|
<< Atgal
KARALIENĖ KRISTINA RAŠYTOJA?
Švedijos karalienė Kristina viena
įdomiausių istorinių figūrų. Apie jos gyvenimą knygas parašė Curtas Weibullas,
Svenas Stolpė, naujausia Peterio Englundo Sidabrinė kaukė. Skyriai čia
trumpi tarsi scenos iš kino filmo. P. Englundas karalienę Kristiną laiko didžiausia
XVII a. rašytoja, Švedijos teatro įkūrėja.
Ši moteris tarsi pati sukūrė save. Būdama
šešiolikos, ji yra pasakiusi: Kas priklauso pačiam sau, negali priklausyti kam nors
kitam. Ko gero, tai buvo drąsiausia monarchė, atsisakiusi sosto dėl tikėjimo, nors
abejojama, ar tai buvo tikroji priežastis. Anais laikais net Švedijos valdovai
nedrįsdavo palaikyti kokių nors ryšių su Katalikų bažnyčios hierarchais, tad
Kristinos pasirengimas pereiti į katalikybę vyko slapta. Toks jos poelgis buvo labai
radikalus. Pasak P. Englundo, tai buvo maždaug tas pats, jeigu dabar George'o Busho
duktė priimtų islamą. Po Trisdešimties metų religinio karo kovotojo už
protestantizmą duktė, atsisakiusi tėvų religijos, iškeliauja į Romą. Tai ne tik
drąsus, bet ir sunkiai suvokiamas žingsnis. Ji tarsi norėjo pajusti moters galimybių
ribas. Žavėjimąsi tos karalienės asmenybe papildo ir jos sugebėjimas pasišaipyti iš
savęs, tarytum pažvelgti į save iš šalies.
Karalienė Kristina bene labiausiai apšmeižta
moteris istorijoje. Dar jai gyvai esant, buvo klastojami dokumentai, laiškai, siekiant
sudaryti seksualinės iškrypėlės ar psichiškai ne itin sveikos įvaizdį. Kiekvienas
šimtmetis kūrė vis kitokį jos paveikslą. Iki pat XIX a. ji buvo laikoma pamišėle.
Net ir Viktorijos laikais ji peržengė visų įmanomų moters vaidmenų ribas, vėliau
karalienė Kristina pervertinama kaip politikė ir nepakankamai įvertinama kaip
intelektualė, kultūros politikė.
Švedijos didybę ji suvokė ne vien geografiškai,
ne vien kariniu požiūriu, ji siekė, kad jos šalis pasiektų ir kultūrinę didybę, ir
jai tai pavyko. Karalienė Kristina, kviesdama į savo šalį iškiliausius to meto
mokslininkus, menininkus ir kultūrininkus, praplėtė ribotą Švedijos akiratį.
Prancūzų filosofas Descartes'as, viešėdamas drėgnose ir šaltose Švedijos
karaliaus rūmų salėse, gavo plaučių uždegimą ir pasimirė.
Taikos metu, XVII a. viduryje, ji įkūrė rūmuose
Švedijos teatrą, kurio uždangai pakelti (simboliška!) buvo naudojami patrankų
sviediniai. Teatras netrukus išplito už karaliaus rūmų sienų, keliaujančios trupės
iš visos Europos atvykdavo į Švediją. Teatras, kultūra buvo didžiausia karalienės
aistra, kurią ji sumaniai politinėmis priemonėmis mokėjo kurstyti.
Per savo valdymo dešimtmetį Kristina sugebėjo
Švediją paversti Europos kultūros centru. Pastatė rūmus ne tik teatrui, bet ir
bibliotekai, sutelkė baleto trupę. Ji net buvo įkūrusi savo teatrą Romoje. Ypač
domėjosi prancūzų dramaturgija P. Corneille'iu, J. Racine'u, ji pasirūpino, kad
būtų pastatytas Molie³re'o Tartiufas, skandalingiausias ano meto kūrinys scenai.
Būdama gyva, ji susilaukė net kelių apie save
parašytų pjesių, pvz., ispano P. Calderóno. Vėliasniais amžiais A. Strindbergo,
J. H. Kellgreno. 1933 m. filme Karalienė Kristina ją suvaidino G. Garbo.
Kristinos testamentas būsimoms kartoms nebaigta
autobiografija ir daug aforizmų. Jų rinkinys išverstas į švedų kalbą (ji rašė
prancūziškai) ir išleistas atskira knyga, pavadinta Laisvalaikio valandėlės.
Esama vyrų, kurie tokie pat moteriški kaip ir
jų motinos, yra ir moterų, kurios tokios pat vyriškos kaip jų tėvai, nes žmogaus
siela neturi lyties.
Šios eilutės daug pasako apie pačią kūrėją. Ji
buvo auklėjama kaip berniukas, bet dėl to visai nesielvartavo, nes nemėgo moteriškų
užsiėmimų. Jaunystėj, užuot siuvinėjusi, ji mieliau jodinėdavo, medžiodavo,
puikiai šaudė, be to, įtemptai mokėsi po šešias valandas iš ryto ir vakare.
Sulaukusi dvidešimties, ji mokėjo vokiečių, prancūzų, olandų ir lotynų kalbas,
vėliau dar išmoko graikų, ispanų ir italų. Kristina buvo rimtai rengiama tapti sosto
įpėdine, ji turėjo teisę į šį postą, nes tokia moterų teisė Švedijoje buvo
įvesta 1606-aisiais.
Pagal naują įstatymą sosto įpėdinė privalėjo
ištekėti ir susilaukti vaikų. Tačiau Kristina laikė save netinkama nei vedyboms, nei
vaikų gimdymui. Ji net buvo prasitarusi, jog negali tekėti, nes turi tam paslaptingų
priežasčių. Gal ji buvo lesbietė? Daugelis tyrinėtojų taip manydavo, tačiau
vieningos išvados taip ir neprieita. Ji buvo aistringos prigimties, keletą kartų buvo
įsimylėjusi, iš pradžių dvarininkaitę, tačiau vėliau tik vyrus. Ją
traukė kitokie, dvasiniai dalykai, o ne šeimyninis gyvenimas. Ji rašė:
Meilė ir vedybos praktiškai nesuderinami
dalykai.
Arba:
Vedybos ne valstybės reikalas.
Ir dar:
Vedyboms reikia didesnės drąsos negu
leidžiantis į karą.
Galimas daiktas, kad nenusisekusi jos tėvų santuoka
sustiprino šios moters bodėjimąsi šeimyniniu gyvenimu.
Kristina gimė 1626 m., karalius Gustavas Adolfas
Antrasis ir jo žmona Maria Eleonora laukė sosto paveldėtojo, jiems jau buvo gimę du
negyvi sūnūs, tačiau visi ženklai rodė, kad trečiasis vaikas išgyvens. Jis gimė
su marškinėliais amnionu, gemalo apvalkalu, visas kūnas buvo apžėlęs
plaukais, balsas žemas. Rūmuose pasigirdo džiaugsmingi sveikinimo šūksniai, trenkė
saliutas, tačiau netrukus buvo apsižiūrėta, jog gimė mergaitė.
Karalius tikriausiai nusiminė, bet savo
nepasitenkinimo nerodė, Kristina tapo jo numylėtine. Kai ji buvo trejų metų, karalius
išjojo į karą, o kai sulaukė šešerių, jos tėvas žuvo. Motina karalienė
užsidarė juodai drapiruotame kambaryje, vėliau beveik pamišo. Kristina liko viena, ją
ėmė globoti karalystės kancleris ir laikinas regentas A. Oxenstierna.
1644 m. sulaukusi pilnametystės, Kristina buvo
įteisinta kaip karalienė. Tačiau tais nepastoviais laikais ji nebuvo gera valdovė:
ūmi, įtari, atkakliai siekianti mokslo. Iš jos aforizmų matyti, kad ji įsivaizdavo
tokį karalių, kuris būtų ne tik geradaris, bet ir dvasinis, kultūrinis tautos
vadovas. Tačiau tikrovė buvo kitokia. Karalienė Kristina pasidygėjusi savo luomu
rašė:
Skirti naują ministrą tas pats, kas vieną
vagį pakeisti kitu.
Bėgo metai, tačiau karalienė Kristina nesirengė
tekėti. Ji buvo šiek tiek įsimylėjusi vieną grafą, bet nepakankamai, kad galėtų
sukurti šeimą. Galiausiai po dešimties karaliavimo metų ji ryžosi atsisakyti sosto
perleisdama jį savo pusbroliui Karlui Gustavui. Aš niekada neištekėsiu. Ratio
tokiam žingsniui užtektų, bet man stinga jausmų. Karštai meldžiausi Dievui jų
prašydama, bet taip ir nesulaukiau.
Tais pačiais metais ji išvyko iš Švedijos,
priėmė katalikybę. Įsikūrė Romoje, lankydavosi Paryžiuje visur jos pasirodymas
sukeldavo sensaciją: karalienė išsiskirdavo iš kitų didikių paprastais drabužiais,
žemakulniais bateliais, o svarbiausia visus stebino savo intelektu ir žiniomis.
Deja, ji netapo pamaldumo simboliu, kaip to tikėjosi Vatikanas.
Daugelis istorikų veltui mėgino išsiaiškinti, ar
ji iš tiesų buvo tokia religinga, ar tiesiog norėjo išvengti vedybų. O gal
liuteronizmas jai pasirodė per sausas ir puritoniškas, o švediška aplinka pernelyg
kaimiška ir varžanti? Aišku tik viena, kad karalienė netrukus nusivylė katalikybės
dogmom ir griežtom taisyklėm. Vienu metu ji buvo pasidavusi laisvesnei, mistinei
katalikybės krypčiai, kvietizmui. Ji rašė:
Ir vienuolės, ir ištekėjusios moterys yra
nelaimingos. Tik vienos ir kitos skirtingai.
Karalienė Kristina bendravo ir su pasauliečiais, ir
su dvasininkais, domėjosi daugeliu dalykų. Ją žavėjo mokslas ir menas, teologija ir
alchemija, baletas. Romoje jai buvo nukaldintas medalis su įrašu: Laisva gimiau,
laisva gyvenau, laisva ir numirsiu. Pasimirė Romoje 1689 m., palaidota Šv. Petro
bazilikoje.
Tai buvo gabi, talentinga moteris. Jeigu jos nebūtų
kamavęs nerimas, vidiniai prieštaravimai, prieštaringi įsitikinimai, jeigu ji būtų
turėjusi dvasinę ramybę ir gyvenusi uždaresnį gyvenimą, ko gero, būtų tapusi
garsia rašytoja. Dar jai gyvai esant buvo išleistos dvi jos pastabų ir aforizmų
knygos.
Z. MAŽEIKAITĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|