|
<< Atgal
Vis dar ieškau savęs
Praėjusią vasarą lankydamasi Čikagoje,
Pasaulio lietuvių bendruomenės namuose susitikau su poete LIŪNE SUTEMA. Ji niekada
nebuvo iš tų žmonių, kurie mėgsta duoti interviu, bet vis dėlto man pasisekė ją
prakalbinti.
Birutė Jonuškaitė. Ar prisimenate savo
atvykimą į JAV? Kokia Jums pasirodė ši šalis?
Liūnė Sutema. Atplaukėm su tėvais į
Niujorką. Pagrindinis įspūdis: daugybė šviesų. Jaučiausi nejaukiai. Ir žmonės
pasirodė kitokie: gal ne tiek išvaizda, kiek judesiais, elgesiu
Man buvo dvidešimt
metų. Visai nemokėjau anglų kalbos. Mes likom Niujorke, tėvai persikėlė į Meino
valstiją. Visą laiką važinėjom pas juos ir atgal į Niujorką. Meinas man patiko
truputį priminė Lietuvą. Tai vienoj vietoj gyvenom, tai kitoj, o paskui į
Čikagą. Ten, kad nepultum į dvasinį nusiminimą, reikėjo labai kovot. Pradėjau dirbt
biskvitų fabrike, o paskui? Paskui vyras nupirko žemės, pradėjo statyt namus, išėjo
iš darbo, dirbau viena. Gimė sūnus. Tuo metu ėmiau daugiau domėtis amerikiečių
literatūra. Važiuodavau į centrą, į biblioteką, imdavau knygas ir per literatūrą,
ypač per Williamą Faulknerį, tarsi priartėjau prie šios šalies žmonių. Nes jo
herojai labai keisti, įdomių charakterių
B. J. Nuo atvykimo į JAV dienos iki šiol
Jūs nė karto nebuvote Lietuvoje. Kaip Jums atrodo, stebint dabar į Ameriką
atvažiuojančius žmones, ar labai ji pasikeitė?
L. S. Kas dėl dabar atvažiuojančių
Iš
pradžių man buvo labai keista: kaip čia yra? Mes turėjom išvažiuot, kitaip būtume
į Sibirą ištremti, o kodėl jie važiuoja? Ypač po nepriklausomybės atkūrimo. Jie
sako: Lietuvoje gyvent labai sunku, norim užsidirbt Amerikoje. Negaliu to nei pateisinti,
nei smerkti. Suprantu: jeigu nėra kaip pragyventi, jeigu labai reikia pinigų
važiuoja čia. Tačiau vis tiek man keista: aš niekad nebūčiau važiavus vien dėl
pinigų. Net ir dabar, jeigu dar būčiau Lietuvoje gyva išlikus, nevažiuočiau iš jos.
Aš suprantu: kai pamatė žmonės, koks čia gyvenimas, arba bent žurnaluose, ypač
moterys, kai išvydo, kokie čia drabužiai, kokie patogumai baisiai jų norisi
Bet
kadangi manęs tokie dalykai nedomina, tai dėl jų niekada nevažiuočiau. Lygiai kaip
aš dabar negalėčiau grįžt į Lietuvą: man ten viskas yra pasikeitę. Noriu
išlaikyti Lietuvą tokią, kokią palikau. Tegul kitų akyse ji būna skurdi, bet man ji
buvo mano.
Keista, bet kažkodėl aš naujai atvažiavusius
lietuvaičius iš karto atpažįstu. Na, nesakau, kad tik tuos, kurie atvyko prieš metus
kitus. Kalbu apie maždaug dešimties metų laikotarpį. Galvojau: kodėl? Gal iš
elgesio
Gal per daug nuoširdūs? Norint žmogui atsivert, jį reikia pažinti, o ne
iš karto mažybiniu vardu vadinti. Nesu pratusi prie tokių dalykų. Porą kartų matė
žmogų ir jau elgiasi lyg su senu pažįstamu. Man reikia porą metų ar net daugiau
bendrauti su žmogum, kad galėčiau jį vadinti tu, o čia:
tu man
atnešk
,
o aš atsimenu, tu ten buvai
Gal per mažai susitinku su jais,
gal per mažai juos pažįstu. Sakysim, žmogus, kuris ateina man padėt dirbt, kai
kartais kas nors sugenda, nevadina manęs tu, nei aš jį vadinu taip. Jis šiek tiek man
pasakojo, kaip žmonės gyveno sovietmečiu, bet jis nėra per daug atviras. Žinoma,
negaliu spręsti pagal vieną ar kelis žmones, bet man pagrindinis klausimas išlieka tas
pats: kodėl? Kodėl? Kodėl? Skaudžiausias atsakymas būtų, kad jie važiuoja vien dėl
materialių dalykų. Po visos partizanų istorijos šitie žmonės neturi jokio
patriotizmo. Skaičiau Amerikos lietuvyje apie žmogų, kuris atvyko čia jau
turėdamas gerą profesiją, neatsimenu, gal su kompiuteriais dirbo, įsitaisė pas
amerikiečius. Ir vis tiek jis pasilieka, nors Lietuvoje tokie specialistai labai
reikalingi. Jis nuvažiuoja aplankyti giminių ar tėvų, bet ten nelieka, vėl
atvažiuoja čia. Ir galvoju: na ko tu, žmogeli, negrįžti į savo žemę, į savo
kraštą ir nedirbi to paties? Aišku, ten jo uždarbis bus mažesnis. Man atrodo, kad
dabartiniai atvykėliai neturi jokių patriotinių jausmų. Gal klystu, bet kai skaitau
laikraščiuose jų istorijas, kai sužinau, kad baigę čia mokslus irgi negrįžta į
Lietuvą, klausiu savęs: negi jau taip baisu yra tenai, kad reikia pasilikti čia?
