|
<< Atgal
|
|
MARCELIJUI
MARTINAIČIUI 70 |
|
DONATAS SAUKA
Taurus poezijos neturtas
kryžkelėje
tarp kaimo ir civilizacijos
Marcelijus Martinaitis, šešeriais metais jaunesnis
už Justiną Marcinkevičių ir panašaus amžiaus debiutavęs (plg. 1955 ir 1962),
turėjo vaikystę, kaip ir Just. Marcinkevičius, savo turiniu ir prasme archajiškesnę,
daug labiau nuo civilizacijos nutolusią nei bet kas iš ankstyvesnės kartos poetų,
menininkų, taip pat nei dauguma jų bendraamžių. Kalbant apie Just. Marcinkevičių,
šita aplinkybė nebuvo pabrėžta. O ją akcentuoti būtina.
M. Martinaičio vaikystė prabėgo be knygų, kaip,
prisiminkime, apie save kalbėjo ir Justinas: Visai mažas būdamas, namuose matydavau
tiktai didžiausia šventenybe laikomą maldaknygę, kalendorių, rečiau laikraštį,
nes žmonės vos kūrėsi, spaudė litą prie lito, tad pinigo knygai neištekdavo. Man
pačiam, rašančiam apie juos, kantičkų mokslą iš to laiko sunkiausia įsivaizduoti.
Nematyta, negirdėta. Tai gūdžiame užkampyje Justino augta! Taigi darsyk atsiverskime
jo Dienoraštį be datų:
Tėvas sako, kad per vieną
žiemą aš išmokau visas kantičkas ir Graudžius verksmus. Dabar mes vesdavom
pasikeisdami vieną posmą tėvas, kitą aš. Skaityti dar nemokėjau, o ir iki
mokyklos dar buvo toli1.
Toliau pasakojama apie siaubus sapnuose, rutuliojamus
vaizduotės pagal giesmių siužetus: pro akis tekančias kančių ir kraujo upes, baisius
barzdotus vyrus, su pasimėgavimu, iš lėto jį patį kankinančius nupjaunančius
koją, replėmis ausį nuplėšiančius
(p. 125).
Nepaprastai panašūs (tik nebe vaizduotėje, o
tikrovėje!) patyrimai teko iš paskos ėjusiam jaunesniam M. Martinaičiui. Karo, o ypač
pokario metai: Kokios baisios buvo tos vežimų naktys mūsų mažažemių kaimuos:
bėgimas dar neprabudus, prožektorių šviesų artėjimas, spaudimasis griovyje prie
žemės
To žiaurumo, aklumo negaliu nei suprasti, nei pateisinti, nes buvo nežinoma
už ką. Jie visi buvo kalti, kaip lygiai ir nekalti. Aš bijojau čia likti, naktį
užmigti, rytą pabusti, beldimo į langą, susišaudymo, kraujuotų marškinių,
nepažįstamų žmonių šnekinimo, jų meilumo, dovanojamų daiktų, perdegusios naminės
tvaiko
Pradėjo ėsti utėlės, smukti trobesiai, visur mėtėsi svetimų žmonių
daiktai: pradėta vogti išvežtųjų sodybose.
Ir kaip H. Boscho drobėse žmonių gyvenimo
negandai turi stichinių padarinių, arba gal ir atvirkščiai: Vieną dieną užskrido
baisybė skėrių, nuėdė augalus. Čia pat stipo, ir laukai šlamėjo nukloti jų
sparnais. Raudonom akim, drabstydamas seiles, slankiojo pasiutęs vilkas, jam
pasirodžius, net saulė, rodos, aptemdavo, lyg pildantis kokiai pranašystei.
Tas giesmės maro, karo ir bado laikas kaip
slogutis turėjo traumuoti vaiko psichiką. Ag, vieno žodžio gana apsakyti, į ką
suzmeko prigimtinės galios: užaušau. Iš pradžių bijodavau to mokymosi,
aritmetikos uždavinių, skaitymo, išblyškusio, visad pikto džiovininko mokytojo
Serbentų mokykloje, kuris per delną kirsdavo liniuote arba klupdydavo ant žirnių.
Išstypau pokario badmečiu, pasidariau nerangus, pergąsdintas, kažkaip užaušau viduj
ir iki dešimties niekaip negalėjau išmokti ne tik skaičiuoti, bet ir skaityti bei
rašyti.
