|
<< Atgal
|
LINAS V. MEDELIS
Perkalių ledas
A p s a k y m a s |
Vilkomiro1
apskrities trečios nuovados pristavas ponas Skvorcovas mostelėjo pirštiniuota ranka
liepdamas visiems sustoti. Keturi kailiniuoti šešėliai liovėsi po kojomis girgždinę
sniegą ir sustingo laukdami kitų viršininko paliepimų. Nors šilta troba buvo jau čia
pat, už neaukštos tvoros, Skvorcovas nusiėmė kepurę, atrišo raištelius, nuleido
ausines ir vėl užsimaukšlino ant visiškai apvalaus trumpai nukirpto pakaušio. Staiga
Juozas Sėjūnas, kviestinis nuo paežerės, spengiančioje nakties tyloje užsikosėjo
taip, tarsi ketintų pažadinti visą Perkalių kaimą. Ponas pristavas tyliai nusikeikė,
atsigręžė, to pakako, kad vienas uriadninkų – Stepanas, galėjai atspėti, jo
šešėlis buvo mažas ir storas, – net pasišokėjęs kumščiu drožė kosėjančiam
į nugarą, ir šis nutilo taip pat staiga kaip buvo pradėjęs.
Sėjūnas tvirčiau susisupo į kailinius, pasistatė
apykaklę. Sausio šaltis kandžiojo ausis, o žmogus buvo be kepurės, išverstas iš
lovos ir išstumtas pro duris beveik kaip stovi, tik spėjęs ranka pasigriebti kailinius.
Užtat ponas pristavas, nusimovęs dešinę pirštinę ir perėmęs ją į kairę, savo
kailinius prasegė, pagrabaliojo apie juosmenį ir ištraukė laikrodį. Pakėlė jį prie
akių bandydamas pagauti blankų ciferblato spindesį, užvertė galvą ir žvelgė į
dangų lyg reikalaudamas daugiau žvaigždžių šviesos. Atsikrenkštęs brangų
laikrodį vėl įkišo į mažą kišenėlę munduro vidinėje pusėje.
„Невозможное
дело“2, – pagalvojo ponas pristavas.
Ketvirta valanda ryto, o troba jau buvo gyva. Tiesiu
stulpu į žvaigždėtą dangų iš kamino kilo baltas dūmas, pro langelį vos vos
spingsėjo šviesa. Ponas pristavas vėl apnuogino savo galvą ir į lango pusę pasukęs
ausį išgirdo tai, dėl ko vertėjo pusę nakties belstis iš pat apskrities būstinės
– nedarnų vaikiškų balselių chorą:
Be-E-be, be-A-ba, be-I-bi, be-O-bo, be-U-bu...
Nebaigę skiemenuoti abėcėlės, vaikai nutilo.
Ponas pristavas pasiklausė ir tylos. Paskui išgirdo gal atitraukiamo suolo, gal stalo
bildesį, šurmulį viduje ir vėl balselius:
|
Kas ten žydž,
Kas ten žydž,
Bičių, rožių darže?
Kuo vardu,
Kuo vardu?
Juozapota vardu... |
Nesuprato, veikiau pajuto – dainuoja lietuviškai.
Žengė pirmas, paspyrė koja sniego baltume tamsuojančius tvoros vartelius. Atsiremdami
į pusnį jie prasivėrė vos per sprindį, todėl pristavas pats atkėlė ir jau kieme,
praleisdamas į priekį uriadninkus, pasitraukė į šalį.
Nikolajus Francevičius miegojo neramiai.
Sapnuodavo retai ir visada keistus sapnus, nors pabudęs beveik niekada negalėdavo
prisiminti siužeto. Atminty išlikdavo kažkokios nuotrupos, jų reikšmių ir prasmių
negalėjai suprasti, todėl žmonai jų nė nepasakodavo. Marija Nikiforovna priešingai
– nuolatos sapnuodavo ir kiekvieną rytą įspūdžius išliedavo sutuoktiniui. „Vėl
pagavau tave gulintį su ta...“ – rimtu balsu sakydavo ji per pusryčius, ir Nikolajus
Francevičius, netikėtai pažadintas iš apmąstymų apie artėjančius kasdienos
rūpesčius, krūptelėdavo ir visada suirzdavo, nes būdavo priverstas pasijuokti arba
teisintis dėl to, ko gyvenime niekada nebuvo, tikriausiai jau nebebus.
Jis jau kuris laikas gulėjo atsimerkęs, žvelgė į
didžiuliame lange mirgančią, lyg gęstančią ir vėl įsižiebiančią žvaigždutę.
Sapno nuotrupa tebestovėjo akyse. „Tikriausiai keičiasi oras. Tikriausiai prasidės
atodrėkis“, – pamanė.
Miego nebenorėjo, jautėsi žvalus, kupinas jėgos
ir energijos. Sapnas buvo negeras, bet ir neišgąsdino. Pristavas nusviedė kojūgalin
naktinę kepuraitę. Marija Nikiforovna tokios nepagarbos jos mezginiui nebūtų jam
dovanojusi, tačiau žmona vėl buvo išvykusi pas tetulę. Kaunas jai niekada nepatiko.
Šis miestas, niurnėdavo Marija Nikiforovna, vis dėlto ne Peterburgas, ne Maskva ar
Varšuva, net ne Ryga. Be to, ji skųsdavosi, kad čia gausėja litvinų. Na gal ir
negausėja, tiesiog ji vis dažniau jų pastebi, išgirsta lietuviškų vardų ir
pavardžių. Net ne lenkiškų – lietuviškų. Su lenkais dar įmanoma bendrauti ir šį
bei tą lenkiškai suprasti – šiaip ar taip, jie irgi slavai. O ta litvinų mužikiška
kalba, o tas užsispyrimas, charakteris... Jų elgesys ją dažnai priblokšdavo.
Nikolajus Francevičius atsisėdo lovoje, nuleido
kojas ant grindų, plikais padais užčiuopė šlepetes ir atsistojo.
Ak taip, sapnas... Sapne regėjo tris pirštus ant
smėlio, ant pašalusio tako šventoriuje. Trys bekraujai pirštai – iš kur kardu
nukirstuose pirštuose bebus kraujo?
Pala pala, susimąstė, o kaip „pirštai“ būtų
lenkiškai? O prancūziškai? Marija Nikiforovna pasakytų...
Jie judėjo, tie pirštai, kaip gyvi kabinosi į
žemę, tarytum būtų nukirsti su visa plaštaka.
„Tikriausiai keičiasi oras“, – vėl pamanė
Nikolajus Francevičius. Pats užsidegė žvakę, prieškambaryje užsimetė ant pečių
milinę ir ilgu siauru koridoriumi nuėjo į savo darbo kabinetą. Čia laikrodis dusliai
mušė penktą valandą ryto.
Priešingoje kabineto pusėje kažkas sukrebždėjo
už durų, vedančių į priimamąjį, jos tyliai prasivėrė, kartu su šviesa pasirodė
ranka, laikanti žvakidę, ir užmiegotas Vanios snukis. Atsiliepęs į sveikinimus „jo
kilnybei“, Nikolajus Francevičius paliepė atnešti tik arbatos.
Kauno gubernatoriaus Nikolajaus Klinkenbergo stalas
kaip visada buvo pedantiškai tvarkingas. Ant jo pūpsojo gubernijos teritorijoje
pastaruoju metu konfiskuotų lietuviškų knygelių ir laikraščių krūvelė bei keletas
išvakarėse nebaigtų peržiūrėti ir dar nepasirašytų siunčiamųjų raštų.
Gubernatorius atsisėdo ir prisitraukė prie savęs
pirmą iš eilės raštą:
Jo prakilnybei Vilniaus generalgubernatoriui...
1894 m. sausio 10 d.
...Kauno gubernijos liaudies mokyklų
direktorius man pranešė, kad praėjusių metų gruodžio 10 d. Ukmergės apskr.
Žemaitkiemio valsč. Perkalių kaimo valstiečio Stanislovo Morkūno namuose surasta
slapta mokykla, kurioje be leidimo mokė vaikus Vilniaus apskrities Molėtų valsčiaus
valstietis Gabrielius, Mato s., Matiejaušis...
Klinkenbergas pakėlė akis nuo rašto ir
nevalingai sužiuro į krūvelę knygelių ir laikraštukų. Pavartė pirmą
pasitaikiusį. Suprato tik du straipsnio pavadinimo žodžius: „maskali“ ir „Kraži“.
