|
<< Atgal
|
|
ATSIMINIMAI.
DIENORAŠČIAI. LAIŠKAI |
|
MOTIEJUS MIŠKINIS
Keli atsiminimai apie Rygiškių
Joną, prof. Joną Jablonskį
Lietuvos universitetas oficialiai buvo įsteigtas
1922 m. vasario 16 d., ir netrukus, gal po savaitės, prasidėjo studentų ir laisvųjų
klausytojų registracija. Po to prasidėjo ir paskaitos. Įstojau į Sociologijos
fakulteto humanitarinį mokslų skyrių, į šio pastarojo literatūros sekciją. Šis
fakultetas dar turėjo kitą – teisių – skyrių. Bene tų pačių metų rudenį iš
Sociologijos fakulteto buvo sudaryti du atskiri fakultetai: humanitarinių mokslų ir
teisių.
Nežinau, kiek studentų ir laisvųjų klausytojų
buvo 1922 m. pavasario semestre humanitariniame skyriuje, bet ligi šimto gerokai trūko.
Kadangi vokiečių okupacijos metu lietuviškos gimnazijos pradėjo steigtis 1915 m.
rudenį (Vilniuje ir Kaune), o kitos – 1916 ir 1917 metais, tai studentų, išėjusių
jose visas aštuonias klases, dar nebuvo. Studentų kadrus sudarė daugiausia tie
moksleiviai, kurie prieš karą ir karo metu išėjo keletą klasių rusiškose
gimnazijose ir, grįžę 1918 m. Lietuvon, per dvejus ar trejus metus įsigijo matūrą
jau čia (Vilniuje, Kaune, Šiauliuose…). Gal tiek, gal kiek mažiau buvo baigusių
gimnazijas Rusijoje karo metu (žymi jų dalis Voroneže, M. Yčo gimnazijoje). Dar
mažiau buvo studentų, įsigijusių matūrą prieš pat karą, o jau studijavusių
Rusijos universitetuose karo metu ar kiek anksčiau buvo tik vienas kitas. Tokiame
negausiame, bet labai nevienalyčiame, labai „margame“ studentų humanitarų būryje
retas kuris buvo ilgesnį laiką sistemingai mokęsis lietuvių literatūrinės kalbos.
Išimtį sudarė gal tik moksleiviai voronežiečiai, bet ir jie tos kalbos mokėsi
neilgai. Visi kiti buvo jos pramokę patys, iš knygų ir laikraščių. O kokia anuomet
buvo knygų ir laikraščių kalba, dabartinė jaunesnioji karta turbūt nė įsivaizduoti
negali…
Į privalomą paskaitų sąrašą pačiame pirmajame
semestre buvo įtrauktos dvi bendrojo lietuvių kalbos kurso valandos. Visi iš anksto
žinojome, kad tą kursą skaitys Rygiškių Jonas, profesorius Jonas Jablonskis.
Dėstomuosius dalykus tiek iš pat pradžių, tiek ir
vėliau, kol aš lankiau universitetą, rinkosi patys studentai iš jų bendro sąrašo,
taip apskaičiuodami, kad susidarytų bent minimumas valandų, reikalingų tam, kad būtų
įskaitytas semestras. Kiekvienas savaip „kombinuodavo“, atsižvelgdamas į savo
laisvalaikį po darbo arba tarnybos įstaigoje, į savo buities sąlygas bei aplinkybes.
Iš pradžių pasirinkimas buvo nedidelis, nes profesorių bei docentų ir lektorių, tad
ir jų dėstomų dalykų bendras valandų skaičius buvo ne per didžiausias.
Pirmosios paskaitos prasidėjo bene kovo pradžioje.
Vieni po kito jas pradėjo skaityti M. Biržiška (lietuvių literatūros istorija), V.
Krėvė-Mickevičius (rusų literatūros istorija), A. Voldemaras (graikų literatūros
istorija), J. Yčas (Lietuvos istorija), K. Būga (įvadas į kalbotyrą) ir dar nepamenu
kas.
Nenorėdamas (ir negalėdamas) per daug apsikrauti
paskaitomis, dvi valandas rezervavau Jablonskio skaitomam kursui. Jas pridėjus prie
kitų, jau mano pradėtų klausyti, turėjo susidaryti tasai minimumas.
Teko kiek palaukti, kol buvo paskelbta vitrinoje, kad
tokią ir tokią dieną, tokią ir tokią valandą pradės skaityti ir profesorius
Jablonskis.
Mūsų fakultete (bent jau jo humanitariniame
skyriuje) visos anų metų pavasario semestro paskaitos buvo skaitomos popietinėmis
valandomis, nes beveik visi studentai buvo valstybinių įstaigų tarnautojai. Jeigu kuris
ir netarnaudavo, tai vertėsi gana skurdžiai apmokamomis privatinėmis pamokomis. Vienas
kitas mokytojavo Kaune arba kur netoliese. Ak, ir patys profesoriai čia vienur, čia
kitur ėjo ir kitas pareigas. Tūlam tos pareigos universitete buvo antraeilės…
Galėjo būti antroji kovo pusė, nes jau
pavasarėjo, kai išklausęs vieną ar dvi valandas „didžiuosiuose“ universiteto
rūmuose (tada dar vieninteliuose jo rūmuose, kampas Donelaičio ir Mickevičiaus g.),
drauge su keletu savo kolegų risčia bėgau į profesoriaus Jablonskio butą (kampas
Vilniaus ir Jablonskio g.). Per 15 minučių reikėjo padaryti nemažą kelio galą.
Bėgome be paltų, kad nereiktų gaišti nei Universiteto, nei Jablonskio buto rūbinėje.
Taip ir lakstėme visą semestrą, tokiu pat „aliuru“ ir ten, ir atgal, nes po
Jablonskio paskaitos dar reikdavo gal vieną, gal dvi paskaitas atsėdėti anuose
rūmuose.
Laiko ekonomijos sumetimais prof. Jablonskis
pertraukos nedarydavo, tad dvi jo akademinės valandos trukdavo 90 minučių be poilsio
jam pačiam, o mes, studentai, sutaupydavome irgi šiek tiek laiko universiteto bufete
užkąsti, parūkyti…
Skubėti, bėgte bėgti šį sykį mane vertė ne
tiktai nenoras pavėluoti, bet ir savotiškas „smalsumas“, šiuo atveju turbūt
dovanotinas: kaipgi atrodo šita didelė įžymybė, jau seniai mūsų rašomosios kalbos
tėvu vadinama? Ką jis mums pasakys pirmosios pažinties proga su savo nauja
auditorija?..
Studentų – humanitarų ir teisininkų –
susirinko kelios dešimtys ir užėmė gana didelį, ilgą kambarį. Susėdome į
mokyklinius dviviečius suolus, dviem eilėmis sustatytus, su plačiu taku per vidurį.
Pavyko užimti gana gerą vietą: trečiame ar ketvirtame suole nuo „katedros“, t. y.
nuo tuščios vietos prie lango, kurią netrukus turės užimti profesorius. Iš čia
galima bus geriau įsižiūrėti, geriau girdėti, ką jis kalbės. Po minutės, po kitos
atsidarė durys, ir dvi nebejaunos moterys (viena profesoriaus žmona, kita turbūt
tarnaitė) įvežė Rygiškių Joną, sėdintį krėsle keturiais žemais tekinėliais,
atrodantį lygiai taip, kokį esu jį matęs daug kartų fotonuotraukose. Tas pats
krėslas su pinta atloša, tas pats senelis, įsisupstęs į platų minkštą chalatą, su
pledu ant kelių, su juoda apvalia kepuraite ant galvos.
Tą dieną ir pamačiau pirmą kartą Rygiškių
Joną, nors Kaune jau buvau išgyvenęs trejus metus. Dėl savo invalidumo jis retai kada
ir retai kur pasirodydavo. O girdėti apie jį jau daug buvo tekę iš jo mokinių
voronežiečių, vienas kitas šiaip mano pažįstamas su didele pagarba papasakodavo man
apie jį kaip apie lietuvių kalbos kursų vedėją. Buvau skaitęs jo straipsnius kalbos
klausimais, naujai išeinančių knygų recenzijas.
Atrodė daug senesnis, nei iš tikrųjų buvo (ėjo
šešiasdešimt antrus metus), bet šitas paliegėlis sulig pirmaisiais savo žodžiais
mane nustebino tokiu energingu, tokiu tvirtu jauno žmogaus balsu. Didelį įspūdį man
padarė jo nepaprastai malonios ir protingos akys. Tokio gilaus, raiškingo žvilgsnio
ligi šiol aš dar nebuvau matęs. Kažin, ar esu matęs ir kada nors vėliau. Jau per
pirmąsias jo paskaitas patyriau, kaip jis viską gerai mato (buvo be akinių) ir gerai
girdi. Iš tolo pastebi, kad lentoje rašantysis studentas nepadėjo taško ant „i“,
kad tvirtapradę priegaidę ant siaurosios „e“ padėjo per toli nuo taško, kad „k“
raidės „kotelis“ per trumpas…
Profesorius atskleidė storą sąsiuvinį, pakvietė
prie lentos, matyt, jam pažįstamą studentą (paklausė jį, kur dabar gyvenąs, kur
tarnaująs) ir ėmė diktuoti paskirus sakinius, kuriuose buvo vienoks ar kitoks
kilmininko linksnis. Tikrino, ar rašantysis nepadarė kokios klaidos, ar gerai sužymėjo
priegaides, ar žino, kuris čia kilmininkas (kaip jis pavadintas), kuo skiriasi nuo kurio
kito kilmininko. Ta pačia proga duodavo keletą panašių kilmininkų pavyzdžių, kurių
rašyti lentoje nereikėjo, tiktai mes, klausytojai, juos žymėjomės savo
sąsiuviniuose.
Paskui kvietė prie lentos kitus studentus,
norinčius rašyti, ir vėl tas pats kartojosi. Kai norinčiųjų – savanorių, anot
profesoriaus, neatsirasdavo (tūlas drovėjosi, jautėsi prislėgtas tokio didelio
autoriteto), profesorius pagrasydavo pusiau juokais, kad būsiąs priverstas ką nors „mobilizuoti“,
ir „rašytojų“ vėl atsirasdavo.
Taip praėjo dvi akademinės valandos, pačios
pirmosios, tokios man atmintinos.
Iš tikrųjų tai buvo negi paskaitos, tai buvo
paprasčiausios pamokos, labai panašios į tas, kada prieš keliolika metų būdamas
antros ar trečios klasės gimnazistu, irgi rašydavau lentoje ar sąsiuvinyje atskirus
sakinius ir juos nagrinėdavau.
Kitaip nė negalėjo būti: norint pakelti gimtosios
kalbos mokėjimo lygį, anuomet tokį žemą, ir suvienodinti įvairaus amžiaus,
įvairiais laikais įvairias mokyklas baigusių studentų kalbinę kultūrą, iš
pradžių ir tebuvo reikalinga tik tokia „učioba“, kaip kitados vidurinių klasių
gimnazistams. Ne kažką mokėjo jau ir lietuviškas gimnazijas baigusieji sunkiais
pokario metais, kada nebuvo pakenčiamų vadovėlių ir patys lietuvių kalbos mokytojai
buvo savamoksliai mėgėjai. Būtinai reikėjo viską pakartoti, taip sakant, nuo „abėcėlės“.
Vėliau rašėme sakinius su kitais linksniais, juos
klasifikavome, vienus su kitais lyginome. Kažin, ar spėjome aną pavasarį visus
linksnius paliesti ir aptarti: semestras buvo per trumpas.
Tų pačių 1922 m. rudens semestre, daug ilgesniame,
vėl nagrinėjome įvardžiuotinius ir kitokius būdvardžius, veiksmažodžių laikus ir
nuosakas. Ir vėl viską kirčiavome, priegaidžiavome. Kitų kalbų dalių
(skaitvardžių, įvardžių, prieveiksmių…) beveik nepalietėme. Kiek ilgėliau
apsistojome prie sudurtinių laikų lyčių. Ypatingą dėmesį atkreipdavo Jablonskis į
būdvardžius galūnėmis -inis, -iškas, -ingas. Skaitėme gera kalba parašytus
arba gerai iš svetimų kalbų išverstus trumpesnius veikalus. Ilgai buvome sustoję prie
E. Ožeškienės „Sukčių“. Šita apysakaitė kitados buvo laisvai išversta V.
Kudirkos ar jo perdirbta iš „Pokątny doradca“. Jos kalbą ištaisė gal dar „Varpo“
laikais pats Rygiškių Jonas. Kažkuriais pokario metais ją išleido vėl Švietimo
ministerija po to, kai mūsų profesorius kalbą dar kartą peržiūrėjo. Išėjo tikras
grožinės prozos šedevras. Skaitėme „Sukčius“ čia pat, auditorijoje, pabraukdami
kas sau gražesnius sakinius, darėmės pastabas. Šitai nedidelei, gal poros lankų
knygelei, ligi šiol turiu didelių sentimentų: ją anuomet buvau ištisai nusirašęs,
kad geriau įsidėmėčiau jos atskiras vietas. Dvejus metus dėstydamas lietuvių kalbą
Kauno aukštesniojoj komercijos mokykloj, kur buvo daug nelietuvių ir dar daugiau
nulietuvėjusių lietuvių, išnagrinėjau ją su savo mokiniais nelyginant Niutono
binomą. Ir diktantus iš jos rašėme, ir atpasakojimus, ir jos atskirus sakinius galvon
dėjomės.
Labai giriamai profesorius atsiliepdavo apie Aišbės
„Pajudinkime, vyrai, žemę!“ (perdirbinys iš vengrų rašytojo M. Jokai apysakos).
Vieną kitą ir šios knygelės vietą paskaitydavome. Dar patardavo paskaitinėti
Keturakio „Ameriką pirtyje“, vieną kitą jo paties sudarytos chrestomatijos „Vargo
mokyklai“ vietą. Toks anuomet buvo gera kalba parašytų knygų badas!
Taisydavome valdžios įstaigų, Seimo stenogramų,
laikraščių bei žurnalų kalbą. Šitokie savotiški kalbos seminarai būdavo itin
įdomūs ir kartais labai linksmai nuteikdavo auditoriją. Šitokie „atrakcionai“
paįvairindavo mūsų pratybas, nors, beje, aš per visą Jablonskio auditorijoje
praleistą laiką neatsimenu nė vienos valandos, kuri būtų buvusi nuobodi, neįdomi.
