|
<< Atgal
AUŠRA JURGUTIENĖ
Lyrika estetinės savistabos
žaizdras
Rita Tūtlytė. IŠLIEKANTI LYRIKA: XX AMŽIAUS LIETUVIŲ POEZIJOS VIDINIŲ
STRUKTŪRŲ KAITA. Vilnius: Gimtasis žodis, 2006. 217 p.
Knygą sudaro straipsniai apie poeziją, parašyti
per Nepriklausomybės laikotarpį (tiksliau, nuo 1992-ųjų). Studijos Išliekanti
lyrika objektas būtų dvejopas. Pirma pati poezija, arba, kaip autorė rašo,
lietuvių modernioji poezija, jos savitumo ir vertės įteisinimas (jos istorija
fiksuojama tarp K. Puidos ir D. Čepauskaitės kūrybinių debiutų). Antra ne mažiau
svarbi sritis šios poezijos supratimo ir tyrimo rakursas. Pasinaudojus pačios knygos
tekstu, tiktų iš jos pacituoti I. Kanto mintį, kad grožis ir poezija nėra
savaiminės vertybės, jos tampa tokiomis, kaip jas supranta skaitančiojo ir
suvokiančiojo sąmonė, kaip jos yra interpretuojamos, arba, leiskite pridurti, kaip jos
yra aprašomos. Nors knygos pratarmė, pristatanti jos problematiką, labai lakoniška, o
visa studija it pats modernusis eilėraštis yra sutrupėjusi į atskirų straipsnelių,
įvairiomis progomis ir įvairiose vietose publikuotų, mozaiką, vis dėlto lyrikos
supratimas ir tyrimas knygoje laikosi tam tikrų bendrų principų, kuriuos ir vertėtų
pasiaiškinti.
Kuo svarbi ir kuo problemiška autorės konstruojama
moderniosios lyrikos paradigma, kurios centre kaip europinis atskaitos taškas regima
Rainerio Maria Rilke's poezija?
Kaip ypač svarbius išskirčiau kelis knygos
aspektus. Pirmas, kad R. Tūtlytė įtikinimai ir sėkmingai nustato skirtį tarp
romantinės, psichologinės, išpažintinės ir moderniosios fenomenologinės lyrikos,
kurioje išpažintinis motyvas išlieka, bet jau daug labiau redukuotas, sudaiktintas,
sukonstruotas ir užmaskuotas kaukėmis. Tiesa, naivioms romantikų išpažintims
oponavusią modernistų poetiką jau yra aptaręs V. Kubilius XX amžiaus lietuvių
lyrikoje, remdamasis W. Kayserio literatūros tyrinėjimais, tačiau R. Tūtlytės
interpretacijose tai ištyrinėta žymiai plačiau ir konkrečiau.
Antras ir bene svarbiausias knygos privalumas
autorės sukurtos puikios konkrečių eilėraščių interpretacijos. Iš jų išsiskirtų
klasikų, arba, kaip ji rašo, ketvirto dešimtmečio ir iš jo tiesiogiai išaugusių
poetų S. Nėries, J. Aisčio, V. Mačernio, A. Nykos-Niliūno eilės. Autorė
atskleidžia, kaip metakalbinių interpretacijų kontekste vis dėlto dar galima įdomiai
kalbėti apie poeziją, stebint ją iš lyrinio subjekto arba kalbėtojo pozicijos, ją
susiejant su poeto biografiniais, ypač vaikystės, faktais ir autokomentarais,
kultūriniais reiškiniais. Daug vertingų minčių pasakyta ir bendresniais kartų
savivokos aspektais, tiriant sovietmečio ar naujausią poeziją (aptariant J.
Strielkūno, J. Vaičiūnaitės, A. A. Jonyno, D. Čepauskaitės kūrybos savitumą).
W. Dilthey'aus pateiktą kultūros kaip neatskiriamų
gyvenimo patyrimo, užrašymo ir suvokimo procedūrų sampratą autorė papildo
fenomenologijos ir egzistencializmo perspektyvomis. Tai plataus konteksto filosofinė
pozicija, kurios pradžia dar romantinis panestetizmas, traktavęs kūrybą kaip patį
geriausią gyvenimo pažinimo būdą. Bet tai, ką mes pavadiname gyvenimu, reikalauja
atidesnės analizės. W. Dilthey'ui, kuris dar akcentavo patyrimo ir pasaulėjautos
koncepcijas, o biografiją laikė vienu iš svarbiausių žanrų, būdinga traktuoti
gyvenimą kaip hermeneutiniais ratais vis geriau pažįstantį patį save, o
fenomenologai, jau daugiau pabrėžę išraiškos imanentiškumą ir estetinės
vaizduotės interpretacinę galią, susitelkė prie komunikavimo su kitu, arba dialogo
problemos. Reikia pažymėti, kad R. Tūtlytės knygoje modernios lyrikos samprata, nors
ir grindžiama labai abstrakčia fenomenologinės subjekto ir objekto vienybės idėja bei
iracionaliųjų filosofijų bendrąja tradicija, labiau artima W. Dilthey'ui nei
fenomenologui R. Ingardenui ar egzistencialistui J.-P. Sartre'ui. Jos straipsniuose
siekiama ir vis dar tikimasi atspėti poezijos unikalumo mįslę, artistiško kalbėtojo
paslaptį. Ne tik neoromantikų, bet ir kitų kartų poeziją autorė linkusi tirti kaip
individualaus biografinio (kamerinio) gyvenimo estetizavimo procesą, telkiasi prie
Aš percepcijos, nei prie socialinių, politinių ir istorinių kontekstų. Gyvenimo
upė eilėraštyje ir jo interpretacijoje praplukdoma tarp dviejų krantų. Vienas tai
eilėraščio subjektas, jo pasaulėjauta, nes pasaulis fenomenologiškai veriasi taip,
kaip veriasi jam (J. Aisčiui A. J.) jo jutimuose ir fantazijose (p.
102). Kitas krantas tai kūrinio forma, stilius, patirto įspūdžio objektyvizavimas,
pamatymas iš šalies, reflektavimas ir įprasminimas: J. Aisčio lyrika nėra
išpažintinė tradicine prasme, kalbantysis siekia atverti ne save, daug labiau
siekiama pasakyti pamatytą grožį, įspūdžio šakotumą ir ypač jo procesualumą.
<
> Jutimiškumas intensyviai estetizuojamas (p. 106). Eilėraščio skaitymas
čia plėtojasi iš noro geriau pamatyti kitų gyvenimus, kad per juos geriau būtų
suvoktas ir savasis. Estetinis patyrimas vertinamas todėl, kad rodo ne tik gyvenimo
patirtį, bet ir kaip ji įgyjama. Tad menas praranda ryškesnį visuomeninį tikslą, nes
jo didžiausias siekis skaitytoją nukreipti į save ir savęs stebėjimą. W.
Dilthey'ui net atrodė, kad poetai savo kūryboje gyvenimo patyrimus tik sustingdo, bet
nėra pajėgūs jų tinkamai reflektuoti, todėl jiems, jau nekalbant apie plačiuosius
visuomenės sluoksnius, ir reikalingi kritikai bei filosofai. R. Tūtlytės knygoje tokių
švietėjiškų idėjų jau nerasime, bet ši studija yra visai neblogas minėtų idėjų
praktinis pavyzdys. Todėl net atrodo, kad kartais R. Tūtlytė yra neoromantiškesnė už
pačius neoromantikus. Jos interpretacijos yra su įkvėpimu parašyti eseistiniai tekstai
pačia geriausia šio žodžio prasme. Nei per ilgi, nei nuobodūs, informatyvūs ir
stilingi. Atsiradę iš geriausių lietuvių literatūrologijos tradicijos pavyzdžių,
jei prisiminsime V. Mykolaitį-Putiną, V. Zaborskaitę, V. Daujotytę, V. Kubilių, labai
natūraliai įaugusius į R. Tūtlytės mąstymą, bei nuolat cituojamus V. Skrupskelytę
ir R. Šilbajorį. Šie bruožai sudaro knygoje sutelktų interpretacijų savitumą ir
jėgą, bet sykiu ribą ir tam tikrą trūkumą. Kadangi teigiama, jog moderniosios
lyrikos variklis fenomenologinės arba estetinės distancijos stiprėjimas,
eilėraščio daiktėjimas ir literatūriškėjimas, lyrinis aš pernelyg
užtveriamas siaurokame estetizmo ir grožio tobulybės lauke, neleidžiant jam stipriau
susiliesti su visuomeniniais kūrybos kontekstais ar tuo, kas iškrinta iš hermeneutinio
rato darnos (išimtį sudarytų keli tekstai apie A. Miškinį ir B. Krivicką).
Dar vienas įdomus knygos bruožas originalus
vientisos moderniosios lyrikos paradigmos sukūrimas, į jos zoną įtraukiant dalį
egzodo ir sovietmečio kūrybos. Iš dalies jos istorija atsiranda spontaniškai, nes
knyga sudėliota iš atskirų straipsnių, o nerašyta kaip monografija. Kita vertus,
pavadinimo paantraštė XX amžiaus lietuvių poezijos vidinių struktūrų kaita
išduoda, kad autorei rašant atskirus straipsnius bendroji kaita rūpėjo ir buvo vienaip
ar kitaip apmąstyta. Nors R. Tūtlytė sąmoningai lyg ir nedaro labai didelių
istorinės raidos korekcijų, laikydamasi nusistovėjusio skirstymo į neoromantinę
jausminę, žemininkų intelektualiąją ir sovietmečio egzistencinę ir estetinę
poeziją (gal derėjo studijoje labiau afišuoti sovietinę tyliojo modernizmo
koncepciją), tačiau jos knygos dalys, atliepdamos šios raidos slinktis, įdomiai
išryškina jos priešingą, nei esame įpratę, regresyviąją galią, savotišką
kūrybos trauką atgal, tūpčiojimą vietoje, tik įvairiomis žanrinėmis formomis ir
kalbiniais pavidalais. Kiekviena knygos dalis apsuka ratą vis apie tą pačią
eilėraščio aš ašį, tik nauju spinduliu fiksuodama vis kitokias jo raiškos
formas. Lietuvių moderniosios lyrikos istorija atsiveria kaip nuolat vis kitaip ir
netikėtai pasikartojančių aš estetinių impulsų plėtra, atsitiktinumų
mozaika. Taip koreguojama įprasta modernizmo istorijos linijinė progresija ir
priežastingumo samprata, dominavusi V. Galinio modernizmo studijoje ir kitose
literatūros istorijos knygose.
Tačiau mokslo studija, pateikianti savas išvadas,
negali nekelti problemų bei užduočių ateities tyrimams.
Svarbiausias knygos terminas modernioji lyrika
yra, man regis, labiausiai pažeidžiamas, nes žodžio modernioji lietuviškas
vertimas lyg ir reikštų šiuolaikinė ar naujausia, bet juo norima pasakyti ne tai, o
tipologizuoti tam tikrą lyrikos istorinę formą, be to, knygos paantraštėje ji net
sutapatinama su visa XX a. poezija (knygoje per mažai dėmesio skirta moderniosios
lyrikos santykiui su avangardu aptarti). Pabrėžiamas skirtumas tarp modernistinio ir
moderniojo eilėraščio, akcentuojant radikalaus (H. Radauskas) ir nuosaikaus (J. Aistis)
modernumo skirtumą, bet jis tipologiškai kažin ar yra sėkmingas, nes įstumia
tyrinėjimą į nereikalingą kazuistiką. Tarkim, rašant apie V. Mačernio kūrybą,
minimas modernizmas ir modernistinė sąmonė, bet kūrybai taikomas epitetas
moderni (p. 119), ir tokių vietų yra ne viena. Išpažintinio lyrinio
eilėraščio modelis, kaip įtikinamai formuluoja autorė, yra bendras ir romantinei
(XVIIIXIX a.), ir moderniajai poezijai (XX a.). Modernusis eilėraštis atsimena
romantinį išpažintinį modelį, bet sykiu jį neatpažįstamai transformuoja savos
poetikos technologija, romantikų pradėtą kūrybos estetizavimą nuvesdamas iki
kraštutinumų. Romantinės ir modernistinės lietuvių lyrikos opoziciją, man regis,
galėtume sėkmingai išreikšti labai paprasta išpažintinio ir išpažintinio
modelių opozicija vietoje knygos pratarmėje pateiktos klasikinio ir modernaus modelių
opozicijos. Nenuostabu, kad vietoj modernistinio pasirinkus moderniojo eilėraščio
terminą, sunku aiškiau nustatyti jo pradžios ir pabaigos ribas, jos knygoje lyg ir be
reikalo paliktos istoriškai atviros. Pratarmėje dominuojančios kažkodėl išimtinai
vien tik vokiečių literatūrologų nuostatos negali paaiškinti nacionalinės
modernistinės lyrikos savitumo, nors ir leidžia įžvelgti svarbių dalykų. Jei
pritariame vokiečių literatūrologų nuomonei, kad modernistinė lyrika formuojasi iš
konflikto su tradicine (klasikiniu romantiniu eilėraščiu), tai istoriškai jos
pradžios negalime nematyti radikalioje J. A. Herbačiausko, B. Sruogos ir K. Binkio
pozicijoje (tolyn nuo Maironio). Šiuo požiūriu labai svarbus straipsnis apie V.
Mykolaitį-Putiną, kurio kūryboje nurodomi tam tikri fenomenologiniai bruožai:
regėjimo ir intuityvaus esmės įžiūrėjimo, sintetinimo motyvai, dvasios sutemų
refleksijos, subjektyvi laiko slinktis, akustinis ir jutiminis sąlytis su pasauliu.
Išties pirmieji lietuvių modernistai atrodo labiausiai romantiški, nes simbolius
susikūrė beveik išimtinai iš gamtinių įvaizdžių, bet jų poezijoje išpažinties
slopinimą simbolinėmis meditacijų konstrukcijomis jau galima būtų aiškinti kaip tam
tikrą modernizmą. Jei toks istorinis kontekstas pratarmėje būtų aiškiau aprašytas
ir nurodytas, ne tokia atsitiktinė atrodytų ir studijos pradžia straipsnis apie K.
Puidos rinkinį Iš sermėgiaus krūtinės. Tada jis būtų labai motyvuotai matomas
kaip V. Kubiliaus atliktų modernizmo pradininkų M. Gustaičio ir E. Steponaičio
interpretacijų papildymas. Ar modernistinės lyrikos istorijai galima dėti tašką
(tokių minčių keltų D. Čepauskaitės poezijos interpretacija), ar dar ne, kokia jos
sankirta su postmoderniąja lyrika, kurioje blėsta estetizmo sureikšminimas, palieku
apmąstyti pačiai autorei ir kitoms šiuolaikinės lyrikos tyrėjoms bei tyrėjams. Nors
modernioji lyrikos istorija knygoje yra profesionaliai pateikta kaip natūrali
nacionalinės literatūros savastis, pratarmėje vertėjo ją dar labiau konkretizuoti ir
paaiškinti, palyginant kad ir su kitais lietuvių lyrikos tipais ir išlyginant duobes,
kurias paliko knygon nepatekusių labai reikšmingų poetų kūryba.
Knygoje pratęsiami V. Daujotytės fenomenologiniai
poezijos tyrimai. Pati fenomenologijos tradicija yra gyvybinga ir įdomi, leidžianti
kūrinį skaityti patirties (eilėraščio aš) ir kultūros filosofijos sankirtoje:
Lietuvių moderniam eilėraščiui aš figūra buvo itin reikalinga: poetinis
išsisakymas skleidėsi ne tik arti gyvenimo, bet ir gyvenimą apmąstančių
filosofijų lauke; jas savitai išreiškė. Sąsaja su gyvenimo filosofija ypač
atsekama ketvirtojo dešimtmečio poetų pasaulėjautoje. Ši sąsaja knygos
leitmotyvas. Gyvenimo filosofijos laukas motyvuoja ir išgyvenimo žanrą, ir
jį reprezentuojančią ryškią aš figūrą (p. 10). Tačiau ši literatūros
fenomenologijos tradicija, Lietuvoje dažniau kuriama iš literatūros ir filosofijos
bendrųjų motyvų sąsajų, o ne kaip skaitymo teorija ir interpretacinė metodologija,
turi ir savų pavojų, nes kreipia literatūros tyrėją ir kritiką jam nelengvų
filosofinių kontekstų ir miglotų filosofavimų link, gresia pavojus juos pernelyg
apibendrinti ir suniveliuoti, nedarant aiškesnių skirties slenksčių tarp iracionalios
filosofijos šakų (gyvenimo filosofijos ir egzistencializmo) ar jų konkretesnių
mokyklų. Beje, šia proga kiltų ne visai retorinis klausimas, ar fenomenologiškai
perskaityti įmanoma tik fenomenologiškai parašytus tekstus?
Tai, kad nuo S. Kierkegaardo filosofijoje atsirado
poreikis leistis nuo idealistinių abstrakčiųjų projektų prie iracionaliųjų gyvenimo
lygmenų, kasdienybės modusų apmąstymo, lyg ir pakankamai aišku, bet ar galime tai
tiesmukai susieti su poezijos pokyčiais? Vokiečių kultūroje gal ir taip, bet, matyt,
irgi tik atskirais aspektais. O ar galima vokiečių filosofijos ir kultūros ypatumus be
didesnių korekcijų perkelti į lietuvių kultūrą, kuri patyrė ir kitokių įtakų?
Kad aprašomi filosofijos ir literatūros panašumai neatrodytų kaip tyrėjo kūrybos
vaisius, lauktume daug konkretesnių genetinių ir archyvinių paaiškinimų, kaip per
lietuvių filosofijos ar publicistikos grandis perėjo, kokiais pavidalais lietuvių
literatūroje įsitvirtino vienos ar kitos aptariamos vokiečių kultūros, filosofijos
idėjos. Tokios dokumentacijos studijoje tikrai esama, ir labai įdomios, bet esama ir
lengvesne ranka, mažiau argumentuotai padarytų apibendrinimų (tarkim, B. Brazdžionio
poezijos artumas M. Heideggeriui, p. 6468 ir kt.).
Juk poezija jau nuo Platono buvo suvokta ir kaip
filosofijos priešingybė, kaip juslinio (ir todėl ne visai moralaus) pažinimo sritis,
pažinimą suvokiant kaip pasaulio referencijos, pakartojimo malonumo veiksmą. Jei
fenomenologinį santykį su pasauliu atidžiau palygintume su estetiniu, pamatytume tą
patį dėmesį jusliniam pažinimui. Jį iš romantikų, pirmųjų asmenybės gyvenimo
filosofų, savaip perėmė ir praplėtė realistinė psichologinė proza ar net
simbolistinė poezija, susitelkusi prie dvilypės simbolio struktūros kaip neišskiriamos
jutiminio ir intelektualaus pažinimo dermės. Todėl, kai kalbame apie patirties
reikšmę kūrybai, XX a. fenomenologija poezijos srityje vargu ar sukėlė tokias
permainas kaip filosofijos sferoje. Gal net būta stipresnio priešingo veiksmo, kai
fenomenologai, tarkim, M. Heideggeris, privertė susimąstyti pačius filosofus, kokia
jiems gali būti svarbi meninė kūryba ir grožinė literatūra. Didžiausias iš
fenomenologinio konteksto atėjęs smūgis XX a. literatūrai visiškai sutrupinta jos
savaime suprantama forma. Alogiško kalbėjimo dominantė, priežastingumo ir visų
dialektinių sintezių atsisakymas. Meninės dviprasmybės išlaisvinimas. Vietoj kilnių
tiesų problemiškos egzistencijos iškilimas ir ryšių su plačia auditorija
nutraukimas, orientuojantis į intelektualų skaitytoją. Ši korekcija iš esmės
neprieštarauja moderniojo eilėraščio modeliui, svarbiausiam R. Tūtlytės knygos
tipologiniam atradimui, tik ji skatintų tolesnius šios krypties tyrimus dar patikslinti
ir sukonkretinti, o iš dviejų terminų modernusis ar modernistinis skatintų
rinktis antrąjį, tipologiškai apibrėžtesnį. Modernistinės lyrikos interpretacija
yra įtaigi ir sėkminga dar ir todėl, kad autorė, kaip prisipažino per knygos
pristatymą, ją rašydama aiškinosi, kas jai dar nuo studijų laikų atrodė
svarbiausia. Turime sąžiningai pripažinti, kad knyga stipriai pažadina daugelio
prisiminimus, kai poezija mums labai daug reiškė, nors dabartinis gyvenimas ir kultūra
į mus jau yra pasisukę visai naujais savo istoriniais profiliais.
Lietuvių literatūros mokslui fenomenologijos
greitai prireiks ne tiek dėl moderniosios lyrikos modelio tyrimų, o kaip kritinio
mokslinio mąstymo fakto, reikalaujančio pirmiausia išsiaiškinti visų mūsų
vartojamų sąvokų ir teiginių, kuriais remiamės, tikslumą ir aiškumą. Žinoma,
vienareikšmių atsakymų nerasime. Bet kad šiuolaikinė lie tuvių literatūrologija,
kiek ji įstengia būti mokslu, darytų pažangą, būtina jos dalyviams užsikrėsti
fenomenologinio abejojimo dvasia, vengti tarsi savaime aiškių apibendrinimų, sąvokų
ir daugiau dėl jų viešai diskutuoti. Ar gali būti mokslas be polemikos? Lietuvių
humanitariniame moksle vis dar per daug monologinės dvasios, diskusiją suvokiant kaip ne
itin pageidaujamą ir mandagiai priimamą kritiką.
Lyriką ir jos istoriją turime tokią, kaip mes ją
perskaitome ir perrašome. Knyga Išliekanti lyrika eina hermeneutiniu pagarbos
tradicijai, modernizmo klasikai keliu. Jos stiprybė mokėjimas gėrėtis
eilėraščio gražumu, atsirandančiu iš gyvenimo įspūdžio suestetinimo.
Interpretaciją autorė kuria iš hermeneutinės
tikėjimo ir pasitikėjimo dvasios, redukuodama didesnės kritikos, įtarinėjimo,
abejojimo, ginčo, nesusikalbėjimo momentus. Todėl knygą ir pavadinčiau modernistinės
(ar, kaip autorė rašo, moderniosios) lyrikos kanono įprasminimu. Išimtis tėra vienas
kritiškesnis straipsnis Kieno tapetai gražiausi apie jaunųjų, tik
pradėjusių leisti poezijos knygas, kūrybą. Bet tai tik išryškina R. Tūtlytės
santykio su praeities lyrikos žvaigždėmis pozityvumą. Autorė linkusi įsiklausyti,
priimti, pritarti, apibendrinti, ieškoti kūrybą pateisinančios ir glaudžiančios
visumos, hermeneutinio rato principo. Tai empatiška, siekianti į eilėraščio aš
būvį įsijausti kritika, dar aplenkianti mąstymo ir rašymo tapatybės problemą.
Kaip mokslinį laimėjimą, be jau minėtų,
išskirčiau R. Tūtlytės straipsnį apie V. Mačernį, kuriame epitetas egzistencinė
lyrika, remiantis konkrečiomis nuorodomis į filosofiją, M. Heideggerio tekstus, jau
yra pripildytas svaraus turinio. Tačiau straipsnyje Bronius Krivickas: Kad be galo
jaustum globą švelnią (1995) V. Mačernio palyginimas su B. Krivicku, sukeičiant
jų vaidmenis kartoje (V. Mačernis prieš B. Krivicką atrodo vaikas: jis dar tik
nori, prašo leisti patirti gyvenimą <...>, tik eina į jį. B. Krivicko poezijoje
atsiveria subrendęs žmogus, p. 134) yra ne tik įdomus, bet ir provokatyvus. Gal
tokias išvadas skatino daryti straipsnio parašymo metas, pirmųjų Nepriklausomybės
metų euforija, bet jos paliekamos galioti ir toliau. Kūrybos vientisumą ir esmingumą
apmąstančioje R. Tūtlytės knygoje pirmenybė B. Krivickui teikiama už
egzistencinių idėjų ir heroizmo programų asmenybišką realizaciją, kuri ir jo
kūrybą, dar daugiau, net ir gyvenimą daro vientisą. Labiau subrendusiu laikomas
tas, kuris yra vientisesnis, derindamas žodį su gyvenančiu kūnu. O V. Mačernis, kaip
klausiantis ir egzistenciškai reflektyvus poetas, šiuo požiūriu nebegali prilygti.
Suprasdama ir gerbdama R. Tūtlytės vertinimą, noriu iškelti kelias pastabas. Autorė
cituoja labai svarbius B. Krivicko kartą ideologiškai brandinusius A. Maceinos ir J.
Girniaus tekstus (Kiekviena tauta gyva tik savo narių nuolatiniu jai pasiaukojimu.
Vadinamoji tautos valia kraujo bendruomenę paverčia sąmoninga tauta, p. 134). Tai
idėjos, kurios paskatino B. Krivicką rinktis partizano kovos ir mirties kelią.
Žiaurusis idealizmas, išprovokuotas karo ir pokario tautų konflikto ir pareikalavęs
daugybės žmonių aukų. Autorė kritiškiau jo nevertina, nors po A. Škėmos kritikos
išeivijoje ir M. Ivaškevičiaus romano Žali, skaitytojas jau vargu ar galės be
išlygų pritarti tokiai pozicijai. Ypač kai taip gražiai kalbėję poeto mokytojai ir
ideologai nenuėjo kartu su juo į pokario miškus, linkdami reflektyviojo
egzistencializmo ir pasitraukimo pozicijon. Todėl abejočiau, ar galima taip paprastai
nusakyti V. Mačernio ir B. Krivicko priešpriešą. Aišku tik viena: istorija abiejų
jaunų poetų lemtį išsprendė labai panašiu tragiškos žūties gestu. O lietuvių
literatūros istorijai vertėtų ryžtingiau atsisakyti pernelyg tipiškų kartos
vaizdinių, kad išvengtume neįveikiamų vertinimo sunkumų ir priartėtume prie
didesnės tiesos galimybės.
Tie R. Tūtlytės straipsniai, kurie atidengia naujus
konkrečius istorinius kūrybos klodus ir faktus (o kūryba čia, kaip minėta, yra
suvokiama kaip neatskiriama gyvenimo išraiška ir meniškai sustingdyta jo forma), kelia
įdomių minčių ir klausimų. Nors straipsnio Alfonsas Nyka-Niliūnas ir Jonas
Aistis: priartėjimas pavadinime ir matome autorės mėgstamą artumo akcentą,
jame, pasinaudojus to meto šaltiniais, puikiai atskleisti kūrybinio bendravimo sunkumai,
kurių įsisąmoninimas labai reikalingas ne tik vakarykštei dienai, bet ir mūsų
šiandienai geriau suprasti. Tarp didelio talento poetų nebuvo ir nebus saldžiosios
harmonijos. Ir dar, kaip atskleidžiama minėtame straipsnyje, tikro, vadinasi, laisvo
kūrybinio artumo negali būti be kritinės refleksijos. Čia nėra vietos
pataikūniškumui ir epigoniškumui. Geriau netobulas J. Aistis nei H. Radausko tobulybė:
tokią išvadą pasidarys autorės įžvalgiai aprašytas A. Nyka-Niliūnas, draugavęs su
pastaruoju ir viešai konfliktavęs su pirmuoju.
Knygos autorė atlieka labai svarbų darbą
laisto šiandien smarkiai džiūstančio poezijos augalo šaknis. Tiesa, šiandienos
situacija knygoje nedramatizuojama. Modernistinė lyrika, kurioje reiškėsi vieni iš
stipriausių lietuvių kūrybiniai genai, ne tik praplečiama naujais tyrimais, bet ir
aktualizuojama kaip estetinės savistabos būtinybė, reikalinga šiandienos skaitytojui:
...meninio pasaulio konstravimo dėsnius turėtume suformuluoti kitaip: kiekviena
buities akimirka svarbi visada, nes ji visada įvairiais ryšiais susijusi su visu
žmogaus gyvenimu. Todėl ji ir vertinga. Eilėraštis kaip tik leidžia tai pamatyti
(p. 167). Ši poezija balansuoja tarp naivaus atvirumo ir literatūrinio
estetizavimo (p. 181). Įsiklausyti į tokio balansavimo virpesius autorė ir
pakviečia savo knygos skaitytoją.
R. Tūtlytės studija moko eilėraštį suprasti
ypatingu būdu: ne tik jį skaityti, bet ir stebėti, kaip gamta, pereidama per žmogų
(eilėraščio aš), tampa kultūra. Knyga dar ne prekė, o kultūrinis vaistas
visuomenei, kad ji nepavirstų laisvosios rinkos auka, vien tik pinigus gaminančia
mašina. Tokiu būdu literatūrologija, be profesinės tiriamosios veiklos, prisiima ir
dvasinės kultūros ugdytojos, skaitytojo egzistencijos laisvinimo funkciją. Simboliška,
kad šią knygą išleido Gimtojo žodžio leidykla.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|