J o r i s a s  K a r l a s   H u y s m a n s a s (1848–1907), gimęs Paryžiuje, savo krikšto vardus Charles-Marie-Georges vėliau iškeitė į Jorisą Karlą dėl olandiškos kilmės iš tėvo pusės. Studijavo teisę, dirbo Vidaus reikalų ministerijoje. Dalyvavo 1870–1871 m. kare su Prūsija, paskui vėl iki mirties tarnavo toje pačioje ministerijoje.
         Išaugęs iš natūralizmo mokyklos ir sukūręs savo „spiritualistinį natūralizmą“, J. K. Huysmansas lygintinas su didžiaisiais Flandrijos ir Nyderlandų tapytojais, savo drobėse sujungusiais atidų tikrovės stebėjimą ir subtilų misticizmą.
         Romanas „Atvirkščiai“ (A rebours, 1884), vadinamas dekadentizmo biblija, su savo herojumi Dezesentu, bėgančiu nuo nuobodžios tikrovės į rafinuotų pojūčių pasaulį, padarė įtaką ne vienam rašytojui, tarp jų – Oscarui Wilde'ui. Manoma, kad kaip tik šį romaną jis turėjo galvoje „Doriano Grėjaus portrete“ aprašydamas knygą, kuri pakeri pagrindinį veikėją: „Tokios keistos knygos jam nebuvo tekę skaityti. Atrodė, lyg švelniai fleitų melodijai skambant pro jį būtų žygiavęs nebylus paradas visų pasaulio nuodėmių puikiausiais apdarais... Pojūčių gyvenimas buvo aprašomas mistinės filosofijos terminais. Kartkartėmis buvo sunku susigaudyti, ar skaitai kokio viduramžių šventojo ekstazės aprašymus, ar liguistus mūsų dienų nusidėjėlio prisipažinimus. Tai buvo nuodinga knyga. Iš jos puslapių tartum sklido troškus smilkalų kvapas ir drumstė protą“. (X skyrius. Vaga, 1989. Vertė L. Vanagienė.) J.-K.Huysmansas dar parašė romanus „Pragare“ (Lá-bas, 1891), „Kelyje“ (En route, 1895), „Katedra“ (La cathédrale, 1898), „Įvadą į Paulio Verlaine'o religinę poeziją“ (Préface aux poésies religieuses de Paul Verlaine,1904) ir kt.

       HUYSMANS

       Atvirkščiai

       I š t r a u k a  i š  r o m a n o

       Iš prancūzų k. vertė DIANA BUČIŪTĖ

       Įžanga
       I
       II
       III

Į viršų

       ĮŽANGA

       Jeigu spręsime iš kelių portretų, išlikusių Lurpo pilyje¹, Floresa Dezesentų giminė žiloje senovėje susidėjo iš raumeningų kareivų, rūsčių samdytinių. Ankštai suspausti senuose rėmuose, užgriozdintuose galingų jų pečių, jie kėlė šiurpą savo įspirtomis akimis, riestais tarytum jataganai ūsais ir pūstu krūtinės lanku, išnešančiu didžiulį šarvų kiautą.
       Tai buvo protėviai. Jų palikuonių portretų stigo; šios padermės veidų hierarchijoje žiojėjo spraga; vos viena drobė buvo tarpininkė, nelyginant siūlė, jungianti praeitį ir dabartį: paslaptinga gudri galva negyvais ištįsusiais bruožais, mažumėlę parausvintais žandikauliais, suteptais pomada ir perlais apipintais plaukais, ištemptu padažytu kaklu, kylančiu iš standžios apskritos apykaklės klosčių.
       Jau šiame vieno iš artimiausių hercogo Depernono ir markizo Do² patikėtinių atvaizde atsispindėjo išsekusio temperamento ydos, limfos vyravimas kraujuje.
       Šios senos padermės nuosmukio eiga, be jokios abejonės, buvo nuosekli; vyrai vis labiau moteriškėjo; tarytum norėdami baigti amžių dirbamą darbą, Dezesentai du šimtmečius vesdino ir tekino vaikus tarp savęs, ir kraujomaišiškos santuokos eikvojo dar likusias jiems jėgas.
       Iš šios giminės, neseniai dar tokios gausingos, kad ji užėmė beveik visas Il de Franso ir La Bri žemes, teliko viena atžala – hercogas Žanas, skriauznas trisdešimtmetis jaunuolis, anemiškas ir nervingas, įdubusių skruostų, šaltų plieno melsvumo akių, plačiašnervės, nors ir tiesios nosies, kaulėtų, liesų rankų.
       Pasireiškus keistam atavizmui, paskutinis palikuonis buvo panašus į savo senolį, Henriko III favoritą, iš kurio paveldėjo nepaprastai šviesią smailią barzdą ir dviprasmę išraišką: jo veidas dvelkė nuovargiu ir buklumu.
       Hercogo Žano vaikystė buvo niūri. Jam grėsė skrofuliozė, jį kamavo neatlėgstanti karštligė, bet grynas oras ir priežiūra padėjo įveikti povandenines brendimo amžiaus uolas, ir tada jo nervai paėmė viršų, sutramdė chlorozės³ sukeltą vangumą ir bevališkumą, ir augimo tarpsniai buvo sėkmingai pereiti.
       Motina, tyli šviesiaplaukė aukšta moteris, mirė nuo išsekimo, o tėvą pribaigė neaiški liga; Dezesentui tada buvo beveik septyniolika metų.
       Tėvai paliko jam tik baimės prisiminimą, be dėkingumo, be meilės. Tėvą, kuris paprastai gyvendavo Paryžiuje, jis pažinojo menkai; motiną prisimindavo gulinčią kaip strampas lovoje, tamsiame Lurpo pilies kambaryje. Vyras su žmona susitikdavo retai, ir iš jo atminties iškildavo blankūs tų dienų pasimatymai, tėvas ir motina, sėdintys vienas priešais kitą prie apskrito vienakojo staliuko, kuris tik ir buvo apšviestas lempos su žemai nuleistu dideliu gaubtu, nes šviesa ir triukšmas sukeldavo hercogienei nervų priepuolius; prieblandoje juodu persimesdavo vos pora žodžių, paskui hercogas abejingai pasišalindavo ir vėl kuo greičiausiai šokdavo į pirmą traukinį.
       Pas jėzuitus, kur Žanas buvo išsiųstas mokytis, gyvenimas buvo jam palankesnis ir malonesnis. Šventieji tėvai ėmėsi puoselėti vaiką, stebinantį juos savo protu; bet nors ir kaip stengėsi, negalėjo pasiekti, kad jis atsidėtų nuoseklioms studijoms; jis domėjosi kai kuriais dalykais, labai anksti jau beveik puikiai išmoko lotynų kalbą, bet užtat visiškai nesugebėjo paaiškinti nė dviejų graikiškų žodžių, neturėjo jokio polinkio prie gyvųjų kalbų ir pasirodė esąs visiškas bukagalvis, kai buvo pasistengta jį išmokyti gamtos mokslų pradmenų.
       Šeima juo menkai tesirūpino; kartais pensione jį aplankydavo tėvas: „Labas ir sudie, būk paklusnus ir gerai mokykis“. Per vasaros atostogas jis išvažiuodavo į Lurpo pilį; sūnaus parsiradimas neištraukdavo motinos iš svajonių; ji beveik jo nepastebėdavo arba žiūrėdavo į jį kelias akimirkas su kone skausminga šypsena, o paskui vėlei nugrimzdavo į dirbtinę tamsą, kuri tvyrojo kambaryje su nuleistomis ant langų storomis užuolaidomis.
       Tarnai buvo seni niurzgliai. Paliktas pats sau, vaikas lietingomis dienomis rausdavosi knygose; gražiomis popietėmis klaidžiodavo po laukus.
       Didelis džiaugsmas jam būdavo nusileisti į lomą ir prieiti Žiutinji, kaimą, įsikūrusį kalvų papėdėje, – krūvelę namukų su šiaudinėmis kepurėmis, šen bei ten papuoštomis šilokų kuokštais ir samanų gabanomis. Jis gulėdavo pievoje, aukštų kupetų pavėsyje, klausydamasis duslaus vandens malūnų ūžesio ir traukdamas gaivų Vulzi upės kvapą. Kartais nusibelsdavo iki durpynų, iki žalio ir juodo Longvilio kaimelio arba ropšdavosi į vėjo plakamus šlaitus, iš kur atsiverdavo plati panorama. Čia iš vienos pusės po juo plytėdavo Senos slėnis, besidriekiantis kiek akis užmato ir susiliejantis su dangaus mėliu, įkalintu tolumoje; iš kitos – aukštai aukštai, ties horizontu, stiebdavosi Proveno bažnyčios ir bokštas, regis, virpantis saulėj auksinėse oro dulkelėse.
       Jis, būdavo, skaito ar svajoja, ligi vakaro mėgaujasi vienatve; mintydamas tas pačias mintis, jo protas susitelkė ir dar neapibrėžtos idėjos subrendo. Po kiekvienų atostogų jis grįždavo pas mokytojus mąslesnis ir labiau užsispyręs; tie pokyčiai neprasprūsdavo jiems pro akis; įžvalgūs ir nuovokūs jėzuitai, savo pašaukimo pripratinti įsiskverbti iki pačios sielų gilumos, nesidavė apgaunami pabudusio, bet nepaklusnaus intelekto; jie suprato, kad šis mokinys niekados nepridės jų vienuolynui šlovės, o kadangi jo šeima buvo turtinga ir, regis, nesidomėjo sūnaus ateitimi, jie iškart atsisakė jį kreipti į naudingą kurio nors mokslo kelią; nors jis mielai diskutuodavo su jais apie įvairiausias teologijos doktrinas, kurios jį uždegdavo savo painybėmis ir kazuistika, jiems netgi mintis nekilo jo rengti į vienuolius, nes, kad ir kaip jie stengėsi, jo tikėjimas tebebuvo silpnas; galų pagalėj iš apdairos ir bijodami netikėtumų jėzuitai leido jam studijuoti tai, kas patinka, ir numoti ranka į kitus mokslus, nenorėdami kaip pasauliečiai mokytojėliai savo priekabėmis atstumti šio nepriklausomo proto.
       Taigi jis gyveno visiškai laimingas, beveik nejausdamas tėviško dvasininkų spaudimo; toliau savo noru mokėsi lotynų ir prancūzų kalbą ir, nors teologijos nebuvo jo studijuojamų dalykų programoje, papildė šio mokslo žinias, kurias pradėjo kaupti Lurpo pilyje, bibliotekoje, paliktoje jo antros eilės prosenelio domo Prospero, buvusio Šv. Rufo reguliariųjų kanauninkų vienuolyno prioro.
       Tačiau atėjo laikas, kai jam reikėjo palikti jėzuitų įstaigą; jis tuoj turėjo sulaukti pilnametystės ir tapti savo turto šeimininku; jo pusbrolis ir globėjas grafas de Monševrelis pateikė jam ataskaitą. Ryšius jie palaikė trumpai, nes šių vyrų – vienas buvo senas, o kitas jaunas – niekas daugiau negalėjo sieti. Iš smalsumo, iš neturėjimo kas veikti ir iš mandagumo Dezesentas lankė šią šeimą ir kelis kartus jų rūmuose Šezo gatvėje iškentė sunkiai pakeliamus vakarus, per kuriuos jo giminaitės, amžinos kaip pasaulis, plepėjo apie senas bajorų gimines, heraldinius mėnulius⁴, atgyvenusį etiketą. Vyrai, susirinkę lošti visto, atrodė labiau apkerpėję ir didesni menkystos už tas nukaršusias damas; senovės didžiavyrių palikuonys, paskutinės feodalinių giminių atšakos čia iškilo prieš Dezesentą kaip kataru ir įvairiomis manijomis sergantys seniai, varinėjantys vis tas pačias nuobodžias šnekas, įsikibę šimtamečių frazių. Kaip iškastinio paparčio stiebelis, lelijos žiedas⁵ atrodė esąs vienintelis atspaudas suminkštėjusiose šių senų kiaušų smegenyse.
       Jaunuoliui sukilo neapsakomas gailestis šioms mumijoms, palaidotoms Pompadur stiliaus požemio kapuose su medžio apdaila ir rokailėmis, šiems niauriems gvėroms, kurie gyveno nuolatos įdūrę žvilgsnį į miglose skendintį Kanaaną, į vaizduotėje susikurtą Palestiną.
       Po kelių pasisėdėjimų šioje aplinkoje, jis apsisprendė, nepaisydamas kvietimų ir priekaištų, daugiau niekados nebekelti ten kojos.
       Tada jis pradėjo bendrauti su savo amžiaus ir savo aplinkos jaunuoliais.
       Vieniems, išugdytiems, kaip ir jis, religiniuose pensionuose, šis auklėjimas buvo palikęs ypatingą žymę. Jie vaikščiojo į mišias, priimdavo komuniją per Velykas, sukinėjosi katalikiškuose sluoksniuose ir nuleidę akis kaip nusikaltimą slėpė pastangas užkariauti merginas. Didžiuma jų buvo neprotingi ir nuolankūs dabitos, triumfuojantys bukagalviai, kurie piktnaudžiavo savo mokytojų kantrybe, bet vis dėlto patenkino jų norą – tapo paklusnūs ir pamaldūs visuomenės nariai.
       Kiti, išugdyti valstybiniuose koležuose arba licėjuose, buvo ne tokie veidmainiai ir laisvesni, bet nebuvo nei įdomesni, nei platesnio akiračio. Šie buvo lėbautojai, pamėgę operetes ir žirgų lenktynes, lošiantys landsknechtą ir bakara, statantys savo turtus už žirgus ar ant kortos, švaistantys juos visiems tiems malonumams, kuriuos brangina tušti žmonės. Po vienų metų išbandymo Dezesentas pasijuto be galo pavargęs nuo šios draugijos: jam atrodė niekingos ir per daug lengvai prieinamos jų paleistuvystės, kurioms jie atsiduodavo nesirinkdami, be karštligiško jaudulio, kaip reikiant nepakurdami sau kraujo, nesužadindami nervų.
       Pamažu jis paliko juos ir suartėjo su literatūros žmonėmis tikėdamasis, kad jo mintys bus jiems artimesnės ir jis galės jas reikšti nesivaržydamas. Jis ir vėlei apsigavo; jį papiktino pagiežingi ir smulkmeniški jų sprendimai, banalūs kaip bažnyčios durys pokalbiai, pasibjaurėtinos diskusijos, kūrinio vertinimas pagal leidimų skaičių ir prekybos pelną. Tuo pat metu jis atkreipė dėmesį į laisvus mąstytojus, buržuazijos teoretikus, žmones, reikalaujančius visokių laisvių, kad užsmaugtų kitų nuomones, godžius ir besarmačius puritonus, kurių išsilavinimas, jo galva, buvo žemesnis už batsiuvio ant gatvės kampo.
       Jo panieka žmonijai padidėjo; pagaliau jis suprato, kad didžioji žmonių dalis – niekšai ir kvailiai. Jis, aišku, neturėjo jokios vilties, bendraudamas su kitais, aptikti tuos pačius troškimus ir tokią pačią neapykantą, jokios vilties susivienyti su intelektu, kuris, kaip ir jo intelektas, rastų malonumą uoliai save naikindamas, jokios vilties prišlieti tokį skvarbų ir tiksliai sukirptą protą kaip jo prie kokio nors rašytojo ar erudito proto.
       Susierzinęs, nerandantis sau vietos, nusivylęs apsimainytų ir gautų idėjų nereikšmingumu, jis darėsi panašus į tuos žmones, apie kuriuos kalbėjo Nikolis⁶, žmones, kuriems visur skauda; jis priėjo iki to, kad nuolatos draskydavosi odą, kas rytą kentėdavo nuo patriotinių ir socialinių pliurpalų laikraščiuose, teikdamas pernelyg didelę reikšmę sėkmei, kurią visagalė publika visada, kad ir kas būtų, palieka kūriniams, parašytiems be idėjų ir be stiliaus.
       Jis jau svajojo apie įmantrią atsiskyrėlio buveinę, jaukią dykumą, ramiai stovintį ir šiltą laivą, kur jis galėtų pabėgti nuo nepaliaujamo žmogaus kvailystės tvano.
       Vienintelė aistra – moteris – būtų galėjusi išlaikyti jį šiame pasaulyje, kuriam visam jis jautė kankinamą panieką, bet ji taip pat buvo užgesusi. Jis prisiragavo kūniškų patiekalų kaip aikštingas vyras, kurio apetitas sutrikęs: jis apsėstas nepasotinamo alkio, bet jo gomurys greitai atbunka ir nebejunta skonio; tuo metu, kai bičiuliavosi su bajoriūkščiais, Dezesentas dalyvaudavo tose plataus užmojo vakarienėse, kur girtos moterys atsiseginėja korsetus per desertą ir daužo galvas į stalą; be to, jis perėjo teatro užkulisius, susipažino su aktorėmis ir dainininkėmis, ištvėrė ne tik įgimtą moterų kvailumą, bet ir pašėlusią prastų aktorėlių tuštybę; paskui išlaikė jau garsias kokotes ir padėjo klestėti agentūroms, kurios už mokestį parūpina abejotinų malonumų; galop, persisotinęs, pavargęs nuo panašios ištaigos, nuo vienodų glamonių, jis nusileido į patį dugną vildamasis sustiprinti geismus kontrastu, manydamas, kad jaudinama skurdo nešvara sužadins nuslopusius pojūčius.
       Kad ir ką Dezesentas mėgino, jį slėgė baisus nuobodulys. Jis nėrėsi iš kailio, atsidėjo pavojingoms meistrių glamonėms, bet tada pašlijo sveikata ir išklibo nervai; pakaušis pasidarė jautrus, o ranka drebėjo – ji dar būdavo tvirta, kai jis paimdavo sunkų daiktą, bet trūkčiodavo ir linkdavo, kai jis laikydavo ką nors lengva, pavyzdžiui, taurelę.
       Gydytojai, su kuriais konsultavosi, jį išgąsdino. Atėjo laikas užkirsti kelią tokiam gyvenimui, atsižadėti sekinančių jėgas išmonių. Kurį laiką jis gyveno ramiai; bet netrukus smegenėlės užsidegė, vėlei ėmė kviesti prie ginklų. Lygiai taip kaip paauglės, prasidėjus brendimo amžiui, trokšta neįprastų ar bjaurių valgių, ėmė svajoti apie ypatingą meilę, iškrypėliškus džiaugsmus ir metėsi prie jų; tai buvo pabaiga: jo pojūčiai, lyg viską išsėmę ir pasitenkinę, lyg sugniuždyti nuovargio, nugrimzdo į letargiją, ir bejėgystė jau buvo čia pat.
       Jis vėlei atsidūrė kelyje, išblaivėjęs, vienišas, apgailėtinai nusivaręs, melsdamas, kad viskas baigtųsi, bet per kūno bailumą nesiryždamas pasidaryti galo.
       Sustiprėjo jo ketinimai pasislėpti toli nuo pasaulio, užsidaryti kokioje nors priebėgoje, kur nepermaldaujamai griaudėjantis gyvenimo triukšmas būtų prislopintas, kaip dėl ligonių, kuriems gatvė išklojama šiaudais.
       Beje, atėjo laikas apsispręsti; apskaičiavęs, kas liko iš jo turto, jis neteko amo; kvailystėms ir išgertuvėms buvo iššvaistęs didžiąją palikimo dalį, o kita dalis, investuota į žemes, duodavo tik juokingai mažą pelną.
       Jis nusprendė parduoti Lurpo pilį, į kurią nebevažiuodavo ir kuri jam nepaliko jokio mielo prisiminimo, jokio apgailestavimo; taip pat atsikratė kitu savo turtu ir nusipirko valstybės obligacijų; taigi kasmet turėjo gauti po penkiasdešimt tūkstančių livrų pajamų, be to, pasiliko padorią sumelę, skirtą nusipirkti ir apstatyti nameliui, kur jis numatė skendėti visiškoje ramybėje.
       Jis išnaršė sostinės apylinkes ir rado vieną parduodamą lūšną Fontenė o Rozo pakraštyje, nuošalioje vietoje, be kaimynų, šalia forto: jo svajonė išsipildė; šiame krašte, beveik nenusiaubtame paryžiečių, jis neabejojo rasiąs saugų prieglobstį; šį jo įsitikinimą palaikė tai, kad čia buvo prastas susisiekimas, tik juokingas geležinkelis miesto pakraštyje ir nedideli tramvajai, išvykstantys ir važinėjantys kaip patinka. Galvodamas apie naują gyvenimą, kurį norėjo susikurti, jis tiesiog džiūgavo, nes matė save pasitraukusį jau pakankamai toli ant kranto, kad Paryžiaus banga jo nebepasiektų, ir vis dėlto pakankamai arti, kad toks sostinės artumas sustiprintų vienatvės trauką. Juk jei tik neturi galimybės patekti į kokią nors vietą, tave tučtuojau pat pagauna noras ten nukakti, todėl jis, nevisiškai užkirsdamas sau kelią, tikėjosi, kad jo neapsės joks troškimas grįžti į visuomenę, joks apgailestavimas.
       Jis nusiuntė mūrininkus į namą, kurį įsigijo, paskui staiga vieną dieną, niekam neprasitaręs apie savo planus, atsikratė savo senais baldais ir kitais daiktais, atleido tarnus ir dingo, nepalikęs namsargiui jokio adreso.

Į viršų

       I

       Praėjo daugiau kaip du mėnesiai, kol Dezesentas galėjo pasinerti į tylią ramybę Fontenė name; reikėjo nusipirkti įvairiausių dalykų, ir jam vis dar tekdavo vaikštinėti Paryžiuje, bastytis po miestą nuo vieno pakraščio ligi kito.
       Tačiau kokių tik paieškų jis nesigriebė, kokiems tik apmąstymams neatsidavė prieš patikėdamas savo būstą apmušėjams!
       Jis jau seniai nusimanė apie spalvų tikrumą ir apgaulingumą. Kitados, kai priiminėdavo savo namuose moteris, buvo sukūręs buduarą, kuriame tarp nedidelių baldų, išskaptuotų iš šviesaus japoniško kamparinio cinamono, po savotiška rausvo indiško satino padangte kūnas švelniai nusidažydavo nenatūralia šviesa, persijota per audeklo sietą.
       Tas kambarys, kur veidrodžiai atspindėdavo vienas kitą ir sienose kiek akys užmato driekėsi rausvų buduarų anfilados, buvo išgarsėjęs tarp merginų, kurios jausdavo malonumą panardindamos savo nuogybę į šiltą skaisčiai raudoną vonią, atsiduodančią baldų medienos skleidžiamu mėtų kvapu.
       Tačiau, netgi paliekant nuošaly naudą, teikiamą šios spalvotos šviesos – ji, atrodo, įliedavo naujo kraujo po oda, apvytusia ir susenusia dėl nuolat naudojamų švino baltalų ir piktnaudžiavimo nakties malonumais, – jis pats šioje saldų tingulį keliančioje aplinkoje mėgavosi ypatingais džiaugsmais, malonumais, kuriuos nepaprastai sustiprindavo ir savotiškai sužadindavo praėjusių bėdų, mirusių rūpesčių prisiminimai.
       Taigi iš neapykantos, iš paniekos savo vaikystei jis pakabino ant šio kambario lubų sidabrinės vielos narvelį, kuriame uždarytas svirplys svirpdavo kaip Lurpo pilies židinių pelenuose; klausantis to tiek kartų girdėto čirpimo, jam prieš akis iškildavo visi tie įtampos kupini ir nebylūs vakarai pas motiną, visas besikankinančios ir užslopintos jaunystės vienišumas, ir tada, sutirtėjus moteriai, kurią jis mašinaliai glamonėdavo, jos žodžiams arba juokui nutraukus regėjimą, jis staiga vėlei grįždavo tikrovėn, į buduarą, ant žemės, ir jo sieloje kildavo sąmyšis, poreikis atkeršyti už patirtą liūdesį, piktas įgeidis kokiomis nors begėdystėmis suteršti šeimos atminimą, pašėlęs troškimas šnopuoti ant pagalvių iš geismo, išlieti iki paskutinio lašo pačias audringiausias ir nuodingiausias kūniškas aistras.
       O kitais kartais, kai jį slėgdavo splinas, kai lietingomis rudens dienomis apsėsdavo pasibjaurėjimas gatve, savo namais, purvinu geltonu dangumi, pilkais it skalda debesimis, jis pasitraukdavo į šį kampą, lengvai įsupdavo narvelį ir žiūrėdavo, kaip jo sūpavimasis iki begalybės atsispindi veidrodžių žaisme, kol apkvaitusioms akims pasidingodavo, kad narvelis nejuda, tik visas buduaras linguoja ir sukasi užliedamas namą rausvu valsu.
       Paskui, tuo metu, kai Dezesentas manė turįs išsiskirti savo originalumu, jis sukūrė ir keistą prašmatnų interjerą, padalydamas svetainę į keletą nišų skirtingais apmušalais, – vos pastebima analogija, nežymi linksmų arba niūrių, švelnių arba šiurkščių spalvų darna turėjo sieti šias nišas su jo mėgstamų lotyniškų ir prancūziškų kūrinių dvasia. Taigi kai jis staiga užsigeisdavo skaityti kokią nors knygą, įsitaisydavo toje iš nišų, kurios dekoras jam atrodė labiausiai atitinkąs pačią to veikalo esmę.
       Negana to, jis buvo įsirengęs aukštą menę, skirtą savo tiekėjams priimti; jie įžengdavo, susėsdavo vieni šalia kitų bažnyčios stalėse, o jis pakildavo į sakyklą ir skaitydavo pamokslą apie dendizmą, melsdamas savo batsiuvių ir siuvėjų kuo rūpestingiausiai vadovautis jo brevėmis dėl sukirpimo, grasindamas jiems pinigine ekskomunika, jeigu jie raidė raidėn nesilaikys nurodymų, pateiktų jo pamokomuose laiškuose ir bulėse.
       Jis išgarsėjo kaip ekscentrikas ir įtvirtino šią reputaciją dėvėdamas balto aksomo eilutes, aukso siūlais išsiuvinėtas liemenes, vietoj kaklaraiščio į marškinių iškirptę įsikišdamas puokštelę Parmos našlaičių, kviesdamas literatus pietų, kurie paskui plačiai nuskambėdavo, – kartą, sekdamas vienu XVIII amžiaus pavyzdžiu, jis surengė gedulo pietus, norėdamas paminėti menkų menkiausią nesėkmę.
       Juodai aptrauktame valgomajame, atsiveriančiame į staiga persimainiusį namo sodą – jo alėjos buvo išbarstytos anglimis, baseinėlis apkraštuotas bazaltu ir pripiltas rašalo, o gėlynuose pristatyta kiparisų ir pušų, – pietūs buvo patiekti ant juodos staltiesės, papuoštos našlaičių ir žvaigždūnių pintinėmis, apšviestos kandeliabrais, kuriuose plaikstėsi žalios liepsnos, ir žvakidėmis, kuriose degė žvakės.
       Kol pasislėpęs orkestras grojo laidotuvių maršus, svečius aptarnavo nuogos negrės, avinčios batelius be užkulnių ir mūvinčios sidabrinio audinio kojines, tviskančias ašaromis.
       Iš lėkščių juodais apvadais buvo valgoma vėžlių sriuba, rusiška juoda duona, sunokusios turkiškos alyvuogės, juodieji ikrai, barzdočių ikrai, rūkytos Frankfurto dešrelės, laukiniai paukščiai su saldymedžio sulčių ir batų tepalo spalvos padažais, trumų nuovirai, kvapnūs šokoladiniai kremai, pudingai, nektarinai, uogienės su vynuogių sultimis, gervuogės ir trešnės; iš tamsių taurių buvo geriami Limanės ir Rusijono, Tenedo, Val de Penjaso ir Porto vynai; po kavos ir žalių riešutų antpilo skanaujamos giros ir įvairaus stiprumo porteriai.
       „Gedulingi pietūs, skirti trumpai mirusiam vyriškumui paminėti“, – parašė jis ant kvietimų, panašių į laiškus, pranešančius apie laidotuves.
       Tačiau šios ekstravagantiškos kvailystės, kuriomis jis kitados didžiavosi, nejučiomis nusibodo; dabar jis niekino save už tuos vaikiškus ir atgyvenusius pasirodymus, už tuos neįprastus drabužius, keistą būstų čiustijimą. Ir tiesiog svajojo įsirengti savo paties malonumui, o nebe kitų stulbinimui, patogius namus, bet vis dėlto savitai juos išdabinti, susikurti įdomią ir ramią aplinką, pritaikytą būsimos vienatvės poreikiams.
       Kai Fontenė namas buvo gatavas ir architekto sutvarkytas pagal jo pageidavimus ir planus, kai teliko duoti paskutinius nurodymus dėl apstatymo ir dekoravimo, jis vėlei praleido daug laiko žiūrinėdamas spalvų ir atspalvių gamą.
       Jis norėjo spalvų, kurių išraiškingumą sustiprintų dirbtinė lempų šviesa; jam netgi mažai tereiškė, kad dienos šviesoje jos būtų blausios arba rėžtų akį, mat jis gyveno tik naktį, manydamas, kad namie jaukiau, daugiau vienatvės ir kad protas tikrai užsidega ir atgyja tik tada, kai šalia tvyro tamsa; jis taip pat jautė nepaprastą malonumą būti plačiai apšviestame kambaryje, vieninteliame nemiegančiame ir gyvame tarp užtamsintų ir užmigusių namų, ir šis malonumas, ko gero, truputį dvelkė tuštybe, tuo ypatingu pasitenkinimu, kurį jaučia prie darbo užsisėdėję žmonės, kai pakėlę langų užuolaidas pamato, kad viskas aplink juos užgesę, viskas nebylu, viskas mirę.
       Jis iš lėto, vieną po kito, rinkosi tonus.
       Mėlyna spalva žvakių šviesoje įgauna apgaulingą žalsvą atspalvį; jeigu ji tamsi kaip kobaltas ir indigas, tampa juoda; jeigu ji šviesi, pereina į pilką spalvą; jeigu ji gryna ir švelni kaip turkis, pasidaro blausi ir ledinė.
       Taigi negalėjo būti nė kalbos, kad ji taptų dominuojančia kambario gaida, – ją nebent kaip pagalbinę buvo galima priderinti prie kitos spalvos.
       Antra vertus, geležies pilkuma dirbtinėje šviesoje pasidaro dar niūresnė ir slogesnė; perlų pilkuma praranda savo žydrį ir persimaino į purviną baltą spalvą; rudi atspalviai apsnūsta ir atšąla; o štai tamsiai žaliai spalvai, kaip ir imperatoriškajai arba mirtos žalumai, nutinka tas pats, kas ir sodriam mėliui, – ji susilieja su juodais tonais; taigi liko šviesesni žali atspalviai, tokie kaip povo, cinoberio ir kiniškojo lako, bet šviesa sunaikina jų mėlynumą ir belieka geltonis, o šis savo ruožtu išsaugo tik apgaulingą toną, nešvarų prieskonį.
       Nebuvo ko galvoti ir apie lašišų, kukurūzų ir rožių spalvas – jų moteriškumas prieštaravo mintims apie atsiskyrimą; galų pagalėj nebuvo ko mąstyti apie violetinius tonus, linkusius apsinuoginti; vakarais išnyra viena raudona spalva, ir dar kokia raudona! – klampi raudona, atgrasus bordo atspalvis; jam, beje, atrodė visai nenaudinga imti šią spalvą, nes į ją įmaišius šiek tiek santonino ji regisi violetinė, taigi tada apmušalų koloritas lengvai gali keistis nė pirštu jų nepalietus.
       Atmetus šias spalvas liko tiktai trys: raudona, oranžinė, geltona.
       Iš visų jis pirmenybę teikė oranžinei spalvai, savo paties pavyzdžiu patvirtindamas teoriją, kurią jis teigė esant beveik matematiškai tikslią: kad egzistuoja darna tarp tikrai meniškos prigimties individo juslingumo ir spalvos, kurią jo akys mato ypatingiau ir ryškiau negu kitas.
       Atmesdamas daugumą žmonių, kurių šiurkščios tinklainės neapčiuopia nei kiekvienai spalvai būdingos kadencijos, nei slaptingo žavesio, kurį kelia jų gesimas ir perėjimas iš vieno atspalvio į kitą; atmesdamas ir buržua akis, nejautrias stiprių virpančių spalvų prašmatnumui ir pergalei; palikdamas tik žmones itin jautriais vyzdžiais, išlavintais literatūros ir meno, jis buvo įsitikinęs, kad žvilgsnį to, kuris svajoja apie idealą, šaukiasi iliuzijų, siekia užmesti šydą ant meilės nakties, paprastai glosto mėlyna spalva ir išvestinės spalvos, tokios kaip šviesiai violetinė, alyvinė, perlų pilkuma, jei tik jos vis dėlto lieka minkštos ir neperžengia ribos, už kurios netektų savitumo ir virstų grynais violetiniais ar visiškai pilkais tonais.
       Ir, priešingai, žmonėms, kurie meilėje greiti ir šiurkštūs, gerai įsiganiusiems, augalotiems sangvinikams, tvirto sudėjimo patinams, kurie, niekindami įžangas ir nukrypimus į šalį, puola prie reikalo iškart pametę galvą, patinka ryškūs geltoni ir raudoni blyksniai, cinoberio ir chromo cimbolų trenksmai, juos apakinantys ir apsvaiginantys.
       Galų pagalėj nusilpę ir nervingi žmonės, kurių jutimai alksta aštresnių, rūkytų ir sūdytų valgių, pernelyg įdirginti ir geibūs žmonės beveik visi vertina tą erzinančią ir liguistą spalvą, traukiančią akis tariamu spindesiu ir aitriu karščiu, – oranžinę.
       Taigi Dezesento pasirinkimas negalėjo kelti nė menkiausios abejonės; tačiau vis dar buvo neginčijamų kliūčių. Raudona ir geltona spalvos nuo apšvietimo įgauna didingumo, o tą ne visada pasakysi apie sudėtinę jų spalvą – oranžinę, mat ji dažnai suliepsnoja ir virsta nasturtų raudoniu, ugnies raudoniu.
       Jis žvakių šviesoje ištyrinėjo visus jos atspalvius, rado vieną, kuris, kaip jam pasirodė, turėtų išlaikyti pusiausvyrą ir atitikti jo keliamus reikalavimus; taip iš anksto pasiruošęs, jis pasistengė kiek įmanoma nenaudoti, bent jau savo kabinetui, Rytų audinių ir kilimų, kurie nuo to laiko, kai praturtėję pirkliai su nuolaida ėmė pirkti juos madingų prekių parduotuvėse, tapo tokie įprasti ir nusibodę.
       Galop jis nusprendė savo sienas aptraukti kaip knygas rauplėtu marokenu, Keiptauno oda, nugludinta sunkiomis plieno plokštėmis po galingu presu.
       Apmušus sienas jis liepė išdažyti apvadus ir aukštas grindjuostes tamsia indigo spalva, blizgančia indigo spalva, panašia į tą, kokia karietininkai dažo karietų kėbulus, o lubose suapvalintais kampais, taip pat išmuštose marokenu, vėrėsi lyg koks milžiniškas stoglangis, aptaisytas oranžine oda, karališko mėlynumo šilko dangaus skliautas, kurio vidury išskleistais sparnais kilo sidabriniai serafai: juos kitados senovinei kapai buvo išsiuvinėjusi Kelno audėjų bendrija.
       Kai darbai buvo padaryti, vakare viskas įgavo dermę, sušvelnėjo, įsitvirtino: paneliai sustingdė savo ryškų mėlį, tarytum sušildytą oranžinės spalvos, o ji irgi išsilaikė neiškreipta, tik sustiprinta ir savotiškai uždegta paveikaus mėlynų tonų dvelksmo.
       Dėl baldų Dezesentui nereikėjo ilgai sukti galvos, nes vienintelė šio kambario prabanga turėjo būti knygos ir retos gėlės; pasilikęs galimybę vėliau keliais piešiniais ar paveikslais išpuošti nuogas pertvaras, jis viso labo įtaisė ant didžiosios dalies sienų juodmedžio lentynas ir knygų spintas, nuklojo parketą laukinių žvėrių odomis ir poliarinių lapių kailiais, pastatė šalia sunkaus XV amžiaus pinigų keitėjo stalo gilius fotelius su ausimis ir kaltinės geležies pultą – vieną iš senų bažnytinių pultų, ant kurių diakonas kadaise dėdavo antifonalą; dabar ant jo gulėjo sunkus foliantas – vienas iš Du Kanžo „Glossarium mediae et infimae latinitatis“⁷ tomų.
       Langai, kurių stiklai, dekoruoti įskilimais, melsvi, nusėti butelių dugnais su aukso taškeliais nubertomis išgaubomis, trukdė matyti gamtovaizdį ir praleido tiktai netikrą šviesą, dar pasidabino užuolaidomis, pasiūtomis iš senų stulų, kurių blausus, tarytum aprūkytas auksas geso ant beveik negyvos rusvos spalvos pagrindo.
       Negana to, ant židinio, kurio apdangalas taip pat buvo sukirptas iš prabangaus Florencijos dalmatikos audinio, tarp dviejų bizantinio stiliaus paauksuoto vario monstrancijų, atkeliavusių iš Bjevro, iš seno Abė o Bua vienuolyno, stovėjo trys nuostabaus bažnyčios kanono lentelės, išdailintos, panašios į nėrinį, o po jų rėmo stiklu gulėjo perrašyti ant tikro veleno puikiomis mišiolo raidėmis su spindinčiomis iliuminacijomis trys Bodlero kūriniai: dešinėje ir kairėje – sonetai „Mylimųjų mirtis“ ir „Priešas“, o viduryje – eilėraštis proza, pavadintas „Bet kur už šio pasaulio ribų“ („Any where out of the world“).

Į viršų

       II

       Išpardavęs savo turtą, Dezesentas pasiliko du senus tarnus, slaugiusius jo motiną, o paskui ėjusius valdytojų ir kartu sargų pareigas Lurpo pilyje, kuri iki atidavimo parduoti iš varžytynių buvo negyvenama ir tuščia.
       Jis atsikvietė į Fontenė šią porą, pripratusią prie slaugytojų darbo, reikalaujančio reguliariai, valanda po valandos, girdyti ligonį mikstūra ir vaistažolių arbata, ir prie griežtos tylos, kokios laikosi vienuoliai, nepalaikantys ryšio su išoriniu pasauliu, užsisklendę kambariuose su uždarytais langais ir durimis.
       Vyro prievolė buvo valyti kambarius ir nupirkti maisto, žmonos – virti valgyti. Jis jiems užleido antrą namo aukštą, liepė nešioti storo veltinio šlepetes, pasirūpino įtaisyti dvigubas duris ir gerai jas sutepti, be to, iškloti grindis minkštais kilimais, kad niekada viršum savo galvos negirdėtų jų žingsnių.
       Jis susitarė su jais dėl skambučių kalbos, nustatė varpelio skambčiojimų reikšmę pagal jų skaičių, trumpumą, ilgumą; parodė ant savo rašomojo stalo vietą, kur jie turėjo kas mėnesį jam miegant padėti sąskaitų knygą; žodžiu, susitvarkė taip, kad nereikėtų dažnai nei su jais kalbėtis, nei jų matyti.
       Tačiau kadangi moteriai kartais tekdavo eiti palei namą iki pastogės, kur buvo sukrautos malkos, jis norėjo, kad jos šešėlis, praslenkantis pro jo langus, nekeltų priešiškumo jausmo, ir pasiūdino jai apdarą iš flamandiško fajaus su balta kepuraite ir žemai ant akių užleistu plačiu juodu gobtuvu, kokius Gente dar nešioja beginės⁸. Šio galvos apdangalo šešėlis, šmėžuojantis pro jį prieblandoje, sužadindavo jam vienuolyno įspūdį, primindavo tuos tylius dievobaimingus kaimus, tuos mirusius kvartalus, paslėptus ir palaidotus veiklaus ir gyvo miesto kampe.
       Be to, jis nustatė nekintamas valgymo valandas; jo valgis, beje, buvo labai paprastas ir labai kuklus, nes sutrikęs skrandis nebevirškino įvairių ar sunkių patiekalų.
       Penktą valandą, žiemą jau sutemus, jis suvalgydavo lengvus pusryčius: du minkštai virtus kiaušinius, skrebučių ir arbatos; paskui, apie vienuoliktą valandą, pietaudavo; per naktį gerdavo kavos, kartais arbatos ir vyno; apie penktą ryto, prieš eidamas miegoti, truputį užkąsdavo.
       Kiekvieno metų laiko pradžioje nustatęs nuolatinę valgymo tvarką ir sudaręs valgiaraštį, jis valgydavo ant stalo vidury mažo kambario, kurį nuo darbo kabineto skyrė išmuštas, aklinai uždaras koridorius, neleidžiantis prasiskverbti nei kvapui, nei triukšmui nė į vieną iš dviejų jo jungiamų kambarių.
       Valgomasis buvo panašus į laivo kajutę savo skliautuotomis lubomis su sijų puslankiais, pelkinių pušų pertvaromis ir grindimis, mažu langeliu medyje, nelyginant apskritas iliuminatorius laivo borte.
       Kaip japoniškos dėžutės, susidedančios vienos į kitas, šis kambarėlis buvo įterptas į didesnį kambarį – tikrąjį architekto pastatytą valgomąjį.
       Šiame buvo išpjauti du langai: vienas dabar buvo nematomas, paslėptas pertvaros, kurią panorėjus atitraukdavo spyruoklė, kad įeitų gryno oro: pro šią angą oras galėjo cirkuliuoti aplink pelkinių pušų dėžutę ir į ją prasiskverbti; kitas matomas, nes buvo įtaisytas tiesiai prieš iliuminatorių, iškirstą medyje, bet užtvertą; mat visą erdvę tarp šio iliuminatoriaus ir tikro lango, atsiveriančio tikroje sienoje, užėmė didžiulis akvariumas. Taigi šviesa kajutę apšviesdavo tik perėjusi langą, kurio stiklai buvo pakeisti veidrodžiu be amalgamos, vandenį ir borte įtvirtintą langelį.
       Tą valandėlę, kai ant stalo garuodavo samovaras, o rudens saulė jau būdavo prie pat laidos, akvariume išaušdavo stikliškas, blausus rytas, ir paraudęs vanduo paberdavo ant šviesių pertvarų liepsningus žaros atšvaitus.
       Kartais popiete, jeigu taip atsitikdavo, kad Dezesentas jau būdavo atsibudęs ir atsikėlęs, jis imdavo žaisti žarnomis ir vamzdžiais, pro kuriuos iš akvariumo ištekėdavo nešvarus vanduo ir vėl pritekėdavo švaraus vandens, ir įlašindavo kelis lašus spalvotų esencijų, leisdamas sau pagal pageidavimą pasigrožėti žaliais arba druskingo vandens, opalo ar sidabro atspalviais, kuriais nusidažo tikros upės, veikiamos dangaus spalvos, didesnio ar mažesnio saulės karščio, ryškių ar neryškių lietų pranašaujančių ženklų, trumpai tariant, veikiamos metų laiko ir oro.
       Tada jis įsivaizduodavo esąs apatiniame brigo tarpdenyje ir smalsiai žiūrėdavo į sumontuotas kaip laikrodžiai nuostabias mechanines žuvis, kurios praplaukdavo pro borto langelį ir įstrigdavo dirbtinėse žolėse; arba, kvėpdamas deguto kvapą, kurio būdavo prileidžiama į kambarį prieš jam įeinant, žiūrinėdavo ant sienų iškabintus spalvotus raižinius, vaizduojančius – kaip Lloyd ir keleivinių laivų bendrovių agentūrose – garlaivius, plaukiančius į Valparaisą ir La Platą, arba įrėmintas lenteles, kuriose buvo surašyti Royal Mail Steam Packet linijos, Lopez ir Valéry bendrovių maršrutai, Atlanto vandenyno pašto laivų paslaugos ir įplaukimo uostai.
       Paskui, pavargęs nuo tvarkaraščių tyrinėjimo, jis pailsindavo žvilgsnį apžiūrėdamas chronometrus ir busoles, sekstantus ir kompasus, žiūronus ir žemėlapius, išmėtytus ant stalo, viršum kurio stovėjo vienintelė knyga, įrišta į ruonio odą, – „Artūro Gordono Pimo nuotykiai“⁹, tam tyčia atspausdinti jam ant grynos celiuliozės veržė~ popieriaus, atrinkto lapas po lapo su žuvėdros vandenženkliu.
       Galop jis atkreipdavo dėmesį į meškeres, ąžuolų žieve nudažytus tinklus, ritinius rusvų burių, juodai nudažytą mažutį kamštinį inkarą, suverstus į krūvą šalia durų, kurios vedė į virtuvę išmuštu koridoriumi, sugeriančiu, kaip ir koridorius tarp valgomojo ir darbo kabineto, visus kvapus ir visus garsus.
       Šitaip, neišeidamas iš namų, Dezesentas greitai, beveik akimirksniu, gaudavo įspūdžių, kokie patiriami ilgoje kelionėje, ir tą keliavimo malonumą, kuris išgyvenamas tik prisiminimuose ir beveik niekados dabartyje, tuo metu, kai keliaujama, jis laisvai, nekentėdamas nuovargio ir nepatogumų, visa krūtine gerdavo toje kajutėje, kurios apgalvota netvarka ir laikino būsto vaizdas visai atitiko jo trumpus apsilankymus čia, ribotą valgymo laiką ir buvo visiška priešingybė darbo kabinetui – galutinai apstatytam, tvarkingam, nepriekaištingam kambariui, įrengtam taip, kad čia būtų galima gyventi tikrą užkietėjusio namisėdos gyvenimą.
       Keliauti, beje, jis nematė jokio reikalo, nes jam atrodė, kad vaizduotė gali lengvai pakeisti banalią daiktų tikrovę. Jis manė, kad įmanoma patenkinti net troškimus, kurie įprastame gyvenime laikomi sunkiausiai įgyvendinamais, ir kad tam tereikia mažutės apgaulės: pakeisti trokštamą objektą apytikriu padirbiniu. Juk akivaizdu, kad šiandien restoranuose, garsėjančiuose puikiais vyno rūsiais, kiekvienas gurmanas skonėjasi rinktiniais vynais, pagamintais iš birzgalų, perdirbtų pono Pastero metodu. Šie netikri vynai būna tokio paties aromato, tokios pačios spalvos, tokio paties bukieto kaip ir tikrieji, tad ragaudamas šiuos sugadintus ir suklastotus gėralus patiri visiškai tokį patį malonumą, kokiu mėgautumeis gerdamas natūralų ir gryną vyną, bet tokio nerastum nė už aukso kainą.
       Nėra abejonės, kad perkeliant šią apgaulingą gudrybę, šį apsukrų melą į intelekto pasaulį galima taip pat lengvai kaip materialiame pasaulyje smagintis chimeriškais džiaugsmais, kiekviena smulkmena panašiais į tikrus; pavyzdžiui, nėra abejonės, kad galima sėdint prie židinio atsidėti ilgiems pasaulio tyrinėjimams, prireikus padedant įnoringam arba lėtam protui įtaigiu veikalu, pasakojančiu apie tolimas keliones; be to, nėra abejonės, kad – neišvykus iš Paryžiaus – galima susidaryti palaimingą jūros maudynių įspūdį; tiesiog užtektų nukakti į Vižjė maudyklą, įrengtą laive Senos vidury.
       Čia paprašęs pasūdyti savo vonios vandenį ir įmaišyti į jį pagal farmakopėjos nurodymus natrio sulfato, magnio chlorato ir kalkių; ištraukęs iš dėžutės, tvirtai uždarytos varžto žingsniu, kamuolį virvelių arba mažutėlytį galą lyno, kurio ėjai tam tyčia nusipirkti į vieną iš tų didelių virvių parduotuvių, kurių erdvūs sandėliai ir rūsiai dvelkia jūros ir uosto kvapais; uosdamas šiuos kvapus, kuriuos dar turi būti išlaikę ta virvelė ar lyno galas; žiūrėdamas į detalią kazino nuotrauką ir su užsidegimu skaitydamas Žoano¹⁰ vadovą, aprašantį paplūdimio, kur norėtum būti, grožybes; galop leisdamas save liūliuoti bangoms, kurias vonioje sukelia pro pat maudyklų pontoną praplaukiančių turistinių laivų kilvateriai; galų pagalėj klausydamasis, kaip dejuoja įsiveržęs po tilto arkomis vėjas ir dusliai gaudžia omnibusai, riedantys viršum tavęs už poros žingsnių, Karališkuoju tiltu, patirsi nepaneigiamą, primygtinę, tikrų tikriausią jūros iliuziją.
       Viską lemia mokėjimas įsijausti, mokėjimas sutelkti mintis į vieną dalyką, mokėjimas pakankamai atsiriboti nuo aplinkos, kad sukeltum haliucinaciją ir galėtum pakeisti tikrovę svajone apie tikrovę.
       Beje, tikrovės imitacija atrodė Dezesentui esąs išskirtinis žmogaus genialumo požymis.
       Gamta, kaip jis sakydavo, atgyveno; grasiu savo gamtovaizdžių ir klimato vienodumu ji galutinai išvedė iš kantrybės dėmesingus rafinuoto skonio žmones. Iš esmės kokia ji paviršutiniška – lyg specialistas, užsisklendęs savo srityje, kokia ji vargana – lyg smulkus krautuvininkas, laikąs vienos rūšies prekes ir neįsileidžiąs jokių kitų. Kokia nyki pievų ir medžių parduotuvė, kokia įprasta kalnų ir jūrų agentūra!
       Be to, joks garsus gamtos išradimas nėra toks įmantrus ar toks didingas, kad jo negebėtų sukurti žmogus genijus; nėra jokio Fontenblo miško, jokios mėnesienos, kurių neatkurtų dekoracijos, užlietos elektros šviesos pluoštais; jokio krioklio, kurio hidraulinė mašina negebėtų imituoti taip, kad mus suklaidintų; jokios uolos, į kurią panašios nebūtų galima nulipdyti iš papjė mašė; jokios gėlės, kuriai neprilygtų taftos gėlės, visai kaip tikros, ir dailių apmušalų raštai!
       Geraširdiškas tikrų menininkų žavėjimas ta amžina niektauza jau neabejotinai nublanko, ir atėjo laikas, kai kalbama apie jos pakeitimą, kiek tai bus įmanoma, dirbtiniu pasauliu.
       Be to, jeigu iš jos kūrinių išskirsime tą, kuris laikomas pačiu ypatingiausiu, tą, kurio grožis, visų nuomone, yra pats savičiausias ir tobuliausias, – moterį; tai argi vyras savo ruožtu pats vienas nėra sukūręs dirbtinės gyvos būtybės, kuri plastiniu grožiu jai prilygsta ar net ją pranoksta? Ar čia, žemėje, yra kokia būtybė, pradėta sueities džiaugsmuose ir gimdymo skausmuose, kurios modelis, kurios tipiškas pavyzdys būtų labiau akinantis ir nuostabesnis už dviejų garvežių, pritaikytų Šiaurės geležinkelio linijai, modelį.
       Viena garvežė – tai Crampton¹¹, žavinga, aukšta ir liekna šaižaus balso blondinė, įkalinta blizgančiame vario korsete, ilgo lankstaus ir stamantraus katės kūno, prašmatni paauksuota blondinė, kurios nepaprastas grakštumas kelia baimę, kai ji, įtempusi plieno raumenis, prakaitui varvant nuo šiltų šonų, pajudina iš vietos didžiulę savo siauro rato rožę ir kaip pašėlusi veržiasi pirmyn priekyje greitųjų traukinių ir ekspresų!
       Kita – Engerth¹², galinga niūri brunetė, dusliai ir kimiai aikčiojanti, kresnomis strėnomis, suspaustomis ketaus šarvuose, baisingas žvėris ištaršytais juodų dūmų karčiais, su šešiais sukabintais žemais ratais; kokia tai triuškinanti galybė, kai ji, drebindama žemę, iš paskutiniųjų lėtai traukia sunkią prekinių vagonų uodegą!
       Tarp gležnų gražuolių blondinių ir didingų gražuolių brunečių iš tikrųjų nėra tokio lengvo grakštumo ir gąsdinančios jėgos pavyzdžių; nesuklysi pasakęs: žmogus pagal savo galimybes sukūrė ne blogiau kaip Dievas, kurį jis tiki.
       Tokios mintys kildavo Dezesentui, kai vėjelis ligi jo atnešdavo vaikiško traukinuko, lakstančio tarp Paryžiaus ir So, švilpesį; jo namas stovėjo maždaug už dvidešimties minučių kelio nuo Fontenė stoties, bet kadangi buvo ant aukštumos ir nuošalyje, jo nepasiekdavo klegesys, keliamas bjaurių minių, kurias sekmadienį neišvengiamai sutraukia stoties apylinkės.
       Patį kaimą jis pažinojo menkai. Vieną naktį pro langą žiūrėjo į tylų peizažą, besidriekiantį žemyn ligi kalvos, kurios viršūnėje stūkso Verjerų miško baterijos.
       Tamsoje po kairei ir po dešinei viena ant kitos kūpsojo neaiškios masės, o viršum jų toliese kilo kitos baterijos ir kiti fortai, kurių aukšti pylimai, nušviesti mėnesienos, atrodė lyg sidabriniu guašu nutapyti tamsiame danguj.
       Susiaurinta nuo kalvų krintančio šešėlio, lyguma viduryje regėjosi nupudruota krakmolu ir nutepta baltu koldkremu¹³; šiltas vėjas kedeno bespalves žoles ir nešė aštrius prieskonių kvapus, o medžiai, mėnulio išteplioti kreida, susitaršiusia blyškia lapija atrodė dvigubų kamienų, nes šių šešėliai juodais dryžiais krito ant gipsinės žemės, kur nelyginant lėkščių šukės blizgėjo akmenėliai.
       Dėl tokio makiažo ir dirbtinės išvaizdos tas gamtovaizdis Dezesentui visai patiko; tačiau nuo tos popietės, kai Fontenė kaimelyje ieškojo namo, jis niekados dieną nebuvo vaikščiojęs šio krašto keliais; jo žaluma, beje, jam nežadino jokio susidomėjimo, nes neturėjo netgi to švelnaus ir gailaus žavesio, kurį skleidžia graudulį keliantys liguisti augalėliai, vargais negalais prasikalę priemiesčiuose tarp buvusių miesto sienų griuvėsių. Be to, tą dieną kaime jis matė pilvotų buržua su žandenomis ir uniformuotų ūsuotų vyrų, kurie it Švenčiausiąjį Sakramentą laikė aukštai iškėlę valdžios pareigūnų ir kariškių galvas; po šito susitikimo jis ėmė dar labiau bjaurėtis žmogaus veidu.
       Paskutiniais gyvenimo Paryžiuje mėnesiais, kai jis, viską metęs, pakirstas hipochondrijos, prislėgtas splino, pasidarė tokių jautrių nervų, kad kokio nemalonaus daikto ar būtybės vaizdas, giliai įsirėžęs smegenyse, bent kiek išsitrindavo tik po kelių dienų, viena didžiausių kankynių jam buvo gatvėje prisiliesti prie žmogaus.
       Kas be ko, jis kentėdavo ir regėdamas kai kurias fizionomijas, kone įžeidimu laikydavo kai kurių veidų saldžias ar rūgščias minas, jausdavo norą trenkti antausį ponui, kuris vaikštinėdavo užmerkęs akis it koks mokslinčius, ar kitam, kuris sūpuodavo nuo kojos ant kojos šypsodamasis savo atvaizdui vitrinose; ar galop tam, kurio galvoje, regis, virte virdavo mintys, kai jis surauktais antakiais rydavo sumuštinius ir laikraščio įvairenybių skyrelį.
       Jusdamas, kaip įsisenėjusi kvailybė, kaip išsikerojęs pasišlykštėjimas jo idėjomis, kaip įsišaknijusi panieka literatūrai, menui, visam tam, ką jis garbino, šiose ribotose prekijų smegenyse, prekijų, kuriems rūpėjo tiktai suktybės ir pinigai ir kuriems buvo prieinama vien tik niekinga vidutinių protų pramoga – politika, Dezesentas grįždavo namo nesitverdamas pykčiu ir užsirakindavo su savo knygomis.
       Jis lyg kokios kruvinos nekentė naujosios kartos, tų baisių prasčiokų, kurie jaučia poreikį garsiai kalbėti ir juoktis restoranuose ir kavinėse, neatsiprašinėdami stumdo tave ant šaligatvių ir net nepasako „dovanokit“, net nelinkteli įstūmę tau tarp kojų vaiko vežimėlio ratų.

Į viršų

       III

       Vieną pavakarę prie Fontenė namo sustojo ekipažas. Kadangi Dezesentas nepriiminėjo svečių ir netgi paštininkas neužsukdavo į šias negyvenamas vietas, nes jam čia nereikėdavo pristatyti jokio laikraščio, jokio žurnalo, jokių laiškų, tarnai sudvejojo svarstydami, ar atidaryti duris; paskui, kai varpelis ėmė skardėti ir daužytis į sieną kaip pašėlęs, jie ryžosi pažvelgti pro duryse įtaisytą akutę ir pamatė poną, kurio visa krūtinė nuo apykaklės iki pilvo buvo pridengta didžiuliu auksiniu skydu.
       Jie apie tai pranešė tuo metu pusryčiaujančiam šeimininkui.
       – Puiku, įleiskit, – tarė jis, mat prisiminė kadaise davęs savo adresą juvelyrui, kad tas pristatytų užsakytas prekes.
       Ponas įėjęs pasisveikino ir padėjo savo skydą valgomajame ant pušinio parketo; skydas kilstelėtas sutvisko ir iš po jo išlindo ranguota vėžlio galva, bet staiga išsigandusi vėlei palindo po šarvu.
       Šito vėžlio Dezesentas užsigeidė prieš išvažiuodamas iš Paryžiaus. Vieną dieną, žiūrėdamas į mirguliuojantį Rytų kilimą, stebėdamas sidabrišką tviskesį geltonos ir slyvų atspalvio violetinės vilnos dugne, jis pagalvojo: jeigu padėtum ant kilimo kokį tamsų judantį padarą, gyvos jo spalvos atrodytų dar ryškesnės.
       Apsėstas šios minties, jis patraukė gatvėmis kur akys veda, atsidūrė šalia Karališkųjų rūmų ir čia, prie Chevet parduotuvės¹⁴ vitrinos, pliaukštelėjo sau per kaktą: už stiklo vandenyje plaukiojo milžiniškas vėžlys. Dezesentas jį nusipirko; paskui, paleidęs ant kilimo, atsisėdo priešais ir ilgai primerkęs akis jį stebėjo.
       Tamsus vėžlio skydo rudumas, akį rėžiantis sienos¹⁵ atspalvis neginčijamai tik teršė mirguliuojančias kilimo spalvas, užuot jas išryškinęs; pirma tviskėte tviskėjęs sidabras dabar žybčiojo vos ne vos, užšliauždamas šaltais cinko tonais ant kieto ir blausaus šarvo kraštų.
       Dezesentas graužė nagus sukdamas galvą, kaip rasti dermę šioje nelygioje santuokoje, kaip užkirsti kelią ryžtingoms spalvų skyryboms; galop jis suvokė, kad ankstesnė jo idėja – noras pakurstyti audinio liepsnas kaip atsvarą uždėjus ant jo tamsų daiktą – buvo klaidinga; apskritai šitas kilimas dar per daug krito į akis, buvo per daug veržlus, per daug naujas. Spalvos dar nebuvo spėjusios apsiblausti ir apiblukti; reikėjo imtis visai priešingo veiksmo: sušvelninti tonus, prigesinti juos kokio nors žėrinčio, viską aplinkui užgožiančio daikto kontrastu – nutvieksti auksu blyškų sidabrą. Taip iškeltą klausimą išspręsti buvo lengviau. Taigi Dezesentas nusprendė paauksinti vėžlio šarvą.
       Parneštas iš meistro, kuris jam laikinai buvo suteikęs pastogę, gyvūnas suspindo kaip saulė ir nušvietė kilimą – užgožtos šio spalvos išblanko – žaižaruodamas nelyginant vestgotų skydas, padengtas žvynais pagal barbarų skonį.
       Iš pradžių Dezesentas buvo sužavėtas tokiu efektu; paskui jam pasirodė, kad šis gigantiškas papuošalas dar tik pradėtas kurti, kad jis bus iš tikrųjų gatavas tik tada, kai bus inkrustuotas retais akmenimis.
       Jis išsirinko iš japoniškos kolekcijos vieną piešinį, vaizduojantį tvaną žiedų, kekėmis sprogstančių ant plonos šakelės, nunešė jį juvelyrui, nubrėžė liniją, aprėmindamas šią puokštę ovaliniais rėmeliais, ir apstulbusiam meistrui paaiškino, kad lapai ir kiekvieno žiedo vainiklapiai turi būti padaryti iš brangakmenių ir įtaisyti į gyvūno šarvą.
       Akmenims parinkti reikėjo laiko; deimantas tapo ypač įprastas nuo tada, kai visi prekybininkai mūvi jį ant mažojo pirštelio; Rytų smaragdai ir rubinai dar tiek nepraradę savo vertės, pliska kaip skaisčios liepsnos, bet pernelyg panašūs į žalias ir raudonas akis tų omnibusų, kuriems palei smilkinius šviečia šių dviejų spalvų žibintai; topazai, taurinti ar paprasti, – tai pigūs akmenys, branginami smulkiosios buržuazijos, kuri mėgsta laikyti brangenybių dėžutes įstiklintoje spintoje; kita vertus, nors Bažnyčios pastangomis ametistas tebėra dvasininkijos akmuo, riebališko blizgesio ir solidus, šitą akmenį taip pat suteršė raudonos it kraujas mėsininkų žmonų ausys ir stori lyg dešrelės pirštai – mat jos geidžia už menką kainą puoštis tikromis ir sunkiomis brangenybėmis; iš šių akmenų vien tik safyro spindesio neužgesino pramonininkų ir piniguočių bukagalviškumas. Jo kibirkštys, traškančios skaidriame ir šaltame vandenyje, tarytum saugo nuo bet kokio purvo santūrų ir išdidų taurumą. Deja, uždegus šviesas vėsios jo liepsnos nebespragsi; mėlynas vanduo traukiasi gilyn, regis, užminga ir žybčiodamas pabunda tik auštant.
       Nė vienas šių brangakmenių netenkino Dezesento; jie, beje, buvo per daug sukultūrinti ir per daug pažįstami. Jis leido pro pirštus pačius nuostabiausius ir keisčiausius mineralus ir galop atrinko keletą tikrų ir dirbtinių akmenų, kurie, kartu sudėti, turėjo sukurti užburiamą ir jaudinamą dermę.
       Gėlių puokštę jis sudarė šitaip: lapai buvo aptaisyti ryškiais, grynai žaliais brangakmeniais: šparagų žalumo chrizoberilais; porų žalumo peridotais; alyvuogių žalumo olivinais; lapai kabėjo ant šakelių iš violetiškai raudono almandino ir uvarovito, mėtančių sauso spindesio švitulius, kaip kad statinėse blizga vynakmenio žėrutis.
       Žiedams, atskirtiems nuo stiebo, nutolusiems nuo puokštės koto, jis panaudojo melsvai peleninę spalvą, bet ryžtingai atmetė Rytų turkį, nes šiuo akmeniu puošiamos sagės bei žiedai ir jis kartu su banaliais perlais ir bjauriais koralais teikia džiaugsmo prastuomenei; pasirinko išimtinai Vakarų turkius, kurie, tiesą sakant, tėra suakmenėjęs dramblio kaulas, prisisunkęs varingų medžiagų, ir kurių žalsvas mėlynumas yra aprūkęs, neperregimas, sieros atspalvio, nelyginant tulžies nugeltintas.
       Kai tai buvo padaryta, jis jau galėjo išsiskleidusių žiedų vainiklapius puokštės viduryje, žiedų, esančių greta vienas kito, arčiausiai prie kamieno, aptaisyti perregimais mineralais, kurie skleidė liguistą stiklišką spindesį, mėtė karštligiškus skvarbius blyksnius.
       O sukūrė jis juos vien tiktai iš ceiloniškų katės akių, cimofanų ir safyrinų.
       Mat šie trys akmenys svaidė paslaptingus ir ydingus žybsnius, skausmingai išsiveržusius iš ledinių drumsto vandens gelmių.
       Žalsvai pilka katės akis, išvagota koncentriškomis gyslomis, kurios, regis, judėjo ir kas akimirką keitė savo vietą, nelygu apšvietimas.
       Cimofanas su žydrais raibuliais, bėgančiais ant viduje siūbuojančio pieniško atspalvio.
       Safyrinas, įžiebiantis melsvus fosforinius žiburius prislopinto šokoladinio rudumo dugne.
       Juvelyras žymėjosi, kuriose vietose turi būti inkrustuoti akmenys. „O skydo kraštas?“ – paklausė jis Dezesento.
       Šis iš pradžių pagalvojo apie keletą opalų ir hidrofanų; tačiau šie akmenys, įdomūs savo spalvų nepastovumu, liepsnų dvejonėmis, yra pernelyg nepaklusnūs ir nepatikimi; opalas jautrus tarytum koks reumatikas; jo spindulių žaismas kinta priklausomai nuo drėgmės, šilumos arba šalčio; o hidrofanas dega tik vandenyje ir pilkos jo žarijos įsiliepsnoja tik sudrėkintos.
       Galų pagalėj jis nusprendė pasirinkti tokius mineralus, kad jų atšvaitai kaitaliotųsi; raudonmedžio spalvos Kompostelos hiacintą; melsvai žalią akvamariną; acto rausvumo špinelį; blyškų, melsvai pilkšvą Siodermanlando¹⁶ rubiną. Silpno jų spalvų mirguliavimo ganėjo šarvo tamsai nušviesti, bet juos užgoždavo žydintys brangakmeniai, kuriuos jie supo plona neryškių švieselių girlianda.
       Dabar Dezesentas žiūrėjo į susigūžusį valgomojo kampe vėžlį, švytintį prieblandoje.
       Jis pasijuto visiškai laimingas; jo akys svaigo nuo liepsnojančių vainikėlių spindesio aukso dugne; paskui – tai nebuvo jam būdinga – sukilo apetitas, ir jis mirkė nuostabiu sviestu pateptus skrebučius puodelyje arbatos – nepriekaištingame geltonųjų arbatų Sia Fajun, Mojutan ir Chanski mišinyje, kurį iš Kinijos ir Rusijos buvo atvežę ypatingi karavanai.
       Jis gurkšnojo šį kvapnų gėrimą iš kiniško porceliano puodukų, vadinamų kiaušinių lukštais, mat tokie jie buvo lengvučiai ir permatomi. Lygiai taip, kaip pripažino tik šiuos žavius puodukus, jis valgydavo vien tikro paauksuoto sidabro įrankiais, kurių auksas buvo truputį apsitrynęs, tiek, kad iš po nuzulinto sluoksnio mažumytį šviestų sidabras ir įrankiai įgautų senovinio jau visai išsekusios, merdinčios spalvos minkštumo.
       Išgėręs paskutinį gurkšnį, Dezesentas grįžo į savo kabinetą ir liepė tarnui atnešti vėžlį, kuris užsispyręs nejudėjo iš vietos.
       Snigo. Lempų šviesoje už melsvo langų stiklo augo ledo žolės, o langų kvadratuose aukso kruopelėmis nubertuose butelių dugnuose žėrėjo šerkšnas, panašus į aptirpusį cukrų.
       Sutemose skęstantį apmirusį namelį gaubė gūdi tyla.
       Dezesentas nugrimzdo į svajones; kambarį užliejo nuo malkų prikrauto židinio sklindančios karštos bangos; jis pravėrė langą.
       Nelyginant aukšta uždanga priešais jį iškilo baltai nutaškuotas juodas dangus, atvirkščias šermuonėlis.
       Atūžė ledinis vėjas, smarkiau papustė sniegą, sukeitė spalvas.
       Heraldinė dangaus uždanga apsisuko, virto tikru šermuonėliu, baltu ir išmargintu juodai nakties taškelių, išsibarsčiusių tarp snaigių.
       Dezesentas uždarė langą; nuo tokio staigaus perėjimo iš karščio į šaltą viduržiemio orą jį nupurtė šiurpas; jis susigūžė prie židinio ir jam atėjo mintis išgerti kokio nors spiritinio gėrimo, kad sušiltų.
       Jis nuėjo į valgomąjį, kur vienoje iš pertvarų buvo įrengta spinta, o joje ant mažyčių santalo medžio stovų buvo išrikiuotos kelios statinaitės su sidabriniais čiaupais papilvėje.
       Šitą statinaičių su stipriaisiais gėrimais rinkinį jis vadino savo lūpiniais vargonais.
       Traukle buvo galima sujungti visus čiaupus ir paleisti juos vienu judesiu, taigi, įtaisius tokį aparatą, tereikėdavo paspausti medinėje pertvaroje paslėptą mygtuką, ir visi čiaupai, atsukti vienu metu, pripildydavo gėrimo po jais pastatytas nematomas stiklinaites.
       Tada, būdavo, vargonai atgyja. Išlenda stalčiukai su užrašais „fleita, ragas, čelesta“, pasiruošę darbui. Dezesentas išgeria čia vieną, čia kitą lašą, groja vidinę simfoniją, ir jam pavyksta ryklėje patirti tokius pat pojūčius, kokius muzika lieja ausin.
       Beje, kiekvienas gėrimas, jo galva, savo skoniu atitiko kokio nors instrumento skambesį. Sausas kiuraso, pavyzdžiui, – sausoką aksominę klarneto giesmę; kmyninė – skardų nosinį obojaus tembrą; mėtinis ir anyžinis likeriai – fleitos garsą, saldų ir kartu aštrų, spigų ir kartu švelnų; o kad susidarytų visas orkestras, vyšninė aidi pašėlusiai kaip trimitas; džinas ir viskis uždega gomurį veriamais kornetų ir trombonų proveržiais, vynuogių išspaudų degtinė trankosi kurtinamais tūbų griausmais, o cimbolų ir būgnų perkūnas dunda, kai Chijo rakija ir mastika¹⁷ iš visų jėgų tratina burnos odą!
       Jis manė, analogiją galima dar labiau išplėsti, kad po gomurio skliautu galėtų griežti styginių kvartetas: smuikas, atstojamas stiprios ir kokybiškos senos degtinės, aštrios ir kartu lengvos; tvirtesnis, kimesnis, duslesnis altas, imituojamas romo; šventagaršvių likeris – kaip širdį draskantis, pratisas, melancholiškas ir glosnus violončelės garsas; kontrabosas, sodrus, rimtas ir niūrus, nelyginant gryna sena karčioji trauktinė. O norint sudaryti kvintetą, netgi buvo galima pridėti penktą instrumentą – arfą, kurios sidabrinį gležną staccato visiškai atitiko virpantis kmynų trauktinės skonis.
       Panašumas tuo nesibaigė: stipriųjų gėrimų muzikoje būta ir dermių ryšio; taigi, jeigu paminėsime tik vieną gaidą, benediktinas, taip sakant, vaidina minoro vaidmenį stipriųjų gėrimų, prekybos partitūrose pažymėtų kaip žaliasis šartrezas, mažore.
       Pripažinęs šiuos principus, Dezesentas, darydamas bandymus kaip tikras mokslininkas, ėmė groti liežuviu tylias melodijas, įspūdingus nebylius laidotuvių maršus, pradėjo girdėti savo burnoje mėtinio likerio solo arba šventagaršvių likerio ir romo duetą.
       Jam netgi sekdavosi perkelti į savo gerklę tikrus muzikos kūrinius, žingsnis po žingsnio sekant kompozitoriumi, perteikiant jo mintis, efektus, niuansus panašiais stipriųjų gėrimų deriniais ar kontrastais, sumaišytais iš akies ar apskaičiuotais kokteiliais.
       Kartais jis pats kurdavo melodijas, atlikdavo pastorales maloniu juodųjų serbentų likeriu, nuo kurio jo gerklėje skambėdavo trelėmis išgražinta lakštingalos giesmė, ir švelniu šokoladiniu likeriu, kuris murkė tokias šleikščiai saldžias pastorales kaip „Estelos romansai“¹⁸ ar senų laikų „Ak, pasakysiu tau, motule“.
       Tačiau šįvakar Dezesentas neturėjo jokio noro klausytis muzikos skonio; jis pasitenkino vienintele gaida iš savo vargonų diapazono – nusinešė vieną stiklinaitę, prisileidęs ją tikro airiško viskio.
       Jis vėlei nugrimzdo į savo fotelį ir palengvėle siurbčiojo šią raugintą avižų ir miežių misą; stiprus kreozoto kvapas prismardino jam burną.
       Pamažu geriant jo mintis įvertino atgijusį gomurio įspūdį, leidosi viskio skonio pėdsakais ir prikėlė – dėl lemtingo kvapų sutapimo – seniai išblėsusius prisiminimus.
       Karboliu atsiduodanti kvaptis jam, norom nenorom, priminė tokį pat dvoką, kurį skleidė visas jo liežuvis tuo metu, kai dantistai darbavosi prie jo dantų.
       Užvestos ant pėdsakų, Dezesento godos iš pradžių perbėgo visus jo pažinotus gydytojus, o paskui susitelkė ir nukrypo į vieną, kurio keistas prisiminimas buvo ypač įsirėžęs atmintyje.
       Tai buvo prieš trejus metus; vidury nakties jam ėmė nepakenčiamai sopėti dantis; jis dėjo kompresus ant žando ir kliuvinėdamas už baldų lyg pamišėlis lakstė iš kampo į kampą.
       Tai buvo jau užplombuotas krūminis dantis; joks gydymas netiko; tik dantistų replės galėjo išvaduoti iš skausmo. Nerasdamas sau vietos, jis laukė ryto, pasiryžęs iškęsti net pačią žiauriausią operaciją, kad tik baigtųsi kančios.
       Gniauždamas žandikaulį, jis suko galvą, ką daryti. Dantistai, kurie jį gydė, buvo turtingi verslininkai, pas kuriuos negalėjai užeiti kada panorėjęs, turėjai iš anksto susitarti su jais dėl vizito laiko. Tai neįmanoma, aš negaliu ilgiau laukti, galvojo jis, ir nusprendė eiti pas pirmą pasitaikiusį, bėgti pas paprastą dantų traukiką, vieną iš tų žmonių geležiniu gniaužtu, kurie, nors ir neišmano ėduonies gydymo ir skylių užtaisymo meno, beje, visai nenaudingo, moka neprilygstamai greit išrauti pačius tvirčiausius dantis; jie dirba nuo pat aušros ir nereikia laukti. Galop išmušė septintą valandą. Jis išbėgo iš namų ir, prisiminęs vieną garsų techniką, kuris vadinosi liaudies dantistu ir gyveno prie vienos krantinės kampo, nudūmė gatvėmis kandžiodamas nosinę ir rydamas ašaras.
       Atsikliuvęs prie namo, atpažįstamo iš didelės juodo medžio iškabos, ant kurios puikavo vardas „Gatonaksas“, išvedžiotas milžiniškomis moliūgo spalvos raidėmis, ir iš dviejų nedidelių vitrinų, kur buvo rūpestingai surikiuoti dirbtiniai dantys rausvo vaško dantenose, sujungtose mechaninėmis žalvario spyruoklėmis, jis išrasojusiais smilkiniais sunkiai gaudė orą; jį pagavo baisus klaikas, per kailį nuėjo šiurpulys; ūmai jam palengvėjo, kančios baigėsi, danties skausmas nurimo.
       Jis kaip baslys stypsojo ant šaligatvio; galop nugalėjo baimę ir šokinėdamas per kelias pakopas užbėgo tamsiais laiptais ligi ketvirto aukšto. Čia atsidūrė priešais duris, ant kurių kabojo emaliuota lentelė su ta pačia pavarde, užrašyta žydromis raidėmis. Jis paskambino, paskui, išgąsdintas didelių raudonų spjaudalų, kuriuos pamatė prilipusius prie laiptų, apsisuko pasiryžęs kęsti dantų skausmą visą savo gyvenimą, bet tada, perskrodęs sienas, per visą laiptinę nuaidėjo širdį veriantis riksmas, ir jis iš siaubo suakmenėjo vietoje, o durys tuo metu atsivėrė ir kažkokia sena moteriškė pakvietė jį užeiti.
       Gėda nugalėjo baimę; jis buvo įvestas į valgomąjį; trinktelėjo kitos kambario durys, ir pro jas išėjo baisingas grenadierius, apsirengęs juodu redingotu ir juodomis kelnėmis, geležinis žmogėnas. Dezesentas įėjo į tą kitą kambarį.
       Nuo šios akimirkos jo pojūčius gaubė migla. Jis neaiškiai prisiminė, kaip susmuko į krėslą priešais langą ir pirštu bakstelėjęs į dantį sulemeno: „Jis jau buvo plombuotas. Bijau, kad nieko negalima padaryti“.
       Vyriškis kaipmat nutraukė šiuos aiškinimus, įkišęs jam burnon storą smilių; paskui, bambėdamas po blizgančiais riestais ūsais, paėmė nuo stalo kažkokį instrumentą.
       Prasidėjo didžioji scena. Įsikibęs į krėslo ranktūrius, Dezesentas pajuto už žando šaltį, paskui jam sužaibavo akyse, ir jis, kęsdamas neapsakomą skausmą, ėmė spardytis kojomis ir bliauti kaip pjaunama avis.
       Kažkas trakštelėjo, dantis traukiamas suskilo; tada Dezesentui pasirodė, kad jam raunama galva, skaldomas kiaušas; pametęs protą, jis sustaugė iš visos gerklės, mėgino įnirtingai gintis nuo vyriškio, kuris ir vėlei puolė ant jo, lyg norėdamas sugrūsti ranką iki pat pilvo apačios, paskui staiga per žingsnį atšlijo, pakėlė kūną už žandikaulio ir leido jam žiauriai tėkštis ant užpakalio į krėslą, o pats liko stovėti užstojęs visą langą ir šniokštavo kratydamas replėmis suspaustą melsvą dantį, nuo kurio karojo kažkas raudono!
       Nei gyvas, nei miręs, Dezesentas prispjaudė pilną dubenį kraujo, mostu sustabdė seną moteriškę, kuri vėlei pasirodė ketindama į laikraštį suvynioti ir atiduoti jam dantį, ir išėjo, užmokėjęs du frankus ir taip pat ant laiptų palikęs kruvinų spjaudalų. Atsidūręs gatvėje, jis pasijuto linksmas, atjaunėjęs dešimčia metų ir besidomįs net menkiausiomis smulkmenomis.
       – Brrr! – apsėstas prisiminimų nusipurtė, kad išsisklaidytų baisūs šio regėjimo kerai, ir grįžęs į dabartį pagalvojo apie vėžlį.
       Vėžlys vis dar nejudėjo, tad teko jį pačiupinėti; gyvūnas buvo nudvėsęs. Be abejo, pripratęs prie sėslios gyvensenos, prie kuklaus gyvenimo po varganu savo skydu, jis negalėjo ištverti jam primestos akinamos prabangos, žėrinčios mantijos, kuria buvo apgaubtas, brangakmenių, kuriais nelyginant komuninė buvo nusagstyta jo nugara.

       Versta iš:
       Huysmans. A REBOURS. Gallimard, 1977

 
       ¹ Pilis Senos ir Marnos departamente, šalia Proveno, ne per toliausiai nuo Paryžiaus. (Atgal>>>)
       ² Hercogas d' Épernonas (1554–1642) ir markizas d'Ô (1535–1594) buvo Henriko III favoritai. (Atgal>>>)
       ³ Chlorozė – anemija, kuria daugiausia serga mergaitės. (Atgal>>>)
       ⁴ Heraldinis mėnulis – žmogaus veido skritulys herbuose. (Atgal>>>)
       ⁵ Une fleur de lis – prancūzų monarchijos simbolis. (Atgal>>>)
       ⁶ Pierre'as Nicole'is (1625–1695) – Por Ruajalio profesorius, parašęs „Esė apie dorovę“. Huysmansas čia remiasi C. A. Sainte-Beuve'o „Por Ruajaliu“ (1851–1862). (Atgal>>>)
       ⁷ Du Cange'as (Charles du Fresne, 1610–1688) – prancūzų istorikas ir leksikografas, sudaręs čia minimą lotynų kalbos žodyną. (Atgal>>>)
       ⁸ Moterys, priklausiusios religinei bendruomenei, XII–XIV a. įkurtai Flandrijoje, vėliau – Nyderlanduose. (Atgal>>>)
       ⁹ Šios Edgaro Poe knygos, pasirodžiusios 1838 m., prancūziškas Ch. Baudelaire'o vertimas buvo išleistas po dvidešimties metų. (Atgal>>>)
       ¹⁰ Adolphe'as Joanne'as (1813–1881) – prancūzų keliautojas, geografas ir rašytojas, išleidęs kelionių vadovų, kuriuose pateikia archeologijos, istorijos žinių ir kitos informacijos turistams. (Atgal>>>)
       ¹¹ Anglų inžinieriaus Thomo Russello Cramptono (1816–1888) sukurtas greitojo traukinio dideliais ratais garvežys. (Atgal>>>)
       ¹² Austrų inžinieriaus Wilhelmo von Engertho (1814–1884) sukurtas prekinio traukinio garvežys. (Atgal>>>)
       ¹³ Kosmetinis kremas iš spermaceto, vaško ir saldžiųjų migdolų aliejaus. (Atgal>>>)
       ¹⁴ Chevet parduotuvė, atidaryta Pirmosios imperijos laikais, garsėjo vitrina su akvariumu. (Atgal>>>)
       ¹⁵ Siena – rudas pigmentas. (Atgal>>>)
       ¹⁶ Siodermanlandas – vienas iš Švedijos lenų. (Atgal>>>)
       ¹⁷ Degtinė su muskatinės pistacijos dervos aromatu. (Atgal>>>)
       ¹⁸ Aliuzija į Floriano pastoralę „Estela ir Nemorenas“, minimą H. Berliozo prisiminimuose. (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt