|
<< Atgal
R. Belevičiaus nuotr.
|
HENRIKAS ALGIS ČIGRIEJUS |
Rugpjūčio mėnulis ir šuo
Viena akim jis man mirkt aš iš karto...
Grįžtanti saulė
Vėjas žiedlapius krečia, o greitai, jau greitai...
Pasivaikščiojimas
Rudenio
Eglynų saulė
Saulėlydžio senis
Kreipimasis į vyrus ir moteris
Į viršų
Rugpjūčio mėnulis ir šuo
Tuoj patekės mums raudonas raudonas
Rugpjūčio mėnulis, seniau jis tekėdavo virš ąžuolėlio,
Tuoj panorėsim ir mes uždainuot graudžiai graudžiai
Kaip tasai va kaimyno šunelis.
Kaip šunelis, sakai? Ak, supykt už tą žodį
Nereikia nereikia žvėrelis apkeltas
Turi kaip mes, tau galiu garantuoti,
Liūdną pasiutusiai širdį
Pasisodinsim ant slenksčio mėnulį,
Margį dar pasisodinsim
Ir žiūrėsim žiūrėsim ilgai į palaukę,
Per kurią ir išeisim
Gal ir netrukus visai, sukuždės tik pelynas,
Sugirgždės Grigo ratai, senasis klojimas
Tols tik ir tols akyse, o raudodams šunėkas
Pleškins jo šiaudus.
Į viršų
Ŗ
Viena akim jis man mirkt aš iš karto
Ir supratau: čiagi viskas tik juokas
Juokelis toksai, šapariukas po šluota,
Lengvo cento nevertas
Ką? Ir tie pakraščiai mano kovas?
Visos šarkos ir Nyčės?.. Ir spalvos, ir eilės?
Balsai ir balseliai linksmi alasėliai?
Ė, bais būtų gaila
Stoviu toksai sutrikęs, šiek tiek pasišiaušęs
Nebedaug tų plaukų
O kaip spindi
Ataudas nuo lubų iš Velykio maišo,
Pasierzint išlindęs.
Ak, ir tas?
Nežinau nežinau,
Taip nebuvo
Seniau.
Į viršų
Grįžtanti saulė
Kas tik nešokinėja, baigiantis darbo savaitei
Mokiniai per balas, ogi mokytojėliai
Tiktai širdyje, tik slapta dūkinėti,
Matant vaikams, jiems gėda.
Kiškiukai, šuniukai ir šarkos; pelėdos
Plauko visokio tik išsidirbinėja,
Įvairių pakraipų demokratai ir materialistai,
Na tie, vulgarieji.
Ak, seni ir jauni; ak, glūpi ir protingi
Po grįžtančia saule per galvas kad vartos, kad vartos,
Nes artėja artėja labai dėmesingai
Koks nors paskutinis kartas.
Į viršų
Ŗ
Vėjas žiedlapius krečia, o greitai, jau greitai
Ir obuolius krės, mes gi lėksim jų vogti
Į tėvo sodą vieną žvaigždėtą
Rugpjūčio naktį.
Gilią ir tylią į tėvo sodo
(Savo!), kad tik nesulotų
Koks dantytas šuva ir sarmatos
Tos kad nebūtų.
Tėvo nebėr jau seniai šiam pasauly,
Kaip ir senelio. Ir vien tik jau sodas
Kvepia per naktį, o tų obuolėlių
Širdy kaip gruodo.
Į viršų
Pasivaikščiojimas
Gandrų porelė ir žolės kvapas,
Varlės, dūkstąs po beržą
Paprastas žvirblis.
Debesų debesys, pievos,
Noras gyvent
Baisiausias.
Lapinas su švarkeliu nudėvėtu,
Vanagas, tas tai visai be švarkelio.
Bijūnai, ak, Antaninių gėlės.
Ir vėl birželis.
Bet greta ir toksai,
Vis į šalį
Alkūne aš jį pastumiu,
Jis: Nesistumdyk, vanas
Klausiu: Kas gi toks būsi?
Jisai man atsako:
Kas aš? Aš tai aš.
Pasikalbėk su tokiu.
Į viršų
Rudenio
Rudenio debesys, rudenio žmonės,
Rudenio medžiai, rudenio paukščiai,
Rudenio uogos, kietos ir karčios
Rudenio mintys.
Rudenio vieškeliai, rudenio dirvos,
Žvilgančios saulėj, naktį prilytos
Ak, tai skaitytos ir suskaitytos
Rudenio knygos.
Rudenio dūmai, rudenio svečias,
Rudenio soduos rudenio pirtys,
Rudenio eilės dainos tos pačios,
Truputį girtos.
Na iš teisybės tik trupučiuką,
Kaip sakoma tik dėl kvapo,
Kai linksmos, nors pilkos gervelės
Pasisiūbuodamos
Lekia.
Į viršų
Eglynų saulė
Eglynų saulė, ak, taurioji
Ir nelabai karšta, ir truputį žalia;
Įsižiūriu į tolumas matau, kaip moja
Kažkas man kepure ar skarele.
Ir nežinau gal eit man ir išeiti,
Kur pilna vasaros dar debesų,
Kur vaikšto paukštis, skraidžioja mergaitė,
Kur, buvęs kitados, ir šiandien dar esu.
Eglynų saulės, daržinės ir žolės,
Ir dygios usnys prie ilgos vagos,
Kur snaudžia nuobodis, bet paauglys drąsuolis
Jam riša barškalą prie uodegos.
Į viršų
Saulėlydžio senis
Tai sakai, Romualdai, tas diedas
Ten pypkę kūrena, gal dumkim padėti
Žaizdrą jam šitą pakurstyt tą darbą
Kad nusidriektų per visą rugsėjį
Dūmas per giedras akis, per bulvieną, ražieną,
Per visa, kas ką tik buvo.
Ir per tą, kurs, šiek tiek pasidauginęs džiaugsmo,
Po linksma naštele jau pargriuvo.
Vaizdas gražiausias: už spindinčio kiečio
Užsikabino jam koja
Oi, visiems kaip saulėlydis šviečia,
Kaip zuikiai pypkėm dūduoja.
Į viršų
Kreipimasis į vyrus ir moteris
Mielos moterys, jūsų kai vyrai
Ruošis vieni kada nors į miestelį,
Mielos moterys, tik jau neleiskit, būkit ryžtingos
Gulkit skersai ant kelio.
Nusiskutę, švaručiai, blaivučiai
Į miestelį iš ryto,
Žinot, kokie jie grįžta čia dėsnis,
Dėsnis, mieliausiosios, dėsnis,
Prieš amžius
Smagiai sumanytas.
Vyrai, jei jau sparnus pakėlėt,
Jei miestely ko nors jums reikia,
Svarbiausia, svarbiausia, svarbiausia
Nieko nepaisyt.
Gal koksai kliuvinys, na, galbūt ir slasteliai,
Na, galimas daiktas, ant kelio ir guli
Betgi žinokit: miestely
Susitikti jūs galit bičiulį
O už svarbiausią svarbiau dar kas gali
Pasakyti, kiek likta
Su bičiuliu tam miestely (t. y. prie stalelio)
Mum susitikti.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|