B. J. Ar turite namų pojūtį? Ar nuo
jaunystės keliaudama iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, iš vieno miesto ar
valstijos į kitą patyrėte kada tokį suvokimą: dabar aš jau esu namuose.
L. S. Ne, niekados. Aš galvoju, kad iš viso
niekada neturėjau namų. Iš Lietuvos išvažiavau 17 metų, o iki to laiko okupacija
viena, okupacija kita
Kadangi tėvas buvo geležinkelių tarnautojas, tai mus nuolat
perkeldavo: gyvenom Naujojoje Vilnioje, paskui Mažeikiuose, kur aš gimiau,
Radviliškyje, Kaune, Skuode, Šilutėje, Kėdainiuose, Naujojoje Vilniuje, o prasidėjus
karui vėl buvom iškelti į Kėdainius
Nuolatinis blaškymasis. Tačiau viską
apėmus žinau, Lietuva mano namai. Bet tos specifinės vietos lyg ir nėra, gal tik
iš Kėdainių daugiausia prisiminimų liko. O čia namų neturiu. Žinoma, yra vyro
pastatytas namas, yra tėvų namas, kuriame dabar gyvenu. Bet tai tik pastatai, ir nieko
daugiau.
Dar blogiau jautėsi Marius. Aš gal šiek tiek
apsipratau, o jis net ir apsiprast negalėjo. Jis gyveno visą laiką Lietuva, tokia,
kokią ją paliko, vietomis, kuriose buvo. Tokių žmonių, kuriems Amerika būtų
suteikusi visas galimybes išsilavinti, prakusti, kurie čia suklestėjo, nepažįstu.
Gal kam čia ir buvo labai gerai, bet turbūt tokiems suskaičiuoti užtektų vienos
rankos pirštų. Mane tik juokas ima, kai kas giriasi
Tai, kad čia žmogus laisvas,
nieks jo nepersekioja, yra labai gerai. O valdžia
Kad ir kur ir kokia ji būtų, į
ją visuomet sulenda sukčiai. Kad ir dabartinio Čikagos burmistro aferos
Man visai
neįdomu, kas išrenkamas į valdžią, manęs tai neliečia, man jie visi yra JIE. Tas
pats ir Lietuvoje. Skaitau, ir man baisu, ir gėda. Na, jau tam Seime kas dedasi
Dievulėliau
Iš kur tokie žmonės randasi?
B. J. Apie įvykius Lietuvoje sužinote iš
vietos lietuviškų laikraščių ar skaitote ir Lietuvoje leidžiamus? Bent jau kultūros
leidinius?
L. S. Kiek galiu, seku kultūrinį Lietuvos
gyvenimą. Tačiau skaitau vienintelį leidinį, kurį gaunu Kultūros barus.
Kitų negaliu užsisakyti, nes man per brangu. Mano draugė prenumeruoja Šiaurės
Atėnus mes pasikeičiam. Anksčiau prenumeruodavom Metus. Viena mano
pažįstama užsisako Lietuvos rytą, kartais ir man duoda paskaityti: o, dangau!
Kokį baisų Lietuvos vaizdą jis pateikia: atrodo, kad ten visi kariasi, pjaunasi, vagia.
Ir, atrodo, žmonės tuo domisi, skaito šitas baisybes, nes jeigu neskaitytų, tai
laikraščio neleistų. Iš ko gi jie laikosi? Gal sovietmetis kaltas? Gal dabar kitoks
žmonių mentalitetas?
Man artimesni viduriniosios kartos rašytojai, tokie
kaip Marcelijus Martinaitis, Justinas Marcinkevičius
Su jaunaisiais man sunku jie
atšoka nuo manęs, nes man nėra poezija, kai eilėraštis yra tarsi mėšlavežis
tokie žodžiai, daiktai sudėti į jį
Nežinau, kaip tas žmogus jaučiasi
rašydamas
Tų poetų negaliu skaityti. Kai kurie jauni man įdomūs. Įdomu, bet
svetima. Nijolė Miliauskaitė, Judita Vaičiūnaitė estetiškai priimtinos. Patinka
Romualdas Granauskas, bet jo Duburys
Kitos, ankstesnės jo knygos man daug
didesnį įspūdį padarė, šita tarsi sulaužyta, ji manęs nepasiekė.
Štai ant mano stalo atverstas F. Dostojevskis
Nusikaltimas ir bausmė. Kodėl vėl paėmiau tą romaną? Lygiai prieš dvidešimt
metų skaičiau jį, noriu pasižiūrėti, koks jis man atrodys šiandien. Neseniai
skaičiau F. Nietzsche's Zaratustrą man jis visai kitaip atrodo, nei anuomet,
kai buvau dvidešimties metų
Taip pat atsitiko ir su Altorių šešėliu.
B. J. Dabar Jūs turite daug laiko knygoms
Ką veikiate jas padėjus į šalį?
L. S. Ką veikiu? Mano bičiulė dabar
išvykus atostogų. Tai dabar laistau jos ir savo gėles, lesinu jos paukščius Dievo
paukščiukus, ne naminius, šeriu jos meškėnus ir benamius katinus, ir prie savo
namų katinus šeriu, meškėnų nenoriu šerti, bet jie pas mane vis tiek ateina. Tokie
mano lauko darbai. Labai myliu gėles, turiu norvegišką, kaip ji ten vadinasi, eglutę,
ji tokia didelė, kad aš ją įgrūdau į priebutį, į lauką, tai žiemą reikės atgal
įsinešti. O šiaip visokių augalų turiu: viena orchidėja ant to paties seno stiebo
jau keturis kartus pražydo
Kita užsispyrus, lapus leidžia, bet nežydi. Kaktusų
daug turiu ir afrikietiškų žibuoklių visa virtuvės palangė žydi mėlynai,
rožiniai, baltai
Kitų gėlių net vardų nežinau
O namuose skaitau, kartais
rašau, kartais perkeičiu paveikslus ant sienų ir pasikalbu su keliomis draugėmis, ką
kuri skaitėm, kas spaudoje yra
Su Julija Švabaite, su Rita Kavoliene, su kuria tikros
draugės esam. Ji man beveik kasdien paskambina. Matot, atrodo, kad aš niekam tikęs
žmogus nieko nedarau
B. J. O pati ar dar rašote? Gal rengiat
spaudai savo naują knygą?
L. S. Knygą? Gal dar vieną norėčiau
išleisti. Ne tai, kad specialiai ją rengiu. Bet jeigu dar rašysiu, tai gal ir išeis.
Aš pati savęs ieškau. Lig šiol. Nors jau senatvė. Ir tikriausiai neatrasiu.
Literatūra, rašymas tai atsikratymas to, kas yra viduje. Pasąmonėje. Kas neduoda
ramybės. Parašai, paskaitai po kelių dienų ir jeigu vis tiek nebūna geriau, tai
išmeti. Nes žinai, kad dar kas nors viduje pasiliko. Kartais taisau. Galvoju gal
pasistengus, kas nors ir išeis. Gal bus teisingai išsakyta tai, kas yra viduje. Bet
dažnai suplėšau ir išmetu. O kartais atidedu ilgesniam laikui tegul pabūna. Kai
jau tikrai negerai jauties, pasąmonėje susikrauna tiek daug visokių dalykų, nežinai,
nei kodėl, nei iš kur, tai ir vėl grįžti prie plunksnos
Rašau ranka. Kompiuteriu
nesinaudoju ir nesinaudosiu. Aš gyvenu dvidešimto amžiaus viduryje. Nors mašiną
vairuoju. Kaipgi kitaip? Iš pradžių vyras vairavo, bet jis sakydavo: tau reikia
išmokt. Žinoma, reikia. Jis pradėjo mane mokyt: ką tu darai?! Kur tu suki! Į griovį
įvažiuosi! Na dabar tai tikrai atsitrenksi į tą mašiną... Visą laiką šitaip. Tai
kaip gali išmokt? Pasakiau: ačiū, ne. Aš surasiu kitą mokytoją. Paskui mane tokia
ponia išmokė. Vyras susirgo, tai jeigu būčiau nemokėjus vairuoti, kaip būtų
reikėję gyventi? Amerikiečai iš viso be automobilio niekur nepajuda. Jie anksčiau
niekur pėsti neidavo. Iki pat parduotuvės durų privažiuoja, kad tik nereikėtų nė
žingsnio žengti. Pašto dėžutė per penkis metrus nuo namo durų, tai jis sėda į
mašiną ir važiuoja laiškų išsiimti. Tikrai, nejuokauju. Tik dabar jie pradeda po
truputį vaikščioti ir šaligatviais, ir specialiais takais
B. J. Ir vis dėlto Jums pasisekė suderinti
itin sudėtingas žmonos ir mamos pareigas su kūryba.
L. S. Kai vyras sirgo, nieko negalėjau kurti.
Nieks manyje nesikaupė. Buvau visa apimta vien baimės. Atvirai sakant, nežinau
Kartais kažką rašydavau
Sėdėdama pas jį ligoninėje paimdavau popieriaus lapą ir
ką nors užsirašydavau. Apie vaikus
Mano sūnus buvo neįgalus ir visada buvo
namuose. Mano vaikai kažkaip nė vienas man netrukdė: nei duktė, nei sūnus, nors šis
buvo daug neramesnis
Dabar aš visai viena. Kartais mane nugąsdina tie visi dalykai,
kurie slypi mano pasąmonėje. Bijau juos liesti. Bijau, nes manau, kad nuo to
nepalengvės. O gal net bus blogiau.
Aš esu tikintis žmogus. Kartais sukylu prieš
Dievą. Bet šiuo metu, ypač šiuo metu, netekusi vaikų, jaučiu, kad galiu į
Jį atsiremti. Nors, žinoma, aš Jam priekaištauju. Bet manau, kad Jis teisus. Kadangi
žmogui duota laisva valia, tai gal mano vaiko likimas priklausė nuo daktarų? Gal ne Jis
tvarko šiuos dalykus? Kai žmogus užsimuša mašina važiuodamas tai negi Dievas
nori, kad jis užsimuštų? Aš žinau, kad Jis yra, kad su Juo galima ginčytis, bet Jis
visada teisus.
Kodėl šitaip? Žinot, aš nustojau klausinėt. O
dėl dukters, man atrodo, aš pati kalta. Reikėjo nueit, turėjau laiku susivokt, kas
vyksta. Tai buvo migrenos priepuoliai, sakė: Mama, man galvą labai skauda
Kadangi mūsų namai viens prie kito, nuėjau vieną kartą pažiūrėti, ji jau buvo
užmigusi, nenorėjau jos žadinti, o paskui man iš ryto skambina kažkas negerai,
kalba keistai, aš nubėgau, o jau buvo insultas
Todėl sau sakau: tai kodėl tu
negalėjai dar kartą, vėliau nueiti jos pažiūrėti? Kodėl nenuėjai?
B. J. Ar vienatvė Jums didelė našta, o gal
atvirkščiai ji Jums netrukdo? Jaučiate ramybę? Gal joje irgi yra bent dalelė
laimės?
L. S. Marius buvo labai atviras. Jis bendravo
su daugeliu žmonių. Daug buvo tų pažįstamų
Man pažįstami tai pasisveikinai,
ir viskas, o ne kalbėtis ir kalbėtis
Aš visada turėjau siaurą bičiulių ratą.
Dabar iš viso likę vos keli žmonės. Nuo pat vaikystės turėjau vieną, daugiausia
dvi drauges. Ir Vokietijoje, ir čia buvo gal kokie penki šeši man artimi žmonės.
Žmonės mane vargina. Ypač kai jų daug. Aš ne bohemos žmogus. Netgi toks dalykas: į
bažnyčią einu devintą valandą ryto, kai joje mažiau žmonių. Vienuoliktą susirenka
tokia masė, viens kitą apžiūrinėja (moterys, aišku), kalbasi, jie čia ne melstis
vaikšto. Todėl einu iš ryto: susirenka visų pirma tokie senukai kaip aš ir tų
pačių nedaug būna. Tada galima susikaupti.
Mano abu broliai mirę. Henrikas gyveno Kanadoje,
buvau kelis kartus pas jį, Monrealyje. Kartais matau Amerikos laikraščiuose nuotraukas
iš šeimos suvažiavimo. Kiek ten vaikų, anūkų, proanūkių turi būti, kad
susidarytų šitoks didelis žmonių būrys?! Mane siaubas ima į tą nuotrauką
pasižiūrėjus. Galvoju jeigu aš ir priklausyčiau tokiai šeimai, į tokį
sambūrį nevažiuočiau. Mane ima baimė.
Kas yra laimė? Laimė man, kai yra gera. Kai
studijavau Vokietijoje, man buvo gera. Taip pat ir šeimoje. Kai yra ramybė, iš kurios
paskui pradedi jausti visa kita, kas aplinkui darosi. Tu esi ramus, tu gali stebėti.
Stebi žmones, stebi įvykius.
2005-ieji, rugpjūtis
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|