|
<< Atgal
ALIS BALBIERIUS
Indas
Demonai niekad nesnaudžia
Alchemija
Į viršų
Indas
Esu kaip indas, iš kurio nuolat išteka vanduo.
Tai nėra paprastas vanduo jis geriasi į laiką,
į visus regėtus ir liestus pasaulio daiktus. Jis prapuola ir negrįžta. Jokie debesys,
jokie lietūs, jokie potvyniai ar jūros vandens gėlinimo aparatai, tobuliausi
vandentiekio įrenginiai niekada nesugrąžins to vandens, kuris paliko šį indą. Šis
vanduo k i t a i p sukasi gamtos ciklų rate; kartais atrodo nematomas ir neapčiuopiamas,
bet jis yra. Girdi jį negirdėdamas, kitomis klausomis ir kitomis juslėmis.
Turėčiau mokytis iš kaktuso; turėčiau mokytis
iš dykumų klajoklio; turėčiau mokytis iš sėklelės, menkoje drėgmėje
išsaugančios savo dygimo viltį; bet, regis, visos šios mintys ateina ganėtinai
vėlai; gal svarbiausia, kad jos išvis ateina. Pagaliau kad ir kiek taupytum tą
vandenį, kuris kiekvieną akimirką po mažą lašą sunkiasi iš manojo indo, vis viena
nesustabdysi jo kaip laiko tekėjimo; nesustabdysi jo kaip kasdienio saulės patekėjimo
ir kasdienio jos nusileidimo, šie dėsniai tiek pat negailestingi, kiek ir gražūs
arba nepakartojamai įsimintini dėl mums brangių dalykų, šviesiausių išgyvenimų.
Esu indas, turintis dvi kojas ir dvi rankas, galvą
ir visa kita kaip ir kiti mano rūšies indai. Savotiška vaikščiojanti amfora. Didelę
dalį mums skirto laiko su savo be paliovos nykstančiu turiniu elgiamės taip nesaugiai
ir netaupiai. Pasitaiko žmonių, kurie net pavargsta laukti, kol iš to indo ištekės
paskutinis lašas. Kai kurie įnirtę griežia dantimis, kad tiek mažai tame inde telpa
stebuklingojo vandens, nes jų energija ir siekiai veržiasi kaip ugnikalnis, ir jie per
vieną gyvenimą nori nugyventi dešimt gyvenimų ir įgyti šimto gyvenimų patirčių
Esu tik indas, ir gerai jaučiu jame didėjančią
tuščią ertmę, kurios niekas nebeužpildys nei išmintis, nei beprotystė, nei
turtai ar garbė, paprasčiausiai nėra pasauly tokių dalykų, kurie pajėgtų
įveikti didėjančią tuštumą. Net ir atmintis, žaidžianti savo kaleidoskopiškais
stikliukais, kartais sukuria tik laikiną iliuziją, laikiną paguodą, kad tiek daryta,
gyventa, kentėta, džiaugtasi ir mylėta, ir nusivilta. Atmintis kaip kerpės, kaip
samanos želia ant vidinio indo sienelių ir taip kartais sukuria vėlei sugrįžtančio
gyvenimo iliuziją, bet iš indo ištekėjęs vanduo niekada nesugrįžta. Atmintis kai
kam tampa spąstais, surakinančiais ateitį.
Yra žmonių, kuriuos guodžia ir įkvepia religijos,
žadančios amžinai neišsenkančius vandenis ten, kur mūsų nėra ir, greičiausiai,
negali ir neturi būti. Bet juk susilieja su kažkuo visi tie, kurie yra išėję?
O gal tie indai per tūkstančius metų tiesiog
virsta dulkėmis, molekulėmis, atomais? Nė vienas nesugrįžo, nepapasakojo nei apie
rojų, nei apie pragarą, nei apie amžinuosius medžioklės ar meilės sodus.
Niekas nebus palaimintas ir niekas nebus pasmerktas,
ir visi (ar beveik visi) bus užmiršti. Istorija iš milijonų išsirenka vienetus,
tačiau kas šiems iš to pasirinkimo, juk atmintis skirta tik gyviesiems, kurie,
beje, yra linkę nuolat iškraipyti tą atmintį apie buvusiuosius.