Perskaitė dar kartą: „Maskolų nedorybes Kražiuose“. Vyptelėjo: „Čia turėčiau
būti paminėtas ir aš“.
„Taip, pamenu Kražius, mūšis dėl bažnyčios
įvyko lygiai prieš du mėnesius. Į Kražius atjojau pirmą valandą nakties. Maniau,
tokiu laiku sargyba bus menka, septyniasdešimties policininkų užteks, kad bažnyčią
užimčiau. Tačiau viduj budėjo gausybė kražiškių, žibėjo žiburiai. Budėtojai
apipylė policininkus akmenų kruša. Aš, kad gyvas likčiau, turėjau slėptis. Tie
paprasti mužikai priešinosi teisėtai valdžiai. Aš privalėjau visai mužikijai
įrodyti, kad su Imperija žaisti negalima, jai reikia nusilenkti.“
Klinkenbergas įsižiūrėjo į žvakės liepsną.
„Aš nekaltas, – atsiduso. – Aš buvau
priverstas telegrafu iš Varnių iškviesti Dono kazokų trečiąjį pulką. Taip, rytą
atjoję kazokai žmones kapojo kardais, mušė rimbais, šautuvais į juos šaudė. Ant
žemės krito vyras, kitur – moteris. Taip, aš, gubernatorius, kazokams pasakiau: „O
dabar, vaikinai, pasismaginkite!“ Bet ar aš norėjau, kad išprievartautos moterys
paskui mirtų? Trys mirė. Gaila. Šimtą penkiasdešimt maištininkų uždarėm į
areštines. Septyniasdešimt aršiausiųjų dabar Vilniuje laukia teismo. Gaila. Bet ar ne
jie patys kalti?“
Gubernatorius atsirėmė į krėslo atlošą ir
papurtė galvą. Sapnas! Trys nukirsti pirštai… Žuvusiųjų gyvybė tuose pirštuose
liko…
Довольно таки3, trinktelėjo kumščiu į stalą pristavas.
|
Kas ten žydž,
Kas ten žydž,
Bičių, rožių darže?
Kuo vardu,
Kuo vardu?
Tai Marina vardu. |
Marinai tik šį pavasarį sueis aštuoneri. Ji,
pati mažiausioji, dar prieš valandėlę priveikta miego knapsėjusi nosimi už stalo,
jau atsigavo ir suplukusi dirba „bitelės“ darbą. Uoliai trepsena mažomis kojytėmis
ir landžioja po kitų mergaičių pakeltomis rankomis ir stengiasi į ratuko vidurį –
į savo vietą – įstumti kitą. Ratelis mažas, mergaičių tik penkios, stipriai
laikosi už rankų, nepasiduoda.
– Marina, Marina, Uršulę stumk!
– Marina, Marina, dabar Ceciliją, Ceciliją!
Jos krykštauja, triukšmauja, iš pasuolės
išlindusi ir pasirąžiusi Velėna irgi įsijungia į žaidimą – dantimis kimba į
mergaičių sijonus, stumdosi ir painiojasi po kojų. Gabrielius Matijošius, dar nė
keturiasdešimties neturįs jau žilstelėjęs vyras, vešliais valstietiškais ūsais,
bet liesas kaip šakalys, šią žiemą vienintelis kaime daraktorius, sėdėjo trobos
kampe, šalia lango ir duonkepės krosnies, atsirėmęs alkūne stalo. Kartkartėmis
suraukdamas kaktą akimis sekė mergaičių žaidimą: tegu palaksto – šios nakties
mokslai jau beveik baigti, visai užmigtų nepabėgiojusios. Niekada namie nepamiega, ir
koks ten miegas dieną...
Iškišusi liežuvį ir tankiai lekuodama Velėna
šlumšteli prie daraktoriaus kojų. Keista kalė. Ji neturi savo šeimininko, tačiau
visada paėdusi, nes kiekviename kieme gaudavo po kokį kaulelį ar duonos kriaukšlę. Ji
gauruota kaip joks kitas Perkalių šuva. „Ta yra ne iš lietuvių, – sakydavo kaimo
moteriškės, – tokia gali būti tik maskoliškos veislės.“ Velėna dingdavo ištisas
dienas, vėl sugrįždavo, ir dažniausiai naktį pasirodydavo ten, kur mokydavosi vaikai
– mylimiausi jos žaidimų draugai.
Gabrielius jautė, kad ir pačiam akys jau limpa.
Pakilo nuo suolo – eis laukan įkvėpti gryno oro.
Žvangteli sklende, stumteli duris, žengia per
slenkstį ir, krūtine staiga susidūręs su sunkia, bet minkšta vyriško kumščio
jėga, žengteli atgal, kliūva už staktos, skrieja atgalios ir, kliudydamas balanos
stovą, visu ūgiu išsitiesia ant aslos.
Staiga trobą užliejusioje tamsoje suklinka balsai:
– Vajėzau!
– Vajėzau!
Ir:
– Viešpatie Jėzau Kristau, kursai galybę
prakeikto velnio stipriai sutrynęs į atklanias gelbėti sielas nužengei... – aiškiai
girdėti plonu balseliu šnabždama malda.
– Molčat'!4
– ...ir pribuvimu Tavo, – dabar prie to virpančio
balselio prisijungia dar keletas, – Tėvus užturėtus palinksminai; tegul galybė
kentėjimų ir kraujo Tavo...
– Molčat'!
– ...ir kraujo Tavo nužengs dabar dėl sielų
numirusių, idant iš kančių čysčiaus išliuosotos galėtų įeiti į šviesybę
amžiną. Amen.
Po „amen“ dabar jau visai beprasmis šūksnis:
– Molčat'!
Staiga pasigirsta spigus, lyg iš pastalės
sklindantis ironiškas balsas:
– Боже, царя
храни... Боже, царя храни... Сильнай державнай...
Боже, царя храни5…
– Ū-uu-ūū, – pritaria Velėna.
Tamsiame kampe pratrūksta ir nutyla isteriškas ki
ki ki, ki ki ki.
Ir vėl:
– Molčat'! – palydimas keiksmažodžio, tik šis
pusiau įstringa pono pristavo gerklėje, nes negalima keiktis minint Jo didenybės
vardą.
Tartum pikta pranašaujanti akis tamsumoje gęsta
raudona balanos žarijėlė.
Ponui pristavui ji priminė ketverių metų senumo
įvykius.
Policijos uriadninkas – tada dar uriadninkas –
Skvorcovas gyvenimu buvo patenkintas. Rytas puikus, prieš gerą valandą išgertas
molinis kaušas stiprios arbatos ir – ką gi čia slėpti – stiklas pačiu laiku
žydelio Dovydo Kotlerio pasiūlytos arielkos dar kaitino kraują ir žandus. Uriadninkas
žengė ramiai ir lėtai, plačiai statydamas kojas. Rankos už nugaros, galva aukštai.
Gal tik nuo vieno prie kito daikto, gyvulio ar žmogaus bėgiojančios akys buvo
budresnės nei įprasta, todėl ne itin derėjo prie ūsuose regimos šypsenėlės.
Turgus Šimonių bažnyčios aikštėje ūžte
ūžė: šūkčiojo, kvatojo, derėjosi, barėsi, spygavo, žvengė, gageno, buvo
viliojamas į Kotlerio karčemos atvertas duris. Ir visa tai vyko pagal Jo didenybės
visos Rusijos imperatoriaus įstatymų nustatytą tvarką. Uriadninko Skvorcovo, ištikimo
valstybės ir Imperatoriaus tarno, priežiūroje.
Buvo Švenčiausiosios Mergelės Marijos Dangun
Ėmimo šventė, Žolinės, kaip ją vadina litvinai...
O ten kas? Šventoriuje Skvorcovo akys valstiečių
būrely išskyrė stambų plačiapetį vyrą su maišeliu ant peties, iš kurio jis ką
tik ištraukė ir pridengdamas nugara nuo aikštės akių padavė kitam... Ką? Ne, ne
katalikišką kryželį, visai ne kryželį...
Plačiapetis, staiga už alkūnės geležinių
Skvorcovo gniaužtų pastvertas, krūptelėjo. Tai ir pardavėjui, ir pirkėjui buvo taip
netikėta, kad knygelė lietuviškais rašmenimis iškart atsidūrė uriadninko rankose.
Vyriškis iš maišelio buvo priverstas ištraukti ir dar vieną, paskutinę.
Suskambus vidun kviečiantiems bažnyčios varpams,
uriadninkas Skvorcovas nesivijo minioje pranykstančių nusikaltėlių ir pasuko link
smuklės, kur turėjo savo nediduką kambarėlį. Juolab kad ir staiga nutilęs,
ištuštėjęs turgus, atrodė, užsisklendė po bažnyčios stogu, savo trykštantį
žemiškojo gyvenimo gausmą paversdamas tylia malda ir giesme Aukščiausiajam.
Kotleriai – senis Dovydas, jaunikliai Mauša ir
Vulfas – valė stalus, stumdė suolus laukdami nuodėmes bažnyčioje, pinigus
karčemoje paliksiančių gėrovų ir valgytojų.
Visas trejetas sutiko uriadninką maloniomis
šypsenomis. Pritardami Skvorcovo nuopelnams sukinkavo galvas, dar plačiau išsiviepė,
nors negalėjai suprasti, ar tikrai nuoširdžiai jie džiaugiasi tokiu, atrodo, menku –
na ir ką ta pora pilkai rusvų nedidukių knygelių reiškia? – uriadninko laimikiu.
Gerbiamasis ponas uriadninkas Skvorcovas šį kartą
tikrai buvo vertas dar vieno stiklo degtinės. Jis ilgai nesipriešino įkalbinėjamas ir
pasiguodęs sunkia tarnyba prisėdo už stalo. Baigiantis sumai vėl išėjo į aikštę.
Uriadninkas žengė ramiai ir lėtai, plačiai
statydamas kojas. Rankos už nugaros, galva aukštai iškelta. Gal tik nuo vieno prie kito
daikto ar žmogaus bėgiojančios akys buvo budresnės nei įprasta, todėl ne itin
derėjo prie ūsuose regimos šypsenėlės.
Jis yrėsi prieš minią, plūstančią iš
šventoriaus, ir netrukus susidūrė su tuo pačiu plačiapečiu knygelių prekeiviu.
– Mano knygelės, – tarė jis. – Aš mokėjau
už jas, – ir, tartum sukaupęs visą panieką, priduria: – Maskoliau...
Ponas uriadninkas Skvorcovas tik nuotrupom prisimena,
kas įvyko vėliau. Tartum jie susirėmė krūtinėmis. Tartum jį apspito dar kokie penki
augaloti seni ir jauni vyrai. Tartum kažkas nubloškė jo uniforminę kepurę žemėn...
kažkas šaukė:
– Matka boska, į dantis jam duok, į dantis...
Ir kažkas juokėsi, spyrė jam, keturpėsčiam, į
sėdynę kartą, kitą, ir visiems buvo labai linksma... Juk ne kasdien pamatysi
imperatoriaus patikėtinį keturpėsčią.
Bėgti, bėgti, bėgti...
Štai durys, Kotlerio durys, užšauti jas, rasti
revolverį (ar jis užtaisytas, ar šaus, ar šauti?).
– Čia, pone uriadninke... malonėkit užeiti,
pasislėpsit, pakabinsiu spyną, niekas neišdrįs... Sėdėkit tyliai ir ramiai. Ne, pone
uriadninke, nieko nedarykit... Mes išleisim. Vėliau... Vėliau, kai bus ramu. Ne, pone
uriadninke, Jo didenybei – vėliau. Jūs pats pranešite, bet vėliau, dabar nieko
nedarykit, sėdėkit tyliai...
Kumščių smūgiai, spyriai į karčemos duris.
– Pone Apšega, pone Jonai... – Dovydas Kotleris
pasitinka įvirtusį valstiečių būrį.
– Taip, pone Jonai, žinoma, svoločius6 čia buvo. Ką tik. Ir išbėgo, vot, pro antrąsias duris.
Vot, ten, į laukus. Knygelės? Taip, štai jos, vot, ant stalo.
– Sėskit, vyrai. Nurimkit. Aš, Kotleris, statau
po butelį ant stalo, vot. Nurimkit. Ne, ne šiandien, juk šiandien šventė. Vot, rytoj
pagausit, rytoj atsiteisit.
Vyrai sėda prie stalų. Vyrai geria. Vyrai juokiasi.
Rytoj moterys pasakys jiems, kas įvyko šiandien, padės suprasti. O šiandien –
nesvarbu, šiandien lietuviai vėl laimėjo prieš maskolius...
Nešk į stalą, Kotleri, nešk...
Karčema, tarytum atkartodama jomarko džiaugsmą,
ūžia. Juokiasi. Gaudžia kaip per jokią kitą šventę. Ilgai ūžia, ilgai klega,
ilgai dainuoja.
Lietuviškai klega, lietuviškai dainuoja.
Už mažyčio karčemos langelio jau leidžiasi
saulė, ten, aikštėje, dar šviesu, o čia, ankštoje dvokiančioje kamarėlėje ant
skudurų maišo, ant nekarštos vilnos ryšulių, jau seniai naktis. Atrodytų –
amžina, nesibaigianti naktis.
Kol stoja tyla. Kol paskutinis litvinas išeidamas
uždaro karčemos duris.
Atviroje krosnyje (pro durų plyšį matyti) nebyliai
rusena paskutinė žarija – rausva, žėrinti, tartum negera žadanti, likimą lemianti
Viešpaties Dievo kruvina akis.
Uriadninkas Skvorcovas pakelia ranką, persižegnoja
ir tyliai, iš pradžių tyliai tyliai, atremia krumplius į sunkia spyna užspaustas
duris.
Laisvė... Kodėl ir ji, laisvė, imperijoj tapo
sunki?
Jo šviesybė Nikolajus Francevičius Klinkenbergas
buvo neblogas žmogus. Į snukį teikdavosi duoti retai ir kažkaip švelniai, ne tiesiai
į dantis, bet į skruostą, ir patinimas atslūgdavo per dieną dvi. O per didžiąsias
šventes arba kai būdavo itin geros nuotaikos, išgėręs taurelę vienu pirštu
pastumdavo ją ir sakydavo: „Na, Vania, ir tu išgerk“.
Ir Vania įsipildavo, slėpdamas pasišlykštėjimą
pakeldavo taurę, nes jo šviesybė gerdavo, atleisk, Viešpatie, už blogus žodžius,
kažkokį prancūzišką š... Paskui jo šviesybei, jeigu teikdavosi pareikalauti,
įpildavo dar, tik į kitą taurelę.
Vania žvelgė į krosnyje plazdančią liepsną,
pajudino keptuvę – ji neturėjo nei atšalti, nei per daug įkaisti, o visada būti
parengta kiaušinienei, mėgstamam gubernatoriaus pusryčių patiekalui, kepti, ir
pagalvojo: „Опять наверное на ентую бабу
смотрит“7.
Ta „boba“ buvo sėdinčios pusnuogės bronzinės
merginos figūrėlė su stora atversta knyga ant kelių. Petimi atsirėmusi į
išsišakojusį vynmedį – pačioje jo viršūnėje būdavo įsmeigtos trys žvakės,
– kaire ranka pridengusi nuogą krūtį, dešinę buvo nuleidusi ant knygos, kurioje,
matyt, perskaitė kažką ypatingo, nes svajingos jos akys žvelgė į tolius.
Kiekvieną kartą, kai Vania įeidavo tvarkyti
gubernatoriaus kabineto, ta „boba“, atrodė, žvilgsniu sekdavo jo nugarą. Kad ir
kaip staiga Vania atsigręždavo, ji kaip niekur nieko jau būdavo sustingusi ankstesne
poza, tik lūpose dar tebevirpėdavo vylinga šypsenėlė. Jis prieidavo ir pasilenkęs
bandydavo įžvelgti, ką sako jos tuščios bevyzdės akys ir kas parašyta tos atverstos
knygos lapuose. Rašmenys – ne kirilicos. Gerai įsižiūrėjęs, įžvelgtum
lotyniškų – lietuviškų ar lenkiškų – rašmenų nuotrupas. Kokius žodžius
slėpė jos kietai puslapį prispaudęs delnas, niekada nesužinosi, bet ten buvo
parašyta kažkas, kas paslaptingu būdu negerai veikė jo šviesiąją kilnybę. Vania
nedrįso to pasakyti Nikolajui Francevičiui, jautė, kad nesugebėtų suprantamai
paaiškinti. Vieną dieną jis net buvo pakeitęs žvakidę kita, tačiau pono paliepimu
privalėjo ją vėl pastatyti ant rašomojo stalo.
Kauno gubernijos gubernatoriui Nikolajui
Klinkenbergui tokie tarno samprotavimai iš tiesų būtų pasirodę erzinantys ar
juokingi. Tą ankstyvą rytą jis tokiomis pat – tarytum bronzinėmis ir nieko
nereginčiomis – akimis žvelgė į žvakių liepsneles.
„Все хотят быть писарями...
Visi nori būti „pisariais“, raštininkais, – mąstė jis, – o kas kiaules ganys?“
Penkios mergaitės nuo aštuonių iki vienuolikos
metų: dvi – Antano Morkūno, Morkūnaitės; tėvas – neturtingas valstietis; dvi –
Stanislovo Morkūno – jo troboje ir veikė uždrausta mokykla, – pasiturinčio
žmogaus, valdančio penkiolika dešimtinių žemės, ūkinius trobesius, porą arklių...
Juozas Sėjūnas jokio turto neturi, padienis darbininkas, tačiau ir tas savo
vienuolikmetę leido mokytis.
Kam? Kodėl? Šito gubernatorius niekaip negalėjo
suprasti.
Klinkenbergas vėl nuleido akis į popierių:
Mokymas prasidėjo 1893 m. lapkričio 22 d. ir
vyko nuo 12 val. nakties ligi 8 val. ryto kasdien mokinių tėvų patalpose...
Vadinasi, mokėsi naktimis. Ko vaikai gali
išmokti bemiegėmis naktimis?
Gubernatorius pakilo nuo krėslo ir priėjo prie
lango. Jau aušo. Kaunas skendėjo šaltame žiemos rūke.
Troba skendi prieblandoje, tik prie pat stalo krašto
maža liepsnele dega balana, apšviesdama virš popieriaus lapo palinkusią pono pristavo
Skvorcovo galvą. Ant stalo guli ir visos atimtos knygelės – trys elementoriai, penkios
maldaknygės, šeštąją pakirdęs iš miego atnešė pats trobos šeimininkas
Stanislovas Morkūnas, išgąsdintas pristavo grasinimų visoje sodyboje atlikti
nuodugnią kratą. Vaikai snūduriuoja ant kito suolo. Nė viena mergaitė nebuvo
išleista namo – ponas Skvorcovas nenori, kad kaime dar kas nors sužinotų apie
imperijos pareigūnų apsilankymą. Jau antrą kartą Juozas Sėjūnas, atsiliepdamas į
tiriamą Morkūno žvilgsnį, burbteli: „Aš kviestinis“.
Suprask, aš – tik kviestinis. Iš tiesų
daraktorių įskųsti galėjo bet kuris kaimietis, galėjo prasitarti ir vaikai, lankantys
rusišką valstybinę liaudies mokyklą...
Morkūnas atsistoja nuo stalo ir persėda prie
mergaičių – jo apklausa baigta. Šalia Skvorcovo ant suolo krašto vos ne liesdamas
tardytojo petį pritupia daraktorius Gabrielius.
– Гавриил... Gabrielius, – vedžioja
plunksną ponas pristavas.
Pavardė nesuprantama, nesuvokiama net visko
girdėjusiai pristavo ausiai.
– Matijošius aš, Matijošius, – dukart
pakartoja Gabrielius.
Ponas pristavas pakelia akis į lubas, pabando
pakartoti ir vėl nepavyksta. Tos lietuviškos pavardės visai nepritaikytos kirilicai.
Jis tyliai nusikeikia. Ir vėl klausia:
– Как? Повтори!8
– Matijošius, sakau!
Pareigūnas pasilenkia prie popieriaus.
– Мати... Матеию... Матию...
Матиеявшис… Bus gerai, – atsidūsta Skvorcovas.
Atsidūsta ir Gabrielius, pakrikštytas Gavrila
Matiejaušiu. Jis vėl pabando niūniuoti carą šlovinantį himną, bet panosėje
išvydęs pristavo kumštį nutyla ir vėl nekaltomis akimis žiūri į didžiosios
imperijos tarną.
Ponas pristavas kelis kartus pamirko plunksną
rašalinėje, nubraukia lašą į jos kaklelio kraštą ir keverzoja toliau:
...valstietis Gabrielius Matiejaušis, jokio
turto neturintis, gaudavo po 10 kapeikų kas savaitę nuo kiekvienos mergaitės ir, be to,
butą, drabužius ir maistą iš to šeimininko, kurio namuose būdavo mokoma.
Dėl slaptos mokyklos Perkalių kaime kalti yra...
Gabrielius Matiejaušis, Stanislovas Morkūnas, Antanas Morkūnas, Juozas Sėjūnas...
Aušta. Kaunas skendi šaltame žiemos rūke.
Juodais dantimis siauručiame tekančios saulės ruoželyje šiepiasi miesto bokštai.
Nikolajus Klinkenbergas tvirčiau susiveržia chalato
diržą ir grįžta prie rašomojo stalo.
Todėl, aš manyčiau, minėtąjį
Matiejaušį, atsižvelgiant į jo neturtą, nubausti trim mėnesiais arešto prie
policijos, Stanislovą Morkūną penkiasdešimties rublių dydžio pinigine bauda, o
Juozą Sėjūną ir Antaną Morkūną – kiekvieną dviem savaitėms arešto prie
policijos.
Turiu garbės tai pateikti jūsų prakilnybės
nuožiūrai ir pridurti, kad valstietį Gabrielių, Mato s., Matiejaušį, kaip gyvenusį
Perkalių kaime be asmens liudijimo, Vilkomiro apskrities ispravninkas praėjusių metų
gruodžio 6 d. etapu išsiuntė į Vilniaus m. apgyvendinti toje seniūnijoje, kurioje jis
prirašytas.
„Vadinasi, praėjus tik porai dienų Gabrielius
Matiejaušis vėl mokytojavo Perkaliuose. Taigi ir dabar, atsėdėjęs tris mėnesius,
vėl čia sukiosis“, – pamirkęs plunksną rašalinėje, gubernatorius atsidūsta ir
pasirašo:
N. Klinkenbergas
Užpučia žvakes ir išeina – laikas ruoštis
darbo dienai. Užveriant kabineto duris gubernatoriaus galvoje šmėkšteli idiotiška
mintis: kokia kalba skaito knygą ta žvakes laikanti mergina?
Juozas ir Juozapota, palikę troboje tik pristavą
ir du uriadninkus, išeina laukan ir trumpindami kelią pėsti patraukia tiesiai –
Perkalio ledu.
Tekančios saulės rausvas drūžis per visas eglių
viršūnes kitoje ežero pusėje žada šaltą ir giedrą dieną. Šliuožia saulėtekio
pusėn, ten namai.
– Nooo, kuuurva!9
Nooo!.. – vyriškio šūksmai tuoj pat nutyla tarp apsnigtų eglių šakų.
Tėvas ir dukra, eidami jau viduriu ežero,
atsigręžia. Arklys pakrante tempia roges su penkiais vyrais. Penktasis – savas,
Gabrielius Matijošius, sėdi pačiame gale, nukartomis kojomis braukia sniegą. Rogės
suka link Želvos, per tris valandas bus Vilkmergėje.
– Tėveli, kodėl jie mums neleidžia mokytis
lietuviškai?
Užuot atsakęs, Juozas Sėjūnas ištraukia ranką
iš kišenės ir atkiša šiltą delną Juozapotai. Mergaitė nusimauna pirštinę, kad
nepamestų paslepia ją užantyje ir savo delnuką spraudžia į sunkią sudiržusią
tėvo leteną.
– Tėveli, ar aš galėsiu kada nors mokytis
lietuviškai?
Šįkart tėvas sustoja, pritupia, kad galėtų
matyti Juozapotos akis, ir atsako:
– Nežinau, dukryt, ar aš tai pamatysiu. Bet tu
galėsi. Lietuviškai. Tik norėk.
Abu vėl susiima už rankų ir tėvas dideliais
žingsniais, dukra mažais žingsneliais girgždina sniegą tolimo ir dar tamsaus kranto
link, kur vos vos spindi mažas žiburėlis. Mama! Tikriausiai ji jau užkūrė krosnį.
1 Vilkmergės, vėliau –
Ukmergės. (Atgal>>>)
2 Neįmanomas dalykas (rus.).
(Atgal>>>)
3 Gana jau (rus.).
(Atgal>>>)
4 Tylėt! (Rus.)
(Atgal>>>)
5 Dieve, sergėk carą…
carą galingąjį… (Rus.) (Atgal>>>)
6 Šunsnukis (rus.).
(Atgal>>>)
7 Tikriausiai vėl į tą
bobą spokso (rus.). (Atgal>>>)
8 Kaip? Pakartok! (Rus.)
(Atgal>>>)
9 Kekšė (rus.).
(Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|