Atrodo, lyg laikrodžio rodyklę kas būtų atsukęs
tolybėn atgal į balanos gadynę. Tėvai sakydavo, jog esu
be pomieties, ir valandas versdavo daraktoriškai, kaip juos kažkada mokė,
skiemenuoti: by-ba-bu-bė
Nieko nesuprasdavau iki užkimimo rėkdamas skiemenis, o
mokytojas grasindavo liniuote nieko nepaaiškindamas2.
Kada pagaliau įveiktas sunkus užaušimo slenkstis,
dar visa mokyklos dienų aplinka beveik nerodė jokių naujų laikų žymių. Net
stebuklingi knygų vaizdiniai pasiekdavo ne tiek iš knygų ir per knygas, atsitiktinai
nutveriamas, suskaitytas, be pradžios ir pabaigos, o labiau kartu su giesmėmis ir
litanijomis iš žmonių lūpų. Keisto, dvilypio vaikystės pasaulio prisiminimas:
malonūs, kilnūs ar išdidūs rašytojų veidai knygose, kurie vis dar kažkuo
guosdavo, dvasią pakylėdavo, kai viskas atrodydavo prarasta, juoda, beviltiška. Įsižiūrėdamas į juos, perpiešinėdamas patyręs gražiausią,
paslaptingiausią vienatvę, kurios dabar niekur nerandu3.
O išganingąjį vienatvės pojūtį dengė kitas
prasismelkiantis į sąmonę supratimas, kurį, savaime suprantama, sugebės suformuluoti
tiktai žymiai vėliau: kad kartu su atsitiktinai užklystančiomis literatūros
nuotrupomis užčiuopta galimybė suprasti savo tautą, patyrus žodžio skaistybę,
persmelkiančią viską, ką matau, girdžiu ir jaučiu.
Taip prasideda kelias į žodžio karalystę:
Tik dabar man aišku, kaip
tada literatūra skverbėsi į slapčiausius pagalvojimus, vaiko baimę, tą keistą
laukimą prie vakarėjančio mūsų trobos lango. Dabar toks įspūdis, jog tom akimirkom
buvau suaugęs ir supratau, ką dabar suprantu. Pradėjęs studijuoti literatūrą,
netikėtai aptikau, kad man žinoma nemažai poezijos klasikos: ji man buvo labiau
žodinė, o ne rašytinė. Tai visai kitas jos pavidalas: į atmintį ją įdainavo
mažaraščiai mano krašto žmonės, mokėję daugiau eiliuotų tekstų nei
šiandieniniai lituanistai4.
Suaugusio žmogaus patirtis vaiko metais
paradoksalaus istorinio laiko liudijimas. Iš čia galime atsekti būsimąsias vaizduotės
keistenybes. O vėliau dėsningai savimonės raidoje centrine taps heidegerinė patybės,
galėjimo būti savimi, problema (Kukučio baladės).
Pirmoji pasaulėvaizdžio harmonizavimo pastanga
krypo į viršlaikinę būseną, pasiekiamą medituojant. Meditacinį nusiteikimą M.
Martinaitis linkęs laikyti lietuvių žemdirbiškosios pasaulėjautos pačia esme. Iš
liaudies skulptūrų stebėjimo išmąstyta tokia išvada: Kaip koks smūtkelis lietuje
ir vėjuje mūsų žmogus galėdavo prabūti metų metus nesunykdamas, nesusmukdamas.
Na turi jis ir iš savo asmeninės patirties nemažiau pavyzdžių rūpintojėliškai
tautos sielai įrodyti. Galiausiai pagrindiniu įrodymu tampa jo
paties savistaba: Imdamasis svarbesnio darbo, turiu išnykti, kad niekas manęs
ir aš nieko nematyčiau. Ir priduria: Tai, atrodo, būsiu paveldėjęs ir gal
kūrybai pritaikęs iš tų žmonių, kurie sugebėdavo sėdėti, rymoti, žiūrėti tarsi
į nieką, atsiverdami dalykams, kurių nematyti ir negirdėti5.
Įsidėmėkime prasitarimą: ir gal kūrybai
pritaikęs. Medituojamąjį, rūpintojėlišką visos dvasios topą poetas
prisipažįsta savo kūryboje jaučiasi kryptingai modeliavęs.