Nyksta gyvasties lašai, senka. O kartais jie
pasrūva, sūkuriuoja kaip upė, kai leki, veržiesi lyg netekęs proto link iliuzinių
tikslų ar blaškaisi klystkeliuose; susikuri sau dykrų fatamorganas, bėgi į jas it
niekados nesubręstantis vaikas; bet vis viena ateina rimties ir susikaupimo valanda, kada
girdi tų lašų aidesį šioj nepakartojamoj erdvėj, šioj kiekvienoj nepakartojamoj
minutėj, kad ir ką jos tau žadėtų ir kuo grasintų.
Būties pojūtį sukuria ne siausmas, ne linksmybės,
ne orgijos ar neviltis; tą jausmą kuria vienuoliška rimtis, gamtos ar nakties tyla.
Praradimai tuomet nušvinta kaip šviesa, nes kitaip ir negali būti gali prarasti tik
tai, ką buvai radęs. Nieko negali prarasti tik tas, kuris nieko neranda, o tik
egzistuoja pačia banaliausia forma. Paprastas pastebėjimas, taikytinas tik žmogui,
laikančiam save protinga būtybe. Bet koks gražus, koks pilnavertis yra gyvūnų ir
augalų formų egzistavimas! Jie taip pat yra indai, laikinai pripildyti gyvojo
vandens. Visi šiandien esantys žmonės, beždžionės, drambliai, kiparisai,
sliekai, svėrės, žydinčių samanų siūleliai, upėtakiai po kerplėšomis,
dirvožemio bakterijos, visi yra indai, kuriuos vienija tas pats vanduo. Esam indų
brolija, ir yra gera kartais pajust tą bendrystės jausmą ne tik protu, ne tik dvasia,
bet ir kažkokiais giluminiais jutimais, kurių mes net nesugebame įvardyti, apibrėžti.
Bet jie egzistuoja, neapibrėžiami kaip pati būtis.
Ir tada nuo to vandens tekėjimo darosi ne taip
liūdna, pasijunti ne vienišas netgi didžiausioj vienatvėj; šios kosminės bendrystės
jausmas yra viena iš didžiausių paguodų, nusiraminimo ir susitaikymo šaltinis, nes
kartais gali pasiust arba išprotėt nuo suvokimo, kad sustabdyti gyvasties lašų nykimo
yra neįmanoma.
Tai nereiškia, kad nusiraminus ir susitaikius
nebereikia mokytis iš dykumų kaktuso ar beduino, taupančių vandenį ir mokančių
pasisotinti mažu. Ypač kada jauti, kad tavo indas jau gerokai išsekęs; ir nereikia
būti pranašu, kad žinotum, jog seklės jis ir toliau. Visa, kas buvo atrasta, darosi
prarasta, bet tik prarastys prikelia ieškotojo instinktus ir jusles, o kelias į vandenis
vėlei pats kaip šuo ateina ir atsigula prie kojų.
Ir pasižiūri į akis tuo neišreiškiamu
žvilgsniu; pats nemokėdamas kalbėti prisako ne tik eiti tuo keliu, bet ir kalbėti už
tą kelią.
Į viršų
Demonai niekad nesnaudžia
|
Dešimtys tūkstančių demonų, tūkstančiai
tūkstančių, nesuskaičiuojami miriadai |
|
Zendavesta, persų šventasis raštas |
Jei jūs manote, kad mokslas, pažinimas, sveikas
protas išnaikino demonus, tai klystate. Demonai visada išlieka. Jie moka persikūnyti.
Apskritai jie neturi apibrėžtos formos, todėl jų klasifikacija ir indentifikacija yra
neįmanoma. Jų yra aibės. Jie gimsta ir miršta, kad vėlei atgimtų. Reinkarnuojasi į
pačius įvairiausius gyvūnus, daiktus, reiškinius, savaime aišku, ir į žmones. Nuo
demonų niekas neišgydo. Psichoterapeutai tokie pat žmonės, ir dažnai patys
apsėsti demonų, tad ką jie gali pagelbėti?
Tai, kas sveiku protu nepaaiškinama, ką sukuria
mūsų sveikos ir nesveikos fantazijos drąsiai galime priskirti demonams. Nebūtinai
kokiems nors sukubams ar inkubams, kokius įsivaizdavo ir piešė viduramžiais. Šiandien
demonai lenda ir iš kompiuterių ekranų, bastosi begaliniuose interneto tyruose.
Nepasikeitė tik jų prigimtis. Demonai nebūtinai ir ne visada neša tik blogį, tamsą,
mirtį ar beprotybę. Visi žino, kad pasitaiko linksmų ir išdykusių demonų,
mėgstančių ir šviesų, ir juodą humorą. Demonai visada žengia koja į koją su
laiku. Niekada jų neapkaltinsi senamadiškumu. Demonai prisitaiko prie bet kokių
sąlygų, prie bet kokios sąmonės ar intelekto. Jie nebeįsikūnija į raganas, ir jų
deginimo laikai praėjo nesugrįžtamai. Bent mes taip tikime. O ir dauguma raganų,
kurios anais laikais turėjo ar galėjo būt sudegintos, šiandien pasivadino
feministėmis, žmogaus teisių gynėjomis arba vadovauja stambioms korporacijoms. Kas
šiandien patikės ragana arba kokiu sukubu ar inkubu? Demonai šiandien veikia subtiliau
ir elegantiškiau, be abejonės, pakilo ir jų intelekto koeficientas. Jie nebegyvena
urvuose ar apleistuose pilyse, ir visi tiek moteriškos, tiek vyriškos giminės, taip
pat hermafroditai bei visi kiti iškrypėliai vartoja šiuolaikinę kosmetiką.
Kartais jie studijuoja demonologiją ir šaiposi iš
tų studijų autorių, kurie nė velnio nenutuokia apie demonus, net neįsivaizduoja, kas
ir kokie jie yra, kokios jų galios ar pareigos visuomenei. Viena, ką žino demonai, o
nežino žmonės, yra tai, kad be demonų visuomenė išsigimtų, suprimityvėtų,
prarastų konkurencingumą ir kūrybiškumą apskritai.
Nes bet kokia kūryba yra veiksmas, suliejantis į
viena naikinimą ir kūrimą. Abu procesai visada vyksta vienu metu. Niekas nesukuriama ko
nors nesunaikinant, ir atvirkščiai. Sodininkas, auginantis vaisius, naikina ne tik savo
gyvenimo laiką, bet ir įvairius nereikalingus ūglius ir aibę kenkėjų, kurie
iš tiesų net nėra kenkėjai. Tai sodininkas juos paverčia kenkėjais, nes sudaro
išskirtines ekologines sąlygas jų mitybai ir dauginimuisi. Net iš pažiūros toks
nekenksmingas padaras kaip šių laikų rašytojas, rašantis tekstą, tik iš pirmo
žvilgsnio nieko nenaikina jis, kaip ir sodininkas, naikina ne tik savo laiką, bet ir
popierių, taip pat naikins laiką tų, kurie ryšis jį perskaityti. Panašius
pavyzdžius galima tęsti be galo, bet ir taip viskas a priori aišku. Tiems,
kuriems tai neaišku, niekas ir nepaaiškės. Nereikia nė sakyti, kad tokių
nesusigaudančių yra dauguma.
Demonai kyla ne tik iš baimės, bet ir iš
tikėjimų. Nėra tokios baimės, kuri nekurtų, nemodifikuotų, nereinkarnuotų demonų,
lygiai kaip nėra tokio tikėjimo, tokios religijos, kuri nedarytų to paties. Baimė
kartais naudingesnė visuomenei negu fanatiškas tikėjimas. Toji baimė iš
pirmykštės bendruomenės, iš proto aušros laikų. Iš ten pat ir tikėjimai,
išdygę iš pirmykštės magijos. Fanatikai apskritai yra geriausi demonų draugai,
geriausi jų klausytojai ir išpažinėjai, geriausi jų mokiniai.
Pasak S. Freudo, ir demonai, ir dievai kyla iš to
vienintelio daikto, vadinamo libido. Šį bei tą anas demonų apsėstasis vis
dėlto įžvelgė.
Kai ką žinojo jau ir šventoji inkvizicija,
atidžiai sekusi visus raganų seksualinius ryšius su demonais ar šėtonu. Inkvizicija
vienu metu beveik prilygo demonams savo išmone ir absurdiškumu, bet jau lenkė juos savo
žiaurumu. Demonai iš tiesų nėra tokie žiaurūs, nes ar gali būti žiaurus vilkas
avidėje, išsinešantis į girią tik vieną avelę, kai miršta iš alkio?
Demonams baisiausia, kad jie beviltiškai priklausomi
nuo žmonių. Be žmonių jie niekas, negali net egzistuoti, neduokdie, išmirtų visi nuo
AIDS ar susisprogdintų saugumą garantuojančių ginklų blyksniuose. Turėtų
išmirt ir visi demonai, nes kur jie dėtųsi? Jie neprisitaikę gyventi apokalipsių
griuvėsiuose, vienuolynų rūsiuose ar tuščiose dinozaurų kaukolių dėžutėse.
Demonai yra beveik kaip žmonės, ir tas senis Freudas bei visa jo pasekėjų gauja
gerokai buvo priartėjusi prie demonų karalystės vartų, bet tai neapsaugojo jų nuo
paklydimų ir naivių, tikrovės neatitinkančių, interpretacijų.
Demonai ir žmonės tai viena iš nuostabiausių
simbiozių, ir tik paskutinis nevėkšla gali neigti demonų egzistavimą. Demonai
neatsilieka nuo pasaulio pažangos. Štai vietoj senųjų sukubų ir inkubų, visokių
raganų dulkintojų ir šiaip niekadėjų jau yra ir virtualių demonų. Tai jokia
naujiena, nes iš tiesų demonai nuo pat jų atsiradimo laikų buvo ir yra virtualūs.
Gyveno sau sąmonės ir pasąmonės kompiuteriuose, nors šie dar nebuvo išrasti. Todėl
jie nesugaunami ir neapibrėžiami, neįžvelgiami per teleskopus ir supergalingiausius
elektroninius mikroskopus, nepasiduodantys banaliems empiriniams matavimams bei
čiupinėjimams. Bet tik panorėk savo artimui blogo, žvilgtelėk naktį į tamsų
krūmą, ir iškart pajausi, kad šalia tavęs jau alsuoja demonas. Šalia, o gal tavo
viduje jis gali būti bet kur, tas tavasis demonas. Jis gali keistis pagal aplinkybes,
jį beregint gali pakeisti kitas ar kiti. Nes demonų yra aibės, ir tūkstančiai jų
tyko tavęs.
Ką čia dar galima pridurti? Jei nebūtų demonų,
tai nebūtų ne tik pažangos, bet ir sąžinės, moksliukų pavadintos morale ar etika.
Pagaliau, jei nebūtų demonų, nebūtų ir žmonių. Ir visiškai nesvarbu, kad dauguma
pasaulio piliečių apie tai net nenutuokia.
Todėl demonai niekada nesnaudžia. Jie rūpinasi
žmonijos išlikimu taip pat kaip ir savuoju. Sandėris įvykęs be galo seniai. Jis
neapskundžiamas ir neatšaukiamas. De jure ir de facto. Taškas.
Į viršų
Alchemija
Bejėgiai buvo alchemikai: filosofinis akmuo
jų sapnuose patekėdavo lyg didelis, raupsuotas, bet nepasiekiamas mėnulis. Be viso to,
jie sapnuodavo deives ir dievus, kurie šnabždėdavo jiems į ausis pažadus atskleisti
visatos paslaptis ir paversti juos tauriųjų metalų karaliais, aukso ir sidabro
viešpačiais. Kai kurie manė, kad filosofinis akmuo turi begalę kitų
stulbinančių savybių gali prailginti gyvenimą, suteikti nemirtingumą ar pagaliau
prilyginti žmogų Dievui.
Su filosofiniu akmeniu ne tik geležį, varį
ar šviną galima versti auksu ar sidabru, bet ir paprastus laukų ar pajūrio akmenėlius
deimantais, kitais brangiausiais ir gražiausiais akmenimis, kurių taip geidžia moterys
ir kilmingieji, nekalbant jau apie pirklius bei gobšuolius.
Bejėgiai buvo alchemikai; filosofinio akmens
nepajėgė duoti nei Dievas, nei šėtonas; ir jie nyko, seno, nusivylė ar išprotėjo
savo retortų ir tiglių, kolbų ir žaizdrų apsuptyse, išsidegino akis cheminių
reakcijų dūmuose ir sprogimuose, iki kaulų baltumo ėdė jų rankas rūgštys ir
šarmai, byrėjo senų foliantų puslapiai, laboratorijų sutemose vakaro saulės
spinduliuose virsdami auksinių dulkių stulpais. Prakeiktas filosofinis akmuo
žėrėjo visatos ūkanose, kartais atrodydavo ranka pasiekimas sapno apyaušriuose,
prieš nubundant, kada erdvėje sušmėžuoja ir bematant ištirpsta genialiausių idėjų
kontūrai, bet viskas buvo veltui beribė valdžia ir metalų reinkarnacijos,
nemirtingumas ir šlovė, turtai ir apgaulingos tiesos ieškojimas. Negalima pažinti to,
kas materialiu pavidalu neegzistuoja.
Bejėgiai buvo alchemikai, nes vienintelis
filosofinis akmuo kas rytą patekėdavo virš jų galvų dangaus skliaute, ir jie
nieko nežinojo apie to rutulio dydį ir jo kaitros galią, kur lydosi ir mainosi visos
formos ir struktūros, kur saulės šviesos blyksnis juodžiausią antracito šukę
kaipmat paverčia šviesą atspindinčiu aukso veidrodžio gabalėliu arba vėl,
užslinkus šešėliams ar nakčiai, sugrąžina į neperžvelgiamos tamsos būvį.
Bejėgiai buvo alchemikai; tačiau tie, kurie
filosofinio akmens neieškojo laboratorijų džiunglėse, nesunkiai aptikdavo aibes
tikrų akmenėlių, besimėtančių tikrame pasaulyje. Iš tiesų mūsų pasaulis buvo,
yra, tikiuosi, ir bus pilnas filosofinių akmenėlių; jie kartais šviečia ir skurde, ir
prabangoje, moters žvilgsnyje ir saulės auroje šviesiose vaiko garbanose; ne veltui ir
ne atsitiktinai sakau šviečia, nes visa alchemija susijus tik su šviesa,
tamsoj nėra aukso, nėra brangakmenių joje apčiuopiamos formos neturi vertės, nes
jų negali regėt ir įvertinti; tamsoj yra tik viena sena kaip pasaulis alchemija tai
dvasios ir kūno meilės alchemija, bet ir jai reikia šviesos; tik šviesoj ji atrandama
ir vėliau gali tęstis ir juodžiausioj nakty. Ak, šviesa iš tiesų yra didžiausia
alchemikė, tai geriausiai patiria dailininkai ir fotografai, iš dalies gamtininkai ir
meteorologijos reiškinių stebėtojai, ir apskritai visi žmonės, kurie nors kartą
atmerkė akis ir šį bei tą pamatė ar iš tiesų pradėjo m a t y t i. Tokios
alcheminės patirtys kaip dvasios rega, talentas ir kūryba, meilė, pagaliau pasaulio ir
aš sutapimo akimirkos yra nuostabūs filosofiniai akmenys, egzistuojantys visada, šalia
ar mūsų gilmėje, bet tai nereiškia, kad nereikia jų ieškoti, kartais sunkiai ar net
beviltiškai. Bet tas ieškojimas nieko bendro neturi su šarmais ir rūgštimis, niaurių
laboratorijų prietema, kur šmėžuoja angelų ir demonų šešėliai, tūkstančius
kartų atsiveria ir rojaus, ir pragaro, ir visų įmanomų skaistyklų vartai.
Kartais reikia tapti vaiku, kad išvystum patį
gražiausią filosofinį akmenį pasaulio šviesos nutviekstą pasaulį. Nes auštant
rytui, kada kiekviena rasos užlieta žolelė, skaidanti šviesą į bilijonus mažyčių
vaivorykščių, man kalba apie tą akmenį, apie visus tuos akmenis, kurių barstyte
pribarstytas mūsų pasaulis, bet pernelyg dažnai mes jų nematome, juos apeiname arba
paspiriame koja.
Bejėgiai buvo alchemikai (nors savaip ištvermingi
ir atkaklūs, užsispyrę ieškotojai, visa armija donkichotų, kariaujančių su
kolbomis, retortomis ir žaizdrų dūmuose kartais įžvelgiantys pasakiškas pilis ir
vėjo malūnų kontūrus); nė vienas iš jų netapo filosofinio akmens viešpačiu,
neprilygo net menkiausiam demonui ar dievukui, nenusavino dievų galios, užuot pasakę
tai, ką jau daug kas iki jų žinojo nėra ir nebus kito magiškojo akmens, išskyrus
pasaulį ir gyvastį, gyvybę, vienatinius gyvenimus ir regėjimus; nes vietoj tavęs juk
galėjo gimti kažkas kitas, kažkokia kita genų, minčių, jausmų, kūno struktūros
dermė. Šių dienų pasauly matau tokią begalę filosofinių akmenų ir akmenėlių, ir
jie buvo seniausiai sukurti ar atrasti dar prieš alcheminį sąjūdį, tik mažai kas
apie juos žinojo, bet vis dėlto buvo žinančiųjų, ką liudija seniausieji mitai ir
rašto paminklai; vienas iš filosofinių akmenų yra meilė skaityk, jei dar
neskaitei, Giesmių giesmę, skaityk ją dar kartą, jei kažkada skaitei, nes ją
reikia skaityti ir labai jaunam, ir vidury gyvenimo, ir jo pabaigoj; o geriausia nors
kartą patirti dalį ar dalelę tos giesmės; tos patirtys atvers alcheminio virsmo
vandenis, kuriais galbūt ir taip plauki, net nesuvokdamas, kokie lobiai plyti aplink.
Jokie filosofiniai akmenys negali suteikti nemirtingumo fikcijos, nes dar nežinia, ar
pati materija yra mirtinga, ar ne; mąstymas, rega, juslės dar kartą įrodo, kad
pasaulis yra srautas, srautų srautas elementariųjų dalelių ir gyvybės formų,
keturių pagrindinių ir apčiuopiamų stichijų bei žodžių, kalbančių apie pasaulį,
nes jį galbūt tik žodžių tvanu gali išreikšti; gal mes veltui gryninam jo
gabalėlius, detalizuojam gyvenimą, nes tik apribotais pavidalais galim suvokt tai,
kas kaip visuma yra neaprėpiama ir nesuvokiama; pagaliau pats pasaulis yra
bilijonbriaunis filosofinis akmuo, ir man buvo leista jį matyti ir čiuopti, alsuoti jo
nusivylimais ir nušvitimais, prasmėmis ir beprasmybėmis bejėgiai buvo alchemikai:
jie visi turėjo tą akmenį, kurio ieškojo, bet nė vienas jo nematė, nes ieškojo to,
ko ir ieškoti nereikėjo, nors pakeliui kai ką ir surado, tik ne tai, ko tikėjosi; o
pragmatiškasis žmonių pasaulis yra kur kas mažiau prasmingas, negu dauguma linkus
tikėti. Tai mes pragmatizuojam savo pasaulį dėl savo išlikimo; kasdien jį
įvardijame, matuojame, čiupinėjame; iš tiesų vertingiausia tai, kas menkai
apčiuopiama, kas slypi mūsų sielose ir dega it filosofinis akmuo viską nušviesdamas.
Ir nesvarbu, kur jis dega dangaus šviesulyje ar tavo sieloje, nes šviesos prigimtis
visur yra ta pati, ir tik šviesa auksą gali paversti auksu, vyną raudonu, juodą
antracito gabalėlį prilyginti deimantui, o kariui įdėt į lūpas žodžius iš
Giesmių giesmės, kurios jis niekad neskaitė.
Bejėgiai buvo alchemikai, bet juk viskas, kas buvo,
esam linkę tikėti, buvo ne veltui.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|