|
<< Atgal
MOKSLINĖ KONFERENCIJA
ANTANUI VENCLOVAI 100
2006 m. balandžio 3 d. Vilniuje, Venclovų
namuose-muziejuje, įvyko muziejaus kartu su Lietuvių literatūros ir tautosakos
institutu rengta konferencija Antanui Venclovai 100. Konferencijos idėja
atsirado Instituto Naujosios literatūros skyriuje, kur buvo nuspręsta, kad jau atėjo
laikas atvirai, ramiai ir objektyviai svarstyti dėl politinių priežasčių šiuo metu
nelabai simpatiškų, bet ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje palikusių rašytojų
kūrybinio palikimo klausimus. Minėto skyriaus darbuotojas doc. dr. R. Karmalavičius
ėmėsi organizuoti konferenciją, stengdamasis, kad pranešimai aprėptų daugiašakę A.
Venclovos kūrybą.
Konferencijos pradžioje dabartinė muziejaus
šeimininkė (Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos l. e. p. direktorė) B. Vagrienė
supažindino susirinkusiuosius su 1938 m. statytų namų istorija, bendrais bruožais
nusakė A. Venclovos kultūrinius interesus, išvardijo daugybę garbių jo namų svečių
pavardžių (tarp jų ir Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio), pristatė
šiandieninio muziejaus darbus.
Č. Laurinavičius, kalbėdamas apie A. Venclovos
politinio apsisprendimo priežastis, pabrėžė, kad po gilesnės pažinties su A.
Venclovos gyvenimu ir asmenybe prie jo nesinori klijuoti nei išdaviko, nei kolaboranto
etiketės. Istoriko nuomone, A. Venclovos istorija liudija lietuvių inteligento ir anos
Lietuvos valstybės susvetimėjimą. Č. Laurinavičius įžvelgė keturis konfliktus tarp
Lietuvos valstybės ir dar visai jauno A. Venclovos: 1) rašytojui buvo nepriimtina tai,
kad valstybė buvo stipriai klerikalizuota, 2) Jam buvo nepriimtinas etnokultūrinis
valstybės nacionalizmas, priešiškas nacionalinėms mažumoms, 3) Lietuva buvo bejėgė
tarptautinėje arenoje (neteko Vilniaus ir Klaipėdos), A. Venclova dėjo viltis į
Sovietų Sąjungą, į jos konstitucijoje fiksuotą sąjunginių respublikų suverenumą,
3) A. Venclovai buvo nepriimtinas nacionalizmas, ypač ta jo forma, kuri įsigalėjo
Vokietijoje, todėl jis lengvai užsikrėtė vadinamąja antifašistine liaudies fronto
idėja, kurią puoselėjo kairieji Vakarų intelektualai. Č. Laurinavičiaus pranešimas
sukėlė ilgas diskusijas apie sudėtingą inteligentijos situaciją trečiojo XX a.
dešimtmečio pabaigoje.
R. Karmalavičius svarstė lietuvių avangardistų,
kuriems priskirtinas jaunasis A. Venclova, taip pat L. Skabeika, S. Anglickis, reikšmę
moderninant lietuvių literatūrą. Anot pranešėjo, jie yra nutylimi iš dalies dėl
savo kairiosios orientacijos, su kuria avangardizmas dažniausiai ir būna susijęs. R.
Karmalavičiaus nuomone, keltinas ir klausimas apie kairumo autentiškumą, ir jis visai
sutinkąs su jau anksčiau V. Kavolio išsakyta mintimi, kad autentiškiausias to meto
lietuvių kairysis yra J. Kėkštas. E. Baliutytė kalbėjo apie A. Venclovos
literatūrinę kritiką, daugiausia rašytą prieškario Lietuvoje ir priskirtiną
sociologiniam kritikos tipui. Sovietmečiu, anot pranešėjos, A. Venclova savo
simbolinį kapitalą eikvojo rašydamas įvadus A. Baranausko, Maironio, Žemaitės,
S. Nėries raštams, kad įteisintų jų išleidimą (jo galios tuometiniame
literatūros lauke buvo didelės, bet ne beribės).
Trys pranešimai buvo skirti
užsienietiškiesiems A. Venclovos interesams: apie reikšmingą A. Venclovos
indėlį į vokiečių literatūros ir kultūros recepciją kalbėjo J. Bajarūnienė. Jos
nuomone, nuolatinį dėmesį geografiniu požiūriu Lietuvai palyginti artimos
Vokietijos kultūrai liudija publikacijos ir apžvalgos A. Venclovos redaguojamo
Trečio fronto žurnalų puslapiuose. Konstatuojama ekspresionizmo pabaiga, tačiau
iš ekspresionizmo raginama perimti formos dalykus ir taip praturtinti realistinį
vaizdavimą. Pasisakoma už ekspresionizmo, futurizmo ir realizmo sintezę. Šis naujasis
realizmas įvardijamas dar ir kaip objektingumas arba naujasis daiktiškumas.
Ši samprata atitiko vokiečių literatūroje įsigalėjusias Neue Sachlichkeit
tendencijas. A. Venclovos mintys apie vokiečių ekspresionizmo pabaigą ir jo perėjimą
į naujas vaizdavimo formas yra aktualios ir rodo, kad rašytojas buvo gerai susipažinęs
su naujausiais literatūros procesais Vokietijoje. Reikšmingu reikėtų laikyti jo
indėlį į vokiečių literatūros ir kultūros recepciją Lietuvoje. E.
Naujokaitienė pasakojo apie A. Venclovos kūrybos prancūziškuosius kontekstus, o A.
Lapinskienė analizavo rašytojo vertimus iš slavų kalbų, pabrėždama, kad
reikšmingiausias jo darbas yra A. Puškino Eugenijaus Onegino vertimas į lietuvių
kalbą.
Taip atsitiko, kad apie ankstyvąją (ir turbūt
meniniu požiūriu reikšmingiausią) A. Venclovos prozą buvo tik užsiminta, o
vėlyvajai skirtas I. Baliulės pranešimas Antano Venclovos proza XX a. 56
dešimtmečių normatyvinės literatūros kontekste. Pranešėjos nuomone, A. Venclovos
romaną Gimimo diena galima lyginti su V. Krėvės romanu Miglose, kuris irgi
vaizduoja 1940 m. įvykius ir yra įvardijamas kaip reportažinis.
D. Mitaitė apžvelgė A. Venclovos, kaip poeto,
kelią, greta konjunktūrinių, praėjusiame laike nykstančių eilėraščių rasdama ir
išliekamąją vertę turinčių tekstų.
R. Glinskis kalbėjo apie A. Venclovos dienoraštį,
rašytą 19561971 m. ir vaizduojantį intensyvų kultūrinį ir visuomeninį jo
autoriaus gyvenimą. Dienoraštyje A. Venclova iškyla kaip aukščiausiam sovietiniam
kultūros elitui priklausęs žmogus, savotiškas minkštosios linijos šalininkas,
linkęs priimti kitokią nuomonę. J. Šlekio (pranešimo tema Antanas Venclova
Juozo Keliuočio atsiminimuose: mitas ir realybė) nuomone, A. Venclova kiek galėjo
užtarė sovietų valdžios persekiojamą J. Keliuotį ir stengėsi jam padėti, todėl
pagiežingas pastarojo tonas atsiminimuose daugiau pasako apie liguistą jų autoriaus
būseną nei apie A. Venclovą. Konferencijos diskusijose kalbėjęs T. Venclova
pabrėžė, kad jau tikrai laikas blaiviai vertinti visus lietuvių kultūros baruose
dirbusius žmones. Jis teigė, kad reikėtų mokslinių konferencijų, skirtų ir L.
Girai, T. Tilvyčiui, K. Korsakui, taip pat ir kitoms anaiptol ne vien juodus pėdsakus
lietuvių literatūros istorijoje palikusioms asmenybėms. Be kita ko, T. Venclova
priminė žinomo lenkų disidento A. Michniko žodžius, pasakytus apie pokario Lenkijos
veikėjus: Amnestija, bet ne amnezija.
D. MITAITĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|