|
<< Atgal
HEINRICHO HEINE'S JUBILIEJUI
Šiemet sukanka 150 metų, kai mirė vienas
lyriškiausių ir galbūt ironiškiausių vokiečių poetų romantikų Heinrichas Heine.
Beveik apakęs, paralyžiuotas, beviltiškai įsimylėjęs jis pasimirė Paryžiuje, savo
lovoj, kurią ilgus metus vadino čiužiniu kapu. Vieni su palengvėjimu atsiduso,
kiti nusiminė.
Maištingi jauni rašytojai laikui bėgant pamažu
prisitaiko, pasidaro protingi, blaiviai mąstantys, nuovokesni. Jų kūryba tampa brandi,
harmoninga. H. Heine'i tokia dalia nebuvo skirta. Net paskutinius aštuonerius metus,
būdamas prikaustytas prie lovos, jis išliko maištingas, kandus, ironiškas ir
tragiškai įsimylėjęs. Šiandieninėje Europoje jis beveik pamirštas, bet ir anksčiau
H. Heine buvo veikiau poetų, o ne literatūros doktorantų žvaigždė.
Poetas gimė 1797 m. Diuseldorfe, žydų šeimoje,
kaip Harry Heine. Tėvas buvo ne itin sėkmingas tekstilės urmininkas, importuodavęs iš
Anglijos aksomą. Sūnų jis pavadino savo draugo, verslininko iš Mančesterio, vardu.
Tas neįprastas vardas gerokai apkartino H. Heine's vaikystę. Panašiu žodžiu
(Harrüh!) savo kuiną ragindavo atliekų vežėjas, mėšlius Michelis.
Dvidešimtmetis H. Heine buvo išsiųstas į
Hamburgą pas savo dėdę, sėkmingą bankininką Solomoną, kad ten išmoktų verslo
amato, tačiau tam H. Heine neturėjo talento gyslelės. Audinių importo firma, kurią
jam įkūrė dėdė, po trijų mėnesių sulaukė varžytynių. Tada šeima nusprendė,
kad Harry turi studijuoti teisę. Po kelerių metų Giotingene jis išlaikė teisės
daktaro egzaminą, bet didesnės praktinės naudos iš to neturėjo. Kaip žydas
valstybinėse institucijose negalėjo gauti tarnybos, negalėjo imtis ir advokato
praktikos. Jam nepadėjo net apsikrikštijimas, H. Heine perėjo į protestantizmą ir
net pakeitė savo vardą, tapo Christianu Johannu Heinrichu. Jis nuolat užkirsdavo sau
kelią radikaliais savo rašiniais.
H. Heine eilėraščius pradėjo rašyti būdamas
dvidešimties, nelaimingai įsimylėjęs savo pusseserę, kuri pasirinko turtingą
dvarininką ir už jo ištekėjo. Jausmingi H. Heine's meilės eilėraščiai, sudėti į
Dainų knygą (1827), išgarsino jo vardą. Liaudiškas, dainingas jo poezijos
paprastumas sužavėjo F. Schubertą, F. Mendelssohną, R. Schumanną, kurie yra parašę
jo tekstams muziką.
Jausmingą H. Heine's lyriką (knygos Lyrinis
intermeco, Romancero ir kt.) nuo sentimentalaus veltšmerco gelbėjo vis
dažniau juntamas ironiškas tonas, vėliau sustiprėjęs, peraugęs į sarkazmą ar
politinę satyrą.
Šiąnakt sapnavau kraupų košmarą. Mano brolis,
gimnazistas, prasitarė, kad mano hegzametrui trūksta vienos pėdos. Ar galite
įsivaizduoti ką nors baisesnio nei penkiapėdį hegzametrą? Visą naktį negalėjau
užmigti ta nelemta hegzametro eilutė atšlubavo penkiom savo pėdom ir ėmė
verkšlenti, aimanuoti, vaipytis ir prašyti manęs, tiesiog reikalauti, kad grąžinčiau
jai trūkstamą pėdą. Prabudau išpiltas šalto prakaito ir prisiekiau niekada nerašyti
hegzametru.
Pėsčiomis išvaikščiojęs Harco kalnus ir
Tiuringiją, 1824 m. H. Heine parašė knygą Kelionė po Harcą, kurioje gausu
feljetoniškų įspūdžių, eilėraščių, literatūros kritikos, puikių gamtos
aprašymų. Pirmas šios knygelės leidimas išėjo cenzūros apkarpytas, vėliau
išleistas visas tekstas. Eilėraščių rinkinyje Šiaurės jūra (1826) poetas
pirmą kartą vokiečių literatūroj eksperimentavo rašydamas laisvomis eilėmis.
Susižavėjęs prancūzų revoliucija, H. Heine
ryžosi atsikratyti vokiškos cenzūros varžtų ir įsikūrė Paryžiuje. Tuo metu
dažnas europietis menininkas, neapsikęsdamas priespaudos savame krašte, bėgdavo į
kitą šalį.
Ketvirtajame XIX a. dešimtmetyje H. Heine jau
laikomas garsiu Europos poetu. Tačiau jo politinės, religinės satyros sulaukdavo vis
piktesnio vertinimo. Vokietijos leidyklos ir knygynai buvo perspėti nespausdinti ir
neplatinti jo knygų, kitaip tariant, jis ten buvo uždraustas.
Paryžiuje H. Heine buvo sutiktas kaip
revoliucionierius, jam pasiūlyta tapti radikalaus laikraščio redaktoriumi, bet poetas
atsisakė. Jis būdavo kviečiamas į politines sueigas, maištaujančių emigrantų,
menininkų susibūrimus, tačiau neidavo dėl tuo metu neįprastos priežasties: visi
vokiečių emigrantai be paliovos rūkė pypkes, o H. Heine negalėjo pakęsti tabako
dūmų, jis apskritai buvo jautrus kvapams. Poetas rašė, kad nuo tų
revoliucionierių sklinda ne itin malonus kvapas, jie kur kas geriau atrodo iš tolo.
H. Heine simpatizavo sensimonistams, bet nenorėjo
dėtis prie jokios frakcijos. Įvairias politines grupuotes jis lygino su apelsinais:
Žievę išmetu ir mėgaujuos sultimis. Jis vienodai mokėjo įgelti ir
savivaliaujantiems vokiečių kunigaikščiams, ir puritoniškiems vokiečių radikalams
Paryžiuje. Pastarieji jo ironiją laikė neprincipinga, o kritiką priimdavo kaip
išdavystę. H. Heine nebūtų galėjęs prasimaitinti iš savo dažnai draudžiamų
rašinių, bet jis laikėsi kur kas geriau negu jo bendraminčiai, nes buvo šelpiamas
nemėgstamo dėdės bankininko, o slapta ir prancūzų vyriausybės. H. Heine bendravo
su garsiąja Rothschildų šeima ir sykiu buvo artimas Karlo Marxo draugas. Į tokį savo
elgesį pats žiūrėjo ironiškai: Entuziastai niekada nebūna teisūs, o skeptikai
priešingai. Bet vis dėlto naujoves gimdo ne skeptikai, o entuziastai.
Visas poeto gyvenimas buvo prieštaringas,
neišskiriant ir meilės potyrių. Savo gyvenimo draugę Crescenciją Mirot jis pavadino
Mathilde. Jauna našlaitė, kilusi iš smulkiaburžuazinės šeimos, nesidomėjo
literatūra ir vos galėjo išvingiuoti savo pavardę. H. Heine pragyveno su ja dvidešimt
dvejus metus. Jų barniai ir abipusio pavydo scenos būdavo audringos. H. Heine, tapęs
George Sand meilužiu (beje, jis supažindino ją su savo draugu F. Chopinu), laikinai
Mathilde atidavė į merginų pensionatą, kad ji ten pramoktų kilmingų manierų.
Garsėjantis poetas H. Heine buvo ir puikus
publicistas, eseistas, novelių rašytojas, šmaikščiai valdęs stilių, mokėjęs
derinti asmeninius, filosofinius, literatūrinius ir politinius motyvus. Reikšmingos jo
knygos Romantinė mokykla, Apie Vokietijos religiją ir filosofiją,
satyrinės poemos Ata Trolis. Vasaros nakties sapnas, Vokietija. Žiemos
pasaka, poleminis kūrinys Ludwigas Börne susilaukė įvairiapusės kritikos,
autorius nuolat įsigydavo naujų priešų.
Beveik dvidešimt metų poetas rašė atsiminimus ir
laikė juos svarbiausia savo kūryba. Ankstyvieji jo memuarai sudegė per gaisrą motinos
name Hamburge, kai ką, ypač aštrią religijos kritiką, sudegino pats. Didžioji H.
Heine's atsiminimų dalis po jo mirties atiteko dėdės bankininko giminei ir dingo,
išskyrus keletą drastiškų skyrių, kurie buvo išspausdinti.
1848 m. H. Heine sunkiai susirgo. Vasario
revoliucijos barikadų statytojai savo reikalams atėmė poeto vežimą, pasiligojusiam
poetui su Mathilde teko pėsčiomis žingsniuoti namo per visą Paryžių. Liga vadinosi
nervų karštinė, greičiausiai tai buvo išsėtinė sklerozė. Aštuonerius metus
jis pragulėjo paralyžiuotas, vis rečiau lankomas draugų ir kolegų. Tarp keturių
miegamojo sienų įsiplieskė paskutinė, galbūt stipriausia ir trumpiausia jo meilė.
1855 m. vasarą jį aplankė Elise Krienitz. Ji
atvežė vieno kompozitoriaus, poeto gerbėjo, natų, be to, norėjo pabučiuoti tą
ranką, kuri parašė Dainų knygą.
Mirštančio poeto aistra suliepsnojo paskutinį
kartą. Elise jis praminė Mouche (Muse), parašė jai liepsningų laiškų ir
eilėraščių, pilnų svilinančio meilės ilgesio ir kartaus apmaudo fizinei savo
negalei, vadino ją paskutine mano jausmingo rudens gėle.
Kai kunigas jam prieš mirtį, 1856 m. vasario 17 d.,
pasiūlė susitaikyti su Dievu, H. Heine ironizuodamas atsakė: Nesijaudinkit. Dievas
tikrai man atleis. Juk toks galiausiai ir yra jo darbas.
Z. MAŽEIKAITĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|