|
<< Atgal
ALFREDAS GUŠČIUS
Konformizmas vakar ir šiandien
Apie sovietmečiu kūrusių ir šlovę pasiekusių
rašytojų nuodėmes socialinių užsakymų vykdymą, partinį angažavimąsi,
prisitaikymą prie vyraujančios ideologijos bei politinės sistemos, tikrovės lakavimą,
chameleoniškumą daug rašyta, kalbėta. Ne vienas smarkesnis literatūros kritikas,
istorikas, jau nekalbant apie nepriklausomoje Lietuvoje sublizgėjusius postmodernistus,
vyresniąją poetų, prozininkų kartą, sovietmečiu pelniusią ir skaitytojų, ir
partijos prielankumą, yra nurašę. Žinomi ir tokie atvejai, kai ignoruojama ir
visa Rašytojų sąjunga, atsisakant stoti į ją, kadangi ji esą turinti ilgą
konformistinį šleifą, jos gretose esą daug buvusiųjų su negarbingomis
biografijomis ir pan. Niekas kitas, tik Laikas atliks savo vaidmenį ir, tikėkim,
kritiškas požiūris į tuos vyresniuosius plunksnos kolegas, kurių brandžiausias
kūrybos tarpsnis skleidėsi sovietmečiu, sušvelnės. Atsiras aiškesnis supratimas, kad
nuo savojo laiko neįmanoma pabėgti, kad vienaip ar kitaip jis veikia rašančiojo
plunksną, diktuoja temas, formuoja stilių, kad konformizmas turi daug atspalvių, o
pasakotojas ar lyrinis subjektas daug kaukių, kurios ne visos priskirtinos grynojo
meno sferai. Bus suvokta, kad ir šiandienėje, laisvoje, Lietuvoje subrendę
rašytojai yra nuodėmingi (turima omenyje ir kompromisai su sąžine, ir sandėriai
su valdžia, pataikavimas rinkai, madoms, ir pan.).
Taigi konformizmas yra bendralaikis reiškinys,
jo negalima tapatinti tik su viena kuria politine bei visuomenine santvarka.
Retrospektyviai žvelgiant, svarbu tai, kur ir kada rašytojas buvo paslydęs, suklupęs,
bet dar svarbiau, kada jis savo suklupimą suprato ir kaip jį įvertino. Žymus čekų
rašytojas Milanas Kundera (2001-aisiais Lietuvoje vienas populiariausių užsienio
autorių) jaunystėje buvo ryškus konformistas, parašęs ne vieną socialistinio
realizmo demagogija alsuojantį kūrinį, kadangi, kaip po kurio laiko pats prisipažino,
komunizmas mane pavergė taip, kaip vėliau Stravinskis, Picasso ir siurrealizmas. Jis
žadėjo didžią ir stebuklingą metamorfozę, visiškai naują ir kitokį pasaulį.
Anksti paėmiau į rankas Marxo veikalus. <
> Jau daug kartų esu prisipažinęs,
taigi ir vėl mušuosi į krūtinę, kad Marxas mane pakerėjo. Naiviai tikėjau, jog
greit galima pasaulį pertvarkyti į naują, geresnį. Teisingesnį. Netrukus aš ir mano
kolegos patyrėme, kokie tai apgaulingi skaitiniai. Naujasis pasaulis nešė fanatizmą,
dogmatizmą, politinius teismus. Greitai išsiblaivėme1. Bet prireikė gero dešimtmečio išsiblaivyti, o galutinis
praregėjimas įvyko sovietų tankams sužlegėjus Prahos ir kitų Čekijos miestų
gatvėmis.
Literatūrologas Vytautas Kubilius, apžvelgęs
sovietinio laikotarpio literatūrinį-meninį gyvenimą, surūšiavo menininkus į šešis
laikysenos tipus, lėmusius kūrybos įvairovę ir atspindėjusius totalitarinės
visuomenės nevienalytiškumą (Kelias į niekur per lūžtantį iliuzijų ledą,
Metai, 2003, Nr. 89, p. 134). Kas iš tokios klasifikacijos paaiškėja? Visų
pirma tai, kad, nepaisant socialistinės visuomenės ryškaus standartizuoto bei
unifikuoto laiko drabužio, ne visi rašytojai vienodai rengėsi, mąstė.
Unifikuoti individą, o tuo labiau menininką, apskritai sunku. Tas pats
socialistinės visuomenės narys įvairiais jos gyvavimo laikotarpiais elgėsi skirtingai.
Be vidinio visuomenės narių keitimosi nebūtų poslinkių ir pačioje visuomenės
socialinėje-politinėje sąrangoje. Pasaulėžiūra, įsitikinimai, principai nėra
statiškas dydis; idėjos, dogmos, netgi aksiomos ir konstantos anksčiau ar vėliau
kinta, griūna. Tai gerai suprato sielų dialektikai, todėl Levas Tolstojus mėgdavo
sakyti, jog nesikeičia tiktai kvailiai. Ir tarybinė liaudis patyrė daug
idėjinių-dvasinių modifikacijų: ją žalojo lenininė-stalininė prievarta,
chruščiovinių reformų aritmija, brežnevinių dogmų stingulys, gorbačiovinės
perestrojkos dviprasmiškumas. Kelias į laisvesnę, demokratiškesnę visuomenės
savivaldą buvo ilgas, akmenuotas ir vingiuotas. Tas kelias kiekvieno mąstančio,
jautraus, kūrybingo individo sąmonėje atsispindėjo įvairiomis motyvacijomis,
argumentacijomis, konfrontacijomis. Būta ir lojalumo valdžiai, konformizmo, karjerizmo,
bet būta ir prieštarų, kritikos, protesto. Poetas ir literatūrologas Eugenijus
Ališanka lietuvių pasipriešinimo geną okupacinei valdžiai įžvelgia netgi
išoriniame paklusnume: Tačiau priešintasi ir kitaip, netgi kolaboruojant ir
susitaikaint su status quo. Kaip toje liaudies dainoje: Močiutės klausau, o
savo darau ( Ar sunku būti europiečiu?, Metai, 2006, Nr. 3, p. 4).
Todėl labai rizikinga ir atsakinga būtų
sovietmečiu didelį pasisekimą turėjusios rašytojų partiečių kohortos (pavyzdžiui,
J. Avyžiaus, Alf. Bieliausko, V. Bubnio, R. Kašausko, V. Petkevičiaus, V.
Rimkevičiaus, A. Pociaus, M. Sluckio, A. Zurbos ir kt.) kūrybą šiandien lengva ranka
nubraukti arba nužeminti ligi grafomanijos lygio, apkaltinus ją socialistine ideologija,
priklausymu TSKP ar rašytojinei nomenklatūrai.
Pasekę ne vieno sovietmečiu intensyviai kūrusio
prozininko partiečio meninių koncepcijų ir politinių bei filosofinių idėjų
kaitą, manau, pamatytume nevienareikšmį vaizdą. Pavyzdžiui, įsigilinkime į Vytauto
Bubnio kūrybą. Gana ilgai šis rašytojas ieškojo savo tikrojo balso, todėl beveik
dešimtmetį po pirmosios knygos (apysakos Beržai svyruokliai, 1959) klaidžiojo
socialistinio realizmo literatūros prieblandoje. Nemažą dozę socrealistinės
dogmatikos šeštojo dešimtmečio vidurio literatai, tarp jų ir V. Bubnys, atsinešdavo
iš lektūros: tai pagal programas privalomos, tai kitokiais būdais (pavyzdžiui,
seminaruose, susirinkimuose) įperšamos. Savikritiškai pažvelgęs į praeitį, V.
Bubnys atsidūsta: Bet vėliau (jau nuo vyresniųjų gimnazijos klasių A. G.)
pamažu galvą susuko ir gyvi, ir rašytiniai patarimai, kad daugiau reikia gilintis į
socialistinio realizmo, t. y. į tarybinę literatūrą. O, Viešpatie! Kai dabar
pagalvoju, kiek daug aš tais metais perskaičiau stalininių premijų laureatų romanų,
socialistinių kraštų oficialiai giriamų autorių. Prisiversdamas skaičiau, nes
bandžiau suvokti, kodėl tos knygos premijuotos, kodėl taip aukštinamos? Žinoma, tai buvo
pakrikimo metas, kuris lydėjo ir pirmuosius kūrybinius žingsnius, ir pirmąsias
knygas. Apimdavo nepasitikėjimas savo talentu, savigrauža
(iš autoriaus pokalbio
su rašytoju, 2003).
Vadavimasis iš dogmų, meninei prigimčiai artimo
stiliaus ieškojimas buvo nelengvas procesas. V. Bubnio meninės žmogaus koncepcijos
kitoniškumas buvo pastebėtas tik pasirodžius jo apsakymų knygai Ajerai kvepia
(1967), apysakai Arberonas (1969) ir romanų triptikui apie žemę, pokarį
(19711976). Tai buvo laikas, kai dar girdėjosi praūžusios vidinio monologo
prozos bangos teliūskavimas, bet rašytojai, menininkai jau buvo pradėję naują
intensyvų žmogaus ir visuomenės tyrinėjimo etapą. Kūrėjų regėjimo objektyve
vietoje mažojo žmogaus, vietoje individo-sraigtelio pradėjo ryškėti
kitoniško tipo žmogus su ryškiais asmenybiniais pradais, su išdidžiais etiniais
principais, su gilia istorine savimone, ne vienam užsispyrėliui padedančia
mąstyti ir elgtis nebe standartiškai tarybiškai, bet oriai, o kartais ir
disidentiškai. Tikrovėje toks žmogaus tipas seniai egzistavo, tačiau parodyti jo dar
buvo neįmanoma, kadangi marksistinė-lenininė bazės ir antstato filosofija ant
visų ideologinės veiklos sferų, neišskiriant nė literatūros, buvo uždėjusi tvirtą
tramdomąjį apynasrį. Kaip teigė aštuntojo dešimtmečio romanistiką atidžiai
nagrinėjęs Petras Bražėnas, poliarinių jėgų kova lėmė gyvenimo turinį, ji
dominavo ir literatūroje (Bražėnas P. Žmogus ir žodis prozoje, Vilnius,
Vaga, 1981, p. 280.). Poliariškumas, suvokiamas kaip antagonistinių jėgų
priešprieša, dominavo ne tiktai literatūroje, bet ir literatūros moksle bei
estetikoje.
Kritika ne iš karto suvokė V. Bubnio meninius bei
idėjinius ieškojimus. Ji apeidavo esminį klausimą kodėl Andrius Marčiulynas
atsilaikė prieš stiprią agitaciją ir atsisakė stoti į kolūkį, kodėl nuo jo
išsisuko ir Marčius Kreivėnas? Kitaip tarus, kodėl autorius romanų konfliktus grindė
ne optimistine, kaip reikalavo socialistinio realizmo doktrina, o pesimistine istorinio
proceso koncepcija? V. Bubnio romanai buvo gana miražiški, galėję suvilioti
įspūdinga realistinių charakterių tapyba, vaizdų plastika ir kartu paslėpti
sąlyginio metaforinio klodo grožį. Autoriaus pozicija gana apgaulinga, kadangi
nesiribojo vien tik socialinių struktūrų atpažinimu: ir duonos kaip ostijos įvaizdis,
ir kryžiaus simbolis (Alkana žemė), ir legenda apie girių kirtėją, ir ano
kranto metafora (romane Po vasaros dangum), ir bendra šių kūrinių elegiška
nuotaika byloja apie antrąjį giluminį tekstų klodą, savo prasmes atskleidžiantį ne
iš karto, tuo labiau ne aktualiuoju jų išleidimo ir vertinimo metu. Daug teksto
prasmių slypi tarp eilučių. V. Bubnys vadovavosi gilesne žmogaus samprata, nei iki tol
lietuvių prozoje paplitę valstiečio, kaimo, privatinės nuosavybės traktavimo
modeliai. Leisdamas savo protagonistams nestoti į kolūkį, V. Bubnys savo kūryboje
pradėjo naują didelę temą individo laisvės, orumo, pasipriešinimo išorinėms
socialinėms-politinėms aplinkybėms. V. Bubnys į pirmą planą iškėlė ne žemės
galią, kuri ima virsti rūsčia ir priešiška žmogaus prigimčiai prievarta, kai ta
žemė tampa nuosavybe. Jo meninio sumanymo tikslas buvo kitas įrodyti, kad net
diktatoriško politinio režimo sąlygomis individas turi teisę laisvai rinktis,
apsispręsti, ginti savo dvasios autonomiją, žmogiškumą, orumą. Ne žemės
galia lemia Marčiulyno, Kreivėno kančių golgotą, o politiniai, ideologiniai
retežiai, neleidę jiedviem išsitiesti visu ūgiu, siekti tiek materialinės, tiek ir
dvasinės nepriklausomybės.
Palankiai autoriaus poziciją bei jo sukurtų
charakterių pobūdį aiškino išeivijos kritikas Liūtas Mockūnas: nepaisant
teziškumo, V. Bubnio kūryba esanti įdomi, meniška. Sovietų rašytojai sukurią
nemažai apysakų, romanų, deja, dažnas jų kūrinys neišvengiąs plakatiškumo,
bekonfliktiškumo, gyvenimo gražinimo tendencijų. V. Bubnio romanas yra išimtis. Jau
M. Šolochovo Tykusis Donas įrodė, jog geras romanas įmanomas net ir ginąs
tezes, nepriimtinas mums, Vakaruose
Bubnio Alkana žemė tą patvirtina
lietuviškoje prozoje
(Mockūnas L., Gyvenimo tiesa teziniame romane,
Metmenys, 1971, p. 151. ). Iš rusų menininko V. Bubnys mokėsi pakeisti lietuvių
prozoje vyravusį vienpusišką klasių kovos ir vidurinio sluoksnio valstiečio
(vidutinioko) psichologijos vaizdavimą, kai nei vienos linijos, nei vienos spalvos
aiškiai nebepakako. Idėja, tendencija, įvykiai, laiko atributai, socialinė
problematika Alkanoje žemėje ir Po vasaros dangum susipynė į patrauklų
meninį audinį, prabilo autentiška charakterių tiesa. V. Bubnys sukūrė įspūdingus
ne tik disidentiškų valstiečių Marčiulyno, Kreivėno paveikslus, bet ir tikrų
rezistentų charakterius, iš kurių kilnumu išsiskiria partizanų vadas Sakalas. Taip
viskas susidėstė, Terese. Daug iš gyvenimo tikėjausi, daug ko laukiau, bet gyvenimas
pareikalavo tiek, kad gal ir ne pagal jėgas. Bet atmink, Terese, dėl Lietuvos einu. Jei
ir klystu, tai irgi dėl šito žalio žemės lopinio, kalba jis buvusiai savo
mokinei, o dabar naujakurei Teresei (240). Rašytojas gana objektyviai vaizduoja ir Sakalo
patriotines ambicijas, ir jo skausmingus idėjinius išgyvenimus, ir atsirandančią
vidinę sumaištį, nerimą dėl rezistencinio pasipriešinimo likimo. Sakalas regi, kaip
jo akyse degraduoja retėjančio partizanų būrio vyrai ir jaučia esąs bejėgis
pakreipti įvykius kita kryptimi. Manytina, kad V. Bubnio sukurto partizano Sakalo
paveikslas atitinka tas dorines normas, kurių reikalavo Lietuvos laisvės kovotojų
moraliniai principai. Sakalas sugeba išlaikyti partizano asmenybės stuburą sudarančių
moralinių, patriotinių ir religinių vertybių vienovę, tačiau tai jau nepavyksta jo
kovos draugui, menkesnio intelekto ir skurdesnės dvasios Šarvui. Charakterizuodamas ir
diferencijuodamas partizanų grupės narius pagal moralinį stiprumą, charakterį,
amžių, išsilavinimą, V. Bubnys sukūrė gana objektyvius kovotojų portretus ir
istorinį ginkluotos kovos vaizdą. Sakalas priskirtinas pažangiausiam, į ginkluotą
rezistencinę kovą iš tvirtų idėjinių-patriotinių įsitikinimų įsijungusiam
partizanų sparnui, Žilvitis naivių, dar nesuspėjusių susiorientuoti gimnazistų
sluoksniui, o Šarvas nusikaltėlišką praeitį, cinišką moralę (dalyvavo
naikinant žydus, plėšiant jų turtą) mišku bandančiam prisidengti tipui.
Dešimtmetį nusitęsęs pasipriešinimas okupacinei
valdžiai negalėjo išlikti vientisas ir pavyzdinis. Tačiau sovietinių laikų lietuvių
literatūroje rezistencija, partizanai buvo vaizduojami dažniausiai vienareikšmiškai
neigiamai. V. Bubnys tokio kategoriškumo išvengė. Tai, ką jis apie partizanus
pasakė 1971 metais, buvo tikrai drąsu ir ganėtinai objektyvu.
V. Bubnys buvo ne tik partietis, bet dar ir
valdininkas (Rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas, partinės organizacijos
sekretorius). Jo biografijoje randame įdomių faktų, kuriuos galima traktuoti kaip
pasaulėžiūros pakrypimą kairėn, kaip prisitaikėliškumą prie sistemos.
Tačiau tokius faktus reikia vertinti pagal istorinį kontekstą, gerai pažinus
anuometinę kūrėjo sąžinės bei objektyvių aplinkybių dialektiką, kitaip kils
pavojus rašytojo gyvenimo ir kūrybos analizę paversti rašančiojo išankstinių
kaltinimų arba pageidavimų sąrašu. Štai konkretus pavyzdys: 1978 m. birželio 7 d.
buvo paminėtas odiozinio rašytojo A. Gudaičio-Guzevičiaus 70-metis (mirė 1969).
Rašytojų sąjunga įpareigoja V. Bubnį pasakyti kalbą. Keblus įpareigojimas. Ką
kalbėti, ką pabrėžti, kai apie jubiliatą žinai kai ką daugiau, nei parašyta
literatūros kritikų, mokslininkų straipsniuose, tuometinėje literatūros istorijoje?
Vis dėlto, nepaisant prieštarų, reikės pabrėžti A. Guzevičiaus kūrybos
revoliucinę dvasią, ištikimybę tarybinei liaudžiai ir komunistų partijai ir,
aišku, nutylėti jubiliato romanų, epopėjų tendencingumą, akivaizdžius istorinės
tiesos iškraipymus, klastotes. Tikriausiai paties prelegento, o gal ir salėje sėdinčio
vieno kito istorinės atminties nepraradusio iškilmių dalyvio sąmonėje švystelėjo
šiurpūs faktai, susiję su proletariniu rašytoju, stalininės premijos laureatu, NKVD
generolu, vidaus reikalų komisaru: įsako dėl 1941 metų birželio trėmimų
pasirašymas, pastangos karo pradžioje iš Kauno kalėjimo išvežti kalinius į
Červenę ir į Bigosovą, kur jie buvo sušaudyti, ir kita. Tokių moralinių situacijų,
kai Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojui reikėdavo laviruoti, girdėti
sąžinės priekaištus ir juos nutildyti, buvo ir daugiau. (Konformizmas pančiojo
rašytojo meninį mąstymą ir jam mokytojaujant Kaune 19571964 m., o apysakos
Ramūnas, Lapams krintant yra atvirai didaktinės).
Kas padėjo V. Bubniui išsiropšti iš
konformistinio griovio? Sąžinė, kurios neužmigdė partiniai įpareigojimai,
nomenklatūriniai patogumai. Tik paviršutiniškai žvelgiančiam tegali pasirodyti, jog
V. Bubnys aštuntąjį dešimtmetį, kai sulaukė ir šlovės už trilogiją, ir
valstybinės premijos, atrodė konformistiškai glotnus, laimingas sovietinės gerovės
trupiniais. Taip, galvos apsvaigimui prielaidų būta gana rimtų, nes tie trupiniai buvo
svarūs V. Bubnio kūriniai buvo įtraukti į dažniausiai ir masiškiausiai
leidžiamų knygų sąrašą; Vagos leidykla (anuomet monopolistinė) iš jų
leidimo gavo didelį pelną, kurio nemaža dalis teko pačiam autoriui. V. Bubnio knygas
leido (ir perleido visokių serijų, rinktinių formomis) ir kitos leidyklos, taip pat ir
sąjunginės. Štai anuomet Roman-gazeta išleido Po vasaros dangum ir
Pilnaties valandą milijoniniais tiražais, o garsi leidykla Chudožestvennaja
literatūra, spausdinusi visus tris V. Bubnio romanus, gavo per milijoną rublių
pelno, vadinasi, šiek tiek jo nubyrėjo ir į autoriaus piniginę. (Iš V. Bubnio
pokalbio su L. Žemuliene. Lietuvos rytas, 1993 m., balandžio 29).
Materialinis faktorius visais laikais svarbus.
Stokojančius savikritiškumo jis verčia derinti meninę sėkmę su finansine, talentą
su reklama bei komercija, o blogiausiu atveju su parsidavėlišku tarnavimu
vadovaujančiai partijai arba vyraujančiai estetinei krypčiai, madingai srovei (turint
omeny šių dienų bestuburį postmodernizmą).
Pokalbyje Rašytojas ir maištas (Metai,
2005, Nr. 10, p. 100) literatūrologas Regimantas Tamošaitis, literatūros kritikai
Valdas Kukulas, Jūratė Sprindytė materialinį veiksnį regi kaip darantį įtaką ne
tik šiandieninei knygų rinkai, bet ir literatūrinėms madoms, ir pačių rašytojų
psichologijai. Anksčiau maištingoji literatūra pasižymėjo elitiškumu: autoriui
buvo svarbi jo paties pozicija ir nedidelio išrinktųjų rato pripažinimas. <...>
Šiandien situacija tokia: draugai lieka draugais, bet autorius patyliukais savo knygą
kreipia ten, kur ganosi pirkėjai. <...> Apie kokį rašytojo maištą galima
kalbėti, kai jis yra įtrauktas į komercinius mechanizmus ir sukamas reklamos
malūnuose, kai jo kūrinys yra traktuojamas kaip rinkos prekė? klausia R.
Tamošaitis. Jis taip pat kalbėjo apie komercinį postmoderniosios literatūros
prisitaikymą prie tikrovės. Smalsu būtų panagrinėti, kuo ši savybė yra
pranašesnė, palyginti su sovietinių rašytojų politiniu bei ideologiniu konformizmu?
Kas pažangiau pinigai ar idėjos? Galima būtų sokratiškai išmintingai atsakyti,
kad gerai ir viena, ir kita, kol šie kelrodžiai neišmuša rašytojo iš
humanizmu, tolerancija, tiesos ir gėrio troškimu grįsto kūrybos kelio. Juk iš
literatūros, kaip ir iš viso meno, pirmiausia laukiame estetinio grožio, būties
mįslių, gyvenimo prasmės apmąstymo, pasaulio prijaukinimo, žmogaus sielos
dialektikos atskleidimo. Kiekviena epocha iškelia menui ir aktualiuosius, ir amžinuosius
klausimus. Vienadienėje (ar idėjų, ar madų, ar pinigų angažuotoje) kūryboje
nebelieka giliųjų poteksčių gyvenimo sudėtingumo, universalumo, paslaptingumo,
tarsi atrodytų, jog viskas prasideda šiandien ir baigsis rytoj. Šiuo požiūriu
nebesvarbu, kas inspiravo kūrybą, ar tendencingai suvokta idėja, virstanti dogma,
ar materialinis išskaičiavimas, nes abiem atvejais į jos užuomazgą įsiskverbė
estetiškai kenksminga bacila. Grožinę prozą užkrėtė didaktinis noras mokyti,
moralizuoti, ir gana ilgai ji neišsivadavo iš šitų pagundų, socialistinio realizmo
laikais dar pagražintų mesijinėmis partiškumo, liaudiškumo, istoriškumo
funkcijomis. Ne veltui sakoma, kad kraštutinumai susieina, tad ir literatūros baigtį
(mirtį) galėtume sieti su besaikiu subjektyvizmu ir plintančiu drastišku amoralumu.
Griauti visas atramas, pasikliauti vien nihilizmu, dehumanizuoti žmogų ar tai
šiandien didelis nuopelnas? Tai tolimoje ir artimesnėje praeityje jau daug kas darė.
Šitam, anot V. Kukulo, visuotiniam reiškiniui (ten pat, Metai, p. 107),
pasiduodantys autoriai turėtų nusipelnyti ne liaupsių, bet priešingai kritikos
(Jonas Paulius II tokią kultūrą seniai įvardijo mirties kultūra). Reflektuoti
tik fiziologinį žmogų, tik jo nihilizmą ir cinizmą, tegul tai daroma ir
įspūdingai, nėra nedidelis nuopelnas.
Idėjos, tezės, dogmos įtaką rašytojo meniniam
mąstymui pailiustruoti labai paranku pasitelkus prozininko Mykolo Sluckio
biografiją. Jis buvo vienas labiausiai pilietiškai ir politiškai angažuotų
sovietinių rašytojų. Menininkas ir partietis jo asmenyje išoriškai sugyveno taikiai,
tačiau pašalinei akiai nematomoje jo kūrybinėje virtuvėje tvyrojo aukšta
temperatūra novatoriškų ieškojimų, cenzūros apėjimo, žaibolaidžių
išdėliojimų ir pan. Romanais Adomo obuolys (1966), Uostas mano neramus
(1968) drąsiai nėręs į personažų pasąmonės srautą ir dėl naujoviškos pasakojimo
technikos sulaukęs kryžminės ugnies, M. Sluckis drąsiai gynėsi apeliuodamas į
ištikimybę socializmo idealams. Tais idealais jis tikėjo, bet kartu jais ir
prisidengdavo ieškodamas saugesnės dirvos meniniams eksperimentams. Teisę į
reliatyvistinę lyrinę saviraišką, į subjektyvizuotą pasakojimo būdą jis turėjo
išsikovoti ne tik prie rašomojo stalo, bet ir partinėse tribūnose. M. Sluckio
kūrybinėje biografijoje būta daug ko: jo talentinga plunksna draskė socialistinės
tikrovės skaudulius, o patsai autorius, kaip principingas tos tikrovės kritikas, ne
kartą vaikščiojo skustuvo ašmenimis. Jis atverdavo ir individo, ir visuomenės
piktžaizdes (romanai Saulė vakarop, Kelionė į kalnus ir atgal), kurių
egzistavimą vėliau tekdavo arba argumentuotai įrodyti, arba žonglieriškai
panaikinti. Simptomiški buvo jo žodžiai garsioje diskusijoje apie lietuvių
romaną 1968 metais. Pareiškęs ištikimybę socializmui, kaip kol kas teisingiausiai
ir tobuliausiai visuomenės sandarai, jis kartu argumentuoja kritišką rašytojų
partiečių nusiteikimą tos tikrovės atžvilgiu: Mūsų kūryba kritiškai analizuoja
daugelį neigiamų gyvenimo reiškinių (buvusius teisėtumo iškraipymus, karjerizmą,
biurokratizmą, prisitaikėliškumą, miesčioniškumą, nekritišką žavėjimąsi
technicizmu, modernizmu ir t. t. Būtinumą aktyviai šalinti tai, kas atgyveno,
sustabarėjo ar kartais gimsta su anomalijomis, mes suprantame kaip savo pilietinę ir
partinę pareigą (Pergalė, 1968, Nr. 12).
Ne kartą demonstravęs pavydėtiną imlumą ir
lankstumą meninės formos bei estetikos srityje, M. Sluckis idėjinių įsitikinimų,
pasaulėžiūros požiūriu buvo konservatyvus rašytojas. Štai kodėl jis mūsų garsios
dainuojančios revoliucijos metu užėmė pasyvaus stebėtojo poziciją. Priešingai
J. Avyžiui, V. Bubniui, V. Petkevičiui, R. Kašauskui, M. Karčiauskui, A. Maldoniui,
Just. Marcinkevičiui ir dar kai kuriems rašytojams partiečiams, jo nesimatė nei
sąjūdinėje spaudoje, nei Sąjūdžio renginiuose. Senosios politinės santvarkos
griūtis ir naujosios formavimas, sakytume, atėmė M. Sluckiui amą, ir buvęs vienas
produktyviausių Lietuvos prozininkų, valstybei kūrus laisvę ir nepriklausomybę,
nutilo visam dešimtmečiui. Tik 1999 m. jis atkuto ir turbūt pirmasis po ilgos
tylos jį prakalbino literatūrologas L. Peleckis-Kaktavičius savo knygoje Pirmiausia
kraujas, o paskui žodžiai (1999). Prakalbintas M. Sluckis pasakė įsidėmėtinus
žodžius: Galima sakyti, iš savo kūrybinio gyvenimo išbraukiau dešimtmetį. Tai
labai daug. Du ar trys romanai neparašyti ir jau nebus parašyti
Šią didžiulę
pauzę, kaip sakiau, pasiėmiau sąmoningai. Kadangi nekatalikui neduota pasinaudoti
išpažinties malone, privalėjau daug ką išpažinti sau, pamėginau suprasti ir
paskirti sau atgailą
Bet atkentėti už daug ką, taip pat ir už kūrinio smaugimą
savyje, niekas už mane negali.
Ne vienas M. Sluckio romanas gana tiksliai diagnozavo
socialistinę visuomenę graužančias ligas: sudaiktėjimą, susvetimėjimą,
biurokratizmą, šeimų irimą, alkoholizmą. Sovietinę sistemą labiausiai ardė vidaus
ligos, nes joks išorės priešas jos nedrįso pulti. 19881991 m. revoliuciniai
įvykiai Lietuvoje, Pabaltijyje, o kiek vėliau ir pačioje Rusijoje paliudijo M. Sluckio
diagnozių teisingumą. Tikrovėje atsitiko tai, ko subjektyviai pats rašytojas nelaukė.
Literatūros teorijoje toks reiškinys vadinamas idėjos ir vaizdo antagonizmu, t. y.
tokia situacija, kai rašytojo pasaulėžiūrą praauga jo sukurtų vaizdų, charakterių
turiningumas. Kad įsitikinimai negali pakeisti gyvenimo pilnatvės, liudija ir tie M.
Sluckio kūriniai, jau parašyti po tos ilgos sąmoningo tylėjimo pauzės. Ir pirmasis
pasirodęs rinkinys Gražuolės sugrįžimas (apysakos ir apsakymai, 1999), ir
vėlesni rinkiniai Išsipildymas ne pagal Joaną (romanas ir apsakymai, 2003), Su
skrybėle Kurfiurstendame (apsakymai, 2004) nerodo bent kiek ryškesnių kūrybinių
pokyčių M. Sluckio talentas tebelieka seniai pamėgtoje atomistinės
psichoanalizės zonoje. Autoriaus analitiniam žvilgsniui, regis, ne itin teturi
reikšmės išoriškai pakitusios politinės ir ideologinės tikrovės spaudimas jei,
pavyzdžiui, palygintume sovietmečio aštuntąjį dešimtmetį brendusio jaunuolio Rigo
(romanas Saulė vakarop) ir jau mūsų dienas pasiekusios senmergės Joanos,
nerandančios nei laimės, nei tinkamo vyro (Išsipildymas ne pagal Joaną)
pasaulėjautą ir jos pavaizdavimo būdą, tai didelių skirtumų tikrai nerastume.
Socialistinės ir kapitalistinės Lietuvos tikrovės
susikirtimuose atsirandančios sudėtingos žmogaus būties lygtys meniškai originaliau
ir konceptualiau išsprendžiamos apysakoje Balsai iš anapus (rink. Gražuolės
sugrįžimas), kurioje geranoriškas skaitytojas ir kritikas jau gali įžvelgti
ryškesnių pokyčių M. Sluckio meninėje pasaulėžiūroje. Įdomus apysakos
protagonistas klajoklis inteligentas Mečys Karbutas išsikėlęs didelį tikslą
pažinti kuo daugiau šiuolaikinės, naujosios, Lietuvos dalelių. Vieną tokią jis
užtinka Vainorų senelių namuose. Psichologiškai nuosekliai ir meniškai įtaigiai
Mečio Karbuto siela atsiveria kitų žmonių negaliai ir kančiai. Apysakoje
nepriekaištingai suderintas laisvos personažo charakterio raidos ir jos autorinės
kontrolės mechanizmas. Vidiniame monologe atsiskleidžianti Karbuto intelektualinė
bravūra paliegusių žmonių atžvilgiu lieka saikinga, davęs valią liežuviui, jis
greitai susizgrimba, pažvelgia į save iš šalies ir išvysta save tokį pat seną ir
bejėgį kaip ir jie. Apysakoje autorius kelia visais laikais aktualią pareigos ir
atsakomybės problemą, kuri gvildenama ir sovietmečiu rašytuose jo kūriniuose.
Balsuose iš anapus ji, ko gero, pirmąkart sprendžiama pozityviai veikėjas
nenuklimpsta buities liūne, bet po intensyvių moralinių išbandymų sutvirtėja,
pasijunta einąs ne šunkeliu, o tiesesniu ir prasmingesniu keliu. Jo sąmonei didelį
įspūdį padaro senelių prieglaudos šešėlių teatras, kuriame vaidina
gėrioblogio, tiesosmelo protagonistai ir antagonistai. Spektaklio artistai
sergantys nepagydomomis ligomis, stovintys prie pat mirties slenksčio, tačiau jie
karštligiškai į dienos šviesą kelia praeities nuosėdas, puola, ginasi. Įsimintinas
buvusio kolūkio pirmininko ir jo pavaldinio ginčas dėl nukirstų penkiolikos medžių,
dėl neteisėtai suarto sklypo. O buvusio mokytojo Vištaro ir smarkuolio Gučo naktinė
inscenizacija fašizmo ir komunizmo tema Karbutą pribloškia ir jis daro nelinksmą
išvadą, jog laikas net čia nesustingo, nenugarmėjo į glūdumas į gyvulinių
vagonų vilkstines ir krematoriumų žiotis. Ar žmogus nepasimoko iš istorijos? Ar
jis pats nė kiek nepasikeičia, nepagerėja? Tokius klausimus inspiruoja šis, turbūt
geriausias, po ilgos pauzės parašytas M. Sluckio kūrinys.
Labiausiai ankstesnįjį ir dabartinį M. Sluckį
supanašina tas pats kritinis nusiteikimas tikrovės atžvilgiu ir toks pats rašytojo
moralistinis vaidmens supratimas. Ne visuomenė, ne kolektyvas, bet pats individas atsako
už save šitaip šis rašytojas jau mąstė devintojo dešimtmečio pabaigoje. Tokia
teorinė tezė ypač aktuali kapitalistinę santvarką kuriančioje Lietuvoje. Kai,
nepaisant sunkiai atkurtos laisvės, daug kur kliba visuomenės ir valstybės rūmo
sienos, pradedame suprasti, jog jas išjudina ne vien agresyvios išorinės jėgos.
Vidinį pasaulį individas turi susikurti pats. Tokios moralinės nuostatos,
suformuotos prieš porą dešimtmečių, M. Sluckis tebesilaiko ir šiandienio, laisvos ir
dažnai negailestingos rinkos sąlygomis gyvenančio, žmogaus atžvilgiu. Erdvė, kurioje
individas tą vidinį pasaulį kuriasi, naujuose M. Sluckio kūriniuose tebėra ryškiai
subuitinta, tiktai didesnis akcentas dabar atsiranda analizuojant laikų kaitą.
Atsigręžimas į save, į savo egzistencijos slėpinius, taigi ir į savo praeitį, buvo
būdingas ir sovietinio laikotarpio M. Sluckio kūrinių personažams. Neretai jie
rausdamiesi savyje pajusdavo, kad asmenybės susidvejinimo bei dvasinio susvetimėjimo
šaknys minta buržuazinės praeities recidyvais. Apysakos Gražuolės sugrįžimas
ir kitų naujų jo kūrinių personažų dramas dabar lemia ne menamosios buržuazinės
praeities liekanos, o akivaizdžios kapitalistinės tikrovės anomalijos. Taigi šiandien
atpirkimo ožio, teigia rašytojas, nebeliko, savo vidinį pasaulį individas
privalo susikurti pats. O kad tą pasaulį lamdo atšiaurios socialinės jėgos, dėl to
niekas nekaltas, vadinasi, tokį likimą politiškai ir ideologiškai emancipuotas žmogus
turi prisijaukinti. Viskas dabar priklauso ne tik nuo žmogų supančio objektyvaus
sociumo, bet ir nuo jo paties požiūrio, įsitikinimų, nuo jo gebėjimo pasinaudoti nebe
socialistinės, o demokratinės santvarkos galimybėmis.
Bendresnių politinių bei tautinių-religinių
problemų, kaip, sakykim, jaunesnis jo kolega V. Bubnys, M. Sluckis savo kūriniuose
nekelia. Vargu ar jis kada parašys, tarkim, epinį ar panoraminį romaną apie
sovietmetį ar naujesnę tautos istoriją. Nuo savo kūrybinės prigimties nepabėgsi,
ir M. Sluckis mums tebebyloja mažai pakitusiu kameriniu balsu ir aštria, tikrai
virtuoziško stilistinio meistriškumo psichoanalitiko plunksna.
Ne vienas sovietmečio rašytojas nuo idėjinės
konjunktūros, nuo konformizmo vadavosi kilniu tikslu rašyti kuo meniškiau, atverti
kuo daugiau erdvės istorinei ir gyvenimo tiesai. Šiandien jauniesiems tokios pastangos
atrodo juokingas dalykas, gal dėl to nesupratimo neretai pavirstančios ironijos,
grotesko objektu. Bet pasklaidę pastarųjų dešimtmečių lietuvių prozos istorijos
lapus įsitikinsime, kad dėl istorinio, politinio fakto (plačiąja prasme gyvenimo)
ir jo santykio su menine tiesa rašytojo sąžinėje vyko rimtos batalijos. Jas užtiksime
ir savaitraščio Literatūra ir menas, ir žurnalo Pergalė redakcijų
surengtose diskusijose, brėkštant Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei, kai buvo
intensyviai gilinamasi į socialistinių ir idealistinių bei demokratinių vertybių
kaitą, kai buvo perkainojama daug sovietinės literatūros ir kultūros verčių.
Kalbant apie sovietinę praeitį, galima atsekti
vyravusį istorinės tiesos modelį ir pagrindines vertybines gaires, suprastas
marksistiškai, tačiau visas šis diktatas egzistavo sudėtingu dvasiniu-ideologiniu
pavidalu. Istorija liudija, kad kiekvienas rimtas menininkas kovoja ir su savojo laiko
ribotumais, ir su savo paties talento gelmėje plazdančia dvasia. Kas toje kovoje
pažangu, kas sustabarėję, irgi nelengva suprasti. Yra mokslinių teorijų, apskritai
neigiančių meno pažangą. Panašiai yra ir su praeitimi ją nurašyti lengviau nei
suvokti
Objektyvesnė Lietuvos tikrovės, jos praeities,
pokario metų sovietizacijos ir kolektyvizacijos samprata klostėsi ilgokai, kadangi
natūralesnę literatūrinio proceso eigą nuolat stabdė reakcingai besisukantis
marksistinis-lenininis istorijos, visuomenės pažangos sampratos smagratis. Bepigu
šiandien kalbėti apie novatoriškumą, eksperimentus. Ką ten kalbėti, dabar net per
galvą galima verstis. Ne taip buvo cenzūros laikais, kai kiekvienas aukštėliau
kilsteltas novatoriškos kartelės centimetras buvo iškovojamas patiriant ne vieną
traumą. Sunku buvo traumuotą mąstymą įveikti todėl, kad jo nusikratyti turėjo patys
traumuotieji. Kad ir iš lėto, bet vis dėlto nenumaldomai pažangieji sovietiniai
rašytojai kratėsi konformizmo, ieškojo reiškinių esmės, objektyvesnės socialinės,
istorinės ir politinės tiesos.
Galėčiau pateikti ir daugiau faktų, liudijančių,
kaip rašytojai sovietmečiu grūmėsi su dogmomis, siekė kad ir mažiausio tiesos grūdo
ir istorijos, ir politikos, ir psichologijos baruose. Manau, reiktų tik džiaugtis,
kad ir laisvos kapitalistinės rinkos bedugniame pažiūrų, skonių, polinkių, aistrų
katile dar išlieka senamadiški rašytojai, ne žaidžiantys literatūrą, bet
siekiantys tobulinti asmenybę, visuomenę. Kai kam tai jau dvelkia donkichotiškumu, bet
juk negalima visiškai pasiduoti postmodernistinių madų vėjams. Kažkas turi ginti ir
humanizmą, ir senamadiškus dorovinius, estetinius idealus, kadangi net
kūlvirsčiais besivartančiame šiandieniame sociume vis dėlto išlieka amžini dalykai,
be kurių žmonija tiesiog neišgyventų. Šiandien tapo madinga viską neigti, iš visko
šaipytis, viską versti aukštyn kojomis. Negi menininkui jau svetimi atsakomybės,
pareigos, meilės jausmai, pagaliau sudėtingas tiesos ir laisvės ieškojimo kelias? Daug
ką galima įgyti, atrasti, daug kuo pasipuošti ir pasipuikuoti, bet juk negalima netekti
kultūrinės ir istorinės atminties. Nes tai būtų ne kas kita, o naujojo konformizmo
atmaina. Nesunku įsivaizduoti, kuo pavirstų laisvė be atsakomybės, be pareigos ir be
istorinės atminties. Maištaujanti literatūra, jeigu tokia yra ar gimsta, turėtų
apie tai byloti
1 B a l t r u š a i t y t
ė R . Poezija kultūros suvaikėjimas // Veidas. 2001. Spalio 22.
P. 44. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|