T a n k r e d a s  D o r s t a s   – g. 1925 metais Oberlindene prie Zonebergo, Tiuringijoje. Šiuolaikinės vokiečių dramaturgijos klasikas, daugelio pasaulyje statomų pjesių autorius ir režisierius, taip pat prozininkas, pelnęs Vokiečių kalbos ir meno akademijos Georgo Büchnerio premiją, Bavarijos menų akademijos literatūros premiją ir Gerharto Hauptmano premiją. Gyvena Miunchene. Į lietuvių kalbą taip pat išverstos ir mūsų teatruose pastatytos jo pjesės „Merlinas, arba Nusiaubta šalis“ (rež. G. Varnas) ir „Fernandas Krapas man parašė šį laišką“ („Tyrimas apie teisybę“, rež. V. Balsys).

       TANKRED DORST

       Aš, Fojerbachas

       P j e s ė ,  p a r a š y t a  s u   U r s u l a  E h l e r

       Iš vokiečių k. vertė ANTANAS A. JONYNAS

       V e i k i a n t i e j i  a s m e n y s

       AKTORIUS FOJERBACHAS
       REŽISIERIAUS ASISTENTAS
       MOTERIS

       Veiksmo vieta: didelio teatro scena ir žiūrovų salė

       Veiksmas vyksta po repeticijos tuščiame teatre. Scenoje dar likusios vakarykščio spektaklio dekoracijų dalys. Netrukus pasirodo scenos darbininkai, jie, nekreipdami dėmesio į Fojerbachą, ištuština sceną ir pradeda montuoti dekoracijas būsimam vaidinimui.

       Įsivaizdavau Fojerbachą kaip neišvaizdų vidutinio amžiaus vyrą. Jis neatrodo panašus į menininką, priešingai – itin kruopščiai ir baimingai stengiasi panėšėti į eilinį pilietį, poną, kurio profesija reikalauja rimtos, nekrintančios į akis laikysenos. Jo judesiai tvirti ir pedantiški. Kalbos maniera atrodo kiek egzaltuota, kadangi jis kartkartėmis pernelyg nutęsia balsius, o jo balsas tuo metu ima kilti, tarsi garsai norėtų išsivaduoti nuo sąryšio su žodžiais ir balsas imtų tolti nuo jų. Bet tada jis staiga vėl kalba normalia intonacija. Jis yra, kaip netrunkame pastebėti, pamėgdžiojimo virtuozas; staiga keisdamas kūno laikyseną, vienu gestu sugeba persikūnyti į kitą asmenį. Nepaisant ypatingo gyvastingumo ir tarpais įžūlaus pasipūtimo, nuolatos jaučiama dominuojanti depresyvi nuotaika: pasimetęs žmogus tuščioje belangėje erdvėje.

Į viršų

       1

Prietema scenoje ir žiūrovų salėje

       FOJERBACHAS (scenoje). Šviesą! Įjunkite gi pagaliau šviesą!

Tebėra tamsu

       FOJERBACHAS. Jeigu čia nėra nieko, kas įjungtų man šviesą, tai juk galiu tuojau pat apsisukti ir išeiti. (Tyla. Jis šūkteli į žiūrovų salės gilumą) Ar jūs matot mane?

Tyla

       FOJERBACHAS. Ar matot mane? Apgailestauju, bet šita gaišatis, kuri kyla, kai nėra šviesos, tai jau ne mano kaltė. Gal jau man dėl to nepriekaištausite, kad turėjote laukti. Aš juk irgi laukiu!

Tyla

       FOJERBACHAS. Duokite gi man bent ženklą, ištarkite tik vieną žodį! Pasakykite: „Aš čia!“ Labai prašau dėl to, kad galėčiau orientuotis. Man tai padėtų, jei žinočiau, kur jūs sėdite ir iš kur mane stebite. Ši procedūra apskritai labai nemaloni – ir tam, kuris žiūri ir paskui turės paskelbti nuosprendį, ir aktoriui scenoje.

Tyla

       FOJERBACHAS. Jūs tylit? Bet noriu jums pasakyti, kad man tai nieko nereiškia, prieš jus čia pasirodyti – priešingai! Man nėra nieko svarbiau už kompetentingą žiūrovą. Specialistą. Tokį žmonių žinovą kaip jūs. Kaip? (Staiga įtūžęs) Bet šviesos man, žinoma, reikia! Tai jau tikras akiplėšiškumas, kad čia, scenoje, vis dar nėra jokios šviesos! Akiplėšiška ypač jūsų atžvilgiu, juk jūs pageidaujate mane m a t y t i, aš čia pakviestas, kad galėtumėt mane pamatyti, kad įvertintumėt, ar mano sugebėjimai ir mano asmenybė atitinka jūsų lūkesčius.

Tyla

       FOJERBACHAS. Šviesos!

Scena nušvinta. Vakarykščio spektaklio dekoracijos dar neišardytos. Fojerbachas stovi prie rampos

       FOJERBACHAS. Na pagaliau! (Žemyn į žiūrovų salę) Ką aš turiu daryti? Nežinau, kokią jūs esat numatęs pjesę, taip pat ir to, kokį vaidmenį man joje skirtumėt. (Tyla) Aš dabar esu pasirengęs suvaidinti sceną iš Taso ketvirto veiksmo, tačiau ir suimprovizuočiau bet ką, ką tik jūs pageidautumėt! Būčiau laimingas, jei duotumėt man kokią užuominą, už kurios užsikabinčiau ir nuo kurios galėčiau ką nors pradėti daryti... jeigu jau mes dabar, kaip čia pasakius, imtumės kartu dirbti.

Tyla

       FOJERBACHAS. Kurgi jūs esat?
       ASISTENTAS (žiūrovų salėje, priekyje kairėje). Čia.
       FOJERBACHAS. Aš turiu omeny poną Letau.
       ASISTENTAS. Jo dar čia nėra.
       FOJERBACHAS (suirzęs). Taip, jo dar čia nėra. Aha. Jo dar nėra čia. Dar neatėjęs. Taip taip. Dar ne čia. O kas esate jūs?
       ASISTENTAS. Asistentas.
       FOJERBACHAS. Taip taip. Aha. Asistentas. Nuostabu. Aš buvau čia iškviestas pasirodyti ponui Letau dėl vaidmens, kurį turėčiau perimti jo spektaklyje. Ar ne taip?
       ASISTENTAS. Taip.
       FOJERBACHAS. Aš čia ne tam, kad rodyčiausi jo asistentui (apsisuka ir eina nuo scenos).
       ASISTENTAS (šaukia jam įkandin). Pone Fojerbachai! Prašau!..

Fojerbachas tačiau negrįžta

Į viršų

       2

Asistentas akimirksnį neryžtingai svarsto, nueina prie režisieriaus pulto,
pakelia telefono ragelį

       ASISTENTAS (šneka telefonu). Duok man pagaliau tuoj pat šefą!.. Fojerbachas išėjo… Aš jau bandžiau. Ne. Taip, man labai gaila. Na aš dar galiu pas teatro budėtoją... taip, taip, padarysiu. Taip, aš žinau. Ne, ne, ne suglumęs... jis tik išėjo... nežinau... taip, atleiskite, tuoj pat sutvarkysiu.

Ateina scenos darbininkai ir pradeda ardyti dekoracijas. Asistentas padeda ragelį,
surenka kitą numerį

       ASISTENTAS (šneka telefonu). Budėtoją!

Fojerbachas grįžta į sceną

       ASISTENTAS (telefonu). Jau gerai, nebereikia.

Į viršų

       3

Fojerbachas vėl prieina prie rampos

       FOJERBACHAS. Gerai. Aš palauksiu. Užuot stovėjęs gatvėje ar maišęsis po kojų ir kliudęs scenos darbininkams keisti dekoracijas, kurios juk, ko gero, šiam vakarui statomos, galiu lygiai taip pat ir čia palaukti.
       ASISTENTAS. Aš jau maniau, kad jūs išėjote! Bet ponas Letau nori jus būtinai pamatyti, būtinai!
       FOJERBACHAS. Matau čia kėdę. Tarkime, ji čia pastatyta numatant, jog aš turėsiu laukti.
       ASISTENTAS. Ne, taip nėra, betgi jūs sėskit!
       FOJERBACHAS. Čia. Arba ten toliau. (Paima kėdę ir atsisėda kitoje vietoje) Daug erdvės aplinkui mane. Aš atsikvėpsiu. Taip, štai tokia kėdė... kėdė ir erdvė!

Tyla

       FOJERBACHAS (žvitriai ir virtuoziškai demonstruoja įvairias situacijas). Kėdė, štai taip: parkas vėlų rudenį. Lapai krenta. (Vaizduoja kretančią seną damą ant parko suolelio) Štai aš sėdžiu su savo laikrodžiu rankoje. Egzekucija! (Vaizduoja nusikaltėlį, kuris, pririštas prie kėdės, susmunka po šūvių) Klausykla. (Klūpo kaip nuolankus atgailautojas ant kėdės, sunėręs rankas virš atlošo) Kalėjime. (Greitai kilsteli kėdę aukštyn ir žiūri pro atlošo virbus) Salone. Pokalbis. (Vaidina poną, galantiškai laikantį kavos puodelį, gyvai gestikuliuoja, išlaistydamas kavą) Sostas. (Atsisėda iškilminga poza ant kėdės atlošo) Prieglaudoj. Paskutinė sulaužyto gyvenimo stotelė. (Tupi susirietęs ant kėdės, apleistas, beviltiškas žmogiškas ryšulėlis)

Asistentas dabar jį įdėmiai stebi

       FOJERBACHAS. Kaip jūs sakot?
       ASISTENTAS. Aš nieko nesakiau. Aš sužavėtas žiūriu.
       FOJERBACHAS. Rasiną reikėtų vaidinti sėdint, rašė kažkada vienas protingas žmogus. Gryna tiesa!
       ASISTENTAS. Kas?
       FOJERBACHAS. Aš sakau: gryna tiesa!
       ASISTENTAS. Mano aktoriai nesėdėtų. Man tai atrodo klaidinga.
       FOJERBACHAS. Tu sėdi ir visi kiti tragedijos personažai taip pat sėdi. Rutuliojasi visa drama, tarsi tai vyktų salone, lengvo pašnekesio maniera, lengvabūdiškai, aistros, žinoma, kunkuliuoja, bet jos paslėptos, ne paviršiuje.
       ASISTENTAS. Pas mane kiekvienas aktorius turėtų vaizdo kamerą ir nuolatos filmuotų save.
       FOJERBACHAS. Hipolitas prie arbatos stalelio, Mitridatas... Berenikė paima saldainį, Hektoras šnekėdamas pakelia taurę šerio... labai gerai!
       Mons fils, ne parlons plus d'une mère infidéle,
       votre pètre est content, il connait votre zèle,
       et ne vous vetra point affronter de danger
       qu'avec vous son amour ne veuille partager*.

