|
<< Atgal
JŪRATĖ BARANOVA
Gilles Deleuze'as: filosofas
ir literatūra
Filosofija, literatūra,
mokslas
Filosofija kaip kūryba
Literatūra ir gyvenimas
Autorius kaip kūrėjas: ligonis
ar gydytojas?
Į viršų
Filosofija, literatūra, mokslas
Gilles Deleuze'as (1925–1995) niekada nerašė
romanų ir kitų literatūrinių kūrinių, kaip tai darė kiti žymūs filosofuojantys
prancūzai – Jeanas-Paulis Sartre'as, Alberas Camus, Georges Bataille'us. Jis dėstė
filosofiją, rašė apie klasikinius filosofus (Davidą Hume'ą, Gottfriedą Wilhelmą
Leibnizą, Benedictą de Spinozą, Henrį Bergsoną, Friedrichą Nietzsche'ę, Immanuelį
Kantą) ir kartu su bendraautoriumi Félixu Guattari'u paskelbė savo filosofijos
sampratą (veikaluose „Kas yra filosofija?“, „Anti-Edipas“, „Tūkstantis
plokštumų“). Tačiau tarp jo knygų apie F. Nietzsche'ę („Nietzsche ir filosofija“,
1962; „Nietzsche“, 1965) ir I. Kantą („Filosofinė Kanto kritika: Savybių doktrina“,
1963) įsipina ir tyrimai, rodantys filosofo dėmesį rašytojams bei literatūrai. 1961
m. G. Deleuze'as parašo studiją apie Leopoldą von Sacher-Masochą („Nuo
Sacher-Masocho iki mazochizmo“), 1964 m. – apie Marcelį Proustą („Marcelis
Proustas ir ženklai“), 1975 m. kartu su F. Guattari'u išleidžia knygą „Kafka: link
mažosios literatūros“. Knygoje „Prasmės logika“ (1969) mirga „Alisos nuotykių
stebuklų šalyje“ autoriaus Lewiso Carrollio ir žiaurumo teatro kūrėjo Antonino
Artaud pavardės. Aptarinėdami savo knygą „Anti-Edipas“ abu autoriai pripažino, kad
ji irgi, ko gero, bus kritikuojama dėl literatūriškumo pertekliaus. Juk
literatūriškumas klasikinėje filosofijoje tarsi liudija negebėjimą argumentuotai
pagrįsti teorinius dalykus, kai logiškai sukalti argumentai keičiami įvaizdžiais ir
metaforomis. Tačiau G. Deleuze'o ir F. Guattari'o tai nebaugina. Jie
drąsiai nutrina disciplinų ribas: „Bet ar mes kalti dėl to, kad Lawrence'as,
Milleris, Keroucas, Artaud arba Beckettas žino apie šizofreniją daugiau nei psichiatrai
ar psichoanalitikai?“1
Ar tai reiškia, kad rašytojas gali pavaduoti ir
filosofą, ir psichiatrą? Atrodo, kad G. Deleuze'as tiesiog neigia kurios nors minties
rūšies, kaip jis pats pasakytų, primatą. Psichiatras – tai pirmiausia mokslininkas.
Knygoje „Kas yra filosofija?“ G. Deleuze'as meną,
mokslą ir filosofiją pavadina trimis didžiosiomis minties formomis, kurios gali
pasipriešinti chaosui. Šios minties formos sukuria arba net užmeta chaosui tam tikrą
imanencijos planą. Chaosas ir imanencijos planas yra konceptai, svarbūs G. Deleuze'o
būties kaip tapsmo metafizikai paaiškinti. G. Deleuze'as nurodo tris skirtingas tokio
galimo judesio trajektorijas. Filosofija, teigia jis, nori išsaugoti begalybę,
suteikdama jai nuoseklumo. Ji išskleidžianti imanencijos planą per konceptualaus
personažo veiksmą ir taip perkelia įvykius ar nuoseklias sąvokas į begalybę.
Mokslas, kitaip nei filosofija, atsisakąs begalybės, kad būtyje rastų realų atramos
tašką. Mokslo išskleistas imanencijos planas yra tik neapibrėžtos koordinatės,
kuriose atskiri stebėtojai savo veiksmais apibrėžia įvykius, funkcijas ar
referentinius teiginius. O menas, anot G. Deleuze'o, siekia sukurti baigtinumą, kuris
aprėptų ir begalybę. Menas išskleidžia tokį kompozicijos
planą, kuris per estetinių figūrų veiksmus kuria monumentus ir komponuoja pojūčius2.
Kiekvienos minties kelią G. Deleuze'as laiko
išskirtiniu. Trys minties formos kryžiuojasi ir pinasi, tačiau
tai nėra sintezė ar susitapatinimas3. Tačiau tarp šių
trijų planų įmanomas tam tikras atitikimų tinklas. Viename plane sukurtas elementas
šaukiasi heterogeniškų elementų kituose imanencijos planuose. Mintis apskritai yra
linkusi į heterogenezę. Ji skleidžiasi tarp dviejų pavojingų kraštutinumų. Iš
vienos pusės minčiai gresia pavojus grįžti prie tos pačios nuomonės, kurią ji bando
įveikti. Kitas pavojus – galimybė panirti į chaosą, kuriam priešinasi visi trys
minties aspektai. Tokia minties strategija G. Deleuze'as grindžia savo pliuralizmą.
Minties planų yra begalybė, nes nė vienas iš jų negalįs aprėpti viso chaoso pats
nepranykdamas jame. Kiekvienas planas turi savo imanencijos konstrukciją, kiekvienas
filosofas sukuria savo imanencijos planą, naują minties įvaizdį, todėl tame pačiame
imanencijos plane negali būti dviejų didžių filosofų. Lygiai kaip ir rašytojų ar
mokslininkų.
Interviu, pavadintame „Filosofija“, G. Deleuze'as
plėtoja mintį, kad mokslą, filosofiją ir meną reikėtų vertinti kaip tris skirtingas
ir viena kitai svetimas melodijų linijas, kurios nuolatos susipina. Filosofija šioje
sampynoje neįgaunanti jokio autoriteto. Tačiau, kita vertus, ji nepatirianti ir
kūrybinio nevisavertiškumo. Filosofija taip pat kuria, ji konstruoja konceptus. „Kurti konceptus – ne mažiau sunku negu kurti naujas vizualines
arba garsines kombinacijas, kurti mokslines funkcijas“4,
– teigia G. Deleuze'as. Kūrėjas yra tas, kuris sukuria pats sau neįmanomybę ir tuo
pat metu – galimybę. Kūryba primenanti daužymą galva į sieną. Siena
simbolizuojanti neįmanomybę. Tačiau, šitaip ją daužant, atsiranda plyšys, –
tiesos atradimo galimybė. Kasdienė nuomonė ir kasdienis suvokimas esą tvirti ir
geometriškai teisingi. Todėl kūrybinį tekstą reikia rašyti
skysčiu ir dujomis, tvirtina G. Deleuze'as5. Neabejotina,
kad šios metaforos ateina iš gamtos mokslų. Ar toks fizikinis-cheminis įvaizdis ką
nors pasako apie filosofiją ir literatūrą? G. Deleuze'as randa reikiamas jungtis.
Filosofiją, meną ir mokslą jis sujungia bendra kūrybos prigimties ar kilmės samprata.
Kūrybos procese filosofija iš sakinių ištraukia konceptus (jų
G. Deleuze'as siūlo nepainioti su abstrakčiomis idėjomis), mokslas – prospektus
(teiginius, kurių nereikia painioti su sprendimais), o menas ištraukia perceptus ir
afektus (jie skiriasi nuo suvokimų ir jausmų)6.
Į viršų
Filosofija kaip kūryba
1991 m. išleistoje G. Deleuze'o ir F. Guattari'o
knygoje „Kas yra filosofija?“ autoriai tvirtina, kad filosofija
„nėra nei kontempliacija, nei refleksija, nei komunikacija“7.
Kontempliacija, pasirodo, negalima be kūrybos. Kontempliuojami patys daiktai, kuriant jų
specifinius konceptus. Antra vertus, refleksijos menas taip pat neapibrėžiąs
filosofijos, nes matematikai ir menininkai irgi reflektuoja nelaukdami tam leidimo iš
filosofų. Be to, filosofinės sąvokos nesukuriamos „susitarimo“ keliu. Todėl
bendravimas ir komunikacija, autorių manymu, mažai ką gali pasakyti apie filosofijos
esmę. G. Deleuze'as pakartoja F. Nietzsche's mintį, kad sąvokomis nieko negalime
pažinti, jei patys nesame jų sukūrę. Sąvokų kūryba esanti jų konstravimas tam
tikrame imanencijos plane. Filosofijos sąvokos esančios autorinės. Aristoteliui
priklauso substancijos, R. Descartes'ui – cogito, G. W. Leibnizui – monados, I.
Kantui – sąlygos, F. Schellingui – galios, H. Bergsonui – trukmės konceptai. Taigi
filosofinės sąvokos turi savo kilmės datas ir savo autorius. G. Deleuze'as nemano, kad
kažkada buvę kitaip, o šiuolaikinėje filosofijoje tai pasikeitė. Dramatiškos kalbos
apie filosofijos kaip apie metafizikos mirtį jam atrodo varginantys, tušti tauškalai. „Šiandien sakoma, kad sistemos bankrutavo, bet pasikeitė tiktai
sistemos sąvoka. Kol yra laiko ir vietos sąvokoms kurti, operacija, kuri tai daro,
visada bus vadinama filosofija, arba bus neatskiriama nuo filosofijos, net jei bus
pavadinta kažkaip kitaip“8.
