|
<< Atgal
KOL GYVAS KAIMAS, TOL OBELYS ŽYDĖS IR KATEDROS AIKŠTĖJE...
Nuo judraus Vilniaus dundesio pasislėpusioje,
tarp Gedimino prospekto ir Neries krantinės įsispraudusioje K. Sirvydo gatvelėje
birželio 6-osios pavakarę sušneko kelmiškių balsai. Į Rašytojų klubą geltonu
mokykliniu autobusu kelmiškių delegacija atvežė 38-ąją Žemaitės literatūrinę
premiją antrąkart jos laureatu tapusiam žinomam prozininkui ir dramaturgui Eugenijui
Ignatavičiui, pernai išleidusiam apsakymų apie kaimą rinktinę Obelis Katedros
aikštėje. Prieš keturiasdešimt metų Ušnėnuose už apsakymą Ko nepasakė
Laukys buvo iškilmingai pagerbtas pirmasis premijos laureatas J. Baltušis, paskui
šis garbingas prizas surasdavo savo adresatą tai Kelmės rajone, tai Vilniuje, o
pastaruosius septyniolika metų vien Kelmės žemėje. Ir štai jubiliejinės
iškilmės vėl Vilniuje.
Literatūros kritikei prof. E. Bukelienei pradėjus
renginį, rajono meras K. Arvasevičius pabrėžė, kad Žemaitės premija tai ir
padėka kūrėjui, kuris meniniu žodžiu išreiškia, kas dedasi kaimo žmogaus širdyje.
Padėkojęs E. Ignatavičiui už vaizdingą ir prasmingą meninį žodį, K. Arvasevičius
naująjį laureatą apjuosė vardine tautine juosta ir įteikė vokelį su trijų
tūkstančių litų premija. Laureatas lyg tikras aktorius išraiškingai perskaitė
apsakymą Obelis Katedros aikštėje.
Apie apsakymų rinktinę, apie jos sąsajas su
Žemaitės tradicija kalbėjo 1979-ųjų Žemaitės premijos laureato A. Sprindžio dukra,
literatūros tyrinėtoja ir kritikė J. Sprindytė:
Abu rašytojai Žemaitė ir jos premijos
šių metų laureatas priklauso realistiniam kanonui, abu juos sieja vaizdinga kalba,
panašus vaizdavimo tipas, mąstymo skaidrumas ir blaivumas, abu juos traukia į žmones,
į susibūrimus. Eugenijaus Ignatavičiaus proza išsaugojo tikrus senojo kaimo pavidalus,
jo žmogus stipriai suaugęs su savo aplinka, socialiai motyvuotas ir įprasmintas.
Literatūros istorikas ir teoretikas prof. J.
Girdzijauskas labai paprastai papasakojo bendravimo su E. Ignatavičiumi įspūdžius,
pavadino jį draugu, kuris gyvena manyje, o ne šalia manęs. Jų tėviškes skiria
tik upelis ir giria, o pirmąkart jiedu pokario metais susitiko Vadžgirio progimnazijoje.
Profesorius priminė, kad E. Ignatavičius tapo rašytoju, išsižadėjęs aktoriaus
profesijos. Jis moka dirbti žemę, šienauti, lopyti stogus, prižiūrėti bites.
Iš E. Ignatavičiaus gimtojo Raseinių rajono kilęs
rašytojas J. Aputis pagyrė rašytoją už kalbos gražumą, atradimus bei
atsiradimus kūryboje. Kadaise jiedu slidinėdami Sapieginėje rado pirkaitę bei
šunį ruda nosimi ir pažadėjo vienas kitam apie tai parašyti po apsakymą. Aš
parašiau, o tu, Eugenijau, ne, sakė J. Aputis. Tad kol trečiąkart negavai
Žemaitės premijos, imk ir parašyk!
Šių eilučių autorius, dalyvavęs pirmose ir
daugelyje vėlesnių Žemaitės premijos įteikimo iškilmių, apgailėjo, kad ši premija
skriaudė moteris: iš 36 laureatų tik aštuonios plunksnos sesės. Vyriausias
laureatas buvo 73 metų A. Miškinis, o jauniausia 30-metė R. Šerelytė. Iš
pradžių premija buvo skiriama už vieną apsakymą kaimo tematika, vėliau ir už
jų rinkinius, apysakas, romanus, netgi sakmes, monografijas, memuarinę ir dokumentinę
prozą. Pirmieji dvidešimt laureatų gavo medyje ar metale iškaltą Žemaitės biustą
ir vardinį rankšluostį ar juostą, vėliau po 200, 300 ir 500 rublių, 1994 ir 1995
m. po 2000, pastarąjį dešimtmetį po 3000 litų. Būta ir linksmų epizodų.
Kartą premijuota apsakymų knyga, D. Mušinsko Šviesa virš Tausalo, spaudoje tik
per plauką nebuvo pavadinta Šviesa virš tauzalo.
Ar skirti premiją kasmet, ar kas dveji metai? Ar
ją skirti vien pinigais, ar ir Žemaitės laikų kaimo natūra veršiu, bekonu,
kalakutais? Kodėl šią premiją pastaraisiais metais primiršo žiniasklaida?
Tokiomis mintimis dalijosi premijos skyrimo komisijos nariai. Mandagų atkirtį
jiems davė Rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoja, Žemaitės premijos laureatė B.
Jonuškaitė, pasiūliusi žemaičiams nepasiduoti Kaunui, šiemet iki septynių
tūkstančių litų padidinusiam Poezijos pavasario laureato premiją.
Kol stovės kaimo gryčios, tol rašytojų
kūryboje žydės obelys ir Katedros aikštėje. Juk Eugenijus Ignatavičius gyvena
Vilniaus centre, bet tos jo obelys žydi, sakė B. Jonuškaitė.
Laureatą pasveikino Kelmės rajono Kultūros ir
sporto skyriaus vedėjas A. Krutkevičius, Švietimo skyriaus vyresnioji specialistė D.
Stonienė įteikė jam juodos duonos kepalą. Teatrologė, dramaturgė, kritikė G.
Mareckaitė savo mylimam Petrarkai uždėjo ant galvos paprastą lauko pienių
vainiką. O pats laureatas vaizdingoje kalboje savo būseną apsakė ir taip: kai buvau
lygus tarp lygių, galėjau šienauti, kasdien rašyti po laišką mylimajai, o dabar
tapau Amūru, pasijutau kaip grybas, pakylėtas ant kupsto...
Sausakimša Rašytojų klubo salė buvo sužavėta
kelmiškių duona, laureato vynu, Šaukėnų ansamblio Anima dainomis.
B. KLIMAŠAUSKAS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|