Woody Allenas (1935) – JAV kino režisierius, aktorius, scenaristas, prozininkas, dramaturgas, garsus Niujorko žydų komikų mokyklos atstovas. Sukūrė savimi nepasitikinčio intelektualo, gyvenančio jam priešiškoje visuomenėje, tipažą.

       WOODY ALLEN

       N o v e l ė s

       Iš angų k. vertė MARIUS BUROKAS

       Grafas Drakula
       Šefas
       Chasidų sakmės
       Šmido memuarai
       Kadišo nevertas Vainšteinas

Į viršų

       Grafas Drakula

       Kažkur tolimoje Transilvanijoje siaubūnas grafas Drakula, laukdamas ateinant nakties, guli savo karste. Kadangi saulės spinduliai jam tikra pražūtis, iki saulėlydžio jis slepiasi saugiame atlasu išmuštame miegamajame, ant kurio sienų sidabru išrašytas jo giminės vardas. Tačiau vos tik sutemsta, kraupus piktadarys, vedamas protu nesuvokiamo instinkto, išlenda iš slėptuvės ir, pasivertęs atgrasiu šikšnosparniu ar vilku, šniukštinėja po apylinkes, kad atsigertų aukų kraujo. Prieš saulei patekant Drakula vėl skuba į savo patikimai paslėpto karsto prieglobstį ir užmiega.
       Štai jo vokai virpteli; paslaptingas instinktas jam sako, kad saulė beveik nusileido ir laikas nubusti. Šįsyk jis pasijunta ypač išalkęs; guli apsirengęs raudonu šilku pamuštu apsiaustu su gobtuvu ir fraku, laukia tokios tamsos, kad jau galėtų nustumti karsto dangtį ir išlipti. Svarsto, kokią auką šį vakarą pasirinkti. Kepėją ir jo žmoną, pamano. Jie sultingi, neįtarūs ir lengvai prieinami. Mintys apie lengvatikę porą, kurios pasitikėjimą jis klasta pelnė, įaudrina kraujo troškimą iki karštligės, ir grafas vargiai besusitvardo, kad iš karsto per anksti neišliptų.
       Staiga suvokia, kad saulė jau nusileido. Veržliai tarsi pragaro išpera pakyla iš karsto ir pasivertęs šikšnosparniu greitai skrenda link patiklių sutuoktinių namuko.
       – Ak, grafe Drakula, koks malonus netikėtumas! – atverdama duris pasveikina jį kepėjo žmona. (Prie namų siaubūnas vėl atvirto žmogumi – po malonaus džentelmeno kauke paslėpė grobuoniškus ketinimus.)
       – Kodėl atėjote taip anksti? – klausia kepėjas.
       – Jūs mane kvietėte pietų, – atsako grafas. – Tikiuosi, aš nesuklydau. Jūs mane kvietėte?
       – Taip, kviečiau, tačiau septintą vakaro.
       – Kaip tai suprasti? – suglumsta Drakula ir dairosi.
       – Na nieko tokio, galėsite kartu su mumis pažiūrėti saulės užtemimą.
       – Užtemimą?
       – Taip, šiandien – pilnas saulės užtemimas.
       – Ką?
       – Šiek tiek tamsos nuo pusiaudienio iki dviejų minučių po dvyliktos. Pažvelkite pro langą.
       – Oi oi, pakliuvau į didelę bėdą.
       – A?
       – Prašau man atleisti, tačiau aš...
       – Kas jums, grafe Drakula?
       – Man jau reikia eiti. Taip, taip. O Dieve... – paklaikęs jis bando sugraibyti durų rankeną.
       – Eiti? Jūs ką tik atėjote.
       – Taip, bet... man labai negera...
       – Grafe Drakula, jūs išblyškęs kaip drobė.
       – Išblyškęs? Man reikia įkvėpti gaivaus oro. Buvo malonu jus pamatyti...
       – Nagi užeikite. Jauskitės kaip namie. Gal norėtumėte išgerti?
       – Išgerti? Ne, man jau reikia bėgti. Eee, jūs primynėte mano apsiaustą.
       – Tikrai. Nusiraminkite. Gal šlakelį vyno?
       – Vyno? Oi ne, seniai nebegeriu, kepenys, visa kita, na jūs žinote. O dabar man tikrai reikia skubėti. Ką tik prisiminiau – pilyje užmiršau išjungti šviesą, sąskaitos bus milžiniškos...
       – Būkite malonus, – kepėjas spaudžia grafo ranką draugiškuose gniaužtuose. – Jūs nė kiek mums netrukdote. Tik pamanykite, atėjote per anksti.
       – Patikėkite, aš mielai pasilikčiau, bet kitame miesto gale šį vakarą rengiamas senosios Rumunijos aristokratų susitikimas, o aš atsakingas už šaltus užkandžius.
       – Vis skubate, skubate, skubate. Taip ir širdies smūgis gali ištikti.
       – Taip, gali... o dabar leiskite...
       – Šįvakar aš gaminu vištienos plovą, – įsiterpia kepėjo žmona. – Tikiuosi, jums patiks.
       – Nuostabu, nuostabu, – šypsosi grafas ir stumia moterį į nešvarių baltinių krūvą. Paskui per klaidą atidaro sandėliuko duris. – Viešpatie, kur tas prakeiktas išėjimas?
       – Ak, grafe, – juokiasi kepėjo žmona, – jūs toks pokštininkas.
       – Žinojau, kad jums patiks, – taria grafas, išspausdamas šypsenėlę, – o dabar pasitraukit iš kelio.
       Pagaliau jis randa laukujes duris.
       – Ak, tik pažiūrėk, motuše, – sako kepėjas, – atrodo, užtemimas jau baigiasi. Vėl išlenda saulė.
       – Taip ir yra, – taria grafas ir užtrenkia duris. – Aš nusprendžiau pasilikti. Tik greičiau užtraukite užuolaidas. Greičiau! Nagi, pajudėkit!
       – Kokias užuolaidas? – stebisi kepėjas.
       – Ką – neturite užuolaidų? Taip ir maniau. Gal bent rūsį šioje lūšnoje turite?
       – Ne, – meiliai taria kepėjo žmona. – Aš vis sakau Jarslavui, kad iškastų, tačiau jis manęs neklauso. Toks jau tasai Jarslavas, mano vyrelis.
       – Aš dūstu. Kur sandėliukas?
       – Jūs ką tik iš jo išėjote, grafe Drakula. Palinksminote mus su motuše.
       – Ak, grafe, koks jūs pokštininkas.
       – Klausykite, aš kuriam laikui užsidarysiu sandėliuke. Pabelskite pusę aštuonių.
       Tardamas šiuos žodžius, grafas pasislepia sandėliuke ir užtrenkia duris.
       – Chi, chi, jis toks juokingas, Jarslavai.
       – Ei, grafe! Išeikite. Užteks kvailioti.
       Iš sandėliuko pasigirsta slopus grafo balsas:
       – Negaliu. Prašau, leiskite man čia pabūti. Man viskas gerai. Tikrai.
       – Grafe Drakula, liaukitės pokštauti. Mes ir taip mirštame iš juoko.
       – Galiu jums prisiekti, aš dievinu šį sandėliuką.
       – Taip, bet…
       – Suprantu, suprantu… jums atrodo keista, tačiau aš čia jaučiuosi kaip šventėje. Neseniai sakiau poniai Hes: gerame sandėliuke aš galiu išstovėti valandų valandas. Miela moteris, ta ponia Hes. Apkūnoka, bet labai miela… Na, o dabar jūs galite užsiimti savo reikalais, pašaukite mane, kai nusileis saulė. O, Ramona, liam pam pam pim pam pam pim, Ramona…
       Tuo metu ateina meras su žmona Katia. Jie ėjo pro šalį ir nusprendė užsukti pas savo gerus draugus, kepėją ir jo žmoną.
       – Sveiki, Jarslavai. Tikiuosi, mes su Katia jums nesutrukdėme?
       – Žinoma, ne, pone mere. Išlįskite, grafe Drakula! Mes turime svečių!
       – Grafas – pas jus? – nustebęs klausia meras.
       – Taip, ir jūs neatspėsite, kur jis, – sako kepėjo žmona.
       – Taip anksti aš jo beveik niekada nesu matęs. Tiesą pasakius, aš niekada nesu jo taip anksti matęs.
       – Tačiau jis čia. Pasirodykite, grafe Drakula!
       – Kur jis? – klausia Katia, neišmanydama, ar juoktis, ar ne.
       – Išeikite tuojau pat! Prisijunkite prie mūsų! – Kepėjo žmonai trūksta kantrybė.
       – Jis sandėliuke, – atsiprašomu tonu taria kepėjas.
       – Tikrai? – klausia meras.
       – Nagi eime, – kepėjas beldžia į sandėliuko duris, šaukia grafą apsimestiniu geraširdišku balsu. – Pakvailiojote ir užteks. Pas mus svečiuojasi meras.
       – Nagi išeikite, Drakula, – šaukia garbusis meras, – išgersime.
       – Ne ne, pradėkite be manęs. Aš čia turiu reikalų.
       – Sandėliuke?
       – Taip. Nenorėčiau, kad dėl manęs jūs keistumėte savo planus. Aš jus ir čia puikiai girdžiu. Įsiterpsiu į jūsų pokalbį, jei norėsiu ką nors pridurti.
       Šeimininkai ir svečiai susižvalgo, gūžčioja pečiais. Įsipila vyno, gurkšnoja.
       – Neblogas šiandien buvo užtemimas, – nugerdamas iš taurės sako meras.
       – Taip, – sutinka kepėjas, – neįtikėtinas.
       – Aha. Sukrečiantis, – pasigirsta balsas iš sandėliuko.
       – Ką jūs pasakėte, Drakula?
       – Nieko, nieko. Nekreipkite dėmesio.
       Ir taip besišnekučiuojant lėtai bėga laikas, kol meras neapsikentęs atplėšia sandėliuko duris ir sušunka:
       – Išeikite, Drakula. Aš visada laikiau jus tikru vyru. Užteks šitų nesąmonių.
       Dienos šviesa plūsteli į sandėliuką, ir keturių apstulbusių žmonių akivaizdoje piktasis siaubūnas sustunga, lėtai išskysta, virsta skeletu ir galiausiai subyra į dulkes. Pasilenkusi ties baltų pelenų krūvele, kepėjo žmona sušunka:
       – Še tau, kad nori! Pietus turbūt teks atidėti?