G. Deleuze'o ir F. Guattari'o nuomone, kaip
menininkas parenka dažus ir savo skonį išreiškia spalvomis, taip filosofas turi skonį
konceptams. Formuluodamas savo konceptą filosofas jaučia baimę ir pagarbą, jis linkęs
ilgai dvejoti, „bet jis gali apibrėžti konceptą tik per
kūrybą, kurios neįmanoma pamatuoti. Vienintelė šios kūrybos taisyklė yra
imanencijos planas, kurį jis išskleidžia, ir vienintelis kompasas yra keisti
personažai, kuriems jis suteikia gyvybę“9. Autoriai čia
pat vėl prisimena F. Nietzsche'ę, kuris sąvokų kūrybą siejo su išskirtiniu
filosofiniu skoniu. Rašydamas apie F. Nietzsche'ę G. Deleuze'as aptaria jo
konceptualiuosius personažus. Nurodo ir Zaratustros gyvūnus: erelį, gyvatę, asilą,
kupranugarį, liūtą, vorą, beždžionę, neūžaugą ir demoną. Taip
pat prie konceptualiųjų personažų priskyrė Dionisą ir Kristų, aukštesnįjį
žmogų, paskutinį popiežių, du karalius, bjauriausiąjį žmogų, savanorišką
elgetą, raganių, klajojantį šešėlį, pranašą10.
Rašytojas kuria ne konceptualiuosius, o estetinius
personažus. Jie skiriasi. Estetinis personažas atskleidžia dar nežinomą ir
nenuspėjamą afektą, o ne konceptą. Tačiau konceptualius ir estetinius personažus
jungia vienas bendras reikalavimas: jie privalo būti originalūs ir išskirtiniai, net
jei yra antipatiški. Sąvoka turinti būti įdomi, net jei mums ji ir atrodytų atgrasi.
Į viršų
Literatūra ir gyvenimas
G. Deleuze'as, kaip ir F. Nietzsche, pamatą savo
koncepcijai suranda paties gyvenimo sampratoje. Gyvenimas jam yra beasmenė ir neorganinė
galia, kuri peržengia bet kokį išgyvenamą patyrimą. Šios ontologinės sampratos
ištakos siekia ne tik F. Nietzsche'ę (gyvenimo kaip „valios galiai“ prielaidą), bet
ir H. Bergsono élan vital idėją. Tačiau G. Deleuze'as neignoruoja
šiuolaikinių gamtamokslinių atradimų. Kaip pažymi D. W.
Smithas, iš šiuolaikinės moderniosios biologijos jis perima „variacijos“ ir „selekcijos“
konceptus11. Į klausimą, „kaip literatūra koreliuoja su
gyvenimu?“, G. Deleuze'as neatsakytų kaip formalistinės estetikos tęsėjas Claivas
Bellas, kuris, sekdamas I. Kanto suformuluotu estetinio sprendimo nesuintersuotumo
principu, tvirtino, kad estetinę emociją sukelia tobula forma ir todėl „tobulas meno mylėtojas, kuris gali pajusti gilų formos
reikšmingumą, pakyla virš laiko ir vietos atsitiktinumų“12.
G. Deleuze'o požiūriu, gyvenimas turi tiesioginį ryšį su literatūra, nes pats
rašymas yra gyvenimo kelias, kuriuo peržengiama tai, ką verta išgyventi, ir tai, kas
yra išgyventa.
Šią problemą G. Deleuze'as svarsto esė „Literatūra
ir gyvenimas“. Rašymo fenomenui paaiškinti jis pasitelkia kai kurias įžvalgas iš
Witoldo Gombrowicziaus dienoraščių. Šiuose dienoraščiuose W. Gombrowiczius apmąsto
literatūros ir filosofijos priešingumą ir jį vertina kaip išraišką drastiškiausio,
neišsprendžiamo kultūros konflikto, kylančio dėl dvilypių žmogaus siekių: formos,
pavidalo, apibrėžtumo troškimo ir, kita vertus, nenoro pripažinti pavidalą ir
paklusti formai. Žmonija, pasak rašytojo, turi nuolatos save apibrėžti ir nuolatos
tuos apibrėžimus paneigti. Realybė nėra daiktas, kurį būtų galima visą visutėlį
išreikšti forma. Forma nesutampa su gyvenimo esme. Tačiau bet kokia mintis, kuria
norima apibrėžti tą formos ir realybės nesutapimą, taip pat tampa forma ir tokiu
būdu tik patvirtina tai, kad mes trokštame formos.
Tačiau tai yra tik troškimas, nes visi filosofiniai
ir etiniai samprotavimai egzistuoją tiktai begalybės, kuri esanti dar-ne-visai-forma,
fone. Ši begalybė, teigia W. Gombrowiczius, nesanti nei šviesa, nei tamsa, o tik visa
ko mišinys, fermentas, netvarka, nešvara, atsitiktinumas. Ši dar-ne-visai-formos ir
dar-ne-visai-reikšmingumo sfera yra nenuspėjama ir netikėta. Filosofas, anot W.
Gombrowicziaus, negali jos paaiškinti, – tai rašytojo sritis. „Stengiausi
parodyti, kad žmogui paskutinė instancija yra žmogus, o ne kokia nors absoliuti
vertybė“13.
G. Deleuze'as nepriešina literatūros ir filosofijos
kaip W. Gombrowiczius. Literatūra ir filosofija yra nors ir skirtingos, bet vis dėlto
susipinančios melodijos linijos, kiekviena savaip išreiškiančios tam tikrą minties
vaizdą. Veikale „Literatūra ir gyvenimas“ jis mini H. Bergsoną ir F. Nietzsche'ę,
bet nevadina jų filosofais. Visa, ką jie rašė, G. Deleuze'o interpretacijoje pakliūva
į tą pačią – literatūros – rubriką. Taip pat jam svetimas ir W. Gombrowicziaus
išskirtas žmogaus kaip aukščiausio matmens patosas. G. Deleuze'as depersonalizuoja
literatūrą. Tačiau G. Deleuze'ui priimtina W. Gombrowicziaus įžvelgta literatūrinio
rašymo kaip judėjimo dar-ne-visai-formos link idėja. Rašymas neatskiriamas nuo tapsmo,
teigia G. Deleuze'as.
Taip į jo filosofiją sugrįžta iš F. Nietzsche's
perimta būties kaip tapsmo metafizika. Ir rašantysis, ir jo sukurti personažai yra to
paties tapsmo depersonifikuoti segmentai. Rašymas yra procesas, gyvenimo kelias, kuris
tapsmą padaro galimu. F. Nietzsche's „Linksmajame moksle“ vienas iš susidvejinusių
pokalbio personažų klausia: „Bet kodėl gi tu rašai?“. Kitas personažas atsako,
kad jį ima pyktis ir jis gėdijasi rašymo, bet nerandąs kito kelio savo mintims
išreikšti. „O kodėl gi tu nori jų atsikratyti?“ – klausia pirmasis personažas.
Antras atsako daug ką paaiškinančiu retoriniu klausimu: „Kodėl
noriu? Argi aš noriu? Aš privalau“14. Šiame F.
Nietzsche's teksto fragmente rašantysis tampa nuo jo nepriklausančio mechanizmo
sraigteliu. Kodėl rašantysis jaučia gėdą? G. Deleuze'as tarsi atsako į tai: „Gėda būti vyru – ar nėra geresnės priežasties rašyti?“15 Rašydamas gali išsiveržti iš savęs, būti kažkuo kitu:
gali tapti moterimi, gyvūnu ar daržove, gali tapti molekule ir tuo pat metu likti
visiškai nesuvokiamas. J.-M. G. Le Clézio romanuose G. Deleuze'as įžvelgia šių
permainų vidinį sąryšingumą. Toks tapsmas perskirsto galių sandūrą. Anot G.
Deleuze'o, vyras visada norįs valdingai suteikti formą materijai, o moteris, gyvūnas ar
molekulė visada vidiniu skrydžiu išvengia savo formos. Tapti kažkuo kitu nereiškia
įgyti formą, o tik surasti nepanašumo, neišskiriamumo ir neapibrėžtumo zoną, kur
daugiau negali būti atskirtas nuo moters, gyvūno ar molekulės. Tapti
gyvūnu, teigia G. Deleuze'as, reiškia tapti tuo, kuris žino, kaip reikia numirti, nes
kaip tik gyvūnai turį mirties jausmą ar jos nujautimą16.
Knygoje „Kas yra filosofija?“ G. Deleuze'as ir F.
Guattari's teigia, kad mąsto ir rašytojas, ir filosofas. Menininkas mąsto ne mažiau
negu filosofas, bet jis mąsto afektais ir perceptais, o filosofas – konceptais.
Rašytojas sukuria estetinius personažus, lygiai kaip ir filosofas kuria konceptualius
personažus. Tačiau G. Deleuze'as jų netapatina. Nors ir vieni, ir kiti neatskiriami nuo
tapsmo, tačiau jų trajektorijos išsiskiria. Estetinis personažas pavaldus jusliniam
tapsmui, ir tai esąs veiksmas, kurio metu jis be paliovos tampa kažkuo kitu.
Konceptualiame tapsme įprastas įvykis išvengia to, kuo jis yra. Konceptualus
tapsmas esąs absoliutus heterogeniškumas, o juslinis tapsmas esąs kitybė, sugauta
ekspresijoje17. G. Deleuze'as ir F. Guattari's pripažįsta,
kad literatūros kaip meno kompozicijos planas ir filosofijos imanencijos planas gali
įsigauti vienas į kitą taip, kad vieno dalys gali būti sudarytos iš kito dalių.
Tačiau, autorių manymu, šios dalys negali susilieti į sintezę, jos lieka
heterogeniškos. Mąstytojas gali modifikuoti mąstymą, įtraukti naujus mąstymo
įvaizdžius ir įsteigti naują imanencijos planą. Sąvokų kūrybą jis gali pakeisti
įvaizdžiais iš poezijos, prozos, tapybos ar muzikos kūrinių. Lygiai taip pat galimas
judėjimas priešinga kryptimi, – konceptualius personažus gali kurti rašytojas.
Tokius mąstytojus G. Deleuze'as ir F. Guattari's vadina „pusiau“ filosofais. Nors jie
ir nesą išminčiai, bet tuo pat metu yra kažkuo daug daugiau nei filosofai. Jie
išsiskleidžia ir išsišakoja išlaikydami dviejų kūrybos tipų heterogeniškumą ir
niekada jų nesintezuodami. Bet kaip tik šių dviejų mąstymo tipų sandūroje – tarp
filosofijos ir literatūros – užgimsta nauja minties išraiškos galia. Taip Sųrenas
Kierkegaardas ir F. Nietzsche iš teorinių ir muzikinių Don Žuano ir Zaratustros
estetinių figūrų sukūrė konceptualius personažus. G. Deleuze'as ir F. Guattari's
pamini ir rašytojus „pusiau“ filosofus (Hölderliną, Kleistą, Rimbaud, Mallarmé,
Kafką, Michaux, Artaud, Melville'į, Lawrence'ą, Millerį), kuriais galima žavėtis
todėl, kad jie parašė romaną apie B. de Spinozos filosofiją18. Kodėl B. de Spinozos? Todėl, kad G. Deleuze'ui artimas
kaip tik šis filosofas. Galbūt galima įžvelgti įvairesnių rašytojų ir filosofų
heterogeninių rizominių paralelių? G. Deleuze'as to nedaro. Bet pati jo nužymėta
dviejų heterogeninių planų susipynimo idėja atveria tokią metodologinę galimybę.
Ją galima taikyti ir šiuolaikinės lietuvių literatūros analizei ir interpretacijai.
Tokiais „pusiau filosofais“ lietuvių literatūroje būtų galima laikyti Bronių
Radzevičių, Ričardą Gavelį, Sigitą Parulskį, Aidą Marčėną, Herkų Kunčių. Iš
priešingos, filosofų pusės, estetinį kompozicijos planą į savo mąstymą drąsiai
integruoja Arvydas Šliogeris.
Į viršų
Autorius kaip kūrėjas: ligonis ar gydytojas?
Ar tai reiškia, kad kūrybos šaltiniu tampa koks
nors psichologinis paties rašančiojo trūkumas ar formos stygius? Gal beprotybės
pliūpsniai, o gal mirties ilgesys? Juk gėda – tai psichologinis jausmas. Gal apie
rašymo kilmę ką nors galėtų pasakyti psichoanalizė?
Sigmundas Freudas kūrybiškumo šaltinį įžvelgė
kūrėjų vaikystės traumose ir lygino meną su neurotiniu fantazavimu. Jis retoriškai
klausė: „Ar iš tikrųjų mes turime teisę bandyti palyginti
rašytoją su „sapnuojančiu vidury baltos dienos“, o jo kūrinius – su dienos
sapnais?“19 Atsakydamas į šį klausimą S. Freudas
suskirstė rašytojus į senovės epikus bei tragikus, kurie temų sėmėsi iš istorinės
tikrovės. Antrai grupei priklausą tie, kurie patys kuria savo temas. Iš šių jis
išskyrė tik vieno tipo – populiarius, sakytume, bestselerių – autorius. S. Freudas
demaskuoja tokios literatūros populiarumo priežastis, nurodydamas skaitytojo
susitapatinimą: skaitytoją žavi pagrindinio herojaus nesužeidžiamumas. Jeigu pirmo
tomo pabaigoje tokiam herojui iškyla pavojus, skaitytojas gali būti tikras, kad antro
tomo pradžioje jis jau išsigelbės. S. Freudo požiūriu, „iš
to išdavikiško nesužeidžiamumo požymio be vargo atpažįstamas Jo Didenybė Aš,
visų svajonių ir romanų herojus“20. Daugelyje
vadinamųjų psichologinių romanų S. Freudui krito į akis tai, kad tik vienas veikėjas
– pagrindinis herojus – vaizduojamas iš vidaus, lyg rašytojas tūnotų jo sieloje.
S. Freudas priėjo išvados, kad tuometinio psichologinio romano savitumas atsiradęs iš
šiuolaikinio rašytojo polinkio autoanalizės būdu suskaidyti savąjį Aš
į kelis dalmenis ir taip konfliktiškas savo dvasinio gyvenimo tėkmes perkelti į kelis
veikėjus21. Radikalią psichoanalitinę kūrybos ištakų
aiškinimo hipotezę pasiūlė S. Freudo mokinys Carlas Gustavas Jungas. Jo požiūriu,
kūrybos šaltinis yra ne asmeninės neurozės, o kūrėjo gebėjimas išreikšti
kolektyvinės pasąmonės archetipus. Jeigu S. Freudo mokykla, teigia C. G. Jungas,
laikosi nuomonės, kad kiekvieno menininko asmenybė yra infantiliškai ir autoerotiškai
apribota, tai tokia nuomonė gal ir gali būti taikoma menininkui kaip asmeniui, bet ne jo
viduje glūdinčiam kūrėjui. „Juk pastarasis nėra nei
autoerotiškas, nei heteroerotiškas, nei apskritai erotiškas, jis pačiu didžiausiu
laipsniu yra objektyvus, beasmenis, netgi nežmogiškas arba antžmogiškas, nes kaip
menininkas yra kūrinys, o ne žmogus“22.
Kitas S. Freudo mokinys Jacques Lacanas, kitaip nei
jo mokytojas, psichoanalitinį metodą taikė ne rašytojo asmenybės, o išskirtinai jo
tekstų analizei. Tačiau ir jis neatsilaikydavo pagundai ką nors pasakyti ir apie
rašytojo asmenybę. Pavyzdžiui, apie Jameso Joyce'o tapimą rašytoju J. Lacanas
išsakė negrakščią hipotezę, kad tai įvyko todėl, jog šis buvęs nepakankamai
vyriškas. Pradžioje ir „Jauno žmogaus portretą“, ir „Ulisą“ jis skaitė
tiesmukai, kaip rašytojo autobiografiją, neskirdamas J. Joyce'o nuo Stepheno Dedalus,
pats save projektuodamas į J. Joyce'ą ir vadindamas jį simptomu, atpažįstamu iš jo
kūrinių. Kita vertus, J. Lacano garbei reikia pažymėti, kad jis daug ko pasimokė iš
J. Joyce'o, ypač iš jo kalbos. Jis net teigė, kad psichoanalitikai turėtų tapti J.
Joyce'o pasekėjais, tada jie žinotų, koks turi būti teisingas gydymas.
1993 m. G. Deleuze'as išleidžia esė rinkinį „Kritika
ir klinika“ („Critique et Clinique“), kuriame svarsto santykį tarp filosofijos,
literatūros ir gyvenimo. Interviu „Apie filosofiją“ jis sako, jog svajoja apie
tyrimų seriją tokiu pat pavadinimu. Tačiau šis sumanymas, anot G. Deleuze'o,
nereiškia, jog jis manąs, kad didieji autoriai ar didieji menininkai sirgo kokiomis nors
kilniomis ar sublimuotomis ligomis. G. Deleuze'as atsisako ieškoti jų kūryboje
neurozės ar psichozės ženklų, kurie atskleistų talento paslaptį ir taptų kūrinius
aiškinančiu šifru. G. Deleuze'as apverčia santykį tarp autoriaus, ligos ir
psichoanalitiko. Psichoanalizė aiškina autoriaus kūrybingumą per jo neurozę, t. y.
per ligą. O G. Deleuze'as kaip tik, atvirkščiai, suteikia autoriams galią diagnozuoti
ir gydyti. L. von Sacher-Masochas – kaip autorius, kaip rašytojas – diagnozavo
iškrypimą, kuris buvęs senas kaip pasaulis, ir suteikė tam iškrypimui savo vardą.
Jis geba tai parodyti, teigia G. Deleuze'as, ne todėl, kad pats serga šia liga, o
todėl, kad yra didis simptomatologas. Panašiai M. Proustas
diagnozuojąs ženklus, F. Kafka – demoniškas galias, kurios laukia mūsų visų23. Civilizacijos ligas diagnozavo F. Nietzsche.
Juk ir menininko, ir filosofo kaip civilizacijos
gydytojo įvaizdį G. Deleuze'as perima iš F. Nietzsche's. Psichoanalitikas pasakytų:
bet juk pats F. Nietzsche buvo ligonis. Tačiau G. Deleuze'as taip nemano, nors ir F.
Nietzsche's ligos nenutyli. Knygą „Nietzsche“ jis pradeda kaip tik nuo filosofo
biografijos ir nuo jo ligos apmąstymo. G. Deleuze'as konstatuoja, kad F. Nietzsche iš
tiesų dažnai buvęs neramus ir patyręs daugybę frustracijų. Aptaria jo skausmingai
neišsipildžiusią meilę Lu Salomei, nutrūkusią draugystę su Richardu Wagneriu, vis
stiprėjantį uždarumo ir vienatvės jausmą. Kartu su F. Nietzsche kantriai pereina
visą jo sąmonės laipsniško tamsėjimo kelią. Prisimena keistus filosofo laiškus,
kuriuos šis 1888 m. pabaigoje rašė Augustui Strindbergui. Netgi pacituoja jau
atsivėrusią F. Nietzsche's beprotybę ženklinantį turinį: „Aš
sukviečiau Romoje monarchų įpėdinių asamblėją, noriu sušaudyti jaunąjį Kaizerį.
Iki pasimatymo. Nes mes dar pasimatysime. Tačiau su viena sąlyga: išsiskirsime…
Nietzsche-Cezaris“24. Buvusio draugo kompozitoriaus R.
Wagnerio žmonai Kozimai F. Nietzsche parašęs: „Ariadna, aš
myliu tave. Dionisas“25. Rašydamas šiuos paskutinius
laiškus, F. Nietzsche nebesuvokė savo tapatumo, pasirašydavęs juos tai „Dionisu“,
tai „Nukryžiuotuoju“. G. Deleuze'as aptinka, kad F. Nietzsche's ligos simptomai jau
reiškėsi ir 1875, ir 1881 metais. Jis eina dar toliau ir klausia, tarsi pats būtų
gydytojas-diagnostikas: ar galima laikyti 1888 metus ankstesniųjų priepuolių tęsiniu
ir ar tai nereiškia, kad ši liga kažkaip integravosi į pačią F. Nietzsche's
kūrybą? Į abu klausimus G. Deleuze'as atsako teigiamai ir netgi išsako konkrečią, jo
paties manymu, F. Nietzsche's ligos diagnozę. G. Deleuze'as manąs,
kad tai ne psichozė, o demencija26 (paralysis progressiva).
Dar daugiau, paskutinius laiškus, parašytus jau praradus proto ryškumą, G. Deleuze'as
irgi laiko F. Nietzsche's kūrybiniu palikimu, ženklinančiu ekstremaliausią tašką –
kūrybos pabaigą. Kodėl tada, nepaisant šių atskleistų biografinių detalių ir ligos
ženklų, G. Deleuze'as įsitikinęs, kad F. Nietzsche's kūrybai liga nedarė įtakos?
Paradoksalu, bet savąją kūrybos prigimties sampratą G. Deleuze'as paremia paties F.
Nietzsche's įžvalgomis. Psichoanalitikas pasakytų: gydytojas-sveikasis remiasi
paciento-ligonio diagnoze. Tačiau G. Deleuze'as į F. Nietzsche'ę žvelgia kaip į
mokytoją, o ne kaip į pacientą, nors F. Nietzsche's asmenybės subyrėjimas ir G.
Deleuze'o turima laiko distancijos perspektyva jam tą galimybę tikrai suteiktų. Tačiau
šia galimybe G. Deleuze'as nepasinaudoja. Jo F. Nietzsche's kaip autoriaus fenomeno
interpretacija gali būti kvalifikuojama kaip išskirtinio interpretacinio padorumo ar net
kilnumo ženklas. Apskritai G. Deleuze'as, rašydamas apie kitus autorius, niekada
nesinaudoja kritikui pavaldžia pranašumo galia. Jis kalba kartu su F. Nietzsche ir už
F. Nietzsche'ę. Jis kalba už tą, kuris pats jau nebegali kalbėti. Pats F. Nietzsche,
teigia G. Deleuze'as, niekada negalvojęs, kad filosofijos šaltiniu gali būti kančia,
negalavimas ar ilgesys. Nors filosofas, taip kaip jį suprato F. Nietzsche, neišvengiamai
turįs kentėti. Liga F. Nietzsche'i nebuvo įvykis, kaip nors iš vidaus galintis
paveikti smegenis-objektą arba kūną-objektą. Liga ir sveikata jam buvusios tarsi dvi
viena kitą keičiančios perspektyvos. Ligoje jis matęs požiūrį
į sveikatą, o sveikatoje – požiūrį į ligą27.
Kažkada F. Nietzsche rašė, kad beprotybė gali
būti kaukė, už kurios slypi lemtingas ir pernelyg tikras žinojimas. Tačiau
šios F. Nietzsche's ištaros G. Deleuze'as nelinkęs laikyti jo paties likiminiu ženklu
ir filosofą ištikusios beprotybės nelaiko paskutine jo kauke28.
Beprotybė ženklina momentą, kai kaukes liaujamasi keisti. Kol kaukės keičiamos, tol
autorius yra pajėgus kurti. Iki to laiko, kol F. Nietzsche pajėgė keisti perspektyvas,
jis galėjo pereiti nuo sveikatos prie ligos ir nuo ligos – prie sveikatos. Šis
gebėjimas, mano G. Deleuze'as, yra didžiulės F. Nietzsche's „sveikatos“ išraiška.
Kaip tik ši „sveikata“ ir leidusi jam kurti. Tik tada, kai
menas keisti perspektyvas ir kaukes F. Nietzsche'ę apleidęs, jo liga sutapo su jo
kūrybos pabaiga29. Interviu „Apie filosofiją“ G.
Deleuze'as pripažins, kad menininkas ir filosofas dažnai yra trapios ir silpnos
sveikatos. B. Spinozos, F. Nietzsche's, D. H. Lawrence'o organizmai buvo silpni,
sutrikdyta jų vidinė pusiausvyra. Tačiau, nepaisant to, juos palaužė ne mirtis, o
gyvenimo perteklius, – perteklius viso to, ką jie patyrė, apie ką mąstė. Gyvenimas
jiems buvęs tarsi pernelyg didelis. Kurti, tvirtina G. Deleuze'as, tai ne bendrauti, o
priešintis. Jis įžvelgia gilų vidinį ryšį tarp ženklų, įvykių, gyvenimo ir
vitalizmo. Gyvenimo galia nesanti vien organinė, ji galinti glūdėti ir paveikslo
linijoje, ir rašte, ir muzikoje. G. Deleuze'as įsitikinęs, kad nėra tokio meno
kūrinio, kuris nenurodytų vartų į patį gyvenimą. Bet apie gyvenimą psichoanalitikas
mažai ką gali pasakyti, nes jis nesuvokia gyvenimo ženklų ir simbolių, viską
redukuodamas į vieną, D. H. Lawrence'o žodžiais tariant, „mažą purviną paslaptį“.
Todėl menininkams ir filosofams G. Deleuze'as siūlo pernelyg
nesidomėti psichoanalize, nebent išimtiniais atvejais30.
Rašyti, teigia G. Deleuze'as (turėdamas galvoje
grožinę literatūrą), tai nereiškia atgaivinti savo asmeninius prisiminimus, keliones,
meilės ir liūdesio, sapnų ar fantazijų istorijas, į tai kreipia psichoanalizė,
akcentuodama infantilinę Edipo komplekso struktūrą. Kaip tik priešingai, literatūra,
anot G. Deleuze'o, pasuka kita kryptimi ir atsiranda tiktai tada, kai ji už regimų
asmenų santykių suranda beasmeniškumo galią. Šio beasmeniškumo G. Deleuze'as nelaiko
bendrybe. Tai atskirybė, pasiekusi aukščiausiąjį tašką: žmogus, moteris, gyvūnas,
pilvas, vaikas. G. Deleuze'as pripažįsta, kad literatūriniai charakteriai yra puikiai
individualizuoti, jie negali būti neryškūs ir bendri, tačiau jų individualumas
pakeliąs juos į tam tikrą neapibrėžtumą, tarsi į tapsmą, kuris jiems patiems esąs
per galingas. Literatūra negalinti egzistuoti be mitinės fabulos, tačiau tai nesanti
jokia ego projekcija. Literatūra nėra dviejų pirmųjų asmenų tarpusavio dialogas, ji
prasidedanti tada, kai autoriaus sąmonėje gimsta trečias asmuo, atimantis iš jo galią
pasakyti „aš“. G. Deleuze'as šią idėją perima iš Maurice'o
Blanchot, kuris tą autoriuje gimusį tretįjį „aš“ vadina neutraliuoju31.
Autorius (menininkas ir filosofas), sako G. Deleuze'as interviu „Apie filosofiją“,
negali pasitenkinti jau buvusiu, jau išsemtu savo asmeniniu gyvenimu. Netgi rašydamas
apie savąjį „aš“ iš tiesų jis nerašo apie save, apie savo prisiminimus ir savo
ligas. Rašymo aktas visada yra bandymas padaryti iš gyvenimo
kažką viršasmeniško, išlaisvinti gyvenimą iš įkalinimo32.
1 D e l e
u z e G . Entretien sur l'Anti-oedipe (avec Félix Guattari) // Pourparles
1972–1990. – Paris: Les éditions de minuit, 1990. – P. 37. (Atgal>>>)
2 D e l e
u z e G . , G u a t t a r i F . What is Philosophy? – New York:
Columbia University Press, 1994. – P. 197. (Atgal>>>)
3 Ten pat.
– P. 24. (Atgal>>>)
4 Ten pat.
– P. 162. (Atgal>>>)
5 Ten pat.
– P. 175. (Atgal>>>)
6 Ten pat.
– P. 24. (Atgal>>>)
7 Ten pat.
– P. 80. (Atgal>>>)
8 Ten pat.
– P. 9. (Atgal>>>)
9 Ten pat.
– P. 78. (Atgal>>>)
10 D e l e
u z e G . Nietzsche // D e l e u z e G . Pure Immanence. Essays on
Life. – New York: Zone Books, 2001. – P. 92–101. (Atgal>>>)
11 S m i t
h D . W . A Life of Pure Immanence: G. Deleuze's „Critique et Clinique“
Project // D e l e u z e G . Essays Critical and Clinical. – Mineapolis: University of Minnesota Press,
1997. – P. XIV. (Atgal>>>)
12 B e l a
s K . Kas yra menas? // Grožio kontūrai / Sudarė B. Kuzmickas. – Vilnius:
Mintis, 1980. – P. 134. (Atgal>>>)
13 G o m b
r o w i c z W . Dienoraštis 1953–1956. – Vilnius: Vyturys, 1998. – P.
169. (Atgal>>>)
14 N i e t
z s c h e F . Linksmasis mokslas. – Vilnius: Pradai, 1995. – P. 121.
(Atgal>>>)
15 D e l e
u z e G . Literature and Life // D e l e u z e G . Essays Critical
and Clinical. – Mineapolis: University of Minnesota Press, 1997. – P. 1. (Atgal>>>)
16 Ten
pat. – P. 2. (Atgal>>>)
17 D e l e
u z e G . , G u a t t a r i F . What is Philosophy? – P. 197.
(Atgal>>>)
18 D e l e
u z e G . , G u a t t a r i F . What is Philosophy? – P. 66–67.
(Atgal>>>)
19 F r o i
d a s Z . Rašytojas ir fantazavimas // Grožio kontūrai / Sudarė B.
Kuzmickas. – Vilnius: Mintis, 1980. – P. 79. (Atgal>>>)
20 Ten
pat. – P. 80. (Atgal>>>)
21 Ten
pat. – P. 79. (Atgal>>>)
22 J u n g
a s K . Rašytojas // Grožio kontūrai. – P. 185. (Atgal>>>)
23 D e l e
u z e G . Les Intercesseurs // Pourparles 1972–1990. – Paris: Les
éditions de minuit, 1990. – P. 195. (Atgal>>>)
24 D e l e
u z e G . Nietzsche // Pure Immanence. Essays on Life. – New York: Zone
Books, 2001. – P. 63. (Atgal>>>)
25 Ten
pat. – P. 63. (Atgal>>>)
26 Demeñcija
(lot. dementia – beprotybė), įgyta silpnaprotystė (red. past.).
(Atgal>>>)
27 Ten
pat. – P. 57–58. (Atgal>>>)
28 Ten
pat. – P. 59. (Atgal>>>)
29 Ten
pat. – P. 64–65. (Atgal>>>)
30 D e l e
u z e G . Les Intercesseurs. – P. 195. (Atgal>>>)
31 D e l e
u z e G . Literature and Life // D e l e u z e G . Essays Critical
and Clinical. – Minneapolis: University of Minnesota Press, 1997. – P. 3. (Atgal>>>)
32 D e l e
u z e G . Les Intercesseurs. – P. 196. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|