|
<< Atgal
VITAS
AREŠKA
Eilėraščiai dievams
Stasys Stacevičius. JUODOJI.
Vilnius: Vaga, 2005. 117 p.
Stasys Stacevičius su nauju eilėraščių
rinkiniu Juodoji įsiterpia į dabartinės lietuvių poezijos avangardą, kurį
siejame su T. Venclovos, S. Gedos, A. Marčėno, D. Kajoko ir kai kurių kitų poetų
kūrybos tradicija. Tačiau įsiterpia dar gan problematiškai. Minėtą tradiciją,
tiksliau pasakius, pasirinktą kūrybos kryptį vysto gerokai radikaliau. Jo pasakojimo ir
mąstymo stilių, žodžio fantaziją pavadinčiau žodžiu asmeniška. Labai
asmeniškai suvokia save ir aplinką, savo laiką ir ypač poetinį vaizdą, kurio
skaitymas ir suvokimas pradžioje šiek tiek glumina, sukelia nemažą įtampą tarp
teksto ir suvokėjo, skaitytojo. Pradžioje atsitiktinai atsiverčiau ir perskaičiau
pirmąją eilėraščio strofą.
Ilgiausioj nakty sutrumpėtų grubi lyguma,
prailgėtų gal nelyguma ar upelė, skambiau pasiilgtum,
ilgiau... Neilga tų ilgiausių naktų ilguma, skaidri ir neilga
lyg prailgint mintelių daug! prisižadėjus per neilgas
Ilges. |
|
(p. 85) |
Pagalvoji, jog tai tikros pamišėliškos
eilės, pamišėliška fantazija. Bet tai ir ne siurrealistinis stilius, nes juntame
foniką, žodžio akustiką, kurią poetas sąmoningai forsuoja. Tai nėra pats geriausias
eilėraštis, vaizduojantis S. Stacevičiaus mėgstamą nemigos psichologinę situaciją,
pusiau apsnūdusio žmogaus būseną. Tačiau garsiaraštis yra svarbesnis už kokį nors
apibrėžtą motyvą ar idėją. Gal tai sąmoninga žaismė, gal net ironija.Ypač kai
poetas paaiškina: Geografinės padėtys lovoje bei galvoje nesutampa. Ir šiaip
daug ką kita paaiškina poetas savo esė Žymėtos knygos (Literatūra ir
menas, 2006, balandžio 28). Autoironiškai pabrėžia, jog lietuje pabirusias eiles
reikėtų perleisti per ugnį ir paaukoti dievams, nes jie liko ištikimiausi poezijos
skaitytojai ir girdėtojai ne tik Lietuvoj.
Pats poetas paaiškina, kaip atsirado rinkinio
pavadinimas Juodoji, susiedamas jį su juodosios keramikos dirbiniais Teresės
Jankauskaitės kūriniais, kurių nuotraukos atsirado ir knygos iliustracijose. S.
Stacevičius ironiškai prasitaria, jog knygos ir keramikos ryšys esąs tik toks, kad
keramika primena kūrybos dužumą. Ir jos vertę supras tik po tūkstantmečio. Šiaip
keramikos kūrinių ir eilėraščių tiesioginio ryšio skaitytojas tikrai nepastebės,
nes jo, išskyrus interpretacijas minėtame esė, tarytum ir nėra. Iš tikrųjų tas
ryšys keleriopas. Juoda stipriausia spalva, ji sukoncentruoja savyje visą
likusių spalvų spektrą, simbolizuoja tam tikrą būties ir grynojo meno filosofiją.
Tai ugnies išgryninta esmė, švari nuo viso to, kas yra šiukšlės, priemaišos,
triukšmingas, laikinas fonas.
S. Stacevičius irgi pasirinko gryną, švarią
medžiagą žodžio garsą ir spalvą. Tai, kas atitraukia meną nuo išankstinio su
vienu ar kitu žodžiu susijusio turinio, išankstinės idėjos. Emocinės būsenos ir
patyrimai išreiškiami pirmiausia per žodžio akustiką, foniką, instrumentuotę,
žodžio aidą, neįvardijant, nedeklaruojant jausenos. Nors ir ne visada tai pavyksta.
Sunku, beveik neįmanoma net ir po intensyviais sąskambiais, gaudžiančia fonika
paslėpti žodžio pirminių prasmių. Kad ir kaip būtų keista, S. Stacevičiui kartais
pasiseka. Nes pirmiausia išgirsti fonetinį gaudimą, o tik grįždamas gali ieškoti
patirčių įvardijimo, ieškoti, iš kur atsirado užrašyti žodžiai, ką jie gali
pasakyti apie realią situaciją. Pavyzdžių gausu.
Aitryn trūkstamiausių balsai ar pūga
priekabiauja,
kodėl tu gailyn... Priekabiauja pietiniai langai
ir... Pūga iškylauja vaiskaus pasaulėlio |
|
pusiaujy, |
kur savo pasaulius lankiau, o tu savo
lankei. |
Stilistinė vienybė pasiekiama per
garsiaraštį, skambėjimo giminystę, ir tai suartina visą žodyną. Bendra žodžių
gaida ir yra tas ryšys su juodąja keramika. Gaida, garsas, fonetinė spalva sugeria
leksinę esmę, visas spalvas, visus garsinius niuansus. Turinį išreiškia pačios
medžiagos faktūra. Taip atsitinka ne tik keramikoje, bet akmens ar medžio skulptūroje,
tapyboje ir kitose kūrybos formose ar žanruose. Viskas priklauso nuo techninio
meistriškumo. S. Stacevičius aiškiai pademonstruoja sugebėjimus kurti tokias
struktūras, kuriose žodžio medžiaga atskleidžia potencialias, nesibaigiančias
galimybes. Kitas klausimas ar patiks skaitytojui, ar jis jau yra pasiruošęs
gėrėtis taip išlaisvintu nuo išankstinio turinio žodžio grožiu? Kaip ir tuo, kas
sukuriama pusiau miego, pusiau sapno ar sąmonės išjungimo būsenoje.
Bet jei akmuo ar molis išankstinio turinio neturi
tiek, kiek jo turi žodis, tai sąmoningai siaurinti tą turinį yra rizikinga. Ar verta?
Ar verta absoliučiu eilėraščio herojumi, veikėju padaryti žodį? Geriausių
rezultatų vis dėlto pasiekiama eksploatuojant visus galimus žodžio niuansus.
Suprantama, pagal kitokius, neįprastus principus gretinant žodžius, gimsta naujas
žodžio turinys, visai kitoks, negu tas, kurio mes laukiame. Avangardinės kryptys nuo
seno pasinaudoja šitokiu kūrybos principu, siekdamos surasti naujų žodžio prasminių
niuansų. Žodis gražus tik kuopoje. S. Stacevičius atsimena ir sintaksės galimybes.
Pavyzdžiui, staiga sustabdo sakinio įsibėgėjimą, įterpdamas kokį nors neiginį ar
jungiamąjį žodelį. Leksikos lygmenyje nesilaiko žodžio prasminės hierarchijos.
Ir aš užmirštu: ar akmens, ar vandens čia atėjęs? / Pasveikint mėnulį? Įveikt
Šv. Raštą ar širšę? (p. 48). Ledas nuslinko per langą, / lėtai, lėtai
slenka plaukai (p. 75).
Būtume neteisūs, jei sakytume, jog S. Stacevičius
nekuria tradicinių, naivių ir suprantamų visiems eilėraščių, kur mintis ir garsinė
instrumentuotė susijungia.
Auklėtoja Apolonija, aišku, baugu,
kad suabejojom labai jau svarbiom abejonėm,
užsisvajojom, pabėgome iš pamokų
iš istorijos, iš astronomijos...Verk, |
|
Apolonija! |
Randame rinkinyje ir retorinės,
pavyzdžiui, antitezinės kompozicijos eilėraščių. Pirmojoje pinigo pusėj grūmoju
audroms debesims, / o antrojoj į naktį žiūriu, už galvos susiėmęs (p. 59).
Primena A. Baltakio kompozicinį principą.
Su juodąja keramika S. Stacevičiaus eilėraščius
sieja dar vienas niuansas. Tai jo mėgstami Šiaurės peizažui būdingi ženklai,
šalčio stichijos įspūdžiai: pusnys, pūgos, šerkšnas, skersvėjai, iš Šiaurės
atridenti rieduliai, o ypač pasikartojantys Šiaurės vėjo malūnų simbolis. Koks
Šiaurės peizažo ryšys su keramika? Ugnis ir šaltis, šaltas vėjas išgrynina viską,
nuvalo tai, kas laikina, sezoniška, kenksminga. Tokį sveikumą ir grynumą simbolizuoja
ir laukinė gamta, vilkai. Labai pasiilgau vilkų ir kilmingo jų kauksmo, / nes
kaukiant vilkams trobesiai lyg atgauna šventumą (p. 11). Malūnai matuoja laiko
tėkmės sąlygiškumą. Potyliuos tarpiniuos vėjo malūnuose / iš valandėlės
primalčiau daug metų (p. 42). Dar būgnininkas, aitvarai poetinės fantazijos,
prisiminimų ir nevaržomos laisvės ženklai. Visa tai amžina, atsieta nuo apibrėžto
laiko, kaip ir kryžiumi sudėtos rankos. Eilėraštis koncentruotai išreiškia būties
esmę ir vertybių pastovumą.
S. Stacevičius, išmokęs avangardinės, modernios
ir tradicinės poezijos pamokas, pasinaudojo sukaupto meistriškumo turtais. Iš dalies
jis pasuka tam tikro eksperimento keliu, gal kategoriškiau negu kiti paneigia linijinę
gramatinę logiką, siekia sukurti specifinę poezijos kalbą. Tai įdomus bandymas.
Tačiau grojimas akustinėmis žodžio gaidomis pernelyg kartojasi, sukelia monotonijos
įspūdį. Kaip ir pusiau rimtos ir pusiau žaismingos intonacijos. Šie reiškiniai yra
susiję su mūsų laiko psichologinėmis sąlygomis. Įvairios aktualijos politinės,
moralinės, socialinės pasirodė kaip nepriimtinos bendrųjų humanistinių vertybių
požiūriu. Todėl bėgama nuo tos problematikos kad ir individualaus suvokimo link.
Bėgama į save, į sapnų, ezoterinės fantazijos erdvę. S. Stacevičiaus eilėraščiai
atsiranda iš siauros, itin asmeniškos patirties, subjektyvių įspūdžių, savo
etninės aplinkos, kas ne visuomet turi universalią prasmę. Svarbų vaidmenį atlieka
pasąmonės impulsai ir knyginė kultūra. Tačiau tai įdomus kūrybinis reiškinys
diskutuotinas, problemiškas, sukeliantis ir pasipriešinimą, ir sutikimą,
pripažįstant poeto meistriškumą.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|