|
<< Atgal
T a n k r e d a s D o r s t a s
– g. 1925 metais Oberlindene prie Zonebergo, Tiuringijoje. Šiuolaikinės
vokiečių dramaturgijos klasikas, daugelio pasaulyje statomų pjesių autorius ir
režisierius, taip pat prozininkas, pelnęs Vokiečių kalbos ir meno akademijos Georgo Büchnerio
premiją, Bavarijos menų akademijos literatūros premiją ir Gerharto Hauptmano premiją.
Gyvena Miunchene. Į lietuvių kalbą taip pat išverstos ir mūsų teatruose pastatytos
jo pjesės „Merlinas, arba Nusiaubta šalis“ (rež. G. Varnas) ir „Fernandas Krapas
man parašė šį laišką“ („Tyrimas apie teisybę“, rež. V. Balsys).
TANKRED DORST
Aš, Fojerbachas
P j e s ė , p a r a š y t a s u
U r s u l a E h l e r
Iš vokiečių k. vertė ANTANAS
A. JONYNAS
V e i k i a n t i e j i a s m e n y
s
AKTORIUS FOJERBACHAS
REŽISIERIAUS ASISTENTAS
MOTERIS
Veiksmo vieta: didelio teatro scena ir žiūrovų
salė
Veiksmas vyksta po repeticijos tuščiame teatre.
Scenoje dar likusios vakarykščio spektaklio dekoracijų dalys. Netrukus pasirodo scenos
darbininkai, jie, nekreipdami dėmesio į Fojerbachą, ištuština sceną ir pradeda
montuoti dekoracijas būsimam vaidinimui.
Įsivaizdavau Fojerbachą kaip neišvaizdų
vidutinio amžiaus vyrą. Jis neatrodo panašus į menininką, priešingai – itin
kruopščiai ir baimingai stengiasi panėšėti į eilinį pilietį, poną, kurio
profesija reikalauja rimtos, nekrintančios į akis laikysenos. Jo judesiai tvirti ir
pedantiški. Kalbos maniera atrodo kiek egzaltuota, kadangi jis kartkartėmis pernelyg
nutęsia balsius, o jo balsas tuo metu ima kilti, tarsi garsai norėtų išsivaduoti nuo
sąryšio su žodžiais ir balsas imtų tolti nuo jų. Bet tada jis staiga vėl kalba
normalia intonacija. Jis yra, kaip netrunkame pastebėti, pamėgdžiojimo virtuozas;
staiga keisdamas kūno laikyseną, vienu gestu sugeba persikūnyti į kitą asmenį.
Nepaisant ypatingo gyvastingumo ir tarpais įžūlaus pasipūtimo, nuolatos jaučiama
dominuojanti depresyvi nuotaika: pasimetęs žmogus tuščioje belangėje erdvėje.
Į viršų
1
Prietema scenoje ir žiūrovų salėje
FOJERBACHAS (scenoje). Šviesą! Įjunkite
gi pagaliau šviesą!
Tebėra tamsu
FOJERBACHAS. Jeigu čia nėra nieko, kas įjungtų
man šviesą, tai juk galiu tuojau pat apsisukti ir išeiti. (Tyla. Jis šūkteli į
žiūrovų salės gilumą) Ar jūs matot mane?
Tyla
FOJERBACHAS. Ar matot mane? Apgailestauju, bet
šita gaišatis, kuri kyla, kai nėra šviesos, tai jau ne mano kaltė. Gal jau man dėl
to nepriekaištausite, kad turėjote laukti. Aš juk irgi laukiu!
Tyla
FOJERBACHAS. Duokite gi man bent ženklą,
ištarkite tik vieną žodį! Pasakykite: „Aš čia!“ Labai prašau dėl to, kad
galėčiau orientuotis. Man tai padėtų, jei žinočiau, kur jūs sėdite ir iš kur mane
stebite. Ši procedūra apskritai labai nemaloni – ir tam, kuris žiūri ir paskui
turės paskelbti nuosprendį, ir aktoriui scenoje.
Tyla
FOJERBACHAS. Jūs tylit? Bet noriu jums pasakyti,
kad man tai nieko nereiškia, prieš jus čia pasirodyti – priešingai! Man nėra nieko
svarbiau už kompetentingą žiūrovą. Specialistą. Tokį žmonių žinovą kaip jūs.
Kaip? (Staiga įtūžęs) Bet šviesos man, žinoma, reikia! Tai jau tikras
akiplėšiškumas, kad čia, scenoje, vis dar nėra jokios šviesos! Akiplėšiška ypač
jūsų atžvilgiu, juk jūs pageidaujate mane m a t y t i, aš čia pakviestas, kad
galėtumėt mane pamatyti, kad įvertintumėt, ar mano sugebėjimai ir mano asmenybė
atitinka jūsų lūkesčius.
Tyla
FOJERBACHAS. Šviesos!
Scena nušvinta. Vakarykščio spektaklio dekoracijos dar
neišardytos. Fojerbachas stovi prie rampos
FOJERBACHAS. Na pagaliau! (Žemyn į žiūrovų
salę) Ką aš turiu daryti? Nežinau, kokią jūs esat numatęs pjesę, taip pat ir
to, kokį vaidmenį man joje skirtumėt. (Tyla) Aš dabar esu pasirengęs
suvaidinti sceną iš Taso ketvirto veiksmo, tačiau ir suimprovizuočiau bet ką, ką tik
jūs pageidautumėt! Būčiau laimingas, jei duotumėt man kokią užuominą, už kurios
užsikabinčiau ir nuo kurios galėčiau ką nors pradėti daryti... jeigu jau mes dabar,
kaip čia pasakius, imtumės kartu dirbti.
Tyla
FOJERBACHAS. Kurgi jūs esat?
ASISTENTAS (žiūrovų salėje, priekyje kairėje).
Čia.
FOJERBACHAS. Aš turiu omeny poną Letau.
ASISTENTAS. Jo dar čia nėra.
FOJERBACHAS (suirzęs). Taip, jo dar čia
nėra. Aha. Jo dar nėra čia. Dar neatėjęs. Taip taip. Dar ne čia. O kas esate jūs?
ASISTENTAS. Asistentas.
FOJERBACHAS. Taip taip. Aha. Asistentas. Nuostabu. Aš
buvau čia iškviestas pasirodyti ponui Letau dėl vaidmens, kurį turėčiau perimti jo
spektaklyje. Ar ne taip?
ASISTENTAS. Taip.
FOJERBACHAS. Aš čia ne tam, kad rodyčiausi jo
asistentui (apsisuka ir eina nuo scenos).
ASISTENTAS (šaukia jam įkandin). Pone
Fojerbachai! Prašau!..
Fojerbachas tačiau negrįžta
Į viršų
2
Asistentas akimirksnį neryžtingai svarsto, nueina prie
režisieriaus pulto,
pakelia telefono ragelį
ASISTENTAS (šneka telefonu). Duok man
pagaliau tuoj pat šefą!.. Fojerbachas išėjo… Aš jau bandžiau. Ne. Taip, man labai
gaila. Na aš dar galiu pas teatro budėtoją... taip, taip, padarysiu. Taip, aš žinau.
Ne, ne, ne suglumęs... jis tik išėjo... nežinau... taip, atleiskite, tuoj pat
sutvarkysiu.
Ateina scenos darbininkai ir pradeda ardyti dekoracijas.
Asistentas padeda ragelį,
surenka kitą numerį
ASISTENTAS (šneka telefonu). Budėtoją!
Fojerbachas grįžta į sceną
ASISTENTAS (telefonu). Jau gerai,
nebereikia.
Į viršų
3
Fojerbachas vėl prieina prie rampos
FOJERBACHAS. Gerai. Aš palauksiu. Užuot
stovėjęs gatvėje ar maišęsis po kojų ir kliudęs scenos darbininkams keisti
dekoracijas, kurios juk, ko gero, šiam vakarui statomos, galiu lygiai taip pat ir čia
palaukti.
ASISTENTAS. Aš jau maniau, kad jūs išėjote! Bet
ponas Letau nori jus būtinai pamatyti, būtinai!
FOJERBACHAS. Matau čia kėdę. Tarkime, ji čia
pastatyta numatant, jog aš turėsiu laukti.
ASISTENTAS. Ne, taip nėra, betgi jūs sėskit!
FOJERBACHAS. Čia. Arba ten toliau. (Paima kėdę
ir atsisėda kitoje vietoje) Daug erdvės aplinkui mane. Aš atsikvėpsiu. Taip, štai
tokia kėdė... kėdė ir erdvė!
Tyla
FOJERBACHAS (žvitriai ir virtuoziškai
demonstruoja įvairias situacijas). Kėdė, štai taip: parkas vėlų rudenį. Lapai
krenta. (Vaizduoja kretančią seną damą ant parko suolelio) Štai aš sėdžiu
su savo laikrodžiu rankoje. Egzekucija! (Vaizduoja nusikaltėlį, kuris, pririštas
prie kėdės, susmunka po šūvių) Klausykla. (Klūpo kaip nuolankus atgailautojas
ant kėdės, sunėręs rankas virš atlošo) Kalėjime. (Greitai kilsteli kėdę
aukštyn ir žiūri pro atlošo virbus) Salone. Pokalbis. (Vaidina poną,
galantiškai laikantį kavos puodelį, gyvai gestikuliuoja, išlaistydamas kavą)
Sostas. (Atsisėda iškilminga poza ant kėdės atlošo) Prieglaudoj. Paskutinė
sulaužyto gyvenimo stotelė. (Tupi susirietęs ant kėdės, apleistas, beviltiškas
žmogiškas ryšulėlis)
Asistentas dabar jį įdėmiai stebi
FOJERBACHAS. Kaip jūs sakot?
ASISTENTAS. Aš nieko nesakiau. Aš sužavėtas
žiūriu.
FOJERBACHAS. Rasiną reikėtų vaidinti sėdint,
rašė kažkada vienas protingas žmogus. Gryna tiesa!
ASISTENTAS. Kas?
FOJERBACHAS. Aš sakau: gryna tiesa!
ASISTENTAS. Mano aktoriai nesėdėtų. Man tai atrodo
klaidinga.
FOJERBACHAS. Tu sėdi ir visi kiti tragedijos
personažai taip pat sėdi. Rutuliojasi visa drama, tarsi tai vyktų salone, lengvo
pašnekesio maniera, lengvabūdiškai, aistros, žinoma, kunkuliuoja, bet jos paslėptos,
ne paviršiuje.
ASISTENTAS. Pas mane kiekvienas aktorius turėtų
vaizdo kamerą ir nuolatos filmuotų save.
FOJERBACHAS. Hipolitas prie arbatos stalelio,
Mitridatas... Berenikė paima saldainį, Hektoras šnekėdamas pakelia taurę šerio...
labai gerai!
Mons fils, ne parlons plus
d'une mère infidéle,
votre pètre est content, il connait votre zèle,
et ne vous vetra point affronter de danger
qu'avec vous son amour ne veuille partager*.
Asistentas toliau nebesiklauso, jis vėl
skambina telefonu
FOJERBACHAS. Jums keista, kad aš turiu tokį
gražų, neįprastą laikrodį. Tai palikimas. Jūs tik pažiūrėkit! (Nori parodyti
kišeninį laikrodį Asistentui)
ASISTENTAS (skambindamas telefonu). Gražus.
FOJERBACHAS. Jis sustojo, kai mirė mano motina, ir
šeimoj sakoma, kad jis visada sustodavo, kai mirdavo jo savininkas. Nors tai ir vyriškas
laikrodis, mano motina, nepaisant to, nešiodavosi jį visad su savimi.
ASISTENTAS (nesiklausydamas). Aš dabar
skambinu telefonu.