Jau pirmąsyk, išbandant vienatvės kalbą,
lyrinei išpažinčiai tinkamą, susirūpinta, ne kaip gyventi ir gyvenimu džiaugtis, o
atvirkščiai, kaip užbėgti gyvenimui už akių. Numirti aš dar neišmokau,
eilutė iš eilėraščio Sausis. Rinkinyje Saulės grąža (1969) beveik
vyraujanti būsena būtis nesant, nedalyvaujant, pačiam liekant bevardžiu:
Taip likti be vardo, save čia užmiršti
tarp tų, ką bevardžiai per žemę keliauja
|
|
(O tu padaryk, kad aš būčiau bevardis) |
Tikriausiai jau miręs, bet dar tebestovi
įpratęs būt gyvu žmogus prie savųjų namų
|
|
(Rimtis) |
Tas nebuvimo jausmas be minčių galvoti,
kalbėt be lūpų ir tylėt balsu. |
|
(Saulės grąža) |
Nuasmeninanti, gal tiksliau savo patybę
paneigianti būsena. Meditacija, radusi tylią santarvę su kitais, žemėje rymojusiais,
pamažu apgyvendino poeto lyriką martinaitiškomis, keistomis, prie šeimos,
bendruomenės nepritampančiomis arba tiesiog atstumtomis būtybėmis, kaip tos kuprelės,
kurių gailisi žemėj ir iš kurių vieną pats sau išsirinko brolelis, kad ir
jo pagailėtų kas nors (Kuprelė). Arba kaip Žuvelis, už parduotą žuvį
pirkęs velveto kepurę ir kai uždainavęs pačiam net graudu pasidarė / ir
baisiai pagailo savęs, / dainuojančio šitaip gražiai (Žuvelis žvejys).
Karnavališka personažų eisena, kurioje
kvailutė Onulė, kvaiša Juza, Severiutė, trečiojo nebylio sesuo, boružė
katafalke, palydima dvylikos raitelių, dvylikos raudotojų ir pan. Sukrypusios
žmogiškos būtybės ir gyviai iš vaiko atmintyje įstrigusių karo ir pokario
įspūdžių. Juk M. Martinaičio prisiminimai, išsipasakojimai idealiausias
komentaras jo eilėraščiams.
Vis dėlto M. Martinaičio poezijos ryškaus
kitoniškumo buvo ir kitos šaknys. Literatūrinės. Vidinę atsparą prieš oficialiai
formuojamą literatūros sampratą jam, kaip ir daugeliui anuometinės kartos kūrėjų,
teikė slapta platinama išeivijos poezija. Visų pirma K. Bradūno, bet taip pat ir
intelektualiojo A. Nykos-Niliūno, epiškesniojo J. Meko.
Naujoji, slaptomis įgyta patirtis turėjo būti
neįprasta ir sukrečianti. Daiktų tikrovę, kurios paviršiuje laikytis nereikalingas
joks šiuolaikinis kompasas, išeivijos poezijoje jau atstojo tuštuma, vadinama
praradimu. Taip poezija išauga iš properšų, atsiveriančių į netektį, tylą,
nebūtį. A. Nykos-Niliūno Balandžio vigilija (1957) laikytina ryškiausia
nebūties sąmonės demonstracija, kur abstrakcijos gauna vizualinį akivaizdumą, o,
atvirkščiai, vaizduojami daiktai yra praradę įprastines savybes ir proporcijas.
Iš išeivijos gautos modernybės pamokos M.
Martinaičiui galėjo padėti suvokti patį save, tą iš vaikystės išsineštą dvasinį
sąstingį, padėjo išvaduoti vaizduotę. Tačiau vis dėlto išeitasis poezijos
pradžiamokslis iškilo kaip sunkiai įveikiamas barjeras. Lūžis
buvęs skausmingas, trukęs kelerius metus, kol pradėjau jausti tikrą poezijos
skonį, jos kvapus, girdėti žodžius kontekstuose, tarsi kažin kieno apšviestose
erdvėse. Bet ir labai vaisingas: Ėmiau suvokti, kad galiu rašyti, kad man
paklūsta intonacijos, ritmas, žodžiai, vaizdiniai6.
Senų įgūdžių ir naujo mąstymo sankirtoje
pasiektas tikro laisvėjimo pagreitis. M. Martinaitis netikėtai ėmė stebinti didele
atsinaujinimo potencija.
Poetas, nors ir kaip viliojamas modernybės pagundų,
negalėjo neprisipažinti, kad jis tvirtai laikosi gimtosios kalbos lizde ir kad jame
jauku. O natūralios kalbos daugiaplanė prasmės sklaida, kaip pripažįsta modernioji
kalbotyra, teikia didžiausią atvirumo galimybę. Pasak A. J.
Greimo, tai reiškia suvokti, kad gyventi nuolatiniame metaforos pavojuje yra normali
padėtis, žmogaus būvio neišvengiama sąlyga7.
M. Martinaičio eilėraštis gauna gyvybę
sulydydamas skirtingus stilius, rašytinės, litanijų, kalbos archaiką praskaidrindamas
šnekamosios sintaksės netvarka, šiuolaikinio galvojimo vingį išskleisdamas kalbos
prigimtine vivingrybe. Metafora tada properša į kalbos sielą:
Karų ir marų, Vakarų,
Prūsijos tu gaisrų
Europos laukuose vienoji,
balta avele tu durnoji |
|
(Tu mano žemdirbe dvasia) |
O! jaučiame kiek smagumo rašyti tokias
eiles:
Kokios tai šventos dienos
gražų gegužės mėnesį,
gandre, gandreli, gandrasai,
įbridęs dangaus vandeny. |
|
(Kokios tai gražios dienos) |
Natūrali kalbos aplinka, kuriai nestokojama
ir profesionalaus filologinio dėmesio, poetui Lietuvoje teikė visai kitas galimybes nei
išeivijoje svetimkalbėje intelektualinėje apsuptyje. Savaimingai
neatsinaujinančios kalbos formos svetur greičiau pasiduoda tiesioginiam protavimo
poveikiui, ir nebėra kam į tai skausmingai reaguoti. Kaip ta plakatiška K. Bradūno
eilutė, kurią su baigiamaisiais akcentais citavo H. Nagys mūsų jau cituotame
straipsnyje: Žemės valgymu prisiekiu šventą neapykantą. M. Martinaičio
poezijoje tokia priesaika neįmanoma.
M. Martinaitį gąsdino ir slapta traukė kaip
galynėjimosi objektas, arba, stačiokiškai kalbant, paskutinis mados žodis,
Algimanto Mackaus neornamentuota kalba. Gražių jausmų kalbos antipodas. A.
Nykos-Niliūno nebūties estetikos racionalesnė (?) precizija. Panašumo ir skirtingumo
lyginant su M. Martinaičiu riba įsigilinus nesunkiai nubrėžiama. Pacituokime A.
Mackų:
Aš dar negreitai nebūsiu,
Aš dar negreitai apkursiu. |
|
(Lietuva, Jo yra žemė) |
Išeivijos kritikė
pacitavo šitas eilutes kaip tipišką neornamentuotos kalbos pavyzdį, kurioje
per daug neiginių, jausmas įteigiamas jį neigiant. Jauti poeto baimę ką nors
iškilmingai deklaruoti. Du teiginiai dar būsiu ir dar girdėsiu pakeičiami
dvigubais neiginiais. Prasmė ta pati, bet eilutės negrakščios8.
Frazės negrakštumas M. Martinaičiui būtų sunkiai
pakenčiamas.
A. Mackaus Jureko baigmėje sakinys tiesiog
prokrustiškai apdorojamas:
Nėra kad tykiai plauktų Nemunėlis
Yra kad Jurekui tebūtų žalia ir sidabras
|
Su intelektiniu kalbos prievartavimu nieko
bendro neturi naujų sintaksinių, intonacinių formų paieškos neišmėgintuose kalbos
sluoksniuose.
Tendencija, pasak M. Martinaičio, pastebima abiejose
Atlanto pusėse. Intonacinio kalbos atnaujinimo galimybių ieškoti tautosakoje, mažiau
disciplinuotoje, proziškesnėje jos formoje raudose. Apskritai
raudų žanro šifruotė yra giliai įsodinta vieno tarpsnio mūsų poetų
kūryboje: Liūnė Sutema, J. Degutytė, Just. Marcinkevičius, pagaliau A. Mackus9. Neišskiria iš jų tarpo nė savęs, į raudas buvo taip
pat įnikęs.
Tačiau tai jau nebevedė metaforos link.
M. Martinaičio tolesnis kelias tai pasitraukimo
nuo žemės į miesto ir kultūros zoną, to pasitraukimo nuostolių ir traumų
apmąstymas. Tiksliau, cituojant poetą, to sapno apmąstymas. Atsisakius
visų paveldėjimo ir pastovumo ryšių: Tačiau tam maiše kartais sapnuoji
baisius įvykius, pasaulio griūtį, nuo kurios slepiesi nesančios tėviškės namuose:
rūsy, ant aukšto, šiauduos
Taip viskas tikroviška ir siurrealistiškai
košmariška10.
Košmariško siurrealizmo blyksnis Kukučio
baladės (1977, 1986). Baladės turėjo sukrečiamą galią, kuriai veltui bandė
priešintis prie realių mastelių ir įtikinamų proporcijų pripratęs sveikas protas.
Kai dirbau žemei dangų,
o jūrai dugną dėjau.
<
>
per Vokietijos gaisrą,
po Blinstrubiškės ąžuolu
mane pakorė. O kai mane pakorė,
tuoj atėjau į protą:
atsižadėjau žemės,
dangaus ir Lietuvos,
dangaus ir Lietuvos. |
Antroji baladės pusė siekia surealinti
psichologinę situaciją ir sąlyginai ramesniu tonu užbaigti:
Tveriu sau žemės dangų,
ramus sau gulinėju
po Blinstrubiškės ąžuolu
senelis prieglaudoj. Anoj pasaulio pusėj
žuvis varau į vandenis
ir suprantu, ko niekaip
suprasti negaliu. |
Baladė pavadinta Kaip Kukutis protą
atgavo.
Ar susitaikyti su pasaulinėje sumaištyje aukštyn
kojomis apverstu gyvenimu reiškia atgauti sveiką nuovoką? Ar jos teikiama ramybė ne
graudžiai iliuzorinė? Ir kokia pagaliau prasmė įprastinių kasdieninių darbų, kada
Ir dangun nuėjo žemė (eilėraščio pavadinimas)?
Kukučio balades išmaitino karo ir pokario
kruvinas dangaus pašvaistes lydėjęs sodybų tuštėjimo metas. Paskutiniai jo
saulėlydžiai, nušvietę gimtų namų kapą, buvo atnešę iki šiol nepatirtą
sukrėtimą: Mane supo gryna, atvira erdvė, pilna dangaus. Saulėlydžiai
pravėrė kosmoso mastelį: Visiškai vienas kosminėj nakties tyloj klausiausi
pasmerkto sodo ošimo11.
Į Kukučio balades
perkelta kosminės nakties tyla, į sąmonę sminganti klausimais: Ar dar gali ką
nors, ar gali ką nors perskaitytos knygos, tavo protas, eilėraščiai?12
Kukučio baladės tai tragika ir groteskas. Net pirmųjų eilėraščių
pavadinimai pirmiausia pabrėžia tragiškąjį akcentą: Pasaulinis skausmas Kukučio
nutrauktoj kojoj, Bergždžia Kukučio duona, Kukučio rauda po dangum,
Ir dangun nuėjo žemė.
Nepabrėžiant tragiškosios pasaulio sumaišties,
kurią tekste žymi dažnos sumaišytos nuorodos į Europos žemėlapį, nepajausime ir
nejaukumo, stingdančio vidinio šalčio, persmelkusio Kukučio esybę ir jo gyvenimą.
Iš medinio ramento šerdies
plinta kažkas japoniškai,
angliškai,
vokiškai
Tas šaltas, baisus, negyvas
smelkias į valgį,
į drabužius,
į vandenį,
gręžias kiaurai į žemę
lyg apnuodydamas. |
|
(Pasaulinis skausmas Kukučio nutrauktoj kojoj) |
Sumaišties ir netekties sunkumui
groteskinės formos impulsą ir pavyzdį davė pasakos bei sakmės. Skaitomos iš naujai
išleisto kaimynystėje gyvenusio M. Davainio-Silvestraičio rinkinio, jos atgamino daug
ką poeto vaikystėje girdėta iš žmonių. Taip pat, kaip pabrėžiama, kiek
kraupoką žmonių kalbėjimo atmosferą. Tokiai atmosferai reikšmės turėję vardai,
neįprastai kaip pasakose sukonkretinantys fantastinius įvykius, vietovių pavadinimai,
ypač tapę patikimais terminiais riboženkliais. Čia
konkretinamos net stebuklinės pasakos. Prisimenu, bijodavau pavardžių, kai kurių
sodybų artumo, miškelių pavadinimų: Parštakai, Degsnelės, Kavautrakis (kartais
Kalautrakis)13.
Sakmėse ir pasakose gąsdinama vaiduokliais,
velniais, nevengiant pasikėsinimo ir į žmogaus kūną per aukštinį mėtomos kūno
dalys pasakoje Baimės nepažįstąs jaunuolis. Kita vertus, melų pasakoms būdinga
nežabota ekscentrika, žaidžianti ir žmogaus gyvybe, ir fantastikos kibirkštį
įžiebianti kasdienėse situacijose. Visa tai galėtume prisiminti stebėdamiesi, kaip
Kukutis važiuodamas greitai pametė savo rankas, ieškodamas rankų, pametė
kojas, akis ir tas išbarstė (Kukutis važiuoja greitai) ar kaip Kukutis
pats save pragėrė tik už dvidešimt dolerių (pragėrė botagą, ratus / ir
kumelę. // Po to, kai jau nieko neliko, / už tuos pačius dolerius / dar pragėrė
Raseinius, / Jurbarko vieškelį, / varnas kapinių medžiuos, Kukutis
pasaulinei parodai).
Liaudies priežodyje kukutis turi embleminės
niekingumo reikšmės. Tad natūralu juo pasinaudoti retkarčiais sarkastinės
ironijos tikslu (Kukučio pamokslas kiaulėms) ir, dažniau pejoratyvinį atspalvį
nutrynus, teigti neskrupulingai tiesmuką bičiulystę su plunksnos broliais Vytautu
Blože ar latviais Peteriu Brūveriu ir Knutu Skujenieku.
O galiausiai tokia gausybe įgaliojimų apdovanojamas
personažas taip išsikėtoja, jog nebeįmanoma juo manipuliuoti, jį už nosies tampyti.
Kukutis tai patybės problema. Galėjimo būti savimi problema, XX amžiuje taip
įsiskaudėjusi filosofijai. Eksperimente skaitome: ir ko jis nedarė / kad
pasidarytų toks, / koks jau savaime yra. O atvirkščiai Kukučio galybėje:
Ir šitaip gyvena Kukutis, / pilnas Kukučio, / ir žino Kukutis, / kad tikrai gyvena
Kukutis, / kad pats iš savęs / sau pačiam / yra gyvas. Tada jau reikia išsirinkti
iš daugelio Kukučių vieną (Daug Kukučių ir vienas). Ir ne vieną vienintelį,
o tik jau paskutinį baigia Kukutis gyvenimą (Kukutis, baigdamas paskutinį
gyvenimą). Ir ne vieną kartą tenka su juo atsisveikinti ir laidoti. Netikėtai ir
žaismingai grakštus A. Mackaus prisilietimo atbalsis:
Niekada nepriprasiu nebūti!
Kad mirdamas nuo savęs nepabėgčiau |
|
(Kukučio testamentas) |
Kukučiavimas neišvengiamai vertė paneigti
jausmą kaip poezijos normą. Eksploatuojant jausmą, įmanoma parodyti tiktai
virtuoziškai ištobulintą žaidimo meną. Tuo atžvilgiu buvo reikšmingas rinkinys
Atmintys (1986, 1995). M. Martinaitis žaidžia rašytinės tautosakos albumų
poezijos duotu pavyzdžiu. Lėkšti vaikiškai pompastiški įrašai albumuose turi
ypatingo negrabumo, bet ne tiek sąmoningo perdėjimo, kiek bežadžio drovumo, už kurio
poetas įžvelgia nerealizuotą tikro jausmo galimybę, šiandien užpildomą
savavališkais nuotaikos įspūdžiais.
Paskutinių metų M. Martinaičio kūryboje
glaudžiai susipina modernybė ir istorija. Autoriaus balsą nustelbia Kukutį pakeitę
intriguojantys personažai įtarus, blaiviai kritiškas K. B. ar saugumo agentas
Pliugžma. Meninio ir nemeninio požiūrio priešpriešą trupina pabrėžtinai teikiama
pirmenybė šnekamosios kalbos intonacijoms. Kartu su jomis laisvėja poetinė forma,
stiprėja polinkis į toninę eilėdarą, baltąsias eiles.
Tiktai apyrečiai vėl prisimenama kaimo tematika
tampa pačiam sau kūrybiniu iššūkiu, naujų kelių žvalgyba. Ypač dėmesį patraukia
palyginti netrumpa poema Šienapjūtė. Tai dviejų senyvų žemaičių,
atsidūrusių kartu su poetu autobusų stotelėje, pokalbis ir išsipasakojimai,
kaimiškos istorijos. Poetas šitame jų pokalbyje dalyvauja kaip apkalbamas asmuo,
apibūdinamas kaip prašalaitis, rašto žmogus, išsiskiriantis išore (barzdukas),
kuriuos visus apskritai tiedu pašnekovai pasmerkia kaip veltėdžius vienintelių tikrų
darbo rankų žemdirbių atžvilgiu. O kartu poetas, kaip paaiškinama poemos
pradžioje, klausosi tų žemaičių pokalbių per savo skaitomą tekstą R. Frosto
poemą Į šiaurę nuo Bostono (North of Boston).
Autorius šiek tiek perdeda, kad amerikiečių poeto
teksto yra likę ir pačioje poemoje:
viską nurašiau iš eilės, neišskirdamas,
kur yra R. Frosto tekstas, kur kaimiečių žodžiai ir kur mano paties mintys. Tačiau
poemos architektonika dialogo organiškas kaitaliojimas su pasakojimu tipiškai
frostiškas, kituose M. Martinaičio kūriniuose niekur su tokiu užmoju ir taip sumaniai
neplėtojamas. R. Frosto giedras tolstojiškas žvilgsnis Šienapjūtėje
prasišviečia pro kaimiškų istorijų nuogą realizmą, kuriam perteikti nors ir
pašykštima žemaičių tarmės, bet užtat atsilyginama gyvos šnekos su rusicizmais
fraze.
Lokalinio etninio ir tautosakinio podirvio kūrinys
(Pilkalnio pseudomitologema poemoje) atsiveria šiuolaikinės pasaulinės poezijos
akiračiui. Galima patikėti: tautosakinės pasaulėjautos kūryba turi ateities
perspektyvą.
1 M a r c i n k e v i č i
u s J . Raštai. T. V. Proza. Vilnius: Vaga, 1983. (Atgal>>>)
2 M a r t i n a i t i s
M . Prilenktas prie savo gyvenimo. Kalbino ir kalbėjosi V. Daujotytė.
Vilnius: Vyturys, 1998. P. 1214. (Atgal>>>)
3 Ten pat. P. 7374.
(Atgal>>>)
4 Ten pat. P. 75.
(Atgal>>>)
5 Ten pat. P. 3435.
(Atgal>>>)
6 M a r t i n a i t i s
M . Lietuviškos utopijos. Vilnius: Tyto alba, 2003. P. 121. (Atgal>>>)
7 G r e i m a s A .
J . Semiotika. Darbų rinktinė. Vilnius: Mintis, 1989. P. 82.
(Atgal>>>)
8 G r a ž y t ė - M a z i
l i a u s k i e n ė I . Algimantas Mackus // Lietuvių egzodo literatūra.
19451990 / Red. K. Bradūnas ir R. Šilbajoris. Čikaga: Literatūros institutas,
1992. P. 621. (Atgal>>>)
9 M a r t i n a i t i s
M . Lietuviškos utopijos. P. 33. (Atgal>>>)
10 M a r t i n a i t i s
M . Prilenktas prie savo gyvenimo. P. 52. (Atgal>>>)
11 Ten pat. P. 1617.
(Atgal>>>)
12 Ten pat. P. 18.
(Atgal>>>)
13 M a r t i n a i t i s
M . Vasarų sakmės // Aš išdainavau visas daineles. I / Sudarė D.
Krištopaitė. Vilnius: Vaga, 1985. P. 376. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|