|
<< Atgal
|
|
LITERATŪROS
MOKSLAS IR KRITIKA |
|
SIMONA TALUTYTĖ
Konkrečioji poezija Lietuvoje
Reiškinys ir sąvokos
Konkrečioji poezija
lietuvių literatūroje
Į viršų
Reiškinys ir sąvokos
Kalbėti apie lietuvių konkrečiąją poeziją
yra aktualu, nes tema dar labai mažai tyrinėta, nors literatūrinės medžiagos jau yra
susikaupę pakankamai. Tiesa, net užsienio literatūrologai, kritikai, Vakarų
konkrečiosios literatūros aiškintojai bei jos kūrėjai vengia tikslaus konkrečiosios
poezijos apibrėžimo. Kai kur ji vadinama tiesiog materialiąja, kitur vizualine, o XXI
a. lietuvių poezijos eksperimentuotojai nesukdami galvos ją pavadino barbarizmu „konkrytai“.
Kartais ši poezija tiesiog tapatinama su konkrečiąja literatūra ir siejama su
avangardiniu konkretistų judėjimu. Taip šią sąvoką vartoja literatūros tyrinėtojas
R. Döhlis. Kiti vokiečių, amerikiečių, lietuvių literatūros kritikai labiau linkę
ją vadinti atskiru terminu. Amerikiečių W. Harmono ir C. Hugh Holmano literatūros
terminų vadovėlyje aiškinama, kad tokia poezija „<...> eksploatuoja grafinį
vaizdą, vizualųjį rašymo aspektą. Konkrečioji poezija
viena iš tų, kurios artimos grafiniam menui“1.
Kitame amerikiečių literatūros terminų
žodynėlyje tiesiog rašoma, kad tai „<...> poezija ar eilės (concrete
poetry/verse), <...> kurios plėtojamos kaip figūriniai eilėraščiai ir
pateikiamos kaip atskiros formos (carmen figuratum)“2.
Vokiečių literatūrinių terminų žodyne teigiama:
„Konkrečioji poezija (lot. concretus – realiai egzistuojantis, tikslus) –
materialioji poezija, šiuo pavadinimu apibrėžiama nuo 1950 metų. Ji remiasi konkrečia
kalbos medžiaga (žodžiais, skiemenimis, raidėmis), atskiria ją nuo sintaksinių
ryšių, atsisako žodžio reikšmės“3.
Čia pat pateikiamas konceptualus konkrečiosios poezijos pavyzdys – tai R. Döhlio „Obuolys
su kirminu“ („Apfel mit Wurm“). Teigiama, kad tai nenusistovėjusi meno kryptis,
dėl kurios nuolat diskutuojama. Daugybė konkrečiąją literatūrą lydinčių
manifestų bei mėginimai ją aiškinti keliomis bendrybėmis (vaizdas, garsas, žodis)
iki šiol nepateikė jos vienareikšmiško apibūdinimo. Galbūt apskritai nesiekiama
sistemiškos jos koncepcijos.
Konkrečioji poezija susiformuoja kaip atskiras
reiškinys XX a. antrojoje pusėje. Teoriniuose aiškinimuose pateikiama išsami
informacija apie konkrečiosios poezijos manifestus ir pirmtakus: Manifest for konkret
poesie 1953 m. paskelbė švedas Ö. Fahlströmas; Vom vers zur konstellation
1954 m. paskelbė šveicaras E. Gomringeris4.
Pastarasis autorius daugelio tyrinėtojų laikomas konkrečiosios poezijos pradininku. Jis
įvedė konsteliacijos sąvoką (tam tikras žodžių išdėstymas, padėtis) ir taip
pavadino savo erdvinės struktūros eilėraščių rinkinį. E. Gomringeris pasisako
prieš tradicinę, įprastą, nusistovėjusią poezijos sampratą. Jo nuomone, „<…>
poezija turi demonstruoti patį žodį kaip kalbos materiją“5. E. Gomringeris labiau dėmesį kreipė į formaliąją teksto
pusę, kalbėjo apie teksto erdvinę konfigūraciją, o Ö. Fahlströmas – apie žodžio
išlaisvinimą iš prasmės ir kalbinių vienetų naudojimą. Taigi manifestuojamų
idėjų prieštaros komplikavo konkrečiosios poezijos sąvoką. Veikiausiai dėl to
vėliau ją imta skirstyti į akustinę ir vizualinę. Šie tipai dažnai suvokiami kaip
alternatyvūs. Akustinio tipo konkrečioji poezija sureikšmina garsą, kuris tekste
užima centrinę poziciją. Kaip akustikos sureikšmintoją daugelis tyrinėtojų
išskiria vokiečių poetą H. Heissen-büttelį6.
Jo kūrinys „Ping pong“ priartėja prie „grynojo“ garsinio eksperimento:
|
ping pong
ping pong ping
pong ping pong
ping pong |
Kita vertus, dažnai konkrečioji poezija siejama
su vaizduojamuoju menu, iš kurio ji perima figūrinį išdėstymą, grafiką, diagramas,
labirintus ir kitus komponavimo būdus. Vizualiai organizuotame tekste įprastos kalbinės
medžiagos sumažėja, o daugėja atskirų formų, kurios savo reikšmę įgyja tik
kokiame nors vaizdiniame kontekste. Eilėraščio struktūrą sudaro nereikšminiai kalbos
vienetai, sudėlioti tam tikra norima forma. Raidės, garsai, žodžiai ar jų junginiai
tampa eilėraščio „statybinėmis“ medžiagomis ir sukuriama alogiška, optiškai ar
akustiškai veikianti ženklų sistema. Vizualaus tipo eilėraštyje pati forma tarsi
diktuoja turinį, tampa „turininga“. Čia eilėraštis negimsta iš lyrinio jausmo,
kaip romantizmo kūriniuose, o yra „padaromas“, sudėliojamas iš žodžių į
vaizdinį, o kartais iš raidžių ir piešinio ar brėžinio kombinacijos, ir pateikiamas
skaitytojui iššifruoti. Rusų literatūrologas V. Kulakovas, analizuodamas
konkrečiosios poezijos esmę, pabrėžia, kad konkretistų menas nekeičia tikrovės, tik
„išlupa“, „sučiumpa“ grynas formas, atspindi „grynuolius“7.
Galima teigti, kad konkrečioji poezija formavosi
kaip tradicinės lyrikos priešprieša (apskritai „antiliteratūriškumas“ – jos
principinė nuostata). Tai eksperimentinės poezijos rūšis, savotiškas poeto
išlaisvėjimas iš įprastos kalbinės medžiagos, žaidimas vizualiais ir (ar)
akustiniais pavidalais. Svarbiausia – sumaterialinti žodį, išlaisvinti jį iš
įprastinių reikšmės bei poetinės vertės ryšių sistemos. Siekiama blukinti
semantinę prasmę ir ryškinti pačią kalbos substanciją (fonetinius-grafinius kalbos
aspektus). Žodis skaldomas į raides, morfemas, fonemas. Poezija pradeda artėti prie
kalbotyros problematikos lauko, tampa savotišku kalbiniu eksperimentu.
Konkrečioji poezija reikalauja aktyvaus suvokėjo
dalyvavimo, todėl ji siejasi su literatūros recepcijos problema. Konkretizmas
genetiškai susijęs su klasikiniu avangardu, ypač rusų futurizmu ir vakarietišku
dadaizmu. Tuo pačiu metu jis jau priklauso postavangardui, tampa postmodernistinio
mentaliteto dalimi, nes pabrėžiami kultūriniai tekstinio kūno pavidalai, eksponuojamas
kalbos „kūniškumas“. Svarbiausia čia tampa jutiminė kalbos faktūra. Poetas dirba
koliažo arba mozaikos metodu, sujungdamas, atrodo, nesulyginamus, nesugretinamus
elementus, kurie netikėtai virsta struktūra. Konkrečioji poezija – tai estetinė
visuma, radikaliai ieškanti naujų išraiškos formų, siekianti įkūnyti poezijoje
naują postmodernistinę kalbos pajautą, atmetanti kalbos semantines reikšmes ir
suaktualinanti kalbinės išraiškos kūniškumą.
Dabar pasaulinėje literatūroje konkrečioji poezija
nebėra naujas reiškinys, nuo jos sąvokos sukūrimo pradžios praėjo penkiasdešimt
metų, o pačių ištakų reikia ieškoti daug ankstesniais baroko laikais.
Į viršų
Konkrečioji poezija lietuvių literatūroje
Konkrečioji poezija į lietuvių literatūrą
kaip ir į vakarietiškąją atėjo palaipsniui – apie jos tradiciją galima kalbėti
pradedant nuo LDK baroko literatūros. XVI–XVII a. LDK spaudiniuose neretai pasitaiko
specifinių eilėraščių, „<...> to meto literatūros
teorijoje vadinamų bendru poesis artificiosa – artificiozinės poezijos –
terminu“8. Tokiai eilių kategorijai buvo priskiriamos
įvairios poetinių žaidimų formos – enigma, anagrama, emblema, įvairūs akrostichų
variantai (mesostichai, telestichai, akromesostichai, akroteleutai. Panašūs teksto
komponavimo būdai pasitelkiami ir konkrečiojoje poezijoje. Nuo XVII a. yra žinomas ir
figūrinio teksto tipas, kai pateikiamas tam tikro simbolio (kryžiaus, piramidės,
kolonų) grafinis vaizdas.
Lietuvių konkrečioji poezija – kol kas labai
mažai tyrinėta sritis. Vienintelis jos pristatymas tėra V. Kubiliaus pateiktas „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“9.
Pažymėtinas ir V. V. Landsbergio 1985 m. VU apgintas diplominis darbas „Eilėraščio
grafika ir semantika dabartinėje lietuvių poezijoje“10,
kuriame konkrečiosios poezijos terminas dar neminimas, tačiau ji jau savotiškai
analizuojama: aptariami lietuvių eksperimentinės poezijos pavyzdžiai, išskiriamas
raidės, kaip grafinio ženklo, vartojimas ir eilėraščio grafinis vaizdas. Ieškant
pirmųjų lietuvių konkrečiosios poezijos ženklų, remiamasi V. Kubiliaus nuomone, kad
Lietuvoje žodį kaip kalbinę medžiagą išgrynino, akustinius bei vizualinius efektus
pirmieji suaktualino keturvėjininkai K. Binkis, P. Tarulis, imažinistas ir dadaistas P.
Morkūnas, o vėliau jų ieškojimus tęsė E. Mieželaitis, egzodo poetas L. Lėtas, S.
Geda ir kiti poetai.
Taigi lietuvių konkrečiosios poezijos pradžia
reikėtų laikyti trečiojo dešimtmečio lietuvių literatūrą, kai iškilo avangardizmo
banga. K. Binkio eilėraštis „Augnelijų arija“ konkrečiajai poezijai artimas
žodžio skaidymu į atskirus kalbinius vienetus, akustinių efektų naudojimu –
aliteracija, refrenu: „Aldorijo adrijo ada / <...> / Kaip
altra ridėlija rėja / <...> / Rėja ir ada, ir audrija lėna / <...> / Čia
altra ridėlija ado“11.
P. Tarulio „Nuovakarių skiauterys“ –
originalūs ir vaisingi konkrečiosios poezijos žingsniai į lietuvių literatūrą.
Autorius sureikšmino žodžio autonomiją ir naudojosi kūryboje pačiomis
įvairiausiomis formomis, pasitelkdamas svarbias konkrečiosios poezijos apraiškas – grafiką ir žodžio skaidymą, deformavimą12.
Radikaliai su kalba eksperimentavo poetas P. Morkūnas
eilėraščių rinkinyje „Dainuoja degeneratas“: visaip skaidė, vartė, iliustravo
žodį, parodė jo materijos kaitos galimybes. Atsiribojo nuo „normalios“ semantikos,
kūrė naujadarus, naudojo letrizmo metodus. P. Morkūno poezijoje konkretizmas labiau
reiškėsi akustiniu pavidalu, lingvistiniais išradimais: „čirpu
/ čirpuliavoji / <...> / žvypt / velnelijon / šaipėjoju / <...> /
tar-ra-ta-ta“13.
Vėliau konkrečiosios poezijos apraiškų aptinkama
septintojo dešimtmečio literatūroje. Apskritai kaip vieną reikšmingiausių ją
kūrusių lietuvių autorių reiktų išskirti E. Mieželaitį. Konkrečiosios poezijos
požiūriu, anot V. Kubiliaus, įdomiausia E. Mieželaičio knyga – „Montažai“14. Šioje knygoje poetas bandė kritiškai pažvelgti į
žmogaus prigimtį ir vaidmenį žmonijos istorijoje. Svarstymai pateikiami įvairialype
forma: poetine publicistika, esė, dienoraščiu, laišku, autobiografiniu etiudu,
stilizuota liaudies daina, ciklu ir trumpu eilėraščiu, balade ar sonetu. E.
Mieželaitis daug eksperimentuoja kalba, stengiasi visapusiškai išnaudoti atskiro
prasmingo žodžio garsines galimybes. Pavyzdžiui, „Bolivų baladėje“ poetui pavyko
originaliai sukurti kalbos skambesį. Visa baladė „čirškia“ dėl aliteracinių
priemonių. Ča, če ir čia teikia eilėraščiui žaismingumo,
judrumo. Grafinės struktūros įrėmina skiemenis če-ča-čia ir šitaip E.
Mieželaičio eilėraštis priartėja prie konkrečiosios poezijos:
|
<…> Ir riteris Če
Gevara,
ča-ča,
karą,
ča-ča,
kariauja čia. <…>
Če-če-če-če-če-če-če-če-če…
(Čia kulkos.) Pasvyra
Če ir… |
Dėl garsyno išradingumo išsiskiria eilėraštis
„Varpas“. Įgarsinant varpo skambesį, specialiai sugretinami panašūs
raidiniu-garsiniu atžvilgiu skiemenys. Tokiomis aliteracijomis sukuriama nejauki,
paslaptinga mirusiųjų buveinės atmosfera (hebr. abadon – netektis, kapas,
pagal Apreiškimą Jonui – tai bedugnės angelo, pragaro karaliaus vardas). Eilučių
išdėstymas lyg ir primena varpo formą:
Dan!
Dantės
Dangun dauginasi
Balandis, šis legendos abadonas, –
Duonos, vandens ir dangos! – dangaus
Ir žmogaus vardan, gausdamas – dan! – gotikiniame dangoraižy,
Dantės danguj, sukandęs dantis, Adonajus – dan! – atsidūsta. – |
Eilėraštyje „Pavasarinė teletransliacija iš
Lietuvos laukų“ poetas taip pat improvizuoja žodžiu. Čia E. Mieželaičio lyrika
nėra diktuojama visiškai racionalaus impulso. Jis daugiau spontaniškai kuria figūrinį
vaizdą, nei eksperimentuoja su atskirais kalbos vienetais, taip pat neatsisako metaforų,
tik jų plėtotė yra vizualiai perteikiama popieriaus lape:
|
groja
saulės
dūda,
vėjo smuikas,
lietaus
arfa –
krinta juoda
duona:
nieks
nebadaus. |
Panašių konkrečiosios poezijos bruožų
(grafinis dėstymas, skiemenavimas, garsų sureikšminimas) galime pastebėti ir kituose
E. Mieželaičio eilėraščių rinkiniuose, ne tik minėtoje knygoje. Poetas pradėjo
eksperimentuoti jau truputį anksčiau išleistame rinkinyje „Era“15. Eilėraštyje „Horizontalė“, kaip ir aptartoje „Bolivų
baladėje“, bandoma žodį skaidyti į atskiras fonemas, ieškoma originalaus,
žaismingo lietuviškų ir rusiškų skiemenų skambesio:
|
(...Ar, poete,
tau vis tiek,
kad „vieter, vieter!
Na nogach
ne stoit čeloviek“?..
...Ar vis tiek?
...Ar ne vis tiek?
...Netylėk!
...Ak, netylėk!.. ...Oras blogas...
„...č-e-l-o-v-i-e-k...“
...A. Blokas...) |
Aktualizuojama pati forma. Eilėraštis, nepaisant
pabiro rimavimo, yra netradicinės struktūros. Eilės nėra nuosekliai išdėstytos į
aiškiai apibrėžtas klasikines strofas. Žodžiai laisvinami iš įprastinės poetinės
vertės ryšių sistemos, ryškinamos akustinės galimybės, kurios demonstruojamos ir
kituose E. Mieželaičio darbuose. „Horizontalę“ fonetiškai atliepia eilėraštis
„dvynys“ – „Vertikalė“:
|
(...Ar, poete,
tau vis tiek,
kad: „Čiornyj viečier...“
Ir: „Bielyj snieg...“?
<...>
Nes dar:
„...na nogach
ne stoit
čeloviek...“
...Oras dar blogas...
...Dar A. Blokas...) ...Dar tęsiamas dialogas: <...> |
Tuo pačiu motyvu „..Ar, poete, tau vis tiek“,
panašiu figūriniu dėstymu, sąskambiais čeloviek, snieg, A. Blokas, blogas ir
pan. žaidžiama visame „Eros“ cikle. Minėtų eilėraščių „minčiai“ daug
reikšmės turi emociniai skyrybos ženklai. Atsisakoma metaforos. Jos vietą užima
nutylėjimai, klaustukai, šauktukai. Kiek drąsiau su žodžiu poetas elgiasi rinkinyje „Aleliumai“16. Čia ne tik bandoma
figūriškai komponuoti eiles, bet žodis skiemenuojamas, skaidomas į atskirus kalbinius
vienetus, ieškoma naujų akustinių galimybių.
Pavyzdžiui, „Lopšinės“ ištrauka:
Čia
pra-
džia: (O-čia-čia!)
čia
pu-
pa (O-pa-pa!)
su
lė-
le (O-lia-lia!)
pa-
žai-
džia. (O-čia-čia!)
<...> |
Gana tau o-čia-čia... Gana tau o-pa-pa... Plaukė žąselė per
ežerėlį, gir-gir-gir, gar-gar-gar, per... |
Pateikiama stilizuota liaudies daina, įpinami
šūkavimai, žaidimai ir pamokymas. Žaismingas lopšinės skiemenavimas skaitytojui
atveria neįtartus tautosakos klodus. Autorius žaidžia tiesiogiai jusles veikiančiais
skiemenimis. Tradiciniai lopšinių motyvai pinasi su daina „Plaukė žąselė per
ežerėlį“. Čia žodis nėra visiškai atsietas nuo semantikos, sintaksinių ryšių,
tik gryninamas akustinis efektas. E. Mieželaitis lyg ir pakartoja tai, ką jau bandė
daryti keturvėjininkas K. Binkis, – eksperimentuoja su folkloriniu žodžiu ir dar „necivilizuotais“
jo skiemenimis. O konkrečiajai poezijai itin svarbus pirminis, „grynas“, jokių
leksinių reikšmių neturintis fonetinis vienetas ar raidinis ženklas, kurį tik
sąsajomis, tam tikru panašumu galima derinti su kitu garsu. Pavyzdžiui, konkrečiajai
poezijai dar artimesnis būtų toks žodžio „išardymas“ kitame E. Mieželaičio
eilėraštyje „Dar nė pusės kelužėlio...“:
Išskaidyti atskiri kalbiniai vienetai gali būti
savarankiški, tačiau sujungti jie sudaro konkretų žodį. Jungtukai (ar, iš), įvardis
(kas) ir jaustukas (cha) turi savo reikšmes – jie bendrinėje lietuvių kalboje
egzistuoja kaip atskiri žodžiai.
V. Kubilius, kalbėdamas apie lietuvių
konkrečiosios poezijos užuomazgas ir pavienius variantus, nepamini E. Mieželaičio
eilėraščių rinkinio „Kontrapunktas“17.
Tačiau jame esama netgi įdomesnių lietuvių konkrečiosios poezijos pavyzdžių, nei
literatūrologo minėtuose „Montažuose“. „Kontrapunkte“ posmų eilutes jau
pradedama architektūriškai lankstyti. Anot paties poeto, „eilėraščio posmas
pasidarė medžiagiškas ir konkretus – kaip plyta, akmuo, metalas: plyta gulė ant
plytos, akmuo ant akmens, metalo štabelis ant kito štabelio, juodas anglies klodas ant
kito anglies klodo“ („Kontrapunktas“, p. 15). Patenkame į poeto laboratoriją, kur
žodžiai – tiesiog priemonė, įrankis vienam ar kitam tekstui sukurti.
E. Mieželaitis kaip dailininkas iš žodžių „nutapo“
eglę (eil. „Eglė“), medžiotojo figūrą (eil. „Medžiotojas“), kaip
inžinierius sukonstruoja malūną (eil. „Malūnas“), susimeistrauja termometrą (eil.
„Termometras“). Nebelieka tradicinių posmų, atsisakoma „poetinių“ jausmų.
Poetui nebesvarbus svajonių pasaulis ar vidiniai išgyvenimai. Pirmoje vietoje atsiduria
forma, kuriai suteikiami turinio įgaliojimai. Eilėraščiu tarsi formaliai kopijuojama
tikrovė. Iš žodžių sukuriami konkretūs, realybėje egzistuojantys vaizdai.
Pavyzdžiui, eilėraštis „Eglė“:
Ji:
trikampis
ir
dar vienas trikampis,
ir
dar didesnis trikampis
ir
dar vienas didelis trikampis
ir koja –
ir atsi-
stoja ir
žaliuoja –
atsirėmusi į tankias samanas (o šalia, po egle, ūmėdė lyg mels-
va žvaigždė) – tas miško drapanas; į minkštas samanas <...> |
Pirmiausia mūsų sąmonę pasiekia grafinis
eglės atvaizdas. Suvokiame, kad ji – trikampio formos. O tekste tai ir užrašyta: „ji
– trikampis“. Kiekvienoje kitoje apatinėje eilutėje pridedama po du kitokius
žodžius ir netrukus sudaromas lygiakraštis trikampis, prie kurio pridedamas žodinis
„kotas“, ir jau sukuriama eglės forma. Poetas naudoja segmentaciją. To paties
segmento kartojimas – vienas svarbiausių konkrečiosios poezijos kūrimo principų.
Tačiau šiuo atveju periodiškai pakartojamas žodis „trikampis“, o ne reduplikuojami
atskiri kalbiniai vienetai. E. Mieželaitis neišardo sintaksinių ryšių, ir
eilėraštis dar nėra tipiškas „poezijos be teksto“ pavyzdys. Tuo labiau, kad po
egle – „samanų“ tekstas. Poeto „Eglė“ – tai priartėjimas prie vizualaus
tipo konkrečiosios poezijos, tačiau dar nėra atsisakoma leksinės reikšmės, forma
daroma iš žodžių, o ne iš atskirų kalbinių vienetų. Kiek drąsiau su žodžiu
elgiamasi eilėraštyje „Malūnas“. Žodis sparnai sumaterialinamas, paimamas
kaip medžiaga, kaip kalbos materijos vienetas ir kombinuojamas. Naudojama reduplikacija:
„sparnasparnas“. Poetas rodo, kad su žodžiu gali elgtis laisvai: „statyti“
malūną ir kalbos ženklus grupuoti kaip kalbotyroje. Eilėraščiuose „Termometras“
ir „Medžiotojas“ taip pat pirmiausia orientuojamasi į grafinį vaizdą, formaliąją
pusę, tačiau žodis čia jau pradedamas ir skaidyti. Artėjama prie konkrečiosios
poezijos nuostatų, kai sureikšminamas turinio ir formos susijungimas, naikinantis
įprastinius kalbos ženklus ir jų tradicinę vartoseną, ignoruojama leksinė reikšmė,
sintaksiniai ryšiai.
Nemažai konkrečiosios poezijos pavyzdžių esama
eilėraščių rinkinyje „Laida“18.
Ketvirtoje knygos dalyje „AM 32-24“ autorius ypač daug dėmesio skiria formai ir
skambesiui. Poetinių eksperimentų ciklas „Elementarius novus“ stebina tradicinės
poezijos skaitytoją. Iš dalies tai yra nauja lietuvių literatūroje, antra vertus –
pakartojama tai, kas sena. Pats pavadinimas „Elementarius novus“ (naujas elementorius)
pabrėžia šį dvilypumą. Prisiminkime M. Mažvydo „Katekizmą“. E. Mieželaitis,
kaip ir pirmosios lietuviškos knygos autorius, tarsi moko skaityti. Jo „gramatikoje“
suteikiama galimybė pažinti raides iš naujo, kitaip į jas pažiūrėti. Kiekvienai
abėcėlės raidei skiriamas atskiras kūrinėlis.
Kaip ir būdinga negausiai lietuvių konkrečiajai
poezijai, cikle „Elementarius novus“ dominuoja akustinio tipo pavyzdžiai. Žodis
materialinamas paprasčiausiu būdu – ryškinami tam tikri skiemenys, raidės, garsai.
Pvz., tekste „O“ ieškoma panašiai skambančių žodžių: išryškinamas ženklas
„o“ ir atkreipiamas dėmesys į žodžius su tokia galūne: autO, gaudO, matO, vetO
(„Laida“, p. 285). Tačiau čia neatsisakoma leksinės reikšmės, žodžiai derinami
pagal skambesį. „Materialesni“ ir artimesni konkrečiosios poezijos normoms yra „skiemeniniai“
tekstai – „I“, „P“.
Išskaidyti į atskiras eilutes skiemenys
savarankiškai nieko nereiškia (svarbi konkrečiosios poezijos taisyklė), tačiau
skaitant nuosekliai, iš jų „suklijuojami“ leksinę reikšmę turintys žodžiai: „IZO/
TO/ PAS“ („Laida“, p. 277); „PI/ RA/ MI/ DĖ“ (p. 286). Dar originaliau
žaidžiama su „F(e)“ ir „R“ raidėmis. Susiduriame su fenomenaliu reiškiniu:
visiškai pasineriama į raidines „aplikacijas“. Pastarieji kūriniai įdėti į
eilėraščių rinkinį, tačiau aiškiai peržengia įprastus poetinio teksto rėmus.
Nebėra ne tik eiliavimo, strofų, aiškių žodžių, bet ir tradicinių lietuviškų
skiemenų. Kalbiniai vienetai deformuojami, sureikšminami vieni ar kiti garsai, jie
pateikiami kaip materialūs objektai. Tačiau bendrame kontekste užkoduoti konkrečią
reikšmę turintys žodžiai, sudarantys logiškus junginius, kurie primena sudėtingas
folkloro greitakalbes. „F(e)“ perskaitome: „estrada Tra [mintyse kiekvienas pridės
skiemenį -ta – S. T.] kaip netepti ratai per gruodą taip per odą batai
duoda <...>“ ir t. t. („Laida“, p. 274). „R“ taip pat primena kalbos
padargų mankštą. Nekreipdami dėmesio į ryškinamą formalų kalbos aspektą,
perskaitome žodžius: „Roboto proto rodos ropoti doroti roti <...>“ (p. 287).
Poetinių eksperimentų cikle „Elementarius novus“
yra du konceptualūs vizualaus tipo konkrečiosios poezijos pavyzdžiai – „ABC“ ir
„Š“, artimi minėtam „konkrečiajam“ R. Döhlio „Obuoliui su kirminu“, kai
formai suteikiamos turinio dimensijos. Šiais kūriniais E. Mieželaitis priartėja prie
vaizduojamojo meno. Pirmiausia mes regime formą: „ABC“ – bombą, „Š“ –
širdį. Antras žingsnis – gilinamės į turinį. Atskiri kalbiniai vienetai užpildo
vaizduojamą objektą ir suteikia jam prasmę. Be jų ši forma būtų jau ne literatūra,
o tiesiog grafinis piešinėlis. Vizualaus tipo konkrečiojoje poezijoje būtinas
raidžių, garsų ir formos derinys.
Aptarti poeto eksperimentai su kalba iš knygos „Laida“
yra pirmieji lietuviški pavyzdžiai, artimiausi konkrečiosios poezijos nuostatoms.
Lietuvių konkrečiosios poezijos požiūriu reikšmingesni E. Mieželaičio
eilėraščių rinkiniai „Laida“ ir „Kontrapunktas“, o ne V. Kubiliaus minimi „Montažai“.
Kituose rinkiniuose pastebima pavienių konkrečiosios poezijos bruožų.
Lietuvių konkrečiosios poezijos kelias nenutrūksta
ir paskutinį XX a. dešimtmetį. Išskirtini kūriniai – S. Gedos „Pairusio ovalo
projektai“ ir „Vienatvės piešinys per Jonines“ (rink. „Eilėraščiai/Gedichte“19), kur poetas sureikšmina grafinį dėstymą, eksperimentuoja
vizualiai derindamas žodžius. Pvz., eilėraštyje „Pairusio ovalo projektai“ bandoma
išgauti ovalo formą, kurią užpildo sintaksiškai silpnais ryšiais susiję žodžiai,
skaidomi ir į atskiras raides:
– ir –
– ką –
– tik –
– tariau –
vyšnia diemedis slyva
Viskas
B-u-v-o |
|
T-Y-L-A |
(galimi sukryžiavimai) |
– ir –
– ką –
– tik –
– tariau –
Vyšnia – diemedis – slyva
Viskas
buvo
T-yla |
Ovalo forma funkcionuoja kaip ženklas, tarsi
paruošiantis skaitytoją kitam šios knygos eilėraščio „skaitymui“, tiksliau –
suvokimui. „Vienatvės piešinį per Jonines“ sudaro brūkšneliai nuo I iki IIIIIII
išdėstyti rombo forma. Prieš tai aptartame eilėraštyje žodžiai laisvinami iš
leksinės reikšmės, sintaksinių ryšių, o pastarajame žodžių visai nelieka.
Grafiniame vaizde nebėra žodinės išraiškos. Kalbos ženklus pakeičia realus ovalo
atvaizdas:
I
II II
III III
IIII
IIII
IIIII
IIIII
IIIIII
IIIIII
IIIIIII
IIIIIII
IIIIII
IIIIII
IIIII
IIIII
IIII
IIII
III III
II II
I |
V. Kubilius, kalbėdamas apie lietuvių
konkrečiąją poeziją, šių S. Gedos tekstų nemini. Tačiau kitas literatūros
tyrinėtojas S. Valentas pastaruosius du „ovalus“ pateikia kaip „poezijos be teksto“
pavyzdžius ir tvirtina, kad šios poezijos esme tampa „ženkliškumas,
t. y. turinio ir formos sujungimas, <...> nykstant įprastiniam kalbos ženklui“20. Tai vienintelis toks S. Gedos kūrinys, kai orientuojamasi
tik į formaliąją išraiškos pusę. Dažniau poetą domina garsinės žodžio
galimybės, o vaizdinė forma ne tokia svarbi, ji lieka vienu eksperimentavimo būdų.
Antrasis „ovalas“ – tai tik pirmojo grafinis atspindys.
Taigi S. Gedos kūryboje aptinkame tiek akustinio,
tiek vizualaus tipo konkrečiosios poezijos variantų. Jo akustiniai žaidimai provokuoja
ne tik skaitytoją, bet ir kitus poetus (kai kurie pradedantys šiandienos literatai
neatsispiria pagundai komponuoti žodį taip pat, kaip minėti autoriai. V.
Šeina teigia, kad „<…> reikšmingiausią G. Norvilo eilėraščių kultūrinį
kontekstą sudaro du lietuvių poetai: Sigitas Geda ir Pranas Morkūnas“21).
Įdomių formos ieškojimų aptinkame ir keleto kitų vyresnės kartos poetų kūryboje.
Pavyzdžiui, L. Gutausko tekstuose „Auksinis elnias“, „Sraigė aš šliaužti“
(rinkinys „Portretas“22)
materialinamas žodis, iš jo pradedamos „statyti“ netradicinės eilėraščio formos,
ieškoma naujų kalbinių variantų, išryškinamos garsinės galimybės:
rasarasarasarasarasa
rasarasarasarasa
rasarasarasa
rasarasa
rasa
ra
s
a
KAROLIAI – IEVAI MARIJAI
|
Reduplikuojant žodį „rasa“ sudaroma ir
anagrama rasa – asara. Tokiu būdu atskleidžiamos garsinės ir vaizdo
galimybės. Šiuo atveju forma neiliustruoja turinio, bet pateisina eilėraščio pabaigą
– „karoliai“. Pateikiamas žodžių „rasa“ ir „as[š]ara“ vėrinys.
Panašiu grafikos ir garso sinkretizmo principu L.
Gutauskas komponuoja kitą savo eilėraštį „Sraigė aš šliaužti“. Jau pavadinime
nusakoma sraigės prigimtis – šliaužti, kuri atspindima tiek garsine raiška, tiek
formaliu pavidalu. „Šliaužti“ – tai nuolat kartojamas teksto segmentas. Leksinis
sluoksnis naikinamas ir reikšmę siekiama pavaizduoti. Žodis formaliai realizuoja,
įkūnija savo semantiką, jis „nušliaužia“:
|
ir šliaužti keliu nesibaigiančiu šliaužti ir
šliaužti
ir šliaužti
ir šliaužti
ir šliaužti
ir šliaužti
ir šliaužti
ir šliaužti
ir šliaužti
ir šliaužti
ir šliaužti
ir šliaužti
ir šliaužti
ir šliaužti
ir šliaužti ir
šliaužtiiršliaužtiiršliaužti |
Veiksmo specifika taip pat pabrėžiama š ir ž
garsais. Garsiai skaitant, tarsi girdimas šliaužimas. Šiuo atveju formai suteikiama
turinio dimensija ir sureikšminama akustika. Parodoma, kad žodis susideda iš garsų (ar
raidžių), suteikiančių jam individualumą. Sakinyje tos savybės išnyksta, todėl
poezijoje, siekiant atskleisti žodžio savitumą, būtina jį išskirti. Bet pirmiausia
sureikšminama formalioji teksto pusė.
XX a. pab.–XXI a. pr. lietuvių konkrečiosios
poezijos kontekste pasirodė visiškai nauji (kai kurie net nepublikuoti) sambūrio „Vario
burnos“ (jo centre – poetas T. S. Butkus) žodiniai ir nežodiniai kūriniai, kuriuos
autoriai taip vadina „konkrytais“ (iš angl. concrete). Iš esmės „Vario
burnų“ veiklą jau galima įvardyti kaip konkrečiosios poezijos programinį judėjimą
Lietuvoje. Jaunųjų konkretistų darbų nebegalima laikyti vien literatūrinės formos
pavyzdžiais, itin priartėjama prie vaizduojamojo meno. T. S. Butkaus, D. Apanavičiaus,
Darius Miręs, B. Januševičiaus kūryba drąsesnė nei tarpukario ir vėlesnių
avangardistų, ji ne tik tapo panašesnė į Vakarų konkrečiąją poeziją, bet
atskirais atvejais ir originaliai ją praturtino. Jaunieji lietuvių konkretistai
visiškai desemantizuoja žodį ir elgiasi su juo kaip su daiktu: dėlioja, karpo,
skiemenuoja, skaido dalimis. Jiems leksinis vienetas visiškai nieko nereiškia, jie daro
su juo, ką panorėję – įvairiausias konstrukcijas, žodį išreiškia piešiniu. Šie
autoriai tobulina žodžio kaip materijos vaizdavimą ir greitu laiku turėtų atverti
surastas galimybes jų pačių rengiamoje konkrečiosios poezijos antologijoje „Konkrytai“.
1 H a r m
o n W . , H o l m a n C . H u g h . A Handbook To
Literature. Seventh Editon. – New Yersey: Prentice Hall, 1995. (Atgal>>>)
2 C u d d
o n J . A . Dictionary of Literary Terms and Literary Theory. –
London: Penguin books, 1991. – P. 184. (Atgal>>>)
3 Metzler
Literatur Lexikon/Red. J. B. Metzler. – Stuttgart: Verlagsbuchhandlung, 1990. – S.
249. (Atgal>>>)
4 D ö h l
R . Konkrečioji literatūra // Pagrindinės moderniosios literatūros
sąvokos // Sudarė D. Borchmeyer, V. Žmegač. – Vilnius: Tyto alba, 2000. – P. 164.
(Atgal>>>)
5 S o l t
M . E . Concrete Poetry: A World View: Typografy in the Visual Poem //
http://www.ubu.com/papers/solt/typo.html. (Atgal>>>)
6 B a j a
r ū n i e n ė J . „Konkrečioji“ poezija: anapus simbolinių prasmių“
// Gimtasis žodis. – 2003. – Nr. 2. – P. 14. (Atgal>>>)
7 К у л
а к о в В . Поэзия как факт. Статьи о стихах.
– Москва: Новое литературное обозрение, 1999. – C.
170. (Atgal>>>)
8 P a t i
e j ū n i e n ė E . Brevitas Ornata. Mažosios literatūros formos XVI–XVII
amžiaus Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės spaudiniuose. – Vilnius: LLTI, 1998. –
P. 267. (Atgal>>>)
9 Lietuvių
literatūros enciklopedija / Red. V. Kubilius, V. Rakauskas, V. Vanagas. – Vilnius:
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001. – P. 243. (Atgal>>>)
10 L a n d
s b e r g i s V . V . Eilėraščio grafika ir semantika dabartinėje
lietuvių poezijoje (diplominis darbas). – Vilnius: Vilniaus universitetas, 1985.
(Atgal>>>)
11 B i n k
i s K . Vasaris vėjas. – Vilnius: Vyturys, 1986. – P. 111. (Atgal>>>)
12 T a r u
l i s P . Gyvas stebuklas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos
leidykla, 1993. (Atgal>>>)
13 M o r k
ū n a s P . Dainuoja degeneratas. – Kaunas: Nemunas, 1993. – P. 30.
(Atgal>>>)
14 M i e
ž e l a i t i s E . Montažai. – Vilnius: Vaga, 1969. (Atgal>>>)
15 M i e
ž e l a i t i s E . Era. – Vilnius: Vaga, 1967. (Atgal>>>)
16 M i e
ž e l a i t i s E . Aleliumai. – Vilnius: Vaga, 1974. (Atgal>>>)
17 M i e
ž e l a i t i s E . Kontrapunktas. – Vilnius: Vaga, 1975. (Atgal>>>)
18 M i e
ž e l a i t i s E . Laida. – Vilnius: Vaga, 1992. (Atgal>>>)
19 G e d a
S . Eilėraščiai / Gedichte. – Vilnius: Baltos lankos, 1997. (Atgal>>>)
20 V a l e
n t a s S . Lingvistinis pasaulis poezijoje. – Vilnius: Mokslo ir
enciklopedijų institutas, 1997. – P. 147. (Atgal>>>)
21 Š e i
n a V . ...toks mano dantiraštis // Metai. – 2002. – Nr. 10. – P. 149.
(Atgal>>>)
22 G u t a
u s k a s L . Portretas. – Vilnius: Vaga, 1988. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|