|
<< Atgal
RIMANTAS VANAGAS
Sunkiausias karas, sere, su savim!
Nenorėčiau terptis į verksnių, zyzlių spiečių.
Paprasčiausiai bandau susivokti. Kas dabar mus, jau nei okupuotus, nei aneksuotus, engia,
skriaudžia, kankina? Noriu pažinti savo brolį lietuvį ir save, diagnozuoti
šiandieninę būseną. Todėl penkiolika metų rašau apie tai, ką geriausiai pažįstu
gimtinę. Dokumentinės prozos knygos, eilėraščiai, apysakos paaugliams visa
iš tragiško ir optimistinio pašventupių gyvenimo.
Patria o muerte! Šis vaikystėj (ypač
Lietuvos pionieriuj, kurio jaunasis korespondentas buvau...) nuolat skambėjęs
Kubos revoliucionierių šūkis netikėtai tapo aktualus ir man. Aukštuosius mokslus
perkandę mano vaikai jau keleri metai kelia Anglijos ir Vokietijos gerovę. Kur rytoj
gyvens, ką veiks, kokiom kalbom kalbės mano vaikaičiai XXI a. lietuviui,
lituanistui, ne retorinis klausimas.
Nepalieka ramybėj (ramybė mums tiktai
sapnuojas...) ir didysis pasaulis: smailiaantenis, aštriadantis, miglapūtis, dieną
naktį smelkiasi pro sąsparas, raktų ir rozečių skylutes. Po šimts pypkių! Gal
kitatikiai teroristai patykiukais susprogdino kur nors Pasvalio karstinės įgriuvose
ar trūnijančioje Kurklių sinagogoje neutroninę bombą, užleido ant mūsų galvų
lėtanuodį virusą?
Politikos vengiu kaip ugnies: esu nudegęs. Iš namų
išeinu tik prie Šventosios, parduotuvėn, bibliotekon, muziejun, kuriam tarnauju (ir
kuris talkina man, suteikdamas dokumentinės medžiagos). Bet ir to provincijoj, pasirodo,
per daug! Arba pakankamai, kad kam nors užkliūtum...
Taip nemiela kažko.
Lyg būčiau ką nors apgavęs ar išdavęs.
Nepelnytai įžeidęs, apsišaukęs, neištesėjęs pažado.
Kaip ir daugelis mano pažįstamų, niekada
nesitikėjau tapti šventuoju. Tačiau kiek belukštenu savo sąžinę, tokių nuodėmių,
dėl kurių turėčiau negyvai graužtis, nerandu. Jei kuo ir nusidėjau, tai daugiau iš
lengvapėdystės, smalsumo ar nežinojimo. Ilgokai ieškojau formuluotės, nusakančios
mano dabartinę jauseną. Net pats nustebau, apčiuopęs paprastą ir trumpą atsakymą:
gėda. Ir ne dėl savęs.
Šį atsaką radau labai netikėtai ir neįtikėtinoj
vietoj: Londone. Štai pakėliau sparnus ir nuskridau! Ten man (tiksliau mano vykdomam
projektui) trūks plyš reikia Britų muziejaus. Įkvėpsiu gryno oro, pasisemsiu naujų
įspūdžių. Aplankysiu giminaičius, kaimynus, sūnų. Pagaliau ten įsikūręs senas
mano bičiulis Cecilis Helmanas, medicinos daktaras, rašytojas ir dailininkas, jo
apsakymus nūn skaito BBC. Cecilis gimęs Keiptaune, jo seneliai ir proseneliai iš
Anykščių krašto.
Bet pirm nei susitikau su Ceciliu, įvyko vidurius
tąsantis pokalbis. Prieš mane sėdėjo jauna daili lietuvė, laisvai kalbanti
angliškai. Ji teigė, kad jos gimtasis Lietuvos didmiestis ubagynas ir ji nė už ką
nenorinti grįžti namo. Ji pareiškė besididžiuojanti, kad vaikai užaugs tikrais
anglais ir nebejaus nepilnavertiškumo komplekso. Ji teisinosi, kad lietuvio paminėjimas
jai keliąs nerimą, nes tautiečiai užsienyje dažniausiai minimi kaip nusikaltėliai.
Jaunoji moteris ir dviejų žavių kūdikėlių mama
tikino niekur nesutikusi tokių surūgėlių, pavyduolių, kerštingų žmonių kaip
lietuviai. Ir niekur pasaulyje nesijaučianti taip nesuprasta kaip tėvynėje. Ir niekas
Lietuvoje jos taip nežeminąs, kaip valstybės požiūris į kultūros žmogų, šeimą,
vaikus. Akį rėžiantis dalies tautiečių skurdas ir kitos dalies begėdiškai sau
pasiskirti fantastiniai atlyginimai, niekinantis, irzlus požiūris į šalia esantį,
kitaip manantį.
Su kai kuriom šios pasiklydėlės mintim gal ir
galėjau sutikti, bet širdies gilumoje... Štai kokį uždelsto veikimo Molotovo
kokteilį mums užmaišė pusės amžiaus sovietų diktatūra! Trypti save, menkinti
savo valstybės piliečių žmogiškąjį orumą. Ardytis, draskytis, naikinti mūsų
elementarią teisę į ramią, darbščią, sąžiningą, kūrybingą kasdienybę. Jeigu
visuomenėje laimi ne kultūra, išsilavinimas, gabumai kam išvis tokia visuomenė?!
Skirstykimės po girias gūdžiąsias, kai žiūri iš lėktuvo, Lietuvoje jų vis dar
nemažai...
Po kelių dienų susitinkame su Ceciliu. Saulėtą
savaitgalio dieną ant Greeno parko suoliuko jis man kalbėjo:
Kratydamiesi Rusijos imperijos grandinių,
protėviai dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą bėgo iš Lietuvos net į Pietų Afriką.
Bet pakliuvo po kita, ne švelnesne letena britų imperijos... Mano moralinės
atskaitos apie Lietuvą taškas senelių prisiminimai, kuriuose lietuviai
vargstantys, bet kantrūs, stiprūs, gražūs žmonės.
Po valandžiukės pašnekovas tarė:
O Pietų Afrikoj išvis baisu ir pavojinga.
Turi omeny nesulaikomą mažaraštės,
laukinės populiacijos plitimą, su tuo susijusį nusikalstamumą?
Ne. Sunkiausias karas, sere, su savim. Svarbu
ne odos spalva. Kur kas baisiau totali n e k u l t ū r a. Uragano, cunamio, gaisro
greičiu per pasaulį besiritanti primityvaus mąstymo, agresijos, destrukcijos banga.
Primityvumas nūnai drasko akis visur: dailėj, kine, literatūroj, politikoj, versle,
buity... Žiaurus, ciniškas, vartotojiškas elgesys su kitu žmogum, gamta. Tik man, ir
daugiau niekam! Šiandien pat!.. Iš to išplaukia ir visa kita. O apmaudžiausia ir
liūdniausia, kad brutali filosofija vis daugiau kam atrodo normali! Įsiklausyk:
normalu eiti per galvas, nesilaikyti garbės žodžio, meluoti visam pasauliui,
užpulti kitą šalį, šlapime vaizduoti Dievą, su religijos vėliava žudyti kitus...
Nieko šventa! Žmonės kaip maro baidosi paukščių gripo, o iš tiesų kur kas
pavojingesnės sielos rūdys, jos mirtis!
...Vaikštinėjame po Londoną. Buvusios imperijos
sostinė tvinkčioja kitokiu ritmu nei Lietuva. Ir gerai, kad kitokiu... Doklende
užvertę galvas spoksome į stiklinius dangoraižius; man asmeniškai tokių nereikia,
tegu ir vadinamų preliudija į XXI amžių. Viršum nuostabaus parko (su žydinčių
medžių kupolais, botanikos sodais, voverėmis ir ramiai perinčiais paukščiais) mažne
kas dvi minutės (dieną ir naktį...) kyla superlaineriai netoliese Heathrow oro
uostas. Ar tikrai sveika medžių žaluma kvėpuojame?..
Bestoviniuojant prie žieduoto magnolijos krūmo,
senyva praeivių pora stabteli ir klausia:
Gal norėtumėte, kad jus kartu nufotografuotume?
Keista: šis pasaulis tikrai kitoks! Nori mums
padėti! Mus pastebėjo, suprato mūsų troškimą! Kai aš stoviu Anykščiuose, savojoje
Žvejų gatvėje, net nuo vaikystės pažįstamas praeivis nebūtinai pasilabina. Bet
jeigu užmynęs ant kamščio tada iš tolo šaukia:
Rimuk, kaip seniai nesišnekėjom!
Bet jau kitą dieną jis vėl prakulniuoja prošal
kaip ufonautas... Kodėl?! Po galais, kaip mes nedegraduosim, nerambėsim, nesižudysim,
jei nematome, nemylime, nekenčiame vienas kito?!
Keliaujame senosiomis Pietų Anglijos kurorto
Bourmouth'o kapinėmis. Iš krūmų išlenda pora įtartinų tipų, lydi mus žvilgsniu.
Kapinių pamėklės! Staiga vienas vyras šaukia:
Ser, ser!
Jau svarstau, ar nepasipusčius padų, kai tipo
rankoje pamatau... savo kepurę! Išslydo iš po pažasties... Ir man truputį gėda, kad
taip negražiai pagalvojau apie pirmąkart matomus žmones. Kodėl mano pirmoji reakcija
į kitus neigiama?..
Vaikštau po knygynus. Žinau: anglai niūrūs,
užsisklendę, tikras džentelmenas šypsenom nesisvaido, nežybčioja... Bet koks keistas
dalykas: knygynuose dvi trys eilės lentynų humoro rinkiniai! O kai praeivis,
nesvarbu, anglas, juodaodis, indas ar arabas, nejučia užkliudo tave, jis lyg
užprogramuotas nusišypso ir sako:
Prašom atleisti!
Ė, maniškėj raistų Lietuvėlėj greičiau
išgirsi esąs kiaulė, ožys, asilas, žabalius...
Ir prisimenu... Ir vėl godoju tas pačias (deja,
lietuviškas) godas. Kada gi prieisim liepto galą tpfu, ne! šviesą tunelio
gale? Kurgi toji gilioji paslaptis, niekaip niekieno neatkasama?
Kūryba, mūsų misija ir kančia... Visame
Anykščių rajone liko vienintelis knygynas. Vietinis laikraštis (didžiausias
apskrityje!) net nebepraneša, jog išėjo nauja knyga apie anykštėnus. Mokytojai
abiturientams išleistuvių proga verčiau dovanoja tuščias užrašų knygutes nei
leidinius apie gimtinę, šiaip gerus lietuvių rašytojų kūrinius. Direktoriai
aiškino: žmonės neturi pinigų. Absurdas! Suknelė ir bateliai tam pačiam
išleistuvių vakarui kainuoja apie pusę tūkstančio, ir tėveliai kažkaip sukrapšto.
Dar puotą iškelia! Vadinasi, trūksta ne pinigų, o kažkokios gysliukės paširdy.
Knygos, recenzijos, TV laidos... Ir pensininkui, ir
mokiniui aišku, kad daugelio jų vienintelė (geriausiu atveju) vertė prekinė. Vien
pagrindiniai knygų herojai ko verti: savižudžiai, valkatos, onanistai, gėjai,
alkoholikai, recidyvistai. Amžinai pasmerktieji... Keista, bet Vakarų skaitytojui mes
tokie patinkam, jie visą tą šlamštą ryja nemirksėdami, priima už gryną pinigą:
štai kokie sukirmiję tie grybai iš Rytų! Ką gi, patys einam prie
klausyklos...
Nors Rytų slibinas begėdiškai vograuja, jog prieš
pusamžį mes su dainom, eilėraščiais ir vėliavom pasitikom jį kaip išgelbėtoją.
Ne kaip okupantą! O man, provincialui, galvon netelpa, kas tada skraidino mus
šimtais tūkstančių į sibirus, kokio slibino galvas žūtbūtinai kapojom ištisą
pokario dešimtmetį? Slibinas (partijos, ideologijos čia niekuo dėtos: Pabaltijo
mėsytės geidė carai, bolševikai, tebegeidžia ir šiandienos rusų
demokratai) sakosi už bolševikmetį palikęs kompensaciją: kelius, gamyklas,
atominę elektrinę. Paliko. Bet kartu ir implantą mūsų smegenyse. Nemeilės
žmogui, dviveidiškumo, cinizmo, vergystės...
Jei paupėj sukalei suolelį ar tiltelį, pririšai
valtį, pasodinai medelį 90 proc., kad netrukus viskas bus sulaužyta, sumaitota.
Mano gimtajame Peslių kaime, ant nuostabaus Šventosios kranto, regioninio parko žmonės
iš rąstų ir dilių surentė puikią pavėsinę, stalą, tualetą, šiukšlių dėžę.
Na, drąsinosi jie, taip maniau ir aš, tokios tvirtovės ir dramblys nenuvers! Apsirikau:
po poros savaičių ant milžinų stalo žiojėjo juoda duobė neįveikę peiliu ir
kirviu, aborigenai įsigudrino ant jo sukurti laužą...
Per radiją girdėjau: eismo taisyklių pažeidėjai
bus dar griežčiau baudžiami. Ir brakonieriai, elektra galabijantys žuvį: po tokio
gaudymo, sako, mailius užauga nebevaisingas... Pareigūnai daro, ką gali. Bet argi
baudos gali ką išspręsti?! Kai žmoguje vidinės kultūros, tolerancijos, pagarbos
kitam asmeniui riestainio skylė? Argi tas aborigenas, poilsiavietės degintojas, vos
atsisėdęs už vairo, jau taps kultūringas ir drausmingas? Arba Rubikių ežere vidur
dienos siautėję Panevėžio kvadratiniai? O kaip nubausime tūlą pilietį, kuris
netyčia užkliudytas prapliumpa kumščiais, žaibais ir prakeiksmais?
Iš teksto, nori nenori, išlenda potekstė:
valstybė be kultūros prioriteto valstybė be ateities, ji buvo ir bus pasmerkta
pragaro kančioms... Mes dar ne taip seniai buvom ekonomistai, gamybininkai su
visom bazėm, antstatais ir štai ką nulipdėm: grobuonį, beširdį....
Klausiausi gražiosios tautietės ir galvojau: ar jos
asmeninis pasirinkimas ne pati baisiausia bausmė mūsų politikams, didiesiems
patriotams? Jeigu bent kai kurie jų jaustų tėvynės pulsą, pasirinktų garbingą
išeitį: atsistatydintų, o dar geriau nusišautų... Bet kokie argumentai begali
priveikti ežerais ir sklypais, pilimis ir miškais apsikaišiusį necivilizuotą,
storaodį lietuvį? O kad jie necivilizuoti, aišku iš to, kaip viešai dergia vienas
kitą, maitoja, džiūgauja, pildami pamazgas, vidury dienos smaugdami vienas kitą. Beje,
tas bruoželis būdingas ne tik viršūnėms: jų pavyzdžiu sėkmingai remiasi ir
vidurinės, ir žemosios grandys...
Gana tų įspūdžių iš buvusios britų imperijos.
Pridursiu tik tiek, jog laikui bėgant noras grįžti namo manyje vis dėlto neišblėso.
Kol... neatsiverčiau interneto. Baisiai nustebau, gimtųjų Anykščių laikraščio
(jame sėkmingai keturiasdešimt metų bendradarbiavau) pirmame puslapyje išvydęs...
šviesų šių eilučių autoriaus veidą! Vis dar netikėdamas savo akimis, perskaičiau
straipsnio pavadinimą: Rašytojui Anykščiai dvokianti kirmėlynė. Čia
dabar?!
Bandau suvokti straipsnio turinį. Nieko bendra su
manim, tik pavadinimas ir nuotrauka. Taip, pora žodžių paimta iš pernai (!) išėjusio
Metų mėnraščio, mano rašinio. Bet kalbėjau apie visai kitus dalykus! Apie
jausmus, apėmusius mane, kai po trisdešimties metų grįžau į provinciją. Negana to,
jau po kelių frazių pats paneigiau pirmąjį įspūdį, džiaugiausi atvėręs naują
pasaulį. Ir štai...
Prieš akis stojosi negeras žmogus. Juk nujaučiau,
kodėl atsirado ši skandalinga publikacija! Rinkimuose į Seimą neparėmiau
redaktorės. Gyniau rajono kultūros žmones, nuolat nekultūringai šio laikraščio
puldinėjamus. Pasirašiau Kultūros tarybos, kuriai priklausau, pareiškimą, jog
spausdintas žodis pavojingas ginklas, nevalia juo spaudai švaistytis kaip kuoka
juk ne urviniai esame...
Gi dabartinio kūrinio autorius, dėliodamas
faktus apie pernykštę labdaros akciją Anykščiuose, kažkodėl
nepastebėjo kelių mano straipsnio pastraipų, palankiai vertinančių šią
išties reikšmingą, bet redaktorei giliai neįtikusią, akciją. Gaila trumparegių,
gaila... Gyvenančių tokia kaina už 50 litų parašytų bet ką... Prisiminiau
Rimanto Černiausko romaną Samdomas žudikas apie nejučia degradavusį, aklu
įnagiu tapusį žurnalistą. Gera, aktuali tema, deja, kažkodėl (bet, manyčiau, ne
atsitiktinai!) menkai pastebėta...
Ir aš pirmą kartą pagalvojau: o gal teisi buvo
toji dviejų vaikučių mama? Juk nelabai norisi grįžti į t o k i ą tėvynę...
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|