|
<< Atgal
Gyvenimas ir kaukės
Balandžio mėnesį dramaturgui, žymiausiam
lietuvių avangardinės dramos kūrėjui, literatūros istorikui ir kritikui Kostui
OSTRAUSKUI sukako 80 metų. Rašytojų sąjungos leidykla išleido šio autoriaus dramų
ir teatro knygą Užgavėnių kaukės.
Jubiliejaus ir naujos knygos pasirodymo proga
rašytoją kalbina literatūrologės Elena BUKELIENĖ ir Loreta MAČIANSKAITĖ.
Prieš penkiolika metų atsisakėte rašyti
autobiografiją, nes turėjote rimtesnio darbo. Neabejojame, kad ir dabar jo turite, tą
rodo nesenos dramų datos Užgavėnių kaukėse; neužmiršome ir Metuose 2005
metų vasarą spausdintos pjesės Paskutinis kvartetas ir dr. Kripštukas. Tačiau
gal nebesate toks kategoriškas ir sutiktumėte savo skaitytojams plačiau papasakoti apie
save bent vieną kitą biografijos faktą, prisiminti reikšmingus gyvenimo įvykius,
žmones, lemtingus posūkius. Viskas mums svarbu ir įdomu, nes Lietuvoje per mažai apie
Jus žinome.
Ką gi, tenka pripažinti jubiliejus. Tačiau
kas iš jo? Jubiliejai ateina ir praeina kaip ir viskas. Tad nebent tik proga
nusistebėti, kad šitokio amželio sulaukiau. Niekad nesitikėjau. Buvau šventai
įsitikinęs, kad įkopsiu į 47 ir galas. To amžiaus sulaukę mirė mano Tėvas ir
jo tėvas, mano senelis abu taip pat Kostai ir ta pačia liga. Tai kaip netikėsi, kad
ir manęs toks pats likimas laukia. Net susilažinau kartą su savo draugais ir
atitinkamą dokumentą liudininkų akivaizdoje pasirašiau, kurį vienas iš jų,
advokatas, oficialiai užantspaudavo. Ir štai stebuklas lažybas prapyliau.
Nusikapsčiau net iki 80, o šventa žemelė tebenešioja. Tiesa, anatomija gerokai
braška, ypač pastaruoju metu. Tačiau ko, žmogau, gali tikėtis. Tad kol gyvas, gyveni.
O ką veiksi negyvenęs?
Mano gyvenimas tiesa, netrumpas nebuvo
nuotykingas, sakyčiau, net pernelyg kasdieniškas, nuobodus. Tad, nors nekategoriškas,
nesu linkęs ir šiandien klostyti visų pilkų biografijos faktų. Na nebent šiek tiek.
Dar tik gimnazistas, atsidūriau svetur, Vokietijoje,
po karo baigiau Liubeko lietuvių gimnaziją, studijavau lituanistiką Pabaltijo
universitete (Baltic University) Hamburge/Pinneberge. Emigracijos įkarštyje 1949 m.
nutūpiau Amerikoje ir įstrigau ten iki šios dienos jau net 57 metai! Pradžioje
trumpai gyvenau Niujorke, iš ten keliems mėnesiams išsprukau į Čikagą, vėl grįžau
į Niujorką, kol pagaliau 1950 m., gavęs Pensilvanijos universiteto stipendiją,
atsidūriau Filadelfijoje. Ten baigiau studijas magistro laipsniu, o vėliau gavau
doktoratą lietuvių literatūros srityje. (Beje, tarp mano profesorių buvo ir V.
Krėvė.)
Pradėjau reikštis kaip literatūrologas, ketinau
imtis akademinio darbo. Tačiau kone atsitiktinai tapau bibliotekininku to paties
universiteto bibliotekoje, mažiau įpareigojančios pareigos, leidžiančios daugiau
susitelkti kūrybiniam darbui. Ilgą laiką vadovavau tenykštei muzikos bibliotekai, o
vėliau rūpinausi lituanistikos telkimu, bendroji to universiteto biblioteka turi
vieną didžiausių lituanistinių rinkinių už Lietuvos ribų. Ten darbavausi, kol
išėjau 1989 m. į pensiją, tačiau ir iki šiai dienai talkininkauju lituanistiniais
reikalais. Teberašinėju, retkarčiais brūkšteliu ir šį tą nekūrybiško.
Šiaip gyvenu su žmona Danute nuošaliai ramybėje tolimuose Filadelfijos
priemiesčiuose; netoliese sūnus Darius su šeima.
Tai bene reikšmingiausi mano biografijos
faktai. O jeigu kam prireiktų smulkesnių, galima juos rasti, sakykim, Violetos
Kelertienės išsamiame enciklopedinio pobūdžio straipsnyje, esančiame Baltų
lankų leidyklos išleistoje jos knygoje Kita vertus (2006).
Reikšmingesnė man pastarųjų metų biografijos
dalis Jūsų minima šiemet pasirodžiusi knyga Užgavėnių kaukės. Šia proga
norėčiau pasakyti, kad ji nėra, kaip, atrodo, kai kas galvoja, mano darbų rinktinė.
Nė iš tolo. Išskyrus keletą gerokai ankstyvesnių dramų, jau esančių kitose mano
knygose, tačiau reikalingų šios knygos sandarai, tai pastarųjų metų darbai, iki
šiol buvę išbarstyti periodikoje, ir vienas kitas išvis dar nespausdintas. Žodžiu,
ne rinktinė, bet rinkinys.
Norėtume perskaityti nors lakoniškas mintis
apie estetines Jūsų pozicijas ir apie kūrybos kelio pradžią, paskatas, vadinamąją
literatūrinę mokyklą, atsitiktinumą ar sąmoningą apsisprendimą imtis avangardinės
dramos.
Taip viskas susiklostė, kad jau pačioje
pradžioje traukė teatras. Vos gimnazistas bėgiojau į Kauno teatrą, smaksojau
galiorkoje ir rijau spektaklius dramas ir operas. Netrukus net mečiau
gimnaziją, įstojau į Jaunimo teatrą, lankiau dramos studiją, veržiausi į
aktorystę, tačiau tuoj pat tuo šišu persirgau ir, užuot pradėjęs eilėraščiais
(sakoma, tas ne gimnazistas, kurs eilių nerašo), pats puoliau kurti dramos
veikalus. Ilgainiui, jau Vokietijoje, supratau, jog mane kur kas labiau domina ne,
pavyzdžiui, K. Binkio Atžalynas, bet jo Generalinė repeticija, o
užgriebiant platesniu mastu, arčiau dūšios ne H. Ibsenas, bet neva šiek tiek
kvanktelėjęs A. Strindbergas. Na o atsidūręs Amerikoje sumodernėjau. Taip
ir atsiradau be jokio ypatingai sąmoningo nusiteikimo avangardo kompanijoje.
Tačiau tai nereiškia, kad visiškai atsižegnojau
tradicijos. Liko jai ne tik respektas, bet ir žavesys. Apsiribojant tik saviškiais ir
drama, kaip gali būti abejingas, sakykim, V. Krėvei ar B. Sruogai? tačiau jokiu
būdu ne Vydūno tragaidoms ar P. Vaičiūno pjesėms (pastarojo termino
išvis kratausi). Tad ne atsitiktinai mano dramose kyšteli tradicinės dramos bruožai,
tiesa, kartais gal apversti aukštyn kojom. Ne be reikalo atsirado
Kanarėlė, Čičinskas, Stasiukas, Balys iš Baibokų,
Vaižgantas ir kt.
Pridursiu, kas, manau, ir šiaip turėtų būti
aišku: be tradicijos nebūtume tokie, kokie esame. O norint būti moderniam, pirma
reikia pažinti tradiciją, siekiant laužyti taisyklę, privalu žinoti, kokia ta
taisyklė, kas tai per padaras. Kad ir kaip šiauštumeis prieš tradiciją, net ir
kautumeisi su ja, vis tiek ne iš nieko išdygai, nesi tuštumoj. Pagaliau nors ir
verstumeisi per galvą, aukščiau bambos neiššoksi.
Ką Jums reiškė absurdo dramų pasirodymas?
Kai rašėte savo Pypkę (1951), beveik tuo pat metu pasirodė E. Ionesco
Plikagalvė dainininkė (1950), S. Becketto Belaukiant Godo (1953).
Šis klausimas ir mane šiek tiek sudomino, ypač
Ionesco/Becketto atvejis. Atrodo, turite galvoj pirmumo reikalą.
Pypkė parašyta 1951 metais (išspausdinta
1954 m. Literatūros lankuose). Pasidairius greitosiomis po duomenis, pasirodo, jog
ta E. Ionesco Plikagalvė (La cantatrice chauve), pirmą kartą pastatyta
Paryžiuje 1950 m., buvo išspausdinta tik 1954 m., kurį laiką beveik nesulaukė
platesnio atgarsio ir išgarsėjo svetur išversta į anglų kalbą (The Bald
Soprano, 1956). S. Becketto Belaukiant Godo prancūziškas originalas (En
attendant Godot) pasirodė 1952 m. (premjera 1953 m.), o angliška versija (Waiting
for Godot) 1954 metais.
Žinoma, E. Ionesco ir ypač S. Beckettas netrukus
atsirado mano akiratyje. Kiek vėliau sudomino J. Genet, M. de Ghelderode, ankstyvasis E.
Albee ir H. Pinteris, o ypač T. Wilderio Our Town. Tačiau taip pat L. Pirandello
ir E. O'Neillas; mažiau T. Williamsas ir A. Milleris.
Apskritai tas pirmumas dažnai yra gana miglotas,
slidus reikalas, sunku jį suvaikyti. Chronologijos čia negana. Pagaliau kūryba
ne soclenktynės. Kartais idėjos tartum pačios subręsta, pakimba ore, atsiveria
naujos galimybės telieka tik jas suuosti ir nutvert už uodegos kone
nesąmoningai bet kam, kuris joms atviras, ir bet kur. Šiuo atveju mums,
mažiesiems, padeda, kai, išsprukę ar išmesti už savo parapijos ribų,
atsiduriam plačiajame pasauly. Be to, čia dar knieti pabrėžti, jog, apskritai kalbant,
mes, lietuviai, kartais (dažnai?) manom, kad visada velkamės visiems iš paskos ir kad
tik šventieji šiuo atveju kitataučiai puodus lipdo, o jeigu mes ką nors
naujesnio ar šviežesnio sužiedžiam, tai tiktai nusižiūrėję į kitus. Ne visada ir
nebūtinai.
Ar šeštojo septintojo dešimtmečio
judėjimai veikė Jūsų dramų stilistiką ir temas? Tarkim, Gyveno kartą senelis ir
senelė rašyti Vietnamo karo laikais. Ar galima ieškoti ryšio tarp pirmųjų Jūsų
dramų ir pacifistinių judėjimų, alternatyvių kultūrinių sąjūdžių (pvz.,
hipių)? Gal mes tiesiog nejaučiame Jūsų kūrybos konteksto? Gal būta kitokių
kūrybinių inspiracijų? Ar jautėte giminystę su Fluxus judėjimu? Ar buvo
artimas J. Meko avangardinis kinas?
Prisipažinsiu, čia neišvengiu nešyptelėjęs.
Beveik visada buvau nelabai visuomeniškas, gana nutolęs nuo politikos. Išimtis
kai kurie didieji, katastrofiški praeities įvykiai, dėl kurių taip nelemtai
atsidūriau svetur. Tai atsispindi, sakykim, Gundymuose ir vienaveiksmyje
Imperatorius ir jo imperija, o Gyveno kartą senelis ir senelė yra iš
dalies, pabrėžiu: tik iš dalies ir iš šalies, didžiosios tarptautinės
politikos dažno absurdiškumo ironizavimas ir mūsų išeivijos kultūrinio gyvenimo ir
politikos kritika su šypsena. Šiaip, žinoma, esmė yra patys seneliai ir jų
išdaigos.
Nedomino manęs ir tie jūsų minimi judėjimai bei
sąjūdžiai. Nežinau, kiek hipiai buvo kultūrinis sąjūdis, tačiau neabejotinai
tai buvo trankaus, bet nepavojingo, kartais net gana simpatiško jaunimėlio
neįprasti prajovai bei nusidavimai. Nebuvau giminingas ir Fluxus
sąjūdžiui toloka nuo mano interesų. Niekad nemačiau jo performansų tik apie
juos skaičiau, girdėjau: apsiribojant tik muzikiniais (?) pavyzdžiais, štai
atbėga į sceną vyrukas (pianistas?) ir sukapoja kirviu fortepijoną; arba atsisėda
prie puskubilio su vandeniu apkūni plika moteriškė (kad bent būtų daili), įmerkia
kojas, apžergia (o kaip kitaip?) įbedusi į vandenį violončelę ir ima groti Bachą
(sako, neblogai). Ką gi, neabejotinai gana išradingi koncertai. Šiaip, žinoma,
kone kiekvienas anti- laikysena bei elgsena nusiteikęs sąjūdis tad ir hipiai,
ir Fluxus sujudina sustabarėjusias tradicijas, šiek tiek pravalo
kraują, taigi irgi į sveikatą.
Jokių J. Meko filmų niekad nesu matęs.
Kritika ankstyvesnes Jūsų dramas vadina
absurdo dramomis, o vėlyvąsias postmodernistinėmis. Ar ir Jums taip atrodo? Kas
Jums yra postmodernizmas?
Absurdas? Postmodernizmas? Niekad nesvarsčiau nei
jų prasmės bei esmės, nei kuris sietinas su mano dramomis. Man vis tiek. Kryptys
keičiasi, transformuojasi, susilieja su kitomis, kartais visai išblunka ir dingsta
praeityje. Gimsta nauja, miršta sena arba atvirkščiai. Nori nenori, esi savo laike,
savo meto kultūrinėje aplinkoje, rašai, kone nesąmoningai, koks esi, kaip jauti ir
išmanai. O kūrinio esmė yra ne jo tradiciškumas ar modernumas, apskritai
ne kryptis ar jos atmaina, bet jo autentiškumas, autoriaus sugebėjimas kūrybiškai
prabilti savo balsu. Galų gale kaip pavadinsi nepagadinsi. Tačiau sutinku, kad
tvarkos istorinės, vadovėlinės reikia, padeda orientuotis. Tačiau tai
literatūrologų darbas. Ir ačiū jiems už tai.
Didelį vaidmenį Jūsų dramose, jų idėjų
ir struktūros sumanymuose vaidina klasikinė muzika. Geras autoriaus muzikinis
pasirengimas akivaizdus. Kodėl Jums tai svarbu, ką duoda šitų dviejų menų sintezė?
Užaugau muzikos aplinkoje. Tėvas ilgą laiką
buvo vargonininkas, choro dirigentas ir kanklininkų ansamblio vadovas. Namuose dažnai
skambėjo fortepijonas, fisharmonija, kanklės. (Jauniausias jo brolis ruošėsi pianisto
karjerai, tačiau, deja, man dar visai mažam esant, mirė greitąja džiova. Tėvo sesuo,
dažnai apsilankydama pas mus, tuoj pat puldavo prie fortepijono.) Gana muzikali buvo ir
Motina, o aš, atsimenu, susėdęs su močiute pas kakalį, vaikystėje gūdžiais
vakarais kažkokius šventus ir svietiškus duetus traukdavau. Kartais Tėvas
eidavo į bažnyčią pats sau groti vargonais. Įsikibęs į skverną sekdavau ir aš
tuščia bažnyčia, Bachas
Visa tai negalėjo, ačiū Dievui, nepalikti pėdsakų ir
man. Vėliau ir aš apturėjau muzikinių ambicijų užsigeidžiau ir pradėjau
ruoštis tapti dainininku, jau net ėmiau šiek tiek koncertuoti, bet tos užgaidos,
kaip ir anksčiau aktorystės, greitai išgaravo. Tačiau iki šiai dienai muzika
tebeliko, galima sakyt, esminė mano gyvenimo dalis. Nors į koncertus neinu, publika
čiaudi, kosti, šnirpščia, kaimynas programą lamdo, o kaimynė su kita dienos
įspūdžiais ir pletkais dalijasi, turiu išsirašęs iš radijo šimtus man
įdomių klasikinės muzikos kūrinių kasečių, tad atgroju koncertus namuose,
ką noriu ir kada noriu. Pagaliau tapęs, kaip sakiau, universiteto muzikos bibliotekos
vadovu, vėl atsidūriau muzikos aplinkoje, šį kartą akademinėje, net pats pasidariau
kone muzikologas bostoniškėje Lietuvių enciklopedijoje tvarkiau
visuotinės muzikos istorijos skyrių, pripliekiau ten šūsnis straipsnių straipsnelių.
Tad nenuostabu, kad muzika įsiskverbė ir į
mano kūrybą. Ir ten ji kartais ne pagalbinė, iliustracinė priemonė (daugiau naudinga
eventualaus pastatymo atveju), bet, kaip teisingai pastebėjot, esminis dramos
struktūros, jos kompozicijos elementas (pvz., Kvartetas). Tiesa, nemanau, kad tarp
muzikos ir literatūros esama kokios organiškos giminystės, nebent tik tai, kas
apskritai bendra kūrybiniams impulsams. Tačiau vis dėlto tikiu, kad muzika, net ir
nesiekiant menų sintezės (Gesamtkunstwerk), šiuo atveju ne tik nekenkia, bet ir
praplečia bei pagilina kūrinio, tad ir dramos, akiratį ir estetinį poveikį.
Kartais rašoma, kad Jūs neindividualizuojat
savo dramų personažų, jie labiau primena ne individus, bet simbolines arba tiesiog
abstrakčias figūras. Ar charakterizavimas Jums nerūpi?
Iš tiesų taip kartais sakoma, gal net dažniau
negu kartais. Ar tikrai man tai nerūpi? Anaiptol. Priklauso nuo rašomo teksto ko
siekiu, ko noriu. Taip, kartais mano personažai sąmoningai nėra individualizuoti, gana
abstraktūs, pavyzdžiui, Kvarteto, Bacho fleitos, ypač kai kurių trumpųjų
tekstų diptiko Who? ir pan. Tačiau tikrai nemanau, kad, sakykim,
Kanarėlių, Čičinsko, Eloizos ir Abelardo, Stasiuko, Balio
iš Baibokų bent pagrindiniai personažai nėra individualizuoti. Tad trumpas
atsakymas būtų štai koks: personažų charakterizavimas man dažniau rūpi, negu
nerūpi.
Ar Jūsų kūryba yra žaidimas, kaip
pats esate sakęs ir kaip kartais kitų apie ją rašoma? Ar Jūsų dramose esama
paslėptų kultūrinių, intelektinių nuorodų, kurių reikia ieškoti?
Mano kūrybiniame procese neabejotinai figūruoja
žaidimas, tad jis atsispindi ir pačiose dramose. Tačiau žaidimas homo
ludens prasme, o ne durniaus voliojimas. Kiekvienas kūrinys ne tik
literatūros, bet ir muzikos, meno yra artefaktas. Jis suteikia žmogui estetinio
poveikio ir patirties, paįvairina ir praturtina jo gyvenimą.
Nemanau, kad mano dramose slapstoma (bent
sąmoningai) kultūrinės, intelektinės nuorodos, kurių reikia ieškoti. Be abejo, jų
esama, tačiau jokio kodo (net ir Da Vinčio) čia nereikia. Tos nuorodos ar užuominos
turėtų būti atpažįstamos kiekvienam bent kiek išprususiam skaitytojui ar žiūrovui.
O jeigu jis kartais kai ko ir neatpažįsta joks kriminalas. Pagaliau gal ir neblogai,
jeigu lieka viena kita paslaptis? Gal tada kūrinys labiau intriguoja?
Jeigu kūryba yra daugiau ar mažiau žaidimas,
ar literatūra turi prasmę? O gyvenimas? Ar Jums pažįstama absurdo jausena?
Literatūra savaime prasminga kaip ir
kiekvienas (pozityvus arba bent ne negatyvus) žmogaus kūrinys.
O gyvenimas? Nežinau, kiek jis prasmingas, tačiau
tikrai vertas gyventi jau vien todėl, kad yra Mozartas, Shakespeare'as, Leonardo etc.
Taip, gyvenime neabejotinai nemaža absurdo nereikia jo toli ieškoti, tik apsidairyk.
Bet ar tai reiškia, kad turi tartum nagais įsikibti į absurdo jauseną? Toli gražu.
Tačiau negali jo ir ignoruoti: žvelgiant į gyvenimą ir žmogų, kartais (gal net ir
dažnai) praverčia (kreivoka) šypsena, skepticizmas, ironija ir, žinoma, kritika, o tuo
labiau savikritika. Kitokia jausena ir laikysena, bent man, neįmanoma. Gal dėl to
gyvenimas ir žmogus dramatiškesnis?
Kalbant apie literatūros prasmę ir gyvenimą,
paraštėje galima pridurti, kad literatūra ne gyvenimas, o tik jį ir žmogų iš
dalies atspindintis veidrodis, kartais, tiesa, kreivas. Be abejo, ji gali retkarčiais
pamokyti, bet jokiu būdu ne vadovėlis, joks vade mecum. Pats gyvenimas yra
mokslas gyveni ir mokaisi. (Ir nieko gero neišmoksti?) Tad ir rašytojas ne
mokytojas (išskirtinai garbinga profesija), tuo labiau ne pamokslininkas, ne moralistas.
(Bent ne aš.) To mokymo jau ir taip per daug.
Ar rašydamas turite prieš akis sceninę
kūrinio viziją, ar tik skaitytoją? Kurios pjesės, Jūsų nuomone, artimiausios teatro
scenai? O gal jaučiatės laisvas nuo žanrinių įsipareigojimų?
Drama visų pirma yra tekstas, literatūros
žanras. Tačiau pastatyta drama yra ir teatras. (Ne be reikalo ir knygos Užgavėnių
kaukės paantraštė dramos ir teatras.) Idealiu atveju dramos ir teatro
derinys. Tad rašydamas neabejotinai turiu prieš akis ne tik skaitytoją, bet ir
žiūrovą sceną, teatrą. Tiesa, kai kuriuose mano tekstuose, ypač miniatiūrose,
labiau orientuojamasi į skaitytoją, na o rinkinys Spec(tac)ulum mundi skirtas tik
skaitytojui, nors ir čia, manau, esama sceninių galimybių. Bet tai išimtys. Šiaip
mano dramos ne skaitytinės, ne Lesedrama. Todėl negalėčiau pasakyti, kurios
artimiausios teatro scenai, jos išvis nėra scenai tolimos.
Ar jaučiuosi laisvas nuo žanrinių
įsipareigojimų? Visiškai nuo žanro nepabėgsi, tad ir nesistengiu nuo jo sprukti.
Tačiau taip pat nenoriu būti jo sukaustytas ir tartum spyna užrakintas. Kita vertus,
visai išbėgti į lankas irgi nekas gali atsidurti tokioje teritorijoje, kad
nežinosi, nei kur esi, nei ką darai.
Kokį teatrą mėgstate? Kokie ryškiausi
teatriniai įspūdžiai įsispaudė atminty?
Bet kokį tradicinį, modernų,
eksperimentinį. Tačiau kalbu daugiau teoriškai, nes į teatrus, kaip ir į koncertus,
neinu. Per 57 metus Amerikoje esu buvęs vos keliuose amerikiečių spektakliuose P.
Shafferio Amadeus, kažkas E. O'Neillo, dar vienas kitas nebeatsimenu. Kartais
pasižiūriu kokį įdomesnį pastatymą per televizorių. Retkarčiais, skaitydamas
kokią patrauklesnę dramą, pats ją vaizduotėje susirežisuoju ir
pasistatau. Tad jokie įspūdžiai neįsispaudė.
Tiesa, buvau keliuose E. Nekrošiaus pastatymuose,
kai jis su Jaunimo teatru gastroliavo Filadelfijoje, iš smalsumo, na ir iš
patriotizmo. Džiaugiausi. Iš tolo domėtis lietuvių teatru neįmanoma. Tačiau
šiek tiek orientuojuos daugiausia pagal Kultūros barus.
Amerikos lietuviai pastatė nemaža Jūsų
pjesių, pradedant Kanarėle 1956 metais. Kaip vertinate tuos pastatymus, su kokiais
sunkumais susidūrė režisieriai, aktoriai, pamėginę įveikti Jūsų veikalus?
Toli gražu ne visus juos esu matęs, o būta jų
ne tik Amerikoje, bet ir Kanadoje, Australijoje. Tai buvo daugiausia senais gerais
laikais. Tada išeivijos teatriniame gyvenime dar reiškėsi kai kurie Lietuvoje buvę
teatralai profesionalai. Iš mano matytų pastatymų įsiminė Jūsų minėta
Kanarėlė (rež. Vytautas Valiukas) Čikagoje, (vėliau su kitu sąstatu Niujorke),
Duobkasiai (režisavo Jurgis Blekaitis, nemaža talkininkavęs ir kai kuriems
kitiems mano dramų pastatymams), Gyveno kartą senelis ir senelė, Žaliojoj
lankelėj ir Lozorius visi Čikagoje ir trys skirtingi Pypkės
pastatymai Čikagoje, Niujorke ir SantarosŠviesos suvažiavime. Pastarąjį
ypač išradingai režisavo ir jame vaidino A. Škėma; deja ir dar kartą, deja,
kitą dieną grįždamas iš ten namo jis žuvo.
Kaip režisieriai ir aktoriai įveikė tas
dramas? Nagi ėmė ir susidorojo nieko ten ypatingai neįveikiamo nebuvo ir
nėra. Su kokiais sunkumais jie susidūrė? Kaip ir kone kiekvienas išeivijos kūrybinis
užmojis laisvalaikio stoka, tinkamų sąlygų ribotumas.
Šiaip ar taip, tie laikai seniai praėjo, į tolimą
praeitį nudardėjo. Šiandien teliko, galima sakyt, visai mėgėjiškas išeivijos
teatras. Tiesa, ir jis atlieka teigiamą vaidmenį, tačiau per daug iš jo tikėtis
būtų nerealu. Nebent naujoji emigrantų banga įlies šviežesnio kraujo. Štai
girdėjau, jų grupė Žaltvykslė neseniai Čikagoje išmoningai atpliekė (rež.
Ilona Čiapaitė) tuos mano Senelius.
Lietuvos profesionaliojoje scenoje beveik
nepasiryžtama statyti Jūsų dramų. (Klaipėdos dramos teatre 1990 m. rež. J.
Ivanauskas pastatė Lozorių; Ferdinandas Jakšys suvaidino monodramą
Vaižgantas.) Testamentinė J. Lankučio frazė laikas ir K. Ostrausko
mažajam teatrui prabilti į gimtojo krašto žmones kol kas neišgirsta.
Na būta ir dar vieno kito pastatymo:
Čičinskas Šiaulių dramos teatre (rež. R. Atkočiūnas); televizijoje
Eloiza ir Abelardas, Duobkasiai. Kone kuriozas vienaveiksmio Gaidžio
teismo atvejis: jį pastatė vokiškai (su sinchroniniu rusišku vertimu), pavadinimu
Contra naturam, Deutsches Theater Kaliningrad ir bene gastroliavo Maskvoje ir
kažkur Vokietijoje.
Tačiau visa tai, žinoma, tik trupiniai. Esate, be
abejo, teisios, kai diplomatiškai sakote, jog Lietuvos profesionaliojoje scenoje
beveik nepasiryžtama statyti mano dramų. Iš tiesų kartais atrodo, jog jomis labiau
domisi mėgėjai minėto Jakšio sinjorai (jų pastatytas Balys iš
Baibokų), Jūsų, p. Nijole, namų teatras (Raudonkepuraitė,
Kaliausės mirtis, Lozorius) ir, kiek girdėjau, kiti. Nejaugi jie mano
dramose mato, ko profesionalai nemato ir neranda? (Čia tikriausiai blasfemija.) O gal
todėl, kad mėgėjai labiau respektuoja tekstą? Kita vertus, kartais sakoma,
stebiuosi, kodėl, kad mano dramos sunkiai įkandamos. Tai gal mėgėjai
nežino, ką daro? Taip ir nesusivaikau. Na, galima toliau šiek tiek paspėlioti. Jokia
paslaptis, kad jau kuris laikas teatras visur, tad ir Lietuvoje, yra dažniausiai
režisieriaus karalystė jis ten viešpatauja. (Vis dėlto turėtų būti bendra jo ir
dramaturgo teritorija.) Dramos tekstas režisieriui dažnai tik tartum planas, geriausiu
atveju scenarijus, kurį jis minko kaip išmano. O mano dramose per daug to
nelemto teksto? (Čia gal pravartu pažymėti, kad be teksto/dramos nėra ir teatro,
net ir nebylioji pantomima turi tekstą.) Pagaliau gal jos tekste jau mano
paties surežisuotos, tad režisieriui maža kas ten veikti? Anaiptol. Autoriaus
režisūra yra, galima sakyt, tik sau pačiam. Jo remarkos tėra tiktai daugiau
ar mažiau sugestijos, užuominos. Ne jos, o tekstas esmė. Režisūra šis menas
savaime aišku, yra režisieriaus, ne kieno kito, darbas ir pareiga. Ir visai
suprantama, kad jis nori ir privalo! būti kūrybingas tai sine qua non.
Bet ar neturėtų režisierius siekti dramos ir teatro sintezės, derinio, kurį minėjau?
Tačiau kai, priešingai, nueinama tik režisūros kryptimi, o kartais dar taip
įsibėgėjama, kad autorius savo kūrinio scenoje atpažint negali
vis dėlto nei
šis, nei tas. Gal tada net geriau, horribile dictu! jeigu drama lieka
išvis nepastatyta?
Matau, jog apėjęs ratu grįžtu, kur pradėjau.
Taip ir nežinau, kodėl profesionalai mano triūsui abejingi, kodėl tas mano mažasis
teatras (manau, jis ne toks jau mažas) vis dar neprabyla į gimtojo krašto
žmones. Tad kapituliuoju. Tikriausiai tik patys teatralai galėtų pasakyti. Galų
gale, vienaip ar kitaip, nesuku dėl to galvos, nes ji jau taip apsukta, kad nebeatsuksi,
tik tebesikrapštau prie savo popierių, kiek dar valioju, ir tiek
Tai gal išvis nesirūpinate savo kūrinių
likimu?
Rūpintis kūrinio likimu būtų beprasmiška.
Kartą parašytas ir išspausdintas (o gal net ir neišspausdintas?), jis savaime
egzistuoja be autoriaus rūpesčio, be jo ir kitų malonės. Tad ir drama.
Žinoma, labai gerai, jeigu ji tampa pastatyta tada ji įgyja dvigubą
egzistenciją. Tačiau neblogai, jeigu ir nepasiekia scenos. Tekstas kalba už save. Gal
tai pernelyg filosofiška, bet man realu ir to pakanka. Ko daugiau bereikia?
Dėkojame už pokalbį.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|