|
<< Atgal
Istorija greta literatūros ir
literatūroje
Žmonės yra skirtingi, jų vertinimai
subjektyvūs, ir tai yra teisinga. Mėginimas apsimesti objektyviu savęs ir kitų
apgaudinėjimas, ypač kai bandai vertinti meno kūrinius. Vertinimas subjektyvus
pasirinkimas, kai vertinančiojo valia paklūsta pati sau, primeta kūriniui save pačią.
Prie kūrinio prisitaikyti ir sutikti su kitų požiūriu gali tik nuslopinta valia.
Kita vertus, bet koks kūrybos fenomeno vertinimas
yra vertinančiojo sąmonės svyravimas tarp dviejų polių, tarp dviejų traukos laukų:
idealistinio ir materialistinio, sensualumo ir racionalumo, tarp vaizduotės ir fakto
generuojamų reikšmių.
Egzistencijos pagrindas opozicija, binarinių
priešpriešų grandinės, iš kurių nuausta visa būtis. Ir pačioje sąmonės gelmėje
galima aptikti nuolatinę įtampą tarp vadinamųjų malonumo ir realybės principų.
Malonumo principo dominavimas aktualizuoja estetinę meno reikšmę, per įsijautimą
į kūrinį tokio tipo sąmonė atsitraukia nuo realybės ir mėgaujasi savo sužadinta
vaizduote, t. y. mėgaujasi savimi (solipsizmo tendencija). Realybės principas sąmonę
kreipia į daiktų, faktų ir istorijos pasaulį, tenkina asmens pažinimo godulį,
išreiškia jo prigimčiai būdingus praktiškumo ir dominavimo polinkius.
Visa kūrybos istorija rodo du meninės vaizduotės
tipus subjektyvųjį ir objektyvųjį, o visa literatūros istorija nuo ten, kur
literatūra atsiskiria nuo mitologijos ir religijos romantizmo ir realizmo sampyna.
Konjunkcija Horacijaus poezijos apibrėžime dulce et utile rodo pastangą
sutaikyti skirtingas literatūros funkcijas, bet, literatūrai įvairėjant, joje
neišvengiamai išsiskiria estetizmo ir utilitarizmo tendencijos. Esminė literatūros
paradigma romantizmo ir realizmo konkurencija. Dviejų sąmonės polių, dviejų
pasaulėjautų simbolinės raiškos variantai. Papildantys vienas kitą, bet ir
konkuruojantys vienas su kitu. Vieni žmonės yra idealistai, kiti realistai. Vieni
literatūros kūrėjai ar jos mėgėjai renkasi slėpiningus dvasios pasaulius, kiti
neramius praeities laikus. Romantikai net ir istoriją skaito kaip mistinių būties
galių raišką, realistai net ir keisčiausiose romantikų ar modernistų fantazijose
ieško sau patogių, apibrėžiamų tiesų. Juk žmogui vertinga tik tai, kur jis gali
įžvelgti, atpažinti save. Tai nesunku pastebėti tyrinėjant literatūros kritikos
veikalus ir per petį žvelgiant į jų autorių asmenybes. Koks žmogus, tokia ir jo
kritika. Tokia jo ir biblioteka.
Seniai suvokiau, kad esu romantikas. T. y. gyvenime
siekiu malonumų, pasižymiu infantilizmo regresijomis ir esu tinginys. Nemėgstu
praktinės, naudingos veiklos. Stengdavausi išvengti darbų ir rinkdavausi knygą. Man
nepatinka objektyvūs faktai, man nepatinka istorija. Nuo istorijos buvo bloga jau
mokykloje, nes ši disciplina veikė kaip sąmonės prievarta: reikalavo įsiminti
empirines datas bei faktus ir varžė vaizduotę. Istorija mane dusino, slopino gyvenimo
džiaugsmą. Nuo jos bėgdavau į literatūrą, pirmiausia rinkdamasis visokias romantines
vizijas, kurios dažnai būdavo liguistos, gundė atsitraukti nuo realybės ir ypač
skatino pasibjaurėjimą visuomenine veikla. Juk romantizmas, anot Gabrielės
Petkevičaitės-Bitės, ir yra amžiaus liga. Romantikas lyg nesubrendęs žmogus.
Romantinis pasirinkimas infantilizmas visam gyvenimui. Toks žmogus nieko nepasieks.
Tačiau koks esi, toks ir lieki, svarbu tik aiškiai pamatyti save ir neapsimetinėti.
Atpažintą subjektyvumą ir vadinu tikruoju objektyvumu, kaip sugebėjimą pamatyti
savo paties skliaustus, visokias išankstines nuostatas kaip savo valios esmę.
O kartais manyje dar prabunda kaimiečio prigimtis,
kuri irgi labai nepakanti istorijai ir civilizacijai. Kartais norisi polemizuoti su
žmonėmis, kurie pernelyg įsitikinę savo darbų tikrumu. Kai žmogaus pasitikėjimas
savimi kyla iš tų darbų visuotinos svarbos suvokimo. Esu teisus, nes dalyvauju
istorijoje, visuomeniniame gyvenime ir renkuosi visiems reikšmingus dalykus. Nuo tokių
žmonių laikausi atokiau. Nes vis dar gyvenu tartum gamtoje ir tartum literatūroje. Nors
suvokiu, kad šie vaizduotės pasauliai virtualūs, fiktyvūs.
Bet vis tiek man atrodo keistas kūrėjas, savo
kūrybai atramų ieškantis anapus kūrybos. Pirmiausia man įtartini istorinės prozos
kūrėjai, realius gyvenimo įvykius išpuošiantys beletristikos drabužiu ir vadinantys
tai literatūra. Dar nemalonesni autoriai, lendantys į politiką. O jau visai niekingi
tie, kurie literatūra bando paversti masinę kultūrą, surašyti į knygas savo
vartotojiško gyvenimo laimėjimus (tai naujosios mūsų literatūros tendencijos, kur
paviršutinis estetinis hedonizmas susipina su utilitarizmu).
Žinoma, nėra literatūros be istorinio konteksto,
bet meninės vertės kūrimo požiūriu istorija ir literatūra yra dideli priešai. Ypač
ten, kur į gyvą literatūros kūną veržiasi numirėliai visi tie visuomenės ir
valstybės veikėjai. Nes visa istorija yra mirusi. Istorija negyvų personažų
laukas. Istorija apsunkina literatūrą lavonais, trūnėsiais ir supelijusiais
kostiumais. Nemėgstu kostiumų lavonų. Taip pat ir kolektyvinių liaudies kapų,
visokių ten liaudies sukilimų, maištų. Istorija literatūroje mumifikuotas menas.
Tai archeologų, antropologų, sociologų ir istorikų reikalas. O literatūra turi
būti gyva. Žmogus skaito ne iš profesinės pareigos, o todėl, kad gyvas.
Literatūra, kurią dusina istorija, kelia
džiaugsmą nekrofilams, nemokantiems skaityti grožinių knygų, neskiriantiems
estetinės reikšmės nuo archeologinės etiketės. Puikiai suprantu, nekrofilui
neįmanoma išaiškinti, kad jo skonis liguistas. Žmogus tiesiog yra arba sveikas, arba
ligonis. Kartais žmogus literatūrine nekrofilija suserga sendamas, kai silpsta jo
gyvastis ir vienintele paguoda bei vaizduotės orientyru jam lieka išėjusiųjų darbai,
sąmonę kvaitinantis mirusiųjų kvapas. Tai rodo instinktyvų individo norą prisijungti
prie daugumos.
Nekrofilas mielai skaito istorinę literatūrą ir
kartais net pats ją rašo. Jis nori, kad tokios literatūros būtų daug ir sočiai. O
medžiagos ir yra daug, nes mirusiųjų karalystės be galo ir be krašto. Kaip
minėta, nekrofilija natūraliai pasitaiko tarp solidesnių vyresnio amžiaus rašytojų,
kuriems nublėso natūralios gyvenimo potencijos ir kuriems daugiau nebėra ko jaudintis,
bet kartais šia liga suserga net visai jauni žmonės, užsibuvę dulkėtose muziejinio
laiko galerijose. Paprastai tokie individai auga ir bręsta skaityklose. Kartais jie taip
daro dėl ekonominio principo: eksploatuoti istorinę medžiagą patogu mažiau reikia
pačiam kurti ir kankintis. Imi sau visiems žinomas temas ir perrašinėji jas,
išdailindamas svetimų žmonių darbus savo išmone.
Istorija suvartotas gyvenimas, kompostas,
trąša, mėšlas. Jame šliaužiojantys empirikai skaityklų kandys ar šiaip kokie
kirminai, analiniai termitai ropoja begaliniais knygų, rankraščių, laikraščių
lapais, viską iš eilės rydami ir atrajodami. Gyvam žmogui toks darbas būtų nuobodus,
alinantis, bet jiems patinka. Faktų atrajojimas atrodo solidus, metodiškas ir tikras
darbas. Antai skaitykloje žiūriu, kaip kruopščiai nusirašinėjama: koks valdžios
vyras ką ir kur pasakė, kaip ir kas į jo žodžius reagavo. Šiandien tai
kasdienybės šlamštas, bet nekrofilas žino, kad visa tai fermentuosis, taps jo žodį
maitinančiu puvėsiu, kad laikas visa tai pavers vertybe. O ir pats nusirašinėtojas
pilnas puikybės, jaučiasi tarytum paprastus žmones savo nuovoka pranokęs antžmogis,
žmonių teisėjas. Lyg koks Osvaldo Spenglerio genialusis interpretatorius, iškilęs
virš istorijos ir laiko. Jis sako: aš jaučiu epochos pulsą, aš esu virš visko! Bet
koks ten gali būti pulsas toje laikraštienos maitoje, tose dulkių lentynose? Tai ne
iškilimas, bet didžioji žmogiškosios reikšmės iliuzija, hoministinė (A. Šliogerio
terminas) megalomanija, aklumas gamtai, gyvam žmogui ir gyvenimui apskritai. Bibliotekų
saugyklose ir senuose laikraščiuose nėra gyvybės. Buvo ir nebėra. Tik kandys
ropoja begaliniais lapų lapais.
Kirminų akys neišsivysčiusios, bet žiaunos
kietos. Maitinasi krituoliais, o kas yra gyvas ir laksto toliau, to nemato, nenori ir
negeidžia.
Keistas daiktas gyvi organizmai dėl laiko
poveikio nebetinka gyvenimui, o istorijos faktai priešingai. Kuo senesni, tuo
skanesni.
Matyt, kai kam. Indijoje tarp daugybės keisčiausių
kastų ir sektų yra viena tokia, kuri maistui vartoja tik pašvinkusią mėsą. Radę
džiunglėse kokį krituolį ar patys ką nors sumedžioję, turi palaukti, kol laimikis
pašvinks. Didžiausias jiems gėris stipena.
Būna ir kitaip kartais tikri profesionalūs
istorikai dėl kritinio mąstymo stokos neskiria mokslo ir meno ribų ir ima vartoti
literatūrą kaip dar vieną priedą prie istorijos mokslo. Jie noriai skaito istorinius
romanus, tik tokią literatūrą tepripažįsta, ir apskritai literatūroje ieško tik
savo mokslo atšvaitų. Nes tik istorinė tema literatūros srityje jiems kelia
pasitikėjimą savim, pasididžiavimą savo kompetencija, savo verte ir apskritai teikia
saugumo jausmą. Neradę literatūroje istorijos ar gyvenimo tiesų, tokią kūrybą
jie laiko bergždžia.
Taigi istorija literatūroje mumifikuotas menas.
Šiek tiek įdomu, šiek tiek intriguoja, bet gyvybės instinktas ragina laikytis nuo
šios infekcijos tolėliau. Istorija nepavojinga ir įdomi tikrų istorikų veikaluose.
Ten ji kažkokia kitokia, beveik filosofija. Ten ji tikra mūsų gyvenimo linija.
Bet literatūra apie gyvenimo liniją kalba kitaip.
Kita vertus, seni literatūros kūriniai gali būti
gyvesni už dabartį. Kartais rašytojas sugeba įlįsti į istorinę iškamšą ir
suteikti jai gyvybės. Pavyzdžiui, Antano Ramono istoriniai apsakymai yra nepaprastai
gyvi, bet šį unikalų reiškinį vertinu kaip rašytojo pastangą pabėgti iš
dusinančio sovietmečio laiko. Istorinius veikėjus jis įsivaizdavo ir su jais
susitapatino, per juos išreiškė savo nerimą ir dvasios ilgesius.
Geruose kūriniuose nėra lavonų ir muziejinių
iškamšų, jie gyvi tiesiog todėl, kad gyvi. Todėl, kad tuo metu jų autoriai rašė
apie gyvus žmones, o ne apie numirėlius. Tai meno paslaptis, o ne fakto reikšmė.
Gyvybė yra visuotina ir amžina, jos vienintelis
laikas dabartis. Ji nežino nei praeities, nei ateities, nors tarytum juda tarp šių
daugiau loginių nei realių laiko polių. Taip ir tikroji literatūra ji įsiterpusi
tarp laiko vektorių, bet jų nenuslopinta. Ji visada atsigauna ir gyvena dabar, kai tik
yra perskaitoma. Kvaila būtų skaitant knygą mąstyti apie veikėjus, kad štai tie
aprašyti žmonės turėjo savo prototipus, kurie gyveno seniai ir dabar jau tikrai yra
numirę. Toks skaitymas būtų beprasmiškas, istorinis personažų faktiškumas paneigtų
jų meninę reikšmę. Knygoje tebegyvena net Donelaičio personažai, ką jau kalbėti
apie kitus. Žinoma, nekrofilas šioje klasikoje ieškotų pirmiausia krituolių, bet,
kaip minėjau, tai nėra sveika aistra.
Istorijos veikėjai, kad ir kiek skaitytume
dokumentinius tekstus, neatsigauna. Todėl greta istorinių veikėjų aprašymų patartina
apžiūrėti jų palaidojimo vietas, kapus, sarkofagus viena kitam neprieštarauja. O
literatūros personažas svarbus ir be savo kapo, kurio, beje, ir nėra, nes jis
nemirtingas.
O kaip visi tie sapiegos ir radvilaitės
literatūroje? Kaip tie barbakanai ir istorinė dvasia pripažintuose, klasika laikomuose
kūriniuose? Negi tai numirėliai? Ne, tačiau tai ne istorija, o tiesiog literatūra.
Jeigu ne menas, visa praeitis mums būtų ištisas numirėlių laukas. Literatūra
atgaivina net buvusius žmones, bet jei istorija pati veržiasi į literatūrą, tie
žmonės miršta vėl.
REGIMANTAS TAMOŠAITIS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|