|
<< Atgal
ANTANO VAIČIULAIČIO KALNŲ DVASIA
Šiais metais minime prozos meistro, literatūros
kritiko, vertėjo, redaktoriaus, diplomato Antano Vaičiulaičio (1906–1992) gimimo
šimtmetį. Šia ypatinga proga Lietuvoje vyko šventiniai minėjimai ir renginiai,
įteikta Antano Vaičiulaičio premija už novelistiką „Metų“ žurnale. Apmaudu, kad
iki šiol neparengti šio Vakarų Europos lygio rašytojo, vieno talentingiausių
nepriklausomos Lietuvos kūrėjo „Raštai“.
Birželio 22 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos
institute įvyko jubiliejinė mokslinė konferencija „Būties harmonijos ilgesys:
Antanui Vaičiulaičiui – 100“, kurią suorganizavo Naujosios literatūros skyrius
(vadovas – Rimantas Skeivys). Renginyje dalyvavo garbingos viešnios: trys rašytojo
dukros – Aldona, Joana, Danutė – ir penki vaikaičiai iš užjūrio. Vaičiulaitytės
susirinkusiųjų buvo šiltai sutiktos. Visiems įdomūs buvo jų prisiminimai apie
Tėtį, o kalbėjusiųjų vaikaičių – Valentinos, Tomo ir Kristinos – apie brangų
Tėvuką. Aldona Vaičiulaitytė jaudindamasi deklamavo Tėvelio eilėraščius „Debesėlis“
ir „Aldonai Teresei. Dvejų metukų sulaukus“. Dukra Aldona tik suaugus suvokusi, kad
Tėveliai Antanas ir Joana Vaičiulaičiai stengėsi savo dukroms įdiegti tvirtus
moralinius principus, atverti vaivorinio gyvenimo spalvas. Jų namuose nestigo kūrybingų
žmonių, meno ir meilės artimam, Dievui bei pasauliui. Pasak vaikaičio Tomo, „Tėvukas
domėjosi žmonėmis šiltai ir atvira širdim“.
Konferenciją atidarė Instituto direktorius Algis
Kalėda. Rašytoją eruditą Antaną Vaičiulaitį apibūdino Laimutė Tidikytė.
Pranešėja priminė esminius kūrėjo gyvenimo faktus, įvertino jo kūrybos svarbą XX
a. lietuvių literatūros raidai. Akcentavo A. Vaičiulaičio studijas Vakarų Europoje.
Gavęs Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos stipendiją, 1936–1937 m. rašytojas
tobulino prancūzų kalbą Grenoblio ir Sorbonos universitetuose. Prancūzijoje turėjo
puikias galimybes susipažinti su vakarietiška kultūra, lankyti muziejus, koncertus,
bendrauti su įžymiais kūrėjais: Oskaru Milašiumi (A. Vaičiulaitis – vienas
geriausių jo kūrybos vertėjų), Pauliu Claudeliu, François Mauriacu. Nauja kultūrinė
terpė buvo itin palanki formuotis estetinėms A. Vaičiulaičio pažiūroms ir kūrybai.
Pasak Alfonso Nykos-Niliūno, „kuomet dauguma mūsų jaunesnės kartos beletristų
tebeužsiiminėjo sentimentaliu gimtojo kaimo idealizavimu, toli gražu nepasiekdami nei
Jono Biliūno, nei Krėvės, nei Vaižganto lygio, Vaičiulaitis nuosekliai ir sistemingai
pasiekė Vakarų Europos rašytojo formatą, nepasiduodamas populiariai „grįžimo į
kaimą“ idėjai (kuri iš esmės buvo nesąmoningas atsilikimo idealizavimas) ir savo
kūryboje išlaikydamas lietuvišką charakterį“. Lietuvių rašytojas grįžo prie „naujojo
humanizmo“, kai kūrinyje vaizduojamas visas žmogus: „su visomis jo kūno ir sielos
galiomis“, ir magiškojo realizmo.
Pastarasis terminas, kurį A. Vaičiulaitis taikė
savo kūrybai, iki šiol literatūrologams kelia painiavos. Apie tai, kad šio prozininko
kūrybai „prilimpa“ daug terminų – „magiškasis realizmas“, „neorealizmas“,
„estetizmas“, „neoromantizmas“, „impresionizmas“ ir kt., teigė
literatūrologė Loreta Mačianskaitė pranešime „A. Vaičiulaitis – novelistas:
apibūdinimo ieškojimas“. Ji siūlė A. Vaičiulaičio kūrybą priskirti „realizmui“.
Pranešėja pasidalijo savo asmenine patirtimi, kaip ieškojo A. Vaičiulaičio kūrybos
rakto. Apie tai vėliau diskutavo ir Ramutis Karmalavičius, teigęs, kad jam svarbūs
krikščioniškieji A. Vaičiulaičio kūrybos principai. Viena iš A. Vaičiulaičio
dukrų pritarė minčiai, jog A. Vaičiulaičio kūryba atsiduria šalia pasaulinio lygio
rašytojų, pavyzdžiui, G. K. Chestertono ir kt. Apie A. Vaičiulaičio kūrybą
teologiniu aspektu kalbėjo Dalia Čiočytė. Pasak pranešėjos, šiam lietuvių
rašytojui „buvo artima G. Bernanoso pažiūra į kūrinį kaip į dvasinę malonę
skaitytojui. Menas literatūrinio autoriaus suvokiamas kaip tikėjimo paslapties suvokimo
galimybė“. Diskusijose buvo išsakyta mintis, jog būtų prasminga A. Vaičiulaičio
kūrybą palyginti su katalikiškosios pakraipos prancūzų rašytojų André Maurois,
François Mauriaco, Paulio Claudelio kūriniais, kad paaiškėtų, kokią įtaką jie
darė lietuvių autoriaus kūrybai.
Juozas Stonys perskaitė pranešimą „Vaižgantas
ir Vaičiulaitis“, kuriame įžvalgiai lygino dviejų didžiųjų lietuvių klasikų
kūrybą, Gintaras Lazdynas A. Vaičiulaičio romane „Valentina“ (1936) ir
neįvertintame kito lietuvio Stasio Ivošiškio psichoanalitiniame romane „Spūdai“
(1937) ieškojo paralelių bei skirtumų lietuviškojo romano modernėjimo kontekste.
Vienas meniškiausių A. Vaičiulaičio kūrinių romanas „Valentina“ susilaukė ir
kitų pranešėjų dėmesio: R. Skeivys įdomių įžvalgų pateikė pranešime „Meilės
vizija A. Vaičiulaičio romane „Valentina“, slėpiningą archetipų klodą šiame
romane atvėrė Vita Gaigalaitė. Prozos meistras šiuo romanu kreipė lietuvių
literatūros raidą poetinio realizmo, subtilaus psichologizmo linkme. A. Vaičiulaitis
kūrinio struktūrą pagrindė individo jausenomis, intuicija, o ne tradicine fabula,
priežasties-pasekmės ryšiais.
A. Vaičiulaičio novelistika tapo klasikinės
lietuvių novelės etalonu dėl taurių humanistinių idėjų, pastangų perteikti
dvasią, nuotaiką, tobulos turinio ir formos dermės, aiškaus bei skaidraus stiliaus.
Apie jo novelių poetiką kalbėjo Eugenijus Žmuida („A. Vaičiulaičio novelių
poetika“). Stasys Tamulaitis 1943 m. prozos antologijoje „Kas girdėti kalnuose“ A.
Vaičiulaitį pristato kaip estetą, o jo kūrybą kaip „epochinį reiškinį lietuvių
prozoje“, nes autorius nedeklaruoja savo ideologijos, nemoralizuoja. Jo proza buvo
etalonas kitiems jauniesiems rašytojams: Juozui Kruminui, Stepui Zobarskui, Nelei
Mazalaitei, Juliui Kaupui ir kt., siekusiems estetine realybe, laisvų „kalnų“
žodžiu (natūraliai kylančiu iš širdies) pasipriešinti vyravusioms didaktinėms
literatūros tendencijoms. Dažnai literatūriniai manifestai, juose dalyvaujantys
kūrėjai įkūnija svarbiausias generacijos idėjas ir naujoviškus estetinius principus.
Tai R. Karmalavičius ir atradęs minėtoje antologijoje. A. Vaičiulaitis per visą
kūrybos laikotarpį liko ištikimas „kalniečių“ iškeltam šūkiui „Grožis
išganys pasaulį!“ Apie A. Vaičiulaičio legendas, jų pasakojimo strategijas –
tikrovės ir fantastikos elementų dermę – įdomiai kalbėjo Dalia Kuizinienė. Vaikų
literatūros specialistas Kęstutis Urba supažindino su A. Vaičiulaičio pasakomis („Auksinė
kurpelė“ ir kt.), jų savitumu: kai kurios jų skirtos ne tik vaikams, bet ir
suaugusiesiems; išvengta „didakto piršto“.
Konferencijoje diskutuota apie tai, kokiais kūriniais
ir kaip sudominti moksleivius A. Vaičiulaičio kūryba. Buvo siūloma literatūros
vadovėlių sudarytojams nebūtinai rinktis meniškiausią ar populiariausią vieno ar
kito rašytojo kūrinį, o kai kada – antraeilį, aktualesnį, pavyzdžiui, A.
Vaičiulaičio kelionių knygą „Italijos vaizdai“. Rašytojo erudito A.
Vaičiulaičio dukros teigė, kad jų Tėtis labai troško, jog Lietuvoje būtų vėl
išleistos kaip tik jo kelionių knygos. Apie jas pranešimą „A. Vaičiulaičio
kelionių apybraižos: dokumentas ar išmonė“ perskaitė Imelda Vedrickaitė. A.
Vaičiulaitis buvo ne tik rašytojas, bet ir reiklus literatūros kritikas. Dalia Jakaitė
pranešime „Žemininkų kartos samprata Antano Vaičiulaičio kritikoje: generacijos ir
poezijos modernumo klausimai“ problemiškai aptarė istorinį ir vertybinį žemininkų
kartos apmąstymą A. Vaičiulaičio kritikos straipsniuose „Žodžiai apie literatūrą“
(„Aidai“, 1953) ir „Naujoji generacija I-II“ („Lietuvių literatūra svetur“,
1968). Su vienintele A. Vaičiulaičio poezijos knyga „Ir atlėkė volungė“ (1980)
supažindino Gintarė Bernotienė (šiai negalėjus atvykti, pranešimas buvo
perskaitytas). Šį subtilų poetą „nuo lietuvių egzodo poezijoje ryškių nevilties
ir beprasmybės nuotaikų“ apsaugojo idealistinė krikščioniškoji pasaulėjauta bei
neoromantiniai kūrybos principai.
Muziejininkė Virginija Paplauskienė konferencijos
dalyvius supažindino su Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomu A.
Vaičiulaičio archyvu (šviesios atminties Joanos Vaičiulaitienės pastangomis į Kauną
atkeliavusiu): nuotraukomis, laiškais, svarbiais dokumentais. Pranešėja taip pat
pristatė naują muziejaus leidinį „Antanas Vaičiulaitis. Archyvai“ (2006). Maironio
lietuvių literatūros muziejuje saugoma didžioji šio rašytojo archyvo dalis, kita –
Vilkaviškio krašto muziejuje. Gausi archyvinė medžiaga laukia naujų mokslininkų
tyrinėjimų.
L. TIDIKYTĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|