|
<< Atgal
|
|
ANTANUI VAIČIULAIČIUI – 100 |
|
NERINGA KLIŠIENĖ
Estetinė žaismė Antano
Vaičiulaičio novelistikoje
Estetiškumas, stiliaus skaidrumas, meninio pasaulio
universalumas – kritikų pastebėti ir išskirti esminiai A. Vaičiulaičio kūrybos
ypatumai. Estetinė žaismė ir žaidimas – viena iš šio rašytojo tekstų ypatybių
– mažai tyrinėta arba laikoma ne pačia reikšmingiausia. Tačiau novelės „Vidudienis
kaimo smuklėje“, „Abiejų galybės“, „Didysis ir mažasis Petras“, „Čipsintis
žvirbliukas“ ir kitos išsiskiria tuo, jog jose dominuoja žaidimo bei estetinės
žaismės principas. Mums rūpės, kaip žaidimas A.Vaičiulaičio kūryboje tampa meninio
„mąstymo“ kategorija.
H.-G. Gadamerio1
estetinėje filosofijoje žaidimo pradas laikomas meno ir visos būties esme. Ir menui, ir
žaidimui būdinga kūrybinė laisvė. Žaidimas – savaimingas
judėjimas, nesiekiantis jokių apibrėžtų tikslų, pasižymintis „sava ir nesąlygota
tvarka, teikiančia netobulam pasauliui ir išdrikusiam gyvenimui apibrėžtą tobulumą“2. Anot H.-G. Gadamerio, meno, kaip ir žaidimo, prigimtyje
glūdi ypatingas, nuolat besikartojantis judesys – pirmyn atgal, o bendri posakiai –
„šviesos žaismas“, „šešėlių žaismas“, „spalvų žaismas“ semantiškai
įprasmina nesiliaujantį judėjimą, nesiejamą su kokiu nors tikslu. „Žaidimo“
teoretikas J. Huizinga teigia, jog „žaidime kartu „žaidžia“ ir kažkas;
kažkas, kas viršija tiesioginę gyvenimo pastangą įtvirtinti gyvenimą ir kas gyvenimo
veiklai suteikia prasmę“3.
Individualistinę kūrybos kaip žaidimo sampratą
atskleidžia A. Vaičiulaičio novelė „Praloštas smuikas“. Joje matome patį
paprasčiausią žaidimo pavyzdį – kortavimą. Tačiau svarbus ne tiek žaidimas, kiek
pati jo intriga, vyksmas, suponuojantis ir tekstinį – pasakotojo ir veikėjo vidinės
kalbos (veikėjas novelėje nuolat kalbasi su savimi) – koreliacinį žaidimą.
Meniniame tekste įtampa auga iš supriešinamos išorinės statikos (veikėjas kortuoja
ramiai sėdėdamas) ir vidinio dialogo dinamikos. Intriga atsiranda iš veikėjo vidinio
dialogo su savimi pačiu. Tačiau A. Vaičiulaitis vidinės kalbos ir išorinio veiksmo
(situacijos) neatskiria – veikėjo kalba koreliuoja su pasakotojo matomu vaizdu:
Smuikininkas paėmė antrą kortą.
Kas čia daros – tik žemukai, damos! Duok dar! O dabar blogiau, – tik septyniolika
akių! Žinoma, Kaistis rinks daugiau, jis kaip gyvas
nepasiduos.
Šeimininkas ištraukė ir ant stalo
padėjo neatvožtą kortą: nori – imk, nori – neimk. Jokūbas abejojo. Gali
pasisekti... o jei nepasiseks... Visus pinigus prašvilpčiau. Maži
juokai! Jis pasiseilėjo smilių ir prikišo prie kortos. Ji lipo, bjaurybė, ir kilo
aukštyn. Turėtų laimę nešti. Ne, to dar negana! Jis atkišo
du pirštus, suko juos vieną aplink antrą ir būrė kartodamas: „pasiseks, nepasiseks,
pasiseks..“ (PP, p. 37–38).*
Pasakotojo balse išgirstamas kitas veikėjo
balsas. Jo vidinė kalba tiesiogiai įsilieja į pasakojimą: ji neišskiriama jokiais
kito kalbą žyminčiais skyrybos ženklais. Tai, anot J. Peytardo,
rodo, jog visas pasakojimas, kaip komunikacijos aktas, „apsimeta“ esąs vientisas4, tačiau vis dėlto palieka paslankią ribą tarp veikėjo ir
pasakotojo vidinės ir išorinės būsenos, pasirodančios meninės kalbos lygmenyje. Riba
tarp pasakotojo ir veikėjo labili. Pasakotojas, kuris novelės pradžioje yra neutralus,
vėliau tarsi susitapatina su veikėju, pats „užsikrečia“ azartu. Lošimo
įkarštyje jis kortą pavadina „bjaurybe“, pereidamas į pasakotojo poziciją. Anot
H.-G. Gadamerio, žaidimo vyksmas siekia „įsitraukimo“, „tapatumo“, tai jį
artina prie kūrybos, o šiame A. Vaičiulaičio novelės epizode jis išsipildo kaip
estetinės žaismės išraiška kūrinyje. Žaidimo vaizdavimas užkrečia pasakotoją
žaidybine nuotaika ir skatina stiliaus žaidybiškumą.
Kita žaidybiškumo raiškos galimybė A.
Vaičiulaičio novelistikoje yra kolektyvinio veiksmo situacijos – šventės,
apimančios šokio scenas, pasilinksminimus, kupinus bendro svaigulio ir šūkaliojimų.
Novelėje „Daili žmona“ šokis, atsidūręs pirmajame vestuvių epizodo plane,
pateikiamas kaip centrinis įvykis. Sakinys „Juodu šoko“ atskiria ir kartu sutelkia
du epizodo segmentus:
Aukštai iškėlęs ranką,
išsivedė Kukutis savo žmoną į vidurį aslos. Atlašus ir smarkus, net jam šnervės
pūtėsi kaip eržilui, jis laukė, kada smuikai suraudos, kada
boso storoji styga rūsčiai prabils ir būgnas trinktels. Suriko štai klarnetos,
suvaitojo fleita, ir būgnas kaip perkūnas sudundėjo, ir visa
pirkia tirpte nutirpo, žado netekusi. Kukutis įsiręžė, atrėmė nykščiu į šoną
ir, dar aukščiau iškėlęs jaunamartės ranką, kad skėlė
kulnim į grindis, vos žiežirbos nepasipylė.
Juodu šoko.
Kur reikia, jaunikis kaip žaibas
lėkė ir Domicelę aplink save viesulais blaškė, tai
šūktelėjęs į lubas optelėdavo ir kulnimis sumušdavo, tai vėl batu į grindis
trenkė, arba čia į kairę, čia į dešinę taip vikriai
apsisukdavo, kad net skvernai oru skriejo, arba, smulkiais
žingsniais treplendamas, toks stamantrus, ratu pirkią apsukdavo ir paskui, nuotaką į
galingą glėbį nustvėręs, sūkuriais blaškė ir aitriai
kvėpavo, tartum ims ją ir ryte praris.
(„Daili žmona“,
PRN, p. 266–267)
Judėjimas ir muzikos garsai čia suliejami į
vieną harmoningą vitališkos aistros vaizdinį. Per šokančiųjų judesį ir jo
nusakymą ryškėja pasakotojo žvilgsnis. Vartojamos tradicinės pasakojimo struktūros
bei hiperbolizuoti palyginimai (Kukučiui šnervės „pūtėsi kaip eržilui“, lėkė
„kaip žaibas“, blaškė „viesulais, sūkuriais“, skvernai „oru skriejo“ ir
pan.), įgyjantys estetinio žaismingumo bei artistiškumo dimensiją, rodo, jog pats
autorius tarsi žaidžia taip juos nupasakodamas. Šokančiųjų savybių bei judesių
išryškinimas – vienas iš pasitelkiamų meninės stilizacijos principų. Veiksmo
ekspresyvumą, staigumą bei momentiškumą nusakantys veiksmažodžiai („lėkė“, „blaškė“
„optelėdavo“, „sumušdavo“, „apsisukdavo“) teikia
meniniam tekstui vaizdinį ir akustinį raiškumą. Epizode vyraujančios veiksmažodinės
metaforos (suriko klarnetos, suvaitojo fleita, boso storoji styga rūsčiai
prabils) individualizuoja instrumentus. Šokis taip užburia, jog „visa pirkia“ tirpste
nutirpsta, žado netekusi. Novelėje atskleidžiamas estetinis pasigėrėjimas, o
kartu ir estetinio pojūčio bei žaidimo sąryšis. „Žado netekti“ – tai ne tik
atsiverti kitokiam reginiui, bet ir panirti į šventę, į žaidimą („šventė ir yra
žaidimas“, anot H. Kunh'o), net ir tuomet, kai stebinčiųjų dalyvavimas „žaidime“
apsiriboja tik žiūrovų vaidmeniu. Kaip tik toks žiūrėjimas, A.
Vaičiulaičio įvardijamas kaip „žado netekimas“, „nutirpimas“, yra „žemiškosios
palaimos esmė“5.
Estetinės žaismės principas A. Vaičiulaičio
kūryboje yra susijęs ir su neįprasta, pasakiška situacija. Nepaprastumo plotmė
atsiranda iš noro „atplėšti“ kūrinio fabulą nuo kasdienybės ir perkelti ją į
sąlygišką pasakos, legendos ar sakmės erdvę. Tai susiję su estetizavimo siekiu,
stilizuoto žodžio paieškomis ne tik lietuviškame folklore, bet ir senojoje
literatūroje. Žaismė gali telktis apie specifines kalbos figūras ir retorinius tropus.
Novelėje „Benvenuto di Giovanni pristato mecenatui savo paveikslą“ Sienos dailininko
kalba savo struktūra bei kompozicija primena Renesanso laikais išpopuliarėjusias
dedikacijas mecenatams.
Jeigu įsižiūrėsite į mano
paveikslo linijų liaunumą ir grakštų natūralumą, spinduliuojančią Madonos rimtį,
šventą Juozapo nuolankumą, žaismingą Kūdikėlio prakilnumą, damaskinio šilko ir brokatų brangumą, maldingą asilo veidą prie ėdžių,
– sakykite, ar nepažins akis meistro rankos, gebėjusios į
santūrią grožio melodiją suvesti pasaulio įvairumą?..
(PP, p. 172).
(„Benvenuto di Giovanni pristato mecenatui savo
paveikslą“)
Įtaigus paveikslo apibūdinimas sukuriamas
vartojant vaizdingus, savaime vertybinį matmenį turinčius epitetus („grakštų“,
„spinduliuojančią“, „šventą“, „žaismingą“, „maldingą“).
Nekasdieniško, oraus ir pakylėto skambėjimo įspūdį sustiprina ne tik bibliniai
įvaizdžiai, bet ir kalbos ritmas. Ritmingai kartojasi daiktavardžių kirčiuoti
skiemenys – „liaunumą“, „natūralumą“, „nuolankumą“,
„prakilnumą“, „brangumą“ ir sakinį užskliaudžiantis „įvairumą“.
A. Vaičiulaičiui maga Renesanso dailininko lūpomis, imituojant bei stilizuojant kitos
epochos kalbą, sukurti Renesanso laikų Italijos koloritą ir liudyti meno kūrinio
didybę. Šiuokart A. Vaičiulaičio žaismė skleidžiasi ne siužeto lygmenyje.
Pasakotojas žaidžia stilizuodamas, žaidžia žodžio galimybėmis.
Estetinės žaismės siekis implikuoja ir savotišką
humoro raišką. Novelės „Čipsintis žvirbliukas“ žaismė atsiranda iš
susikryžiuojančių analogijų. Kūrinio pavadinimas jau yra struktūrinė-semantinė
potekstės užuomazga, kelianti klausimą, apie kokį žvirbliuką bus rašoma. Skaitant
nujaučiama, jog tariamas žvirbliukas yra „švilpiniuojantis“ kunigas Svirplelis.
Žaismingas „žvirblio“ gaudymo epizodas: vienas iš gaudytojų – Izidorius
Čiaučionas – žlibas, kitas – kunigėlis, nesuprantantis, kad jis pats yra siejamas
su „paukštuko skardenimu“:
Nedrąsiai krunkštelėjęs,
Izidorius Čiaučionas pasiteiravo:
– O gal matėt?
– Ką taip?
– O gal paukštuką...
– Kokį paukštuką?
– Va, tai ir nežinau... O gal
žvirblį...
– Žvirblį! Bene langus palikai
atdarus?
– O gal ne... Patys regite... Dėl
to žvirblio – galvos neguldau... O gal ne žvirblis, gal kokia zylė ar kieliukė...
(PP, p. 190).
Novelėje atsiskleidžia tariamybės ir esamybės
plotmės, kurios skverbiasi viena į kitą, viena kitą kvestionuoja: „Net ir tada, kai
mūsų žemėje liko tik varnai, kuosos ir žvirbliai, Dievo namuose čia dažniau, čia
rečiau čipsėjo neregimas paukštukas“ (PP, p. 192). A. Vaičiulaitis komplikuoja
paskutinėje kūrinio pastraipoje išryškėjusią tiesioginę prasmę. „Pasklinda
gandas“, „davatkėlė Rožė prisiekinėja“, kad bažnytėlėje slankioja
šešėliai, „lyg gaudydami ore kokį nematomą paukštuką“ (PP, p. 193). Tokiu būdu
istorija pakreipiama taip, jog patį pasakojimą reikia suvokti kaip žaidimą tarp
tariamo ir matomo.
Specifinė vaičiulaitiškojo humoro sfera kyla iš
pasakotojo pozicijos, iš autoriaus pasaulėžiūros. Novelėje „Aš padainuosiu dainų
dainelę“ reikšminga pasakotojo kalba, jaučiamas subtilus šypsnys, neįžeidžiantis
juokas, giedri pasaulėjauta. Pasakotojas nesistengia įvertinti veikiančių asmenų
poelgių ir yra atlaidus visai žmogiškajai „mizerijai“. Pasakotojas į Kunigundos
smalsumą žvelgia humoristiškai:
– <...> Nušvytravo jis į
Julijonos trobą, o jau temo. Tai ir pašnabždėjo man nelaba dvasia ar kuris galas:
nubėk ir pasiklausyk pro sąsparą! Taip ir padariau. Viduj
kad klykauja, kad šūkauja, net žvirbliai išlindo iš pastogės, o jau buvo laikas
jiems miegoti. <...> Sakysiu tau šventą teisybę, net
stiklai birbeno nuo jos nasrų. Mūsų dvasiškas tėvelis kiurkso už stalo, pačioj
kertėj, po švento Juozapo paveikslu, ir kad krebžda, vis
rašydamas skubiai į tokią knygutę. Kai kada sustabdo, ir
moteriška stūgauja iš naujo. Vienu tarpu taip įsiklykavo, kad žodžius jau ir už
lango aiškių aiškiausiai girdžiu. Bet gėda man čia tau
pakartoti.
(„Aš padainuosiu dainų dainelę“, VPŠ, p. 36)
Komiškumo efektą neretai kuria alogika, vienas
kito neatitinkančių dalykų dermė. Dainavimas nusakomas ekspresyviais nupoetintais
atitikmenimis – „klykauti“, „stūgauti“, „šūkauti“, „sriūbauti“ ir
pan. Šiam epizodui būdingas šnekamosios kalbos bruožas – „žemiškas“
metaforiškumas, rodantis ne tik artimumą aprašomam daiktui ar reiškiniui, bet ir
tiesioginį kalbančiojo sąlytį su juo, ne tik emocinį, bet neretai ir humoristinį
vertinimą. Kunigundos pasakojime atpažįstame komišką „deformaciją“ – kaimynės
balsas metonimiškai įvardijamas „nasrais“, „stemple“. Vartojami perkeltinės
prasmės junginiai, kuriais, netikėtai atsiskleidžiant neatitikimui, sukuriamas
komiškas efektas bei išryškinamas kalbančiosios neigiamas santykis ne tik į
dainuojančią kaimynę, palyginamą su čigone, bet ir į kunigą, užrašinėjantį
dainas. Vertinantis pasakojančiosios požiūris išryškėja iš dvasiškojo tėvelio
išorinius bruožus charakterizuojančių savybių (eina „mosikuodamas –
žinok, jis dainelę išvedžioja“ (VPŠ, p. 36); „nušvytravo jis“, „kiurkso
už stalo, mostaguoja rankomis, lyg spragilais“ (VPŠ, p. 37). Taigi A.
Vaičiulaičio novelėse situacijų, ypatybių, įvykių kontrasto komizmas ne tik
derinamas su ypatingu pastabumu detalei, žodžio spalvai, bet juo atskleidžiamas ir
žaismingas pasaulio matymas.
Remiantis M. Bachtinu, teigiančiu,
jog „juokas tai tam tikras, bet logiška kalba perteikti neįmanomas estetinis
požiūris į tikrovę, tai yra tam tikras jos meninio matymo ir vaizdavimo būdas, taigi
ir tam tikras meninio vaizdo, siužeto, žanro kūrimo būdas“6,
reikėtų atkreipti dėmesį ir į A. Vaičiulaičio juoko, ir iš jo kylančios žaismės
specifiškumą. Vaičiulaitiškas juokas, pasinaudojant M. Bachtino
terminologija, gali būti įvardijamas kaip redukuotas7,
kitaip tariant, kai kuriuose kūriniuose juoko pėdsaką tarsi matome tikrovės
struktūroje, jis jai imanentiškas, bet paties juoko lyg ir negirdime. Vadinasi, minėta
juoko forma kyla iš autoriaus pozicijos, kuri nesuteikia galimybės vienpusiškumui,
neleidžia absoliutizuotis nė vienam veikėjo požiūriui. Tokią
A. Vaičiulaičio juoko pasaulėjautos savybę eksplikuoja novelė „Daili žmona“8. Siūlytume į šį kūrinį pažvelgti kaip į „žaidimą“
kalba ar netgi literatūrine tradicija, galbūt intuityviai atsiliepiant į Žemaitės
tekstus.
Jau pirmosiomis A. Vaičiulaičio kūrinio eilutėmis
apibrėžiama situacija – „Klementas Kukutis parsivedė dailią žmoną“ (PRN, p.
226). Sakytume, tipiškas patriarchalinės šeimos kūrimo variantas – moteris
parsivedama į vyro namus. Tačiau A. Vaičiulaičio novelė turi kitą intenciją.
Autorius tarsi žaidžia ankstyvajai lietuvių prozai būdinga vedybų tema ir ją
transformuoja: pakeičiamas ne tik žmonos pa(si)rinkimo motyvas – socialinis-turtinis
į fizinį moters grožį – „dailumą“, – bet ir pasakotojo požiūris. Nuo epinio
pasakojimo pamažu pereinama prie dialogų, „perkeliant“ į juos epinę perspektyvą.
Dialogų atveju įdomus Švilpavičienės pasakojimas. Jame tarsi
pasigirsta Žemaitės „Petro Kurmelio“9 parafrazės: „Tai
įstačiau savo dukrelę į ponias“ (PRN, p. 265).
Kvaile tu, avidausa, – sakiau,
– tokiuose namuose po pūkus voliosiesi, kur gardžiausius spirgučius valgysi, kaip
ponia po dvarą vaikščiosi ir baltas rankeles sudėjusi
sėdėsi, o diedas tik šokinės apie tave ir seilę ris... (PRN, p. 265).
Dviejų rašytojų tekstus vienija motinų
peršamas turtas, „užtikrintas“ gyvenimas. Nors A. Vaičiulaitis ryškiau akcentuoja
savęs sureikšminimo aspektą – ponios „vaidmenį“. Tai nuoroda į santykių
hierarchiją – „diedas tik šokinės apie tave ir seilę ris“, atliepianti kūrinio
epigrafą – “Sėsk, pačiule, į karietą, / o aš bėgsiu šunio vietoj“.
Domicelės dailumas aprašomas tautosakiniais,
tradicinį mergelės grožį apibūdinančiais epitetais.
<...> jaunoji buvo graži,
kaip piene maudyta, net akį vėrė, į ją pažiūrėjus: tie veideliai balti raudoni,
akys didelės ir meilios, kaip pražydęs linas. Balsas
burkuote burkavo, kada ji praverdavo lūpas, o ir visa buvo patogiai sudėta ir nesiaura
per šlaunis (PRN, p. 263).
Tačiau tekste ryškėja tokio „dailumo“
sąlygiškumas, kurį subtiliai ryškina humoristiškos pasakotojo užuominos: moteris „per
trisdešimt kryželių senokai persiritusi“ (PRN, p. 265). Šiame lyg ir lietuviškai
tradiciniame veikėjos apibūdinime „disonuoja“ paskutinės, apibendrinančios
veikėjos „portretą“, sakinio eilutės („o ir visa buvo patogiai sudėta ir
nesiaura per šlaunis“). Viena vertus, šioje frazėje galima įžvelgti komiškumo
efektą – tradicinių moters grožio raiškos epitetų grandinę nelauktai
užskliaudžia liaudiškai buitinis – „nesiaura per šlaunis“. Antra vertus, tai lyg
erotinė užuomina, savitai implikuota „amžinojo“ moteriškumo idėja, pabrėžiama
ir kitomis išorinėmis veikėjos paveikslo detalėmis – karantys karoliai ant „pūpsinčios
krūtinės“, šypsena – „ji nusišypsodavo, saldžiai lūpas pražiodama ir mėlynas
akis primerkdama“ (PRN, p. 267), šviečiantys pro mezginėlius „žmonos pečiai ir
putli nugara“ (PRN, p. 273).
Humoras kyla dėl skirtingų požiūrių
susikryžiavimo, kuriuos išlaiko vienas asmuo – pasakotojas, neretai subtiliai
ironiškas: Kukutis, nors „drūtas ir skaisčiai raudonas“ (PRN, p. 263), o Domicelei
– „senas aulas“ (PRN, p. 265), įvardijamas kaip „priedas prie visos tos
grožybės“ (PRN, p. 264).
A. Vaičiulaitis sąmoningai kuria kontrastą tarp
pasakojimo intonacijos ir vaizduojamų dalykų prasmės. Ariantis rugių lauką Kukutis,
pamatęs žmoną, suvirpa iš laimės („jau iš pirmos dienos ūkiu rūpinasi“, PRN,
p. 268), tačiau jaunamartė, paspaudusi kopūsto galvą, atsidūsta, „lyg labai
pavargusi būtų nuo sunkių darbų“ ir grįžta atgal į seklyčią „kojas atsargiai
dėliodama, kad, Dieve saugok, kartais į balutę neįstotų ar neapsitėkštų“ (PRN,
p. 269). Frazė „Dieve saugok“ atskleidžia dviprasmišką pasakotojo požiūrį,
sakinyje iliustruojamą neatitikimu tarp atliekamo „veiksmo“ ir jam įgyvendinti
reikalingų pastangų, išdidinamų pasakotojo žodžiais. Komiškumas,
šiuo atveju, išryškėja dviem aspektais: Domicelė elgiasi kaip „ponia“, ji
įgavusi, anot H. Bergsono, „anoniminį automatizmą“10,
yra tarsi pati nuo savęs atitrūkusi – nesirūpina ne tik vaikais, vyru, bet ir ūkiu
(ponios padėčiai tai lyg ir nepritinka), tarnaitė jai turinti „laikyti kompaniją“,
šaukti ją „ponia“. Maloniai patetiškas Domicelės balsas bei jo sukeltas „rafinuotas“
akustinis pojūtis tampa funkcionalia veikėjos portreto detale, ryškinančia jos
įsivaizduojamą poniškumą:
Kitam kambary pasigirdo malonus ir
nutęstas, lyg jau labai, labai pailsęs balsas:
– Ona-a-a-a-a...
Ir Domicelė nutilo, lyg
besigėrėdama, kaip meiliai nuskambėjo tas „a-a-a...“ (PRN, p. 270).
Tačiau Domicelės simuliuojamą „aristokratišką
vaidmenį“ matome, kaip juokingą kaukę, po kuria slepiasi primityvi prigimtis,
atsiskleidžianti „neišmankštinta“ liaudiška kalbėsena („Tu nori, kad aš
nusprogčiau?“, PRN, p.272; „Tu man čia seiliosiesi ir savo snukį prie manęs
kaišiosi“, PRN, p. 271), kuri koreguoja „dailios žmonos“ charakteristiką.
Antras komiškumo aspektas išryškėja vyro ir
žmonos santykiuose, kurie paremti kontrasto – tarp to, kas įsivaizduojama, ir to, kas
iš tiesų yra, principu. A. Vaičiulaitis kontrastingomis detalėmis kuria „nesąmoningo“
komiškumo įspūdį. Komiškai vaizduojama ne tik „dailioji“ žmona, juokingas ir
pats Kukutis, savo naiviu tikėjimu bandantis vis pateisinti susikurtą žmonos idealą („Darbelio
būtų, širdele, – viskas guli padrika. Bet pasilepink, pasilsėk, Domiciuk, o kai jau
atkusi kiek, tai gal rakandus, grindis...“ – (PRN, p. 272). Nedrąsus, sakytume,
švelnus vyro raginimas tuoj pat atremiamas griežtu Domicelės – „žmona aš tau ar
paklodė, kurią visur valkiotum?“ Jų santykį aprašanti scena yra tarsi „dvigubinama“
– žmonos laikoma pozicija vis priešinama Kukučio bandymams gražiuoju „susitarti“:
Gal be reikalo taip užrėkė ant
pačios – nepratus prie juodų darbų, be to, dar pamokyta, nes gimnazijoj dvi klases
per ketverius metus baigė, tad ko čia benorėti, kad taip
išsyk prijungtų. Tegul dar pasilepina, o kai nusibos dykinėti, pati ko nors nusitverti
jieškos (PRN, p. 273).
Kiekviena šių veikėjų versija ne tik
savotiškai viena kitą papildo, bet lyg „šaiposi“ viena iš kitos. Veikėjas
paprastai juokingas tiek, kiek jis nepripažįsta savęs tokiu esant. Pasak
H. Bergsono, individas, tapdamas nematomu pačiam sau, tampa matomas kito, mūsų
atveju, pasakotojo11. Vadinasi, komiškumo pojūtis
būdingas pačiam pasakotojui, kuris jį ir išlaiko kaip struktūrinį teksto elementą.
Nesikeičianti situacija sukuria priešpriešą,
vedančią į konfliktą. Kylanti įtampa išsilieja fiziniu Kukučio įsiūčio
proveržiu, jis gumbine lazda apkulia savo „ponią“. Toks poelgis netikėtai sustato
viską į vėžes (Domicelė pasikeičia, uoliai triūsia namuose). Padėtis be išeities
virsta kone idile. Suvokiant šią transformaciją bei vertinant jos idiliškumą, reikia
atkreipti dėmesį į subtilią moters ir kuilio analogiją. Kaimynas Dudutis bando
perimti Kukučio „patirtį“: jis su brūkliu rankose sėlina prie kuilio, svetimame
darže triauškiančio bulves. Žaisdamas Domicelės ir Kukučio santykių transformacija,
A. Vaičiulaitis skuba parodyti, kad ji nėra universalizuojama, lyg atskleidžia pokyčio
atsitiktinumą. Dudutis ketina „paauklėti“ kuilį, bet niekas nesikeičia: „Tai ir
žinok tu dabar, žmogau, kas kam gelbsti“ (PRN, p. 278) – žodžiai, suponuojantys
„nulinę“ pabaigą ir perkeliantys anapus baigtinio pasakojimo.
Transformacija būdinga ir kitai A. Vaičiulaičio
novelei „Abiejų galybės“, kurioje įžvelgiame tipišką žaidimą statusais.
Pavadinimas „Abiejų galybės“ numato lygiaverčių santykių galimybę. Jeigu į
įvardį abu žvelgtumėm kaip į dviejų žmonių tarpusavio santykius
lemiantį bendrabūvį, pastebėtume, jog šiame žodyje implikuojamas skaičius du
yra ne tik pusiausvyros, bet ir dvilypumo, skilimo, priešpriešos, konflikto
simbolis12. Vadinasi, jau kūrinio pavadinime užfiksuota
konkurencijos (pagrįstos „svarstyklių“ principu, nusveriančiu tai į vieną, tai į
kitą pusę) galimybė.
Pasakojimas pradedamas įžanga, tarsi duodančia
toną tolesniems įvykiams:
Saulėleidžio spindulys
prasimušė pro kreivą, pažaliavusį langą ir nuslinko į aslą, apšviesdamas vištą,
kuri, už kojos prie kėdės pririšta, pajuto šviesą.
Pavilgė ji snapą puodynės šukėje, užvertė galvą, nurijo gurkšnį vandens ir
pradėjo garsiai karkinti, mušdama sparnais lyg gaidys ir
pažadindama tetą Galaitienę, ramiai prie pečiaus snūduriavusią (PP, p. 22).
A. Vaičiulaičio veikėją apibūdina ne tik jo
išorės bruožai, bet ir erdvinė charakteristika, kurią šiuo atveju galime įvardyti
kaip statinę poziciją uždaroje teritorijoje. Kiekvienas veikėjo psichikos niuansas
fiksuojamas tarsi „perjaučiant“ kasdienę tikrovę ar aplinką.
Galaitienės požiūris į vyrą ryškėja iš jos
replikų („Kodėl diedas taip ilgai neparstrapalioja? Tikras strampas“)
bei pokalbio su kaimynu, tarsi patvirtinant esamą, gerai įsisąmonintą hierarchinę
padėtį: „prakeiktas senis“, „balvonas“, „geros jau lazdos jam reikės!“ (PP,
p. 23). Pokalbis – informatyvus, iš jo sužinome, kad senosios moters, kaip ir jos „diedo“
statusas gali kisti priklausomai nuo parnešamų pinigų: „Didelis ponas buvo, kai darbo
turėjo. Tada man reikėjo prisivengti. <...> Dabar jis man ne ponas, ir aš jo nė
šitiek nepaisau, – baigė teta ir atkišo špygą“. Pabrėžtinai akcentuojama frazė
„dabar jis man ne ponas“ gali būti suvokiama kaip iššūkis, savosios
padėties susigrąžinimas, komiškai patvirtinamas ir išraiškingu gestu. Kita vertus,
kūrinio pabaigoje – dabar virs jau rytoj, kai senis „ir vėl ešerį
pastatys“ (PP, p. 26), kitaip tariant, konkurencijos „svarstyklės“ nusvirs į
priešingą pusę.
Nuomonė apie veikėją, esantį nuošalyje,
suponuoja netiesioginį vertinimą kalbančiosios atžvilgiu. Menkindama savo vyrą, ji
apie save neužsimena, tačiau sudaromas įspūdis, jog ji „vertesnė“ už Galaitį.
Pasakotojas savotiškai įteigia šio reiškinio komiškumą, tarsi apeliuodamas į
adresato nuovoką. Veikėjos apibūdinimas tariamai pozityvus: kalba rožinį, gieda
litaniją, meldžiasi ir t. t. Tačiau kreipiniai („stuobry“, „kliuome“, „grėva“),
kuriais „apdovanoja“ vyrą, bei nevalyva išvaizda rodo jos nevaldomą, primityvų
nepasitenkinimą. Jos eisenos apibūdinimas – „krypuodama“, išsvyravo“, „nuvėžliojo
į gūžtą“ – primena novelės pradžioje išryškėjusią paralelę su višta. Ir
vis dėlto paralelė nėra suabsoliutinama, „pražilusios“ sielos, graudulio motyvu
ryškinamos ir kitos šios moters galimybės. Kitaip tariant, greta komizmo perspektyvos
formuluojama bet kurio žmogaus vertingumo idėja.
Tačiau situacija iš esmės pasikeičia, paprašius
kaimynui atlikti darbus. Statusų pasikeitimas fiksuojamas vadinamuoju punktyrišku
vaizdavimu, sutelkiant dėmesį į vaizdą – kūno kalbą, sėdėjimo pozą: „Teta
<...> rankas tik nuleido ir prislėgta nukiūtino į kamputį“; „savo kamputy
dar labiau susitraukė“ (PP, p. 26). „Kamputis“ šiuo atveju žymi socialinį
pažeminimą, beteisiškumą (Galaitienė traukiasi iš „centro“ pozicijos, kurią
užims Galaitis). Tai ir priešprieša centrui, kuris novelėje suvokiamas kaip „lyderio“
vieta. Svarbūs tampa ir moters ištariami žodžiai – „mano balandėli“,
ženklinantys pasikeitusią situaciją bei įgaunantys papildomų emocinių atspalvių.
Asmeninio įvardžio mano pavartojimas glaudžiai siejasi su vardažodžiu balandėli
ir rodo pastangą vėl ieškoti kontakto, atstatyti dvipusį ryšį. Ar įmanomas toks
ryšys, autorius neužsimena, tačiau paskutiniai senojo Galaičio žodžiai („Na, jei
girdi, tai eik gulti“, PP, p. 27) rodo, jog užimančiam „lyderio“ poziciją
tereikia dominuoti. „Svarstyklių“ principu grindžiama hierarchinė padėtis
neišlaiko „abiejų galybės“, kitaip tariant, santykių pusiausvyros.
Viena iš gelminių A. Vaičiulaičio kūrybos
srovių – žaidimo ir žaismės estetika, atsiverianti visais aspektais: kalba,
pasakotojo pozicija, vaizdavimo būdu, žmogaus vertinimu. Jis neieško tamsių ir
komplikuotų vaizduojamų veikėjų charakterio bruožų, neretai pasitelkiamų
konfliktinei situacijai atskleisti. A. Vaičiulaičio gebėjimas nesustoti ties viena
situacija, ties vienu charakteriu lemia žaismės galimybę. Geranoris, švelnus pasaulio
suvokimas leidžia ne pereiti į ironiją, bet žaisti.
Santrumpos
PRN – V a i č i u l a i t i s A .
Pasakojimai. Rinktinės novelės. – Nordlingen: Venta, 1955.
VPŠ – V a i č i u l a i t i s A .
Vidurnaktis prie Šeimenos. – Chicago: Ateities literatūros fondas, 1986.
PP – V a i č i u l a i t i s A .
Popiežiaus paukštė. – Vilnius: Baltos lankos, 2001.
1 G a d a m e r H . -
G . Grožio aktualumas. – Vilnius: Baltos lankos, 1997. – P. 32–34. (Atgal>>>)
2 Х е й з и н г а
Й . Homo Ludens. – Москва: Прогресс-Академия, 1992.
– C. 58. (Atgal>>>)
3 Ten pat. – P. 112.
(Atgal>>>)
4 B e r g e z D . ,
V a l e n c y G . Literatūros analizės kritinių metodų pagrindai.
– Vilnius: Baltos lankos, 1998. – P. 197. (Atgal>>>)
5 K u n h H .
Meno ontogenezė // Krantai. – 1990. – Nr. 10. – P. 50. (Atgal>>>)
6 B a c h t i n M .
Dostojevskio poetikos problemos. – Vilnius: Baltos lankos/ALK, 1996. – P. 195.
(Atgal>>>)
7 Ten pat. – P. 196–197.
(Atgal>>>)
8 Juozas Stonys, tyrinėjęs
A. Vaičiulaičio noveles lietuvių literatūros realizmo kontekste, kai kuriuos kūrinius
vertino kaip „kūrybines nesėkmes“. Į tokių „nesėkmių“
sąrašą kritikas įtraukė ir „Dailią žmoną“, „Didįjį ir mažąjį Petrą“.
Tyrinėtojas teigė: „Kai kur, neturėdamas originalesnių
idėjų, jis medžiagą traktuoja vien buitiško realizmo stiliumi“. S t o n y
s J . A . Vaičiulaičio novelės: Tradicijų
tąsa ir sintezė. Vilniaus technikos universiteto mokslo darbai / Filologija (1). –
Vilnius: Technika, 1993. – P. 20. (Atgal>>>)
9 Palyginkime Žemaitės
Marcės „tiradą“:
– Beprote tu, paršeli! –
vaksijo motina. – Tu nieko neišmanai, kokia tau laimė atsitinka! <...> Bene
rūpės darbą dirbti arba vargą vargti? Atsisėdusi sau kaip
ponia mergas bevarinėsi.
Ž e m a i t ė . Petras
Kurmelis. Marti. – Kaunas: Šviesa, 1985. – P. 113. (Atgal>>>)
10 H. Bergsonas kalba apie
ypatingą sustingimą, grimasą – „tarsi visas dvasinis individo gyvenimas būtų
išsikristalizavęs į kažkokią sistemą“. Anot jo, komiškumas
ir reiškiasi tuo, kad sukelia grynai mechaninio veiksmo, visiškai „prarijusio“ asmenybę, pojūtį. Б е р г с о н А . Смех. –
Москва: Искусство, 1992. – C. 23. (Atgal>>>)
11 Ten pat. – P. 19.
(Atgal>>>)
12 B e c k e r U .
Simbolių žodynas. – Vilnius: Vaga, 1995. – P. 59. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|