Asistentas toliau nebesiklauso, jis vėl
skambina telefonu

       FOJERBACHAS. Jums keista, kad aš turiu tokį gražų, neįprastą laikrodį. Tai palikimas. Jūs tik pažiūrėkit! (Nori parodyti kišeninį laikrodį Asistentui)
       ASISTENTAS (skambindamas telefonu). Gražus.
       FOJERBACHAS. Jis sustojo, kai mirė mano motina, ir šeimoj sakoma, kad jis visada sustodavo, kai mirdavo jo savininkas. Nors tai ir vyriškas laikrodis, mano motina, nepaisant to, nešiodavosi jį visad su savimi.
       ASISTENTAS (nesiklausydamas). Aš dabar skambinu telefonu.
       FOJERBACHAS. Jūs skambinate ponui Letau? Aha, priminkite jam apie mūsų susitarimą, apie laišką, kurį aš jam parašiau. Ir, žinoma, dar apie tai, kad jis man atsakė, labai maloniai, labai mandagiai, taip, tiesiog draugiškai atsakė! Kad aš čia atvykau jo pageidavimu, dėl bandymų. Jis norėtų kiek atsipūsti. Bet tegu žino, kad aš čia esu pagal susitarimą, ir, beje, minutės tikslumu! Bet man tai neturi reikšmės, jei kiek ir palauksiu. Perduokit jam tai!
       ASISTENTAS (vis dar prie telefono). Nusiraminkite gi pagaliau. Aš kalbuosi ne su ponu Letau.
       FOJERBACHAS. Gerai, gerai, gerai.

Tyla
Asistentas padeda ragelį
Tyla

       FOJERBACHAS. Jei aš galėčiau jums duoti gerą patarimą...

Į viršų

       4

       FOJERBACHAS. Jūs juk tikriausiai norite tapti režisierium?

Asistentas tyli

       FOJERBACHAS. Jums labai pasisekė, kad galite dirbti ir mokytis pas tokį labai gerą režisierių. Aš neklausiu, kaip jums tai pavyko! Tai didelis privalumas! Yra daugybė talentingų jaunų žmonių, kurie aistringiausiai trokštų būti jūsų privilegijuotoje vietoje, jie netgi būtų pasiruošę dėl to bet ką paaukoti. Visi norėtų būti režisieriais! Režisierius, nematomas scenos vyksmo vairininkas – tai kažkas didingo, nuostabaus! Ne tiesa?
       ASISTENTAS. Taip.
       FOJERBACHAS. Bet jūs juo nebūsit! Jūs žlugsit!
       ASISTENTAS. Ačiū.
       FOJERBACHAS. Aš patariu jums, pasiduokit! Tegu tai įvyksta anksčiau, kol tai jums netapo katastrofa! Aš nežinau, ar jūs turite talentą, ko gero, turite šiek tiek talento – paprastai kiekvienas žmogus, kol jis jaunas, turi kokį nors talentą. Labai trumpam laikui jaunystės akyse blyksteli kažkas ypatinga. Bet tai greitai pranyksta. Gali būti, kad jūsų talentas tvers kiek ilgėliau, taigi jūs po savo pirmosios menkos sėkmės net įtikėsite, jog galėsite juo pasikliauti visą savo gyvenimą. Ar jau kada statėte?
       ASISTENTAS. Taip. Ir ką?
       FOJERBACHAS (triumfuodamas). Jūs esat per silpnas! Tai aš pastebėjau jau po pirmųjų mūsų pažinties akimirkų. Rankos judesys, kai jūs pasakėte: „Čia“. Šitą rankos judesį aš puikiai pažįstu. Jau dvidešimt metų man pažįstamas šitas judesys. Tada aš kaip jaunas aktorius buvau pakviestas dirbti į Hanoverį. Ten buvo ir Letau. Jūs jį imituojate, pone Asistente! Jūs imituojate jį tiesiog fatališkai. Kaip jūs atsisėdote priešais mane po pokalbio telefonu! Pusiau gulom įstrižai atsidrėbėte ant apmušalų, užmetęs ranką ant atkaltės – Letau! Viskas kaip Letau! (Perdėtai juokiasi) Dabar jūs pats tame krėsle. Jūs tikriausiai mielai atsitiestumėt, bet jūs to negalit, nes aš atkreipiau dėmesį į jūsų laikyseną ir dabar bijotės, kad taip man pasiduosit, jei dabar imsit ir atsitiesit: vėl silpnybė! Provokuojantis j o gestų, j o pozų atsainumas, iš kurių visuotinai atpažįstamas kaip tik jis, vertinamas kaip jo vidinės nepriklausomybės, originalumo, jėgos ir – aš tai sakau labai labai atsargiai – arogantiškumo ženklas. Tačiau jumyse – tik kaip paikos manieros! Jūs silpnas, jūs slapstotės už jų! Aktorius, kuriam, galimas daiktas, teks dirbti su jumis, pastebės tai išsyk, ir jei tik jis nebus toks pats baugštus pradžiokas kaip jūs, su jumis baigta. Jūs niekad nebūsit režisierium! (Pakeisdamas toną) Kam jūs, beje, skambinot?
       ASISTENTAS. Tai erzina jus?
       FOJERBACHAS. Jūs informavot apie padėtį?
       ASISTENTAS. Padėtį?
       FOJERBACHAS. Turiu omeny... aš manau... (Staiga susijaudina, mosuoja rankomis)
       ASISTENTAS. Aš kalbėjausi su savo drauge, jei jums rūpi žinoti.
       FOJERBACHAS. O, o, tai visai kas kita. Beveik taip ir pamaniau, kai nugirdau žodį „zuikutis“. Toks žavus, mielas žodelis, skirtas mylimai personai.
       ASISTENTAS. Iš kur jūs tai ištraukėte? To aš niekad nesakiau.
       FOJERBACHAS. „Zuikutis“. „Zuikutis“. Aš taip nugirdau.
       ASISTENTAS. Tai ne mano stilius!
       FOJERBACHAS. Jums reikėjo gražuolę nuraminti.
       ASISTENTAS. Taip. Juk, regis, čia užtruksim kiek ilgėliau. Deja.
       FOJERBACHAS. Gražuolė laukia jūsų kavinėje?

Asistentas neatsako

       FOJERBACHAS. O prie gretimo staliuko, ko gero, sėdi patrauklus tipas ir taikosi prisigretinti... Jis turi daugiau nei jūs laiko „zuikučiui“...
       ASISTENTAS. Liaukitės su šitom nesąmonėm.

Fojerbachas ironiškai ir atsainiai
mosteli ranka

       ASISTENTAS. Kalbėjomės apie palėpę.
       FOJERBACHAS. O, bendrą?
       ASISTENTAS. Tiesą pasakius, aš turėjau išeiti. Po dviejų valandų jos nebebus.
       FOJERBACHAS. Moters? Palėpės? Ar vienos ir kitos?
       ASISTENTAS (pyksta). Baikime šitą temą!

Į viršų

       5

       FOJERBACHAS. Vienas laukimas! Vienas laukimas! Žmonės stovi patamsyje ir laukia. Ar kada vėl prašvis? Šventikas išplėšia aukoms tvinksinčią širdį ir laiko ją iškėlęs į juodą dangų.
       ASISTENTAS (šaukia aukštyn scenos darbininkams, triukšmingai stumdantiems baldus). Nekelkite tokio triukšmo scenoje!
       FOJERBACHAS. Kai kurie režisieriai verčia specialiai laukti, taip pat ir per repeticijas. Aktorius nori dirbti, nori parodyti, ką jis apgalvojo per naktį, ką naujo atskleidė savo vaidmeniu, o režisierius verčia jį laukti. Jis liepia pasirodyti kitą popietę, ir vėl neateina. Režisierius aiškina, esą jis dabar dirba su kita scena, nusiteikęs visai kitkam, gerai, bet, nepaisant to, vis tiek liepia būti! Jis niekada nėra laisvas! Jis niekad negali pasišalinti. Jis ateina ir laukia ir pasiunčiamas šalin – jam nevalia į sceną, jis negali pasišnekėti su režisierium. Taip tęsiasi savaitę, kol jis galutinai pakrinka ir praranda saugumą. O tada režisierius ateina ir po pirmos sėkmingos repeticijos aktoriui sako: tu buvai dieviškas! Kaip tik šios frustracijos aš ir laukiau iš tavęs šioje scenoje! Jei tai veda prie tokio rezultato, tada aš nelaikau to tyčiojimusi: tada vadinu tai genialumu. Bet taip elgtis gali tik didis menininkas, kuris ne taip kaip jūs kūrybiško elgesio su žmonėmis srityje tėra pradedantysis.

Tyla

       FOJERBACHAS. Aktorius privalo savo jau įvairiopai išbandytus efektus užmiršti! Jis turi pamiršti savo įgūdžius! Jis turi pamiršti savo kalbą! Žodžius ir žodžių reikšmes! Kalba, kuri sklinda iš jo lūpų, turi būti jam svetima, nesuprantama, tarsi jis staiga imtų šnekėti kiniškai, tarsi jo lūpos šnekėtų kalba, kurios jo protas nesuvokia! Jis turi prarasti savo įsitikinimus! Jis turi pamiršti viską, ko yra išmokęs! Ir tai, ką yra patyręs, turi pamiršti, ir tai, ką manosi tikrai žinąs – viską turi pamiršti! Ir visą psichologiją su jos tariamai tokiais nepajudinamais dėsningumais, kuriais taip mielai remiamasi! Būtent psichologija, pone asistente, yra mūsų amžiaus maras! Privalai tapti absoliučiai nieko nežinantis ir pats sau svetimas! Ir tada, mano drauge: didžioji tuštuma! Tiktai tada gali aktorius, antrasis Parcifalis, nukreipti savo žvilgsnį į visus reiškinius – visus neregėtus kaip pirmąją sukūrimo dieną, visus nepalyginamus! Bet šioje stadijoje kartais suima neviltis. Stovi bejėgiškai scenoje, kaip žmogus, kuris niekad nėra joje stovėjęs. Tačiau, jūs matot, kad ir kaip ten būtų, aš jau esu pasiekęs didelių dalykų: mano Empedoklis, mano Tasas, mano Edipas – tai juk iš tiesų buvo didinga! Aš jau buvau kartą malonėje, ir malonės aš negaliu netekti. Ko gero, jus glumina žodis „malonė“?
       ASISTENTAS. Visiškai ne.
       FOJERBACHAS. Tai – religinė sąvoka, ir aš ją vartoju kaip tik šia prasme.

Į viršų

       6

       ASISTENTAS. Mane glumina tai, kad aš dar niekad nesu girdėjęs apie jus, jei jau jūs esat toks garsus.
       FOJERBACHAS. Kiek laiko jūs esate teatre?
       ASISTENTAS. Penkeri metai.
       FOJERBACHAS. Ak, štai kaip, ak, taip! Aš pamirštu, koks jūs esate jaunas. Per šiuos penkerius metus, aš, tiesa, nevaidinau. Aš jau net septyneri metai nevaidinu!
       ASISTENTAS. Jūs septynerius metus nevaidinote?
       FOJERBACHAS. Ar jūs neskaitote? Ar niekad nematėte fotografijų tų spektaklių, kurie buvo rodomi iki jūsų laikų? Apie mane būdavo dažnai kalbama ir aš buvau daug fotografuojamas.
       ASISTENTAS. Kuo gi jūs užsiėmėte tuos septynerius savo nebuvimo metus?
       FOJERBACHAS (nusigandęs, ginasi). Tai nieko nekeičia! Tai nieko nekeičia! Nesąmonė! Tokiu klausimu jūs negalite manęs įžeisti!
       ASISTENTAS. Aš to visai ir nenorėjau.
       FOJERBACHAS. Kurgi ne, kurgi ne, kurgi ne! Jūs norėjot sumauti mane savo stačiokišku šiurkštumu!
       ASISTENTAS. Aš juk tenorėjau paklausti. Nesijaudinkit jūs taip.
       FOJERBACHAS. Aš per šituos septynerius metus... padariau pauzę.
       ASISTENTAS. Keista.
       FOJERBACHAS. Kas čia keisto?
       ASISTENTAS. Na taip, tai neįprasta, septyneri metai! Aš turiu galvoje, sava valia!
       FOJERBACHAS (įtūžęs). Jūs begėdiškas storžievis!
       ASISTENTAS. Na taip, žinoma, esama aktorių, kurie pasirenka kitą profesiją ar pasišvenčia kokiai socialinei veiklai, kadangi aktorystė jų nebepatenkina. Tačiau tada po septynerių metų jūs nebenorėtumėte grįžti į sceną.
       FOJERBACHAS. „Nebepatenkina“.
       ASISTENTAS. Ką nors kita veikti, pasirinkti kitą profesiją.
       FOJERBACHAS. Aktorius: nepatenkina! Rašau šešetą!
       ASISTENTAS. Juk yra daugybė kitų profesijų.
       FOJERBACHAS. Tai kokia veikla jūsų būtų įvertinta „patenkinamai“, o gal netgi „gerai“ arba „labai gerai“? Vaistininko?
       ASISTENTAS. Nebūtinai vaistininko.
       FOJERBACHAS „Nepatenkina“! Politiko?
       ASISTENTAS (atmeta). Na politiko!
       FOJERBACHAS. „Nepatenkina“! Mokytojo?
       ASISTENTAS. Geriau jau ne.
       FOJERBACHAS. „Nepatenkina“! Urvų tyrinėtojo?
       ASISTENTAS (juokiasi). Per tamsu.
       FOJERBACHAS. „Nepatenkina“! Programuotojo?
       ASISTENTAS. Dėl Dievo meilės!
       FOJERBACHAS. „Nepatenkina“! Lenktynininko?
       ASISTENTAS. Galimas daiktas.
       FOJERBACHAS. Galimas daiktas reiškia „nepatenkina“! Biržos maklerio?
       ASISTENTAS. Deja, ne.
       FOJERBACHAS. Taigi: „nepatenkina“! Kriminalisto?
       ASISTENTAS. Taip, bet policija...
       FOJERBACHAS. „Nepatenkina“! Matote! Visos profesijos nepatenkinamos! (Juokiasi)
       ASISTENTAS (staiga kandžiai). Taigi kur jūs buvote tuos septynerius metus?
       FOJERBACHAS. Ko gero, jūs norite išreikšti tuo įtarimą, kad buvau suimtas? Kad čia esama kokios juodos dėmės? Kas nors kriminalinio? Nusižeeengimas? O gal net nusikaltimas?
       ASISTENTAS. Ne, ne, ne.
       FOJERBACHAS. Ar aš buvau ne kalėjime? Aš per šituos metus...
       ASISTENTAS (stabdo jį). Nagi tiek to!
       FOJERBACHAS. Ne. Aš pateiksiu ataskaitą, nors ir neprivalėčiau to daryti. Jūs nesate autoritetas. Jūs juk čia sėdite tik užimdamas vietą. Aš šnekuosi su jumis tik todėl, kad šiaip nuobodžiaučiau. Norėčiau jus pamokyti! Per šituos septynerius metus aš stebėjau gyvenimą, mane užgriuvo daugelis dalykų, ir aš visa tai priėmiau. Jums nereikėtų apie viską taip iš tarpdurio spręsti, jaunasis asistente! Pravėrei duris: talentas. Pravėrei kitas: kriminalas. Dar kitas: buka kasdienybė. Dar vienerias: suniokotas gyvenimas. Atveri užveri duris ir greit konstatuoji, kas ten už jų.
       ASISTENTAS. Aš nesuprantu, durys...
       FOJERBACHAS. Ak, duris turiu galvoj tik metaforiškai. Dramblio kaulo baltumo duris.
       ASISTENTAS (žiūri į Fojerbachą, tarsi dabar jį būtų supratęs). Ak, taip.
       FOJERBACHAS (susinervina). Argi neturi gyvenimas, gyvenimo kelias duobių? Stulbinančių šuolių ir netikėtumų – visko, ko teatro pjesėje paprastai nebūna! Argi aš negalėčiau turėti apakusio brolio, eiti su juo į kalnus, septynerius metus, kad galiausiai nukaktumėme į Veneciją? Arba: ar negali būti taip, kad aš septynerius metus praleisčiau komos būsenoje, vos tealsuodamas? Arba kad turėčiau man brangią ir atsidavusią žmoną, su kuria keliaučiau po įvairias šalis, kad ji jas pamatytų prieš tai, kol jai dings atmintis ir ji nugrims į bekūnę tamsą. Gali būti visko, pone asistente!

Į viršų

       7

       FOJERBACHAS. Bet dabar aš esu čia! Mane šaukia ir traukia vėl išeiti į sceną, aš karščiuoju tuo! Aš netgi susitaikau su tuo, kad esu kviečiamas čionai pabandyti, tarsi manęs nežinotų, tarsi būčiau koks pradedantysis. Juk kaip pradedantysis privalai palikti labai gerą įspūdį. Su skausmu prisimenu anuos laikus. Tada atvykęs norėjau atlikti Brechto zongą, tokį labai kandų, kritišką kūrinį, o ir dariau tai, kol režisierius pertraukė mane ir tarė: pone Fojerbachai, ar kaip jus ten vadina, tai, ką jūs čia pateikiate, varo man nuobodulį. Padarykit gi po kiekvienos eilutės mažą šuoliuką. Aš atsakiau: ne, aš po Brechto eilutės nedarysiu jokio šuoliuko, kadangi man kiekviena eilutė pernelyg svarbi. Jis tarė: o man svarbu šuoliukas! Ir ką gi, galiausiai aš padariau tą šuoliuką! Tokius šuoliukus tuomet privalėjau dar ne kartą daryti. Vieni šuoliukai, vėl ir vėl šuoliukai! Dabar tai praeity, dėkui Dievui, tai praeity. O ką kiti kolegos yra patyrę, apie tai jau geriau patylėsim.
       Tyla
       FOJERBACHAS. Nemaloniausia esu girdėjęs iš kolegos, kuris kaip emigrantas gyveno Amerikoj. Jis per begalinius vargus ir tūkstančiais gudrybių sutarė dėl bandymų pas vieną garsų režisierių. Pas Orsoną Velesą. Taigi jis prisistatė. Garsus režisierius nužvelgė jį. Jie persimetė pora žodžių, tada jis išsivedė jį iš kambario, koridoriais, atidarė vienas duris. Tai buvo tualetas. Jis paliko stovėti aktorių prie sieninės kriauklės, o pats užsidarė tualeto kabinoje. Iš vidaus aktoriui sušuko: GO ON!

Tyla

       FOJERBACHAS. Kaip jums tai atrodo?
       ASISTENTAS. Nehigieniška.
       FOJERBACHAS (susijaudinęs). Ak, jums tai atrodo juokinga! Aha! Tada aš jus kiaurai matau! Ir tada puikiai suprantu, kodėl jūs esate čia! Jūs esate čia, kad man pateiktumėt tokį atsakymą! Šitą bjaurų ir pasišlykštėjimą keliantį epizodą papasakojau ne atsitiktinai.
       ASISTENTAS. Iš kurgi jums šovė tokia mintis? Aš sėdžiu čia ir laukiu, lygiai kaip ir jūs. Manot, man tai teikia malonumą?
       FOJERBACHAS. Tai buvo ne pirmas begėdiškas ir mane provokuojantis atsakymas! Bet aš tramdau nervus! Taip.

Ilga tyla

       FOJERBACHAS. Aš deklamuosiu Tasą, monologą iš ketvirto veiksmo.
       BALSAS IŠ GARSIAKALBIO. Šuo atgabentas.
       FOJERBACHAS. Aš deklamuosiu Tasą, monologą iš ketvirto veiksmo. Tasą esu vaidinęs du kartus. Pirmąjį – dar labai jaunas Koburge. Tąsyk dar visai nesupratau giliosios pjesės problematikos, sąsajų su mano gyvenimu ir kančiomis. Buvau tik apsvaigintas kalbos, nuostabių eilių! Jaunas, žavingas, nuovokus vaikinas... kodėl tampama aktorium? O paskui dar kartą, brandesnio amžiaus. Tai buvo... tik pažiūrėkite... tai buvo prieš septynerius metus! Tąsyk apie tai labai daug buvo kalbėta, o ir parašyta – o taip, o taip! Aš visa tai perskaičiau. Daug vandens nutekėjo, tačiau niekas neprigėrė.
       ASISTENTAS. Vandens?
       FOJERBACHAS. Taip tik sakoma, tik toks posakis! Tai buvo nuostabu! Susipynė susižavėjimas ir šiurpulys, kaip visada didelių įvykių akivaizdoj! Aš pats jaučiau, nuo pat pirmo akimirksnio. Plyksteli iš viršaus šviesa, viskas galvoje tampa akinamai skaistu.
       ASISTENTAS (juokiasi). Jūs labai juokingai tai išreiškiate.
       FOJERBACHAS. Nejau?
       ASISTENTAS. Taip, man taip atrodo. Jūs tai dabar vertinate kaip sėkmę, ar ne?
       FOJERBACHAS (sutrikęs, prieštaraudamas). Ką j ū s suprantat!

Tyla

       FOJERBACHAS. Dabar, po to, kai parašiau laišką ponui Letau, perskaičiau veikalą iš naujo, o tada dienas ir naktis dar kartą skaičiau, studijavau visą draminę literatūrą, klasikinę, taip pat ir naujesniąją... Tai buvo sukrečiantis dalykas! Nepaprastas, visą kūną kaustantis, grandiozinis spektaklis mano galvoje! Nenorinti pasibaigti drama apie žmogaus didybę ir skurdą! Jūs žinote „Žvarbiąją naktį“?
       ASISTENTAS. Ne.
       FOJERBACHAS. Ar žinote „Pipa šoka“?
       ASISTENTAS. Ne.
       FOJERBACHAS. O „Vasantaseną“, vadinamą ir „Moliniu vežimėliu“?
       ASISTENTAS. Kaip? Ne.
       FOJERBACHAS. „Žilį ir Žaną“? Šventosios Joanos susitikimą su pabaisa Žiliu de Rė?
       ASISTENTAS. Ne.
       FOJERBACHAS. „Vargšą pusbrolį“?
       ASISTENTAS. Barlacho, tą esu girdėjęs.
       FOJERBACHAS. „Audrą“, Halbės?
       ASISTENTAS. Ne.
       FOJERBACHAS. „Ir ateina ledų pardavėjas“?
       ASISTENTAS. Ne.
       FOJERBACHAS. Jūs galite sakyti ir „The Iceman cometh“.
       ASISTENTAS. No, sorry.
       FOJERBACHAS. „Vargą dėl proto“?
       ASISTENTAS. Nežinau.
       FOJERBACHAS. „Periklį“?
       ASISTENTAS. Ne.
       FOJERBACHAS (vaizduoja galutinai priblokštą). Tai Šekspyro! Jūsų asistento puikybe! Keliaukite jūs namo! Jūs čia tuščia vieta! Eikite ir verčiau imkitės importo–eksporto!
       ASISTENTAS (juokiasi). Apie tai aš jau svarsčiau.
       FOJERBACHAS. Nuginkluojantis atsakymas. Jūs man dėl to darotės beveik simpatiškas.