FOJERBACHAS. Jūs skambinate ponui Letau? Aha,
priminkite jam apie mūsų susitarimą, apie laišką, kurį aš jam parašiau. Ir,
žinoma, dar apie tai, kad jis man atsakė, labai maloniai, labai mandagiai, taip, tiesiog
draugiškai atsakė! Kad aš čia atvykau jo pageidavimu, dėl bandymų. Jis norėtų kiek
atsipūsti. Bet tegu žino, kad aš čia esu pagal susitarimą, ir, beje, minutės
tikslumu! Bet man tai neturi reikšmės, jei kiek ir palauksiu. Perduokit jam tai!
ASISTENTAS (vis dar prie telefono).
Nusiraminkite gi pagaliau. Aš kalbuosi ne su ponu Letau.
FOJERBACHAS. Gerai, gerai, gerai.
Tyla
Asistentas padeda ragelį
Tyla
FOJERBACHAS. Jei aš galėčiau jums duoti gerą
patarimą...
Į viršų
4
FOJERBACHAS. Jūs juk tikriausiai norite tapti
režisierium?
Asistentas tyli
FOJERBACHAS. Jums labai pasisekė, kad galite
dirbti ir mokytis pas tokį labai gerą režisierių. Aš neklausiu, kaip jums tai pavyko!
Tai didelis privalumas! Yra daugybė talentingų jaunų žmonių, kurie aistringiausiai
trokštų būti jūsų privilegijuotoje vietoje, jie netgi būtų pasiruošę dėl to bet
ką paaukoti. Visi norėtų būti režisieriais! Režisierius, nematomas scenos vyksmo
vairininkas – tai kažkas didingo, nuostabaus! Ne tiesa?
ASISTENTAS. Taip.
FOJERBACHAS. Bet jūs juo nebūsit! Jūs žlugsit!
ASISTENTAS. Ačiū.
FOJERBACHAS. Aš patariu jums, pasiduokit! Tegu tai
įvyksta anksčiau, kol tai jums netapo katastrofa! Aš nežinau, ar jūs turite talentą,
ko gero, turite šiek tiek talento – paprastai kiekvienas žmogus, kol jis jaunas, turi
kokį nors talentą. Labai trumpam laikui jaunystės akyse blyksteli kažkas ypatinga. Bet
tai greitai pranyksta. Gali būti, kad jūsų talentas tvers kiek ilgėliau, taigi jūs po
savo pirmosios menkos sėkmės net įtikėsite, jog galėsite juo pasikliauti visą savo
gyvenimą. Ar jau kada statėte?
ASISTENTAS. Taip. Ir ką?
FOJERBACHAS (triumfuodamas). Jūs esat per
silpnas! Tai aš pastebėjau jau po pirmųjų mūsų pažinties akimirkų. Rankos judesys,
kai jūs pasakėte: „Čia“. Šitą rankos judesį aš puikiai pažįstu. Jau
dvidešimt metų man pažįstamas šitas judesys. Tada aš kaip jaunas aktorius buvau
pakviestas dirbti į Hanoverį. Ten buvo ir Letau. Jūs jį imituojate, pone Asistente!
Jūs imituojate jį tiesiog fatališkai. Kaip jūs atsisėdote priešais mane po pokalbio
telefonu! Pusiau gulom įstrižai atsidrėbėte ant apmušalų, užmetęs ranką ant
atkaltės – Letau! Viskas kaip Letau! (Perdėtai juokiasi) Dabar jūs pats tame
krėsle. Jūs tikriausiai mielai atsitiestumėt, bet jūs to negalit, nes aš atkreipiau
dėmesį į jūsų laikyseną ir dabar bijotės, kad taip man pasiduosit, jei dabar imsit
ir atsitiesit: vėl silpnybė! Provokuojantis j o gestų, j o pozų atsainumas, iš kurių
visuotinai atpažįstamas kaip tik jis, vertinamas kaip jo vidinės nepriklausomybės,
originalumo, jėgos ir – aš tai sakau labai labai atsargiai – arogantiškumo
ženklas. Tačiau jumyse – tik kaip paikos manieros! Jūs silpnas, jūs slapstotės už
jų! Aktorius, kuriam, galimas daiktas, teks dirbti su jumis, pastebės tai išsyk, ir jei
tik jis nebus toks pats baugštus pradžiokas kaip jūs, su jumis baigta. Jūs niekad
nebūsit režisierium! (Pakeisdamas toną) Kam jūs, beje, skambinot?
ASISTENTAS. Tai erzina jus?
FOJERBACHAS. Jūs informavot apie padėtį?
ASISTENTAS. Padėtį?
FOJERBACHAS. Turiu omeny... aš manau... (Staiga
susijaudina, mosuoja rankomis)
ASISTENTAS. Aš kalbėjausi su savo drauge, jei jums
rūpi žinoti.
FOJERBACHAS. O, o, tai visai kas kita. Beveik taip ir
pamaniau, kai nugirdau žodį „zuikutis“. Toks žavus, mielas žodelis, skirtas
mylimai personai.
ASISTENTAS. Iš kur jūs tai ištraukėte? To aš
niekad nesakiau.
FOJERBACHAS. „Zuikutis“. „Zuikutis“. Aš taip
nugirdau.
ASISTENTAS. Tai ne mano stilius!
FOJERBACHAS. Jums reikėjo gražuolę nuraminti.
ASISTENTAS. Taip. Juk, regis, čia užtruksim kiek
ilgėliau. Deja.
FOJERBACHAS. Gražuolė laukia jūsų kavinėje?
Asistentas neatsako
FOJERBACHAS. O prie gretimo staliuko, ko gero, sėdi
patrauklus tipas ir taikosi prisigretinti... Jis turi daugiau nei jūs laiko „zuikučiui“...
ASISTENTAS. Liaukitės su šitom nesąmonėm.
Fojerbachas ironiškai ir atsainiai
mosteli ranka
ASISTENTAS. Kalbėjomės apie palėpę.
FOJERBACHAS. O, bendrą?
ASISTENTAS. Tiesą pasakius, aš turėjau išeiti. Po
dviejų valandų jos nebebus.
FOJERBACHAS. Moters? Palėpės? Ar vienos ir kitos?
ASISTENTAS (pyksta). Baikime šitą temą!
Į viršų
5
FOJERBACHAS. Vienas laukimas! Vienas laukimas!
Žmonės stovi patamsyje ir laukia. Ar kada vėl prašvis? Šventikas išplėšia aukoms
tvinksinčią širdį ir laiko ją iškėlęs į juodą dangų.
ASISTENTAS (šaukia aukštyn scenos darbininkams,
triukšmingai stumdantiems baldus). Nekelkite tokio triukšmo scenoje!
FOJERBACHAS. Kai kurie režisieriai verčia
specialiai laukti, taip pat ir per repeticijas. Aktorius nori dirbti, nori parodyti, ką
jis apgalvojo per naktį, ką naujo atskleidė savo vaidmeniu, o režisierius verčia jį
laukti. Jis liepia pasirodyti kitą popietę, ir vėl neateina. Režisierius aiškina,
esą jis dabar dirba su kita scena, nusiteikęs visai kitkam, gerai, bet, nepaisant to,
vis tiek liepia būti! Jis niekada nėra laisvas! Jis niekad negali pasišalinti. Jis
ateina ir laukia ir pasiunčiamas šalin – jam nevalia į sceną, jis negali
pasišnekėti su režisierium. Taip tęsiasi savaitę, kol jis galutinai pakrinka ir
praranda saugumą. O tada režisierius ateina ir po pirmos sėkmingos repeticijos aktoriui
sako: tu buvai dieviškas! Kaip tik šios frustracijos aš ir laukiau iš tavęs šioje
scenoje! Jei tai veda prie tokio rezultato, tada aš nelaikau to tyčiojimusi: tada vadinu
tai genialumu. Bet taip elgtis gali tik didis menininkas, kuris ne taip kaip jūs
kūrybiško elgesio su žmonėmis srityje tėra pradedantysis.
Tyla
FOJERBACHAS. Aktorius privalo savo jau įvairiopai
išbandytus efektus užmiršti! Jis turi pamiršti savo įgūdžius! Jis turi pamiršti
savo kalbą! Žodžius ir žodžių reikšmes! Kalba, kuri sklinda iš jo lūpų, turi
būti jam svetima, nesuprantama, tarsi jis staiga imtų šnekėti kiniškai, tarsi jo
lūpos šnekėtų kalba, kurios jo protas nesuvokia! Jis turi prarasti savo įsitikinimus!
Jis turi pamiršti viską, ko yra išmokęs! Ir tai, ką yra patyręs, turi pamiršti, ir
tai, ką manosi tikrai žinąs – viską turi pamiršti! Ir visą psichologiją su jos
tariamai tokiais nepajudinamais dėsningumais, kuriais taip mielai remiamasi! Būtent
psichologija, pone asistente, yra mūsų amžiaus maras! Privalai tapti absoliučiai nieko
nežinantis ir pats sau svetimas! Ir tada, mano drauge: didžioji tuštuma! Tiktai tada
gali aktorius, antrasis Parcifalis, nukreipti savo žvilgsnį į visus reiškinius –
visus neregėtus kaip pirmąją sukūrimo dieną, visus nepalyginamus! Bet šioje
stadijoje kartais suima neviltis. Stovi bejėgiškai scenoje, kaip žmogus, kuris niekad
nėra joje stovėjęs. Tačiau, jūs matot, kad ir kaip ten būtų, aš jau esu pasiekęs
didelių dalykų: mano Empedoklis, mano Tasas, mano Edipas – tai juk iš tiesų buvo
didinga! Aš jau buvau kartą malonėje, ir malonės aš negaliu netekti. Ko gero, jus
glumina žodis „malonė“?
ASISTENTAS. Visiškai ne.
FOJERBACHAS. Tai – religinė sąvoka, ir aš ją
vartoju kaip tik šia prasme.
Į viršų
6
ASISTENTAS. Mane glumina tai, kad aš dar niekad
nesu girdėjęs apie jus, jei jau jūs esat toks garsus.
FOJERBACHAS. Kiek laiko jūs esate teatre?
ASISTENTAS. Penkeri metai.
FOJERBACHAS. Ak, štai kaip, ak, taip! Aš pamirštu,
koks jūs esate jaunas. Per šiuos penkerius metus, aš, tiesa, nevaidinau. Aš jau net
septyneri metai nevaidinu!
ASISTENTAS. Jūs septynerius metus nevaidinote?
FOJERBACHAS. Ar jūs neskaitote? Ar niekad nematėte
fotografijų tų spektaklių, kurie buvo rodomi iki jūsų laikų? Apie mane būdavo
dažnai kalbama ir aš buvau daug fotografuojamas.
ASISTENTAS. Kuo gi jūs užsiėmėte tuos septynerius
savo nebuvimo metus?
FOJERBACHAS (nusigandęs, ginasi). Tai nieko
nekeičia! Tai nieko nekeičia! Nesąmonė! Tokiu klausimu jūs negalite manęs įžeisti!
ASISTENTAS. Aš to visai ir nenorėjau.
FOJERBACHAS. Kurgi ne, kurgi ne, kurgi ne! Jūs
norėjot sumauti mane savo stačiokišku šiurkštumu!
ASISTENTAS. Aš juk tenorėjau paklausti.
Nesijaudinkit jūs taip.
FOJERBACHAS. Aš per šituos septynerius metus...
padariau pauzę.
ASISTENTAS. Keista.
FOJERBACHAS. Kas čia keisto?
ASISTENTAS. Na taip, tai neįprasta, septyneri metai!
Aš turiu galvoje, sava valia!
FOJERBACHAS (įtūžęs). Jūs begėdiškas
storžievis!
ASISTENTAS. Na taip, žinoma, esama aktorių, kurie
pasirenka kitą profesiją ar pasišvenčia kokiai socialinei veiklai, kadangi aktorystė
jų nebepatenkina. Tačiau tada po septynerių metų jūs nebenorėtumėte grįžti į
sceną.
FOJERBACHAS. „Nebepatenkina“.
ASISTENTAS. Ką nors kita veikti, pasirinkti kitą
profesiją.
FOJERBACHAS. Aktorius: nepatenkina! Rašau šešetą!
ASISTENTAS. Juk yra daugybė kitų profesijų.
FOJERBACHAS. Tai kokia veikla jūsų būtų
įvertinta „patenkinamai“, o gal netgi „gerai“ arba „labai gerai“?
Vaistininko?
ASISTENTAS. Nebūtinai vaistininko.
FOJERBACHAS „Nepatenkina“! Politiko?
ASISTENTAS (atmeta). Na politiko!
FOJERBACHAS. „Nepatenkina“! Mokytojo?
ASISTENTAS. Geriau jau ne.
FOJERBACHAS. „Nepatenkina“! Urvų tyrinėtojo?
ASISTENTAS (juokiasi). Per tamsu.
FOJERBACHAS. „Nepatenkina“! Programuotojo?
ASISTENTAS. Dėl Dievo meilės!
FOJERBACHAS. „Nepatenkina“! Lenktynininko?
ASISTENTAS. Galimas daiktas.
FOJERBACHAS. Galimas daiktas reiškia „nepatenkina“!
Biržos maklerio?
ASISTENTAS. Deja, ne.
FOJERBACHAS. Taigi: „nepatenkina“! Kriminalisto?
ASISTENTAS. Taip, bet policija...
FOJERBACHAS. „Nepatenkina“! Matote! Visos
profesijos nepatenkinamos! (Juokiasi)
ASISTENTAS (staiga kandžiai). Taigi kur jūs
buvote tuos septynerius metus?
FOJERBACHAS. Ko gero, jūs norite išreikšti tuo
įtarimą, kad buvau suimtas? Kad čia esama kokios juodos dėmės? Kas nors kriminalinio?
Nusižeeengimas? O gal net nusikaltimas?
ASISTENTAS. Ne, ne, ne.
FOJERBACHAS. Ar aš buvau ne kalėjime? Aš per
šituos metus...
ASISTENTAS (stabdo jį). Nagi tiek to!
FOJERBACHAS. Ne. Aš pateiksiu ataskaitą, nors ir
neprivalėčiau to daryti. Jūs nesate autoritetas. Jūs juk čia sėdite tik užimdamas
vietą. Aš šnekuosi su jumis tik todėl, kad šiaip nuobodžiaučiau. Norėčiau jus
pamokyti! Per šituos septynerius metus aš stebėjau gyvenimą, mane užgriuvo daugelis
dalykų, ir aš visa tai priėmiau. Jums nereikėtų apie viską taip iš tarpdurio
spręsti, jaunasis asistente! Pravėrei duris: talentas. Pravėrei kitas: kriminalas. Dar
kitas: buka kasdienybė. Dar vienerias: suniokotas gyvenimas. Atveri užveri duris ir
greit konstatuoji, kas ten už jų.
ASISTENTAS. Aš nesuprantu, durys...
FOJERBACHAS. Ak, duris turiu galvoj tik metaforiškai.
Dramblio kaulo baltumo duris.
ASISTENTAS (žiūri į Fojerbachą, tarsi dabar
jį būtų supratęs). Ak, taip.
FOJERBACHAS (susinervina). Argi neturi
gyvenimas, gyvenimo kelias duobių? Stulbinančių šuolių ir netikėtumų – visko, ko
teatro pjesėje paprastai nebūna! Argi aš negalėčiau turėti apakusio brolio, eiti su
juo į kalnus, septynerius metus, kad galiausiai nukaktumėme į Veneciją? Arba: ar
negali būti taip, kad aš septynerius metus praleisčiau komos būsenoje, vos
tealsuodamas? Arba kad turėčiau man brangią ir atsidavusią žmoną, su kuria
keliaučiau po įvairias šalis, kad ji jas pamatytų prieš tai, kol jai dings atmintis
ir ji nugrims į bekūnę tamsą. Gali būti visko, pone asistente!
Į viršų
7
FOJERBACHAS. Bet dabar aš esu čia! Mane šaukia
ir traukia vėl išeiti į sceną, aš karščiuoju tuo! Aš netgi susitaikau su tuo, kad
esu kviečiamas čionai pabandyti, tarsi manęs nežinotų, tarsi būčiau koks
pradedantysis. Juk kaip pradedantysis privalai palikti labai gerą įspūdį. Su skausmu
prisimenu anuos laikus. Tada atvykęs norėjau atlikti Brechto zongą, tokį labai kandų,
kritišką kūrinį, o ir dariau tai, kol režisierius pertraukė mane ir tarė: pone
Fojerbachai, ar kaip jus ten vadina, tai, ką jūs čia pateikiate, varo man nuobodulį.
Padarykit gi po kiekvienos eilutės mažą šuoliuką. Aš atsakiau: ne, aš po Brechto
eilutės nedarysiu jokio šuoliuko, kadangi man kiekviena eilutė pernelyg svarbi. Jis
tarė: o man svarbu šuoliukas! Ir ką gi, galiausiai aš padariau tą šuoliuką! Tokius
šuoliukus tuomet privalėjau dar ne kartą daryti. Vieni šuoliukai, vėl ir vėl
šuoliukai! Dabar tai praeity, dėkui Dievui, tai praeity. O ką kiti kolegos yra patyrę,
apie tai jau geriau patylėsim.
Tyla
FOJERBACHAS. Nemaloniausia esu girdėjęs iš
kolegos, kuris kaip emigrantas gyveno Amerikoj. Jis per begalinius vargus ir
tūkstančiais gudrybių sutarė dėl bandymų pas vieną garsų režisierių. Pas Orsoną
Velesą. Taigi jis prisistatė. Garsus režisierius nužvelgė jį. Jie persimetė pora
žodžių, tada jis išsivedė jį iš kambario, koridoriais, atidarė vienas duris. Tai
buvo tualetas. Jis paliko stovėti aktorių prie sieninės kriauklės, o pats užsidarė
tualeto kabinoje. Iš vidaus aktoriui sušuko: GO ON!
Tyla
FOJERBACHAS. Kaip jums tai atrodo?
ASISTENTAS. Nehigieniška.
FOJERBACHAS (susijaudinęs). Ak, jums tai
atrodo juokinga! Aha! Tada aš jus kiaurai matau! Ir tada puikiai suprantu, kodėl jūs
esate čia! Jūs esate čia, kad man pateiktumėt tokį atsakymą! Šitą bjaurų ir
pasišlykštėjimą keliantį epizodą papasakojau ne atsitiktinai.
ASISTENTAS. Iš kurgi jums šovė tokia mintis? Aš
sėdžiu čia ir laukiu, lygiai kaip ir jūs. Manot, man tai teikia malonumą?
FOJERBACHAS. Tai buvo ne pirmas begėdiškas ir mane
provokuojantis atsakymas! Bet aš tramdau nervus! Taip.
Ilga tyla
FOJERBACHAS. Aš deklamuosiu Tasą, monologą iš
ketvirto veiksmo.
BALSAS IŠ GARSIAKALBIO. Šuo atgabentas.
FOJERBACHAS. Aš deklamuosiu Tasą, monologą iš
ketvirto veiksmo. Tasą esu vaidinęs du kartus. Pirmąjį – dar labai jaunas Koburge.
Tąsyk dar visai nesupratau giliosios pjesės problematikos, sąsajų su mano gyvenimu ir
kančiomis. Buvau tik apsvaigintas kalbos, nuostabių eilių! Jaunas, žavingas, nuovokus
vaikinas... kodėl tampama aktorium? O paskui dar kartą, brandesnio amžiaus. Tai buvo...
tik pažiūrėkite... tai buvo prieš septynerius metus! Tąsyk apie tai labai daug buvo
kalbėta, o ir parašyta – o taip, o taip! Aš visa tai perskaičiau. Daug vandens
nutekėjo, tačiau niekas neprigėrė.
ASISTENTAS. Vandens?
FOJERBACHAS. Taip tik sakoma, tik toks posakis! Tai
buvo nuostabu! Susipynė susižavėjimas ir šiurpulys, kaip visada didelių įvykių
akivaizdoj! Aš pats jaučiau, nuo pat pirmo akimirksnio. Plyksteli iš viršaus šviesa,
viskas galvoje tampa akinamai skaistu.
ASISTENTAS (juokiasi). Jūs labai juokingai
tai išreiškiate.
FOJERBACHAS. Nejau?
ASISTENTAS. Taip, man taip atrodo. Jūs tai dabar
vertinate kaip sėkmę, ar ne?
FOJERBACHAS (sutrikęs, prieštaraudamas). Ką
j ū s suprantat!
Tyla
FOJERBACHAS. Dabar, po to, kai parašiau laišką
ponui Letau, perskaičiau veikalą iš naujo, o tada dienas ir naktis dar kartą
skaičiau, studijavau visą draminę literatūrą, klasikinę, taip pat ir
naujesniąją... Tai buvo sukrečiantis dalykas! Nepaprastas, visą kūną kaustantis,
grandiozinis spektaklis mano galvoje! Nenorinti pasibaigti drama apie žmogaus didybę ir
skurdą! Jūs žinote „Žvarbiąją naktį“?
ASISTENTAS. Ne.
FOJERBACHAS. Ar žinote „Pipa šoka“?
ASISTENTAS. Ne.
FOJERBACHAS. O „Vasantaseną“, vadinamą ir „Moliniu
vežimėliu“?
ASISTENTAS. Kaip? Ne.
FOJERBACHAS. „Žilį ir Žaną“? Šventosios
Joanos susitikimą su pabaisa Žiliu de Rė?
ASISTENTAS. Ne.
FOJERBACHAS. „Vargšą pusbrolį“?
ASISTENTAS. Barlacho, tą esu girdėjęs.
FOJERBACHAS. „Audrą“, Halbės?
ASISTENTAS. Ne.
FOJERBACHAS. „Ir ateina ledų pardavėjas“?
ASISTENTAS. Ne.
FOJERBACHAS. Jūs galite sakyti ir „The Iceman
cometh“.
ASISTENTAS. No, sorry.
FOJERBACHAS. „Vargą dėl proto“?
ASISTENTAS. Nežinau.
FOJERBACHAS. „Periklį“?
ASISTENTAS. Ne.
FOJERBACHAS (vaizduoja galutinai priblokštą).
Tai Šekspyro! Jūsų asistento puikybe! Keliaukite jūs namo! Jūs čia tuščia vieta!
Eikite ir verčiau imkitės importo–eksporto!
ASISTENTAS (juokiasi). Apie tai aš jau
svarsčiau.
FOJERBACHAS. Nuginkluojantis atsakymas. Jūs man dėl
to darotės beveik simpatiškas.
Į viršų
8
FOJERBACHAS. Man regis, jums vis dėlto trūksta
tam tikro nuoseklumo – jūsų elgesiui ir jūsų charakteriui. Tačiau be to jūs
negalėsite verstis profesija, kurią esate pasirinkęs. Aš esu ekstremaliai kitoks. Jūs
nežinote nė vienos pjesės ir vis dėlto norite būti šitoje šventoj vietoj, teatre.
ASISTENTAS. Teisybė. Pjesės manęs nedomina.
FOJERBACHAS. Tada jums jūsų meninėms pratyboms
nereikalingi ir aktoriai?
ASISTENTAS. Tiesa!
FOJERBACHAS. Nei poeto! Nei aktoriaus! Cha!
ASISTENTAS. Aš kalbu apie šiandienį teatrą. Jis
emancipuotas nuo vadinamųjų draminių modelių.
FOJERBACHAS (nukreipdamas kalbą). Ar tik ten
aš matau ne Letau?
ASISTENTAS. Šiandieniame teatre daugiau nebebus
reikalaujama, kad aktorius elgtųsi taip, tarsi jis būtų kas kitas. Tai mes jau esam
praėję.
FOJERBACHAS. Kas kitas?
ASISTENTAS. Karalius. Hamletas. Patsnežinaukas. Jis
privalo būti tik jis pats.
FOJERBACHAS. Aha!
ASISTENTAS. Jokio apsimetimo!
FOJERBACHAS. Tai koks gi aš esu, jūs, jaunasis
tamsuoli?
ASISTENTAS. Tekstai reikalingi teatrui kaip realybės
medžiaga.
FOJERBACHAS. Tai vis dėlto kalba!
ASISTENTAS. Nebūtinai!
FOJERBACHAS. Kaip jūs įsivaizduojate idealų
sceninį įvykį?
ASISTENTAS. Pavyzdžiui: kas nors sėdi scenoje ir
valgo makaronus.
Tyla
FOJERBACHAS. Ir toliau nieko?
ASISTENTAS. Sėdi ir valgo makaronus.
FOJERBACHAS. Ir ką tai reiškia?
ASISTENTAS. Nieko! Visiškai nieko! Absoliučiai
jokios prasmės! Jis paprasčiausiai valgo.
FOJERBACHAS. Alkanas?
ASISTENTAS. Aš nežinau.
FOJERBACHAS. Bet aš noriu žinoti! Aš pirmiausia
privalau pasakyti, kad kaip tik tai yra esminis skirtumas: jei šitas ponas makaronų
valgytojas nėra alkanas, tai yra apsimetimas ir atitinkamai tik meninės pratybos.
Tačiau jeigu alkanas, jis tiktai tenkina elementarų poreikį. Žinoma, tas nealkanas
ponas makaronų valgytojas alkį galėtų juk s u v a i d i n t i! Bet juk tai būtų
visiškai priešinga jūsų makaroniniams sumanymams, jeigu teisingai jus suprantu.
Prie režisieriaus pulto asistentas drožia pieštukus ir
nieko nebeatsako. Fojerbachas pašaipiai jį stebi, žymisi pastabas
FOJERBACHAS. Aš žinau, ką jūs galvojate, pone
Asistente! Jūs galvojate:
„Aš čia, kad poną Fojerbachą ištestuočiau,
nes, regis, už nervus jo daug neduočiau.
Šešerius metus nebuvo niekas jo sutikęs,
Per tuos metus jis buvo dvasiškai pakrikęs.“
Ar ne tiesa, juk jūs taip galvojat? Ar tai reiškia
– „be atsako“? Aš būčiau linkęs tam pritarti. „Be atsako“.
ASISTENTAS (pašaipiai). Dailiai surimuota.
FOJERBACHAS. Viską, ką aš darau, darau su
didžiausiu intensyvumu, prieidamas iki kraštutinumo, kokio jūs, ko gero, negalite nė
įsivaizduoti. Aš galiu sau ne tik įsidrėksti odą pjaudamas kišeniniu peiliuku; aš
pjaunu giliau, kol galiausiai visai nusipjaunu rodomąjį pirštą.
ASISTENTAS. Štai kaip?
FOJERBACHAS (išsigąsta). Čia tik kaip
pavyzdys, tik kaip pavyzdys.
BALSAS IŠ GARSIAKALBIO. Šuo atgabentas.
FOJERBACHAS. Scenoje man kartą yra taip nutikę, tai
komiškas atsitikimas, aš dar ir šiandien nusijuokiu: režisierius reikalavo, kad
palypėčiau laipteliais tris pakopas, kai baigiu sceną su Dezdemona, ten dar kartą
apsisukčiau ir vėl grįžčiau atgal ir išeičiau į kitą pusę. Kas ten per šuo?
ASISTENTAS. Nesvarbu, nesvarbu.
FOJERBACHAS. Tačiau aš palipau ne tik tas tris
pakopas, bet ir ketvirtą, ir penktą, aukštyn per visą laiptų karkasą! Jūs juk
žinote, kuo baigiasi laiptai teatre – niekuo! Tai tik pastoliai, tariami laiptai. Visi
ėmė šaukti: sustok! Sustok! Viena laimė, kad versdamasis žemyn nenusilaužiau
sprando. (Garsiai juokiasi)
ASISTENTAS. Keista.
FOJERBACHAS. Mes taip juokėmės, taip juokėmės!
Jūs išeinate?
ASISTENTAS (pakilęs eina scenos link). Kurgi
dabar tas šuo? Juk kažkas turi pagaliau pasirūpinti tuo prakeiktu kiemsargiu!
Nieko iš scenos personalo nematyti
ASISTENTAS. Kurgi jie visi?
FOJERBACHAS. Bet jūs negalite paprasčiausiai iš
čia išeiti.
ASISTENTAS. Ar aš esu jūsų sargas?
FOJERBACHAS (išsigandęs). Ne, mano sargas
jūs nesat! Dėl Dievo meilės! Ne! Ir kaip jums tai šovė į galvą? Kad man reikėtų
sargo! Ko gero, jūs norite nueiti viršun pas poną intendantą, poną Letau, ir jam
pasakyti, kad mes čia jau ilgai jo laukiam. To jūs neprivalote daryti! Aš esu labai
kantrus! (Šaukia į viršų) Mano kantrybė begalinė! Juk pas jus visur įtaisyti
mikrofonai ir tikriausiai vaizdo kamera, kuri mus stebi. Ar visa tai po repeticijos
išjungiama, kad ponas Letau turėtų kiek ramybės, aš visai galiu suprasti. Vien
teatras ir teatras, visą laiką – teatras! Jis pabunda ir galvoja: teatras, o juk
tikriausiai mieliau būtų linkęs atsidurti gyvenime, todėl išjungia prietaisus. Kai
tampa visai tylu, teatras miršta, sugrįžta gyvenimas. (Šaukia į viršų) Mano
kantrybė yra beribė! Ar jis mane išgirdo?
ASISTENTAS. Manau, kad ne.
FOJERBACHAS. Kaip tylu! Įsiklausau: kaip rašalas
juoda tyla.
Kaip neįtikėtinai tylu! Aš nusiausiu batus, kad
nesigirdėtų mano žingsnių. Nes mano žingsniai trukdytų. Nes juk mano žingsniai –
jei būčiau apsiavęs batais – dundėtų kaip griausmas! (Jis nusiauna batus,
pastato juos vieną greta kito ant rampos. Žengia keletą žingsnių, negirdimai
vaikštinėja ratu vienomis kojinėmis) Manoma, kad tik gamtoje, gamtos vienatvėje
galima patirti giliausią tylą... dykumoje. Aš pažįstu dykumą, esu bridęs per gilų
smėlį, kuris sulig kiekvienu žingsniu apsemia kulkšnis – ir ten bandžiau eiti vis
tolyn ir tolyn. Bet šią giliausiąją tylą gali pajusti ir teatre, kartais netgi visai
nereikšmingame spektaklyje, salėj sėdi tūkstantis žmonių, tūkstantis ar dar
daugiau, aktorius padaro judesį ranka ar ištaria frazę, vienas žvilgsnis, pauzė, ir
staiga ši didžioji tyla jau čia – stalaktitų olos tyla, visa apimanti tyla.
Tūkstantis žmonių tamsioje žiūrovų salėje. Tokia akimirka tarsi sustabdo laiką. Sitit anima mea Deum, Deum vivum** – g y v o
j o Dievo! Nagi pasakykite, pone Asistente, ar ne mes patys susigalvojame mūsų Dievą
ten, aukštybėje? O kaip jūs atėjote į teatrą?
ASISTENTAS (nesiklausęs jo). Aš?
Į viršų
9
Šuo perbėga skersai sceną gilumoje
FOJERBACHAS. Papasakosiu jums, kaip aš čia
atėjau. Mes juk jau laukiame daugiau nei valandą, ir lauksime dar ilgiau. Man buvo
septyneri. Aš buvau ganėtinai vienišas vaikas. Prisimenu save vieną šaltą
sekmadienio popietę, atėjusį su teta į šaulių namus, ne, ne tam, kad pašaudyčiau,
nes to aš nemėgau. Visi berniukai juk trokšta šaudyti, nori nukreipti į ką nors
revolverį ir pykštelėti! Aš, aš niekad to nenorėjau! Tuose šaulių namuose kartais
būdavo vaidinamas teatras, tai būdavo gastrolės, ir tą sekmadienio popietę buvo
rodomas vaikiškas spektaklis. Aš buvau sukrėstas, buvau sužavėtas, sklido žydra,
paslaptinga šviesa; staiga pasirodė figūra, ji buvo labai didelė ir visa auksinė –
aš pavydėjau visiems, kurie ten, viršuje, vaikštinėjo šen ir ten ir kalbėjo, ir
juokėsi, o vienas netgi galėjo skraidyti ore pirmyn ir atgal! Aš paklausiau tetos, kuri
buvo nupirkus man bilietą: o kiekgi reiktų sumokėti, kad galėtum būti ten viršuje ir
kalbėti, ir skraidyti? Ji nusijuokė ir pasakė: nieko, nieko, mažasis kvailiuk,
kainuoja tik žiūrėjimas. Aš tuo nepatikėjau. Ji, aišku, neturi tiek daug pinigų,
galvojau. Ji buvo jauna siuvėja, viena iš tų netekėjusių tetų, kurios sekmadieniais
pasiima mažuosius savo sūnėnus ir su jais eina į pramogų vietas, kad suteiktų jiems
džiaugsmo. Tai yra jų gyvenimas, kito jos neturi. Galbūt jūsų vaikystėje tokių
tetų jau visai ir nebebuvo, tų mielų, kuklių ir kartais įnoringų būtybių, kurios
savo sąžiningomis kojomis ėjo joms lemtu keliu ir per savo gyvenimą niekad
nesitikėjo, kad kas nors atsigręš joms įkandin ir jas maloniai nužvelgs. Taip, nuo
tada aš tapau aktorium, ir už tai sumokėjau visu savo gyvenimu. Na, o jūs?
ASISTENTAS. Per autostopą.
FOJERBACHAS. Kaip tai suprasti?
ASISTENTAS. Taip, per autostopą. Stovėjau prie
greitkelio ir norėjau nutranzuoti į Pietų Prancūziją. Čia vienas sustojo ir paėmė
mane, jis pasirodė esąs teatro intendantas.
FOJERBACHAS. Aha. Štai kaip.
ASISTENTAS. Aš tada net nežinojau, kas tai yra –
intendantas.
FOJERBACHAS. Taip, jam jūs, aišku, patikote? Aha!
Jūs juk ir vien išoriškai patrauklus jaunuolis. Kartais to pakanka. Šiaip ar taip, tik
kurį laiką.
Iš už kulisų energingai įeina jauna moteris, sustoja,
apsidairo, tarsi kažko ieškotų,
ir vėl pradingsta
Į viršų
10
FOJERBACHAS. Tai buvo tragiška mano gyvenimo
klaida, kad aš tikėjau, jog teatre negalioja normalaus gyvenimo apribojimai ir
suvaržymai, kad esą galima ryškiausiai, ekstremaliausiai atverti viską, kaip sakoma,
visą egzistenciją. Tačiau būtent teatre tai juk reiškia: laikytis disciplinos,
išsiugdyti discipliną! Privalai bet kokiu atveju būti patikimiausias žmogus, antraip
uždanga tuoj pat turi nusileisti.
ASISTENTAS. Be abejo.
FOJERBACHAS. Aš žinau įvairiausių pavyzdžių,
kai taip nutikdavo. Atsimenu atvejį su rožiniu „Henrike Ketvirtajame“.
Aukšta, ant medinės užtvaros nupiešta figūra,
rėmusi portalą, staiga susvyruoja ir nukrinta visai greta Fojerbacho ant grindų. Jauna
moteris neapdairiai ją stumtelėjo iš kitos pusės
FOJERBACHAS (paniškai pašokęs, šaukia
moteriai). Ko jums čia reikia?
MOTERIS (abejingai). Aš atgabenau šunį.
ASISTENTAS. Kurgi? Kurgi jis yra?
MOTERIS Šiuo momentu... nežinau. Aš ir pati
nežinau, kur patekau.
FOJERBACHAS (įgeldamas). Scenoje, maloningoji
ponia!
MOTERIS. Ačiū. Bet čia viskas taip bjauriai
atrodo.
ASISTENTAS. Kurgi tas jūsų šuo?
MOTERIS. Tai aš juk jį atsivedžiau. Bet jis dingo.
Aš jį tik kartą paleidau. Jis kažkur ten uostinėjo. Aš ir netikiu, kad jums gali
reikėti to šuns. Jo niekam negali prireikti. Man taip pat. Aš išgirdau iš vieno
kolegos, kad jūs ieškote šuns. Jis mane visą laiką tik erzino.
FOJERBACHAS (įgeldamas, Asistentui). Ir ką
jis turi mokėti, tam savo vaidmeny?
ASISTENTAS. Nieko! Visiškai nieko!
MOTERIS. Tada jis, ko gero, būtų pats tas. Jis
apskritai nieko nesugeba.
ASISTENTAS. Iš jo reikia tik vieno: jis privalo
būti kantrus. Jis bus nešiojamas. Kažkas jį vieno epizodo metu perneš per sceną ir
įmes į šiukšlių statinę.
MOTERIS. Taip. Tiek jis turbūt sugebės. Gyvulys man
vien tik nelaimes nešė. Pirmiausia taksi. Mano keleiviai nuolat skųsdavosi, kadangi jis
dvokia, ypač lietingu oru.
FOJERBACHAS. Aš irgi būčiau skundęsis.
MOTERIS. Dabar aš nebeturiu taksi, šiaip ar taip.
ASISTENTAS (šaukia). Suraskite gi pagaliau
tą šunį!
Scenos darbininkai, kurie tuo metu sugrįžo ir toliau
ardo dekoracijas, nekreipia į jį dėmesio
FOJERBACHAS. Žvėrims ne vieta scenoje.
MOTERIS. Taip. Ne.
FOJERBACHAS. Žvėrims vieta cirke. Štai iščeža
elegantiška dama į maniežą, ir pusė tuzino šunų strykteli jai iš po sijono... tik
įsivaizduokite tai! Iškrypimas! (Isteriškas juokas)
MOTERIS. Aš to neišmanau.
ASISTENTAS (scenos darbininkams). Pažiūrėkite
gi pagaliau užkulisiuose, ar dar kur! (Niekas nekreipia į jį dėmesio. Galiausiai
jis pats nubėga užkulisių link, dingsta tarp kulisų, užgriozdintų baldais)
FOJERBACHAS (nuskuba iš paskos, toliau jam
kalbėdamas). Prisimenu atsitikimą su rožiniu „Henrike Ketvirtajame“... (Dabar
abu pradingę, tik iš tolo neaiškiai tebesigirdi Fojerbacho kalbėjimas) Princas
tada stovėjo prie mirštančio tėvo lovos ir leido tarp pirštų rožinį. Gražumėlis!
Ir štai jis paėjėjo į priekį, prie rampos, ir tada ėmė spragsėti nykščiu ir
smiliumi rožinio perlus į publiką. Taip! Tai buvo režisieriaus idėja, kurios jis
užsispyręs laikėsi. Aktorius tai darė pakankamai ilgai, kol galiausiai, o kaip kitaip
galėjo būti, kažkas iš publikos šūktelėjo: liaukis! O kai kurie iš publikos
pratrūko iš to kvatoti.
MOTERIS (netikėtai palikta viena, lyg norėdama
įtikinti save). Aš esu Ilona Angermajer. Vieniša. Gyvenu Konrado gatvėje numeris
64. Jau seniai. Aštuoniolika metų. Su šunimi, taip jau išėjo. Išsiskyrusi. Kartą
jau esu galvojusi pasiskelbti laikraštyje „Alio, partneri“. (Pastebi numestus
Fojerbacho batus, tvarkingai juos pastato. Tada staigiu judesiu pabando pakelti kulisų
dalį, kurią įeidama buvo nugriovusi, ta triokšteldama nulūžta. Išsigandusi
apžiūrinėja nuolaužą savo rankoje: tai pasirodo esanti nupiešta didelė vyro galva.
Užklupta šiuo momentu staiga vėl į sceną įsiveržusio Asistento, paskui kurį seka
nesiliaujantis kalbėti Fojerbachas, skubriai slepia fanerinę galvą už nugaros)
FOJERBACHAS. ...Tada princas Henrikas liovėsi
spragsėjęs, pažvelgė žemyn į tamsią publikos ertmę ir ėmė šaukti: jūs
kiaulės! kiaulės jūs! jūs pasišlykštėtinos kiaulės! Ir taip nesiliovė šaukęs.
Čia teko nuleisti uždangą. (Sutrikęs žvelgia į Moterį, kuri keista poza sėdi
ant kėdės paslėpusi fanerinę galvą už nugaros po švarkeliu)
ASISTENTAS. Kas tai buvo? Tikriausiai Kinskis.
FOJERBACHAS. Šiaip jau didingo aktoriaus pavardės
neminėsiu. Genialus talentas ir katastrofiška disciplinos stoka! Viena vertus, publika
reikalauja įdomių aktorių, išskirtinių asmenybių, o ir režisierius, jei jis
ambicingas, trokšta jas išnaudoti, kad jo spektaklis būtų ypatingas. (Labai
susijaudinęs, kone šaukdamas) Bet tai nieko nepadeda! Nieko nepadeda! Darbas
reikalauja griežtos disciplinos! Kai kam atrodo, kad jis gali to nepaisyti, taip pat ir
tam, kad pasirodytų įdomus, įdomesnis, nei iš tiesų yra. Aš nešneku apie
pamišėlius, aš kalbu apie disciplinos nebuvimą.
Tyla. Fojerbachas bando gestais ir
judesiais demonstruoti savo disciplinuotumą
FOJERBACHAS. Norėčiau jūsų kai ko paklausti,
tik šitą klausimą norėčiau užduoti tyliai, dėl mikrofonų, kurių tikriausiai
pasiklauso, ypač jums atsakant. Kas dar buvo kviečiamas mano vaidmeniui?
ASISTENTAS. To aš nežinau.
FOJERBACHAS. Jūs juk nuolatos esate pono Letau
aplinkoj, ir juk savaime suprantama, kad apie tai buvo kalbama, ir buvo svarstymų, kurie
jus pasiekė, bent jau kaip gandai.
ASISTENTAS. Aš juk jums sakau, kad nieko apie tai
nežinau.
FOJERBACHAS. Gerai! Tvarka! Aš nepykstu ant jūsų,
man tai atrodo korektiška, netgi simpatiška, kad jūs elgiatės lojaliai, aš tam
pritariu! Bet... kodėl jūs mirkčiojat?
ASISTENTAS. Aš?
FOJERBACHAS. Ak, taip, atleiskite, dabar matau, jums
čia toks mažas nervinis tikas kairėje akyje. Lig šiol nepastebėjau, buvau per toli, o
šviesa salėje taip pat kiek blankoka. Dabar, iš arti, staiga pamaniau, kad jūs man
mirkčiojat! (Juokiasi) Menkutis defektas... muselė aky...
Tyla
FOJERBACHAS. Tymas? Amžinas jaunuolis. Tuščias.
Be skausmo. Kolvaisas? Virtuozas, išoriškai. Bilhagenas? Talentingas, taip, bet jis
švepluoja. Šnėbergas? Proto artistas. Rynas proto artistas, ir taip toliau. Yra tik
vienas vienintelis...
ASISTENTAS. Fojerbachas.
FOJERBACHAS. Nemėgstu jūsų primityvių sąmojų.
Tikitės prajuokinti. Kiurksote bufete su trečiaeiliais charakteriniais aktoriais ir
laukiat, kad nuo jūsų pastabų pratrūktų kurtinamu kvatojimu. Bet čia niekas
nesijuokia. Didis aktorius, kurį aš turiu omeny, yra miręs. Jis pražudė save
alkoholiu. Galima būtų sakyti, kad jo charakteris nebuvo priaugęs jo genijui. Jo
genijus buvo per didelis. Tokių aktorių kaip jis daugiau nebėra. Ekshibicionistai,
ekscentrikai, artistai, kurie, kaip dabar sakoma, „išstato“ savo vaidmenis.
Faktiškai jie demonstruoja tik savo tuščias personas.
ASISTENTAS. Gerai! Bet antras pagal genialumą yra
Fojerbachas.
FOJERBACHAS. Jūs vis dar manęs nesuprantate, bet
aš kalbėsiu toliau ir jūs manęs nesutrikdysit. Kas mane nuo menininkų, kuriuos jau
paminėjau, skiria – šiaip ar taip, aš juos laikau menininkais! – yra tai, kad aš
turiu VIZIJĄ ir priimu ją su kuo didžiausiu nuolankumu. Aš paklūstu. (Jis žemai
nusilenkia, sustingsta šia poza)
Tuo metu Moteriai pavyksta atsikratyti atlūžusia galva
Į viršų
11
FOJERBACHAS (nusižeminęs, Moteriai, kuri
sutrikusi baugščiai sėdi ant kėdės). Kas gi tas Fojerbachas? Kas esu aš? Aš esu
niekas. Aš nulis. Aš esu nulinis žmogus. Vakar kažkas mane užkalbino, kai
parfumerijoje pirkausi barsuko šerių skutimosi šepetėlį – šiuo požiūriu aš esu
senamadiškas, negaliu pakęsti tų įmantrybių, to pernelyg greit gatavo, visų
tų tirpių produktų, tų aerozolių. Laba diena, pone Fojerbachai. Jūs čia man? Aš
tikrai užmiršau savo pavardę, tai yra aš jos neužmiršau, bet tiesiog ji man
nebesisiejo su mano asmeniu. Ir turiu pasakyti, labai nudžiugau dėl to.
ASISTENTAS. Tai praktiška. „Mano pavardė
Kiškis...“ (Juokiasi)
FOJERBACHAS. Šaipykitės! Niekinkite mane! Manęs
tai neveikia, jei jūs iš manęs šaipotės ar šaiposi kas kitas... arba netgi publika,
kas apskritai aktoriui jau yra blogiausia. Jam tai sukelia šypseną. Jis juokias. Jis
kvatoja pilna gerkle. Jie jį apspjaudo, o jis tuo džiaugias! Jam rūpi tik tai, kad yra
žmonių, kuriuos niekina dar labiau už jį. Jis norėtų būti tasai, kurį labiausiai
niekina.
ASISTENTAS. Kas tas „jis“?
FOJERBACHAS. Jis sėdi stoty ir rankioja nutekamajam
griovy išmestas supuvusias alyvuoges, kad susikištų jas į burną. Jis nesibjauri, o
ne! Čia pasirodo išdidūs, elegantiški karininkai, buvę draugai nuspiria jį šalin:
ko čia dar reikia tam purvinam žydui! Jie jo neatpažino. Jis džiaugias dėl to. Jie
mindo jį kojomis, tai jo triumfas! Nes paukščiai jį supranta, žuvys klausosi jo. Ir
tigras, pamiršęs savo plėšrius nagus, tupi jam prie šono.
ASISTENTAS. Kas „jis“?
FOJERBACHAS (išsitraukia iš kišenės degtukų
dėžutę ir mesteli ją į orą). Tik pažiūrėkite, šen! Mažas, margas,
šokčiojantis daikčiukas!.. Ak, nukrito... (Pakelia degtukų dėžutę) Degtukų
dėžutė, kurią aš atsitiktinai turėjau kišenėje, atsitiktinai. Aš nerūkau.
Pažiūrėkite, ji tuščia, ji lengvutė. Aš mestelėsiu ją dar kartą į viršų. (Dar
kartą išmeta į orą degtukų dėžutę: dabar ji žemyn nebenukrenta) Cara sofa,
sesule! Venga! Venga! Ji skrenda! Ji kyla! (Jis pasileidžia scenoje ratu, žiūri
viršun į dangų) Ji nebegrįš! Ji skrenda!
ASISTENTAS. Geras triukas! Neblogai!
FOJERBACHAS. Štai – dabar antra! Šen, šen! Venite
qui! Mano plunksnų kamuoliukai! Čionai, mano delnai, mano rankos, tūpkite, tai
šakos! Šen, klausykit manęs! Klausykit, ką jums sakau!
Staiga pasigirsta šnaresys ir plevenimas, didelis
paukščių pulkas, šimtai paukščių apspinta Fojerbachą, kuris stovi palaimingai
šypsodamasis išskėstomis rankomis. Moteris suklumpa ant kelių, rodo ištiesta ranka
į stebuklą. Taip sustingusi ji nesujuda
iki scenos pabaigos
ASISTENTAS (bėga prie rampos). Liaukitės!
Liaukitės! Tuojau pat baikite!
Paukščiai apspinta ir jį, jis gūžiasi
ir dengiasi rankomis galvą norėdamas
apsiginti
ASISTENTAS. Šalin! Šalin! Šalin!
FOJERBACHAS. Venite! Aš noriu šnekėtis su jumis,
bjaurūs, mažučiai, mieli Dievo padarėliai, mano broliai, mano seserys. Aš trokštu
jums pasakyti, kur glūdi tikroji palaima. Tada pasirodo rūstybės pilnas brolis vartų
sargybinis ir klausia mūsų: Chi isiete voi? E nnoi diremo: Noi siamo due de vostri
frati, e cholui dirà: voi non dite vero, anzi siete due ribaldi che andante inghannando
il mondo et rubando le limosine de' poveri, andante via! E non ci apprira, e ffaràcci
istare di fuori alle neve et all' aqua, cchollo fredde e ccholla farne, infine alla notte,
allora, se nnoi tante ingiurie e tanta crudeltà e ttanti cchiommiati sosterremo
pazientemente sanza turbazioni e sanza mormorazione di lui, e penseremo umilemente e
charitativamente che quello portinaio veracemente ci chonoscha, e cche Dio il faccia
parlare cchontra nnoi: o Fratelli ucelli, ivi é perfetta letizia... E sse nnoi, pur
chostretti dalla farne e dallo freddo e dalla notte, piu picchieremo e chiameremo e
pregheremo per l'amore di Dio con grande pianto che cci apra e mettaci pur dentro, quelli
piu ischandelazzato dirà: Costori sono ghaglioffi importuni, io gli pagherò bene chom'
elli sono deghni, e uscirà fuori chan uno bastone nocchieruto, e piglieràcci per lo
cappucio e getterącci in terra e in volgerącci nella neve e batterącci a nnodo a nnodo
chon quello bastone; se noi tutte questo chose sosterremo pazientemente e cchon
allegrezza, pensando le pene di Cristo benedetto le quali noi dobbiamo sostenere per suo
amore: o fratelli, mie sorelle, iscrivi che in questro é perfetta letizia. Tad giedokite,
jūs mielieji, giedokite garbei to, kuris jus sukūrė.
Paukščiai čirškėdami išplasnoja.
Moteris pakyla ir vėl atsisėda ant kėdės kaip anksčiau
Į viršų
12
FOJERBACHAS (vis dar susigūžusiam
pritūpusiam Asistentui). Antai jūs tupite susigūžęs. Kas gi jums nutiko?
ASISTENTAS (atsitiesia, grįžta į savo vietą).
Nieko, o kas?
FOJERBACHAS. Tai senoji italų kalba! Bet aš jos
visiškai nesuprantu, aš niekad jos nesimokiau! Paslaptis tokia: kaip tik teksto
visiškai ir nereikia mokytis! Viskas savaime ateina į galvą! Tekstą mokytis: kaupimo
procesas, mechaniškas. Smegenys.
ASISTENTAS. Jūs šnekate apie teatrą, ar apie ką
jūs šnekate?
FOJERBACHAS. Jūs nepasitikit manim.
Ilga atkakli tyla. Galiausiai Fojerbachas prabyla
pusbalsiu
FOJERBACHAS. Galimas daiktas, visa tai buvo kiek
pernelyg spekuliatyvu, jūs atleiskit. Mes jau taip ilgai laukiam. Kalbama, kalbama ir
štai nuklystama, kur nuneša mintys, ir staiga visa tai tampa taip pompaaastiška.
Verčiau man reikėjo nusipirkti vakarinį laikraštį ir įsitaisyti su juo kur kampe,
kad niekam netrukdyčiau, ir skaityti laikraštį, kol čia esu. Kol mane pašauks! Bet
juk jūs matėte paukščių pulką?
ASISTENTAS. Ne. (Moteriai) O jūs, ponia
Angermajer?
MOTERIS (mosteli ranka). Aš juk tik laukiu.
Aš tik sėdžiu čia ir laukiu.
ASISTENTAS. Taip, ir, ir?
MOTERIS. Aš juk tik laukiu, aš nenorėčiau
kištis.
FOJERBACHAS. Kikilis. Mėlynoji zylė. Kryžiasnapis.
Šelmeninė kregždė ir langinė kregždė. Varna. Krankliai. Didįjį margąjį genį.
Kielė. Čiurlį. Kuosos. Tilviką. Karetaitę. Varnėnai. Kolibriai, daug kolibrių,
apspitusių mane. Pempę. Kukutį. Žvirblį. Didžiąją zylę. Šarką. Alpinės kuosos.
Suopį. Slankas. Dailuuutį dagilį. Didįjį baublį. Juodgalvę sniegeną. Strazdus.
Taip?
ASISTENTAS. Nieko nemačiau.
FOJERBACHAS. Prakaitas srūva visu mano veidu!
Prieikit arčiau, tik pažvelkit! Nusikamavau iki išsekimo, vien dėl jūsų! Tik
pagalvokite apie tai! Vien dėl jūsų!
ASISTENTAS. Dėkui.
FOJERBACHAS. Ką tai reiškia – „dėkui“? Jūs
tai sakote su ironija? Aš girdžiu, kaip jūs sakote: Dėkui! Jaunuoli! Žvaigždės
gausdamos suka apie jus ratu, ar jūs to nejaučiat? Kodėl nepakylate ir neiškeliate į
viršų rankų?
ASISTENTAS. Tai buvo originalus Fojerbachas, ar ne?
FOJERBACHAS. Aš tai s u v a i d i n a u !
ASISTENTAS (pasalom, palūkėjęs). Ak! Ir iš
kokios tai pjesės?
FOJERBACHAS. Tai aš vaidinau Ulme.
ASISTENTAS. Ulme? Taip?
FOJERBACHAS. Taip, Ulme, vadovaujant profesoriui
Boimleriui.
ASISTENTAS. Niekad nesu girdėjęs.
FOJERBACHAS. Labai išsilavinęs, malonus žmogus!
Labai įsijaučiantis, nuovokus direktorius!
ASISTENTAS. Keista. O kaip vadinosi pjesė?
FOJERBACHAS. Betgi liaukitės taip elgęsis,
liaukitės taip elgęsis!
ASISTENTAS. Aš šiek tiek pažįstu Ulmo teatrą.
Ten nėra direkcijoj jokio profesoriaus Boimlerio.
FOJERBACHAS. „Šiek tiek“ – šitų žodžių
nenoriu girdėti! Tai ištižę žodžiai! Pee-ervargę žodžiai!
ASISTENTAS. Boimlerio nėra.
FOJERBACHAS. Jis – didi, iškili asmenybė,
neprilygstama ugdant aktorių! Ateidavo kolegos – ir ne vien damos, kaip jūs, ko gero,
pamanėte, kai aš jums sakau, – jie jam bučiuodavo rankas ir netgi kojas! Ir buvo už
ką! Man jis, pavyzdžiui, pasakė: jūs esat labai talentingas aktorius, Fojerbachai,
tačiau, kad pasiektumėt iš tiesų nepaprasto, privalote priimti savo asmenybės
kondicijas, tai reiškia – kas gi ta mano kondicija? Tai reiškia, kad aš paleidau į
darbą – ir, beje, be jokio išankstinio pranešimo – Kelno teatro priešgaisrinę
įrangą. Tai reiškia, kad durininkas, kuris juk mane seniausiai pažinojo ir pro kurį
kasdien praeidavau, nieko apie tai nežinojo. Gaisrininkas taip pat! Ir jis nebuvo
informuotas. Tai reiškia – nebuvo jokio gaisro pavojaus! Nebuvo nei liepsnos, nei
dūmų, bet vanduo vis kilo ir kilo gražioje prieblandoje, degė tik avarinė lemputė.
Ji juk turi degti. Vanduo kilo ir kilo, iš pradžių žiūrovų salėje, o paskui ir ant
scenos. To aš ir norėjau pasiekti, ir profesorius Boimleris absoliučiai suprato mano
pastangas.
ASISTENTAS. Kas gi buvo tas profesorius Boimleris?
FOJERBACHAS (užsispyrusiai). Bet aš juk ką
tik sakiau! Mes labai intensyviai dirbome kartu, dėjom daug pastangų, galima būtų
sakyti, metų metus! Su jokiu kitu pacientu jis... aš neturiu omeny pacientų... aš
pasakiau „pacientu“? Ištrinkite tai, labai prašau! Aš neparuošiau žodžio. Jis
išsprūdo. Nors kaip menininkas aš esu žodžių dirbėjas – bet čia ne tai! Aš
turėjau galvoj kitą žodį, aš ieškau jo visomis savo dvasios išgalėmis. (Užsikerta,
neranda žodžio)
ASISTENTAS. Aš suprantu.
FOJERBACHAS (visai išsekęs). Prašau,
atleiskite man.
Ilga tyla
Į viršų
13
FOJERBACHAS. Ko gero, jūs tai jau žinojote.
Tikriausiai ne nuo pat pradžių, ne – žinoma, ne. Kai sugrįžau ir atlikau tą mažą
improvizaciją su kėde, tada jūs, nors ir buvot priblokštas, nesutrikote. Mano
virtuoziškumas jus pribloškė! Jūs to nesitikėjote. Sėdėjot čia po įtemptos, gali
juk būt, netgi kankinančios repeticijos ir privalėjote laukti, jūs, kaip ir aš, ir
aš jūsų visai nedominau. Šiuo požiūriu neturiu jokių iliuzijų. Aš jus įdėmiai
stebėjau. Šiaip ar taip, man labai greitai pavyko sužadinti jūsų susidomėjimą, jūs
žiūrėjote ir klausėtės manęs labai dėmesingai, galimas daiktas, su mintimi, kad
viena ar kita, kas jums pasirodė patrauklu, išsaugosit atminty ir įkomponuosite į savo
būsimą spektaklį. Sutrikęs, nustebęs jūs tapote tik tada, kai papasakojau tą
istoriją su laiptais. Ne, aš neturėjau jos pasakoti, aš nieku būdu neturėjau jos
pasakoti! Parodžiau savo silpnąją vietą, kurios dabartinėje situacijoje jokiomis
aplinkybėmis neturėčiau atskleisti. Kai jūs norėjote išeiti, pone Asistente, taip
norėjote išeiti, kad praneštumėt ponui Letau, jog aš esu nepatikimas žmogus, kad
aš, žodžiu, septynerius metus praleidau gydykloje ir esu tik dabar paleistas. Ar ne
tiesa? Tačiau man pavyko jus sulaikyti, ir mes vėl grįžom prie pokalbio, prie įdomaus
pasikeitimo mintimis. Aš turiu vaistą, kuris yra naujai išrastas ir tik neseniai imtas
vartoti. Jis slopina psichinį nestabilumą, šis vaistas mane subalansuoja. Jūs
suprantate? Tai lemiamas dalykas.
ASISTENTAS. Aš jus suprantu. Taip.
Šuva vėl išnyra, nasruose nešdamasis negyvą
paukštį
MOTERIS (šaukia). Antai kur jis!
Išsigąsta savo pačios skardaus balso ir, nenorėdama
sutrukdyti toliau kalbančiam Fojerbachui, eina kiek sugebėdama tyliau ir atsargiau per
visą sceną prie šuns,
bandydama jį prisivilioti, ir pilna baimės, kad jis vėl pabėgs, galiausiai sučiumpa
jį. Išima paukštį jam iš nasrų, švysteli šalin
Šalin nuo paukščio!
FOJERBACHAS. Arba negeras įtarimas jums kilo tik
tada, kai aš neapgalvotai papasakojau vien tam, kad jus užimčiau, – kaip aš ėmiau
iš krepšio duonos kepalą, kaip to reikalavo iš manęs režisierius, ir mečiau jį į
savo partnerį, valstybės veikėją, žinoma, nepataikydamas, ir kad tada nesilioviau
laidęs toliau, iš pradžių kitų kepalų, paskui krepšio, kėdės, visų daiktų,
kurie buvo ant scenos tarp tų menkaverčių dekoracijų, kurias ponas Miuleris-Kleinas
buvo sugalvojęs ir sumeistravęs toms gastrolėms. Ir tas susijaudinimas! Ir aš mačiau
abu ponus, kurie stovėjo gatvėje su baltais chalatais, ne tokius, kaip režisieriaus
padėjėjas, kuris juk irgi būna su chalatu, tačiau ne b a l t u! Jis dėvi, jums tai
žinoma, juodą, kad nebūtų pastebimas spektaklio metu. Baltieji chalatai, kurie
pasirodė tarpduryje, man reiškė absoliučią pasirodymo pabaigą. Aš jums tai
pasakojau ir, be to, savo įpratimu kiek pagražindamas, kad manęs įdėmiau klausytumėt
ir šiaip nepaspruktumėt. Juk aš turėjau be paliovos kalbėti, kad manęs scenoje
nepaliktumėte visiškai vieno, juk kalbėti man buvo kone gyvybės reikalas.
ASISTENTAS. Bet, atleiskite, to jūs man visai n e s
a t e pasakojęs, pone Fojerbachai.
FOJERBACHAS. Jūs tai pamiršote! Nesvarbu. Tai man
netgi privalumas.
ASISTENTAS. Ne, to jūs man n e p a s a k o j o t e!
FOJERBACHAS (staiga sumaištingoj nevilty).
Aš turiu gauti vaidmenį! Bet kokiomis aplinkybėmis! Tai man nulems viską! Viską! Jūs
negalit man atsakyti tiesiog tvirtindami, jog esu nepatikimas žmogus!
BALSAS IŠ GARSIAKALBIO. Šuo atsirado!
ASISTENTAS (pašaipiai). Taip? Ir kurgi?
BALSAS IŠ GARSIAKALBIO. Jis čia. Pas durininką.
FOJERBACHAS (netekęs savitvardos, su vis
didėjančia isterija). Aš girdžiu: „Pas durininką!“ Bet jis čia stovi! Čia!
Čia! Čia! Čia! Čia! (Virpėdamas iš įtūžio, ištiestu pirštu rodo gyvūną,
kurį Moteris išsigandusi laiko priešais save) Čia! Čia!
ASISTENTAS. Prašau, eikite jau, ponia Angermajer.
MOTERIS. Dėl manęs jūs jį galite veltui
pasilikti.
ASISTENTAS. Išveskite tą kiemsargį iš teatro.
MOTERIS. Jis nekainuos jums nė pfenigo.
ASISTENTAS. Mes jums pranešime.
MOTERIS (Fojerbachui). Iki pasimatymo. (Tempia
šunį paskui save, pradingsta už kulisų)
ASISTENTAS. Apgailestauju, kad tas šuo jus suerzino.
FOJERBACHAS (dygiai). Čia jūs man dar sakot!
Jūs man dar sakot! Dar jūs prisidedat!
ASISTENTAS. Aš net nežinojau, kad šuo buvo
užsakytas šiam laikui, tai, matyt, režisieriaus padėjėjas patvarkė.
FOJERBACHAS. Taip! Dar ir režisieriaus padėjėjas!
ASISTENTAS. Aš apgailestauju, pone Fojerbachai.
Kartais viskas kaip tyčia supuola.
FOJERBACHAS. Nenukreipkit kalbos! Aš
išsireikalausiu jūsų negailestingo atsakymo! Ir žiūrėkite man tuo metu tiesiai į
akis! Štai taip! (Sulaiko jį scenoje)
ASISTENTAS. Prašau, paleiskite mane!
FOJERBACHAS. Jūs esate Asistentas, ar ne jūs? Gal
jūs esate kažkas kitas? Kažkas nesantis? Niekuo dėtas?
ASISTENTAS. Aš esu Asistentas, suprantama, taip.
FOJERBACHAS. Aha! Jūs tai pripažįstate! Aš tai
užprotokoluosiu. Ir jūs gavote užduotį. Jūs turite mane kankinti! Ir, beje, visa ši
akcija yra iš viršaus minutėmis suplanuota! Jūs gavot šią užduotį iš viršaus ir
su dideliu malonumu ją atliekate. Labai sumaniai, labai mikliai! Jūs replikuotojas!
Jūsų žodžiai gelia! Geliantys žodžiai! Jūs privalote man gelti ir jūs geliate!
Replikos! Replikos! Ir, beje, pačiu aukščiausiu pavedimu, kad TEN VIRŠUJE matytų,
kaip aš į tai reaguoju! Tada klausykitės, jūs, pone Asistente, mano kančios klyksmų,
šnekėkit pats kiek galima mažiau, kad nepraleistumėt kokio žodžio pro ausis!
Replikos! Registruokite kiekvieną mano kančios garsą! Sumuokite vieną prie kito ir
pabaigoje pateikite milžinišką sąskaitą! Per daug klyksmų, per daug klyksmų:
nepatikimas žmogus! (Pamato negyvą paukštį, meiliai pakelia jį, glaudžia
delnuose, atsargiai padeda į plastikinį maišelį prie savo daiktų) Aš pasakysiu
jums savo nuosprendį: jūs esat liokajaus siela, paklusnus vykdytojas! Kaltas!
ASISTENTAS. Pone Fojerbachai, aš juk neužsakiau to
šuns!
FOJERBACHAS. Replika: šuo! (Vis labiau
nesitvardydamas) Pas durininką yra šuo! Taip! Tačiau aš jį matau čia, priešais
save, prieš akis, tą suniurusią būtybę! Ir jis žiūri į mane savo geltonomis
akimis! Taigi jis yra čia ir, pasirodo, ne čia! Taigi kiek šunų ji turi tose slaptose
kišenėse po savo sijonu, ir kurgi ji juos pagal jūsų nurodymus išmėtė? Kurgi
iššoks prieš mane dar vienas? Jau tyko dar vienas žiūrovų salėje? Aš jau girdžiu
jį urzgiant! O ten, prieblandoj, tarp fanerinės užtvaros ir uždangos... kai ten
nueisiu po pasirodymo, stvers jis man už plikos vietos po kelnių atraitais! Man teks
susirišti kelnių kiškas, kad apsisaugočiau nuo tokių klastingų antpuolių, pone
liokajau! O pažvelgti į viršų aš jau anaiptol nesiryšiu, ten juk jau irgi lekuoja...
aštrūs dantys ir lekuojantis liežuvis, kurie manęs taip ir trokšta! Taip pat ir šuo,
tas pats, kuris esą tupi pas durininką!
ASISTENTAS. Liaukitės pagaliau, pone Fojerbachai...
(Šaukia) Tuoj keturios valandos ir mano butas prapuolęs!
FOJERBACHAS. O šita moteris... ta moteris iš
liaudies... Jūs juk nemanote, kad aš tuo patikėsiu! Tai, savaime suprantama, buvo
aktorė – absoliučiai savaime suprantama! Kai ji praėjo, už mano nugaros per visą
sceną, ton pusėn, kad sugautų šunį – šitą vienintelį ir tikrą šunį, kurio
jinai tačiau akivaizdžiai visiškai nepažinojo, kuris nebuvo jos nuosavas šuva... aš
jos, beje, nemačiau einančios, nes aš juk tuo metu kalbėjausi su jumis, tačiau,
tačiau aš tai jaučiau, – ji aktorė! Tai pajuntama, pone liokajau! O, kad su manimi
taip elgtųsi! O, kad taip mane persekiotų! O, kokie išbandymai!
ASISTENTAS. Negi jūs negaunate jokios socialinės
pašalpos?
FOJERBACHAS. O ką jūs čia kalbate! O, jūs taip
šnekate, kad mane sunaikintumėt!
ASISTENTAS. Ne, tai visai dalykiškas klausimas.
FOJERBACHAS. Nemeluokite! Jūs nuo pat pradžių
žinojote, kad aš turiu negauti vaidmens. Kad jūs dabar sakote „socialinė pašalpa“,
– tai jus demaskuoja! Jūs iš manęs savo klausimais visą laiką tik tyčiojotės. Tai
mane žeidžia! Tai skaudina! Tai žeidžia mane mirtinai!
ASISTENTAS. Bet, pone Fojerbachai, taip juk nėra!
Jūs taip baisiai jaudinatės! Jei tai nuo manęs priklausytų, aš jums neabejotinai
skirčiau tą vaidmenį! Bet aš neturiu teisės spręsti, jūs tai žinot.
FOJERBACHAS. Jūs – ne! Jūs – ne!
ASISTENTAS. Ir aš manau, ponas Letau nuspręs jūsų
naudai.
FOJERBACHAS. Ar taip? (Išdidžiai) Taip! Jis
juk mane žino! Nors ir iš ankstesnių metų, bet jis, be abejo, mane prisimins. Jis juk
tikriausiai kalbėjosi su jumis apie mane?
ASISTENTAS. Taip.
FOJERBACHAS. Ir ką jisai sakė?
ASISTENTAS. Jis jus labai gyrė... netgi laikė jus
genialiu.
FOJERBACHAS. Mano Osvaldą?
ASISTENTAS. Taip, taip.
FOJERBACHAS. Mano Don Žuaną?
ASISTENTAS. Taip.
FOJERBACHAS. Tą mano visai kitaip nei įprastai
perteiktą Glosterį?
ASISTENTAS. Taip. Ir jį.
FOJERBACHAS. Ir kaipgi jūs galėjote šnekėti apie
tą dangiškai žemišką „socialinę pašalpą“! Tai buvo ciniška iš jūsų pusės.
Jūs juk žinot, kad man rūpi ne materialinis saugumas, ar aš išgalėsiu toliau
vegetuoti, ar ne. Pinigų aš turiu! Turiu pakankamai pinigų savo kišenėse. Daugiau nei
jūs esat uždirbęs per savo Asistento gyvenimą! Aš duosiu jums jų! Man jų nereikia!
Aš išdalysiu juos vargšams! Imkite viską!
Į viršų
14
Jis nusirengia striukę, naršo po jos kišenes,
iškrenta pinigai – monetos ir banknotai. Numeta švarką šalin. Išverčia kelnių
kišenes, vėl pabyra pinigai
ASISTENTAS (staiga šaltai). Susikiškite
tuoj pat tuos pinigus! Jūs darotės kaip beždžionė!
FOJERBACHAS. Režisierius turi žinoti, kad man tai
nerūpi...
ASISTENTAS (pagaliau praradęs santūrumą ir
atsainumą, šaukia). Režisierius sėdi ten, viršuje, jis svarsto, jis tūno savo
senam gumbuotam krėste ir galvoja, ir valgo burokėlius, jis valgo t i k burokėlius,
nieko kito, kiekvieną dieną, raudonuosius burokėlius, vien raudonuosius burokėlius iš
didžiulio dubens, raudonos dėmės visą laiką ant jo marškinių ir ant stalo, ir ant
režisūrinio aplanko, ir ant popierių su pastabomis, visur... tarsi kruvinas karys. Kai
dubuo ištuštėja, jis šaukiasi sekretorę: kur mano raudonieji burokėliai! Nieko,
išskyrus burokėlius, jis gyvena spartietiškai ir vienas, ir sako, jis ilgisi savo
aktorių! Bet jis neateis, ir aš turiu čia užsikimšti ausis, nes daugiau
nebeištversiu su jumis!
FOJERBACHAS (tyliai). Mano drauge... Mano
mielas drauge...
ASISTENTAS. Taip, taip, taip.
FOJERBACHAS (labai susijaudinęs). Aš matau
švytuoklę, švysčiojančią iš vienos pusės į kitą... Aš susinaikinsiu, jeigu
negausiu to vaidmens! Aš susinaikinsiu, aš užsidusinsiu po tuo plastikiniu krepšeliu.
Aš bandžiausi vaidmenims Bochume, Diuseldorfe, netgi Miunsteryje! Kokie pusgalviai! Jie
sakė, kad aš jiems nereikalingas. Kažkoks režisierius, neturintis jokios
kompetencijos, kurio j ū s nežinote ir a š nežinau, būgnija: jam manęs nereikia.
Pabandykite tai įsivaizduoti! Taip yra man atsitikę, ir ne k a r t ą, o daug kartų!
Vienas iš jų man netgi pasakė: garmėk tu į pragarus, kvaily tu! Drįso pasakyti!
Laužtiniuose skliausteliuose! Tokie provincijoje režisieriai. Kitados būdavo ne taip.
Anksčiau būdavo kitaip elgiamasi. Kiek jau laiko mes laukiame? Mes jau nebeskaičiuojame
laiko. (Trenkia savo laikrodį į kėdės atlošą) Prisimenu Hansą... Hanselį...
net nežinau, ar jis dar gyvas. Bet žmonės, apie kuriuos galvojame, juk tebegyvena
toliau. Aš sėdėdavau drabužinėje, prieš pasirodymą, taip pat ir po spektaklio, ir
visada Hansas būdavo greta ir rūpinosi manim. Nuoširdus žmogus su vaikišku balsu...
Per vieną smurto aktą jis buvo praradęs savo lytį. Taip. Kai man skaudėdavo galvą,
jis masažuodavo sprandą, o kai būdavau blogos nuotaikos, atnešdavo man arbatos, ir ta
proga jis pasakydavo tokį posakį... pala, kaipgi jis ten skambėjo? „Kai trūksta
sveikatos, išgerkim arbatos...“ – taip jis sakydavo. Tai, žinoma, būdavo jokia
arbata, ką jis man ten puodelyje patiekdavo! Taip rimtai būdavo žiūrima į aktoriaus
savijautą, nes juk viskas priklausė nuo jo pasirodymo. Kai grįždavau namo, aš
būdavau nykus žmogus, galėčiau tvirtinti – nykiausias žmogus visam pilkam
pasauly... „Kai trūksta sveikatos... išgerkim arbatos“, Dievas mato, tai anaiptol ne
sąmojingiausias posakis, ne, netgi kiek paikokas. Bet, matote, aš jį mylėjau už tai!
(Dainuoja niūniuoja panosėje) Arbatos puodelis, kai trūksta sveikatos. Arbatos
puodelis... Pone Asistente! Kurgi jūs dabar pradingot? Aš jūsų visai nebematau ten
apačioj, toj vietoj, kur jūs lig šiol buvot. Aš jau pripratau prie to, kad jūs ten
sėdit. Nejaugi pabėgote nuo manęs? Ir pasinėrėte į savo žemiškuosius reikalus!
ASISTENTAS (iš gilumos). Jūs galite
pradėti, prašom.
FOJERBACHAS. Ak – ten, gale! Štai jūs skubate...
štai jūs žvitriai šmėkščiojat tarp žiūrovų eilių! Kiškiaausis... Slaptažodis
– Kiškiaausis!
Į viršų
15
ASISTENTAS (iš galinės žiūrovų eilės).
Ponas Letau atėjo, prašau, jūs galite pradėti.
FOJERBACHAS. Laba diena, pone intendante! Aš
svarsčiau: kiek laiko man teks jūsų laukti? Kada jūs pasirodysite? Dans un mois,
dans un an... metų laikai keičiasi, ir vis toliau, šimtmečiai griūna, taip mala
laikas! Štai buvo Venecija, o antai jos nebėra. Laikas ją suėdė, aš girdėjau
žiaumojimą ir grikšėjimą. Dabar štai pakabino didelę skraistę, kad paslėptų tai,
kas įvykę! Tūkstantį metų aš jūsų laukiau. Tuo būdu jūs beveik tapote Dievu! Aš
sveikinu jus! Menkas musiažmogis, bet vis dėlto gyva būtybė! Gaila, jūs nematėte,
kaip strykčiojo paukščiai, kaip jie aplink mane plasnodami pleveno! Aš laimėsiu savo
publiką kasvakarinėje dvikovoje, ir, beje, be tų triukų, kuriuos jūs abu žinote. Mes
juk tąsyk buvom kartu Hanoveryje, pone intendante. Tąsyk Hanoveryje – ten nebuvo
kalbos apie šunį! Neįsivaizduojama! Tai būtų suvokta kaip nepakenčiamas ir todėl
neleistinas šuns trukdymas!
Tyla
FOJERBACHAS. Aš žinau, kad jūs gerai mane
prisimenat. Tai neseniai patvirtino ir jūsų Asistentas, tas simpatiškas jaunuolis,
kuris neabejotinai žengs savo keliu ir vis aukštyn. Labai simpatiškas! Mes prieš jums
pasirodant labai maloniai švaistėme ir eikvojome laiką. Dabar man reikia akimirkos
susikaupti. Susikoncentruoti tam, kas laukia.
Tyla
FOJERBACHAS. Be to, turiu vėl apsirengti
švarką, atleiskite, kad aš taip stoviu, o švarkas guli čia dėl beveik nesuprantamų
priežasčių ant grindų, o aš stoviu čia vienomis kojinėmis... tai absoliučiai
netyčia. (Pakelia švarką, apsivelka jį, kruopščiai susisagsto) Aš nuo seno
trokštu, kad mes dirbtumėm kartu.
Tyla
FOJERBACHAS. Ak, man fatališkai ištrūko saga ir
pasimetė. Veikiausiai pernelyg skubėjau. Štai kur ji. Aš ją pasiimu ir prisisiųsiu.
Tai aš jums pažadu. Mano žmona mane juk paliko, tai jūs, be abejo, žinote, aš manau:
ji mirė. Ji mirė, pražuvo... Ji gulėjo savo žydrų žydriausioje lovoje, mažas,
plikas, baugštus paukštytis. Taip.
Tyla
FOJERBACHAS. Jeigu jūs nepageidaujate parodyti
ko nors specialiai konkretaus, aš perskaitysiu jums monologą iš „Taso“, kurį esu
du kartus gyvenime vaidinęs. (Pradeda skaityti monologą iš „Taso“, deda
milžiniškas pastangas, kad vėl – kaip prieš septynerius metus – neprarastų
savitvardos, nepadarytų jokios klaidos, kad išvengtų bet kokio užsikirtimo, bet kokio
nukrypimo ar klaidos, kuri galėtų jį apmaudžiai sukompromituoti, galiausiai
sunaikinti. Tačiau ilgai tramdytis jam nepavyksta. Jis kalba vis greičiau, vis
skubočiau, painioja žodžius, sakiniai veliasi, jis loja: pamišėlio siaubo monologas) |
FOJERBACHAS. „Taip, tik išeik, neatsigręžk ir eik,
kol dar neperkalbėjai, kaip geidi.“
(Atsineša kėdę, atsisėda ant kėdės)
„Aš mokaus apsimest, nes tu esi
didysis meisteris, o aš lengvai
paklusęs tavo minčiai pasiduodu.
Gyvenimas taip ir priverčia mus
atrodyt, netgi būt tokiais, kaip tie,
kuriuos verčiau norėtum išdidžiai
ir narsiai niekint. Aiškiai aš dabar
regiu visas tas rūmų prašmatnybės
intrigas! Štai Antonijus manęs
atsikratyti nori, ir nenori
parodyt, kad jisai mane išvaro.
Vaizduoja gailestingą, išmintingą,
o tai mane tik skaudžiai žeidžia ir
nejaukiai verčia jaustis; dedas man
globėju, kad pažemintų lig vaiko,
kadangi būt tarnu priverst negali.
Ir šiais veiksmais akis
kunigaikštienės
ir kunigaikščio kaktą jis
apniaukia.“
(Pertraukdamas) Taip?
„Mane derėtų tramdyt, mano jis:
juk aš esą gamtos ir taip dosniai
apdovanotas; bet, deja, kilnius
manuosius talentus niekingai lydi
ir gausios ydos – perdėtas
jautrumas,
netramdoma puikybė ir niaurus,
aikštingas protas. Ir kitaip nebus,
jeigu jau toks sutvertas jis lemties;
jį lieka tik priimt, koks jis yra,
pakęsti jį, ištverti ir galbūt,
kas teiktų džiaugsmo, vieną gražią dieną
jis mus kaip nelaukta sėkmė pradžiugins;
o apskritai, koks gimęs jis esąs,
tokiam jam reikia leist gyvent ir mirti.“
(Pertraukdamas) Kaip?
„O taip, aš ją dabar gerai matau,
nelaimę savo visą! Toks jau mano
likimas, kad visi tik prieš mane
iš karto pasikeičia, prieš kitus
tvirti, patikimi, ištikimi –
su pirmu dvelktelėjimu, išsyk,
akimoju staiga kitokie tampa.“
(Pertraukdamas) Prašau?
„Argi ne vien šio vyro atvykimas
akimirksniu sudaužė mano lemtį?
Argi ne jis manosios laimės rūmus
suardė iš giliausių pamatų?
O, aš turiu tai sužinot, turiu
dar šiandien pat! Kaip visa prie manęs
aistringai glaudės, lygiai taip dabar
apleidžia visa; lygiai kaip kiekvienas
mane užgrobti troško, prisitraukt,
dabar taip lygiai atstumia ir
vengia.
Ir taip dėl ko? Ir ar jis vienas supa
tą kevalą manos esybės ir
visos tos meilės, kurią aš – – –“ |
Ilga tyla
FOJERBACHAS. Pasakykite gi ką nors! Prašau, man
būtų labai malonu, jei išgirsčiau jūsų kritiką. Aš tiesiog geidžiu išgirsti
jūsų kritiką ir, galimas daiktas, iš jos kai ko pasimokyti. Aš nesu kaip kai kurie
kolegos, kurie negali pakęsti, kai kas nors jų pasirodymui prikišama ar norima
pakeisti. Sakykite gi man, pone intendante!
ASISTENTAS (iš paties galo). Įjunkite
šviesą žiūrovų salėje!
FOJERBACHAS. Jūs galite sau manyti, kad esu smalsus.
Ko gero, jūs norite žinoti, kodėl aš šitą monologą vaidinau sėdėdamas... Jūsų
Asistentui aš jau išdėsčiau, kad manau, jog klasikinį tekstą reikėtų sakyti
sėdint ant kavinės kėdutės...
Žiūrovų salėje užsidega šviesos
ASISTENTAS (ateina į priekį). Ponas Letau
jau išėjo.
FOJERBACHAS. Kaip sakot?
Tyla
FOJERBACHAS. Ak, taip. Ak, taip.
Tyla
FOJERBACHAS. Jeigu ponas Letau išėjo, tai aš
nebematau jokios priežasties... Taip! Manau, jau ir aš galiu eiti. (Sustoja.
Šypsosi. Tyliai išeina)
ASISTENTAS (šaukia jam įkandin). Jūs
pamiršote savo batus!
Tačiau Fojerbachas negrįžta.
Tamsa
Versta iš:
Dorst T. HERR PAUL. Sieben Stücke.
Suhrkamp-Verlag, Frankfurt am Main, 1995
*Mano vaikai, apie neištikimą motiną nebekalbėkim,
Jūsų tėvas jumis patenkintas, jūsų įkarštį jis supranta,
bet tik jau ne jums teks drąsiai sutikti pavojų,
mat juo su jumis jo meilė dalytis nenori.
(V. Braziūno pažod. vert. iš pranc. k.) (Atgal>>>)
** Trokšta mano dvasia Dievo, gyvojo Dievo (lot.). (Atgal>>>) |
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|