Į viršų

       Šefas

       Aš sėdėjau savo kontoroje, valiau visokį šlamštą iš „trisdešimt aštuntojo“ vamzdžio ir galvojau, kokia bus kita mano byla. Būti privačiu detektyvu – tiesiog malonumas, ir nors kartais mano dantenas pamasažuoja automobilio domkratu, saldus žaliųjų kvapas atperka net ir šį nemalonumą. Čia nekalbu apie poniutes, kurios yra viena iš nedidelių mano organizmo reikmių, ji šiek tiek pranoksta būtinybę kvėpuoti. Štai kodėl, kai mano kontoros durys atsivėrė ir pro jas ryžtingai įžengė ilgaplaukė blondinė, vardu Hetera Batkis, mano seilių liaukos ėmė dirbti trečia pavara. Mergina pareiškė, kad ji uždirba nuoga pozuodama dailininkams ir jai reikalinga pagalba. Jos sijonėlį vos galėjai įžiūrėti, megztinis standžiai aptempė krūtinę, o figūra buvo sudaryta iš parabolių, galinčių įvaryti širdies priepuolį net kalnų jakui.
       – Kuo galėčiau padėti, mažule?
       – Norėčiau, kad surastumėte man vieną tipą.
       – Dingęs asmuo? Ar jau kreipeisi į policiją?
       – Viskas daug sudėtingiau, pone Liupovicai.
       – Vadink mane Kaizeriu, mažyt. Na ir kas tas sukčius?
       – Dievas.
       – Dievas?
       – Taip, Dievas. Kūrėjas, Pradinis Principas, Pirminė Priežastis, Visaapimantis. Norėčiau, kad man Jį surastum.
       Visokie pakvaišėliai į mano kontorą užsukdavo ir anksčiau, tačiau kai jie atrodo kaip šita pupytė, nori nenori, išklausai, ko jiems reikia.
       – Kam tau?
       – Tai mano reikalas, Kaizeri. O tavo – surasti Jį.
       – Atleisk, mažyt. Tu kreipeisi ne tuo adresu.
       – Kodėl?
       – Todėl, kad aš, nesužinojęs visų aplinkybių, bylos tirti nesiimu, – tariau stodamasis.
       – Gerai, gerai, – tarė ji, prikando lūpą, timptelėdama pasitaisė kojinės siūlę. Pikantiškas vaizdelis buvo skirtas man, tačiau šią minutę aš nebuvau linkęs praryti kabliuko.
       – Dėstyk, tik trumpiau, mažyt.
       – Na, tiesą sakant, aš visai ne pozuotoja.
       – Ne?
       – Ne. Ir mano vardas ne Hetera Batkis. Aš – Klerė Rozencveig, mokausi Vasare. Filosofijos fakultete. Vakarų minties istoriją ir kitką. Iki sausio man reikia parašyti kursinį. Apie Vakarų religiją. Visi mano kursiokai rašys teorinius darbus. O man reikia žinoti. Profesorius Grebanjė sako, kad tą, kuris suras tikrų įrodymų, iškart permes į aukštesnį kursą. O man tėvukas pažadėjo mersą, jeigu išlaikysiu puikiai.
       Aš atplėšiau pakelį cigarečių, paskui pakelį kramtomos gumos. Rūkiau ir čiaumojau. Jos pasakojimas mane ėmė dominti. Išpaikinta studenčiokė. Aukštas IQ ir kūnas, su kuriuo vertėjo artimiau susipažinti.
       – O kaip Jis atrodo, tas Dievas?
       – Niekada Jo nemačiau.
       – Iš kur man žinoti, ar Jis egzistuoja?
       – Kaip tik tai ir reikės išsiaiškinti.
       – Nuostabu. Kaip Jis atrodo, tu nežinai. Kur Jo ieškoti – taip pat.
       – Ne. Tikrai ne. Tačiau aš įtariu, kad Jis – visur. Ore, kiekvienoje gėlytėje, tavyje, manyje, netgi šioje kėdėje.
       Aha, panteistė. Mintyse tai įsidėmėjau ir pasakiau, kad imsiuosi jos bylos – šimtas žalių per dieną, padengtos išlaidos, plius pietūs su ja restorane. Ji nusišypsojo ir sutiko. Kartu nusileidome liftu. Lauke jau buvo tamsu. Galbūt Dievas egzistuoja, galbūt ir ne, tačiau šiame mieste tikrai yra daug vyrukų, tykančių pakišti koją mano tyrimui.
       Pirmu kabliuku pasirinkau rabi Icchaką Vaismaną, vietinį rabiną, kuris man buvo skolingas; kažkada išsiaiškinau, kas kiaulės taukais įtrynė jo skrybėlę. Jau po pirmų jo žodžių pajutau, kad kažkas ne taip, nes jis išsigando. Smarkiai išsigando.
       – Žinoma, tas, pats žinai, kas, egzistuoja, tačiau aš negaliu tau pasakyti nė Jo vardo, nes Jis mane vietoj nutrenks. Tiesa, niekada nesupratau, kodėl tardami Jo vardą kai kurie žmonės nervinasi.
       – Ar tu Jį kada nors matei?
       – Aš? Juokauji? Aš džiaugiuosi nugyvenęs tiek metų, kad pamatyčiau savo anūkus.
       – Tai iš kur žinai, kad Jis egzistuoja?
       – Iš kur žinau? Nieko sau. Argi aš galėčiau įsigyti kostiumą tik už keturiolika dolerių, jei tenai, viršuje, nieko nebūtų? Imk, pačiupinėk – grynas gabardinas, kokios dar gali kilti abejonės?
       – Daugiau man nieko negali pasakyti?
       – Kodėl – negaliu? O Senasis Testamentas? Kaip, tavo manymu, Mozė išvedė žydus iš Egipto? Šypsodamasis ir šokdamas čečiotką? Patikėk manimi, Raudonosios jūros neperskirsi kokiu nors šūdniekiu, pirktu prekybos centre. Tam reikia jėgos.
       – Tai Jis kietas, ar ne?
       – Aišku. Labai kietas. Ir dėl savo sėkmės geresnis Jis tikrai netapo.
       – Iš kur tu tiek daug apie Jį žinai?
       – Todėl, kad mes – išrinktoji tauta. Iš visų savo vaikų mumis Jis labiausiai rūpinasi, apie tai norėčiau kada nors su Juo šnektelėti.
       – Kiek jūs mokate Jam už tai, kad esate išrinktieji?
       – Oi, neklausk.
       Mat kokie reikaliukai. Pasirodo, žydai neblogai susiję su Dievu. Senas geras reketas. Aš jums stogą, jūs man – mokat. Sprendžiant iš to, kaip su manimi kalbėjo rabi Vaismanas, Jis lupa devynis kailius. Aš pasigavau taksi ir nuvažiavau į Denio biliardinę Dešimtojoje aveniu. Valdytoju ten dirbo vienas slidus tipas, kuris niekada man nepatiko.
       – Čikaga Filas yra?
       – O kas klausia?
       Aš sugriebiau tą atmatą už atlapų, kartu prigriebdamas ir didelę odos raukšlę.
       – Ką pasakei, šiukšle?
       – Jis galiniame kambaryje, – pasikeitusiu tonu atsakė dvėsena.
       Čikaga Filas. Pinigų padirbinėtojas, bankų plėšikas, banditas ir prisiekęs ateistas.
       – Tas bičas niekada neegzistavo, Kaizeri. Visi plepalai apie Jį – tušti. Kažkas suka uodegą, ir vikriai suka. Jokio Šefo nėra. Dirba visas sindikatas. Tarptautinis. Nors dauguma jų – iš Sicilijos. Vieno vado jie neturi, gal tik Popiežių.
       – Norėčiau su juo susitikti.
       – Galiu suorganizuoti, – tarė jis ir pamerkė akį.
       – Ar Klerės Rozencveig vardas tau girdėtas?
       – Ne.
       – O Heteros Batkis?
       – Palauk. Na žinoma. Peroksidinė merga su dideliais papais. Iš Redklifo.
       – Redklifo? Ji man sakė – iš Vasaro.
       – Melavo. Ji dėsto Redklife. Vienu metu buvo susidėjus su tokiu filosofu.
       – Panteistu?
       – Ne, empiriku, jei gerai prisimenu. Šlykštus tipas. Visiškai neigė Hegelį ir dialektinę metodologiją.
       – A, vienas iš tų.
       – Taigi. Daužė būgnus džiazo trio. Paskui užsėdo ant loginio pozityvizmo. Kai nesuveikė ir tai, perėjo prie pragmatizmo. Paskutinėmis žiniomis, jis nušvilpė krūvą žalių, kad galėtų išklausyti Šopenhauerio kursą Kolumbijos universitete. Chebra jo jau ieško – bent vadovėlius atims, kad paskui perparduotų.
       – Ačiū, Filai.
       – Patikėk manimi, Kaizeri. Veltui stengiesi. Tenai, viršuje, nieko nėra. Tuštuma. Jeigu aš bent sekundei patikėčiau autentiška būtim, argi galėčiau kombinuoti padirbtais čekiais ir dulkinti visuomenę, kaip dabar dulkinu? Visata griežtai fenomenologiška. Nieko amžino. Viskas beprasmiška.
       – O kas vakar laimėjo penktą bėgimą?
       – Santa Beibi.
       Pas O'Rurką išgėriau stiklą alaus ir pabandžiau susumuoti gautus duomenis, tačiau jokios prasmės juose nemačiau. Sokratas nusižudė, bent jau taip apie jį buvo kalbama. Jėzų nugalabijo. Nyčė išsikraustė iš proto. Jei kas nors tenai, viršuje, su šituo viskuo susijęs, Jis tikrai nenori, kad apie Jį žinotų. Kodėl Klerė Rozencveig man melavo apie Vasarą? Nejaugi Dekartas buvo teisus? Ir visata iš tikrųjų – dualistinė? Ar vis dėlto Kantas pataikė į dešimtuką postuluodamas Dievo egzistavimą moralinio imperatyvo pagrindu?
