|
<< Atgal
RENATA ŠERELYTĖ
Tėvynę mylėti labiau negu
moterį
Jonas Mikelinskas. ČIA IR DABAR. Vilnius: Vaga, 2006. 323 p.
Dabartis kaip laiko forma nėra paranki laiką
pralenkiančiai refleksijai tai paliudytų ir J. Mikelinsko romanas Čia ir
dabar. Abejonę sukėlė ir pasirinkta teksto kompozicijos forma laiškai. Vargu ar
rastume intymesnę ir autonomiškesnę žanro formą, reikalaujančią specifinio
kalbėjimo, savito kūrybinio plano. Šiuo atveju romano protagonistės Marijonos
Paunksnytės laiškai Julijonui Visbūtui primena veikiau pamfletus, išsiliejančius
ilgais sudėtingais sakiniais, kuriuose daug intelektualios minties viražų, kultūrinių
šifrų, o daugiausia, be abejo, laikraštinės publicistikos. Gal aš ir klystu, bet, man
regis, laiškų šitaip niekas nerašo, o ir skaityti tokius laiškus nelengvas
darbas. Taigi abejonė ir dėl romano formos, ir dėl nepagauto laiko ne tik
lieka, bet, perskaičius romaną, ir sustiprėja. Gal dėl to kaltas žanras
(politinis-epistolinis romanas), o ne autorius?.. Juk kiekvienas supras abiejų romano
protagonistų (Marijonos ir Julijono) skausmą dėl Tėvynės piktžaizdžių: žmogaus
nesaugumo, neveikiančių įstatymų, korupcijos, pereinamosios nomenklatūros
įsigalėjimo ir kultūrinio valdžios neraštingumo. Tačiau vargu ar tuo galima
pateisinti veikėjų kalbėjimą unisonu ir vienodą jų minčių raišką (net politinės
pažiūros nesiskiria!..). Nors romane kalbama apie svarbius ir skaudžius Lietuvos
piliečiams dalykus, diskusijos kibirkštis romane neįskeliama. Ir dėl labai paprastos
priežasties kūrinys turi aršų protagonistą (-ę), bet neturi stipraus alter
ego. Šiuo atžvilgiu sunku pasiekti meninę teksto kokybę, taigi tenka kalbėti apie
publicistinę, politinę Čia ir dabar pusę ir vertę. Nepamirštant to, kad be
meninės įtaigos tokia literatūra labai greitai sensta.
Ir sensta ne tik literatūra, bet ir faktai.
Todėl patiklaus skaitytojo neturėtų graudinti
romano protagonistės išvedžiojimai apie kaimo bedarbius, kurių stiprios rankos,
bet silpna galva, ir dėl sistemos bei valdžios kaltės jiems belieka tik maukti
pilstuką ir spoksoti į televizorių, o prisižiūrėjus blokbasterių, elgtis
kaip elgiasi laukiniai žvėrys (p. 100). Vargu ar visados žmogaus prigimties
silpnybes inerciją, tingumą, motyvacijos stoką reikia suversti netikusiai
valdžiai. Juolab kad dėl emigracijos Lietuvoje atsirado tiek darbo vietų, kad
įsidarbinti gali net ilgalaikiai bedarbiai. Apie perkvalifikavimo ir kvalifikacijos
suteikimo kursus, kuriuos organizuoja darbo biržos, valstybės finansuojamas studentų
vietas, ES remiamas žemės išmokų programas užsiminti būtų net nepatogu, juk
kiekvienas tai žino, negi Marijona ir Julijonas būtų išimtis!.. Tačiau bedarbiai,
matyt, jiems yra kaip kokia metafizinė nelaimėlių kasta, ir viskas. Nedarbo tema
neretai manipuliuoja įvairūs politikai ir partijos, ypač prieš rinkimus, todėl kiek
apmaudu, kad ši tema J. Mikelinsko romane irgi tapo savotišku emocinės manipuliacijos
objektu. Manyčiau, rašytojas nuo politikuotojų ir turėtų skirtis sugebėjimu
pažvelgti giliau ne tik į ydingos sistemos struktūrą, bet ir į žmogaus
prigimtį. Nes kitaip nelabai kuo skiriamės nuo gero žmogaus, duodančio tinginiui
kiaušinį, o kadangi to kiaušinio prieš paduodamas nenulupa, tinginys meta kiaušinį
per tvorą. Gerai dar, kad ne davėjui į kaktą!..
Antras dalykas, kurį pavadinčiau nebe
manipuliacijų, o nepelnyto sureikšminimo objektu, yra televizija (seksas, smurtas,
reklama). Romaną Čia ir dabar apskritai galima pavadinti rūsčia anatema
televizoriui, ir kai baigi knygą skaityti, pasidaro aišku, kad niekas kitas, tik jis
kaltas dėl politinio nestabilumo, kriminogeninės situacijos, negeistinų demografinių
pokyčių ir moterų giminės subulvarėjimo (plikos bambos, karčiukai ant kaktos,
Krekenavos dešrų reklama ir kitos baisybės). O kadangi televizoriaus atsiradimas
Marijonos gyvenime itin simboliškas (SONY atneša lietuvių kilmės amerikietis
Deividas Bruktas, o Amerikia, žinoma, ne kas kita, kaip šėtono karalystė), taigi ir
visos televizinės peripetijos įgauna šėtoniškumo spalvų. Nors kartais tiesiog
juokinga. Štai jauna poetė ekrane įžūliai ištaria žodį šūdas ir
Marijona apsipila ašaromis, nes pati tokių eilėraščių net vedama į ešafotą
nerašytų. Kaži, ką čia pasakytų būrų dainius K. Donelaitis?.. Ar paprasta
liaudis?.. Man regis, kad romano protagonistas Julijonas taip aukštai iškyla virš visų
fiziologinių žmogaus prigimties dalykų (net geria kaži kaip keistai lyg parazitus
nuodytų!..), kad susišnekėti su juo kaip žmogumi iš kūno ir kraujo tiesiog
nebeįmanoma. Julijonas apskritai primena iš antikinio marmuro iškaltą statulą, kuriai
kažkas pamiršo įkvėpti gyvybę. Tėvynę, anot J. Erlicko, jis myli labiau negu
moterį. Dėl tos pačios priežasties moters ir neveda, nes kur kas kilnesnė misija
vesti tautą. Su atodūsiu tenka pripažinti, kad šitokie tarpusavio santykiai gali
nuvesti ir iki impotencijos.
Šiaip jau pritarčiau protagonistams, kad pasaulis
žiaurus ir nesimokantis iš padarytų klaidų, politikai ir politika pernelyg
sureikšminti (ne kieno nors kito, o mūsų dėka), kad egzistuoja populiarioji kultūra,
auga bei diferencijuojasi vartotojų klasė ir absurdo pavidalą įgauna žmogaus laisvių
ir teisių sistema (pvz., ponia susituokia su delfinu, milijonierius nusiperka sklypą
Mėnulyje arba testamentu užrašo turtą šuniui). Protu nesuvokiama, kad, pasmerkus
fašizmą, iki šiol nepasmerkti komunizmo nusikaltimai, o komunistai neatsiprašo savo
tautos žmonių už santvarkos suluošintus likimus. Kad 80 proc. amerikiečių nemano,
jog japonų reikia atsiprašyti už Hirosimą ir Nagasakį.
Peržvelgus neseną istoriją, rastume ir daugiau
skaudžių dalykų, bet turbūt niekada neverta pamiršti alternatyvos. Ir tų 20 proc.,
kurie irgi kažką reiškia. Suvokimo, kad laiką galima reflektuoti ne tik negailestingai
ir aršiai, tačiau ir su juoku pro ašaras. Prisimenant antikos išmintį: Nieko naujo
po saule, Sic transit gloria mundi ir pan. Užtat kai Marijona su Julijonu bando
mane vienbalsiai įtikinti, kad šiuolaikinis blogis įvairiais pavidalais reiškiasi
plikose bambose, pankų skiauterėse, diskotekose, bliat' laikraštienoje (p. 140)
ir sekse ir kad dėl šitokio palaidumo kalta valdžia, įdėmiai jų klausausi ir bandau
įsivaizduoti pasaulį be šitų blogio formų, bet atminty iškyla tik ponai baltais
kiteliais ir saliutui iškeltais penkiais pirštais. Taigi nors ir suprantamas
protagonistų TVARKOS (p. 94) ilgesys, bet jis sukelia ir dviprasmiškas nuotaikas. Ypač
kai žvilgteli į puslapius, kur kalbama apie R. Pakso apkaltą, tendencingą A.
Sakalo komisijos darbą ir finansinės oligarchijos papirktą Seimą, nuvertusį žmogų,
kuris nusistatė įvesti tvarką ir teisingumą (p. 155). Šito Teisingumo ir
šitos Tvarkos baisiai bijo kone visi buvusieji (p. 156). Senosios nomenklatūros
prisitaikymo prie naujų sąlygų, aišku, nuneigti negalima, tačiau ar pats R. Paksas
nėra natūrali sistemos dalis?.. Buvęs komunistų partijos narys ir DOSAAF
instruktorius, vėliau perbėgėlis iš partijos į partiją... Tokio b u v u s i o j
o dar reiktų paieškoti!.. Užtat labai sunku patikėti, kad tokia besiblaškanti
personalija galėtų atstovauti stabilumui ir tvarkai. Idėjų vėliavnešiai dažnai
neišlaiko savo vėliavų, ir šios juos palaidoja.
Romanas Čia ir dabar autoriaus sumanytas kaip
socialinio ir visuomeninio gyvenimo, politinės santvarkos pjūvis, turįs galbūt netgi
filosofinę potekstę (žmogaus esaties koncentracija dabarties plokštumoje, atkertant
praeities ir ateities linijas). Ir šiek tiek gaila, kad autorius šiame kūrinyje
atsiskleidžia ne kaip filosofas ir mąstytojas, o veikiau kaip aistringas publicistas. Ir
netgi susiformavo toks paradoksas, kad autorius pats sustingo ČIA IR DABAR plokštumos
taške. Nes praeities įžvalgos, nors ir svarios, vis dėlto nepakankamos, kad
išjudintų kūrinio veiksmo ir refleksijos gyvybę, o ateities įžvalgų kaip ir nėra,
jei tokiomis nelaikysime teiginių, kad ES ir Amerika sąmoningos žmonių
tvirkintojos (p. 115), o finansinės oligarchijos tikslas išlaisvinti gyvuliškuosius
žmogaus instinktus (p. 142).
Iš sustingusios plokštumos taško romaną kartais
išjudina tokie epizodai, kaip Danutės Paulauskaitės prisiminimas. Skaudžios mus anksti
palikusios poetės eilutės: Valstybės slibino nešvarios plunksnos... (p. 199).
Bet tai tiktų kultūrinių refleksijų laukui. Manyčiau, kad per asmenybes ir jų
kūrybą laiko paradoksai atsiskleidžia kur kas įdomiau nei per politinio pobūdžio
publicistiką.
Pabaigai tiktų simboliškas epizodas iš romano
pradžios: Julijonas primuša vaikūzą, apšlapinusį ugnį. Ir tiktų galbūt kaip tik
dėl savo simbolikos, nes realistinė romano pabaiga ne tik kad neįtikina, bet ir
dvelkia sielvartinga serialų dvasia (palaidojęs Marijoną, Julijonas nori kapinėse
pasikarti, bet jį išgelbsti senas kovų draugas: Lietuvai reikalingi <...> gyvi
partizanai, p. 323). Rūstus atkirtis ugnies niekintojui reikštų, kad šventiems
dalykams išgelbėti nepakanka žodžių: reikia trenkti šventvagiui į marmūzę. Šitą
smūgį galima traktuoti kaip pilietinį nepaklusnumą, anarchijos dvasią, T. Blindos
socialinio teisingumo idėjos atgimimą ir pan. Regis, kad šio epizodo ir užtenka, kad
tai suprastum. O kam parašyta šitiek daug publicistinės epistolikos ir lieka
neaišku...
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|