|
<< Atgal
VYTAUTAS RUBAVIČIUS
Rašytojo galios ir negalios
Atgimimo žaizdre
Loreta Jakonytė. RAŠYTOJO SOCIALUMAS. Vilnius: Lietuvių
literatūros ir tautosakos institutas, 2005. P. 254.
Plačiai paplitęs kūrybinės laisvės
supratimas, o tiksliau ideologija, dažnai nuslepia socialinę laisvės, laisvo
individo ar kūrėjo prigimtį, taip pat jos santykių su auditorija problemas. Net pati
laisviausia rašytojo kūrybinė saviraiška nėra laisva: ji priklausoma nuo kalbos, o
kalboje nusėdusi ir socialinių santykių istorija. Praėjusio šimtmečio literatūros
tyrinėjimų tradicijoje galima įžvelgti nelyg svarstyklių svyravimą arba
linkstama pabrėžti rašytojo individualybę ir į kūrinį žvelgti kaip į laisvos
meninės saviraiškos rezultatą, arba iškelti socialinės aplinkos, epochos struktūrų
reikšmę ar net institucinį paties rašymo pobūdį. Vadinamajam vulgariam
sociologizavimui buvo priešinamasi įvairiais kūrėjo sąmonės fenomenologinės
rekonstrukcijos ar hermeneutinių kūrinio interpretacijų būdais. Tačiau socialinės
aplinkos galios tapdavo kitų įtakingų filosofinių bei literatūrologinių koncepcijų
(pavyzdžiui, semiotinės, struktūralistinės ir poststruktūralistinės) prielaidomis
individualumas laikytas ženklų sistemos apraiška. Pastaruoju metu literatūrologus
vis labiau domina socialinė kūrinių radimosi terpė, kūrinių distribucijos bei
poveikio įvairioms socialinėms grupėms pobūdis, juolab kad sociologinę literatūros
analizę skatina iš Prancūzijos ateinančios intelektualinės mados.
Gilinantis į rašytojo socialumo, jo elgsenos ir
visuomeninės reikšmės temą būtinas ne tik deramas teorinis (sociologinis,
literatūrologinis, hermeneutinis) pasirengimas, bet ir empirinės tikrovės išmanymas,
kuris dažnai nesileidžia įspraudžiamas į išankstines teorines konstrukcijas.
Prisiminę mūsų pergyventą istorinį XX a. paskutinio, ugningo ir audringo
dešimtmečio lūžį, galime suvokti, kokio nelengvo uždavinio ėmėsi Loreta Jakonytė,
bandanti stingstančiame, tačiau vis dar atmintyje sproginėjančiame to meto
išgyvenimų, kalbų, įsitikinimų lavos paviršiuje įžvelgti aiškesnį rašytojo
socialumo raštą, kurį lemia po tuo paviršium glūdintis naujų visuomeninių santykių
galios tinklas. Jos darbą sunkina dar viena svarbi aplinkybė istorinių,
kultūrologinių, sociologinių sovietmečio, ypač aštuntojo ir devintojo dešimtmečio,
taip pat posovietinės tikrovės tyrinėjimų stoka. Šiuo atžvilgiu minėtina nebent
Valentino Sventicko studija Keturi portretai (1991), kurioje įžvalgiai iškelti
bei aptarti vadinamojo sąstingio metų literatūrinio gyvenimo bruožai, brėžiama
aiški socialinės refleksijos trajektorija, paryškinanti modernistinio rašytojo
vaidmenį. Tad autorei teko remtis ne analitiniais modeliais, o savo įžvalgomis, kurias
ji palaiko užsienio sociologų bei literatūrologų mintimis. Sovietmečio tyrinėjimų
stoka reikšmingas dalykas, reikalaujantis teorinės refleksijos: atrodo, jog
gyvendami nepriklausomybės sąlygomis visiškai nenorime suvokti, kokie buvome
sovietmečiu ir kokie buvo esminiai tarybinio socialumo bruožai, juolab nesiaiškiname,
kaip tas patirtas tarybiškumas veikia dabartinius mūsų savivaizdžius bei
prisiminimus. Juk kai kurie vyresnės kartos rašytojai, kurdami naująjį savivaizdį,
stengiasi pakeisti ir tarybinio rašytojo vaizdinį, nutylėdami, apeidami ar
trindami iš atminties santykį su valdžia (tapsmas savu valdžiai rašytoju) ir
komunistine ideologija. Šitai liudija įvairiausių atsiminimų knygos nuo Alfonso
Bieliausko daugiatomės buitinės epopėjos iki Vytauto Martinkaus filosofinio
fenomenologinio eseistinio Šuns mazgo.
L. Jakonytė aiškiai išskiria pagrindinius
analizės pjūvius, kuriuos susieja su pilietine, socialine ir kultūrine rašytojų
savivoka, taip pat paryškina esminę prielaidą, neslėpdama, jog ją skolinasi iš
literatūrologo R. H. Brodheado: rašytojui būdinga įsisąmoninta vizija, kas yra
rašytojas ir ką jis veikia (p. 9), taip pat ir nuovoka, kokioje aplinkoje jis veikia.
Tačiau rašytojo susikurtoji vizija, kitaip tariant, jo savivaizdis, gali kirstis, o
dažnai ir kertasi su tuo vaizdiniu, kuris ryškėja gvildenant jo socialinę elgseną bei
santykius su valdžia. Tas neatitikimas ypač būdingas sovietmečiui, kai išsiugdė
daugelio rašytojų socialiniai įpročiai bei įgūdžiai. Rašytojas galėjo manyti
esąs laisvas kūrėjas, eksperimentatorius ar avangardistas, o sykiu dirbti kokioje
ideologinėje institucijoje ar redakcijoje. Kita vertus, jis galėjo ir nesitapatinti su
jokiu rašytojo įvaizdžiu, bandydamas išvengti kultūros bei ideologijos spendžiamų
spąstų, tokiu atveju socialinį vaizdinį tenka ištraukti iš jo kūrybos bei
elgsenos, suvokiant jį kaip literatūrinio gyvenimo kaukę. Taip knygoje veriasi platus
galimų hermeneutinių interpretacijų bei dekonstrukcijų laukas.
Bendresni sociokultūrinės bei politinės rašytojų
savivokos bruožai nustatomi gvildenant viešas kalbas bei pasvarstymus apie gyvenimą
naujomis sąlygomis. Norint nepasiklysti tarp galimų prieštaringų interpretacijų, toks
žvilgsnis yra būtinas, tačiau jame glūdi tam tikra yda neįmanoma nustatyti, kaip
viešos kalbos, ypač solidų simbolinį kapitalą sukaupusių rašytojų, išreiškia jų
įsisąmonintus ar realius vaidmenis bei pozicijas. Juk galima, pavyzdžiui, girti
valstybę, kuri nebekreipia dėmesio į menininkus, ir sykiu tais žodžiais įtikti
naujai politinei konjunktūrai, tad ir išsikovoti naujų reikšmingų pozicijų. Todėl
gerokai perdėti šiuo metu atrodo anais laikais išsakyti vertinimai, pagal kuriuos
rašytojui teko pasijusti paprastu, vargstančiu žmogumi (V. Kubilius), taip pat ir
aiškinimai, esą pokomunistiniai intelektualai nesugebą adaptuotis pakitusioje
sociokultūrinėje aplinkoje, nes jiems trūksta kritinio mąstymo, jie išsiskiria
dviveidiškumu ir kitomis blogybėmis. Didžiumos tokių vertintojų karjeros ir vėliau
užimtų pozicijų svarba bei gausa liudija priešingą dalyką sugebėjimą
konvertuoti ir padidinti sovietmečiu sukauptą simbolinį kapitalą, tad galima manyti,
kad tokios kalbos buvo ne tik kovos už literatūrą ginklai, bet ir atliko naujai
valdžiai reikalingą ideologinę funkciją, teisino valdžios ir naujųjų turčių
požiūrį, esą rašytojų savigalbos rūpėjimas tik jiems patiems normali jų
būsena vakarietiškos demokratijos sąlygomis.
Rašytojo savivokai, jo socialiniams vaidmenims bei
socialinės raiškos formoms aiškintis knygoje pasitelkiami Pierre'o Bourdieu
sociologiniai instrumentai bei konceptai. Į literatūrinį gyvenimą žvelgiama kaip į
lauką, kuriame nepaliaujamai kaunamasi dėl savo padėties, dėl galimybių veikti
galiojančias normas ir įteisinti savas vertybes, nuostatas bei programas. Kovojama
siekiant sukaupti kuo daugiau simbolinio kapitalo, galinčio veikti socialinių ryšių
struktūrą. P. Bourdieu, remdamasis Maxu Weberiu, literatūros (plačiau kultūros)
lauką aiškina ekonominių santykių pagrindu. Kultūros lauke vyrauja dvi esminės
strategijos, kurių atžvilgiu galima sugrupuoti įvairius rašytojų savivaizdžius bei
jų elgsenos tipus: gerinant savo padėtį stengiamasi išsaugoti esamą lauko būseną
(tai galėtume vadinti konformizmu) arba konfrontuojama, bandant keisti nusistovėjusius
lauko ryšius. Šis modelis gana gerai paaiškina, sakytume, normalią literatūros
raidą, kai jos lauke vykstančios kovos yra nedaug susijusios su politine galia.
Pavyzdžiu gali būti modernizmo ir kitų meninių judėjimų iškilimas XIX a. Tačiau
taikant šį modelį mūsų tikrovei dera atsižvelgti į svarbią sovietmečio
aplinkybę. Sovietinėje sistemoje veikė aiški, visiems gerai suvokiama valstybinė
rašytojų vaidmens įtvirtinimo, taip pat jų kūrinių leidybos bei vertinimo sistema.
Tad rašytojai niekaip negalėjo kovoti dėl teisės spręsti, kas yra tikra
literatūra. Literatūros tikrumo ir tinkamumo kriterijai buvo valdžios institucijų
reikalas, o rašytojai galėjo tik užimti daugiau ar mažiau įtakingas partijos
linijos nustatytas pozicijas. Žvelgiant į sovietinį literatūrinį lauką reikia
turėti omenyje, jog jį struktūriškai dalijo priklausymas komunistų partijai ir
jame veikė du rašytojų tipai komunistai ir nepartiniai. Partiškumas teikė
galimybių prasimušti į įtakingas pozicijas, kadangi daugelio pareigybių nepartiniai
apskritai negalėjo užimti. Tai buvo ir privilegija, ir valdymo bei gundymo (stok į
partiją, mums reikalingi protingi žmonės, viską duosim gerą darbą, butą...)
priemonė. Visų respublikinių periodinių leidinių, leidyklų ir kitų svarbių spaudos
įstaigų vadovų bei pavaduotojų postai buvo Centro komiteto žinioje. Beje, toje pat
nomenklatūroje, kaip ypatingos svarbos, buvo ir kūrybinių sąjungų vadovų
pareigybės. Kitas svarbus dalykas tas, kad kovojant už Nepriklausomybę ir ją atkūrus
rašytojai nenorėjo išsaugoti esamos literatūros lauko padėties, nes beveik visi
stengėsi iš to lauko ištrūkti ar nuo jo demonstratyviai atsiriboti. Suprantama, vieni
sugebėjo geriau pasinaudoti naujomis galimybėmis, sykiu senais ir naujais ryšiais, o
kiti menkiau.
Svarbus ir sėkmingai empirinę medžiagą autorei
padedantis suvaldyti yra P. Bourdieu įtvirtintas habitus konceptas tai
rašytojo nuostatos ir įsitikinimai, lemiantys gyvenamojo pasaulio suvokimą, deramą
elgseną, veiksmų pasekmių numatymą. Kitaip tariant, habitus tai išsiugdyti
ir dažnai nereflektuojami mokėjimo gyventi įgūdžiai, kurie laiduoja individo
savimonės visuomeninės padėties dermę. Tad paskutinis praėjusio amžiaus dešimtmetis
liudijo esminį lietuvių rašytojo habitus virsmą. Naujomis rinkos ekonomikos
sąlygomis veikia kitoks individas, kitokios grupės ir kitos institucijos, nes
pasikeičia ekonomikos, kultūros ir politikos sąveikos pobūdis. Kita vertus, išliko
institucinė rašytojų organizacija Rašytojų sąjunga, svarbi viso kultūros lauko
veikėja. Gvildenant politinę rašytojo veiklą, aiškinantis senojo ir naujojo habitus
skirtingumą, pravartu atkreipti dėmesį į literatūros institucijų sąveiką,
hierarchiją, kuri ir lemia rašytojo socializacijos pobūdį. Šiuo atžvilgiu
sovietinės RS vaidmuo buvo didžiulis, tačiau kol kas deramai neišryškintas. RS buvo
svarbiausia rašytojo socializacijos institucija, pripažįstanti bei įtvirtinanti jo
statusą ir suteikianti jam galimybių tą statusą panaudoti, taip pat padedanti
susitvarkyti buitį. Priklausyti RS buvo geidžiama, nepaisant individualių
nuostatų sovietinės tikrovės atžvilgiu ar kūrybinių pažiūrų. Be abejo, rašytojo
statusas teikė ir tam tikrą apsaugą, palengvindavo įtartinų kūrinių
publikavimą. Literatūros lauko ir jame vyravusių institucijų pasikeitimas,
įsivyraujant rinkos santykiams, skatinusiems rašytojo įgūdžius paversti apčiuopiama
nauda, taip pat viešos to meto kalbos verčia monografijos autorę daryti pagrįstą
išvadą, jog pervartų metais viešai interpretuojant savąjį socialinį statusą
dominavo atstumtojo įvaizdis (p. 93). Tačiau tas įvaizdis nėra
vienareikšmis. Jis nusakė ne tik kai kurių, beje, nedaugelio, rašytojų būseną, bet
ir buvo pasitelktas stiprinti RS institucijos bei jos vadovų pozicijas besikeičiančia
ekonominiame ir politiniame kontekste. Buvo tikimasi, jog atskleidžiant žmonėms
(skaitytojams, o kartu elektoratui) varganą rašytojų padėtį, politinis elitas
pajus neigiamą tam tikrų socialinių grupių nusiteikimą esą elitas skriaudžiąs
mūsų rašytojus, kurie daug nuveikė Nepriklausomybės labui. Kita vertus, autorė
iškelia labai svarbų RS vaidmenį kuriant bei įtvirtinant teisines normas, kurios
laiduoja rašytojui ne kokią išskirtinę, bet deramą socialinę apsaugą.
Monografijoje brėžiama rašytojo socialumo ir jo
savivokos trajektorija yra ir pagrįsta, ir įtikinama, nors autorė nelaiko jos
vienintele galima ir kviečia brėžti kitas trajektorijas: Atgimimo laikotarpiu
vyravusį tautos poetą/vedlį netrukus ėmė stelbti modernistinis estetas,
greta kristalizavosi postmodernistiškai kultūra žaidžiančiojo vaizdinys, įvairią
humanitarinę bei meninę veiklą derinančio rašto profesionalo punktyras (p.
214). Naivu būtų taisyti tą trajektoriją asmeniniais prisiminimais ar
patikslinimais į juos taip pat reikia žvelgti savikritiškai. Svarbesnė abejonė
ar aiškinantis kai kuriuos pergyvento lūžio aspektus nebūtų pravertęs labiau
apibendrintas sovietmečio rašytojo (ar kelių rašytojų tipų) ir sovietinio
literatūros lauko vaizdinys. Tokie tipai aprašyti, pavyzdžiui, Czesławo Miłoszo
knygoje Pavergtas protas. Palyginus su jais, ryškiau pasimatytų patirti pokyčiai,
taip pat ir prisitaikymo bei kultūrinio kapitalo konvertavimo strategijos
Nepriklausomybės laikais.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|