|
<< Atgal
LAIMANTAS JONUŠYS
Kultūra nelaisvėje
Lionginas
Šepetys. NEPRARASTOJI KARTA. SILUETAI IR SPALVOS. Vilnius:
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. 382 p.
Visos okupacijos panašios. Jos gerus žmones
padaro geresnius, blogus dar blogesnius, teigia Lionginas Šepetys savo
atsiminimų knygoje Neprarastoji karta. Siluetai ir spalvos. Deja, šis teiginys
supaprastintas, ir manyčiau, kad galima pritarti tik antrai jo daliai. Gyvenimo sankloda
sovietinėje okupacijoje buvo itin sudėtinga, nes okupacija užsitęsė labai ilgai, ir
daug dalykų, kurie stalinizmo laikotarpiu buvo aiškiai juodi arba balti, vėliau gerokai
susidrumstė. Taip pat ir kultūroje tai, daugiausia netiesiogiai, liudija ir ši
knyga.
L. Šepetys ne vieną vėlesniojo sovietinio
laikotarpio dešimtmetį buvo bene svarbiausias kultūros prižiūrėtojas Lietuvoje. Su
tokiu apibūdinimu ir su girdėtais ne vieno menininko nepalankiais pasakojimais apie šio
veikėjo vadovavimą kultūrai būtų galima lyg ir baigti šią bylą ir netgi neskaityti
šios knygos.
Vis dėlto yra vienas didelis bet, kurį
prisimename net neatsivertę nė vieno šių atsiminimų puslapio. Lemiamu Atgimimo
laikotarpiu Lietuvos laisvėjimo reikalui ir Sąjūdžiui L. Šepetys (beje, kaip ir dar
vienas buvęs aršus sovietinis propagandistas Albertas Laurinčiukas) buvo
palankesnis negu vyraujanti to meto LKP srovė (brazauskinė). Galbūt tai tam tikra
atgailos forma, ir tai būtų galima laikyti labai garbingu elgesiu štai ir pats
autorius primena 1988 m. spalio mėnesį prabilęs apie atgailą: Netrukus įsitikinau,
koks tai sunkus žodis, juolab viešai pirmą kartą ištartas. Atgaila gal vadintina
savikritika, gal katarsis tai vis moralinės, ne teisinės kategorijos.
Valdančioji ir vis dar valdantieji prie tokių žodžių nebuvome pratę (p.
308). Kitoje vietoje jis kalba apie įsipareigojimą atpirkti režimo, kuriame nebuvau
eilinis, kaltes (p. 350).
Paskutiniame knygos skyriuje (iš esmės visas
pasakojimas baigiasi Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimu 1990 m. L. Šepetys buvo
vienas iš signatarų) autorius įtikinamai parodo, kaip daug vadovaujančių kompartijos
kadrų žiūrėjo neigiamai ar bent skeptiškai į laisvės perspektyvą, kaip daug jų
visiškai oportunistiškai plaukė pasroviui. Kaip ir apie daugelį kitų dalykų,
autorius apie tai kalba labai diskretiškai, vengdamas kategoriško smerkimo mini kai
kurių Atgimimo laikotarpiu nuo jo nusigręžusių režimo veikėjų betonines
pažiūras, kurios, pasikeitus politinėms aplinkybėms, taps lanksčios. Labai
lanksčios.
