Ŗ
Violetinės miglos
virš upės žalios.
Žavūs šokiai žuvų.
Giesmės žolių.
Norėčiau būti
čia amžinai.

Ŗ
Vieni iš kitų
grobiam sapnus,
kol pavargę
amžiams nutylam.

Ŗ
Jauna
balandžio
žolė
su senu
akmeniu
susidraugavo.

Ŗ
Sapne
sapnavau
Dievo
sapną.

Ŗ
Pamilo
gėlė
savo
šešėlį –
neteko
spalvos.

Ŗ
Vasaros pievoj
saulės spinduliai
gaudo vaikus.

Ŗ
Mirties nužudyt
neįmanoma.
Ji visada čia.
Juokias šaltai
iš visų.
Iš tų, kurie
myli gyvenimą,
Ir iš tų,
kuriems ji apkarto.

Ŗ
Blogis
kartais
vilioja –
kaip
nebūtis.

Ŗ
Bučiuoji
tamsą.
Aš dar
nemoku.

Ŗ
Mėlynos žolės
su pietų vėjeliu
tyliai kalbasi.
Įdomu – apie ką?

Ŗ
Virpa
geltoni lapai.
Šaltas, nykus
vanduo.
Lekia juodas
paukštis.
Lapkričio šviesos
jau greit
užges.
Tamsiom naktim
sapnuoju žydinčias
alyvas.
Lekia juodas
paukštis.
Tyli, žiūri akim
liūdnom.

Ŗ
Juoda naktis
saugo baltas
gėles

Ŗ
Negreit
supratau –
sunkiausia
paprastai
būti.

Ŗ
Spindi aukso dulkės.
Paupio smiltyse.
Žydinčioj pievoj.
Sename antkapy.

Ŗ
Apie bitę, dulkę,
vėją ir rasą
daug žinau.
Apie žmogaus širdį –
veik nieko.

Ŗ
Upė visada
žaidžia –
su lietum, salom,
su savo
šešėliais.

Ŗ
Švelniai šypsojos
ir gėlės,
ir laukų kaliausė.
Vaikystėj.

Ŗ
Vieną
kartą
susitiks
visi
laikai.

Ŗ
Senas sodas.
Kiek sapnų
čia nuvyto.

Ŗ
Byra vyšnių žiedeliai.
Vieną erškėtis
sugavo.

Ŗ
Glostau
švelnius
motinos
plaukus –
prisiminimuos.

Ŗ
Daug liko
iš vasaros:
keletas smilgų,
vienas gražus sapnas,
rasota žolė.

Ŗ
Juoktis ir verkti
slapta
mane išmokė
upelis.

Ŗ
Šalis, pilna
skambių vardų.
Paslapčių.
Džiaugsmo.
Svajonių.
Neišsenkančių upių.
Nevystančių rožių.
Toj šaly
aš jau buvau.

Ŗ
Nepeik dilgėlės.
Ji tokia graži –
kai žydi.

Ŗ
Sušvito
sodas –
vyšnios pražydo.
O kad matytų jas
motina…

Ŗ
Negaliu,
trūksta drąsos
į abejingas akis
žiūrėti.

Ŗ
Mirtis į pasimatymą
neatėjo.
Gal jai padėkoti?
Bet –
ar verta?..

Ŗ
Gerves girdžiu.
Rieda ašaros man –
ar sulauksiu,
ar visos sugrįš?

 
2005

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt