|
<< Atgal
PETRAS BRAŽĖNAS
Iššūkis standartui
Nebeprisimenu, kada taip sunkiai ieškojau pirmųjų
žodžių rašiniui, kurio žanrinio apibrėžimo, net pradėdamas rašyti, neturiu.
Bijau, kad ir baigdamas rašyti galiu jo neturėti: mintys blaškosi tarp pagundos rinktis
kuo tiesesnį, paprastesnį bei lengvesnį kelią ir kažkuo į pareigą panašaus
suvokimo, kad šį kartą reikalingas ypatingas, apibendrinantis žodis, kuriam kitos
tinkamos progos gali tekti palaukti ne vienus metus. Dabar progų yra ne viena, o kelios:
birželio 8 d. Juozui Apučiui sukanka septyniasdešimt; jubiliejaus išvakarėse išėjo
nauja jo knyga Maži atsakymai į didelius klausimus; vos vos grįžtelėjus atgal,
dar ne vėlu prisiminti ir jo novelių knygą Vieškelyje džipai, ir ją
palydėjusius (ar sutikusius) apdovanojimus P. Cvirkos ir Nacionalinę premijas.
Nuogąstavimus dėl kitos tinkamos progos taip pat
nesunku pateisinti: iki kito jubiliejaus mažiausiai penkeri metai; o naujos knygos
irgi gali tekti palaukti: Maži atsakymai
susiklostė iš publikacijų, suvertų
ant dviejų dešimtmečių chronologinės ašies; tarp Vieškelyje džipai ir
ankstesnių novelių rinkinių Keleivio novelių bei rinktinės Gegužė ant
nulūžusio beržo taip pat dviejų dešimtmečių tarpas; apie artimiausius planus
dabar dažnai kalbinamas ir klausinėjamas rašytojas kalba be optimistiškų pažadų.
Taigi didžiąją progą pažvelgti į J. Apučio kūrybą iš laiko perspektyvos,
išvysti ją platesniame lietuvių literatūros fone reikėtų išnaudoti.
Bet čia prisimeni vieną svarbią ir ne itin
palankią aplinkybę: negali kalbėti kokiu pirmeivio balsu, apsimesdamas, kad viską
sugalvojai, įžvelgei, įvardijai, įvertinai pats, kad neskaitei, negirdėjai,
nepritarei autoritetingiems balsams, per daugiau nei keturis dešimtmečius lydėjusiems
kiekvieną rašytojo knygą, analizavusiems ir interpretavusiems atskirus jo kūrinius.
Atsiverčiu mėgėjiškai, vidiniam naudojimui susidarytą J. Apučio kūrybos bei
darbų apie jį bibliografiją ir matau, kad vien vardynui pačia taupiausia forma
pateikti reikėtų didelės pastraipos. O jeigu sumanytum pacituoti bent po vieną
kiekvieno autoriaus mintį, originalią įžvalgą, prasmingą palyginimą, metaforišką
apibūdinimą? Ne, supranti, tai netilps į tavo rašinį, tai gali pasiūlyti tik kaip
perspektyvų projektą gražiai pradėtai Baltų lankų leidyklos serijai.
Ir vis dėlto negaliu atsisakyti nors trumpo žodžio
apie literatūrologinę aputianą.
Įsivaizduoju, kokiu žodžiu naujas draugo knygas ir
tikrai pelnytus apdovanojimus būtų sutikęs šviesios atminties A. Zalatorius, prieš
tris dešimtmečius demonstratyviai ir kategoriškai priešpriešinęs savo ir siauresnio
literatūros žinovų rato nuomonę drungnokai, o kai kada ir atvirai priešiškai
atmosferai, kurią formavo aplink rašytoją oficialieji literatūros prievaizdai. O ko
verti autoritetingiausio novelės žinovo pabuvimai su novele dviese!
J. Sprindytė, šiandien, be abejo,
kompetentingiausia ir aktyviausiai dirbanti prozos tyrinėtoja, dviejose savo
monografijose (Lyrizmas lietuvių prozoje ir Lietuvių apysaka) bei daugelyje
straipsnių ir recenzijų J. Apučiui, rodos, yra skyrusi vietos daugiau nei bet kuriam
kitam šiandieniam lietuvių prozininkui, o jos vieno puslapio apimties straipsnis
(Aputis Juozas) Lietuvių literatūros enciklopedijoje yra ne šiaip sau
informacinis tekstas, o savotiškas perspektyvinis planas, gairės tiems, kas ryžtųsi
savarankiškai patyrinėti rašytojo kūrybą ypač augančiai jaunajai filologų
kartai.
Po ranka laikau kelias įspūdingas rašytojo
novelių interpretacijas, priklausančias ne tik tituluotų literatūrologų bei kritikų,
bet ir prozininkų, poetų plunksnai. E. Bukelienės pateikta Šviečiančių vilko
akių interpretacija (Gimtasis žodis, 1994, Nr. 12), M. Martinaičio studija
apie novelę Horizonte bėga šernai (neieškokite jos kaip atskiros knygos, bet
atitinkamas skyrius Laiškuose Sabos karalienei tikrai vertas studijos vardo), K.
Nastopkos semiotinis žvilgsnis į Lidiją Skoblikovą ir tėvo žingsnius (kn.
Reikšmių poetika), V. Martinkaus Erčia po keturiasdešimt vienos pastraipos
skliautu (kn. Literatūra ir paraliteratūra), V. Juknaitės
Nepagaunamas autorius (VPU leidinyje Teksto slėpiniai/2) priklauso ne tik
prie įžvalgiausių J. Apučio kūrybos interpretacijų, bet ir prie brandžiausių visos
šiandienės prozos kritikos puslapių.
Gražią jubiliejinę vertinimų puokštę galima
būtų sudaryti iš J. Mikelinsko, M. Sluckio, R. Lankausko, S. Gedos, L. Gutausko, R.
Tamošaičio, V. Kelertienės ir daugelio kitų rašytojų bei literatūros kritikų
straipsnių, recenzijų, kalbų. Esu įsidėmėjęs brandžius D. Žilienės straipsnius
apie rašytojo kūrybos analizės mokykloje patirtį.
Visa tai, kartoju dar kartą, galėtų ir turėtų
būti surinkta į vieną vietą, pavadintą sąlygišku (kas imsis šio darbo ir
tinkamesnį pavadinimą sugalvos) Juozo Apučio prozos mokyklos vardu.
Jubiliejus, kaip vienas šio rašinio pretekstų,
reikalautų pasakyti, kad rašytojo kūryba nėra tik literatūrologinės ar kritinės
analizės bei interpretacijų objektas, ji yra reiškinys, susilaukęs plačiosios
skaitytojų bendruomenės dėmesio, oficialaus pripažinimo, garbingų įvertinimų.
Nustebintas vienos rašytojo replikos (nežinau, dėl kuklumo ar užmaršumo), kad
niekas manęs tom premijom per daug nelepina (Nemunas, 2005, Nr. 42), jaučiu
pareigą kad ir ne pati tinkamiausia proga pasiginčyti su rašytoju, niekaip
negalėdamas priskirti jo šiuo atžvilgiu prie nuskriaustųjų.
Priminsiu: Žemaitės, J. Paukštelio, A.
Vaičiulaičio, P. Cvirkos, anų laikų Valstybinė, Nepriklausomybės metų
Vyriausybės ir Nacionalinė, pasakykite bent keletą mūsų rašytojų vardų,
kuriuos galima būtų papuošti tokiu premijų vėriniu. Pats aš greitomis tokių vardų
neprisimenu. Tad nė nebandau prisiminti ar spaudos archyvuose ieškoti, kas kada
apdovanojo jį kaip vieno ar kito literatūrinio leidinio metų žmogų ar konkurso
nugalėtoją.
Tiesa, vienos premijos istorija, ne tiek pačiam J.
Apučiui, kiek literatūros istorijai apskritai reikalinga, čia turėtų būti priminta:
1978 metais LKP CK biuras anuliavo Valstybinių literatūros ir meno premijų komiteto
slaptu balsavimu jau paskirtą Valstybinę premiją už novelių rinkinį Sugrįžimas
vakarėjančiais laukais. Kiek žinau, tai buvo vienintelis atvejis sovietmečio
premijų skirstymo istorijoje: aukščiausia valdžios institucija ryžtasi taip brutaliai
pataisyti savo pačios sudaryto ir patvirtinto komiteto sprendimą.
Prisimindamas V. Daujotytės, paprastai akademiškai
rimtos ir smalsaujančios publikos pataikaujančiomis istorijomis nelepinančios
mokslininkės, per M. Martinaičio jubiliejinį vakarą papasakotas tris legendas
apie poetą, ryžtuosi įterpti ir čia tris, tiesa, ne tokias linksmas legendas,
lydėjusias premijos J. Apučiui anuliavimo faktą. Pirmoji: Aputis, gal bent kiek
pastiprintos ka vos išgėręs, draugų ratelyje šakojęsis: jeigu jie nepaskirs
premijos J. Vaičiūnaitei (o tais metais Rašytojų sąjunga ją irgi buvo šiai premijai
iškėlusi), tegu susikiša į
užantį ir manąją. Kažkokia ausis nugirdusi tokį
grasinimą, kažkokios lūpos pašnibždėjusios apie tai kam reikia
Antroji: valdžią
užrūstinusi premijų teikimo išvakarėse Pergalės žurnale paskelbta rašytojo
apysaka Prieš lapų kritimą, kurioje pavaizduoti vokiečiai esą daug mielesni ir
simpatiškesni už rusus. Trečioji: kažkas iš brolių rašytojų parašę(s)
aukštosioms instancijoms laišką, įrodinėjantį, kad tiek Apučio kūryba, tiek jo
visuomeninė laikysena nevertos tokios premijos. Legendos, kaip sakoma, nei patvirtintos,
nei paneigtos. Legendoms, tiesą sakant, nei patvirtinimų, nei paneigimų nereikia,
tai jų žanrinė privilegija. Kaip istorinį komentarą ar paliudijimą čia galima
pridurti tik vieną mintį: vienintelio tokiu būdu atstumtojo garbė tuo metu buvo
ar tik ne didesnė už vieno iš daugelio Valstybinės Lietuvos TSR premijos
laureato garbę? Bet tai, žinoma, priklauso nuo požiūrio, nuo žiūros taško, kurių
visais laikais būna ne vienas.
Visa tai, kas iki šiol pasakyta, tebūna mažytė
jubiliejinė duoklė, savotiška kompensacija už neparašytą rimtą, žanro kanonus
atitinkantį straipsnį.
Kadangi prie žanro kanonų, kaip prisipažinau,
prisitaikyti nepavyko nuo pačios rašinio pradžios, nebandysiu pataisyti reikalų ir
toliau: nebeišeis man ir normalesnė, iš anksto planuota Mažų atsakymų į didelius
klausimus recenzija, nes ir rašinio pavadinimą (jeigu reiklus redaktorius vėl, kaip
jau yra kartą buvę, kandžiai nepaklaus, ar negalįs autorius pavadinimui sugalvoti ką
nors dar standartiškesnio) padiktavo ne tiek naujausia J. Apučio knyga, kiek
žanriniu atžvilgiu jai tikę, bet tiesiog pavėlavę jo pokalbiai ar kalbos.
Remiuosi naujausia medžiaga: gegužės 4 d. J.
Aputis įsijungia į dienraščio Lietuvos žinios paskelbtą pilietinę akciją ir
pateikia savo atsakymus į dešimt Baltosios anketos klausimų. Šie kilę iš
susirūpinimo esminiais tautos politinės, socialinės, kultūrinės, moralinės būklės
aspektais, ir kita proga galima būtų plačiau pasamprotauti apie visokeriopai
palaikytiną iniciatyvą leidinio, dar nusileidžiančio lyderiais save vadinantiems
dienraščiams penktojo puslapio, bulvarinio skaitalo populiarumu, bet
imančio ieškoti (kad tik tai nebūtų vienkartinė akcija!) savo nišos ir savo nuo
visokio žiniasklaidos šlamšto pavargusio ir esminių būties klausimų svarstymo
išsiilgusio skaitytojo. Bet šiuo atveju į pirmą vietą iškeltinas ne tiek klausimų
rimtumas, kiek atsakančiojo į juos žmogaus apsisprendimas. Neturėdamas patikimesnio
ryšio su J. Apučio Zervynomis, negaliu paklausti, ar rašytojas buvo pakviestas atsakyti
pirmasis, ar savo iniciatyva šito ėmėsi. Manau, kad patikimesnė yra pirmoji versija,
ir iš jos darau dvi išvadas: laikraščio nusitaikyta į tą žmogų, kurio balsas gali
ir turi būti išgirstas, o J. Aputis tuose klausimuose išgirsta tai, kas jį kankino
dešimtmečius ir kas šiandien gelia širdį ir sąmonę gal net skaudžiau negu bet
kada.
Atsakymuose į dešimt klausimų Džiaugiuosi, kad
yra žmonių, kurie nori išsaugoti
suskaičiavau dešimt kartų pakartotus (aišku,
tai atsitiktinis sutapimas su klausimų skaičiumi) standart- šaknies
žodžius, apibrėžtus ar patikslintus ne tik neutraliais epitetais (gyvenimo
standartai, kokiems nors standartams, standartai mokykloje), bet ir
epitetais, nuostatomis, imperatyvais, kuriuos ir ryžausi apibendrinti kaip iššūkį
standartams. J. Aputis ilgisi asmenybių, išdrįstančių pasipriešinti savo laiko
sukurtiems globalizacijos ir standartizacijos stabams ir be užuolankų kviečia kuo
tvirčiau spirtis prieš standartizaciją ir savo pilvus glostančių išminčių
sukurptus gyvenimo modelius, jau aiškiai perpratęs, kad tuos materialinio (ir
dvasinio!) gyvenimo standartus perša tie, kurie iš to į kišenes kraunasi šėtoniškas
(čia ir toliau išskirta cituojant P. B.) standartų išmokas.
Prisipažindamas, jog skauda, kad tiesiog gėdingai, kvailai, tamsuoliškai,
ubagiškai, vergiškai klaupiamės prieš standartus, pasidžiaugdamas, kad
visuomenėje dar yra nemažai žmonių, tarp jų ir jaunų žmonių, kuriems dėl to irgi
skauda, rašytojas išvardija daugokai tų nepriimtinų ar tiesiog atmestinų, svetimų
gyvenimo standartų. Noriu atkreipti dėmesį tik į vieną, mane, tikriausiai ir nemažą
skaitytojų dalį, jaudinantį rūpestį iš artimiausios mokyklos ir literatūros
srities. Nesu kategoriškai tikras, bet ar mokymo programų sudarinėtojai ir
tvirtintojai (tas ypač taikytina gimtosios kalbos, literatūros ir istorijos mokymo
programoms) nebus kartais pernelyg persiėmę ne savo, o svetimais standartais, o jeigu
pažiūrėsime į gimtosios literatūros programas, ar nepamatysime čia ir ne vien
švietimo, bet ir tikrosios politikos, manyčiau, visiškai be reikalo eliminuojančios
iš programų kai kuriuos autorius ir jų kūrinius. Petro Cvirkos Cukriniai
avinėliai, be abejo, yra neprilygstamas beletristikos kūrinys, bet ar bent kelios jo
novelės ir Žemė maitintoja nėra tie kūriniai, kuriuos mokykloje reikėtų
aptarti?
Prisimindamas dabar jau per du ar tris dešimtmečius
nutolusius laikus, kai J. Aputis tam tikrom aplinkybėm imdavo pranašauti
neišvengiamą visos šitos sovietinės makabrijos galą (aš, nuodėmingasis, tada
būdavau ne tiek nuoširdus, kiek pozuojantis oponentas) ir pripažindamas, kad jo
pranašystės išsipildė greičiau, nei tikėjo net rimti politikai ir politologai, jau
daug rimčiau įsiklausau į rašytojo perspėjimą, kad jei vadinamasis civilizuotasis
pasaulis vidumi nepajus, kad jis kaltas dėl kasdien iš bado mirštančių dešimčių
tūkstančių žmonių, dėl žudomų tų, kurie tokios civilizacijos pasaulio
nepripažįsta ir mirtinai nekenčia, ištiks dar klaikesnė katastrofa už tą,
kurią lydėtų civilizacijos ir globalizacijos pergalės.
Nuo pasaulio reikalų, nuo kurių nebegalime
nusigręžti, pasisukdamas į vidinius tautos gyvenimo rūpesčius, savo imperatyvą
Reikia santarvės oro ir pačią santarvės oro metaforą rašytojas iššifruoja
tokiais socialinio ir etinio pobūdžio samprotavimais, kuriuos trumparegystės kamuojami
visuomenės galingieji turėtų perskaityti iš originalo, o ne iš savo pataikaujančių
padėjėjų sukurptų spaudos apžvalgų, į kurias, bijausi, gali net nepatekti toks
klerkelių optimizmui disonuojantis senstančio rašytojo žodis.
Puikiai suprantu, kad vienas iš naujausių rašytojo
atsakymų į klausimus būtų nepakankamas pagrindas duoti pavadinimą visam
jubiliejiniam rašiniui, tam reikėjo į visą rašytojo kūrybinį kelią
pažvelgti iššūkio aspektu.
Didžiausias iššūkis, suprantama, buvo visa
sovietmečio kūryba ir pilietinė rašytojo laikysena. Atmesdamas visus sovietinio
mąstymo standartus, tvirtai apsisprendęs nepasakyti ar neparašyti nieko, ko nenori ar
tiesiog negali pasakyti, J. Aputis turėjo demonstratyviai primerkti į socialinę
tikrovę nukreiptas akis, užgniaužti tiesiog prigimtyje slypėjusį socialaus rašytojo
talentą ir apriboti savo kūrybą moraline problematika, menine amžinųjų žmogaus
būties klausimų analize arba rašyti į stalčių, kaip atsitiko su sąlygine,
sapno poetikos priemonėm pagrįsta ir tiesiog ezopine kalba išreikštų užuominų
prismaigstyta apysaka Skruzdėlynas Prūsijoje. Kiek neišrėktos skaudžios tiesos
teko rašytojui nešiotis tais metais, dabar galima spręsti iš novelių knygoje
Vieškelyje džipai esančio skyriaus Atminų novelės.
Akivaizdžiai prieš srovę ėjo rašytojas,
vaizduodamas procesus kaime, iš pradžių susijusius su kolektyvizacijos pasekmėmis,
vėliau vykusius didžiaisiais melioracijos laikais. Prisiminkime daugybę kartų
cituotus žodžius iš novelės Horizonte bėga šernai to paties pavadinimo
rinkinyje: Ašarotom akim žiūrėjo uošvis į žentą, ir jam dabar atėjo mintis,
kad vaikšto kažkas svetimas, tolimas ir baisus jų miškais ir laukais, niekas
dar jo nematė, niekur nesutiko, bet jis yra čia pat, užsuka į kiekvieną sodybą, į
kiekvienus namus, sėdi traktoriuje arba ant plūgų prikabinėtojo vietoje, o žmonės
nemato jo, dar niekas nepažįsta. Tai, ko nesugebėjo įvardyti senas valstietis, ko
niekas nepažino ar neperprato, rašytojui buvo suprantama tautos nelaimės, gal ir
tragedijos pradžia: iš po valstiečio kojų išmušta žemės nuosavybė, vėliau dar
nugriauti ir namai, kad ne tik laukuose, bet ir žmogaus sąmonėje neliktų jokių
nuosavos žemės riboženklių.
Naujajame novelių rinkinyje pateikęs pluoštą
atverstinių novelių, autorius sudėliojo daugelį taškų ten, kur kadaise buvo
palikti daugtaškiai ar klaustukai. Apie atverstines noveles, kaip pasiteisinusį
kūrybinį eksperimentą, jau teko rašyti kiek plačiau, tad šį kartą iš septynių
mažųjų dilogijų, kuriose noveles skiria kokių trijų dešimtmečių laikotarpis,
pasirenku tik vieną visam rinkiniui vardą davusią novelę Vieškelyje džipai
ir savotišką jos prologą Skraidančias obelis.
Skraidančiose obelyse keletą valandų
praleidome paskutines dienas gyvenančioje valstiečio (kolūkiečio, bet J. Aputis,
rodos, sąmoningai niekada nėra vartojęs šio socialinio ir ideologinio svetimžodžio)
sodyboje, kai šeimininkas melioracijos komisijai pelningai parduoda savo sodintą
ir pavasarį gražiai sužaliavusį sodą, kurį mūsų akivaizdoje grubiausiu būdu
sutraiško traktoriaus vikšrai. Atsisveikinimo su namais gėla ir kompromisinį sandėrį
sudariusio žmogaus sąžinės balsas, išreikštas siurrealistiniais įvaizdžiais bei
vaizdiniais, buvo stiprus dvasinis užtaisas, kažkada paliktas skaitytojo sąmonėje.
Novelėje Vieškelyje džipai veiksmas vyksta
jau mūsų dienomis, kai į buvusią Milašiaus žemę su matininkais atvažiuoja
Milašiaus sūnus Juozas, Skraidančiose obelyse tebuvęs mažas epizodinis
Juozukas, o dabar su dideliais užmojais kaimo turizmo verslą pradedantis žmogus,
naujasis lietuvis, jau perpratęs naujo gyvenimo žaidimo taisykles, jau
peržengęs, kaip galima suprasti, ne vieną kompromisų su sąžine slenkstį. Jo
nebegrauš kaip tėvo sąžinė dėl kelių už sočias vaišes prirašytų
niekada nesodintų obelų. Jis pervažiuos, jeigu reikės, baisiau negu tas jaunutis
melioracijos laikų traktorininkas ne tik per žydinčias obelis, bet ir per žmonių
likimus, nesiskaitydamas net su didžiausia vertybe žmogaus gyvybe. Nors tai mes
suvoksime tik pačioje novelės pabaigoje, visas jos tekstas ruoš mus šiurpiam finalui.
Detalesnę mažosios dilogijos semantikos ir
stilistikos analizę palikdamas atskirai kalbai, stabtelsiu tik prie poros epizodų.
Senasis Milašius, stebėdamas, kaip sūnus žengia buvusiais tėvo, o dabar jau savo
laukais, pagalvoja:
Kad jo ir tie žingsniai ne tokie kaip visados,
eina lygiai taip, kaip tas ruskis karininkas, kai klampojo paskui kupranugarių
vežimą.
Šiaip skaitydamas tokį sakinį, aišku, perbėgtum,
kaip perbėgam ir tūkstančius sakinių, vydamiesi kokią siužeto žaltvykslę. Bet kai
imi ieškoti to kabliuko, ant kurio pakibai, ar to pasąmonėn gulančio dvidešimt
penktojo kadro, apie kurį kalba kino ar reklamos žmonės, tai ir toks sakinys ima
liudyti meninio teksto audinio tankumą, meninės minties intensyvumą. Paskaičiuokim:
dvidešimt vienas žodis, dešimt iš jų vienskiemeniai įvardžiai, jungtukai ir
dalelytės. Čia neturėtų nustebinti net retorinis klausimas: ką iš viso galima
padaryti iš tokio leksikos rezervo? O J. Aputis padaro štai ką: pirmiausia mūsų,
skaitytojų, žiūros tašką, klausos centrą ar kažkokią šeštąją juslę perkelia
į simpatiją ir užuojautą jau spėjusio pelnyti senuko vidų tai jo akimis matome
sūnaus žingsnius, jo požiūriu remiamės vertindami tik jam turbūt ir pastebimus
pasikeitimus. Stilistiškai šito per(si)kėlimo efekto pasiekiama tekstą tiesiog
įgarsinančia inversija, kurią ir tegali išgirsti tik šnekamojoje kalboje. O pastebi
senukas įvykus kažką esmingo (žingsniai ne tokie kaip visados) ir negatyvaus.
Palyginimas eina kaip tas ruskis karininkas, kai klampojo paskui kupranugarių
vežimą novelės kontekste yra triuškinantis. Ruskio karininko konotacija
išsamesnio komentaro nereikalauja: ji sukoncentruota niekinančioje epiteto formoje.
Galima nebent atkreipti dėmesį, kad to karininko įspūdis Milašiui likęs iš
keturiasdešimt ketvirtųjų metų, kai vienus okupantus vijo į Vakarus kiti, jau
pažįstami iš keturiasdešimtųjų. Tėvui(!) sūnus(!) sukelia asociacijas su okupantu,
klampojusiu šita žeme prieš pusę šimto metų!
Kita dėmesio verta detalė: kai novelės finale
skaitytojui jau tampa aišku, kad Juozas ne tik naujasis lietuvis, bet ir
nusikaltėlis, jam kiek keistoka gali pasirodyti pati novelės pabaiga senojo
Milašiaus susitikimas su buvusių kaimynų dukra Zofija, prieš porą savaičių dar
buvusia Juozo drauge, o dabar per jį savo vaiko netekusia, sugniuždyta moterimi:
Nežinodamas, nei ką sakyti, nei ką daryti,
tėvas Milašius glostė krūpčiojančią jos nugarą.
Zofija, vaikeli, kaip kadaise
kada nors
turėjo atsitikti, kad dabar atsitiktų šitaip?
Jo leisgyviu balsu ištarti žodžiai, rodos, ėjo ne
iš lūpų, o iš laukų, kur prie kokio nors horizonto šernai, kur kadaise ore skraidė
obelys, kur grūmojo genties pirštas.
Neįsivaizduoju, kaip interpretuotų šiuos žodžius
skaitytojas, išaugęs jau po J. Apučio knygų Horizonte bėga šernai ir
Gegužė ant nulūžusio beržo. Kaip leisgyvio, gal net pamišusio senio
veblenimą? Kaip geresnio finalo nesugalvojusio autoriaus ir pasakotojo mįslingą, o gal
net nevykusią užbaigą? Leiskime jam keliolika minučių pabūti sutrikusiam, įtariam
ar kritiškam, kol perskaitys prieš tris dešimtmečius parašytą novelę
Skraidančios obelys.
Nesmagių minčių apie atsisveikinimą su senąja
sodyba apimtam ir komisijos, kuri surašys ir įvertins jo sodo obelis, laukiančiam
Milašiui akyse pasirodė jo motina, motynėle visų vadinta ligi grabo lentos,
surukusi ir pikta, ji praskriejo lyg juodas paukštis, užkliudydamas šermukšnių
viršūnes, pabiro dar būsiančios uogos, viena paptelėjo Milašiui ant nosies,
motynėlė pagrūmojo kaulėtu pirštu. Milašius prisimena, kaip motynėlė vis
rūgodavo, vis jai negalėdavai pataikyti ką nors darydamas, ji vis sakydavo: Ne taip
kaip senovėj.
Prieš daugelį metų pirmą kartą skaitydamas
novelę šitą haliucinacinį vaizdą, prisimenu, priėmiau kaip stilistinę puošmeną,
kaip galbūt net abejotinos vertės siurrealistinį elementą, įsiterpusį į realistinį
tekstą. Bet kai po sandėrio su komisija, po vaišių svaigstančia galva Milašius
grįžta į sodybą ir kai jam vėl pasirodo ne tik staiga nuo žemės pakilusios ir
skraidyti ėmusios obelys (penkios, nes tiek buvo užrašyta nesąžiningai), bet ir po
plonu celofanu lyg kokiame inspekte gulinti išvytusi motynėlė, kuri
sudžiūvusiu pirštu
rodė sau į smakrą, ant kurio vietoj kadaise styrojusio
ilgo plauko augo nedidelė balta obelėlė, siurrealistinis vaizdinys iš stilistinės
puošmenos virto semantiškai svarbia novelės pabaiga: kitokią moralę išpažinusi
senoji motynėlė net iš anapusinio pasaulio įspėjo sūnų apie pavojus, galinčius
slypėti tokiuose sandėriuose su sąžine. Skraidančiose obelyse tokiu įspėjimu
ir apsiribota. Novelėje Vieškelyje džipai šis įspėjimas išsipildo baisiau
negu galėjome numanyti.
Būta Skraidančiose obelyse ir dar vieno
įspėjimo: iš mokyklos sugrįžęs sūnus Juozukas, tas pats, kurį dabar jau
pažįstame kaip nelemtąjį Juozą, pamatęs išrautų medžių vaizdą su pionierišku
(nors tiesioginės nuorodos į tai ir nėra) entuziazmu pareiškia:
Oho! Gaila, kad nemačiau, kaip juos rovė!..
O kaip su troba, su daržine? pasiteiravo tėvo. Girdėjau, kitur ir trobas
traktoriais nuverčia
Sako, dulkių kaip po atominės bombos!..
Net motinos praneštą naujieną, kad
vakarieniausim naujoj vietoj, Juozukas sutinka abejingai: Gerai. O man tas
pats
Vaiko sieloje autoriaus jau tada bus pastebėta tuštuma, kurioje ir tegali
išsikeroti tai, kas tampa tragiška novelės Vieškelyje džipai kulminacija. Dabar
jau kitaip perskaitysime senojo Milašiaus retorinį klausimą: Kaip kadaise
kada
nors
turėjo atsitikti, kad dabar atsitiktų šitaip? Kitą prasmę nebe
stilistinę, o semantinę dabar įgyja ir paskutinė novelės sintagma: Kur
grūmojo genties pirštas. Ir iš konteksto iškrintanti frazė kur prie kokio
nors horizonto šernai dabar atsistoja į deramą vietą. Mažoji novelių
dilogija, susiedama esmingai nutolusius istorinius laikus, netikėtai, bet labai
prasmingai sujungia juos į vieną žmogui skirtą laiką, kuriame skaudi, nebepataisoma
socialinė patirtis susilydo su nuolat lydinčia atmintimi ir asmeniniu sąžinės balsu.
Kažkada grūmojęs motYnėlės pirštas (Y ne korektūros klaida, o gilių genties
šaknų simbolis) dabar tampa dar įsakmiau įspėjančiu genties pirštu. Geležiniais
šernais, skraidančiomis obelimis, grūmojančiu pirštu kažkada metęs savotišką
iššūkį ir pranašaujantį įspėjimą, šiandien autorius meniškai konstatuoja jo
liūdną išsipildymą.
Kiekvieno iššūkio, apie kuriuos dar rengiuosi
kalbėti, nereikėtų traktuoti tik kaip iššūkio visuomeninei santvarkai, politinei
sistemai, viešpataujančiai ideologijai, būta iššūkių sau pačiam, savo jau
įgytai patirčiai, savo paties suformuotiems standartams, į kuriuos jau buvo
ėmęsi orientuotis sekėjai. Anksti įvertintas kaip J. Biliūno psichologiškos ir
lyriškos prozos tradicijų tęsėjas, J. Aputis pasuka ir sėkmingai žengia sąlygiškų
konstrukcijų ir vaizdų kūrimo keliu. Atskirus sapno poetikos, siurrealistinio vaizdo
elementus sėkmingai panaudojęs novelėse (Skraidančios obelys, Ledynų
šauksmas, Tylėdami važiavo greitai ir kt.) autorius sukuria jau minėtą
Skruzdėlyną Prūsijoje, kol kas vienintelę tokio pobūdžio apysaką lietuvių
literatūroje.
Kitaip kaip iššūkiu situacijai negalėčiau
pavadinti dar vienos rašytojo literatūrinės veiklos sferos, apie kurią iki šiol
beveik nė nebuvo kalbėta, literatūros kritikos. Greičiausiai bus atsitikę taip,
kaip A. Baltakis kažkada apibūdino A. Bučio situaciją: Poetas kritiko
šešėlyje. Tik šiuo atveju atvirkščiai kritikas prozininko šešėlyje.
Kad ir kaip ten būtų, kritiko titulas prie J.
Apučio pavardės turėtų būti įrašytas: į vieną vietą surinkus visus
keturių dešimtmečių, o ypač nepriklausomybės metų darbus, išsimėčiusius ne tik
po literatūrinę periodiką, bet ir po visuomeninio pobūdžio leidinius, išeitų knyga,
tikrai ne menkesnė už tas, kurias yra išleidę kiti prozininkai ir poetai: kelios
dešimtys jo straipsnių, recenzijų ir pokalbių reprezentuotų plataus akiračio ir
neapsimestinių interesų autorių. Šeimininkiškai rūpestingas žvilgsnis į
literatūrinį palikimą, nuoširdus noras iš istorinės užmaršties iškelti vardus ir
kūrinius, kuriems ypač nepalanki buvo priklausomybės metų konjunktūra, pastangos
prisijaukinti gimtinėn grįžtančią egzodo rašytojų kūrybą, kolegiškas
dėmesys amžininkų ir bendraamžių žodžiui, vaižgantiškos perliukų paieškos
tarp pirmųjų jaunųjų autorių knygų, netgi liūdnoki atsisveikinimo žodžiai,
laužantys įprastinius nekrologų žanro rėmus, tai kryptinga, objektyvių
aplinkybių ir vidinės būtinybės lemiama įvairovė, kurią į vieną reiškinį,
vadintiną J. Apučio literatūros kritika, sulydo nesunkiai nujaučiama individuali
vertybių sistema, aiškiai išreikšti vertinimo kriterijai, ne racionaliais
išvedžiojimais, o neklystančia menininko nuojauta paremtos įžvalgos, atodangos,
prognozės.
Įsivaizduojama literatūros kritikos knyga
prasmingai užpildytų bent jau dviejų dešimtmečių spragą, apie kurią jau buvome
užsiminę. Prisiminti J. Apučio talento investicijas į literatūros kritikos žanrą
skatina dvi aplinkybės, du vidiniai imperatyvai. Į daugelio pastebėtą ir įvardytą
literatūros kritikos krizę, lemtą ne vienos, o kelių priežasčių, tarp kurių
reikėtų minėti ir kartų kaitą, ir vertybių perkainojimo situaciją, ir daugeliui gal
primygtinai įpirštą kaltės sindromą, J. Aputis reaguoja ir organizaciniu, ir
kūrybiniu darbu: kaip Metų redaktorius, jis tiesiog įdiegia periodiškų,
reguliarių kolektyvinių pokalbių, svarstymų tradiciją, pats aktyviai tuose
pokalbiuose ir svarstymuose dalyvaudamas; kaip kritikas, ir anksčiau gražiai
pristatinėjęs pirmąsias jaunųjų autorių knygas, užsienio rašytojų kūrybos
vertimus, nepriklausomybės metais jis tampa bene aktyviausiu grįžtančios egzodo
literatūros, iš stalčių ir gilesnių slėptuvių traukiamų politinių kalinių ir
tremtinių rankraščių propaguotoju. Dar nepriklausomybės priešaušryje viename
pokalbyje J. Aputis ištaria ne tik kviečiančius, bet ir tam tikrą asmeninį
įsipareigojimą reiškiančius žodžius: Šiandien, ryt, gal ir poryt sąžiningai,
tauriai užleiskime vietą tremtinių kūrybai (jau girdėti pranašavimų, kad ji greitai
nusibos, kaip ima kai kam nusibosti džinsai!..) ir atsiminimams. Apie genocido laiką tik
jie gali pasakyti tiesą. Ne vienas autorius net labai m e n i š k a i.
Prisimindamas tuos žodžius, aš dažnai pagalvoju,
kad, be kitų priežasčių (kaip antai autoriaus ne kartą deklaruotas noras gerai
susigaudyti, kas gi iš tiesų vyksta gyvenime), ar tik ne svarbesnė bus pastaroji:
matyt, nelabai tikėdamasis, kad jo kvietimas ar iššūkis bus daugelio išgirstas,
rašytojas bent jau pats kuriam laikui užleidžia vietą.
Užleisti p r o z i n i n k o vietą J.
Apučiui ne pirmiena. Kaip čia neprisiminti fakto, kad kažkada jis daugiau nei
vienus įtempto darbo metus paaukojo anksti Anapilin išėjusio Broniaus Radzevičiaus
Priešaušrio vieškelių antro tomo parengimui spaudai? Nežinau, kas kitas būtų
ėmęsis ir atlikęs šį sunkų ir kilnų darbą.
O anksčiau cituotoji pastraipa turi tokį savo
tęsinį:
Tie, kurie ano gyvenimo nepatyrėme, turime kaupti
jėgas kūriniams, kuriuose su didele menine, estetine jėga būtų skelbiamas grožis,
žmonių meilė, tikėjimas, teigimas ir priešinimasis. Neabejoju: tikro, didelio meno
tiesos žmonės neilg trukus ims ilgėtis kaip trokštantys šaltinio vandens.
Nesvarstysime, kas paklausė pilietinio rašytojo
kvietimo, kas suabejojo tuo, kuo rašytojas neabejojo, bet viena yra aišku: jėgos iš
tiesų buvo kaupiamos, kol išsiveržė novelių knyga Vieškelyje džipai, kurioje
iš tiesų su didele menine, estetine jėga <...> skelbiamas grožis, žmonių
meilė, tikėjimas, teigimas ir priešinimasis.
O Maži atsakymai į didelius klausimus? Dabar
jau visiškai akivaizdu, kad šiame rašinyje vietos jiems nebelieka. Tikiuosi, kad
sąžinė dėl to ilgai negrauš: tokias knygas svarbiau ir prasmingiau ne recenzuoti
(neišvengiamai jas perpasakojant ir gausiai cituojant), o tiesiog ramiai, įdėmiai
perskaityti, iš anksto žinant, kad didelių atsakymų net į mažus klausimus ten bus
daugiau, nei pažadėta knygos viršelyje.
Belieka kažkaip užbaigti šį vingiuotą rašinį.
Baigsiu jį paties rašytojo vizija ir žodžiais, kažkada apdairiai įdėtais ne į
herojaus lūpas, o į jo sielą, neverbalizuotus jausmus. Turiu omeny jau minėtos
novelės Horizonte bėga šernai veikėją traktorininką Gvildį, kuris užkopęs
į kalnelį išgyvena retai aplankančią būseną. Taigi vaizduojuosi: įkopia Juozas
Aputis į savo septyniasdešimtmečio kalnelį, nuo kurio atsiveria ir gimtosios Balčios
ar Žalpės apylinkės, ir Dzūkijos pušynai, nuo kurio matyti, kaip šienauja Griškelis
ir kaip mina vieškelio smėlį tokios šnekios į gegužines pamaldas einančių dzūkių
kojaitės, ir išgyvena būseną, kažkada praturtinusią dvasinį Gvildžio
pasaulį,
kai tau atrodo, kad esi svieto laikrodis, ir ne toks, kurį reikia kam
nors prisukti, o toks, nuo kurio paties viskas priklauso: tu skleidi šviesas ir spalvas,
upėse girdai gyvulius ir šulinio vandeniu žmones, krauni paukščiams lizdus ir nuo
vanagų saugai plikus jų mažylius
Gal ir neleistinai apkarpau citatą iš abiejų
pusių, bet tokia proga šitaip man atrodo geriau.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|