|
<< Atgal
|
|
ATSIMINIMAI.
DIENORAŠČIAI. LAIŠKAI |
|
Žmogus, gyvenęs literatūra
Motiejus Miškinis buvo poeto Antano Miškinio
vyriausias brolis. Rita Tūtlytė pažymi, kad Antano draugystė,
dvasinis artumas su vyriausiuoju broliu truko iki gyvenimo pabaigos: apie tuos pačius
dalykus mąstė, panašiai juos aiškino. <...> Brolis visokeriopai rėmė poetą:
jaunystėje šelpė ir globojo, po karo padėjo ištverti Sibiro tremtį, per visas
sumaištis išsaugojo jo laiškus1.
Motiejaus gyvenimas skyla į dvi dalis garsiąją
ir tyliąją. Jis gimė 1897 m. gruodžio 27 d. Juknėnų kaime. 1907 m. baigė Tauragnų
pradžios mokyklą, o 1915 m. gegužės 21 d. privačią A. Sacharovo klasikinę
gimnaziją Daugpilyje (tuometiniame Dvinske). Vasarą buvo priimtas į Maskvos
universitetą studijuoti medicinos, bet staigus kaizerinės armijos prasiveržimas
Lietuvos gilumon atkirto kelius į Rusiją. Vokiečių okupacijos laikais gavęs leidimą
mokytojavo tėviškės tvarte įrengtoje pradžios mokykloje. Bolševikams užėmus Utenos
kraštą, jis slapta pasitraukė iš Juknėnų ir atvykęs į Kauną 1919 m. vasario 20 d.
stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo Kauno komendantūroje. Nuo 1922 m.
birželio 12 d. iki 1923 m. gruodžio 31 d. dirbo Užsienio reikalų ministerijoje: buvo
Europos centro departamento sekretoriumi, diplomatiniu kurjeriu ir Lietuvos konsulato
Hamburge sekretoriumi. 1923 m. spalio 28 d. Utenos bažnyčioje susituokė su Angele
Nevodničėnaite (18921972). Sugrįžęs į tėvynę studijavo Lietuvos universitete ir
kartu mokytojavo: 19241926 m. Kauno aukštesniojoje komercijos mokykloje,
19261929 Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Dar 1926 m. liepos 29 d.
įstojęs į Tautininkų partiją (tikrojo nario bilietas Nr. 60), M. Miškinis padarė
greitą karjerą: 1929 m. vasario 1 d. paskiriamas Raseinių gimnazijos direktoriumi, 1931
m. vasario 1 d. Švietimo ministerijos aukštesniųjų ir vidurinių mokyklų
inspektoriumi. Tais pačiais metais A. Smetonos įsakymu Nr. 457 nuo rugsėjo 1 d.
paskirtas minėtos ministerijos Pradžios mokslo departamento direktoriumi ir šias
pareigas ėjo daugiau nei šešerius metus, kol pačiam prašant nuo 1937 m. spalio 15 d.
buvo atleistas. Jis vienas iš švietimo reformos strategų bei vykdytojų. Perėjęs
į Vidurinio mokslo departamentą, dirbo vyresniuoju inspektoriumi, vizitavo daugelį
Lietuvos privačių ir valstybinių gimnazijų bei progimnazijų, ypač rūpindamasis
lietuvių kalbos ir literatūros dėstymo reikalais. Nuo 1941 m. lapkričio 1 d. iki 1943
m. kovo pradžios Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultete skaitė
literatūros teorijos, N. Gogolio ir F. Dostojevskio speckursus. Prieš universiteto
uždarymą sugrįžo į gimtuosius Juknėnus ir čia tyliai nugyveno likusius tris
dešimtmečius. Kaimyno Prano Maniušio žodžiais, gyveno kaip
visi Juknėnų kaimo žmonės laikė karvę, kiaulių, avelių, vištų. Rūpinosi
pašarais, daržu, plakė dalgį, pjovė žolę2. Iki
išėjimo į pensiją mokytojavo vietinėje septynmetėje mokykloje, gaudavo
pačią mažiausią algelę. Per savaitę pravesdavo 68 fizikos ar matematikos
pamokas3. Svarbiausias M. Miškinio darbas rusų
klasikinės literatūros vertimai. Anot lituanisto Balio
Juodzevičiaus, vien per septynerius metus jis išvertė devyniolika knygų, o šešiolika
dar suredagavo4. Mirė 1973 m. kovo 5 d. Juknėnuose,
palaidotas Vajasiškio kapinėse greta žmonos. Paminkle įrašyti
žodžiai: Čia ilsisi žemėj šventoj Motiejus Miškinis5.
Literatūros temomis pradėjo rašyti 1926 m.
Praduose ir žygiuose, vėliau Pjūvyje, 19311935 m. buvo Šviesos
kelių redaktoriumi. Ką M. Miškiniui reiškė literatūra, jis pats gražiai nusako
viename savo straipsnių: Tautos dvasinės kalbos auklėtoja nuo
neatmenamų laikų yra literatūra ir apskritai menas. Literatūros kūryboj randame
<...> sintetišką tautos būdo, tautos idealų ir siekimų rodiklį. Tuo būdu
niekas negali taip sucementuoti tautos, sutvirtinti jos viduje, kaip literatūra. Tik per
savo literatūrą tauta pažįsta pati save ir randa savo dvasios vienybę. Literatūra
tautos sandoros skrynia, kuri stebuklingai telkia apie save tautą ir vadovauja jos
žygiams6.
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
planuoja išleisti Motiejaus Miškinio Rinktinius raštus, kuriuose turėtų rasti
vietos ir žurnale pateikiami jo autentiški atsiminimai apie Joną Jablonskį.
JONAS ŠLEKYS
1 T ū t l y t ė R .
Antanas Miškinis: Monografija. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos
leidykla, 1997. P. 7475. (Atgal>>>)
2 K a z l a u s k a s
A . Ar paraisčiuos dar gegužės kukuos? // Darbas (Pasvalys). 1991.
Lapkričio 27. Nr. 93. P. 3. (Atgal>>>)
3 J o n u š k i e n ė
R . Apleistoje memorialinėje sodyboje pelėsių kvapas ir dulkės //
Utenis. 2001. Liepos 3. Nr. 75. P. 3. (Atgal>>>)
4 J u o d z e v i č i u s
B . Poezija visiems reikalinga // Lenino keliu (Utena). 1987. Vasario
7. Nr. 17. P. 4. (Atgal>>>)
5 J o n u š k i e n ė
R . Motiejus Miškinis Dievo žmogus, norėjęs per knygą parodyti viso
pasaulio išmintį // Utenis. 1998. Sausio 8. Nr. 3. P. 5. (Atgal>>>)
6 A. G. [Motiejus
Miškinis] Kodėl mes daug rašome apie literatūrą // Šviesos keliai. 1933. Nr.
10. P. 584. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|