       Tą vakarą aš pietavau su Klere. Oficiantas atnešė sąskaitą. Nepraėjo nė dešimt minučių, o mes jau buvome lovoje. Ir patikėkit manim, ten aš išėjau visą Vakarų minties kursą. Su tokiais gimnastės sugebėjimais Kler galėtų drąsiai daryti olimpinę karjerą. Paskui ji gulėjo šalia manęs, jos ilgi šviesūs plaukai dryksojo ant pagalvės, mūsų nuogi kūnai vis dar buvo susipynę. Spoksodamas į lubas, aš rūkiau.
       – Klere, o jeigu Kjerkegoras teisus?
       – Apie ką tu?
       – Na tikrai žinoti nieko neįmanoma. Galima tik tikėti.
       – Absurdas.
       – Nebūk tokia racionali.
       – Aš ne racionalistė, Kaizeri, – ji prisidegė cigaretę. – Nebūk toks ontologiškas. Bent dabar. Nenorėčiau, kad su manimi būtum ontologiškas.
       Kažkas ją slėgė. Aš pasilenkiau ir pabučiavau ją. Suskambo telefonas. Ji pakėlė ragelį.
       – Tau.
       Skambino seržantas Rydas iš žmogžudysčių skyriaus.
       – Vis dar ieškai Dievo?
       – Taip.
       – Visagalio? Didžiojo Vienio, Visatos Kūrėjo? Pirminės Priežasties?
       – To paties.
       – Kažką, atitinkantį šiuos aprašymus, ką tik atvežė į lavoninę. Siūlyčiau kuo greičiau ten spausti.
       Tai tikrai buvo Jis, ir, turint omenyje, kaip Jis atrodė, pribaigė Jį profesionalai.
       – Jis jau buvo miręs, kai atvežė.
       – Kur Jį rado?
       – Sandėlyje, Delansio gatvėje.
       – Įkalčių yra?
       – Tai neabejotinai egzistencialistų darbas.
       – Iš kur žinai?
       – Viskas padaryta nei šiaip, nei taip. Jokios sistemos. Vieni jausmai.
       – Nusikaltimas iš aistros?
       – Ir tai reiškia, kad pagrindinis įtariamasis – tu, Kaizeri.
       – Kodėl aš?
       – Visi skyriuje žino, ką tu manai apie Jaspersą.
       – Tai nepaverčia manęs žmogžudžiu.
       – Dar ne, tu – tik įtariamasis.
       Išėjęs laukan, aš giliai įkvėpiau ir pabandžiau išvaikyti miglas iš galvos. Nusisamdžiau taksi į Niuarką. Neprivažiavęs itališko Džiordino restorano išlipau, vieną kvartalą ėjau pėsčiomis. Jo Šventenybė sėdėjo prie staliuko salės gale. Pats tikriausias Popiežius, tikresnių nebūna. Šalia jo gunksojo pora subjektų, įrašytų gal tuzine policijos suvestinių.
       – Sėskis, – pakeldamas akis nuo picos tarė jis ir atkišo man ranką su žiedu. Aš išsišiepiau iki ausų, bet žiedo nepabučiavau. Jis sunerimo, puiku. Vienas – nulis mano naudai.
       – Ar norėtum picos?
       – Ne, ačiū, Jūsų Šventenybe. Bet jūs valgykit.
       – Nieko? Net salotų?
       – Ką tik pavalgiau.
       – Kaip nori, bet salotų padažas čia geras – liežuvį galima praryti. Čia ne Vatikanas, kur padoraus maisto su žiburiu nerasi.
       – Išsyk kalbu apie reikalą, Popiežiau. Aš ieškau Dievo.
       – Pataikei, kur reikia.
       – Tai Jis vis dėlto egzistuoja?
       Mano klausimas juos labai pralinksmino. Viena iš gorilų, sėdėjusių šalia, tarė:
       – Matėt proto bokštą? Paduok jam Dievą!
       Aš, norėdamas patogiau įsitaisyti, truputį truktelėjau kėdę ir prispaudžiau jam koją.
       – Atsiprašau, – tariau. Tačiau jis net paraudo iš pykčio.
       – Žinoma, Jis egzistuoja, Liupovicai, tačiau susisiekti su Juo galima tiktai per mane. Su niekuo kitu Jis nesikalbės.
       – Kodėl tau vienam tokia garbė?
       – Todėl, kad aš dėviu raudonus drabužius.
       – Kalbi apie šituos skudurus?
       – Tu čia nepokštauk. Kiekvieną rytą atsikėlęs aš apsivelku raudonais drabužiais ir visiems iš karto tampa aišku, kas pasauly kiečiausias. Viskas slypi drabužiuose. Pats pagalvok: jei aš vaikščiočiau vilkėdamas treningais ir sportine striuke, niekas manęs stambia religine figūra nelaikytų.
       – Aišku. Ir čia akių dūmimas. Jokio Dievo nėra.
       – Nežinau. Nesvarbu, ar yra, ar nėra. Pinigėliai plaukia nemaži.
       – O ar tu niekada nepagalvojai, kad vieną dieną skalbykla pavėluos atiduoti tavo raudonas drapanas ir tu tapsi vienu iš mūsų?
       – Aš naudojuosi specialia vienadiene paslauga. Moku keliais centais daugiau, tačiau, manau, saugumas to vertas.
       – Ar Klerės Rozencveig vardas tau girdėtas?
       – Taip. Brin Mavro koledžo tiksliųjų mokslų fakultetas.
       – Tiksliųjų mokslų, sakai? Ačiū.
       – Už ką?
       – Už atsakymą, Popiežiau.
       Vėl pasigavau taksi ir, pakeliui užšokęs į kontorą ir greitai kai ką pasitikrinęs, nurūkau prie Džordžo Vašingtono tilto. Važiuodamas pas Klerę sudėliojau iš gabalėlių visą mozaiką, pirmą kartą – visą. Klerė pasitiko mane apsigobusi permatomu peniuaru ir atrodė labai sunerimusi.
       – Dievas mirė. Čia buvo farai. Jie ieško tavęs. Jie mano, kad Jį nugalabijo egzistencialistas.
       – Ne, mieloji. Tai padarei tu.
       – Ką? Nejuokauk, Kaizeri.
       – Tai buvo tavo darbas.
       – Apie ką tu kalbi?
       – Apie tave, mažyt. Ne apie Heterą Batkis ar Klerę Rozencveig, bet apie daktarę Eleną Šepard.
       – Iš kur sužinojai mano vardą?
       – Brin Mavro koledžo fizikos profesorė. Pati jauniausia iš kada nors vadovavusiųjų katedrai. Viduržiemį šokiuose tu susipažinai su džiazo muzikantu, įklimpusiu iki ausų į filosofiją. Vyrukas buvo vedęs, bet tavęs tai nesustabdė. Porą dienų pasivartėte lovoje ir tu nusprendei, kad tai – meilė. Apsirikai. Jus skyrė kažkas trečias. Dievas. Matai, brangute, jis tikėjo Dievą ar manė tikįs, tačiau tavo žavioms mažytėms mokslinėms smegenims reikėjo tiksliai tai žinoti.
       – Ne, Kaizeri, prisiekiu, ne taip buvo.
       – Taigi tu apsimetei studijuojanti filosofiją, nes tik taip galėjai įveikti kai kurias kliūtis. Sokratu atsikratei greitai, tačiau jį pakeitė Dekartas, tau teko pasinaudoti Spinoza, kad atsikratytum Dekartu, o kai tau nepadėjo nė Kantas, pašalinai ir jį.
       – Tu nežinai, apie ką kalbi.
       – Leibnicą sumalei į miltus, tačiau to neužteko, nes jei nors vienas žmogus patikėtų Paskaliu, tau – šakės, taigi atsikratei ir Paskaliu. Štai taip tu ir padarei klaidą, nes pernelyg pasitikėjai Martinu Buberiu. Jo kinkos, mažut, pasirodė per silpnos. Jis tikėjo Dievą, todėl tau pačiai teko Dievą pašalinti.
       – Kaizeri, tu išsikraustei iš proto!
       – Ne, vaikeli. Tu apsimetei panteiste, kad atsidurtum arčiau Jo, jeigu Jis egzistuoja. O Jis egzistavo. Jūs abu nuėjote į Šelbės vakarėlį, ir kai Džeisonas nematė, tu Jį nugalabijai.
       – Kas yra tie, velniai rautų, Šelbė ir Džeisonas?
       – Argi svarbu? Vis tiek gyvenimas – visiškas absurdas.
       – Kaizeri, – virpėdama visu kūnu tarė ji, – tu manęs neįduosi?
       – Įduosiu, mažut. Kai nudedama Aukščiausioji Būtybė, kažkas juk turi prisiimti atsakomybę.
       – Ak, Kaizeri, mes galėtume kartu išvažiuoti. Tik tu ir aš. Pamirštume filosofiją. Įsikurtume kokioje nors ramioje vietelėje ir galbūt užsiimtume semantika.
       – Atleisk, širdele, neišdegs.
       Ji paplūdo ašaromis, jai nuo pečių nuslydo peniuaro petnešėlės ir staiga aš atsidūriau priešais nuogą Venerą, kurios kūnas tarsi sakė: imk mane, aš tavo. Veneros dešinė ranka taršė man plaukus, o kairė spaudė „keturiasdešimt penktojo“, laikomo man už nugaros, gaiduką. Tačiau nuspausti nespėjo – mano „trisdešimt aštuntojo“ kulka pasiekė ją anksčiau, ir ji, paleidusi iš rankos revolverį, nustebusiomis akimis pažvelgė į mane.
       – Kaip tu galėjai, Kaizeri?
       Jos gyvybė sparčiai blėso, bet aš dar spėjau jai pasakyti viską, ką norėjau.
       (Jaspersas?)
       „Visatos manifestacija, kaip sudėtinga idėja savyje, supriešinta su būties buvimu tikrosios Būties viduje arba išorėje iš esmės yra konceptualus niekas arba Niekas <...>“
       Koncepcija, žinoma, rafinuota, bet aš manau, kad prieš mirtį Elena ją suprato.

Į viršų

       Chasidų sakmės

       (kartu su aiškinimo vadovu, sudarytu žymaus mokslininko)

       Vienas žmogus, norėdamas paklausti patarimo rabi Ben Kadišo, švenčiausio tarp IX amžiaus rabinų ir turbūt didžiausio viduramžių nooge¹, atvažiavo į Chelmą.
       – Rabi, – paklausė žmogus, – kur aš galėčiau atrasti ramybę?
       Didysis chasidas apžiūrėjo jį iš visų pusių ir tarė:
       – Apsisuk ir žvilgtelk sau už nugaros.
       Žmogus apsisuko, o rabi Ben Kadišas kad tvos jam žvakide per galvą.
       – Na ką, ar užteks tau ramybės? – taisydamasis jarmulkę sukikeno rabi.

       Šioje sakmėje užduodamas kvailas klausimas. Tiesą sakant, kvailas ne tik klausimas, bet ir žmogus, keliavęs į Chelmą jo užduoti. Ir ne todėl, kad jis gyveno toli nuo Chelmo, atvirkščiai, jis gyveno netoliese, tačiau ko, paklauskime, jam trūko namie? Kodėl jis lindo į akis rabi Ben Kadišui, negi rabi savų rūpesčių maža? Tuo metu rabi iki ausų buvo paskendęs kortų skolose, o dar kažkokia ponia Hecht padavė jį į teismą, kad šis pripažintų rabi jos vaiko tėvu. Sakmės esmė ta, jog žmogus nerado sau geresnio užsiėmimo, kaip važinėti po šalį ir gadinti kitiems žmonėms kraują. Štai todėl rabi ir praskėlė jam galvą, tai, vadovaujantis Tora, yra vienas subtiliausių būdų parodyti susirūpinimą savo artimu. Kitoje sakmės versijoje padūkęs rabi dar užšoka ant gulinčio žmogaus ir aštria rašomąja lazdele išbraižo jam ant nosies Rutos istoriją.

       Rabi Radicas iš Lenkijos buvo mažaūgis rabinas didžiule barzda, buvo kalbama, kad jam būdingas humoro jausmas įkvėpė žmones sukelti daugelį pogromų. Vienas jo mokinių kartą paklausė:
       – Kas Dievui labiau patiko – Mozė ar Abraomas?
       – Abraomas, – atsakė cadikas.
       – Tačiau Mozė išvedė žydus į Pažadėtąją žemę, – tarė mokinys.
       – Gerai, Dievui labiau patiko Mozė, – pasakė cadikas.
       – Aš supratau, rabi. Tai buvo kvailas klausimas.
       – Ir tavo klausimas kvailas, ir pats tu kvailys, ir tavo žmona meeskeit², o jei tučtuojau nenustosi mynęs man kojos, išmesiu tave iš bendruomenės.

       Šioje sakmėje rabi prašomas nuspręsti, kas vertesnis – Mozė ar Abraomas. Tai nelengvas klausimas, ypač žmogui, nė karto gyvenime neatsivertusiam Biblijos ir tik apsimetančiam jos žinovu. O kaip, leiskite paklausti, suprast beviltiškai santykinį apibūdinimą „labiau patiko“? Tai, kas „labiau patinka“ rabi, nebūtinai „labiau patinka“ jo mokiniui. Pavyzdžiui, rabi labiau mėgsta miegoti ant pilvo. Mokiniui labiau patinka miegoti ant rabi pilvo. Problema akivaizdi. Reiktų dar pasakyti: užminti ant rabi kojos (sakmėje mokinys užmina), – didžiulė nuodėmė, palyginama, pasak Toros, tik su macų glostymu begėdiškais sumetimais.

       Žmogus, kuriam niekaip nesisekė savo negražios dukters išleisti už vyro, apsilankė pas Krokuvos rabi Šimelį.
       – Mano širdį slegia liūdesys, – tarė jis mokytojui, – nes Dievas man davė negražią dukterį.
       – Ar labai negražią? – paklausė išminčius.
       – Jei ją paguldytum lėkštėje šalia silkės, neatskirtum kur silkė, kur ji.
       Krokuvos rabi ilgam susimąstė, o paskui paklausė:
       – Kokios rūšies silkė?
       Žmogus, užkluptas netikėto klausimo, pagalvojo ir tarė:
       – Eee… Baltijos.
       – Prasti reikalai, – tarė rabi. – Va, jei būtų Atlanto, ji dar turėtų šiokių tokių šansų.

       Ši sakmė parodo mums grožio, vienos iš laikinų savybių, tragediją. Ar mergina tikrai galėjo būti panaši į silkę? Kodėl gi ne? Pamatytumėte, kokios baidyklės vaikšto šiais laikais gatvėmis, ypač kurortuose. O jeigu ji išties panaši į silkę, tai argi Viešpaties akyse ne visa kūrinija yra nuostabi? Galbūt, tačiau jei prie merginos vyno padažas dera geriau nei vakarinė suknelė, jos reikalai prasti. Gana keista, kad paties rabi Šimelio žmona, pasak gandų, buvo panaši į kalmarą. Tiesa, tik veidu. Šį panašumą lydėjo žmonos įprotis gergždžiamai kosėti, – kaip tai derinosi, man sunku paaiškinti.

       Rabi Cvi Chaimas Isroelis, garbus Toros aiškintojas, žmogus, iškėlęs gailaus inzgimo meną į Vakaruose neregėtas aukštumas, buvo savo gentainių, sudariusių vieną šešioliktąją Europos gyventojų, vienbalsiai laikomas išmintingiausiu Renesanso žmogumi. Kartą jį, keliaujantį į sinagogą per žydų šventę, skirtą dienai, kai Dievas atsiėmė visus savo pažadus, atminti, sustabdė moteris ir uždavė tokį klausimą:
       – Rabi, kodėl mums neleidžiama valgyti kiaulienos?
       – Neleidžiama? – nustebo šis šventas žmogus. – Nieko sau!

       Tai viena iš retų chasidų sakmių, skirtų žydiškai teisei. Rabi žino, kad kiaulienos valgyti negalima, tačiau jam tai nerūpi, nes jis m ė g s t a  kiaulieną. Negana to, kad jis mėgsta kiaulieną, jis dar su malonumu ridena ir velykinius margučius. Trumpai tariant, į tradicinį tikėjimą jam nusispjaut, ir Dievo sutartį su Abraomu jis laiko tik „tuščiais paistalais“. Kodėl senovės žydų teisė draudė valgyti kiaulieną, iki šiol ne visai aišku, ir kai kurie mokslininkai teigia, kad Tora paprasčiausiai rekomenduoja kai kuriuose restoranuose nevalgyti kiaulienos.

       Rabi Baumelis, mokslininkas iš Vitebsko, protestuodamas prieš valdžios įsakymą, draudžiantį Rusijos žydams nešioti pusbačius už geto ribų, nusprendė paskelbti bado streiką. Šešiolika savaičių šventuolis gulėjo ant šiurkštaus čiužinio, spoksojo į lubas ir nevalgė jokio maisto. Jo mokiniai jau ėmė baimintis dėl mokytojo gyvybės, tačiau vieną dieną prie jo gulto priėjo moteris ir pasilenkusi mokytojo paklausė:
       – Rabi, kokios spalvos buvo Esteros plaukai?
       Išminčius sunkiai pasisuko ant šono ir pažvelgė į ją.
       – Jūs tik pagalvokite, rado, ko klausti! – sušuko jis. – Kad tu žinotum, kaip man skauda galvą šešiolika savaičių nieko burnoje neturėjus!
       Tai išgirdę rabi mokiniai nuvedė tą moterį į sukkah³, kur ji ėmė valgyti lyg iš gausybės rago ir valgė tol, kol jai neatnešė sąskaitos.

       Šioje sakmėje subtiliai traktuojama puikybės ir tuštybės problema, turbūt norima pasakyti, kad badavimas – didžiulė klaida. Ypač kai žarna žarną ryja. Žmogus nėra savo nelaimės kalvis, jo kančios – Dievo rankose, tik va, kodėl jos jam taip patinka, man visiškai nesuprantama. Kai kurios ortodoksų sektos tiki, kad kančia yra vienintelis būdas savo nuodėmėms išpirkti; mokslininkai aprašo vieną eseniečių sektą, kurios nariai, išėję pasivaikščioti, trankydavo galvas į sienas. Pasak paskutinių Mozės knygų, Dievas yra gailestingas, tačiau pasaulyje yra daug dalykų ir reiškinių, į kuriuos jis tiesiog nenori kišti nosies.

       Rabi Jekelis iš Zansko, galėjęs pasigirti geriausia pasaulyje dikcija tol, kol kažkoks krikščionis nudžiovė jo akustinius apatinius, tris naktis iš eilės regėjo sapną, kad jei nukeliaus į Vorkus, ras ten didžiulį lobį. Atsisveikinęs su žmona ir vaikais ir pažadėjęs grįžti po dešimties dienų, jis iškeliavo. Praėjus porai metų, jis buvo rastas klaidžiojantis po Uralą su panda, kuriai jis buvo aiškiai neabejingas. Alkaną ir sušalusį išminčių parvežė namo, kur jis, maitinamas karšta sriuba ir virta jautiena su krienais, buvo greit pastatytas ant kojų. Sočiai papietavęs rabi papasakojo savo klajonių istoriją. Trys dienos kelio nuo Zansko jį pagrobė laukiniai klajokliai. Sužinoję, kad jis žydas, barbarai privertė jį persiūti jų sportines striukes ir susiaurinti kelnes. Tačiau tokio pažeminimo laukiniams pasirodė per maža – jie pripylė į jo ausis grietinės ir užantspaudavo vašku. Galų gale rabi pavyko pabėgti ir jis, patraukęs artimiausio miesto link, atsidūrė Urale, nes gėdijosi pasiklausti kelio.
       Papasakojęs savo nuotykius, rabi pakilo nuo stalo ir nuėjo į miegamąjį ketindamas gerai nusnausti, ir štai – po jo pagalve begulįs lobis, kurio taip ilgai ieškojo. Pagautas ekstazės jis atsiklaupė ir karštai padėkojo Viešpačiui. Po trijų dienų jis vėl klaidžiojo po Uralą, tik šįkart persirengęs velykiniu kiškučiu.

       Šis mažytis šedevras puikiai atskleidžia visą misticizmo absurdiškumą. Rabi sapnavo tą patį sapną paeiliui tris naktis. Jei iš Dešimties Dievo įsakymų atimtume penkias Mozės knygas, liktų penki. Iš jų atimam brolius Izaoką ir Jokūbą, belieka trys. Štai tokie skaičiavimai ir paskatino rabi Ichaką Ben Levi, didįjį žydų mistiką, penkiasdešimt dvi dienas iš eilės kazino statyti už dvejukę ir laimėti, tačiau savo dienas jis vis tiek baigė gyvendamas iš bedarbio pašalpos.

Į viršų

       Šmido memuarai

       1940 metų pavasarį prie mano kirpyklos Kionigštrasėje 127 sustojo „Mercedesas“ ir į kirpyklą įėjo Hitleris. „Man tik truputį patrumpinkit, – tarė jis, – o viršugalvyj palikite ilgesnius.“ Aš paaiškinau, jog reikės truputį palaukti, nes Ribentropas atėjo pirmas. Hitleris pasakė, kad labai skuba, ir paprašė Ribentropo užleisti jam eilę, tačiau Ribentropas atsakė, neva jeigu jis ims nuolaidžiauti, Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija nebežiūrės į jį rimtai. Hitleris skambtelėjo telefonu, ir Ribentropas tuojau pat buvo pervestas į Afrikos korpusą, o Hitleris ramiai be eilės nusikirpo. Tokia konkurencija nacių valdžios viršūnėlei buvo būdinga. Kartą Geringas gatvėje užsiundė policija Heidrichą tam, kad spėtų užsiimti kėdę prie lango. Geringas išvis buvo pasileidęs ir kerpamas dažnai norėdavo sėdėti ant medinio arkliuko. Aukščiausiajai nacių vadovybei tai kėlė daug keblumų, bet prieš Geringą ji buvo bejėgė. Vieną kartą Hesas nusprendė pasipriešinti Geringui tardamas:
       – Šiandien aš sėdėsiu ant arkliuko, pone feldmaršale.
       – Neįmanoma. Aš jį rezervavau, – atšovė Geringas.
       – Aš turiu paties fiurerio įsakymą. Jame parašyta, kad aš galiu kirptis sėdėdamas ant medinio arkliuko, – Hesas ištraukė iš kišenės ir parodė raštišką Hitlerio įsakymą.
       Geringas kone sprogo iš pykčio. Jis niekada nedovanojo Hesui už šį įžeidimą, dažnai sakydavo, kad pasirūpins, jog ateityje Hesą kirptų žmona, ir tik „bliūdžiuku“. Hitleris, tai išgirdęs, labai juokėsi, tačiau Geringas nejuokavo ir, be jokios abejonės, būtų pasiekęs tikslą, jei ginkluotės ministras nebūtų atmetęs jo reikalavimo papildyti žirklių atsargas.
       Manęs dažnai klausia, ar aš, dirbdamas savo darbą, pritariau nacių daromoms baisybėms. Kaip jau sakiau ir Niurnbergo proceso metu, aš nežinojau, jog Hitleris – nacis. Daugelį metų maniau, kad jis – telefonų kompanijos darbuotojas. Kai pagaliau sužinojau, koks jis pabaisa, jau buvo per vėlu ko nors imtis, nes ką tik buvau sumokėjęs pirmą įnašą už baldus. Tiesa, kartą karui baigiantis aš svarsčiau galimybę truputį palaisvinti Hitlerio kaklą juosiančią servetėlę, kad bent keli plaukeliai užkristų jam už apykaklės, tačiau abejonės akimirką pritrūkau drąsos.
       Kartą, jau Berchtesgadene, Hitleris atsisuko į mane ir paklausė:
       – Kaip jūs manote, ar man tiktų žandenos?
       Špėras, tai išgirdęs, ėmė juoktis, o Hitleris įsižeidė.
       – Aš kalbu rimtai, pone Špėrai, – tarė jis. – Manau, kad žandenos man tiktų.
       Geringas, tas padlaižiaujantis juokdarys, nedelsdamas įsiterpė į pokalbį tardamas:
       – Fiureris su žandenomis – kokia puiki mintis!
       Tačiau Špėras su juo nesutiko. Tiesą sakant, jam vieninteliam užteko sąžiningumo ir drąsos pasakyti fiureriui, kad šiam laikas kirptis.
       – Per daug neskoninga, – tąkart nusprendė jis. – Man atrodo, kad žandenos labiau tiktų Čerčiliui.
       Hitleris įsiuto. Jis norėjo žinoti, ar tikrai Čerčilis ruošiasi augintis žandenas, o jei taip, tai kiek žandenų ir kada? Nedelsdamas iškvietė Himlerį, kuris, visų manymu, buvo atsakingas už žvalgybą. Susierzinęs Geringas šnibžtelėjo principingajam Špėrui:
       – Nekelk bangų, ką? Jeigu jis nori žandenų, tegu sau jas augina.
       Paprastai itin taktiškas Špėras šįkart išvadino Geringą veidmainiu ir „sojos sūrio gabalu, aprengtu vokiška uniforma“. Geringas prisiekė šito nedovanosiąs ir vėliau sklandė gandai, kad jis liepė SS apsaugai pridergti Špėrui į lovą.
       Atėjo suplukęs Himleris. Kai Hitleris paskambino, jis kaip tik mokėsi čečiotkos. Himleris baiminosi, kad jo klausinės apie velniaižin kur dingusį keleto tūkstančių kūginių kepurių krovinį, pažadėtą Romelio žiemos kampanijai. (Himleris blogai matė, todėl jį retai kviesdavo pietauti į Berchtesgadeną. Hitleris, matydamas, kaip Himleris kelia šakutę su maistu prie burnos ir pataiko į skruostą, pasiusdavo.) Himleris iškart suprato, kad reikalai prasti, nes Hitleris pavadino jį „neūžauga“, pravarde, kuria jis kreipdavosi būdamas labai suirzęs. Hitleris užsipuolė jį šaukdamas:
       – Ar Čerčilis ruošiasi augintis žandenas?
       Himleris išraudo.
       – Laukiu atsakymo!
       Himleris pralemeno, kad sklinda tokios kalbos, bet informacijos šaltiniai – neoficialūs. Kalbant apie dydį ir kiekį, aiškino jis, žandenų bus greičiausiai dvi, vidutinio ilgio, tačiau šnekėti dar per anksti, nes nieko tikro nežinoma. Hitleris klykė ir tvatino kumščiu į stalą. (Tai buvo Geringo pergalė prieš Špėrą.) Ištiesęs ant stalo žemėlapį, Hitleris mums rodė, kaip jis organizuos blokadą, kuri paliks Angliją be pašildytų servetėlių. Denicas, uždaręs Dardanelus, gali sutrikdyti servetėlių gabenimą prie Anglijos krantų, o iš ten – nerimastingai servetėlių laukiantys – trys britų veidai jų nesulauks. Liko neišspręstas tik vienas esminis klausimas: ar sugebės Hitleris aplenkti Čerčilį pirmas užsiaugindamas žandenas? Himleris tikino, kad Čerčilis pradėjo auginti anksčiau ir jo pavyti turbūt nepavyks. Geringas, tas tuščiagarbis optimistas, teigė, jog fiureriui gali pavykti užsiauginti žandenas greičiau nei Čerčiliui, jei šiam uždaviniui bus sutelktos visos vokiečių nacijos jėgos. Fon Rundštedas generalinio štabo pasitarime pareiškė, kad bandymai užsiauginti žandenas iškart dviejuose frontuose būtų klaida, ir patarė sukoncentruoti visas jėgas vienai gerai žandenai užauginti. Tačiau Hitleris tvirtino galįs susidoroti su abiem žandenom. Romelis pritarė fon Rundštedui.
       – Žandenos niekada nebus lygios, mein Führer, – tarė jis. – Ypač jei jas skubinsite.
       Hitleris įtūžo ir tarė, kad sėkmė priklauso tik nuo jo ir kirpėjo. Špėras pažadėjo iki rudens patrigubinti skutimosi kremo gamybos apimtis. Hitleris, išgirdęs šį pažadą, puolė į euforiją. Tuo metu, 1942 žiemą, rusai perėjo į kontrpuolimą, ir Hitlerio žandenos nustojo augti. Hitleris vaikščiojo prislėgtas, bijodamas, kad Čerčilis tuoj ims atrodyti puikiai, o jis taip ir liks „eiliniu“. Tačiau greitai buvo gautas pranešimas, jog Čerčilis atsisakė auginti žandenas, nes jų priežiūra per brangiai kainuoja. Taip gyvenimas dar kartą patvirtino, kad fiureris buvo teisus.

       Sąjungininkams įsiveržus į Vokietiją, Hitlerio plaukai ėmė sausėti ir lūžinėti. Viena iš priežasčių buvo sąjungininkų invazija, kita – Gebelso patarimas kiekvieną dieną trinkti galvą. Generolas Guderianas, tai išgirdęs, tučtuojau paliko rusų frontą ir grįžo į Vokietiją fiureriui pasakyti, kad muilinti galvą derėtų ne dažniau dviejų trijų kartų per savaitę. Generalinis štabas tokios procedūros sėkmingai laikėsi per paskutinius du karus. Bet Hitleris eilinį kartą nepaklausė savo generolų ir trinko galvą kasdien. Bormanas padėdavo plaukus išskalauti ir, atrodė, visada buvo šalia pasiruošęs paduoti šukas. Ilgainiui Hitleris tapo nuo Bormano taip priklausomas, kad, prieš žvelgdamas į veidrodį, pirma į jį pažvelgti prašydavo Bormaną. Juo arčiau stūmėsi sąjungininkų kariuomenė, juo labiau prastėjo Hitlerio šukuosena. Dažnai kelias valandas susivėlęs, perdžiūvusiais plaukais jis siautėdavo šaukdamas, kaip gražiai nusikirps ir švariai nusiskus Vokietijai laimėjus karą, galbūt net batus nusivalys. Dabar aš suprantu, kad jis niekada neketino to daryti.

       Vienąkart Hesas nušvilpė iš Hitlerio flakoną „Vitalio“ ir pabėgo lėktuvu į Angliją. Tai išgirdusi aukščiausioji nacių vadovybė pašėlo iš pykčio. Vadovybė suprato, kad Hesas sąjungininkams atiduos plaukų losjoną mainais į jo amnestiją. Ypač įtūžo Hitleris, nes jis kaip tik išlindo iš dušo ir ketino susitvarkyti plaukus. (Vėliau, Niurnbergo proceso metu, Hesas paaiškino, kad jo planas buvo padėti Čerčiliui atsiauginti plaukus ir taip nulemti sąjungininkų pergalę. Kai suėmė Hesą, jis jau buvo spėjęs palenkti Čerčilio galvą po čiaupu.)
       1944 metų pabaigoje Geringas užsiaugino ūsus, ir ėmė sklisti gandai, kad jis greit pakeis Hitlerį. Hitleris įniršo ir apkaltino Geringą nelojalumu.
       – Reicho vadovybėje turi būti tik vieni ūsai ir jie yra mano! – išrėžė jis.
       Geringas gindamasis atsakė, kad pora ūsų gali suteikti vokiečių tautai dvigubos vilties ir tikėjimo pergale kare, kuris klostėsi nekaip, tačiau Hitleris jam nepritarė. Vėliau, 1945-ųjų sausį, buvo surengtas sąmokslas generolų, ketinusių nuskusti miegančiam Hitleriui ūsus ir paskelbti Denicą nauju nacijos vadu. Sąmokslas sužlugo, nes tamsiame miegamajame fon Štaufenbergas suklydo ir nuskuto Hitleriui ne ūsus, bet antakius. Šalyje buvo įvesta nepaprastoji padėtis, o netrukus mano kirpykloje pasirodė Gebelsas.
       – Buvo pasikėsinta į fiurerio ūsus, bandymas nepavyko, – tarė jis virpėdamas. Gebelsas liepė man kreiptis per radiją į vokiečių tautą, tai aš, beveik nežvilgčiodamas į popieriuką, ir padariau.
       – Fiureriui niekas negresia, – tariau aš tautai. – Jis vis dar turi savo ūsus. Kartoju. Fiureris vis dar turi savo ūsus. Sąmokslas, siekęs juos nuskusti, sužlugo.

       Pačioje karo pabaigoje mane iškvietė į Hitlerio bunkerį. Sąjungininkų armijos artėjo prie Berlyno, ir Hitleris juto: jei rusai ateis pirmi, jam reikės nusiskusti plikai, o jeigu pirmi ateis amerikiečiai, plaukus teks tik trupučiuką patrumpinti. Aplinkui visi barėsi ir ginčijosi. Pačiame barnio įkarštyje Bormanas staiga panoro nusiskusti, ir aš pažadėjau rasti jam laiko savo darbo grafike. Fiureris darėsi vis niūresnis ir uždaresnis. Kartais jis kalbėdavo apie tai, kad reiktų pasidaryti sklastymą nuo ausies iki ausies, kartais – apie tai, kad pagreitinęs elektrinio skustuvo kūrimą jis galėtų pakeisti karo eigą Vokietijos naudai.
       – Mes skutimuisi sugaištume tik kelias sekundes, ar ne, Šmidai? – murmėdavo.
       Jis kūrė ir kitus pamišėliškus planus, o kartą pareiškė, jog planuoja kada nors ne tik nusikirpti, bet ir pasidaryti gražią šukuoseną. Hitleris, apsėstas amžino monumentalumo troškimo, dievagojosi, kad anksčiau ar vėliau sukurs ant galvos tokią pompastišką šukuoseną, kuri „sudrebins pasaulio pamatus ir kuriai sušukuoti prireiks garbės sargybos“. Aš paskutinį kartą patrumpinau jam plaukus ir atsisveikindami mes paspaudėme viens kitam rankas. Fiureris davė man pfenigą arbatpinigių.
       – Mielai duočiau daugiau, – apgailestavo jis, – bet, sąjungininkams užėmus Europą, man ėmė trūkti lėšų.

Į viršų

       Kadišo nevertas Vainšteinas

       Vainšteinas gulėjo po antklode nugrimzdęs į gilų stingulį ir spoksojo į lubas. Už lango vėjas ginė drėgno ir troškaus oro bangas. Transporto triukšmas šią valandą buvo tiesiog kurtinantis, o paklodė graužė kūną. Tik pažvelkit į mane, galvojo Vainšteinas. Penkiasdešimt metų. Pusė amžiaus. Kitais metais man bus penkiasdešimt vieneri. Paskui penkiasdešimt dveji. Taip besvarstydamas jis pratęsė savo amžių iki penkiasdešimt penkerių. Kiek mažai man liko laiko, galvojo jis, ir kiek daug man reikia nuveikti. Pavyzdžiui, išmokti vairuoti automobilį. Adelmanas, bičiulis, su kuriuo jie žaisdavo kieme, išmoko vairuoti dar studijuodamas Sorbonoje. Jis puikiai valdė automobilį ir jau buvo apvažiavęs daug miestų. Vainšteinas keletą kartų bandė pavairuoti tėvo „ševį“, tačiau vis atsidurdavo ant šaligatvio.
       Jis buvo ne pagal metus subrendęs vaikas. Vunderkindas. Kartą kažkokie vandalai įsilaužė į biblioteką ir išvertė T. S. Elioto eiles į prancūzų kalbą, o jis, tuomet eidamas tik dvyliktus metus, išvertė jas atgal į anglų. Ir tarsi jo IQ dar būtų negana, jam teko kęsti neteisingus kaltinimus ir persekiojimus dėl religijos, ypač tėvų. Keista, patys būdami tikintys žydai, jie niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad jų sūnus – irgi žydas. „Kaip galėjo taip atsitikti?“ – klausdavo savęs suglumęs tėvas. „O mano veidas juk semitiškas“, – galvodavo Vainšteinas skusdamasis ir žiūrėdamas į veidrodį. Keletą kartų jis buvo palaikytas Robertu Redfordu, tiesa, tuoj paaiškėdavo, kad suklydęs žmogus buvo aklasis. O štai dar vienas mokyklos draugelis, Feinglasas, profsąjungų žiurkė. Įsitrynė į darbininkų judėjimą skųsti. Paskui atsivertė į marksizmą. Tapo komunistų agitatoriumi. Nusivylęs partija, išvyko į Holivudą, įgarsino įžymų animacinį peliuką. Likimo ironija.
       Vainšteinas taip pat šiek tiek pažaidė komunistą. Norėdamas padaryti įspūdį vienai merginai iš „Rutgers“ prekybos centro, išvyko į Maskvą ir įstojo į Raudonąją Armiją. O kai ryžosi pakviesti ją į antrąjį pasimatymą, išaiškėjo, kad ją jau nukabino kažkas kitas. Negana to, rusų kariuomenės seržanto laipsnis sutrukdė jam gauti lojalumo sertifikatą, suteikiantį teisę į nemokamą užkandą pietaujant Longčempo restorane. Dar besimokydamas jis organizavo laboratorinių žiurkių, kurios skundėsi prastomis darbo sąlygomis, streiką. Iš tiesų jį labiau viliojo ne politika, o poezija, slypinti marksizmo teorijoje. Jis tikėjo kolektyvizacija ir manė, jog masės, išmokusios „Odę grindų skudurui“, būtinai nugalės. Šūkis apie „valstybės panaikinimą“ įsikirto jam į galvą amžiams, kai jo tikram dėdei „Sakso“ parduotuvėje Penktojoje aveniu nukrito nosis. Mąstydamas apie tikrąją socialinės revoliucijos prasmę, Vainšteinas priėjo išvados, kad revoliucijos tikrai neimsi kelti prisivalgęs meksikietiško maisto.
       Kitas jo dėdė, Mejeris, nukentėjo Didžiosios depresijos metu, nes visas savo santaupas laikė po čiužiniu. Kai birža žlugo, vyriausybė, suprantama, apvertė visus čiužinius, ir Mejeris pernakt tapo elgeta. Jam beliko tiktai šokti pro langą, tačiau pritrūkęs drąsos jis prasėdėjo ant savo buto palangės nuo 1930-ųjų iki 1937-ųjų.
       „Ak, tas jaunimas, tik žolė ir seksas galvoj, – sakydavo dėdė Mejeris. – Argi jie žino, ką reiškia septynerius metus išsėdėti ant palangės? Štai tada pamatai tikrąjį gyvenimą. Žinoma, žmonės atrodo kaip skruzdėlės. Bet tu tik įsivaizduok, kasmet mano Tesė – ramybė jos sielai – suruošdavo velykinį sederą tiesiai ant atbrailos. Visa šeima susirinkdavo draugėn. Oi, sūnėne! Kur ritasi pasaulis, turintis bombą, kuri gali užmušti daugiau žmonių, nei žvilgsnis, mestas į Makso Rifkino dukterį?“
       Antiamerikietišką veiklą tirianti komisija apklausė visus neva Vainšteino draugus. Blotniką už rankos atvedė jo paties motina. Šarpšteiną įskundė jo autoatsakiklis. Vainšteinas atėjo pats, prisipažino, kad finansavo Rusijos pilietinį karą, ir pridūrė: „Ak, tiesa, aš asmeniškai padovanojau Stalinui pietų servizą“. Jis griežtai atsisakė įvardyti kovos draugus, tačiau įsipareigojo, komisijai prašant, pasakyti tikslų kiekvieno jų ūgį. Tai išsaugojo jam teisę kiekvieną sekmadienį pirkti Filadelfijoje alaus.

       Vainšteinas baigė skustis ir palindo po dušu. Išsimuilino, vanduo sroveno jo riebia nugara. Jis galvojo: štai aš viename erdvės ir laiko taške stoviu po dušu. Aš, Aizekas Vainšteinas. Vienas iš Viešpaties tvarinių. Lipdamas iš vonios užlipęs ant muilo paslydo ir galva žiebė į rankšluosčių kabyklą. Visiškai nevykusi savaitė. Kaip tik vakar jis buvo kirpykloje ir vis dar negalėjo atsikratyti susijaudinimo, susijusio su šiuo įvykiu. Kirpėjas rimtai padirbėjo, tačiau greitai Vainšteinas suprato, kad nuėjo per toli.
       – Atgal! Grąžinkite atgal! – šaukė jis.
       – Negaliu, – paprieštaravo kirpėjas. – Plaukų nepriklijuosi.
       – Na tai atiduok juos man, Dominikai. Noriu juos pasiimti.
       – Jeigu jie guli ant mano grindų, jie priklauso man, pone Vainšteinai.
       – Nė velnio! Atiduok mano plaukus!
       Vainšteinas plūdosi ir putojo, bet nieko nepešė. Goym, galvojo jis. Anksčiau ar vėliau jie tave pribaigs.
       Vainšteinas, baigęs tvarkytis, išėjo iš viešbučio ir patraukė Aštuntąja aveniu. Prie kampo du vyrukai apiplėšinėjo senutę. Dieve mano, pagalvojo Vainšteinas, buvo laikai, kai tokiam darbui užtekdavo ir vieno plėšiko. Prakeiktas miestas. Aplinkui chaosas. Teisus buvo Kantas: tik protas įveda tvarką būtyje. Ir pataria, kiek duoti arbatpinigių. Kaip gera būti protingu žmogumi! Įdomu, kaip jie Niu Džersyje be to verčiasi.
       Jis ėjo pas Harietę pasikalbėti dėl alimentų. Jis vis dar mylėjo Harietę, nepaisant to, kad kol jie buvo vedę, ji apgaudinėjo jį su visais „R“, įrašytais Manheteno telefonų knygoje. Jis jai atleido. Tačiau ką, sakykite, jis turėjo pagalvoti, kai Harietė ir jo geriausias draugas išsinuomojo namuką Meino valstijoje ir, nepasakę jam nė žodžio, dingo ištisiems trejiems metams? Tarsi jam būtų įdomu, ką jie ten veikė. Jo seksualinis gyvenimas su žmona baigėsi labai seniai. Pirmąkart jis permiegojo su ja vos susipažinęs, antrą – pirmą medaus mėnesio naktį, trečią – norėdamas pasitikrinti, ar po iššokusio slankstelio operacijos jo stuburas dar gerai lankstosi. „Kaip man su tavimi negera, Hariete, – skųsdavosi jis. – Tu tokia tyra ir skaisti. Kiekvienąkart, kai užsinoriu, man reikia sublimuotis įsivaizduojant, kad sodinu medį Izraelyje. Tu man primeni mano motiną. (Molė Vainštein, tesiilsi ji ramybėje, akių nuo jo nenuleisdavo ir pagal slaptą šeimos receptą gamindavo geriausią farširuotą žuvį visoje Čikagoje, kol paaiškėjo, kad ji dėdavo į faršą hašišo.)
       Meilės nuotykiams Vainšteinui reikėjo visai kitokios moters. Tokios, kaip Lu Enė, kuri seksą buvo pavertusi menu. Bėda tik ta, kad ji, nenusimovusi batų, negalėjo suskaičiuoti nė iki dvidešimties. Kartą jis bandė įpiršti jai knygą apie egzistencializmą, tačiau Enė ją suvalgė. Seksas Vainšteinui visada kėlė problemų. Visų pirma dėl ūgio. Jo ūgis su kojinėmis siekė tik penkias pėdas ir keturis colius (tiesa, kartą jis užsimovė svetimas kojines ir jam pasisekė paūgėti iki penkių pėdų ir šešių colių). Daktaras Kleinas, jo psichoanalitikas, tikino, kad nors iššokti iš važiuojančio traukinio daug pavojingiau gyvybei negu savižudiškos mintys, tačiau ir tai, ir tai vienodai kenkia kelnių kantui. Kleinas buvo jo trečias psichoanalitikas. Pirmas buvo Jungo pasekėjas, siūlęs Vainšteinui išbandyti spiritizmo stalelį. O dar anksčiau jis lankė vieną grupę, kurioje atėjus eilei pasakoti apie savo problemas jam apsvaigo galva ir jis tegalėjo išvardyti tik saulės sistemos planetas. Tačiau svarbiausia problema jam buvo moterys, ir jis tai žinojo. Jis tapdavo impotentu su bet kuria moterimi, baigusia koledžą geresniais nei vidutiniais pažymiais. Užtat jautėsi ereliu su baigusiomis mašininkių kursus, tiesa, jei jos spausdindavo greičiau nei šešiasdešimt žodžių per minutę, taip pat sutrikdavo.

       Vainšteinas paskambino į Harietės duris, ir ji staiga išdygo priešais. „Išpurtusi kaip dėmėtoji žirafa“, – įprastai pagalvojo Vainšteinas. Tai buvo jų asmeniškas juokelis, kurio prasmė abiem buvo miglota.
       – Sveika, Hariete, – tarė jis.
       – Ak, Aikai, – atsakė ji, – kaip velniškai tu įsitikinęs savo teisumu.
       Jos tiesa. Jai būtų buvę labai netaktiška pradėti pokalbį nuo pasisveikinimo. Jis nekentė savęs už neišsiauklėjimą.
       – Ar sveiki vaikai, Hariete?
       – Mes niekada neturėjome vaikų, Aikai.
       – Tai štai kodėl man visada atrodė, kad keturi šimtai dolerių vaikams išlaikyti – truputį per daug.
       Ji prikando lūpą. Jis prikando savąją. Paskui – jos.
       – Hariete, – tarė jis, – aš… aš likau be skatiko. Vištų kiaušinių verslas žlugo.
       – Matau. Kodėl tau nepasiskolinus iš savosios shiksa?
       – Tau visos moterys shiksa.
       – Gal baikim tas šnekas? – ji tiesiog duso nuo neišsakytų kaltinimų.
       Vainšteinas mirtinai užsinorėjo ją pabučiuoti, na jeigu ne ją, tai kurią nors kitą.
       – Hariete, kada mes suklydome?
       – Mes niekada nežvelgėme tikrovei į akis.
       – Tai ne mano kaltė. Tu visada sakei, kad reikia gultis galva į šiaurę.
       – Tikrovė ir yra šiaurė, Aikai.
       – Ne, Hariete. Tuščios svajonės – šiaurė. Realybė – tai vakarai. Netikros viltys – rytai, o pietuose, aš manau, yra Luiziana.
       Ji vis dar jį jaudino. Vainšteinas pasilenkė jos apkabinti, tačiau Harietė išsisuko ir jis įmurdė rankas į grietinę.
       – Tai štai kodėl tu permiegojai su savo psichoanalitiku! – išpyškino Vainšteinas. Jo veidas persikreipė iš pykčio. Jis vos neapalpo, tačiau niekaip neprisiminė, kaip reikia kristi, kad neužsigautum.
       – Tai įėjo į gydymo kursą, – šaltai atšovė ji. – Pasak Froido, seksas yra pasąmonės raktas.
       – Froidas sakė, kad sapnai yra pasąmonės raktas.
       – Seksas, sapnai... Ar tu čia atėjai kabinėtis prie smulkmenų?
       – Iki pasimatymo, Hariete.
       Su ja susišnekėti beviltiška. Rien a dire, rien a faire⁴. Vainšteinas patraukė Juniono skvero link. Staiga karčios ašaros suvilgė jam skruostus. Tarsi užtvanką pralaužė. Karštos, sūrios, daug metų tramdytos ašaros dabar liejosi čiurkšlėmis – tai liejosi jo skausmas. Ir pro ausis liejosi. Jūs tik pažiūrėkit, galvojo jis, aš net verkti žmoniškai nebemoku. Išsivalė ausis servetėle ir nužingsniavo namo.

       Versta iš:
       Allen W. COMPLETE PROSE. Picador, 1997

 
       ¹ Nuoboda, įkyruolis (jidiš). (Atgal>>>)
       ² Baidyklė (jidiš). (Atgal>>>)
       ³ Padangtė (hebr.). (Atgal>>>)
       ⁴ Nieko nepasakysi, nieko nepadarysi (pranc.). (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt