TEKSTAI.LT
<< Atgal
 
 
RECENZIJOS, ANOTACIJOS

 
       ALFREDAS GUŠČIUS

       Jackaus ir Karolio teisybė

bukgeras.jpg (18073 bytes)       Bronius Bušma. BŪK GERAS, JACKAU, NEMIRK! – Vilnius: Mintis, 2006. – 358 p.

       Turbūt mažai terasime rašytojų, neatsigręžusių į savo vaikystę. Per vaiko ar paauglio paveikslą prozoje galima daug pasakyti. Broniui Bušmai ši tematika gerai pažįstama, jai jis paskyrė ne vieną kūrinį, o 1991 m. pasirodžiusią apysaką „Markizas – angelų karalius“ galima laikyti romano „Būk geras, Jackau, nemirk!“ užuomazga. Romane išlaikyta apysakos psichologinio dramatizmo nuotaika, veiksmo bei konflikto koloritas, tragiška atomazga, o autoriaus sąmoningai užaštrintas tiesos, sąžinės ir laisvės motyvas pakylėja naująjį B. Bušmos kūrinį į „suaugusiųjų“ ar, kaip dar sakoma, į rimtosios prozos rangą. Autorius romano genezę paaiškina pradžioje: istoriją apie berniuką Jackų pasakos jo buvęs draugas, prabėgus dešimčiai metų nuo įsimintinos 1994 m. vasaros. Istoriją jis ryžtasi pasakoti todėl, kad Jackus buvęs ypatingas berniukas – nevaikiškai jautrus žmonių ir pasaulio neteisybei ir prieš ją protestavęs. Todėl dabar, jau užaugęs ir įgijęs specialybę, buvęs geriausias Jackaus draugas, turįs kilnų pasakojimo tikslą: „Noriu papasakoti apie Jackaus teisybę. Būtent ji man ir yra svarbi. Nepamenu, kur tai atsitiko ir apie ką mudu tada kalbėjomės, bet man ligi šiolei įstrigo Jackaus ištarta frazė:
       – Jeigu Žemėje neliks teisybės, ja vėl vaikščios dinozaurai“.
       Tendencija ir aistra romane akivaizdi, ir nors dvidešimt dvejų metų protagonistas sakosi savo pasakojime nesiruošiąs ką nors moralizuoti ar ką nors revoliucingai gyvenime keisti, tačiau pilietinio angažavimosi momentas ryškus. Skaitytojams, alergiškai reaguojantiems į moralizavimo grožiniame kūrinyje apraiškas, reikia iš anksto pasakyti – romane pilietinis autoriaus nusiteikimas nevirsta meninį stilių gadinančiu ar charakterių tiesą griaunančiu elementu, kadangi B. Bušmai pavyko pilietinį-socialinį sumanymą paslėpti gana grakščioje viso romano poetikoje.
       Gražuolės našlės Dovilės, mažo miestelio paštininkės, sūnus Karolis Goštautas, priešindamasis motinos sumanymui tekėti už našlio, verslininko Tamošiaus, nebepakęsdamas jo sūnaus Staselio suktybių, pagaliau už eilinę niekšybę prilupęs jį ir manydamas, kad motina jo neužstos, skatinamas pažeisto orumo ir keršto jai bei „okupantams“ Tamošiams, pabėga iš namų. Romano veiksmas prasideda Karolio susitikimo su savo bendraamžiu Jackumi epizodu; Jackus taip pat pabėgo iš namų, tačiau ne iš savo, bet iš valdiškų – iš vaikų globos. Jackus surado leisgyvį Karolį, įsmegusį durpyne, parsitempė jį į kažkieno paliktą tuščią trobą, čia jį slaugo, gydo, stato ant kojų. Čia jiedu geriau susipažįsta, pajunta vienas antram simpatiją, nuo čia jiedu ir pradės lemtingąją kelionę per Lietuvą, tiksliau – bėgimą į savo pusiau realią, pusiau pasakiškąją svajonę – į Klaipėdą baltu burlaiviu atplauks Jackaus pažįstamas verslininkas ir išsiveš juodu į Braziliją.
       Romane vaizduojami ne vien tik paauglių literatūroje privalomi nuotykiai, išbandymai, bet ir svarstomi sudėtingi Lietuvos laisvės, nepriklausomybės, kapitalistinės rinkos humaniškumo klausimai. Dvylikamečiai trylikamečiai paaugliai čia yra ne tiktai paprasti nuotykių subjektai, tačiau ir socialinės teisybės ieškotojai, mąsto apie žmogaus garbę, sąžinę, ištikimybę, draugystę. Dar daugiau – jie yra net kategoriški protestuotojai prieš juos slėgusią šeimos (Karolis, Vilūnė), vaikų namų (Jackus) atmosferą, pagaliau ir prieš Lietuvos kapitalistinės rinkos antihumaniškumą. Šiuo atžvilgiu daug pasakantis yra epizodas-novelė „Plikis“ – apie 1994-ųjų Lietuvos „mafijozų“ tarpusavio santykius, apie populiarų atsiskaitymo už neatiduotas skolas ar už ne tam, kam reikia, „įkištą liežuvį“ susidorojimo būdą – nužudymą. Karolis su Jackumi visa tai pamatė savo akimis ir todėl daro apie tai atitinkamas išvadas... Jackų už rašinį „Kaip mes gyvename laisvoje Tėvynėje?“ mokytoja buvo viešai išdėjusi į šuns dienas. Rašinyje daug karčios tiesos apie kai kuriuos laisvos tėvynės reiškinius („Bomžos gimdo vaikus, o paskui jie auga globos namuose“), nemažai kritikos apie vaikų namų vadovus, apie blogą atmosferą, tik toji tiesa išreikšta kiek gruboka kalba. Rašinyje Jackus išdrįso paviešinti ir savo svajonę: „Aš Dvare (vaikų namuose – A. G.) visai nesiruošiu šimtą metų gyventi. Aš jau žinau, kada atplauks baltas burlaivis. Tada iškeliausiu į Braziliją. Pasilikit apsišikę iki ausų“. Susitikę vos keleriais metais už save vyresnį „kapitalistą Kastantą“, kuris verčiasi dėvėtų užsieninių drabužių ir avalynės prekyba, peralkę berniukai sutinka jam laikinai tarnauti, tačiau greitai pajunta kylantį pasipriešinimą, smerkia Kastanto užmačias nugriauti visą kaimą ir jo vietoje pastatyti prekybos centrą Babiloną, su baseinu, cirku, restoranu, netgi su... Kryžių kalnu. Šeichiškas Kastanto užmačias Jackus taip paaiškina Karoliui: „Ar dabar supratai, ką jis yra sugalvojęs? Kad jis taps šeichu, o mes jo vergais. Kam tada reikėjo dėl nepriklausomybės kovoti, jei vis tiek teisybės nėra?“
       Socialinio protesto prieš laisvoje Lietuvoje įsivyravusį blogį viršūne romane reiktų laikyti Karolio klasės draugo Vėplos desperatišką poelgį – jo padegtą kaimyno Pronckaus tvartą ir daržinę. Mat Pronckus pardavinėjo „blogą degtinę“, o ją gėrė Vėplos tėvas, paskui nuo jos apdujęs mušdavo motiną, sūnų. Policija Pronckaus „biznio“ nestabdė, kadangi būdavo paperkama. Savo bausmę Pronckui pritaikė dvylikametis...
       Siužetas apie berniukų bėgimą prie jūros paraleliai papildomas pasakotojo Karolio atsigręžimu į savo santykius su motina, su jos rankos siekiančiu verslininku Tamošiumi, su jo fariziejiškai suktu sūnumi Staseliu, su kai kuriais bendraklasiais. Toji retrospekcija sukomponuota iš sklandžių epizodų, panašių į noveles. Plėtodamas šių personažų psichoanalizę, B. Bušma atsiskleidžia kaip puikus žmogaus sielos žinovas: detalė po detalės išryškėja išsamus sūnaus meilės motinai ir pavydo, t. y. nenoro ta meile dalytis su kitais, vaizdas.
       Romane yra meistriškai sukurtų scenų, kurios vaizduoja jaunojo „okupanto“, dvylikamečio Tamošiaus sūnaus Staselio charakterio chameleoniškumą, jo „judošišką“ išradingumą, sugebant pažeminti savo bendraamžį, apdumti akis Karolio motinai, tėvui. Staselis, paskui tėvą braudamasis į svetimus namus, pasiekia net ir tokios „satisfakcijos“ – priverčia rekonstruoti Karolio močiutės kambarį, išmesti senovinius baldus ir Karoliui brangias močiutės relikvijas. O tai jau yra kėsinimasis ne vien į buitinę Karolio namų teritoriją, bet ir į jo paties jautrią sielą, širdį, į maksimalistiškai suvokiamą šeimos garbę, orumą. Gyvenimas su šaunuolio tėvo atminimu, su močiutės paskleista sakraline aura, o, prieš pasirodant Tamošiams, ir jo mamos draugiškumas, gerumas, Karoliui buvo toji intymi dvasinė zona, kurioje jis jautėsi saugus ir laimingas. Dabar visa tai griūva, ir jautrioje Karolio sieloje kyla drama.
       Gal ne tiek kapitalistas Tamošius, kiek jo suktasis išlepintas sūnelis kaltas dėl to, kad Karolis pradeda prieštarauti savo motinai, kad kaupiasi jo nuoskaudos, kerštas ir pagaliau subręsta sprendimas pabėgti iš namų... Gerai pažinodamas paauglių psichologiją, B. Bušma sukūrė įspūdingą neigiamo šiuolaikinio dvylikamečio Staselio paveikslą. Gana išraiškingas ir jo tėvo verslininko charakteris – jis verčia darbininkus savo siuvykloje dirbti net per poilsio dienas, moka egoistiškai naudotis konjunktūrine situacija rinkoje, dosnus tam, kurį nori palenkti į savo pusę, ir niekinantis tuos, iš kurių nemato naudos sau. Svarbus jo pokalbis su miestelio invalidu, vienakoju Varna; pastarojo paprašytas paskolinti kelis litus, biznierius išrėžia charakteringą vertelgai „filosofiją“ – duos jisai tuos penkis litus, tačiau Varna turi už juos pasigerti, paskui trenkti kam nors į snukį arba pavogti kieno nors mašiną, arba sudeginti ją. Štai tik tuomet Tamošius turėsiąs iš savo labdaringo gesto naudos – Varna už savo poelgį gautų porą metų „cypės“, o jo siuvykla pelningai pasiūtų jam kalinio drabužius...
       Stipri ir meniškai netikėta romano pabaiga. Netikėtumo efektas arba, anot A. Zalatoriaus, autoriaus sugebėjimas „nuginkluoti skaitytoją“ liudija apie aukštą viso kūrinio meninę kokybę. Finalas ir psichologiniu požiūriu, ir stilistiškai vertinant sukurtas meistriškai, kiekvienas žodis ir detalė jame turi dar ir potekstinę prasmę. Gal buvo galima tai istorijai sugalvoti ir sėkmingesnę pabaigą, bet tokiu atveju rašytojui būtų reikėję romane dėlioti kitokius prasminius akcentus, „formuoti“ kitokio, menkesnio, mentaliteto jaunuosius personažus. O dabartinis tragiškas finalas (Vilūnę išprievartauja atėjūnai, žūsta Jackus) yra meniškai pagrįstas, byloja apie liūdną romantiško paauglių bėgimo per Lietuvą baigtį.
       Jackus, Karolis, Vilūnė, Vėpla nėra šiuolaikiški paaugliai, jei šią ypatybę sutapatinsime su prie televizorių, internetinių žaidimų prilipusiais jų bendraamžiais. Per visą romano veiksmą minėti personažai nė karto neįsideda į burną cigaretės, o juo labiau – narkotikų. Prie berniukų žygio prisijungus mergaitei, galima buvo tikėtis vulgaresnių, „suaugusiųjų žaidimus“ imituojančių scenų, tačiau kylantys simpatijos jausmai, tarpusavio pavydas išlieka nepaprastai padorūs. Herojai sugeba medituoti, o padarius priverstinę vagystę ar sunkią nuodėmę (kaip atsitinka Jackui, ginant Vėjūnę nuo plėšiko) atlikti išpažintį kunigui ir sąžinės atgailą... Ėmęsis daugelio rašytojų vaizduojamos paauglystės, vaiko–motinos santykių, jauno žmogaus teisybės ieškojimo temos, B. Bušma parašė romaną ne apskritai „apie visa tai“, bet sukūrė įspūdingus, šią temą įkūnijančius, personažus. Kitaip tarus, jis populiarią temą individualizavo, pagal savo idėjinį sumanymą suasmenino.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt