|
<< Atgal
|
ALIS BALBIERIUS |
Nostalgijos šviesa, sfera...
Šokis ant sniego būgno
iš ledo / iš mėlyno žalio iš balto...
Baltas apie apleistį
Apie Sambijos vėją virš Nemuno deltos
kaip vanduo ši šviesa...
O! aukštas / siekinių medis...
Į viršų
Ŗ
Nostalgijos šviesa, sfera
šviesos ir rūko rasoti
lapų veidrodžiai atspindi
blyškią saulę visom
įmanomom kryptim, erdvė
formuoja labirintą sąmonei
ir kūnui eisiu: nostalgijos
žeme, kur noksta
kitoj šviesoj nušvitę
kito džiaugsmo vaisiai,
kuriems apaštalauja
Mackaus liūdesys;
nostalgijos šviesa tėra
tik įžanga į džiaugsmą,
jei vaisiai, apsigobę nimbais,
kažin kur iš tikro auga
šaly, kurios žemėlapiai
dar nesurado niekada.
Į viršų
Šokis ant sniego būgno
sniegas greitai ištirps: nėščios
polaidžio balos išaugins javus:
visos snaigės reinkarnuosis
į žydinčius sodus: šok
ant būgno po pilnatim
mėlyno mėnesio; sniego oda
iki kraujo išgrauš kojas:
levituok virš būgno: išgauk
garsus dvasios smūgiais: taip
dar toliau girdėsis: taip
garsas bus tobulesnis:
nėščios polaidžio balos
beregint išaugins javus:
snaigės reinkarnuosis į obuolius,
vynuogių kekės nusvirs: šok,
kol sniegas taps juodas
arba raudonas šamaniškas
transas priartins pradžią
dievų, dar nesukūrusių nieko,
ničnieko net snaigės, kadaise
buvusios jūra
Į viršų
Ŗ
iš ledo
iš mėlyno žalio iš balto
iš rausvo kai pateka kai
leidžiasi saulė
iš ledo
kerta tavo mano
mūsų akis
kirviais peikenom peiliais
iššoka žuvis
lyg žvilgsnis
įšąlęs atgytų
eketėj atsimerkia
išgaubtas vanduo
pamesto žvyno
sidabras tylus
veidrodėlis
iš moteries pirštų
gilyn kur visų
atminčių atmintis
Į viršų
Baltas apie apleistį
Begalinė yra čia tyla,
lyg suplėšytos Biblijos puslapiai
šiugžda nukritę ąžuolų lapai;
neregės šulinių akys
pildos akmenim ir puvėsiais;
viešpatie, begalinėj tyloj
lankau apleistų sodybų sielas,
išdraskytus kambarių lizdus
vasaros driežų ir kregždžių
buveines dvasios čia šviesios
šnabžda laikų sakmes į ausis
be lūpų; bet kuris daiktas
čia yra šventas džiaugiuosi, kad
rega neprarado šventumo, o
apie sielą to pasakyt negalėčiau;
šitoj keistoj apleisty, kur
plastiškai noksta tyla, pilna
apvalių ir šiltų prisiminimų
jau ne iš mano laiko, ne
iš mano namų iš to paties
tirpstančio it sniegas prie greitkelių
balto baltų kraujo.
Į viršų
Apie Sambijos vėją virš Nemuno deltos
Aštri žiema sužeis, kai grūdas
šiam žemupy ledai, briaunotos
formos, ašmenys ir lūžiai,
ir vėjas Sambijos, lyg neštų
istoriją tą veidmainingą naštą
lyg asiliukas takeliu kalnų
senam paveiksle, klasicizmo
dėsniuos, aitrioj rūgšty nykimo
tautos, statiniai, balsai ištirpsta
be pėdsako tiktai kultūroj
šmėžuoja virtualūs slėpiniai;
atsimenu kiek daug mąstyta
tame krašte apie tą vėją, regint
dienom naktim tą liniją pusiasalio,
ant veido jaučiant vėjo slėgį,
plėšrios žuvėdros girdint balsą
virš motorinio pjūklo staugsmo
sužeidusio pagoniškus miškus;
aštrioj žiemoj, kai grūdas ledas;
pavasariais, kada lašišų vėlės
į aukštupius pakyla neršti vėjas,
jis niekad neprasideda ir nesibaigia,
nuo Sambijos pusiasalio, laikais
jaunystės, prie sovietų veltui bandęs
mane pramokyt prūsiškai girdėti.
Į viršų
Ŗ
kaip vanduo ši šviesa:
ryto potvynis plūsta per langą,
užuolaidos dega: tavo linijų
kūno šilkinis vanduo
iš Rytų: šitas rytas
yra ne toks pat
koksai vakar: kaip vanduo
ši šviesa, žaidžia rože dubens, liečia
miegančią krūtį, plaiksto giją plaukų: užuolaidų
fakelai dega
Į viršų
Ŗ
O! aukštas
siekinių medis
sąmonės syvų
ir dvasios gėrėjas
plaukia kaip debesis
šešėlis per žemę
tūkstančius kartų
užsimoju kirviu
nėra kamieno
pakirsti tam medžiui
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|