|
<< Atgal
Gyvatvorė, arba Apmąstymai prie
atviro lango
Čikagos, o ir visos Amerikos architektūros vienas
dominuojančių bruožų daugiaaukščiai namai, išsidriekę ties autostradomis ir
judriomis gatvėmis, kurios kerta gyvenamuosius rajonus. Tų namų yra visokių nuo
mažiausių iki dangoraižių, bet vyrauja tipiški trijų keturių aukštų pastatai. Tie
daugiabučiai namai nėra labai aukšti, bet pakankamai masyvūs, o susiglaudę viens prie
kito sudaro idealią užtvarą nuo judrių gatvių tiems, kas jau gyvena toliau už
daugiabučių.
Daugiabučių gyventojai kuklios socialinės
klasės atstovai vargu ar priskirtini vidutinei kategorijai, nebent turėtų nuosavą
butą. Amerikoje gausu žmonių, kurie neturi jokios nuosavos pastogės ir nuomoja būstą
iš tų, kurie butų ar namų turi daug. O tokie, daug butų turintys žmonės, jau yra
net nebe vidutinė klasė. Tai dar aukščiau iškopusių žmonių kategorija. Ir gyvena
jie, aišku, ne savo daugiabučiuose, nors maitinasi iš tų daugiabučiuose
alsuojančiųjų.
Daugelis vidutinės klasės atstovų džiaugiasi
atskirais nuosavais nameliais. Ir kuo jie turtingesni, tuo, suprantama, jų nameliai stovi
atokiau nuo judrių kelių ir gatvių. Bet ir arčiau gyvenantieji gali būti ramūs, nes
jiems gatvių triukšmą kaip tik ir užstoja tų daugiabučių siena...
Manau, toks architektūrinis sprendimas yra
natūraliai spontaniškas, todėl visuotinis. Namų yra ir turi būti visur, bet juk
turtingasis nesikurs ten, kur gatvių triukšmas, automobilių išmetamosios dujos... Tos
vietos tenka vargingųjų daliai jie turi atlikti tvoros vaidmenį, būti nelyg gyvu
filtru, sugeriančiu visą nuodingą gatvių tvaiką. Ir kvėpuoja, ir alsuoja neturtėlis
žmogus švino dozes, visą gaivų orą palikdamas turtingiesiems. Kuo didesnis vargšas
tuo daugiau jam nuodų, ligų, vėžių...
Tai elementarus egzistencijos faktas, kitaip ir būti
negali. Natūralu, ir tiek. Lietuvoje šiuo požiūriu, sakyčiau, yra netgi drastiškiau.
Kaip pagal seną rusų posakį: men'še narodu, bol'še kislorodu (mažiau
liaudies, daugiau deguonies)... Ir lietuvių tauta buvo išblaškyta emigracijos keliais:
vieni pabėgo iš tėvynės skurdo vejami, kiti, šaltojo karo aukos, apkvailinti
kapitalistinio rojaus propagandos, traukė į spindinčio dolerio šalį. Bet kai kam ir
Lietuvoje dar gausiai liko tyro oro ir gražios gamtos erdvės. Kai kam pasiekiama viskas
ežerai, miškai, žuvys, grybai, uogos. Gražiai įsikūrę naujos Lietuvos
statytojai dabar jau gali atsikvėpti, dabar jau jie geručiai ir šaukia savo
išblaškytus tautiečius: sugrįžkit, yra darbo vietų!.. Kitaip tariant, jau ir
Lietuvoje yra kam dirbti, kam tarnauti.
Aišku, šią situaciją galima vertinti ir kitaip.
Sakykim, Lietuvoje liko jos geriausi, naudingiausi, ištikimiausi žmonės. Liko aukotis
tam, kad atstatytų šalį ir valstybę. Dabar jau matome tų žmonių ryškius
pasiekimus, laimėjimus...
Sunkios ekonominės situacijos laikais buvo suteikta
galimybė ir nieko dorai nesugebantiems: tokiems buvo atidarytos sienos, kad jie galėtų
pasinaudoti kitų šalių klestinčia ekonomika. Taigi galėjo vykti į užsienius ir ten
savo kuklia darbininkiška egzistencija išsilaikyti, išgyventi, o kartais netgi
prakusti. Paskui, prašom grįžkit atgal į apsukrių verslininkų jau sutvarkytą,
jums paruoštą tėviškėlę... Tik su tam tikra išlyga jei užsieniuose tapote
tokie, kaip mes čia, Lietuvoje... Jei žinote pinigo vertę ir mokate jį daryti. Jei
turite lėšų įsikurti mūsų Lietuvoje, nes ir ji dabar jau pasikeitusi. Ir Lietuvoje
jau nauji standartai, naujos kainos apsukriųjų nustatytos, bankų padiktuotos...
Tad kol kas Lietuva darbo vergų nelaukia. Štai man
kai kas sako: būk patriotas, grįžk į tėvynę... Bet taip pasirinkti kažkaip ir
principai jau nebeleidžia. Jungą nešti lengviau be patriotinių šūkių taip bent
morališkai patogiau. Kartą apsikvailinus nesinori kartotis... Laikau save šaltojo
karo auka ir dėl to nė kiek nesigėdiju; esu sužeistas, kaip kare, ir tiek. Tai
netgi geriau, nei būti gyvu lavonu tebetikėti senu melu. Tegul dabar į Lietuvą
plūsta visokie ten arabai ir negrai. Pasaulyje dar daug skurdo kraštų. Taip ir turi
būti pagal visus ekonominės būties dėsnius, kuriuos perprato ir kuriais naudojasi
kapitalistinės Vakarų šalys.
Aišku ir tai, kad turtuoliams nebaisūs jokie negrai
ir jokie arabai. Apsitvėrę tvoromis, apsisupę šunimis ir policininkais jie gyvena
uždarą, nuo bet kokių trikdytojų apsaugotą gyvenimą. Ir kuria sau bei savo
artimiesiems rojaus idiliją.
Sykį, dar Sąjūdžio laikais, vieno pažįstamo,
ilgokai buvojusio aukštai išsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse, klausinėjau apie
turtingųjų gyvenimą. Dabar jau ir pats viską esu matęs, daug žinau ir suprantu. Bet
tada visa tai buvo nežinoma ir įdomu. Teiravausi jo apie pačius turtingiausius: kas tai
per subjektai, kaip jie rengiasi, kaip atrodo? Mano pažįstamas tik palingavo galvą.
Vieną kartą matė kažką iš jų gyvenimo. Regėjo kažkokią milžinišką akliną
tvorą, už kurios galėjai spėti esant didžiulius parkus ar kažką panašaus.
Atsivėrė vartai, ir išvažiavo juodas blizgantis limuzinas tokiais pat juodais langais.
Ir nurūko savo keliais... Tai ir viskas, ką paprastas mirtingasis gali sužinoti iš tų
aukščiausiųjų būtybių būties... O šiaip filmus žiūrėk, paplojo
pažįstamas man per petį.
Panašiai buvo ir sovietinėje Lietuvoje.
Aukščiausiųjų nomenklatūrininkų algos nebuvo stebuklai, bet buvo kitkas. Buvo
spec.! Draugo pasakojimas apie užsienio turtuolius man priminė kažkada Turniškėse
matytą vaizdą. Mūsų valdovų pilaitės stovėjo ten ir komunistų laikais. Aptvertos
nuo niekingo proletariato tvoromis, aplink ir viduj vaikštinėja milicininkai,
vilkšuniai iškišę liežuvius smalsiai alsuoja į tave. Nė iš tolo neprieisi... O man
teko net tos teritorijos viduje pabuvoti! Su vienu inžinieriumi dirbau topografijos
darbus. Tai dar nereiškia, kad ten daug ką pamačiau. Bet atkreipiau dėmesį į vieną
neaiškios paskirties dengtą sunkvežimį. Privažiavo atbulas prie irgi visiškai
neaiškios paskirties pastato be langų, be durų. Tai parduotuvė, aiškina man tas
inžinierius, jau darbo veteranas, taigi, viską žinantis. Ji po žeme, čia tik stogas.
Ir niekada nesužinosi, nei ką ten iškrauna, nei kiek ten kas kainuoja... Bet visiems
būdavo aišku, kas ten ir kaip. Tai vadinamoji spec. parduotuvė, kur įeiti ir
pirktis gali tik spec. žmonės ir už spec. kainas.
Paprastiems žmonėms likdavo tik politikavimas ir
moralizavimas. Keikdavo komunistus tokie ir anokie, velniui dūšią pardavę...
Žmonės taip pat troško tų turtų, prekių, bet daugelis nenorėjo jų įgyti
parsidavėlišku keliu tampant komunistu. Ir iš komunistų ne kiekvienam tas dangus
buvo pasiekiamas. Juk komunistas gali būti ir šiaip naivus idealistas. Reikia dar
kažko... Sėkmės karjeroje! Bet tai jau žodžiais neišsakoma būties ypatybė.
Kažkoks mistinis sugebėjimas visada susigaudyti situacijoje ir laiku ja pasinaudoti.
Kaip Sąjūdžio laikais, tarkim. O! Kiek tada visko pražiopsota... Bet laimi
smarkiausieji, apsukriausieji. Tokie laimi visais laikais.
Visa tai mąsčiau Čikagoje, stovėdamas prie savo
atviro lango. Įkvėpęs autostrados švino pagalvojau, kad kažkiek tegu ir
mikroskopine dalele pailginau šio pasaulio palaimintųjų gyvenimėlį, palikdamas
jiems daugiau tyro oro. Bet kaip anuo metu nenorėjau būti komunistu, kaip alkūnėmis
nesiskyniau kelio į Sąjūdžio aukštumas, taip ir dabar nenorėčiau, nei kad kažkas
sualsuotų mano nuodų porciją, nei kad dirbtų už mane.
Man būtų galima prikišti, kad sąjūdietį lyginu
su komunistu. Bet iš tiesų už abiejų žodžių atrastume tą patį reiškinį. Abu
tipus sieja esminis bendrumas karjeristo sąvoka. Be šitos reikšmės abu būtų
gryni idealistai, ir abu nepriklausomai nuo ideologijos tiesiog savotiški
kvailiai. Irgi jungiantis bendrumas, nes visada laimi kapitalistas, ir tik jis. Viskas
pasaulyje keičiasi, tik ne kapitalistas. Nebūtinai vadinamas tuo pačiu terminu. Termino
gali ir nebūti. Kapitalizmas tai ideologija be žodžių. Kapitalistams apibūdinti
gerai tinka liaudiškas posakis mokantys gyventi. O dar geriau Evangelijos
žodis, siekiantis patį egzistencinių gelmių dugną: Šio pasaulio vaikai...
Galų gale kaip tik jie, o ne kokie idealistai, stato pasaulį. O idealizmas jiems
nelyg koks papuošalas. Kad kapitalistas gražiau atrodytų. Kai papuošalas nusibosta ar
pasirodo nebetinkamas, jis tiesiog pakeičiamas geresniu, gražesniu. Teisingu!
Tačiau papuošalai kad ir kokie būtų vertingi nėra pats sau tikslas. Žmogus
ir jo nauda štai tikrasis tikslas!
Tikima, kad kapitalizmas sudaro galimybę dorą
galimybę dorai dirbant normaliai gyventi. Yra tiesos, atvirai sakant. Bet yra ir
daugiau tiesos. Kad gyventi galima ne vien normaliai, bet dar normaliau! Juk ne visi
dirba. Yra tokių, kuriems dirba kiti. Tokie jau, spartesni ir mitresni, aukščiau kopia.
Tokia jau šio pasaulio tiesa, kad kiekvienas gyvis į saulę stiebiasi. Bet kažkam turi
tekti ir šešėlis su švinu. Kam? Palikime tą klausimą atvirą. Tai net ne klausimas,
o teiginys: šešėlis lieka atsiliekantiems. Ir viskas...
Ir apskritai čia nėra ko net mąstyti. Perdėm visa
tai įprasta ir natūralu. Ir kažkiek panašu į fašizmą, kur laimi stiprieji. Ir į
religijas panašu kur laimi teisieji, nes jie dorai gyvendami įsitaiso taip gerai,
kad jų nuodą sualsuoja kiti. Amerikoje teisingo gyvenimo ir bažnyčiose mokoma. Kas
labiau laimintas aukoja daugiau. Kas mažiau pagal išgalę, skelbia
užrašas vienoje lietuvių bažnytėlėje.
Manęs kapitalizmo dievas nelaimino, o aš to ir
nenoriu. Ar kapitalizmas yra moralus? O visas pasaulis? Bet nei nepasitrauksi iš jo, nei
išsisuksi nuo būties dėsnių. Neužsimesi kuprinės ant pečių ir neiškeliausi kažin
kur. Būsi sustabdytas ir pagundytas, kaip kad tas velnias dykumose gundė vieną tokį,
medituojantį keturiasdešimt dienų... O, kaip daugelis norėtų būti taip gundomi! Bet
nesiseka žmonėms, ir tiek. Tikrai, ne visiems sekasi, ne visi palaiminti...
Ne visiems tokia gundymo malonė, nes ir velnio galia
ribota gal jau išdalijo visus savo aruodus. Tad greičiausiai tik būsi apgręžtas
atgal, į pasaulį, kaip kad grįžo iš dykumų ir tas, išbadavęs keturiasdešimt
dienų. Grįši atgal alsuoti, arba mokytis gyventi...
TOMAS REKYS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|