Į viršų

       8

       FOJERBACHAS. Man regis, jums vis dėlto trūksta tam tikro nuoseklumo – jūsų elgesiui ir jūsų charakteriui. Tačiau be to jūs negalėsite verstis profesija, kurią esate pasirinkęs. Aš esu ekstremaliai kitoks. Jūs nežinote nė vienos pjesės ir vis dėlto norite būti šitoje šventoj vietoj, teatre.
       ASISTENTAS. Teisybė. Pjesės manęs nedomina.
       FOJERBACHAS. Tada jums jūsų meninėms pratyboms nereikalingi ir aktoriai?
       ASISTENTAS. Tiesa!
       FOJERBACHAS. Nei poeto! Nei aktoriaus! Cha!
       ASISTENTAS. Aš kalbu apie šiandienį teatrą. Jis emancipuotas nuo vadinamųjų draminių modelių.
       FOJERBACHAS (nukreipdamas kalbą). Ar tik ten aš matau ne Letau?
       ASISTENTAS. Šiandieniame teatre daugiau nebebus reikalaujama, kad aktorius elgtųsi taip, tarsi jis būtų kas kitas. Tai mes jau esam praėję.
       FOJERBACHAS. Kas kitas?
       ASISTENTAS. Karalius. Hamletas. Patsnežinaukas. Jis privalo būti tik jis pats.
       FOJERBACHAS. Aha!
       ASISTENTAS. Jokio apsimetimo!
       FOJERBACHAS. Tai koks gi aš esu, jūs, jaunasis tamsuoli?
       ASISTENTAS. Tekstai reikalingi teatrui kaip realybės medžiaga.
       FOJERBACHAS. Tai vis dėlto kalba!
       ASISTENTAS. Nebūtinai!
       FOJERBACHAS. Kaip jūs įsivaizduojate idealų sceninį įvykį?
       ASISTENTAS. Pavyzdžiui: kas nors sėdi scenoje ir valgo makaronus.

Tyla

       FOJERBACHAS. Ir toliau nieko?
       ASISTENTAS. Sėdi ir valgo makaronus.
       FOJERBACHAS. Ir ką tai reiškia?
       ASISTENTAS. Nieko! Visiškai nieko! Absoliučiai jokios prasmės! Jis paprasčiausiai valgo.
       FOJERBACHAS. Alkanas?
       ASISTENTAS. Aš nežinau.
       FOJERBACHAS. Bet aš noriu žinoti! Aš pirmiausia privalau pasakyti, kad kaip tik tai yra esminis skirtumas: jei šitas ponas makaronų valgytojas nėra alkanas, tai yra apsimetimas ir atitinkamai tik meninės pratybos. Tačiau jeigu alkanas, jis tiktai tenkina elementarų poreikį. Žinoma, tas nealkanas ponas makaronų valgytojas alkį galėtų juk s u v a i d i n t i! Bet juk tai būtų visiškai priešinga jūsų makaroniniams sumanymams, jeigu teisingai jus suprantu.

Prie režisieriaus pulto asistentas drožia pieštukus ir nieko nebeatsako. Fojerbachas pašaipiai jį stebi, žymisi pastabas

       FOJERBACHAS. Aš žinau, ką jūs galvojate, pone Asistente! Jūs galvojate:
       „Aš čia, kad poną Fojerbachą ištestuočiau,
       nes, regis, už nervus jo daug neduočiau.
       Šešerius metus nebuvo niekas jo sutikęs,
       Per tuos metus jis buvo dvasiškai pakrikęs.“
       Ar ne tiesa, juk jūs taip galvojat? Ar tai reiškia – „be atsako“? Aš būčiau linkęs tam pritarti. „Be atsako“.
       ASISTENTAS (pašaipiai). Dailiai surimuota.
       FOJERBACHAS. Viską, ką aš darau, darau su didžiausiu intensyvumu, prieidamas iki kraštutinumo, kokio jūs, ko gero, negalite nė įsivaizduoti. Aš galiu sau ne tik įsidrėksti odą pjaudamas kišeniniu peiliuku; aš pjaunu giliau, kol galiausiai visai nusipjaunu rodomąjį pirštą.
       ASISTENTAS. Štai kaip?
       FOJERBACHAS (išsigąsta). Čia tik kaip pavyzdys, tik kaip pavyzdys.
       BALSAS IŠ GARSIAKALBIO. Šuo atgabentas.
       FOJERBACHAS. Scenoje man kartą yra taip nutikę, tai komiškas atsitikimas, aš dar ir šiandien nusijuokiu: režisierius reikalavo, kad palypėčiau laipteliais tris pakopas, kai baigiu sceną su Dezdemona, ten dar kartą apsisukčiau ir vėl grįžčiau atgal ir išeičiau į kitą pusę. Kas ten per šuo?
       ASISTENTAS. Nesvarbu, nesvarbu.
       FOJERBACHAS. Tačiau aš palipau ne tik tas tris pakopas, bet ir ketvirtą, ir penktą, aukštyn per visą laiptų karkasą! Jūs juk žinote, kuo baigiasi laiptai teatre – niekuo! Tai tik pastoliai, tariami laiptai. Visi ėmė šaukti: sustok! Sustok! Viena laimė, kad versdamasis žemyn nenusilaužiau sprando. (Garsiai juokiasi)
       ASISTENTAS. Keista.
       FOJERBACHAS. Mes taip juokėmės, taip juokėmės! Jūs išeinate?
       ASISTENTAS (pakilęs eina scenos link). Kurgi dabar tas šuo? Juk kažkas turi pagaliau pasirūpinti tuo prakeiktu kiemsargiu!

Nieko iš scenos personalo nematyti

       ASISTENTAS. Kurgi jie visi?
       FOJERBACHAS. Bet jūs negalite paprasčiausiai iš čia išeiti.
       ASISTENTAS. Ar aš esu jūsų sargas?
       FOJERBACHAS (išsigandęs). Ne, mano sargas jūs nesat! Dėl Dievo meilės! Ne! Ir kaip jums tai šovė į galvą? Kad man reikėtų sargo! Ko gero, jūs norite nueiti viršun pas poną intendantą, poną Letau, ir jam pasakyti, kad mes čia jau ilgai jo laukiam. To jūs neprivalote daryti! Aš esu labai kantrus! (Šaukia į viršų) Mano kantrybė begalinė! Juk pas jus visur įtaisyti mikrofonai ir tikriausiai vaizdo kamera, kuri mus stebi. Ar visa tai po repeticijos išjungiama, kad ponas Letau turėtų kiek ramybės, aš visai galiu suprasti. Vien teatras ir teatras, visą laiką – teatras! Jis pabunda ir galvoja: teatras, o juk tikriausiai mieliau būtų linkęs atsidurti gyvenime, todėl išjungia prietaisus. Kai tampa visai tylu, teatras miršta, sugrįžta gyvenimas. (Šaukia į viršų) Mano kantrybė yra beribė! Ar jis mane išgirdo?
       ASISTENTAS. Manau, kad ne.
       FOJERBACHAS. Kaip tylu! Įsiklausau: kaip rašalas juoda tyla.
       Kaip neįtikėtinai tylu! Aš nusiausiu batus, kad nesigirdėtų mano žingsnių. Nes mano žingsniai trukdytų. Nes juk mano žingsniai – jei būčiau apsiavęs batais – dundėtų kaip griausmas! (Jis nusiauna batus, pastato juos vieną greta kito ant rampos. Žengia keletą žingsnių, negirdimai vaikštinėja ratu vienomis kojinėmis) Manoma, kad tik gamtoje, gamtos vienatvėje galima patirti giliausią tylą... dykumoje. Aš pažįstu dykumą, esu bridęs per gilų smėlį, kuris sulig kiekvienu žingsniu apsemia kulkšnis – ir ten bandžiau eiti vis tolyn ir tolyn. Bet šią giliausiąją tylą gali pajusti ir teatre, kartais netgi visai nereikšmingame spektaklyje, salėj sėdi tūkstantis žmonių, tūkstantis ar dar daugiau, aktorius padaro judesį ranka ar ištaria frazę, vienas žvilgsnis, pauzė, ir staiga ši didžioji tyla jau čia – stalaktitų olos tyla, visa apimanti tyla. Tūkstantis žmonių tamsioje žiūrovų salėje. Tokia akimirka tarsi sustabdo laiką. Sitit anima mea Deum, Deum vivum** – g y v o j o Dievo! Nagi pasakykite, pone Asistente, ar ne mes patys susigalvojame mūsų Dievą ten, aukštybėje? O kaip jūs atėjote į teatrą?
       ASISTENTAS (nesiklausęs jo). Aš?

Į viršų

       9

Šuo perbėga skersai sceną gilumoje

       FOJERBACHAS. Papasakosiu jums, kaip aš čia atėjau. Mes juk jau laukiame daugiau nei valandą, ir lauksime dar ilgiau. Man buvo septyneri. Aš buvau ganėtinai vienišas vaikas. Prisimenu save vieną šaltą sekmadienio popietę, atėjusį su teta į šaulių namus, ne, ne tam, kad pašaudyčiau, nes to aš nemėgau. Visi berniukai juk trokšta šaudyti, nori nukreipti į ką nors revolverį ir pykštelėti! Aš, aš niekad to nenorėjau! Tuose šaulių namuose kartais būdavo vaidinamas teatras, tai būdavo gastrolės, ir tą sekmadienio popietę buvo rodomas vaikiškas spektaklis. Aš buvau sukrėstas, buvau sužavėtas, sklido žydra, paslaptinga šviesa; staiga pasirodė figūra, ji buvo labai didelė ir visa auksinė – aš pavydėjau visiems, kurie ten, viršuje, vaikštinėjo šen ir ten ir kalbėjo, ir juokėsi, o vienas netgi galėjo skraidyti ore pirmyn ir atgal! Aš paklausiau tetos, kuri buvo nupirkus man bilietą: o kiekgi reiktų sumokėti, kad galėtum būti ten viršuje ir kalbėti, ir skraidyti? Ji nusijuokė ir pasakė: nieko, nieko, mažasis kvailiuk, kainuoja tik žiūrėjimas. Aš tuo nepatikėjau. Ji, aišku, neturi tiek daug pinigų, galvojau. Ji buvo jauna siuvėja, viena iš tų netekėjusių tetų, kurios sekmadieniais pasiima mažuosius savo sūnėnus ir su jais eina į pramogų vietas, kad suteiktų jiems džiaugsmo. Tai yra jų gyvenimas, kito jos neturi. Galbūt jūsų vaikystėje tokių tetų jau visai ir nebebuvo, tų mielų, kuklių ir kartais įnoringų būtybių, kurios savo sąžiningomis kojomis ėjo joms lemtu keliu ir per savo gyvenimą niekad nesitikėjo, kad kas nors atsigręš joms įkandin ir jas maloniai nužvelgs. Taip, nuo tada aš tapau aktorium, ir už tai sumokėjau visu savo gyvenimu. Na, o jūs?
       ASISTENTAS. Per autostopą.
       FOJERBACHAS. Kaip tai suprasti?
       ASISTENTAS. Taip, per autostopą. Stovėjau prie greitkelio ir norėjau nutranzuoti į Pietų Prancūziją. Čia vienas sustojo ir paėmė mane, jis pasirodė esąs teatro intendantas.
       FOJERBACHAS. Aha. Štai kaip.
       ASISTENTAS. Aš tada net nežinojau, kas tai yra – intendantas.
       FOJERBACHAS. Taip, jam jūs, aišku, patikote? Aha! Jūs juk ir vien išoriškai patrauklus jaunuolis. Kartais to pakanka. Šiaip ar taip, tik kurį laiką.

Iš už kulisų energingai įeina jauna moteris, sustoja, apsidairo, tarsi kažko ieškotų,
ir vėl pradingsta

Į viršų

       10

       FOJERBACHAS. Tai buvo tragiška mano gyvenimo klaida, kad aš tikėjau, jog teatre negalioja normalaus gyvenimo apribojimai ir suvaržymai, kad esą galima ryškiausiai, ekstremaliausiai atverti viską, kaip sakoma, visą egzistenciją. Tačiau būtent teatre tai juk reiškia: laikytis disciplinos, išsiugdyti discipliną! Privalai bet kokiu atveju būti patikimiausias žmogus, antraip uždanga tuoj pat turi nusileisti.
       ASISTENTAS. Be abejo.
       FOJERBACHAS. Aš žinau įvairiausių pavyzdžių, kai taip nutikdavo. Atsimenu atvejį su rožiniu „Henrike Ketvirtajame“.

Aukšta, ant medinės užtvaros nupiešta figūra, rėmusi portalą, staiga susvyruoja ir nukrinta visai greta Fojerbacho ant grindų. Jauna moteris neapdairiai ją stumtelėjo iš kitos pusės

       FOJERBACHAS (paniškai pašokęs, šaukia moteriai). Ko jums čia reikia?
       MOTERIS (abejingai). Aš atgabenau šunį.
       ASISTENTAS. Kurgi? Kurgi jis yra?
       MOTERIS Šiuo momentu... nežinau. Aš ir pati nežinau, kur patekau.
       FOJERBACHAS (įgeldamas). Scenoje, maloningoji ponia!
       MOTERIS. Ačiū. Bet čia viskas taip bjauriai atrodo.
       ASISTENTAS. Kurgi tas jūsų šuo?
       MOTERIS. Tai aš juk jį atsivedžiau. Bet jis dingo. Aš jį tik kartą paleidau. Jis kažkur ten uostinėjo. Aš ir netikiu, kad jums gali reikėti to šuns. Jo niekam negali prireikti. Man taip pat. Aš išgirdau iš vieno kolegos, kad jūs ieškote šuns. Jis mane visą laiką tik erzino.
       FOJERBACHAS (įgeldamas, Asistentui). Ir ką jis turi mokėti, tam savo vaidmeny?
       ASISTENTAS. Nieko! Visiškai nieko!
       MOTERIS. Tada jis, ko gero, būtų pats tas. Jis apskritai nieko nesugeba.
       ASISTENTAS. Iš jo reikia tik vieno: jis privalo būti kantrus. Jis bus nešiojamas. Kažkas jį vieno epizodo metu perneš per sceną ir įmes į šiukšlių statinę.
       MOTERIS. Taip. Tiek jis turbūt sugebės. Gyvulys man vien tik nelaimes nešė. Pirmiausia taksi. Mano keleiviai nuolat skųsdavosi, kadangi jis dvokia, ypač lietingu oru.
       FOJERBACHAS. Aš irgi būčiau skundęsis.
       MOTERIS. Dabar aš nebeturiu taksi, šiaip ar taip.
       ASISTENTAS (šaukia). Suraskite gi pagaliau tą šunį!

Scenos darbininkai, kurie tuo metu sugrįžo ir toliau ardo dekoracijas, nekreipia į jį dėmesio

       FOJERBACHAS. Žvėrims ne vieta scenoje.
       MOTERIS. Taip. Ne.
       FOJERBACHAS. Žvėrims vieta cirke. Štai iščeža elegantiška dama į maniežą, ir pusė tuzino šunų strykteli jai iš po sijono... tik įsivaizduokite tai! Iškrypimas! (Isteriškas juokas)
       MOTERIS. Aš to neišmanau.
       ASISTENTAS (scenos darbininkams). Pažiūrėkite gi pagaliau užkulisiuose, ar dar kur! (Niekas nekreipia į jį dėmesio. Galiausiai jis pats nubėga užkulisių link, dingsta tarp kulisų, užgriozdintų baldais)
       FOJERBACHAS (nuskuba iš paskos, toliau jam kalbėdamas). Prisimenu atsitikimą su rožiniu „Henrike Ketvirtajame“... (Dabar abu pradingę, tik iš tolo neaiškiai tebesigirdi Fojerbacho kalbėjimas) Princas tada stovėjo prie mirštančio tėvo lovos ir leido tarp pirštų rožinį. Gražumėlis! Ir štai jis paėjėjo į priekį, prie rampos, ir tada ėmė spragsėti nykščiu ir smiliumi rožinio perlus į publiką. Taip! Tai buvo režisieriaus idėja, kurios jis užsispyręs laikėsi. Aktorius tai darė pakankamai ilgai, kol galiausiai, o kaip kitaip galėjo būti, kažkas iš publikos šūktelėjo: liaukis! O kai kurie iš publikos pratrūko iš to kvatoti.
       MOTERIS (netikėtai palikta viena, lyg norėdama įtikinti save). Aš esu Ilona Angermajer. Vieniša. Gyvenu Konrado gatvėje numeris 64. Jau seniai. Aštuoniolika metų. Su šunimi, taip jau išėjo. Išsiskyrusi. Kartą jau esu galvojusi pasiskelbti laikraštyje „Alio, partneri“. (Pastebi numestus Fojerbacho batus, tvarkingai juos pastato. Tada staigiu judesiu pabando pakelti kulisų dalį, kurią įeidama buvo nugriovusi, ta triokšteldama nulūžta. Išsigandusi apžiūrinėja nuolaužą savo rankoje: tai pasirodo esanti nupiešta didelė vyro galva. Užklupta šiuo momentu staiga vėl į sceną įsiveržusio Asistento, paskui kurį seka nesiliaujantis kalbėti Fojerbachas, skubriai slepia fanerinę galvą už nugaros)
       FOJERBACHAS. ...Tada princas Henrikas liovėsi spragsėjęs, pažvelgė žemyn į tamsią publikos ertmę ir ėmė šaukti: jūs kiaulės! kiaulės jūs! jūs pasišlykštėtinos kiaulės! Ir taip nesiliovė šaukęs. Čia teko nuleisti uždangą. (Sutrikęs žvelgia į Moterį, kuri keista poza sėdi ant kėdės paslėpusi fanerinę galvą už nugaros po švarkeliu)
       ASISTENTAS. Kas tai buvo? Tikriausiai Kinskis.
       FOJERBACHAS. Šiaip jau didingo aktoriaus pavardės neminėsiu. Genialus talentas ir katastrofiška disciplinos stoka! Viena vertus, publika reikalauja įdomių aktorių, išskirtinių asmenybių, o ir režisierius, jei jis ambicingas, trokšta jas išnaudoti, kad jo spektaklis būtų ypatingas. (Labai susijaudinęs, kone šaukdamas) Bet tai nieko nepadeda! Nieko nepadeda! Darbas reikalauja griežtos disciplinos! Kai kam atrodo, kad jis gali to nepaisyti, taip pat ir tam, kad pasirodytų įdomus, įdomesnis, nei iš tiesų yra. Aš nešneku apie pamišėlius, aš kalbu apie disciplinos nebuvimą.

Tyla. Fojerbachas bando gestais ir
judesiais demonstruoti savo disciplinuotumą

       FOJERBACHAS. Norėčiau jūsų kai ko paklausti, tik šitą klausimą norėčiau užduoti tyliai, dėl mikrofonų, kurių tikriausiai pasiklauso, ypač jums atsakant. Kas dar buvo kviečiamas mano vaidmeniui?
       ASISTENTAS. To aš nežinau.
       FOJERBACHAS. Jūs juk nuolatos esate pono Letau aplinkoj, ir juk savaime suprantama, kad apie tai buvo kalbama, ir buvo svarstymų, kurie jus pasiekė, bent jau kaip gandai.
       ASISTENTAS. Aš juk jums sakau, kad nieko apie tai nežinau.
       FOJERBACHAS. Gerai! Tvarka! Aš nepykstu ant jūsų, man tai atrodo korektiška, netgi simpatiška, kad jūs elgiatės lojaliai, aš tam pritariu! Bet... kodėl jūs mirkčiojat?
       ASISTENTAS. Aš?
       FOJERBACHAS. Ak, taip, atleiskite, dabar matau, jums čia toks mažas nervinis tikas kairėje akyje. Lig šiol nepastebėjau, buvau per toli, o šviesa salėje taip pat kiek blankoka. Dabar, iš arti, staiga pamaniau, kad jūs man mirkčiojat! (Juokiasi) Menkutis defektas... muselė aky...

Tyla

       FOJERBACHAS. Tymas? Amžinas jaunuolis. Tuščias. Be skausmo. Kolvaisas? Virtuozas, išoriškai. Bilhagenas? Talentingas, taip, bet jis švepluoja. Šnėbergas? Proto artistas. Rynas proto artistas, ir taip toliau. Yra tik vienas vienintelis...
       ASISTENTAS. Fojerbachas.
       FOJERBACHAS. Nemėgstu jūsų primityvių sąmojų. Tikitės prajuokinti. Kiurksote bufete su trečiaeiliais charakteriniais aktoriais ir laukiat, kad nuo jūsų pastabų pratrūktų kurtinamu kvatojimu. Bet čia niekas nesijuokia. Didis aktorius, kurį aš turiu omeny, yra miręs. Jis pražudė save alkoholiu. Galima būtų sakyti, kad jo charakteris nebuvo priaugęs jo genijui. Jo genijus buvo per didelis. Tokių aktorių kaip jis daugiau nebėra. Ekshibicionistai, ekscentrikai, artistai, kurie, kaip dabar sakoma, „išstato“ savo vaidmenis. Faktiškai jie demonstruoja tik savo tuščias personas.
       ASISTENTAS. Gerai! Bet antras pagal genialumą yra Fojerbachas.
       FOJERBACHAS. Jūs vis dar manęs nesuprantate, bet aš kalbėsiu toliau ir jūs manęs nesutrikdysit. Kas mane nuo menininkų, kuriuos jau paminėjau, skiria – šiaip ar taip, aš juos laikau menininkais! – yra tai, kad aš turiu VIZIJĄ ir priimu ją su kuo didžiausiu nuolankumu. Aš paklūstu. (Jis žemai nusilenkia, sustingsta šia poza)