Tačiau, L. Šepečio požiūriu, lanksčios tapo ne
tik režimo veikėjų, bet ir kai kurių kultūros žmonių pažiūros, pavyzdžiui, tų,
kurie anais laikais daug pataikavo, o paskui aršiai puolė buvusią santvarką ir jos
lyderius: Kas žemai lankstėsi, aukštai spjaudosi. Kitoje vietoje autorius apie
tokius žmones rašo: Nejučiomis pradedu galvoti, kokią jie praeities nuodėmę
išperka. O gal ne tiek išperka, kiek išlieja susikaupusį apmaudą, kad anuomet dėl
kūrybos reikalų teko lankstytis neapkenčiamam režimui. Antra vertus, buvęs ilgametis
kultūros ministras, o vėliau šiuos reikalus kuruojantis LKP CK sekretorius turbūt kaip
niekas kitas matė, kaip kai kurie menininkai režimui lankstosi ne tik (arba ne tiek)
dėl to, kad padėtų geram menui prasiveržti į viešumą, o dėl savo asmeninės
materialinės gerovės; matė, kaip jie skundžia vieni kitus. Apie tai autorius irgi
kalba gana diskretiškai ir dažniausiai neminėdamas pavardžių. Tokių moralinių
kazusų ir klausimų skaitant šią knygą kyla daugybė, ir ne šios recenzijos tikslas
juos gvildenti, tad verčiau pažvelkime, ką gi konkrečiai pasakoja autorius apie
sovietinius laikus šiuose prisiminimuose.
Iš tiesų tais prisiminimais sudaromas įspūdis,
kad atgailauti autoriui lyg ir nėra dėl ko, nes jis visą gyvenimą kovojęs už
lietuvių kultūros kuo laisvesnę plėtrą ir jos suklestėjimą. Dar štai šeštajame
dešimtmetyje Kauno politechnikos institute atgaivino studentiškas kepuraites, vėliau
skynė kelią Juozo Miltinio ir Dalios Tamulevičiūtės teatrams, Kazio Sajos pjesėms,
netgi smetoninės estrados veteranui Antanui Šabaniauskui surado darbą, tegu tik
restorane. Ir t. t.
L. Šepetys, įsijautęs į savo ir savo ganomų
sovietinės kultūros avelių vaidmenį, ima žvelgti iš provincialios varpinės, pvz.,
apie iš sovietinės Lietuvos emigravusius menininkus (kurie, žinoma, buvo ant vienos
rankos pirštų suskaičiuojami, tad jau vien dėl to jokio esminio nuostolio negalėjo
padaryti), teigia: Nesakau, kad išvažiavusieji nieko nedavė tautai. Davė, bet
mažiau nei galėjo. Jau nekalbant apie tuos gausius karo pabaigos emigrantus, kurie
stalinizmo laikotarpiu tik ir išlaikė tautos kultūrą, tėvynėje uždusintą, Tomas
Venclova išvykęs Lietuvai (ir jos garsinimui pasaulyje) davė daugiau, negu būtų
davęs pasilikęs.
Regis, kažkas Atgimimo laikotarpiu iš tikrųjųų
leptelėjo, kad mes gyvename kultūros griuvėsiuose, bet vargu ar kas dabar gintų
mintį, kad visa sovietmečio kultūra buvo nieko verta. Kita vertus, sunku apginti
mintį, kad nelaisvės sąlygomis kultūra gali normaliai plėtotis. Tad skaitant knygą
nevalia skverbiasi dar viena esminė mintis, kuri pačiame pasakojime suskamba tik labai
retai ir nedrąsiai: kokia bjauri ir amorali buvo sankloda, kurioje diktatūrinio režimo
funkcionieriai turi spręsti, kokį spektaklį statyti, kokio ne, kokią knygą išleisti,
kokią uždrausti, kokiam gerai pasitarnavusiam menininkui skirti gerą butą, kokiam
ne, ir pan. Metuose neseniai buvo spausdinti Vytauto Kubiliaus dienoraščio
fragmentai, iš kurių galima susidaryti visai kitokį ano meto kultūros ir jos veikėjų
vaizdą (kad ir nedidelę to vaizdo dalį), negu tą, kurį apyšviesėm spalvom piešia
L. Šepetys.
Knyga parašyta gana prėsku stiliumi, bet labai
diskretiškas ir malonus autoriaus tonas protarpiais hipnotizuoja, užliūliuoja, jeigu
neužmigdo. Tiesa, dažniausiai nemigdo, ir nors autorius vengia skandalingo buvusių
užkulisių išviešinimo, papasakoja įdomių dalykų: pvz., apie ilgamečio Mokslų
akademijos prezidento Juozo Matulio susikirtimą su Antanu Sniečkum, apie Michailo
Gorbačiovo apsilankymą Lietuvoje 1980 m.
O štai nutikimas su respublikinės premijos
nepaskyrimu Juozui Apučiui aiškiai parodo, kokios menkos buvo net LKP CK sekretoriaus
galimybės ir kaip dažnai jam tekdavo uoliai irtis pasroviui. CK biuras nepatvirtino
premijų komiteto sprendimo skirti premiją rašytojui, nes svarstant premijos skyrimo
klausimus kažkas prasitarė girdėjęs, jog Aputis net ir gavęs premiją neateisiąs jos
atsiimti. Esą nevertinąs jos, partijos aprobuotos. Čia L. Šepetys gana atviras:
Išbrokuota ne knyga, o autoriaus liežuvis. Aš jo taip pat neužsistojau: tegu
nesideda esąs laisvesnis už kitus! (p. 229230).
Neprarastojoje kartoje nemažai pasakojama apie
A. Sniečkų, daugiausia teigiamai, bet pabrėžiama ir štai kas: Niekam nėra
paslaptis, kad A. Sniečkus fanatiškai tikėjo komunistine idėja, kovojo dėl jos
įgyvendinimo (p. 86). Tačiau iš knygos sunku sužinoti, ar komunistine idėja
tikėjo pats Lionginas Šepetys. Bent jau fanatiškai, regis, tikrai netikėjo, nes
pripažįsta savo kalbose sakęs neteisingus, svetimus žodžius (p. 218), mini
netikrą veiklą, kuria, kaip daugelis, netikėjau, jos bodėjausi (p. 247), o
įdomiausia, kad teigia kopdamas visais karjeros laiptais išsaugojęs 1945 m.
padovanotą Vytį ir trispalvę (p. 138139). Bet ir štai taip: Ritualinis melas
virsdavo kasdienybe, dėl jo ir sąžinė tylėdavo (p. 229).
Atgimimo laikotarpiu L. Šepetys buvo dar senosios
Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas ir tada neabejotinai nuveikė gerų darbų. Bet ne
viską, ką reikėjo. Įdomiai ir dramatiškai rašo apie konfliktiškąjį 1988 m.
lapkričio 18-osios posėdį, kai AT nepasekė Estijos pavyzdžiu ir neįtvirtino Lietuvos
įstatymų viršenybės. Čia autorius teisinasi, kad negalima taisyti Konstitucijos per
vieną dieną, bet toliau rašo: Tada dar iki galo nesuvokiau, neprisipažinau, kad
lapkričio 18-ąją pasielgėme kaip tikri politiniai bailiai. Ir neišmanėliai:
saugojome ne esamos Konstitucijos nekaltybę, o Kremliaus neliečiamybę (p. 334).
Objektyvi tiesa yra ta, kad postalininiu laikotarpiu
sovietinis režimas sušvelnėjo ir ypač išorinio pasaulio akyse stengėsi pasirodyti
demokratiškas bei humaniškas. Be kita ko, buvo siekiama padaryti kiek įmanoma geresnį
įspūdį lietuvių išeivijai (apie tai kalbama ir šioje knygoje). Tad tam tikras
kultūros varžtų atpalaidavimas buvo skatinamas aukščiausiu lygiu svarbiausia, kad
kontrolė būtų išlaikyta partinės viršūnės rankose. Klausimas kyla tik toks, ar kas
nors kitas L. Šepečio vietoje lietuvių kultūrai būtų davęs mažiau ar daugiau
naudos. Tikriausiai geriau nebūtų buvę, bet čia jau objektyvią tiesą sunkiau
nustatyti. Neprarastoji karta bus vertingas šaltinis kada nors rašant sovietmečio
lietuvių kultūros istoriją.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|