Valdžios įstaigų kalba, kuri 1919–1921 m. buvo
tiesiog siaubinga, šiuo metu jau buvo gerokai apvalyta ir apdailinta. Jau niekas
neberašė „atsakydamas ant Jūsų rašto“, „kareiviai priskirti ant maitinimo“,
„išvykau tarnybos reikalais sulig Jūsų įsakymo“, „sandėly trūksta penkių
porų valstybinių batų“ ir pan. Ją apvalė patys raštingesni įstaigų viršininkai
bei jų valdiniai, tarp kurių buvo abiturientų ir studentų, bet dar ilgai oficiali
kalba buvo toli gražu ne „ideali“. Didelį darbą atliko įvairios terminologijos
komisijos, kuriose ir prof. Jablonskis dalyvaudavo arba kurioms patalkininkaudavo. Ir jam
ne visada būdavo lengva susidoroti su tam tikrais trafaretiniais posakiais, su painiomis
juridinėmis ir kitokiomis formulėmis, su ilgomis antraštėmis. Kartą, atsimenu, vienas
studentas paklausė profesoriaus, ką daryti su tokiu Seimo stenogramos „šedevru“:
„Tiltų rinkliavos įstatymo antrosios dalies trečiojo punkto pirmosios pastabos
raidės a pakeitimo projekto trečiojo skaitymo protokolas“. Cituoju iš atminties, bet
beveik autentiškai. Antraštės prasmė aiški, bet jos formulavimas nepakenčiamas.
Nebeatsimenu, deja, ką pasakė Jablonskis.
Tobulėjo pamaži ir laikraščių kalba, nors jų
redaktoriai ir kalbos taisytojai dažnai ir persistengdavo, „sukurdavo“ tokius
tariamai lietuviškus žodžius bei posakius, kurie norinčiuosius pramokti kalbos dar
labiau kvaišindavo.
Jablonskis kažkokiu nuostabiu būdu įstengdavo
pastebėti periodinėj spaudoj ir atskiruose leidiniuose pasitaikančias anomalijas ir
pasakyti savo ilgesnėse recenzijose bei trumpose pastabose savo autoritetingą žodį.
Savo sprendimuose būdavo gana griežtas visais
atvejais, kada iš anksto apsvarstydavo kokį ginčijamą klausimą, bet jeigu dėl ko
suabejodavo, galutinai dar nenusistatydavo, tai kantriai išklausydavo ir studentų
nuomonės, dažnai pats juos klausdavo, ar yra jų tarmėse toks ir toks žodis, toks ir
toks posakis ar konstrukcija. Gerai mokėjo lietuvių kalbos tarmes ir tarmybėms buvo
gana atlaidus, nors jos ir nesutapdavo su „nusistojusiais literatūrinės kalbos „kanonais“.
Sakyti ir rašyti „reikia atidaryti langą“, „reikia priimti svečią“ ir pan.
leisdavo tik žemaičiams. Rodos, kad tik žemaičiams. Aukštaičius rytiečius už
tokius galininkus net bardavo. Nemėgo rašančių „nieko gero“, „nieko naujo“…
Buvo reiklus net mažmožiuose. Darydavo pastabas
rašantiems lentoje, jeigu kas „pakardavo“ žodį eilutės gale, parašydavo per ilgą
brūkšnį ar brūkšnelį, labai nemėgo raidės K su trumpu „koteliu“. Kartą,
pamatęs ant studentės kairės rankos piršto apvalų žiedą, paklausė, ar ji turinti
vaikų. Į jos teigiamą (ir nedrąsų) atsakymą reagavo griežta pastaba: „Tai kaipgi
tamsta savo vaikus pripratinsi prie tvarkos, jeigu pati esi tokia netvarkinga?“ Kartą
išbarė nebemažo laipsnio karininką už netvarkingą rašymą lentoje: „Gal ir
tamstos kareiviai tokie nedrausmingi kaip ir tamsta?“
Grąžindamas rašomuosius darbus irgi
nešykštėdavo griežtų pastabų, tačiau neminėdamas jų autorių pavardžių.
Išbardavo, taip sakant, anonimiškai. Radęs Būgos pavardę parašytą su trumpąja „u“,
ne tik patį rašėją „išdirbdavo“, bet ta pačia proga ir visus kitus tąja tema
rašiusius, kurie kuo nors „nusidėjo“.
Rodos, kad studentai ir studentės, gavę barti,
neįsižeisdavo, nes suprasdavo, jog šitam darbo herojui, senam paliegusiam žmogui,
negalima atimti teisės reikalauti, kad ir jaunuomenė būtų darbštesnė,
rūpestingesnė. Nežinau, kaip aš pats būčiau jautęsis, jeigu būčiau kada gavęs
griežtesnę pastabą. Laimė, nė sykio nebuvau gavęs. Bijodavau, kad, sergėk Dieve,
nesužinotų, jog jau mokytojauju. Va ims kada ir paklaus, kur ir ką dirbu. Tai bus
gražu, kai pasakys: „Kaip tamsta gali kitus mokyti, pats nieko nemokėdamas?“ Tokių
pastabų mes kartais girdėdavome.
Rašyti lentoje teko ne vieną kartą, ir viskas
baigdavosi geruoju: negavau nei pastabų, nei komplimentų. Komplimentais čia pavadinau
pagyrimus, kurių kartais nepašykštėdavo Jablonskis gerai atsakinėjantiems studentams,
ypač tada, kai būdavo itin gerai nusiteikęs. Su tokiais dar minutę ar kitą trumpai
pasikalbėdavo, ką nors papildomai jiems patardavo pasiskaityti, kai ką paaiškindavo.
Iš to būdavo daug naudos visai auditorijai.
Priegaidei tam tikrų dvigarsių aš niekada
neturėjau klausos. Ir dabar neturiu. Mano laimė, kad Rygiškių Jonas taip aiškiai
tardavo žodžius, jog net man, klausos neturinčiam, nesunku būdavo atskirti tvirtagalę
priegaidę nuo tvirtapradės. Kai suabejodavau ir berašydamas stabteldavau, galvodavau ir
narstydavau, jis tą patį žodį dar pakartodavo, ir tai padėdavo man susivokti. Kartą
pastebėjau, kad man šitaip besvarstant, jo dešinės rankos smilius daro nedidelį
vingį, panašų į tvirtagalės priegaidės ženklą (~), daro turbūt nesąmoningai,
nelyginant hipnotizuoja rašantįjį, sufleruoja jam. O jeigu priegaidė tvirtapradė,
ranka ramiai guli ant kelio. Šita nežymi aplinkybė, atrodo, gelbėjo mane nuo kai
kurių nemalonumų.
Ir vis dėlto gavau kartą ir aš iš profesoriaus
labai originalų, nenupelnytą komplimentą. Parašęs lentoje sakinį ir paklaustas,
kuris čia, šiame sakinyje pasitaikęs, dalyvis, truputį suglumau, nesusivokiau, kaip
jis lietuviškai pavadintas, ir nei iš šio, nei iš to pasakiau lotyniškai: „Participium
perfecti passivi“. Užuot padaręs pastabą, kad nemoku gimtosios kalbos gramatikos
terminologijos, profesorius tarė:
– Bene, homo cogitans es, sede*.
Jis, ilgai gimnazijoje dėstęs lotynų kalbą,
šitai kalbai turėjo didelių sentimentų.
Kitą kartą davė man ištaisyti tokį vieno
studento posakį, pavartotą rašinyje. „Jaunoji Lietuva“, Maironiu parašyta…“
– Turbūt tamstos kolega rusiškai galvoja.
Napisannaja Maironisom… Kaip tamstai atrodo, koks čia ablativus? Gal ablativus
instrumentalis? Tai kas gi tada Maironiu rašė? Kurgi pats rašytojas? Kur subjektas?
O gal čia lotyniškai galvojama? Kaip bus lotyniškai „Roma Romulo ir Remo yra įkurta?
– Roma a Romulo et Remo condita est, – atsakiau.
– Optime, sede**.
Aiškindamas bei nagrinėdamas kai kuriuos lietuvių
kalbos sakinius, juos ir rusiškai, ir lotyniškai, ir vokiškai pasakydavo. Tada
lietuviško sakinio prasmė ir specifika, jo originalumas dar labiau išryškėdavo.
Būdavo greitas supykti, greitas ir „atsiaušėti“,
anot rytiečių aukštaičių. Kartais per abi valandas būdavo gerai nusiteikęs. Tada
būdavo labai įdomus, labai sąmojingas, mėgdavo pajuokauti, mįslę užminti. Kartą
auditorijos paklausė:
– Na, vyrai moterys, ar jūs
žinote tokią mįslę: Unus sum, trinitas sum, initium mundi, finis saeculorum, non
deus sum, quid sum***?
Atsakymo nesulaukė, niekas šitos mįslės nebuvo
girdėjęs.
– Na tai aš pasakysiu: littera m (raidė m viena,
jos elementai trys; mundus prasideda raide m, saeculorum baigiasi ta pačia raide).
Nuo 1922 m. rudens Jablonskio paskaitos būdavo tik
rytais. Rytinės valandos (dar prieš prasidedant darbui įstaigose arba kiek vėliau)
buvo daug patogesnės studentams ir mat ne taip vargino profesorių. Kai studentai
susirinkdavo kiek anksčiau ir klasėje dar nerasdavo profesoriaus, tai ir patys jį
atsiveždavo iš jo kambario. Kelio nedaug: iš jo kambario keli žingsniai siauru
koridoriumi ir dar keli žingsniai per pačią klasę ligi pirmojo klasės lango. Čia
gana šviesu, iš čia gerai matyti lenta, pastatyta truputį įstrižai klasę, kad
profesoriui būtų lengviau stebėti, kas joje rašoma. Kartą ir šio rašinio autoriui
teko dalyvauti šitoj „ekspedicijoj“. Įėjome į kabinetą keturiese, nes pakeliui
reikėjo įveikti slenkstį tarp kabineto ir koridoriaus, nelabai plataus. Krėslo
tekinėliai žemi, slenkstis nelabai žemas, bijome profesorių sutrenkti. Galėtume jį
su visu krėslu per slenkstį kelte perkelti, bet kai keturiese susigrūsime tarpduryje,
tai ir krėslą galime apversti. Ir šiaip, ir taip bandome. Sutrikome ir nežinome, ką
daryti.
– Ne, vyrai, jūs ne taip… Jūs mane geriau
atbulą, kaip vėžį.
Apgręžiame, vežame atbulą, viskas gerai išeina.
„Kelionės“ metu profesorius juokiasi: gal patenkintas savo sąmoju, gal iš to, kad
mes buvome tokie nesupratingi. Tą rytą buvo labai gerai nusiteikęs. Bene tada ir aną
lotynišką mįslę mums užminė.
Jo kalbinė erudicija buvo nepaprasta. Ak, tuo
įsitikinti pakanka atidžiai perskaityti jo gramatiką, išėjusią 1922 m. gale. Kai
dabar, beveik po 44 metų, retkarčiais paskaitinėju jo sakinių pavyzdžius, jie mane
daugiau žavi nei anuomet, kada jis diktavo mums juos iš savo sąsiuvinio. Kai kuriuos
atpažįstu, prisimenu juos rašęs anais atmintinais metais. Kiek ten darbo įdėta juos
renkant, grupuojant, vardijant! Pavyzdžiai, paimti iš tautosakos, ypač iš dainų,
kalba apie jo didelį estetinį skonį. Ir aplamai iš visos jo gramatikos dvelkia
kažkokia subtilia, savotiška poezija. Šita gramatika – didelio talento ir didelio
darbštumo vaisius. O juk jau 1922 m. jis nebegalėjo pats rašyti, jis tik „rašydino“,
anot jo betariant. Turėjo kelis studentus, savo neoficialius „sekretorius“, kurie
dirbo jo paties kabinete. Rašomuosius darbus skaitydavo pats ir savo padėjėjams
nurodinėdavo, kuri rašinio vieta taisytina ir kaip taisytina. Vadinasi, profesorius
rašinius „taisydino“. Esu girdėjęs iš savo kolegų, kad jo padėjėjai kurį metą
dažnai keisdavęsi: nerūpestingus, nesumanius, kalbos dalykuose nedaug tenusimanančius
pats „atstatydavęs“, o kiti patys „dezertyruodavę“, nes negalėdavę
prisitaikyti prie jo griežtų reikalavimų. Būdamas labai rūpestingas ir akuratus, jis
to paties reikalaudavo ir iš savo padėjėjų. O norinčių padirbėti su juo ir daug ko
išmokti niekuomet netrūko. Jeigu tokių buvusių jo padėjėjų dar esama dabar kur
nors, būtų labai įdomu iš jų ką nors dar nežinomo sužinoti.
Dabar nebeprisimenu, ar yra kada buvęs Jablonskio
sekretoriumi A. Salys, įstojęs į universitetą bene 1923 m. rudenį, bet gerai
atsimenu, kad ilgokai juo buvo Pr. Skardžius: kai kuriuose mano rašiniuose pastabos buvo
padarytos jo ranka.
Išklausęs dvi valandas pirmajame semestre, turėjau
eiti laikyti kolokviumo. Paskirtą dieną susirinkome keletas ar keliolika studentų
klasėje, o iš čia po vieną ar po du ėjome į profesoriaus kabinetą egzaminuotis.
Įėjau į gana jaukų saulėtą kambarį tuo metu, kai profesorius ką tik buvo baigęs
klausinėti man nepažįstamą studentą ir jau pradėjęs rašyti savo pavardę jo
studijų knygelėje. Rašymo procedūra truko labai ilgai: parašo vieną ar dvi savo
pavardės raides, atsikvepia iš nuovargio, paprašo studentą su visu krėslu pakreipti
į dešinę ar į kairę, vėl parašo porą raidžių, vėl pasiilsi, paprašo
pastūmėti krėslą kiek arčiau prie stalo. Vienuolikai raidžių pasirašyti prireikė
kelių minučių. Parašas išėjo nevykęs, per pusantros eilutės nutįso. Dirstelėjęs
į savo parašą, profesorius staiga nusikvatojo: „Tai bent pasirašiau! Kas čia man
pasidarė, kad parašiau Jablonskytė? A-a… Va kodėl: ėmiau galvoti apie savo
dukterį ir pavirtau Jablonskyte“. Teko taisyti parašą, vėl vargti. Parašas išėjo
dar negražesnis. Tą dieną pirmą kartą patyriau, kad Rygiškių Jonas rašyti
nebegali: ligi šiol šito nežinojau.