Tuo metu Moteriai pavyksta atsikratyti atlūžusia galva

Į viršų

       11

       FOJERBACHAS (nusižeminęs, Moteriai, kuri sutrikusi baugščiai sėdi ant kėdės). Kas gi tas Fojerbachas? Kas esu aš? Aš esu niekas. Aš nulis. Aš esu nulinis žmogus. Vakar kažkas mane užkalbino, kai parfumerijoje pirkausi barsuko šerių skutimosi šepetėlį – šiuo požiūriu aš esu senamadiškas, negaliu pakęsti tų įmantrybių, to pernelyg greit gatavo, visų tų tirpių produktų, tų aerozolių. Laba diena, pone Fojerbachai. Jūs čia man? Aš tikrai užmiršau savo pavardę, tai yra aš jos neužmiršau, bet tiesiog ji man nebesisiejo su mano asmeniu. Ir turiu pasakyti, labai nudžiugau dėl to.
       ASISTENTAS. Tai praktiška. „Mano pavardė Kiškis...“ (Juokiasi)
       FOJERBACHAS. Šaipykitės! Niekinkite mane! Manęs tai neveikia, jei jūs iš manęs šaipotės ar šaiposi kas kitas... arba netgi publika, kas apskritai aktoriui jau yra blogiausia. Jam tai sukelia šypseną. Jis juokias. Jis kvatoja pilna gerkle. Jie jį apspjaudo, o jis tuo džiaugias! Jam rūpi tik tai, kad yra žmonių, kuriuos niekina dar labiau už jį. Jis norėtų būti tasai, kurį labiausiai niekina.
       ASISTENTAS. Kas tas „jis“?
       FOJERBACHAS. Jis sėdi stoty ir rankioja nutekamajam griovy išmestas supuvusias alyvuoges, kad susikištų jas į burną. Jis nesibjauri, o ne! Čia pasirodo išdidūs, elegantiški karininkai, buvę draugai nuspiria jį šalin: ko čia dar reikia tam purvinam žydui! Jie jo neatpažino. Jis džiaugias dėl to. Jie mindo jį kojomis, tai jo triumfas! Nes paukščiai jį supranta, žuvys klausosi jo. Ir tigras, pamiršęs savo plėšrius nagus, tupi jam prie šono.
       ASISTENTAS. Kas „jis“?
       FOJERBACHAS (išsitraukia iš kišenės degtukų dėžutę ir mesteli ją į orą). Tik pažiūrėkite, šen! Mažas, margas, šokčiojantis daikčiukas!.. Ak, nukrito... (Pakelia degtukų dėžutę) Degtukų dėžutė, kurią aš atsitiktinai turėjau kišenėje, atsitiktinai. Aš nerūkau. Pažiūrėkite, ji tuščia, ji lengvutė. Aš mestelėsiu ją dar kartą į viršų. (Dar kartą išmeta į orą degtukų dėžutę: dabar ji žemyn nebenukrenta) Cara sofa, sesule! Venga! Venga! Ji skrenda! Ji kyla! (Jis pasileidžia scenoje ratu, žiūri viršun į dangų) Ji nebegrįš! Ji skrenda!
       ASISTENTAS. Geras triukas! Neblogai!
       FOJERBACHAS. Štai – dabar antra! Šen, šen! Venite qui! Mano plunksnų kamuoliukai! Čionai, mano delnai, mano rankos, tūpkite, tai šakos! Šen, klausykit manęs! Klausykit, ką jums sakau!

Staiga pasigirsta šnaresys ir plevenimas, didelis paukščių pulkas, šimtai paukščių apspinta Fojerbachą, kuris stovi palaimingai šypsodamasis išskėstomis rankomis. Moteris suklumpa ant kelių, rodo ištiesta ranka
į stebuklą. Taip sustingusi ji nesujuda
iki scenos pabaigos

       ASISTENTAS (bėga prie rampos). Liaukitės! Liaukitės! Tuojau pat baikite!

Paukščiai apspinta ir jį, jis gūžiasi
ir dengiasi rankomis galvą norėdamas
apsiginti

       ASISTENTAS. Šalin! Šalin! Šalin!
       FOJERBACHAS. Venite! Aš noriu šnekėtis su jumis, bjaurūs, mažučiai, mieli Dievo padarėliai, mano broliai, mano seserys. Aš trokštu jums pasakyti, kur glūdi tikroji palaima. Tada pasirodo rūstybės pilnas brolis vartų sargybinis ir klausia mūsų: Chi isiete voi? E nnoi diremo: Noi siamo due de vostri frati, e cholui dirà: voi non dite vero, anzi siete due ribaldi che andante inghannando il mondo et rubando le limosine de' poveri, andante via! E non ci apprira, e ffaràcci istare di fuori alle neve et all' aqua, cchollo fredde e ccholla farne, infine alla notte, allora, se nnoi tante ingiurie e tanta crudeltà e ttanti cchiommiati sosterremo pazientemente sanza turbazioni e sanza mormorazione di lui, e penseremo umilemente e charitativamente che quello portinaio veracemente ci chonoscha, e cche Dio il faccia parlare cchontra nnoi: o Fratelli ucelli, ivi é perfetta letizia... E sse nnoi, pur chostretti dalla farne e dallo freddo e dalla notte, piu picchieremo e chiameremo e pregheremo per l'amore di Dio con grande pianto che cci apra e mettaci pur dentro, quelli piu ischandelazzato dirà: Costori sono ghaglioffi importuni, io gli pagherò bene chom' elli sono deghni, e uscirà fuori chan uno bastone nocchieruto, e piglieràcci per lo cappucio e getterącci in terra e in volgerącci nella neve e batterącci a nnodo a nnodo chon quello bastone; se noi tutte questo chose sosterremo pazientemente e cchon allegrezza, pensando le pene di Cristo benedetto le quali noi dobbiamo sostenere per suo amore: o fratelli, mie sorelle, iscrivi che in questro é perfetta letizia. Tad giedokite, jūs mielieji, giedokite garbei to, kuris jus sukūrė.

Paukščiai čirškėdami išplasnoja.
Moteris pakyla ir vėl atsisėda ant kėdės kaip anksčiau

Į viršų

       12

       FOJERBACHAS (vis dar susigūžusiam pritūpusiam Asistentui). Antai jūs tupite susigūžęs. Kas gi jums nutiko?
       ASISTENTAS (atsitiesia, grįžta į savo vietą). Nieko, o kas?
       FOJERBACHAS. Tai senoji italų kalba! Bet aš jos visiškai nesuprantu, aš niekad jos nesimokiau! Paslaptis tokia: kaip tik teksto visiškai ir nereikia mokytis! Viskas savaime ateina į galvą! Tekstą mokytis: kaupimo procesas, mechaniškas. Smegenys.
       ASISTENTAS. Jūs šnekate apie teatrą, ar apie ką jūs šnekate?
       FOJERBACHAS. Jūs nepasitikit manim.

Ilga atkakli tyla. Galiausiai Fojerbachas prabyla pusbalsiu

       FOJERBACHAS. Galimas daiktas, visa tai buvo kiek pernelyg spekuliatyvu, jūs atleiskit. Mes jau taip ilgai laukiam. Kalbama, kalbama ir štai nuklystama, kur nuneša mintys, ir staiga visa tai tampa taip pompaaastiška. Verčiau man reikėjo nusipirkti vakarinį laikraštį ir įsitaisyti su juo kur kampe, kad niekam netrukdyčiau, ir skaityti laikraštį, kol čia esu. Kol mane pašauks! Bet juk jūs matėte paukščių pulką?
       ASISTENTAS. Ne. (Moteriai) O jūs, ponia Angermajer?
       MOTERIS (mosteli ranka). Aš juk tik laukiu. Aš tik sėdžiu čia ir laukiu.
       ASISTENTAS. Taip, ir, ir?
       MOTERIS. Aš juk tik laukiu, aš nenorėčiau kištis.
       FOJERBACHAS. Kikilis. Mėlynoji zylė. Kryžiasnapis. Šelmeninė kregždė ir langinė kregždė. Varna. Krankliai. Didįjį margąjį genį. Kielė. Čiurlį. Kuosos. Tilviką. Karetaitę. Varnėnai. Kolibriai, daug kolibrių, apspitusių mane. Pempę. Kukutį. Žvirblį. Didžiąją zylę. Šarką. Alpinės kuosos. Suopį. Slankas. Dailuuutį dagilį. Didįjį baublį. Juodgalvę sniegeną. Strazdus. Taip?
       ASISTENTAS. Nieko nemačiau.
       FOJERBACHAS. Prakaitas srūva visu mano veidu! Prieikit arčiau, tik pažvelkit! Nusikamavau iki išsekimo, vien dėl jūsų! Tik pagalvokite apie tai! Vien dėl jūsų!
       ASISTENTAS. Dėkui.
       FOJERBACHAS. Ką tai reiškia – „dėkui“? Jūs tai sakote su ironija? Aš girdžiu, kaip jūs sakote: Dėkui! Jaunuoli! Žvaigždės gausdamos suka apie jus ratu, ar jūs to nejaučiat? Kodėl nepakylate ir neiškeliate į viršų rankų?
       ASISTENTAS. Tai buvo originalus Fojerbachas, ar ne?
       FOJERBACHAS. Aš tai s u v a i d i n a u !
       ASISTENTAS (pasalom, palūkėjęs). Ak! Ir iš kokios tai pjesės?
       FOJERBACHAS. Tai aš vaidinau Ulme.
       ASISTENTAS. Ulme? Taip?
       FOJERBACHAS. Taip, Ulme, vadovaujant profesoriui Boimleriui.
       ASISTENTAS. Niekad nesu girdėjęs.
       FOJERBACHAS. Labai išsilavinęs, malonus žmogus! Labai įsijaučiantis, nuovokus direktorius!
       ASISTENTAS. Keista. O kaip vadinosi pjesė?
       FOJERBACHAS. Betgi liaukitės taip elgęsis, liaukitės taip elgęsis!
       ASISTENTAS. Aš šiek tiek pažįstu Ulmo teatrą. Ten nėra direkcijoj jokio profesoriaus Boimlerio.
       FOJERBACHAS. „Šiek tiek“ – šitų žodžių nenoriu girdėti! Tai ištižę žodžiai! Pee-ervargę žodžiai!
       ASISTENTAS. Boimlerio nėra.
       FOJERBACHAS. Jis – didi, iškili asmenybė, neprilygstama ugdant aktorių! Ateidavo kolegos – ir ne vien damos, kaip jūs, ko gero, pamanėte, kai aš jums sakau, – jie jam bučiuodavo rankas ir netgi kojas! Ir buvo už ką! Man jis, pavyzdžiui, pasakė: jūs esat labai talentingas aktorius, Fojerbachai, tačiau, kad pasiektumėt iš tiesų nepaprasto, privalote priimti savo asmenybės kondicijas, tai reiškia – kas gi ta mano kondicija? Tai reiškia, kad aš paleidau į darbą – ir, beje, be jokio išankstinio pranešimo – Kelno teatro priešgaisrinę įrangą. Tai reiškia, kad durininkas, kuris juk mane seniausiai pažinojo ir pro kurį kasdien praeidavau, nieko apie tai nežinojo. Gaisrininkas taip pat! Ir jis nebuvo informuotas. Tai reiškia – nebuvo jokio gaisro pavojaus! Nebuvo nei liepsnos, nei dūmų, bet vanduo vis kilo ir kilo gražioje prieblandoje, degė tik avarinė lemputė. Ji juk turi degti. Vanduo kilo ir kilo, iš pradžių žiūrovų salėje, o paskui ir ant scenos. To aš ir norėjau pasiekti, ir profesorius Boimleris absoliučiai suprato mano pastangas.
       ASISTENTAS. Kas gi buvo tas profesorius Boimleris?
       FOJERBACHAS (užsispyrusiai). Bet aš juk ką tik sakiau! Mes labai intensyviai dirbome kartu, dėjom daug pastangų, galima būtų sakyti, metų metus! Su jokiu kitu pacientu jis... aš neturiu omeny pacientų... aš pasakiau „pacientu“? Ištrinkite tai, labai prašau! Aš neparuošiau žodžio. Jis išsprūdo. Nors kaip menininkas aš esu žodžių dirbėjas – bet čia ne tai! Aš turėjau galvoj kitą žodį, aš ieškau jo visomis savo dvasios išgalėmis. (Užsikerta, neranda žodžio)
       ASISTENTAS. Aš suprantu.
       FOJERBACHAS (visai išsekęs). Prašau, atleiskite man.

Ilga tyla

Į viršų

       13

       FOJERBACHAS. Ko gero, jūs tai jau žinojote. Tikriausiai ne nuo pat pradžių, ne – žinoma, ne. Kai sugrįžau ir atlikau tą mažą improvizaciją su kėde, tada jūs, nors ir buvot priblokštas, nesutrikote. Mano virtuoziškumas jus pribloškė! Jūs to nesitikėjote. Sėdėjot čia po įtemptos, gali juk būt, netgi kankinančios repeticijos ir privalėjote laukti, jūs, kaip ir aš, ir aš jūsų visai nedominau. Šiuo požiūriu neturiu jokių iliuzijų. Aš jus įdėmiai stebėjau. Šiaip ar taip, man labai greitai pavyko sužadinti jūsų susidomėjimą, jūs žiūrėjote ir klausėtės manęs labai dėmesingai, galimas daiktas, su mintimi, kad viena ar kita, kas jums pasirodė patrauklu, išsaugosit atminty ir įkomponuosite į savo būsimą spektaklį. Sutrikęs, nustebęs jūs tapote tik tada, kai papasakojau tą istoriją su laiptais. Ne, aš neturėjau jos pasakoti, aš nieku būdu neturėjau jos pasakoti! Parodžiau savo silpnąją vietą, kurios dabartinėje situacijoje jokiomis aplinkybėmis neturėčiau atskleisti. Kai jūs norėjote išeiti, pone Asistente, taip norėjote išeiti, kad praneštumėt ponui Letau, jog aš esu nepatikimas žmogus, kad aš, žodžiu, septynerius metus praleidau gydykloje ir esu tik dabar paleistas. Ar ne tiesa? Tačiau man pavyko jus sulaikyti, ir mes vėl grįžom prie pokalbio, prie įdomaus pasikeitimo mintimis. Aš turiu vaistą, kuris yra naujai išrastas ir tik neseniai imtas vartoti. Jis slopina psichinį nestabilumą, šis vaistas mane subalansuoja. Jūs suprantate? Tai lemiamas dalykas.
       ASISTENTAS. Aš jus suprantu. Taip.

Šuva vėl išnyra, nasruose nešdamasis negyvą paukštį

       MOTERIS (šaukia). Antai kur jis!

Išsigąsta savo pačios skardaus balso ir, nenorėdama sutrukdyti toliau kalbančiam Fojerbachui, eina kiek sugebėdama tyliau ir atsargiau per visą sceną prie šuns,
bandydama jį prisivilioti, ir pilna baimės, kad jis vėl pabėgs, galiausiai sučiumpa jį. Išima paukštį jam iš nasrų, švysteli šalin

       Šalin nuo paukščio!
       FOJERBACHAS. Arba negeras įtarimas jums kilo tik tada, kai aš neapgalvotai papasakojau vien tam, kad jus užimčiau, – kaip aš ėmiau iš krepšio duonos kepalą, kaip to reikalavo iš manęs režisierius, ir mečiau jį į savo partnerį, valstybės veikėją, žinoma, nepataikydamas, ir kad tada nesilioviau laidęs toliau, iš pradžių kitų kepalų, paskui krepšio, kėdės, visų daiktų, kurie buvo ant scenos tarp tų menkaverčių dekoracijų, kurias ponas Miuleris-Kleinas buvo sugalvojęs ir sumeistravęs toms gastrolėms. Ir tas susijaudinimas! Ir aš mačiau abu ponus, kurie stovėjo gatvėje su baltais chalatais, ne tokius, kaip režisieriaus padėjėjas, kuris juk irgi būna su chalatu, tačiau ne b a l t u! Jis dėvi, jums tai žinoma, juodą, kad nebūtų pastebimas spektaklio metu. Baltieji chalatai, kurie pasirodė tarpduryje, man reiškė absoliučią pasirodymo pabaigą. Aš jums tai pasakojau ir, be to, savo įpratimu kiek pagražindamas, kad manęs įdėmiau klausytumėt ir šiaip nepaspruktumėt. Juk aš turėjau be paliovos kalbėti, kad manęs scenoje nepaliktumėte visiškai vieno, juk kalbėti man buvo kone gyvybės reikalas.
       ASISTENTAS. Bet, atleiskite, to jūs man visai n e s a t e pasakojęs, pone Fojerbachai.
       FOJERBACHAS. Jūs tai pamiršote! Nesvarbu. Tai man netgi privalumas.
       ASISTENTAS. Ne, to jūs man n e p a s a k o j o t e!
       FOJERBACHAS (staiga sumaištingoj nevilty). Aš turiu gauti vaidmenį! Bet kokiomis aplinkybėmis! Tai man nulems viską! Viską! Jūs negalit man atsakyti tiesiog tvirtindami, jog esu nepatikimas žmogus!
       BALSAS IŠ GARSIAKALBIO. Šuo atsirado!
       ASISTENTAS (pašaipiai). Taip? Ir kurgi?
       BALSAS IŠ GARSIAKALBIO. Jis čia. Pas durininką.
       FOJERBACHAS (netekęs savitvardos, su vis didėjančia isterija). Aš girdžiu: „Pas durininką!“ Bet jis čia stovi! Čia! Čia! Čia! Čia! Čia! (Virpėdamas iš įtūžio, ištiestu pirštu rodo gyvūną, kurį Moteris išsigandusi laiko priešais save) Čia! Čia!
       ASISTENTAS. Prašau, eikite jau, ponia Angermajer.
       MOTERIS. Dėl manęs jūs jį galite veltui pasilikti.
       ASISTENTAS. Išveskite tą kiemsargį iš teatro.
       MOTERIS. Jis nekainuos jums nė pfenigo.
       ASISTENTAS. Mes jums pranešime.
       MOTERIS (Fojerbachui). Iki pasimatymo. (Tempia šunį paskui save, pradingsta už kulisų)
       ASISTENTAS. Apgailestauju, kad tas šuo jus suerzino.
       FOJERBACHAS (dygiai). Čia jūs man dar sakot! Jūs man dar sakot! Dar jūs prisidedat!
       ASISTENTAS. Aš net nežinojau, kad šuo buvo užsakytas šiam laikui, tai, matyt, režisieriaus padėjėjas patvarkė.
       FOJERBACHAS. Taip! Dar ir režisieriaus padėjėjas!
       ASISTENTAS. Aš apgailestauju, pone Fojerbachai. Kartais viskas kaip tyčia supuola.
       FOJERBACHAS. Nenukreipkit kalbos! Aš išsireikalausiu jūsų negailestingo atsakymo! Ir žiūrėkite man tuo metu tiesiai į akis! Štai taip! (Sulaiko jį scenoje)
       ASISTENTAS. Prašau, paleiskite mane!
       FOJERBACHAS. Jūs esate Asistentas, ar ne jūs? Gal jūs esate kažkas kitas? Kažkas nesantis? Niekuo dėtas?
       ASISTENTAS. Aš esu Asistentas, suprantama, taip.
       FOJERBACHAS. Aha! Jūs tai pripažįstate! Aš tai užprotokoluosiu. Ir jūs gavote užduotį. Jūs turite mane kankinti! Ir, beje, visa ši akcija yra iš viršaus minutėmis suplanuota! Jūs gavot šią užduotį iš viršaus ir su dideliu malonumu ją atliekate. Labai sumaniai, labai mikliai! Jūs replikuotojas! Jūsų žodžiai gelia! Geliantys žodžiai! Jūs privalote man gelti ir jūs geliate! Replikos! Replikos! Ir, beje, pačiu aukščiausiu pavedimu, kad TEN VIRŠUJE matytų, kaip aš į tai reaguoju! Tada klausykitės, jūs, pone Asistente, mano kančios klyksmų, šnekėkit pats kiek galima mažiau, kad nepraleistumėt kokio žodžio pro ausis! Replikos! Registruokite kiekvieną mano kančios garsą! Sumuokite vieną prie kito ir pabaigoje pateikite milžinišką sąskaitą! Per daug klyksmų, per daug klyksmų: nepatikimas žmogus! (Pamato negyvą paukštį, meiliai pakelia jį, glaudžia delnuose, atsargiai padeda į plastikinį maišelį prie savo daiktų) Aš pasakysiu jums savo nuosprendį: jūs esat liokajaus siela, paklusnus vykdytojas! Kaltas!
       ASISTENTAS. Pone Fojerbachai, aš juk neužsakiau to šuns!
       FOJERBACHAS. Replika: šuo! (Vis labiau nesitvardydamas) Pas durininką yra šuo! Taip! Tačiau aš jį matau čia, priešais save, prieš akis, tą suniurusią būtybę! Ir jis žiūri į mane savo geltonomis akimis! Taigi jis yra čia ir, pasirodo, ne čia! Taigi kiek šunų ji turi tose slaptose kišenėse po savo sijonu, ir kurgi ji juos pagal jūsų nurodymus išmėtė? Kurgi iššoks prieš mane dar vienas? Jau tyko dar vienas žiūrovų salėje? Aš jau girdžiu jį urzgiant! O ten, prieblandoj, tarp fanerinės užtvaros ir uždangos... kai ten nueisiu po pasirodymo, stvers jis man už plikos vietos po kelnių atraitais! Man teks susirišti kelnių kiškas, kad apsisaugočiau nuo tokių klastingų antpuolių, pone liokajau! O pažvelgti į viršų aš jau anaiptol nesiryšiu, ten juk jau irgi lekuoja... aštrūs dantys ir lekuojantis liežuvis, kurie manęs taip ir trokšta! Taip pat ir šuo, tas pats, kuris esą tupi pas durininką!
       ASISTENTAS. Liaukitės pagaliau, pone Fojerbachai... (Šaukia) Tuoj keturios valandos ir mano butas prapuolęs!
       FOJERBACHAS. O šita moteris... ta moteris iš liaudies... Jūs juk nemanote, kad aš tuo patikėsiu! Tai, savaime suprantama, buvo aktorė – absoliučiai savaime suprantama! Kai ji praėjo, už mano nugaros per visą sceną, ton pusėn, kad sugautų šunį – šitą vienintelį ir tikrą šunį, kurio jinai tačiau akivaizdžiai visiškai nepažinojo, kuris nebuvo jos nuosavas šuva... aš jos, beje, nemačiau einančios, nes aš juk tuo metu kalbėjausi su jumis, tačiau, tačiau aš tai jaučiau, – ji aktorė! Tai pajuntama, pone liokajau! O, kad su manimi taip elgtųsi! O, kad taip mane persekiotų! O, kokie išbandymai!
       ASISTENTAS. Negi jūs negaunate jokios socialinės pašalpos?
       FOJERBACHAS. O ką jūs čia kalbate! O, jūs taip šnekate, kad mane sunaikintumėt!
       ASISTENTAS. Ne, tai visai dalykiškas klausimas.
       FOJERBACHAS. Nemeluokite! Jūs nuo pat pradžių žinojote, kad aš turiu negauti vaidmens. Kad jūs dabar sakote „socialinė pašalpa“, – tai jus demaskuoja! Jūs iš manęs savo klausimais visą laiką tik tyčiojotės. Tai mane žeidžia! Tai skaudina! Tai žeidžia mane mirtinai!
       ASISTENTAS. Bet, pone Fojerbachai, taip juk nėra! Jūs taip baisiai jaudinatės! Jei tai nuo manęs priklausytų, aš jums neabejotinai skirčiau tą vaidmenį! Bet aš neturiu teisės spręsti, jūs tai žinot.
       FOJERBACHAS. Jūs – ne! Jūs – ne!
       ASISTENTAS. Ir aš manau, ponas Letau nuspręs jūsų naudai.
       FOJERBACHAS. Ar taip? (Išdidžiai) Taip! Jis juk mane žino! Nors ir iš ankstesnių metų, bet jis, be abejo, mane prisimins. Jis juk tikriausiai kalbėjosi su jumis apie mane?
       ASISTENTAS. Taip.
       FOJERBACHAS. Ir ką jisai sakė?
       ASISTENTAS. Jis jus labai gyrė... netgi laikė jus genialiu.
       FOJERBACHAS. Mano Osvaldą?
       ASISTENTAS. Taip, taip.
       FOJERBACHAS. Mano Don Žuaną?
       ASISTENTAS. Taip.
       FOJERBACHAS. Tą mano visai kitaip nei įprastai perteiktą Glosterį?
       ASISTENTAS. Taip. Ir jį.
       FOJERBACHAS. Ir kaipgi jūs galėjote šnekėti apie tą dangiškai žemišką „socialinę pašalpą“! Tai buvo ciniška iš jūsų pusės. Jūs juk žinot, kad man rūpi ne materialinis saugumas, ar aš išgalėsiu toliau vegetuoti, ar ne. Pinigų aš turiu! Turiu pakankamai pinigų savo kišenėse. Daugiau nei jūs esat uždirbęs per savo Asistento gyvenimą! Aš duosiu jums jų! Man jų nereikia! Aš išdalysiu juos vargšams! Imkite viską!

Į viršų

       14

Jis nusirengia striukę, naršo po jos kišenes, iškrenta pinigai – monetos ir banknotai. Numeta švarką šalin. Išverčia kelnių kišenes, vėl pabyra pinigai

       ASISTENTAS (staiga šaltai). Susikiškite tuoj pat tuos pinigus! Jūs darotės kaip beždžionė!
       FOJERBACHAS. Režisierius turi žinoti, kad man tai nerūpi...
       ASISTENTAS (pagaliau praradęs santūrumą ir atsainumą, šaukia). Režisierius sėdi ten, viršuje, jis svarsto, jis tūno savo senam gumbuotam krėste ir galvoja, ir valgo burokėlius, jis valgo t i k burokėlius, nieko kito, kiekvieną dieną, raudonuosius burokėlius, vien raudonuosius burokėlius iš didžiulio dubens, raudonos dėmės visą laiką ant jo marškinių ir ant stalo, ir ant režisūrinio aplanko, ir ant popierių su pastabomis, visur... tarsi kruvinas karys. Kai dubuo ištuštėja, jis šaukiasi sekretorę: kur mano raudonieji burokėliai! Nieko, išskyrus burokėlius, jis gyvena spartietiškai ir vienas, ir sako, jis ilgisi savo aktorių! Bet jis neateis, ir aš turiu čia užsikimšti ausis, nes daugiau nebeištversiu su jumis!
       FOJERBACHAS (tyliai). Mano drauge... Mano mielas drauge...
       ASISTENTAS. Taip, taip, taip.
       FOJERBACHAS (labai susijaudinęs). Aš matau švytuoklę, švysčiojančią iš vienos pusės į kitą... Aš susinaikinsiu, jeigu negausiu to vaidmens! Aš susinaikinsiu, aš užsidusinsiu po tuo plastikiniu krepšeliu. Aš bandžiausi vaidmenims Bochume, Diuseldorfe, netgi Miunsteryje! Kokie pusgalviai! Jie sakė, kad aš jiems nereikalingas. Kažkoks režisierius, neturintis jokios kompetencijos, kurio j ū s nežinote ir a š nežinau, būgnija: jam manęs nereikia. Pabandykite tai įsivaizduoti! Taip yra man atsitikę, ir ne k a r t ą, o daug kartų! Vienas iš jų man netgi pasakė: garmėk tu į pragarus, kvaily tu! Drįso pasakyti! Laužtiniuose skliausteliuose! Tokie provincijoje režisieriai. Kitados būdavo ne taip. Anksčiau būdavo kitaip elgiamasi. Kiek jau laiko mes laukiame? Mes jau nebeskaičiuojame laiko. (Trenkia savo laikrodį į kėdės atlošą) Prisimenu Hansą... Hanselį... net nežinau, ar jis dar gyvas. Bet žmonės, apie kuriuos galvojame, juk tebegyvena toliau. Aš sėdėdavau drabužinėje, prieš pasirodymą, taip pat ir po spektaklio, ir visada Hansas būdavo greta ir rūpinosi manim. Nuoširdus žmogus su vaikišku balsu... Per vieną smurto aktą jis buvo praradęs savo lytį. Taip. Kai man skaudėdavo galvą, jis masažuodavo sprandą, o kai būdavau blogos nuotaikos, atnešdavo man arbatos, ir ta proga jis pasakydavo tokį posakį... pala, kaipgi jis ten skambėjo? „Kai trūksta sveikatos, išgerkim arbatos...“ – taip jis sakydavo. Tai, žinoma, būdavo jokia arbata, ką jis man ten puodelyje patiekdavo! Taip rimtai būdavo žiūrima į aktoriaus savijautą, nes juk viskas priklausė nuo jo pasirodymo. Kai grįždavau namo, aš būdavau nykus žmogus, galėčiau tvirtinti – nykiausias žmogus visam pilkam pasauly... „Kai trūksta sveikatos... išgerkim arbatos“, Dievas mato, tai anaiptol ne sąmojingiausias posakis, ne, netgi kiek paikokas. Bet, matote, aš jį mylėjau už tai! (Dainuoja niūniuoja panosėje) Arbatos puodelis, kai trūksta sveikatos. Arbatos puodelis... Pone Asistente! Kurgi jūs dabar pradingot? Aš jūsų visai nebematau ten apačioj, toj vietoj, kur jūs lig šiol buvot. Aš jau pripratau prie to, kad jūs ten sėdit. Nejaugi pabėgote nuo manęs? Ir pasinėrėte į savo žemiškuosius reikalus!
       ASISTENTAS (iš gilumos). Jūs galite pradėti, prašom.
       FOJERBACHAS. Ak – ten, gale! Štai jūs skubate... štai jūs žvitriai šmėkščiojat tarp žiūrovų eilių! Kiškiaausis... Slaptažodis – Kiškiaausis!

Į viršų

       15

       ASISTENTAS (iš galinės žiūrovų eilės). Ponas Letau atėjo, prašau, jūs galite pradėti.
       FOJERBACHAS. Laba diena, pone intendante! Aš svarsčiau: kiek laiko man teks jūsų laukti? Kada jūs pasirodysite? Dans un mois, dans un an... metų laikai keičiasi, ir vis toliau, šimtmečiai griūna, taip mala laikas! Štai buvo Venecija, o antai jos nebėra. Laikas ją suėdė, aš girdėjau žiaumojimą ir grikšėjimą. Dabar štai pakabino didelę skraistę, kad paslėptų tai, kas įvykę! Tūkstantį metų aš jūsų laukiau. Tuo būdu jūs beveik tapote Dievu! Aš sveikinu jus! Menkas musiažmogis, bet vis dėlto gyva būtybė! Gaila, jūs nematėte, kaip strykčiojo paukščiai, kaip jie aplink mane plasnodami pleveno! Aš laimėsiu savo publiką kasvakarinėje dvikovoje, ir, beje, be tų triukų, kuriuos jūs abu žinote. Mes juk tąsyk buvom kartu Hanoveryje, pone intendante. Tąsyk Hanoveryje – ten nebuvo kalbos apie šunį! Neįsivaizduojama! Tai būtų suvokta kaip nepakenčiamas ir todėl neleistinas šuns trukdymas!

Tyla

       FOJERBACHAS. Aš žinau, kad jūs gerai mane prisimenat. Tai neseniai patvirtino ir jūsų Asistentas, tas simpatiškas jaunuolis, kuris neabejotinai žengs savo keliu ir vis aukštyn. Labai simpatiškas! Mes prieš jums pasirodant labai maloniai švaistėme ir eikvojome laiką. Dabar man reikia akimirkos susikaupti. Susikoncentruoti tam, kas laukia.

Tyla

       FOJERBACHAS. Be to, turiu vėl apsirengti švarką, atleiskite, kad aš taip stoviu, o švarkas guli čia dėl beveik nesuprantamų priežasčių ant grindų, o aš stoviu čia vienomis kojinėmis... tai absoliučiai netyčia. (Pakelia švarką, apsivelka jį, kruopščiai susisagsto) Aš nuo seno trokštu, kad mes dirbtumėm kartu.

Tyla

       FOJERBACHAS. Ak, man fatališkai ištrūko saga ir pasimetė. Veikiausiai pernelyg skubėjau. Štai kur ji. Aš ją pasiimu ir prisisiųsiu. Tai aš jums pažadu. Mano žmona mane juk paliko, tai jūs, be abejo, žinote, aš manau: ji mirė. Ji mirė, pražuvo... Ji gulėjo savo žydrų žydriausioje lovoje, mažas, plikas, baugštus paukštytis. Taip.

Tyla

Ilga tyla

       FOJERBACHAS. Pasakykite gi ką nors! Prašau, man būtų labai malonu, jei išgirsčiau jūsų kritiką. Aš tiesiog geidžiu išgirsti jūsų kritiką ir, galimas daiktas, iš jos kai ko pasimokyti. Aš nesu kaip kai kurie kolegos, kurie negali pakęsti, kai kas nors jų pasirodymui prikišama ar norima pakeisti. Sakykite gi man, pone intendante!
       ASISTENTAS (iš paties galo). Įjunkite šviesą žiūrovų salėje!
       FOJERBACHAS. Jūs galite sau manyti, kad esu smalsus. Ko gero, jūs norite žinoti, kodėl aš šitą monologą vaidinau sėdėdamas... Jūsų Asistentui aš jau išdėsčiau, kad manau, jog klasikinį tekstą reikėtų sakyti sėdint ant kavinės kėdutės...

Žiūrovų salėje užsidega šviesos

       ASISTENTAS (ateina į priekį). Ponas Letau jau išėjo.
       FOJERBACHAS. Kaip sakot?

Tyla

       FOJERBACHAS. Ak, taip. Ak, taip.

Tyla

       FOJERBACHAS. Jeigu ponas Letau išėjo, tai aš nebematau jokios priežasties... Taip! Manau, jau ir aš galiu eiti. (Sustoja. Šypsosi. Tyliai išeina)
       ASISTENTAS (šaukia jam įkandin). Jūs pamiršote savo batus!

Tačiau Fojerbachas negrįžta.
Tamsa

       Versta iš:
       Dorst T. HERR PAUL. Sieben Stücke. Suhrkamp-Verlag, Frankfurt am Main, 1995

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt