ekspertai ir jų neklaidingos nuomonės visose gyvenimo srityse! Ypač tose, su kuriomis susiduriu kasdien – mokslo ir kultūros pasauly. Šiandieniniame romane „juos“, „kanukus“ ir panašias sunkiai apčiuopiamas, bet mėginančias viską laikyti savo gniaužtuose jėgas reikėtų vadinti ekspertais. Na o „Geriausių 2005 m. knygų“ penketukas, kurio propaganda rūpinosi, jei neklystu, „Lietuviškos knygos“ bei Lietuvos radijas ir televizija, ir teatspindi tų ekspertų skonį, intencijas bei intelektualinius pajėgumus. Akivaizdu, kad poezija mažiau tinkama literatūros eksportui, be to, į penketuką pateko tik viduriniosios kartos – pačios „einamiausios“, tinkamos pristatyti festivaliuose bei mugėse, kūryba. Dar pačioj nepriklausomybės pradžioj B. Vilimaitė, cituodama tarybinį klasiką, tokią atranką vadino „Gražiausieji, į priekį!“ Taigi ir tas penketukas būtų – „gražiausieji“. Kita vertus, nieko čia baisaus, ir tos knygos neblogos, bet atrankos tendencingumas akivaizdus.
       Tačiau „vidaus rinkoje“ poezija tebėra stipri, nors praranda turėtas visaliaudinės meilės pozicijas ir ateity bus skaitoma tik gurmanų. Tai, kas dar prieš porą dešimtmečių atrodė Vakarų pasaulio keistenybė (dešimtis milijonų skaitytojų turinčių tautų poezijos knygų tiražai – keli šimtai egzempliorių), dabar tapo ir mūsų – „poetų tautos“ tikrove. Galime džiaugtis sugrįžę į „normalų“ pasaulį. Poetai tai jaučia ir vis dažniau renkasi kitus žanrus, taip tarsi kompensuodami dėmesio stoką daliai savo kūrybos. Bet pasitaiko ir netikėtesnių nutikimų: pavyzdžiui, G. Dabrišiaus knygelė, nepalydėta jokių skandalų, buvo pastebėta kritikų elito.
       Pernai turėjau progą pamąstyt apie kintančias literatūros madas ir vertybes, skaitydama knygas tokių pastovių poetų kaip A. Baltakis („Žvirblių žiemavietė“), Just. Marcinkevičius (rinktinė „Amžino rūpesčio pieva“), V. Kukulas („Judas taipogi danguj“). Jų kūryba, šiandien kiek senamadiškai atrodanti (atsiprašau už apibūdinimą – geresnio nesumąstau), yra svarbi šiuolaikinę literatūrą išugdžiusios tradicijos dalis, primenanti, kad literatūra prasideda ne šiandien ir nesibaigia „euroromanu“. Tiesa, kad mažiausiai dėmesio tenka neblogoms neblogų poetų (ir netgi: geroms gerų poetų) knygoms. Vien išvardydama jas, padėties nepakeisiu. Tarp džiugesnių staigmenų minėčiau gal dešimtmetį neskaityto V. Daškevičiaus eilėraščius periodikoje.
       Kadangi dramaturgija yra egzotiška literatūros rūšis, čia paminėčiau ir taip gal pernelyg dažnai giriamą M. Ivaškevičių („Artimas miestas“): man kaskart nuostabu, kaip jis užčiuopia ir perkuria klišėmis virstančius ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų simbolius bei bruožus.
       4. Minėjau, kad pagrindiniais literatūros ekspertais tapo leidėjai, tad kritikai šiame procese tereikalingi rašyti paraiškoms finansinei paramai iš įvairių fondų gauti ir knygų sutiktuvėse pagiriamosioms kalboms sakyti. Dėl populiarių romanų nesu skeptiška, bet ilgiuosi preciziškesnio terminų vartojimo: juk neįmanoma motyvuoti, kodėl Z. Čepaitės „Neapšviestas kelio ruožas“ leidyklos pristatomas kaip dokumentika, o P. Pukytės „Jų papročiai“ – kaip romanas. Gal įdomiausi kūriniai ateityje ir bus tie, kurie atsiranda sunkiai apibrėžiamoje grožinės ir dokumentinės literatūros sandūroje, jei taip išvis tebeskirstysime. Nebūčiau linkusi lengva ranka nubraukti vienadienių romanų, kuriuos, kaip spėju, turėjote galvoje klausdami (U. Barauskaitės „Dešimt“, V. M. Knabikaitės „Mėnesiena tamsiame lange“). Pirmasis gal dar būtų iš bėdos vadintinas romanu apie nėštumo psichologiją, bet ne gimdymo. Nepaisant žurnalistinės raiškos ir pabrėžtinai „moteriškos“ problematikos, o gal kaip tik dėl jos: moterų gyvenimai tebėra „neišrašyti“. (Kaip, beje, ir vyrų: S. Parulskio eseistikoje vis svarbesnis tampa mąstymas apie vyrą, netelpantį į „kieto vyruko“ standartus.)
       Kai galvoju, kas be didesnių pastangų galėtų įlieti naujų idėjų į literatūros kritiką, pirmiausia prisimenu kolegas, paviliotus lyčių studijų ir pabrėžtinai savęs nei literatūrologais, nei kritikais nevadinančių. Tarkim, A. Tereškiną, kaip tik pernai išleidusį studiją „Imperfect Communities: Identity, Discourse and Nation in the Seventeenth–Century Grand Duchy of Lithuania“ (atsisveikinimo su senąja literatūra mostas?) bei kelias įvairaus pobūdžio knygeles apie tėvystės atostogas. Visuomenei tai svarbu, o ir geriau finansuojama. Arba vėl: viena įdomiausių šiuolaikinės literatūros interpretatorių R. Pociūtė pernai debiutavo ne kaip literatūros kritikė, bet kaip studijos apie pribuvėjas bendraautorė („Gimdymas ir gimimas“), o šiemet – psichoanalitinės knygos vertėja (Luigi Zoja. „Tėvas“). Šiuo pasažu iš dalies atsakau į klausimą apie kritiką: apgailestauju, kad tie, kurie galėtų, jos nerašo, nes dirba kitus darbus. Tad laikraščius paklodėm užpildo diletantiška arba vulgari, nukreipta ad hominem neva kritika.
       Grįžtant prie knygų: V. M. Knabikaitė rodo, sakyčiau, nežmogišką fašizmo veidą. Jos knyga įsimintina todėl, kad jai reikėjo pasiruošimo – šaltinių studijų. Nors, žinoma, priekaištaučiau, kad jos herojai – pernelyg gerai žinomos asmenybės, kurių viešas ir privatus gyvenimas gerai dokumentuotas. Apie Hitlerį medžiagos rasti nepalyginti lengviau negu apie kokį lietuvį, kad ir kas jis būtų. Šiaip ar taip, visada džiaugiuosi intelektualiomis moterimis ir svajoju, kad pagaliau pradėtų rastis lietuviška moterų literatūra, kokia yra Vakarų šalyse ar Skandinavijoj. Lietuvoj „moterų literatūra“ tampa lengvo skaitalo sinonimu, kur šalia tradicinių savybių (domisi tik jausmais, svarbiausias jos tikslas – rasti Jį) herojės privalomai tapo nimfomanėmis. Gal labiausiai nuliūdinusi mane „lietuviška sensacija“ – lengvabūdiškas incesto traktavimas A. Urbonaitės knygoje „Posūkyje – neišlėk“. Prievartaujamų ir tvirkinamų vaikų Lietuvoj, kaip rodo tyrimai, labai daug, nieko pikantiško čia nėra – teismus tepasiekia šimtoji dalis bylų. Įvairiakalbėj moterų literatūroj ši tema yra viena iš skausmingiausių. Turbūt tai universali bėda: kai jau būtų galima rašyti laisvai, kiečiau nei cenzūra burnas užčiaupia stereotipai – gyvenimiški ir literatūriniai. Tai kurgi ta moterų literatūra – nemaloni, dreskianti, demaskuojanti, pilietiška, sociali? (Nors turbūt niekad neturėsim tokios autorės, kaip iš vertimų truputį pažįstama Elfriede Jelinek.)
       5. Nelabai suprantu, tik nujaučiu, kas tas realus žmogaus gyvenimas... Man atrodo, kad lietuvių literatūroje kaip tik eseistika ir dokumentika užpildo šitą „tikro gyvenimo ilgesį“. Tiesa, dokumentikai, memuaristikai pernai išpuolė liesi metai. U. Babickaitės susirašinėjimų tomo parengėjo L. Brogos nebegaliu viešai paprašyti paskelbti ir tuos laiškus, kurie, kaip neva nesvarbūs kultūrai, liko nepublikuoti (pirmiausia – mamos laiškus Uršulei – Unei).
       Receptus rašytojams dalyti būtų juokinga, bet viliuosi, kad ir šią akimirką kažkas rašo – jei ne vien iš vidinės būtinybės, tai bent jau netaikydamas į „lietuviško euroromano“ standartus.

Parengė MINDAUGAS KVIETKAUSKAS       

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt