|
<< Atgal
RAŠĖ GIRDĖDAMA MUZIKĄ
Tokie dvasingi renginiai nedažni. Sofijos
Čiurlionienės-Kymantaitės 120-ųjų metinių minėjimas balandžio 3 d. Rašytojų
klube vilniečiams paliko neišdildomą įspūdį. Išsiversta be didelių prakalbų. Čia
ištisai skambėjo rašytojos tekstai pramaišiui su muzika. Muzika, aišku, buvo
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, o kūrinius skambino pianistas Rokas Zubovas,
genialaus kompozitoriaus provaikaitis. Tekstus skaitė arba inscenizavo galingas aktorių
desantas iš Kauno, sustiprintas vilniečiu scenos veteranu Laimonu Noreika. Lyriką
keitė humoras, pašmaikštavimus susikaupimas. Skambėjo ir pačios rašytojos balso
įrašas, užfiksuotas prieš penkiasdešimt metų. Tu pasakyk man, ar aš atradau
kelią į tavo užburtą pasaulį, tai jos žodžiai, skirti vyrui, kurį ji vadino
Kastuku.
Kastuko laišką Sofijai skaitė L. Noreika. Jis taip
pat pasirinko pluoštelį Mykolo Vaitkaus atsiminimų. Kanauninkas čia cituoja rašytojos
žodžius: Aš labai labai širdim gyvenu.
S. Čiurlionienės-Kymantaitės mintis apie kūrybą
perteikė aktorė Jūratė Vilūnaitė. Ji priminė, kad apysaką Šventmarė
parašyti paragino Vaižgantas. Kurdama Girios žaliosios giesmes, rašytoja
jautėsi taip, lyg Konstantinas būtų už rankos vedęs (Rašiau ir girdėjau
muziką).
Humoristinę ir satyrinę rašytojos talento pusę
auditorijai atskleidė aktoriai Doloresa Kazragytė bei Egidijus Stancikas, inscenizavę
gabalėlį iš Žemaitiškos poemos, ir Liucija Zorubaitė, skaičiusi ištrauką
iš Šventmarės. Šie tekstai skambėjo žemaitiškai. Ne veltui Sofija rašė apie
žemaičių mokėjimą pašiepti.
Įtaigiai rašytojos jaunystės poetinę prozą
(Sužibs man saulių daugybė
) interpretavo aktorė Rūta Staliliūnaitė. Ji
taip pat atsivertė Danutės Čiurlionytės-Zubovienės atsiminimų knygą apie motiną
(Nemokėjo praeiti pro skriaudą
). Ilgiausiai vakaro dalyviai klausėsi šios
aktorės skaitomų poemos Giria žalioji giesmių, netgi paskutinės 1951 m.
redakcijos, kur šmėkšteli grėsmingas Stalino šešėlis ir autorė drįsta tarti:
Gimtojo krašto nedalią raudoju.
Rašytojos anūkė skulptorė Dalia Palukaitienė
padėkojo už tokį Močiutės pagerbimą. Šeimoje vyravusi meilė, šviesa, buvo ugdomas
patriotizmas. Močiutė buvusi nepaprastai jautri, negalėjusi abejingai žvelgti į
žmonių nelaimes. Jaudinamai nuskambėjo D. Palukaitienės žodžiai: Ačiū tau,
Močiute, už širdį.
Sofijos ir Konstantino kūrybos dėka pasaulis
atsivėrė, pagilėjo, išaukštėjo, sakė renginyje literatūrologė Viktorija
Daujotytė. Profesorė folklorinę mitinę poemą Giria žalioji pavadino rašytojos
viso gyvenimo kūriniu, skaudžiąja, giliąja likimo sakme. Sofija buvo labai
įsipareigojusi savo tautai, savo žemaitybei. V. Daujotytė atkreipė dėmesį į vakare
skambėjusį įrašą: Kaip gražiai, kaip taisyklingai kalbėjo kalbos
šeštadienių šeimininkė! Profesorė auditoriją paragino permąstyti tai, ką
tą vakarą išgirdo.
Reikia manyti, daugelis vakaro dalyvių po šio
renginio į S. Čiurlionienės-Kymantaitės kūrybą pažvelgs naujaip.
V. MOTIEJŪNAS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|