Atėjo ir mano eilė atsakinėti. Padiktavo vieną
kitą veiksmažodžio bendratį ir liepė padaryti visus, kiek galima, dalyvius. Paskui
reikėjo aiškinti, kuris dalyvis iš kurios lyties padaromas. Padariau vieną klaidą,
bet tas man nepakenkė. Ramiai, gražiai kas reikia paaiškino ir pasirašė mano
knygelėje. Rašėsi ir dabar ilgai, pasilsėdamas.
Pasibaigus kitam iš eilės semestrui, vėl atėjau
įskaitos. Padėjau ant stalo knygelę. Kadangi tai buvo antras ir jau paskutinis
kolokviumas, nes paskaitų minimumas jau buvo išklausytas, tai maniau, kad „šitas
numeris taip lengvai nepraeis“, kad teks lįsti pro siauresnį plyšį. Tokių „kazusų“
jau pasitaikydavo, nors ir labai retai, per J. Yčo ir V. Krėvės-Mickevičiaus daromus
kolokviumus. O juk prof. Jablonskis už anuos du daug griežtesnis. Jeigu parašo
negausiu, gali trūkti minimumo valandų.
Labai mėgdavo su studentais pasišnekėti, šio to
paklausinėti apie jų „dienas ir darbus“. Tai irgi būdavo savotiškas preliminarinis
kolokviumas, šitaip tikrindavo, ar studentas taisyklingai kalba. Šitoks jo metodas
studentams nebuvo paslaptis: kalbėdamiesi su juo, būdavo atsargūs, atsakinėdavo
lakoniškai, neskubėdami. Kartą ir pats pasakė vietoj visùs dárbus – visùs
darbùs, nusijuokė ir „pasiaiškino“: „Vis dėlto šitaip aš turbūt
neparašyčiau“.
Pasisekė kuo geriausiai.
– Ar jau gerai moki lietuvių kalbą? –
paklausė.
– Nieko nemoku, – atsakiau.
– Jeigu supranti, kad nemoki, tai išmoksi. Tai
didelis tamstos nuopelnas, kad prisipažįsti. Duok knygelę, pasirašysiu. Ir pasirašė.
Aišku, kad buvo gerai nusiteikęs ir linkęs pajuokauti, todėl ir pasirašė.
Ištaisytus rašomuosius darbus grąžindavo prieš
prasidedant paskaitoms (pamokoms) ir jų klaidas nagrinėdavo žiūrėdamas į savo
sąsiuvinį, kuriame jo padėjėjai sužymėdavo viską, ką reikia. Kas kurią klaidą
padarė, visiems paaiškėdavo tik tada, kai studentas paprašydavo ką nors plačiau,
nuodugniau paaiškinti arba viešai prisipažindavo tą klaidą padaręs jis. Kartais –
labai retai – atsirasdavo ir tokių rašinio autorių, kurie parodydavo nenorą sutikti
su profesoriaus nuomone. Atsimenu vieną gana komišką потешный atsitikimą,
kada profesorius labai sąmojingai „sukirto“ labai jauną savo oponentą. Rašėme
laišką apie savo gyvenimą ir buitį Kaune (laišką, adresuotą kam kas nori –
tėvui, motinai, broliui, draugui…). Nagrinėdamas šių laiškų kalbą, profesorius
pacitavo tokį vieno laiško sakinį: „Kas link universiteto, tai aš jau pradėjau jį
lankyti“. Pacitavęs paklausė: „O čia kas per žodis – kas link?“ Jaunasis
studentas, iš pažiūros panašus į vidurinių klasių gimnazistą, savo ruožtu
paklausė, kuo gi blogas šitas žodis, šnekamojoje kalboje taip dažnai vartojamas.
Profesorius pamokomai atsakė:
– Pasimokyk tamsta kalbos iš mano tarnaitės,
jokių mokslų nėjusios… iš mano tarnaitės pasimokyk. Šįryt parnešė tarnaitė iš
senamiesčio turgaus cibulių laiškų… cibulių laiškų parnešė tarnaitė. Aš ir
klausiu ją: „Ar jau yra turguje cibulių?“ – „Ajai, cibulių, cibulių – pilnas
turgus!“ Ji nesakė: „Kas link cibulių, tai jų labai daug“, nesakė šitaip, ji
tik sakė: „Ajai, kiek tų cibulių turguje!“
Šituos Rygiškių Jono sakinius parašiau čia
bemaž autentiškai, su visais atskirų žodžių pasikartojimais. Panašūs
pasikartojimai (inversijos) yra būdingi daugeliui mokytojų, ilgai dirbusių mokykloje.
Profesoriaus balse, kai jis aiškino šito nelemto
„kas link“ absurdiškumą tokiu originaliu būdu, nebuvo girdėti nei ironijos, nei
pašaipos, nei paniekos tono. Kalbėjo jis taip nuostabiai ramiai, nuoširdžiai,
artistiškai.
Kitą kartą kitas studentas rado savo rašinyje
pabrauktą žodį p a i d a g o g a s ir paklausė, kuo tas žodis negeras.
Dabar esą daug kas taip sako ir rašo.
– Tai tamsta, matyt, gerai moki graikų kalbą,
jeigu būtinai nori apginti paidagogą, gal ir apie graikų kalbos tarmes nusimanai?
– Visai nemoku, – atsakė studentas, – tik
girdėjau šitaip sakant.
– Tai gal esi girdėjęs tokius žodžius, kaip,
pvz., sfera, atmosfera, demonas? Kaip juos parašytumei?
– Taip ir parašyčiau: sfera, atmosfera…
– Tai kodėl neparašytumei sfaira, atmosfaira?..
Studentas gūžtelėjo pečiais.
– Jeigu rašai paidagogas, tai rašyk ir sfaira,
atmosfaira, Aigiptas, daimonas… Šituos žodžius mes paėmėme ne iš graikų
kalbos tiesiogiai, o iš rusų, tai ir turime juos taip, o ne kitaip tarti ir rašyti. Ir
vokiečiai nežino nei paidagogo, nei Aigipto…
Kartą buvo kalbama apie tai, kaip versti į
lietuvių kalbą „положение“, „состояние“, „быть“, „быт“.
Atskiruose lapeliuose surašėme savo „projektus“ ir įteikėme profesoriui. Per kitą
paskaitą visi svarstėme, ieškojome analogijos kitose kalbose, kuriose bent kiek
nusimanėme ir mes, studentai. Ieškojome pavyzdžių gyvoje liaudies kalboje. Vienas
studentas, rytų aukštaitis, rusų быт pasiūlė versti buitis.
Jablonskis palingavo galvą tartum nepritardamas. Paklausė, gal kas žino visą sakinį,
kuriame būtų šitas žodis. Atskiroj kortelėj parašiau tokį mano girdėtą gimtinėj
posakį: „Vienasėdžiuose kitokia buitis negu kaime“. Kitą kartą kilo abejonė, ar
geras žodis važiuotė (Susisiekimo ministerijoj buvo važiuotės tarnyba).
Mes, rytiečiai, apgynėme ir šitą žodį, senesnių žmonių dar plačiai
tebevartojamą Lietuvos rytuose.
Dėl tokių žodžių kaip положение,
состояние, kiek pamenu, taip ir nepadarėme savo „reziumė“.
Paliesdamas čia šitokias ir kitokias smulkmenas,
aš noriu pasakyti, kad Rygiškių Jonas, būdamas didelis autoritetas kalbos dalykuose,
kurį laiką būdamas vienintelis autoritetas (Būga neturėjo laiko per daug gilintis į
praktišką kalbos pusę), nebuvo kažkoks diktatorius šioj srity. „Šitą minį galima
turbūt ir geriau išreikšti… galvokite, svarstykite, gyvojoj kalboj pavyzdžių
ieškokite“, – sakydavo jis studentams per panašias „diskusijas“.
Labai skaudžiai išgyveno Būgos mirtį. Buvo gana
šalta gruodžio pradžios diena, kai milžiniška laidotuvių eisena slinko pro
Jablonskio ir Vilniaus gatvės kampą. Rygiškių Jonas sėdėjęs balkone savo krėsle ir
verkęs. Tai matė ir man pasakojo mano kolegos studentai: kad ir dalyvavau šitoj
eisenoj, bet šito nemačiau, nes ėjau ne su studentais, o su savo mokyklos mokytojais ir
mokiniais, per toli nuo eisenos pradžios. Kiek vėliau, rodos, jis yra kažką rašęs
apie Būgą.
Ateinančių 1925 m. pradžioje buvau liudininku
gerai man atmintino įvykio. Universitetas šventė trejų metų sukaktuves. Didžiojoj
salėj už ilgų stalų, bent dviem eilėmis sustatytų, savo vietas užėmė profesūra
su senatu priešaky. Salė sausakimšai pilna stačių visų fakultetų studentų,
laukiančių iškilmių pradžios. Stovėti ir laukti darosi vos vos pakenčiama. Daug
studentų tarpduriuose ir ant palangių. Nežinome, kodėl taip ilgai delsiama, kodėl
neskelbiamas iškilmingas posėdis. Kažkas iš stovinčiųjų netoli manęs aiškina savo
kaimynui, kad keli studentai išvykę automobiliu atvežti prof. Jablonskio. Ir tikrai po
minutės kitos atsidaro durys šalia anų ilgų stalų, ir studentai įneša profesorių,
sėdintį tiek kartų matytame krėsle. Salė antrame aukšte. Nuo šaligatvio ligi jos
teko įveikti nemaža kliūčių. Tokiam paliegusiam seneliui kelionė gana vėlų vakarą
turbūt buvo nelengva. Ir iškilmės negreit baigėsi. Matėme jį dabar sėdintį šalia
senato, ne prie stalo, o nedidelėj pakyloj (gal specialiai jam padarytoj).
Studentų minia staiga nutyla, bet po vienos kitos
akimirkos pakyla tokia crescendo auganti ovacijų audra, kokios dar nebuvau matęs.
Bet ovacijos netrukus liaujasi. Jų kaltininkas pravirksta, ima bejėgiškai mosuoti
rankomis į studentų pusę, šitokiu būdu prašydamas ovacijas sustabdyti. Ir vėl ūmai
įsigali tyla. Panašios ovacijos turbūt sujaudintų ir sugraudintų kiekvieną jautrų
žmogų, vis tiek kurio amžiaus jis būtų, ne tiktai tokį ligos ir darbo išvargintą
veteraną. Rygiškių Jonas aplamai buvo labai jautrus, nuoširdus, geraširdis. Netgi
tada, kai jis ką nors pabardavo, jo balse galima buvo pajusti kažkokią pašalinę visai
nepiktą, nuoširdžią intonaciją, tartum lygiagrečiai skambančią, nelyginant aidą,
palydintį jo pakeltą balsą.
Kai Jablonskio paskaita pasibaigdavo, auditorija
ūmai dar neištuštėdavo. Dar pasilikdavo čia keli studentai, kurie kreipdavosi į jį
su klausimais: kaip išversti tokį ar kitokį žodį ar posakį, ar gerai bus šitaip ar
kitaip jį išvertus ir pan. Studentus, tarnaujančius valstybinėse įstaigose, kartais
įgaliodavo jų viršininkai arba bendradarbiai jiems patarpininkauti.
Kartą per rusų literatūros seminarą nei jo
vadovas prof. Krėvė-Mickevičius, nei mes, studentai, negalėjome susidoroti su dviem
žodžiais – мировоззрение ir мировосприятие,
– ypač su antru žodžiu. Buvo kalbama apie Dostojevskį. Krėvė-Mickevičius „įgaliojo“
mane paklausti prof. Jablonskį: ką jis pasakys, ar aprobuos mūsų, studentų, siūlomą
pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą. Pasibaigus paskaitai, priėjau prie
prof. Jablonskio ir išdėsčiau jam visą reikalą.
– Pasakyk man visą sakinį su šitais dviem
žodžiais, – tarė jis.
Kadangi tinkamo sakinio ekspromtu sugalvoti negalėjau,
nes tuos du žodžius mes radome ne viename sakinyje, o dviejuose atskiruose kažkurioje
monografijoje, tai pateikiau tokį teiginį: „Мы отличаем
мировоззрение от мировосприятия“.
Profesorius skėstelėjo rankomis ir tarė:
– Bene aš žinau? Ar aš turiu viską žinoti?
Visi į mane kreipiasi, visi mane klausia. Ateina karininkai – klausia apie šautuvus ir
armotas, inžinieriai – apie mašinas ir tiltus, ateina veterinarai – papasakok jiems
apie kiaulės vidurius… Tu, girdi, esi visų galų senis, turi viską žinoti. O šitas
senis jau besmegenis.
Tuo ir baigėsi mūsų dialogas. Aš truputį
susikonfuzijau. Ligi šiol jis niekada neatsisakydavo patarti ar paaiškinti. Tiktai
išėjęs į gatvę supratau padaręs klaidą: kodėl gi aš nepasakiau jam, ką mes per
aną seminarą esame sugalvoję („pasaulėjautą“). Tada prof. Jablonskis gal būtų
bent vėliau jį apsvarstęs ir po kitos paskaitos ką nors pasakęs. Jo ilgoką,
savotišką atsakymą į mano trumpą klausimą tada šitaip aiškinau: jūs ir patys
galvokite, negi aš vienas turiu galvoti už jus visus. Palikome pasaulėjautą.
Gavęs keturių privalomų valandų įskaitą, dar
lankiau vieną semestrą prof. Jablonskio paskaitas „savanoriu“. Dabar nebeprisimenu,
kuriais metais jis nustojo skaitęs bendrąjį lietuvių kalbos kursą, nes jo sveikata
buvo žymiai pablogėjusi. O egzaminų komisijoje dar dalyvaudavo ir egzaminuodavo pats.
Jo vietą užėmė J. Balčikonis. Norėdamas papildyti žinias, klausiau ir jo paskaitų
visus 1925 m. (4 valandas per 2 semestrus). Balčikonio auditorija buvo Universiteto
rūmuose, visada pilnutėlė studentų. Mat jų skaičius tolydžio didėjo. Rygiškių
Jono mokinių čia jau buvo vos pastebima mažuma, kurią sudarė tokie pat „savanoriai“.
Juos visus, ypač jau mokytojaujančius, gąsdino viršum jų galvų pakibęs Damoklo
kardas – lietuvių kalbos egzaminas. Šitie studentai mokytojai uoliai lankė
Balčikonio paskaitas ir rašomuosius rašė.
Dabar negaliu pasakyti, kiek buvo studentų,
išlaikiusių lietuvių kalbos egzaminą ligi 1925 m. pabaigos, bet jų buvo tiktai vienas
kitas. 1928 m. humanitarų, gavusių universiteto baigimo diplomus, buvo tik vienuolika
(šeši – istorijos, trys – literatūros, vienas – kalbotyros ir vienas – senovės
kalbų). Visi vienuolika, įskaitant ir šio rašinio autorių, studijas pradėjo 1922 m.,
todėl 1925 m., kad ir pridėjus prie šios vienuolikos vieną kitą, ligi 1928 m. dar
universiteto nebaigusį, bet lietuvių k. egzaminą išlaikiusį, bendras išlaikiusiųjų
skaičius negalėjo būti didelis. Vieni egzaminą atidėliodavo, kiti „nusikirsdavo“.
Pastarieji atidėliojančius paskatindavo dar toliau atidėlioti, laikyti kitų dalykų
egzaminus, o lietuvių k. palikti pačiai pabaigai. Anuomet bet kurio dalyko egzaminą
galima buvo laikyti kada nori, jeigu tik tasai dalykas neįeina į baigiamųjų egzaminų
(specialybės) grupę.
Ligi 1926 m. pavasario semestro pradžios, kada mano
studijos jau ėjo galop, kada jau buvau atlikęs visus privalomus seminaro darbus ir
išlaikęs nemažai egzaminų (vieną kitą ir sunkesnį), ryžausi ir aš „surizikuoti“
egzaminuotis iš lietuvių kalbos. Kažkodėl šio dalyko egzaminas buvo paskelbtas gana
vėlai, tik vasario pradžioj. Prof. Jablonskis jau gyveno kitur, Mickevičiaus gatvėje,
jos kvartale tarp Laisvės alėjos ir Kęstučio gatvės, nedideliame jaukiame mediniame
vieno aukšto namelyje. Rašomąjį darbą rašėme Kalnų gatvėje (dabar – Salomėjos
Nėries).
Tada čia buvo Humanitarinių mokslų fakulteto
auditorijos ir šio fakulteto dekano kabinetas. Jau galėjo būti antroji šio mėnesio
savaitė. Egzaminą laikė nemažas studentų būrys, arti trijų dešimčių. J.
Balčikonis padiktavo temą: „Mano mėgstamiausias rašytojas“. Dar pastebėjo, kad
reikia rašyti apie vieną kurį lietuvių literatūros atstovą. Pasirinkau Donelaitį.
Baigus mums rašyti, Balčikonis, kuris vienas čia mus, rašančiuosius, „prižiūrėjo“,
paskelbė, kad patenkinamai atestuotų sąrašas būsiąs paskelbtas pirmo aukšto
koridoriuje, prie dekano kabineto. Šito sąrašo teko gerokai palaukti, gal daugiau nei
savaitę. Vasaris jau gal buvo įpusėtas. Pagaliau, kaip sakoma, vieną gražią dieną
pamatėme boluojant ir aną žadėtą sąrašą. Iš tolo matyti, kad sąraše pavardžių
nedaug. Jų penkios tebuvo: keturių studentų ir vienos studentės. Ir Donelaičio
mėgėjo (gal mylėtojo) pavardė aiškiai rašomąja mašinėle parašyta. Po sąrašu
paskelbta, kad atsakomasis egzaminas būsiąs po kelių dienų prof. Jablonskio bute.
Vadinasi, jau vienas sunkus akmuo nuo sprando nusirito, bet ar nusiris kitas?
Paskirtą dieną renkamės ten ir susėdame siaurame
koridoriuje priešais duris į prof. Jablonskio kabinetą. Dekanas Krėvė-Mickevičius
šaukia studentus po vieną. Aiškiai girdėti, ko klausia profesorius, kaip atsakinėja
klausiamasis. Girdime, kad ir pirmasis, ir antrasis mūsų kolega atsakinėja gana
sklandžiai. Tvirtėja viltis, kad ir mes, likusieji, išlįsime pro šitą siaurą
plyšį. Jau egzaminuojamas ir trečias iš eilės studentas, bet jam jau pradeda
nesisekti, jis jau supainiojo linksnius taisydamas kažkokį tekstą, gal knygos, gal
laikraščio tekstą, jau ir visai suglumo. Girdime profesoriaus balsą: „Tai kiekgi
kartų tamsta esi skaitęs? (ką skaitęs – nesuvokiame, gal jo gramatiką…). Vieną
kartą? Tamsta skaityk ir skaityk, dieną naktį skaityk, guldamas keldamas skaityk…“
Aišku, kad „nusikirto“. Išeina iš kabineto su
knygele rankoje. Aš ir mano kolegė pradedame nervintis, baimintis. Sėdime kaip ant
žarijų. Jei dabar „nusikirsime“, tai vėl teks egzaminuotis tik daugiau kaip po
pusės metų ir – svarbiausia – vėl rašomąjį rašyti. O jei patenkinamai
neparašysime, tai žodžiu egzaminuotis neleis, ir prasidės „perpetuum mobile“. Ko
gero, universiteto baigimas gali visus metus užtrukti. Baimės akys plačios!
Bet dviem ir bijoti kažkaip ne taip sunku. Bent
pasiguosti šiek tiek galima. Užėjo kvailas noras juokauti. „Taip, kolega, – sakau,
– dabar artėja mums galas, bet jums pirma, o man vėliau. Pamatysite, dabar jūsų
eilė, o aš dar truputį pagyvensiu.“
O galvoju kitaip: kad bent jau greičiau, kam čia
ilgai kamuotis. Besimokydamas 1907–1915 m. gimnazijoje laikiau daugybę visokių
egzaminų – stojamųjų, keliamųjų ir baigiamųjų, – teko patirti visokios baimės,
bet negi šitiek, kaip aną atmintinę dieną antroj 1926 m. vasario pusėj.
Sėdime taip gal dešimt, gal ir penkiolika
minučių, o mūsų dar nekviečia atsakinėti. Girdėti kalbantis, santūriai juokiantis.
Pagaliau dekanas praveria duris ir kviečia… mane. Įeinu į nelabai didelį jaukų
kambarį su daugybe pasieniuose lentynų, apkrautų knygomis. Kambario viduryje didokas
stalas. Dekanas parodo laisvą kėdę, nueina prie pasienio, imlioja nuo lentynų po
vieną knygas ir žiūrinėja, sklaido. Iš dešinės man profesorius Jablonskis savo
krėsle, prie galo stalo (aš atsisėdu gal per metrą nuo jo, prie ilgojo krašto),
prieš mane truputį įstrižai sėdi docentas A. Smetona, o šalia jo, prie pat stalo
kampo, – docentas Balčikonis.
Laukiu, kada pradės mane egzaminuoti, bet nėmaž
nesijaudinu. Gal dėl to, kad prof. Jablonskis atrodo visai aprimęs, rūko storą
papirosą ir juokauja su savo kolegomis. Atrodo, kad dar nebaigė su jais anksčiau
prasidėjusio pokalbio. Jo gera nuotaika mane paveikia raminamai, tartum hipnotizuoja.
Žiūri jis priešais save į aprasojusius lango stiklus (buvo šilta, apniukusi,
apytamsė diena) ir klausia savo kolegų:
– Tai tamstos man taip ir nepasakėte, ar lis
šiandien, ar ne. Mat aš kaip tas žydas, kuris gyrėsi, kad jo vaikai labai protingi.
Vienas, girdi, sako, kad lis, kitas – kad nelis, ir visada vienas atspėja.
Mano nuotaika gerėja. Kai Jablonskis valandėlei
nutyla, Balčikonis paduoda jam aplanką su mano rašiniu. Aiškiai matau, kad čia mano
rašinys, bet nematau, kaip jis įvertintas, kas ir kur jame pabraukta. „Turbūt ims
mano klaidas nagrinėti“, – pagalvoju. Bet ne… Dirstelėjęs į mano rašinį, gal
į jo recenziją gale, Jablonskis grąžina jį Balčikoniui. Profesorius prabyla:
– Tai tamsta būsi Miškinis? Na pažiūrėsime,
kaip Miškinis… – ir perbraukia sau delnu per veidą nuo viršaus ligi apačios
(dažnas jo gestas). – Yra tokia nedidelė knygelė, A. Giedriaus parašyta, „Miškinis“.
Ar esi ją skaitęs?
– Deja, ne, pone profesoriau.
– Ar priegaides gerai skiri?
– Deja, ne, neturiu klausos.
– Tai iš kur esi? Kurios apskrities?
– Utenos.
– Tamstos kaimynas, Antanas Baranauskas, labai
gerai skyrė.
– Aš esu kitos tarmės atstovas, pagal Baranauską
rytiečių šeštosios.
– Šitaip… Na gerai, ištaisyk šito laikraščio
kalbos klaidas. Ir duoda man „Lietuvos žinių“ numerį. Keletas vedamojo straipsnio
ilgokų sakinių apibrėžti raudonu pieštuku.
– Neskubėk tamsta, gerai pagalvok, – priduria.
Ir vėl kalbasi su komisijos nariais. Lapelyje pasižymiu klaidas, sakinius perskaitau „nauja
redakcija“. Pastabų negaunu.
– O dabar rašyk tamsta diktantą ir žymėk
priegaides.
Profesorius diktuoja, aš rašau. Abejonių nekyla,
bet, rašydamas kažkelintą ilgoką sakinį, jaučiu, kad jo gale yra du iš eilės
žodžiai, kurie gali mane paklupdyti. Dingteli mintis, kad yra buvę atsitikimų, kada
profesorius „nepraleido“ studento, kuris buvo padaręs vieną kitą klaidą
žymėdamas priegaides. Bent taip pasakojo man vienas geras pažįstamas studentas, kuris
iš savo kolegų girdėjęs apie tai. Beje, nei anksčiau, nei dabar aš vis dėlto tuo
netikiu: Rygiškių Jonas niekada nebuvo didelis pedantas.
Bet, laimė, profesorius sakinio nebaigia, liepia
padėti daugtaškį, taria „pakaks“, ir anie du žodžiai lieka neparašyti. Dekanas
pasakė man studijų knygelę grąžinsiąs savo kabinete.
Nežinau, kaip egzaminavosi mano kolegė, bet ir ji
egzaminą išlaikė.
Netrukus visi keturi susirinkome savo fakulteto
koridoriuje. Sulaukėme ir dekano. Nors žinojome, kad išlaikėme, bet kai dekanas ėmė
iš portfelio mūsų knygeles, visi tartum apmirėme. „Tamstai gerai“, – atiduodamas
man pirmam tarė jis. Sunku buvo sulaikyti didelio palengvėjimo atodūsį.
Nuo šios dienos ir dėstydamas mokykloje savo
dalyką jausdavausi kažkaip drąsiau, kaip kad sakoma, – „pradėjau pats save daugiau
gerbti“. Kai tų pačių metų rudenį, prasidėjus naujiems mokslo metams, Kaune
netekau pamokų (priežastį čia nutyliu…), gavau to paties dalyko mokytojo vietą
Marijampolės valstybinėje Rygiškių Jono gimnazijoje. Kažin ar būčiau gavęs, jeigu
nebūčiau prieš tai „išlindęs pro adatos ausį“. Beje, savo poziciją dar buvau
sustiprinęs tuo, kad tų pačių 1926 m. birželio viduryje išlaikiau pas prof.
Jablonskį lietuvių kalbos dialektologijos egzaminą. Šitą dalyką, mirus Būgai,
skaitė Sennas, bet kažkodėl egzaminavo Jablonskis. Egzaminą laikiau vienas, daugiau
besiegzaminuojančiųjų šioj sesijoj nebuvo.
Nuvykęs į tą patį namelį, radau prof. Jablonskį
ir doc. Balčikonį kitame, mažesniame, kambaryje su atdarais langais į kiemą. Buvo
šilta, saulėta diena.
– Šiandien būtų labai malonu išvažiuoti į
laukus, – tarė profesorius, kai padėjau ant stalo studijų knygelę. – Jūs,
rytiečiai aukštaičiai, turbūt nesakote „į laukus“, jūs vietininkus vartojate.
– Rytiečiai sako laukuos, laukuosna, laukuosin…
Bet mano tarmė težino laukuos. Tuo egzaminas prasidėjo, tuo ir baigėsi. Nieko
daugiau neklausė, pats ėmė aiškinti, kaip atsirado lytys laukan, lauk, šalin…
Buvo ypatingai malonus, nuoširdus. Paprašė
Balčikonį pasirašyti mano studijų knygelėje. Ir dabar gavau „gerai“.
Nežinau, ar vėliau kada prof. Jablonskis dar
egzaminavo ką nors, ar ne. Ėmė dažniau ir sunkiau negaluoti, todėl gal jau
nebeegzaminavo.
Šitą egzaminą, kuris iš tiesų nė į egzaminą
nebuvo panašus, tai buvo tik man labai įdomus ir malonus pokalbis, aš kartais prisimenu
su dideliu grauduliu. Daugiau man nebeteko matyti Rygiškių Jono. Po pusketvirtų metų
su viršum, 1930 m. vasario gale, jo laidotuvių dieną, tam tikrą valandą, buvo
nutrauktas darbas visose gimnazijose ir progimnazijose. Kaip Raseinių gimnazijos
direktorius ir lietuvių kalbos bei literatūros mokytojas, turėjau savo mokiniams
paskaityti trumpą paskaitą apie Rygiškių Jono gyvenimą ir didžius darbus.
Rašyti ką nors apie Rygiškių Joną ligi šiol
neteko. Tai, ką čia apie jį parašiau, gal ne visiems bus įdomu. Ką nors įdomesnio
apie jį galėtų prisiminti jo buvusieji sekretoriai.
Juknėnai,
1966 m. vasaris–kovas
* – Gerai, esi mąstantis žmogus,
sėskis (lot.). (Atgal>>>)
** – Labai gerai, sėskis (lot.).
(Atgal>>>)
*** Vienas yra, trejybė yra, pasaulio
pradžia, amžių pabaiga, ne dievas yra, kas yra? (Lot.) (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|