JURGA SADAUSKIENĖ

 
       Liaudies dainų sociokultūrinis
       statusas XIX a.

 
       Egidijaus Aleksandravičiaus taikliai pažymėta, kad XIX a. lietuvių tautosaka buvo iškelta į oficialios kultūros paviršių¹, o amžiaus pabaigoje, kaip teigia Paulius Subačius, tautosaka neretai laikyta ir kūrybos etalonu². Tačiau folkloristų konstatuojama, kad pačioje tradicinėje kultūroje tuo metu vyko papročių ir folklorinės tradicijos degradacija – vis mažiau pasitikima tautosakos tekstu, rečiau dainuojama, plinta menkaverčiai, neretai literatūrinės kilmės tekstai, vis svarbesnė kaime tampa knyga. Išeitų, kad žodinės liaudies kūrybos iškėlimas ir adoracija viešumoje sutapo su jos vaidmens silpnėjimo pradžia tradicinėje kaimo kultūroje. Tačiau ar tikrai XIX a. pabaigoje tautosakos tvarumą lemia tik inertiškas tradicijos funkcionavimas? Ar atsinaujinusi folkloro formomis literatūra ima nukonkuruoti folklorą tradicinėje kultūroje, o tautosakinė tradicija tik menksta, prarasdama gyvybingumą ir būdingiausius bruožus? Šio straipsnio tikslas yra aptarti, kaip antroje XIX a. pusėje folklorinę tradiciją veikė jos iškėlimas į viešumą, sąlytis su rašto kultūra, bei pasiaiškinti, kokie nauji vaidmenys tuo metu teko liaudies dainai.
       Ypatingą dėmesį skirsime dainoms, kadangi, mūsų manymu, jų tradicijos raida ir aktualizavimas buvo daug kuo išskirtiniai. Jei patarlėms ar pasakojamajai tautosakai buvo leidžiama iškilti šalia lingvistinio ar istorinio diskurso, tapti rinkimo bei tyrinėjimo vertu objektu, tai dainoms suteikta tautos charakterio, sielos reprezentavimo funkcija. Tik dainos žanro meniškumas ir turinio vertė buvo visiškai pripažinta kaip universali, ne vien prasčiokiška, archajiška. Pavyzdžiui, Jonas Basanavičius laikėsi nuostatos, kad didžiausias lietuvių dvasios turtas esąs paslėptas dainose ir pačioje lietuvių kalboje³. Apie dainų pažintinę ir normatyvinę prigimtį jis mąstė romantiškai. Pasak jo, menas – pirminė žmonių bendravimo priemonė; žmogus, norėdamas įsidėmėti įvairius reiškinius, o svarbiausia – įstatymus, pradėjęs dainuoti. Daina esanti pirminė poezijos forma. J. Basanavičius taip pat teigė, kad Lietuvoje būta „senoviškų provų (teisminių) dainų“⁴.
       Išskirtinio dainų aukštinimo argumentu reiktų laikyti jų moralumo akcentavimą. Normatyvinė, visą bendruomenės gyvenimą reguliuojanti dainų vertė iškeliama jau amžiaus pirmoje pusėje Liudviko Rėzos⁵, Simono Stanevičiaus tekstuose⁶.
       Romantinėje eiliuotoje kūryboje dainos pateikiamos kaip pagrindinis tautos sielos reprezentantas. Liudvikas Kondratavičius poemoje „Margiris“, nupiešęs neigiamą vokiečių kryžiuočių paveikslą, kaip ryškiausią jų moralinio sugedimo pavyzdį nurodo nepagarbą religinėms giesmėms ir nepadorių liaudies dainų skambėjimą: „Toli pasigirsta tai nepadorios dainos, tai Dovydo psalmės: mat čia apsimetęs ir atšalusio tikėjimo šėtonas moka sujungti nešvankias dainuškas ir himnus“⁷. Kaip monografijoje pažymi Brigita Speičytė, daina yra tapusi centriniu tekstu Adomo Mickevičiaus „Konrade Valenrode“: Albano daina „Vilija“ „poemoje figūruoja tarsi kūrinio siužeto simbolinis konspektas“⁸.
       Periodikoje, proginėse kalbose jau XIX a. viduryje žodžiai poetas ir dainius, poezija ir daina vartojami sinonimiškai. Autorinei dainai, kaip ir klasicistinei poezijai, taikomas aukščiausių vertybių reiškimo reikalavimas. L. Kondratavičiui už kūrybą lenkų periodiniame leidinyje „Przegląd literacki“ dėkojama: „Dėkingi tau, kaimo lyrininke, už tą naują lakių rimų rinkinį; mes pripratome prie tavo dainų ir jas pamilome. Klausydamas jų žmogus pasijunti moraliai tvirtas ir skatinamas geriems darbams… Mūsų lyrininko dainos tarsi vieversėlio giesmė, kuris nuo ankstyvo rytmečio pakilęs virš artojo gieda meilės ir vilties himną apie ateities derlių, gaunamą kruvinu prakaitu“⁹.
       XIX a. populiaru poezijos rinkinius, individualią kūryba vadinti dainomis: pavyzdžiui, Adomas Jakštas 1894 m. išleidžia rinktinę „Dainų skrynelė“¹⁰, kurioje – jo originalios eilės. Tam tikrą dainos statuso kilimą, jos prilyginimą elitinei literatūrai galime matyti ir Antano Strazdo „terminijoje“. Savo kūrybą jis vadina „pastoralinėmis arijomis“, „moralinėmis giesmėmis“, „kaimo giesmėmis“¹¹, taigi savo gana folkloriškus tekstus pavadina pagal elitinės rašytinės poezijos tradiciją.
       Manyta, kad dainos žanras yra tinkamas istoriniam diskursui perteikti. Štai klasicistas Dionizas Poška, nors ir nevertino senųjų liaudies dainų, siūlė kurti istorines literatūrines dainas¹².
       Dainų reikšmę kultūrai suvokė ir akcentavo ne tik švietėjai, mokslininkai ir kūrėjai, bet ir bažnyčia. Žanro socialinio veikimo galia buvo visuotinai pripažįstama. Antai 1891 m. „Varpe“ paskelbta programa švietimui kelti. Iš aštuonių punktų vienas pirmųjų buvo: „Įtaisyti atviras, nepaslaptines, giesminykų ir daininykų draugystes, kurios kartu turėtų būti platintojomis lietuviškų knygų ir laikraščių ir auginimo lietuviškos idėjos“¹³.
       Liaudies dainų iškėlimas į oficialios kultūros paviršių tolygus naujo sociokultūrinio statuso suteikimui. Oficialiai kultūrai atstovaujantis tekstas yra nulemtas tos kultūros normų ir yra normatyvinis kitų tekstų ar tradicijų atžvilgiu. Naujo žanro įtvirtinimas oficialioje kultūroje žymi tos kultūros svarbiausių vertybių, pasaulėvaizdžio ir įtaigos technikų įvertinimą iš naujo, o gal ir pakeitimą. Ar XIX a. tautosakos iškėlimas buvo tik formalus, ar dainos išties turėjo galių pretenduoti į aukštą sociokultūrinį statusą?
       Verbalinių tekstų (sakytinio ar rašytinio) sociokultūrinio statuso teoriją sukūrusi Heda Jason klasifikuoja tekstus pagal tai, kiek šie įkūnija kultūrines ir socialines vertybes, kokiu būdu kūriniai interpretuoja kitus kūrinius. Svarbiausi – centrinio statuso tekstai – nustato normas tolimesnei literatūros raidai, išreiškia ir simbolizuoja kultūrai esmines vertybes bei normas, tikėjimą. Arčiau centro paprastai būna tai kultūrai ar tradicijai būdingi tekstai. Viduriniam statusui priklauso pirminius tekstus komentuojantys, propaguojantys, populiarinantys tekstai. Periferiniam statusui žemieji žanrai, pramoginiai, komerciniai masiniai kūriniai, indiferentiški tam tikrų normų ir vertybių atžvilgiu arba jas neigiantys. Periferiniais laikomi ir mažos socialinės grupės (subkultūros) tekstai, kurie šiai grupei gali būti patys svarbiausi¹⁴.
       Požymiai, pagal kuriuos nustatomas atskirų tekstų ir žanrų kultūrinis statusas, būtų šie: 1) ar įkūnija kultūrines ir socialines vertybes, 2) kokiu būdu interpretuoja kitus kūrinius, 3) ar yra rašytiniai, ar žodiniai, 4) priklauso išmoktai ar liaudies tradicijai, 5) profesionalūs ar mėgėjiški, 6) privatūs ar vieši, 7) estetiški ar ne.
       Aukštesnį statusą paprastai turi rašytiniai, išmokti, profesionalūs, vieši, estetiški kūriniai. Neraštingose visuomenėse centriniai esą žodžiu perduodami mitai (jie atstovauja religijai, tikėjimui), o iš pasaulietinių kūrinių – epai bei įstatymai, kurie skelbia bei propaguoja pasaulietines vertybes¹⁵. Pagaliau, apibrėžiant statusą, itin svarbu ir teksto paplitimas, populiarumas, idėjinis socialinis angažuotumas, ilgalaikė refleksija.
       Nustatę centrinius tekstus, įvardiję jų normatyvinį turinį bei retoriką, galime suvokti, kas tiriamai kultūrai, tradicijai ar sociumui yra svarbu, kokie tekstai ir retorika laikomi patikimais ir priimtinais. Įvardiję periferinius tekstus matytume, kokia yra subkultūra ir jai priimtina retorika, t. y. kokio sąmoningumo, aktyvumo ir populiarumo pasiekusi oficialią kultūrą neigianti tradicija. Vidurinio statuso tekstų gausa ir brandumas rodytų, kiek centriniai tekstai yra svarbūs didžiajai visuomenės daliai, kiek jie įsišakniję, persmelkę mąstymą.
       Tiesa, ši schema gali būti taikoma tik iš dalies. Verbalinių tekstų statusą pagal šį modelį palanku tirti, kai turime gana vienalytę visuomenę, kur skirtingos grupės gyvai komunikuoja. XIX a. Lietuvoje egzistavo kelios socialinės grupės – aukštuomenė, valstiečiai, lietuvių inteligentija, – kurios skyrėsi kalba, gyvenimo būdu, pasaulėžiūra ir bendravimo bei literatūrinėmis tradicijomis. Kiekvienai iš jų savi tekstai ir jų tvirtinamos vertybės buvo centrinės svarbos, kiekvienai vis kita normatyvinė retorika įprasta ir tinkama. Per visą XIX a. santykis tarp šių grupių keitėsi, kartu formavosi ir intensyviai sąveikavo kelios kultūrinės tradicijos, tad tapo galimos įvairios centrinių ir periferinių tekstų jungtys bei tekstų sociokultūrinių funkcijų kombinacijos. Svarstant, ar kuris nors žanras, literatūros rūšis XIX a. atlieka centrinio teksto vaidmenį, reiktų žiūrėti, ar yra tekstų, kuriuose būtų jungiama skirtingų socialinių grupių pasaulėžiūra, vertybės, normos bei jų tvirtinimo būdai.
       Vertinant pagal šį modelį, L. Rėzos pradėtas moralinis ir estetinis liaudies dainų aukštinimas yra reiškinys, analogiškas centrinių tekstų komentavimo tradicijai. Tokiu atveju prakalbos dainynams, liudijimai apie pateikėjus, aprašymai, dainų analizė yra tarsi centrinius tekstus komentuojanti vidurinio statuso raštija. Juo labiau, kad dainos neretai apibūdinamos kaip aukščiausio statuso tekstai, išsiskiriantys lietuviškumu, ypatingu moralumu, estetiškumu bei senumu. Dainų adoracijos lietuvių kultūros veikėjams reikėjo pirmiausia tam, kad jie galėtų pasijausti esą dvasingos, kultūringos ir civilizacijos nesugadintos kultūros ainiais kultūringų Vakarų ir slavų pašonėje. Šios vertybės romantizmo šviesoje atrodė itin gerbtinos.
       Aukštą dainų statusą rodo tai, kad periodika, dainynai tuo metu buvo vieninteliai tikrai savą originalią lietuvišką kūrybą pateikiantys leidiniai. Religinė literatūra, beletristika, praktinio pobūdžio knygelės yra arba iš kitų kalbų versti tekstai, arba jų paveikti. Dainynai, poezijos rinkiniai geriausiai iš visų spaudinių išreiškia lietuviškumą, tai saviausia lektūra. Kita centriniams kultūros tekstams būdinga ypatybė – jų prieinamumas. Dainos – iš tiesų vienas prieinamiausių žanrų XIX a. Lietuvoje. Jos plinta žodžiu, rankraštiniu ir spausdintiniu pavidalu.
       Dainų aukštinimas ir viešinimas veikė ir folklorinės tradicijos vidų, – kiek vėliau dainos, o ne koks nors kitas žanras tapo mūsų tautinės dvasios pripažintuoju reprezentantu plačiojoje visuomenėje, tarp mažaraščių sodiečių. XIX a. dainos bent iš dalies įgyja pagrindinių normatyvinių tekstų požymių bei funkcijų, akumuliuoja ir adaptuoja įvairių verbalinių tradicijų ideologinį turinį.
       Kaip rodo tautosakos medžiaga – pirmiausia dainynai ir rankraštiniai tautosakos rinkiniai – populiarusis liaudies dainų repertuaras per XIX a. labai keičiasi: kuriama daug naujoviškų dainų, kurios išsiskiria literatūrine tematika, stilistika bei strofika. Dainose akcentuojamos naujos temos, aktualijos, galima kalbėti apie stipriai atsinaujinusį jų pasaulėvaizdį: gamtos dainose pagal idilės stilių grožimasi gamta, metų laikais, didaktinėse-humoristinėse ar net senosiose tradicinėse daugėja moralizuojančių posmų, primenančių bažnytinį pamokslą ar didaktinės prozos ištraukas, vis daugiau populiariose anoniminėse dainose papročių kritikos, viešojo gyvenimo refleksijos, tautinės, religinės savimonės akcentavimo. LLTI* kataloguose iš 500 000 lietuvių liaudies dainų apie ketvirtį sudaro šios vėlyvosios literatūrinės kilmės dainos, kurių pritapimas folklorinėje tradicijoje yra toks pat neabejotinas kaip ir vėlyva jų kilmė. Šių dainų folkloriškumą liudija daugybė užrašytų tekstų (didelė dalis jų priklauso neraštingų žmonių repertuarui), taip pat gana įspūdingas jų variantiškumas. Tai rodo, kad didaktinės, pilietinės XIX a. poetų eilės ne tik buvo dainuojamos, bet ir stipriai keitėsi perduodamos žodiniu būdu.
       XIX a. tradicinės kaimo kultūros atstovams svarbiausi buvo religiniai raštai ir tautosaka. Religinės literatūros ir dainos santykį kultūroje galėtume įvardyti kaip abipusį ir simbiotinį. Per devynioliktąjį šimtmetį tradicinės dainos apeiginė maginė vertė silpnėjo, iš sakralaus diskurso pozicijų ją stūmė malda ir giesmė, bet čia pat kurti ir liaudiškieji religinių giesmių, legendų variantai. Antra vertus, esama giesmės ir dainos suartėjimo požymių, tam tikro jų bendrumo viešajame kultūriniame gyvenime. Vėlyvosios, patriotinio turinio dainos buvo dainuojamos bažnyčiose, viešai pareiškiant politinį nusiteikimą. Tokia tradicija uždrausta po 1863 m. sukilimo¹⁶. Taigi dainos, įsileistos į Dievo namus, šiuo atveju prilygdavo šventųjų religinių giesmių vertei ir atliko tą visuomeninę ir ideologinio poveikio funkciją, kurios nepajėgė atlikti giesmių žanras. Dainoms atsiranda vietos šalia religinio diskurso, nes šis neapima visų lietuvių šviesuomenei aktualių kultūrinių vertybių. A. Baranausko poezija (ypač poemėlė „Dievo rykštė ir malonė“¹⁷) yra gana vėlyvas ir tuo metu vos ne vienintelis toks akivaizdus bandymas jungti lietuvių kultūros, istorijos dominantes su religine ideologija.
       Svarstytinos ir individualios pasaulietinės literatūros galimybės atlikti centrinių kultūros tekstų vaidmenį. Lietuvių šviesuomenei romantinė lenkiškoji ir lietuviškoji poetinė tradicija, istoriniai, lingvistiniai veikalai buvo centrinės svarbos. Kitaip į romantinę poeziją reagavo neišprususi visuomenė. „Naujausio sukirpimo“ literatūra paprastiems sodiečiams neretai atrodė keista, sunkiai suprantama ir nereikalinga. Štai F. Milašauskas savo dainynėlio prakalboje taip kreipiasi į skaitytojas: „Jūs (mergelės), turėdamos norą ant išsimokinimo dainų, tankiai nusiperkate daineles perdaug su patriotiškomis ir politiškomis dainomis, kurias ne vien ką reikia daboti nuo policijos, bet dar, negalėdami jų suprasti, metate po pečiaus“¹⁸. Maironis, išleisdamas „Tarp skausmų į garbę“, taip pat yra prasitaręs apie labai skirtingą įvairių socialinių sluoksnių mentalitetą ir daugumos nepajėgumą įvertinti jo poeziją: „Išleisdamas į žmones savo mylimiausią kūdikį, kam gi jį pašvęsiu? Mūsų garbingoji diduomenė jo nesuprastų; seniai išvariusi iš salionų savo tėvynės liežuvį, moka jo tik tiek, kad su tarnais susišnekėtų <...>. Neskaitys mano poemos ir ūkininkai – vargdieniai; ne dėl jų rašiau; reikia dar jiems apšvietimo, kad galėtų ją suprasti. Visa mano viltis tai moksliškai apšviesta jaunuomenė“¹⁹.
       Turint galvoje tai, kad vėlyvosios dainos atsiranda veikiant to laiko populiariai literatūrai ar neretai yra autorinių kūrinių plagiatai, jas tarsi derėtų laikyti vidurinio statuso tekstais, komentuojančiais rašytinę tradiciją. Kiekvienas originalus autorinis kūrinys būtų sociokultūriškai reikšmingesnis už folklorinius variantus ar sekimus. Pavyzdžiui, A. Baranausko eilės bei poema „Dievo rykštė ir malonė“ yra įvairiai plagijuojami, jo kūrybos moralinis turinys bei stilius, tekstų struktūra (priešiškumas kitatikiams, religijos sureikšminimas, pomėgis pradėti kūrinį tikslia istorine data ir didaktiniai posakiai) perimami poeto sekėjų. Tuomet reiktų teigti, kad į centrinių kultūros tekstų vietą stoja meniškiausia ir idėjiškai pažangiausia autorinė poezija, kuri savo raiškos būdais nenutolusi nuo dainos ir pati gali būti dainuojama, ir tai garantuoja jos sėkmingą plitimą. Bet realiai tradicinėje kultūroje skirtis tarp šių tekstų lyg ir neegzistuoja. Kiekvienas naujas variantas ar versija, plagijavimo ar sekimo atvejis paties atlikėjo paprastai buvo suvoktas kaip pusiau savarankiška kūryba ir socialinė akcija, kaip asmeninė pastanga įvardyti vertybes. Kūrinio originalumas mažai terūpėjo, atlikėjas literatūrines dainas tiesiog skyrė dainų tradicijai, o autorių dažnai pamiršdavo. Taigi dainos savaip konkuruoja su svarbiausiomis rašto tradicijomis, perimdamos tuos jų elementus, kuriuos gali pritaikyti.
       Tačiau galima pažymėti, kad dainos neretai yra ir menkesnės už literatūrinę poetinę tradiciją: jose kur kas silpniau reiškiama kultūrinė refleksija ir tik iš dalies atsispindi tuo metu vykusios pasaulėžiūrų sandūros. XIX a. poezija neretai tampa tarytum socialinių derybų vieta: pono ir mužiko, tėvynės ir lietuvio, keliaujančio amatininko moralisto ir sėslaus sodiečio, išmintingo Dievo ir nuodėmingo žmogaus, pagaliau – teigiamo ir neigiamo personažų. Jų dialogai signalizuoja aktualiąsias laikui literatūrines temas ir vertinimus. Dainose dialogas daugiau žaidybinis, imituojantis priešiškumą tarp vaikinų ir merginų, vyro ir žmonos, skirtingų kaimų bendruomenių ar girtuoklio ir degtinės. Jame idėjinis aštrumas nunyksta.
       Kita vėlyvųjų dainų ypatybė, verčianti abejoti jų sociokultūriniu vertingumu, – neretai žemas meninis tekstų lygis. Sakytum, kuo labiau idėjiškai angažuotos – tuo labiau grafomaniškos, nenušlifuotos, neoriginalios, tiesmukos eilės. Bet savo raiška, bent jau žiūrint mažaraščio kaimiečio akimis, jos artimos bažnytiniam pamokslui ir straipsniams periodikoje – rašto žanrams, kurie teigia svarbius ir teisingus dalykus.
       Senojo baudžiavinio kaimo kultūroje dainų sociokultūrinis statusas neabejotinai svarbus: tai apeiginės dainos, lydinčios ritualus, telkiančios bendruomenę ir išreiškiančios kolektyvinius vertinimus bei pasaulėvoką. Tiesa, dainų normatyvinė, reguliuojanti funkcija nėra išskirtinė, tai visos senosios tautosakos bruožas. XIX a. situacija ima keistis: žmonėms vis svarbesnis tampa religinis tekstas, užrašytas, spausdintas žodis. Kaimo aplinkoje vis daugiau dainuojama literatūrinės kilmės dainų, kurios plinta ir nuorašais, ir kaip tik jos tematika ir problematika bei iš dalies meniniu stiliumi artėja prie autorinės poezijos ir tuo metu populiariojoje spaudoje dominuojančių temų, vertinimų, aktualijų. Dainų statuso iškirtinumas tautosakos žanrų sistemoje gana vėlyvas ir dėl to, kad jos perima iš to meto dominuojančios rašto tradicijos įtaigos retoriką bei pačius socialinio, moralinio teisingumo reikalavimus. Pasakojamojoje ir smulkiojoje tautosakoje ryškesnis socialinės realybės fiksavimas nei normos teigimas, tvirtinimas.
       Vertinant pagal H. Jason teoriją, vėlyvosios lietuvių dainos įgyja aukštesnio statuso tekstų bruožų: tai neretai užrašomas, sukurtas, išmoktas, perduotas autoritetų diskursas. Ar jis komentuoja literatūros tekstus? Dažniausiai ne, tik referuoja. Dainos tekstu prabyla pats autoritetas – adresantas: „Geresni buvo meteliai, / Geriau gyveno žmoneliai. / Kol baimę Dievo turėjo, / Visur visiems gerai dėjos, / Gražiai gyveno. // Laimė buvo ant laukelių, / Ne tiek buvo neprietelių, / Visi viens kitą mylėjo, / Į svečius užprašinėjo, / Meiliai vaišino“, LLD XVI 409; „Pradedu mislyti, / Dainełį rašyti, / Idant kožnas vienas / Turi išmanyti. // Tas dainas puikybės / Ir žodžių ščyrybės / Noriu apznaimunti / Par savo išmintį“, LLD XVI 614.
       Dainų statuso iškilimą liudija jų normatyvinės retorikos kaita – ji vis artimesnė religinei didaktinei literatūrai. Stiprėjanti dainų intencija teigti, tvirtinti požiūrį, tiesą, socialinę poziciją.
       Kaip tik dainose iš visų folkloro žanrų pasigirsta pilietiškumo gaidos ir deklaruojamas naujas tautinis religinis identitetas. Vėlyvosios dainos kreipiasi nebe į savo šeimos, artimiausios aplinkos žmones, bet į kitą socialinį sluoksnį ar į naują platesnę socialinę grupę, susitelkusią dėl bendro tikėjimo, tautybės idėjų. Vėlyvosiose dainose ne taip jau retas kreipinys „lietuvis“, „krikščionis“, o didaktinėse – kreipinys „mieli broliai ir sesutės“ greičiau nurodo į parapijiečius, blaivybės draugijos narius nei į kaimo mergeles ir bernelius.
       Vėlyvųjų dainų socialinės tematikos amplitudė išskirtinai plati – nuo tradicinių šeimos santykių apdainavimo iki kritiškos žmonių ydų pajuokos, kintančių socialinių santykių, papročių apmąstymo, nuo madingos išvaizdos pasmerkimo iki gąsdinimo pragaro kančiomis, nuo kitataučių pajuokos iki tautinių idėjų. Šios dainos atvirai smerkia, pajuokia, „loja“, apeliuoja į sąmoningumą.
       Kaip ir bet kuris kultūrai esmingas tekstas, daina pati iškelia savo vertingumo argumentus, ji aktualizuoja dainavimo momentą ir patį atlikėją bei klausytoją, pabrėždama atlikimo ir klausymo svarbą. Krikščioniškojoje tradicijoje tokios šventųjų tekstų autoritetą stiprinančios frazės yra: „Girdėjote Dievo žodį“, „Amen“ („tiesa“), religiniuose skaitiniuose dažnai minima metafora „aukso žodžiai“²⁰. Vėlyvoji lietuvių daina sureikšmina save kviesdama susitelkti, išklausyti, ištardama pačią atlikimo intenciją, pabrėždama dainų brangumą jas atliekančiajam: „Na, tai broliai ir sesutės, / Balsus suvienuokim / Ir sustoję vienu balsu / Visi sudainuokim“, LLD XVI 553; „Šlovę gražią, vargus Kražių / Verkdami giedokim, / Skausmus brolių nu maskolių / Graudžiai apraudokim“, LLD XVII 2; „Prašam, braliukai, sesutes mūsų, / Aš jums dainelių gražių paduosiu. / Dabar priminsiu šventų blaivystį, / Vierni krikščionys pradeja klysti“, LLD XVI 529.
       Turiniu ir forma pakitęs dainų žanras, plintantis ne vien sakytiniu būdu, bet ir per spaudą, išreiškiantis ne vien valstiečių, bet ir kitų socialinių sluoksnių idėjas bei interesus, atliko naują funkciją žmonių gyvenime. Jo paskirtis – ne lydėti šeimyninio gyvenimo apeigas ar kalendorinių metų ratu besisukančius darbus, bet išreikšti vidines bendruomenės patirtis ir nuostatas apie tuos dalykus, kurie patiriami kaip nauji ir aktualūs, nepaisant jų nemaginio, neritualinio ir nepragmatinio pobūdžio. Vėlyvosios dainos peržengia senojo folkloro funkcijas, nors yra atliekamos ir tradicinėse situacijose, šliejasi prie apeiginių tekstų. Saloninė ar senoji folklorinė daina neskambėjo bažnyčioje, nesujungė skirtingų socialinių sluoksnių bendram žygiui, o amžiaus viduryje išpopuliarėjusi literatūrinė buvo atliekama bažnyčioje kaip tam tikrų socialinių politinių siekių manifestacija²¹. Tad antroje XIX a. pusėje naujos dainos atlieka naujas specifines ir itin svarbias visuomenei socialines funkcijas – telkimo, savitaigos, savivokos.
       Esminis bruožas, leidžiantis teigti, kad dainos pretenduoja į centrinio statuso tekstus, būtų jų akivaizdus normatyvumas ir vertybinis idėjinis angažuotumas. Vėlyvosiose dainose norminimo sfera išsiplėtusi nuo šeimos santykių etikos iki socialinių problemų, pilietinės pozicijos ir krikščioniškųjų verčių aktualizavimo. Vėlyvosios dainos – atviriausiai, tiesmukai ir bene įvairiausiomis temomis moralizuojanti folkloro rūšis. Visai galima prielaida, kad jos šiuo metu užima epo, kuris luominėje visuomenėje reguliuoja socialinius santykius ir išreiškia didžiausias vertybes, vietą. Epas yra genetiškai susijęs su daina, iš jos išaugęs: paprastai nacionalinis epas sudaromas iš istorinių giesmių. Kaip pažymi Donatas Sauka, ir senojoje lietuvių tradicinėje kultūroje epą atstoja epinė sutartinė bei karinė daina²².
       Dainų vertė pačioje kultūroje per šimtmetį labai pakinta. Iki XIX a. liaudies daina tėra žemąjį sluoksnį reprezentuojantis žanras, tiriamuoju laikotarpiu jos tampa nebe atskiro visuomenės sluoksnio, bet visos tautos dvasios išraiška, o XX a. pradžioje jau ima diferencijuotis kultūrinės reikšmės požiūriu: atsiranda autorinės tautinės giesmės, autorinės patriotinės dainos, pagal estetinį laiko skonį aranžuota liaudies daina chorams. Šalia gyvuoja autentiška ir itin marga folklorinė tradicija su meniniu požiūriu menkesnėmis humoristinėmis, moralizuojančiomis dainomis, romansais, baladėmis. Pirmosios trys rūšys atitinka aukštojo stiliaus reikalavimus ir išreiškia visuomenės vertybes bei idealus, kitos daugiau privačios, išlaikančios regioninį savitumą. Pirmąsias iš dalies galime vadinti masinėmis, antrąsias – tradicinėmis, nes jos, nepaisant skirtingo amžiaus ir kilmės, yra natūraliai pritapusios tradicinėje kultūroje ir atspindi kintančią bendruomeninę savimonę. Masinės dainos, plisdamos per chorus, raštu, jau folkloriškai ne adaptuojamos. Visuomenėje jos iš dalies atliks normatyvinio, ideologinio diskurso vaidmenį. Liaudiškosios taps periferiniu reiškiniu.
       Taip pat svarbu konstatuoti, jog XIX a. pab.–XX a. pr. skirtingi visuomenės sluoksniai ir netgi regionai savitai vertina dainą. Inteligentijai iš lietuviškų tekstų gražiausios ir vertingiausios senosios lyrinės dainos. Kaimo šviesuomenę žavi naujoviškos – moralizuojančios, agitacinės dainos, ir ne visuomet meniniu požiūriu vertinga, bet būtinai idėjiškai angažuota, poetų visuomenininkų kūryba. Mokėti naujoviškų dainų yra tam tikras pranašumo, kultūringumo, išprusimo požymis²³. Tokia pažiūra labiausiai plinta raštingesniuose regionuose.
       Taigi apžvelgus dainų vertinimą oficialioje kultūroje, galima laikyti, kad jos tampa lietuvių kultūrą ir apskritai epochos dvasią reprezentuojančia poezijos rūšimi. Tuo pat metu, kaip ir visa draudžiama, cenzūruojama, slaptai gabenama literatūra, ji yra ir neoficiali. Vertinant iš galios struktūrų pozicijų – sulenkėjusio elito pirmoje amžiaus pusėje ir carinės valdžios antrojoje – ideologinės normatyvinės dainos atstovauja subkultūrai, oponuoja oficialiai kultūrai, jos yra tam tikras marginalinis reiškinys. Kita vertus, dainų adoravimo atvejai rodo, kad jos į vieną kultūrinę tradiciją sujungia kelias socialines grupes – sodiečius, lietuviškai kalbantį vidurinį socialinį sluoksnį, pasauliečius švietėjus ir demokratiškai nusiteikusius bažnyčios atstovus. Jiems visiems dainos žanras yra vertybių, normų ir ideologijos perteikimo instrumentas ir kartu savas žanras.
       Kodėl kaip tik dainų sociokultūrinė vertė taip išauga?
       Daina iš visų tradicinių žanrų pati atviriausia. Šiuo laiku ji įtraukia savin kitus tradicinius folklorinius ir literatūrinius žanrus, kasdienę kalbą: eiliuojamos ir dainuojamos legendos, anekdotiniai sensaciniai nutikimai, pavieniuose posmuose daugėja aforizmų. Dainos labai lengvai perima pasaulietinės poezijos bruožus: detalų aplinkos, buities, socialinių scenų vaizdavimą, tokias retorines poetines ypatybes kaip išvardijimas, moralizavimas, detalizuotas aprašymas. Modernėdama daina išreikia pačios tradicinės kultūros refleksiją: atsiranda dainų apie vestuves, apie žmonių santykius, apie luomus, apie kitataučius, apie gamtą.
       Intensyvi dainos raida ir gebėjimas įtraukti, adaptuoti įvairius žanrus, suteikia jai galimybę rasti aiškius, suprantamus raiškos būdus svarbiausioms idėjoms teigti ir populiarinti. Kaip tik todėl jos tampa religinio, patriotinio bei pilietinio sąmoningumo išraiška. Puikus įrodymas – keli šimtai moralinio turinio dainų su doros ir blaivybės šūkiais. Taip daina siekia atlikti esminę centrinio kultūros teksto funkciją – teigti normas ir vertybes.
       Folkloro tekstai, kaip ir literatūriniai, perteikia kultūros simbolinius kodus, organizuojančius socialinį elgesį. Apie tai rašęs Vytautas Kavolis simbolinių struktūrų veikimą įžvelgia tiek elitinės literatūros, tiek ir tradicinio folkloro tekstuose, bet pasigenda šių galios elementų masinėje kultūroje²⁴. XIX a. dainos iš kitų žanrų išsiskiria tuo, kad turi populiarią, visiems žinomą simboliką (rūtos, vainiko, darželio), kuri vėlyvosiose dainose ne nunyksta, o yra tiesiog naujai įprasminama: „Žalios rūtelės nuog Dievo priliktos, / Del jaunų panelių cnatos padidintos. / Žalios rūtelės po langais pasėtos, / Ale nieks nežino, iš kur prasidėjo. / Iš prakaito Jėzaus ta žolelė dygo, / Ji nebijo žiemos, nė šaltelio didžio“²⁵.
       Nors folkloro simbolinė kalba yra kur kas arčiau ritualo, ji lydi apeigą, o literatūros simboliniai kodai labiau susiję su konkretaus žanro ar literatūrinės srovės tradicija, vėlyvosiose dainose interpretuojant simbolius tampa įmanoma folklorinių ir literatūrinių prasmių sintezė. Tie patys simboliniai kodai liudija, kad daina bent iš dalies išsaugo tradicinę pasaulėjautą ir tuo pat metu modernėja įtraukdama naujas literatūrines idėjas bei formas.
       Be abejo, meninės raiškos tradiciškumas taip pat padėjo naujoms dainoms įsitvirtinti. Dainos forma tarytum reikalauja dėstomos minties paprastumo ir aiškumo, tad jos tapo tarytum tinkama kalbėjimosi forma. Be to, XIX a. daugumai lietuvių visuomenės, matyt, svarbu, kad kultūriškai aktualus tekstas būtų ištariamas, kad gyvuotų kaip vieša socialinė akcija, o ne liktų kažkur užrašytas ar saugomas atmintyje. Iki pat XX a. „lietuviškas eilėraštis gyvena žmonėse tik dainuojamas, poetinio žodžio savarankiška estetinė prasmė formuojasi labai palengva“²⁶. Apskritai dainos poetinė forma XIX a. yra tarsi vienintelis civilizuotas būdas kitiems folkloriniams žanrams, refleksijoms bei periodikos temoms būti literatūros tradicijoje, pretenduoti į oficialios kultūros reiškinius. Kajetonas Aleknavičius į dainos formą įspraudžia anekdotą ir pajuokia žmonių ydas, tamsumą, A. Baranauskas dainos intonacijomis perteikia atsiminimus ir kelionių įspūdžius, Kostas Stiklelis publikuoja labai populiarias dainas apie blaivybę ir dorą, Vincas Kudirka kuria moralines ir tautines giesmes, laikydamas jas tinkamiausiu patriotinės agitacijos būdu, eiliuotas pasakas pradeda kurti Laurynas Ivinskis. Taigi anuo metu dainos žanras buvo gerai įvaldytas. Kaip pažymi Viktorija Daujotytė, „XIX a. pabaigos poezijoje labiausiai ištobulinta ir prieinama buvo liaudies dainos stilistika“²⁷.
       Dainos idėjoms skleisti anuomet tiko ir dar dėl poros priežasčių. Pirmiausia, eiliuota forma ypač svarbi tada, kai reikia į bendruomenės kolektyvinę atmintį įrašyti tekstą be siužeto, intrigos, įvykio, kai reikia perteikti nors kiek abstraktesnę, naują mintį. Šią buvo tiesiog lengviau įsiminti, jei ji buvo stabilios poetinės išraiškos, suvaržyta melodijos. Be to, nauji, dažnai idėjiškai angažuoti ir moralizuojantys tekstai būtų sunkiai pritapę, jeigu nebūtų buvę, kaip juos atlikti. Juk artimųjų aplinkoje reikėjo mokėti paraginti, mokyti, agituoti neįžeidžiant ir kartu paprastai ir aiškiai. Pamokslautoją nuo audringos reakcijos galėjo išgelbėti tik linksmas tonas, pašmaikštavimas. Daina tam ypač tiko. Ji – tarsi šiaip sau tekstas, melodija ar pasierzinimas, dainuojamas tikintis tokio pat šmaikštaus muzikinio atsako.
       Atskirai minėtini sociokultūriniai veiksniai, lėmę dainų iškilimą lietuvių visuomenėje. Viena svarbiausių priežasčių – tradicinės kultūros gyvybingumas. Per visą šimtmetį, net ir yrant tradiciniams kaimams, išlieka poreikis kaimo bendravimo formoms, o palaipsniui užmirštamą senąjį folkloro repertuarą keičia naujesnis. Tradicinė kultūra kaip niekad atvira naujovėms, bet dar vis pakankamai stipri ir gyvybinga, kad išorines įtakas adaptuotų pagal savus dėsnius.
       Iš dalies dainų adoravimo laikysena oficialioje kultūroje lengvai pasklisti galėjo ir dėl to, kad tradicinėse bendruomenėse dainavimas buvo gerbiama kūrybos ir saviraiškos forma. Geri dainininkai čia vertinami ir mėgstami, lygiai kaip ir raštingi sodiečiai, pats dainavimas – prestižinė laikysena²⁸.
       Be to, XIX a. lietuvių visuomenė dar buvo labai agrarinė ir mažaraštė. Socialinis susiskaidymas tarp pačių valstiečių ir savaiminis suartėjimas su aukštesniu sluoksniu teikė galimybių naujoms – poniškoms, bajoriškoms – vertėms ateiti į tradicinę kultūrą. Naujai besiformuojančiai šviesuomenei agrarinė kultūra, lietuvių kalba ir folkloras buvo savi, žinomi. Jų kūryba radosi iš folkloro, aukštosios ir populiariosios literatūros sintezės. Besiformuojanti inteligentija ir jų tekstų adresatas taip pat gerai žinojo folkloro, kaip tam tikros normatyvinės sistemos, simbolinius kodus. Todėl folklorinis žanras buvo patogi vertybinio, idėjinio komunikavimo priemonė. Siekiant, kad naujas žodis veiktų tradicinės kultūros atstovą, geriausia naudoti tradicinį raiškos būdą, jį minimaliai pakeičiant. Švietėjiškai nusiteikę kaimo bendruomenės autoritetai – kunigai, daraktoriai – tai gerai suvokė ir šią galimybę išnaudojo.
       Folkloro laikymąsi oficialios kultūros lygmenyje stiprino ir carinė priespauda. Dėl spaudos draudimo ir cenzūros pasunkėjo spaudos leidimo bei platinimo sąlygos. Nesant galimybių atvirai kurti ir publikuoti nacionalinę literatūrą, didesnės intelektualų pastangos buvo skirtos tradicinės kultūros studijoms, rinkimui ir tiesioginiam švietėjiškam santykiui su paprastais žmonėmis. Sakytiniam ir ypač dainuojamam žodžiui plisti buvo lengviau nei spausdintam. Mažai apsišvietusiai lietuviakalbei visuomenei žodiniai tekstai – neretai vienintelė žinoma naujų idėjų ir socialinių bei politinių siekių išraiškos forma.
       Daug lėmė ir elitinės literatūros nebuvimas. XIX a. lietuvių literatūrinė kalba dar nesusiformavusi. Dar beveik nėra lietuvių poetinės tradicijos refleksijos. A. Sprindis rašo: „Jei 1863 metais randame porą nors ir menkų kritinio pobūdžio įvadinių straipsnelių, liečiančių grožinę literatūrą, tai po spaudos uždraudimo per dvidešimties metų laikotarpį <…> nežinome nė vieno <…>, kuriame būtų liečiami literatūros klausimai ir kuriuos galėtume priskirti prie lietuvių literatūros kritikos“²⁹. Tai leido ilgiau gyvuoti neoriginaliam, šabloniškam stiliui spaudoje ir viešajame poetiniame diskurse.
       Antroje XIX a. pusėje, kai nustatomas didžiausias naujo literatūrinio folkloro išplitimas ir ryškus idėjinis bei stilistinis atsinaujinimas, oficiali carinės valdžios kultūros politika nulemia, kad žemuosiuose sluoksniuose įsivyrauja tam tikras kultūrinis sąstingis: sumažėja vidurinių mokyklų ir siekiančiųjų aukštesnio mokslo, menkiau tesidomima literatūra. Uždarius universitetą, nunyko ir taip negausios poetų gretos, rečiau sukuriama geros poezijos³⁰. Anot amžininkų, žemaičių ūkininkų sodybose tuo metu retos naujos knygos, nors galima rasti visas bibliotekėles, užsilikusias nuo baudžiavos laikų³¹. Taigi tautinio atbudimo laikotarpiu originaliosios nacionalinės poezijos srovė buvo per silpna, kad galėtų viena telkti, organizuoti besiformuojančią tautinę bendruomenę.
       Dainų sociokultūrinei funkcijai iškilti itin svarbi buvo ir ta aplinkybė, kad lietuviai XIX a. nesukūrė tautinio epo, o Józefo Ignaco Kraszewskio „Anafielas“, kuriam buvo linkstama suteikti šį centrinio kultūros teksto statusą, išverčiamas tik amžiaus pabaigoje. Lietuviai neturėjo ir senųjų epinių dainų, išreiškiančių istorinę ir pilietinę savimonę, herojinę individo ar bendruomenės laikyseną. Brandžiausia literatūrinė poezija, kaip ir tradicinė daina, panirusi į gamtos refleksiją (A. Baranausko „Anykščių šilelis“, anoniminės poemėlės apie metų laikus), tačiau ilgai nėra teksto, sujungiančio istorinę, tautinę, pilietinę, religinę savimonę ir tautinio herojaus paveikslą.
       Dainose vis dažniau stengiamasi teigti vertybes, normas ir dėl to, kad antroje XIX a. pusėje inteligentijos kuriama poezija liaudžiai yra pabrėžtinai programiška, ideologiška. Poetinė savimonė buvo būtina sąlyga lietuviškos visuomenės kultūrinei savimonei formuotis, „būtent poezija tapo programiškiausia aušrininkų kolektyvinio idealizmo išraiška“³². Be to, aušrininkai, paveikti švietėjiškų ir pozityvistinių idėjų, pradėjo reikalauti iš poezijos socialinio vertingumo³³. Tokia nuostata poezijos atžvilgiu, be abejo, prisidėjo ir prie literatūrinių normatyvinių dainų toleravimo, kurios meniniu požiūriu neprilygo kitiems poetiniams žanrams. Antra vertus, per visą šimtmetį kur kas daugiau verčiama didaktinės prozos veikalų, o amžiaus pabaigoje jau pozityvistiškai nusiteikę veikėjai linksta prie nuomonės, kad eilės yra kur kas menkesnė kūryba nei proza, kuri „parodo tikrą teisybę“³⁴. Dainoje taip pat bandoma atspindėti „teisybę“: pasakojami istoriniai įvykiai, įdomūs socialiniu požiūriu nutikimai, anekdotinės situacijos. Braunasi „realistinis“ stilius: nevengiama vaizduoti konkretybių, detalizuoti, vartoti prozaizmų. Tai tarsi vėlyvųjų dainų ir kartu populiariosios eiliuotos literatūrinės kūrybos poetinė norma.
       Naujoviškoms dainoms pritapti kaime buvo palanku dėl pačios tradicinės kultūros normatyvinio pobūdžio. Nors stilistiškai vėlyvosios didaktinio turinio dainos gan stipriai skyrėsi nuo senųjų, pati jų normatyvinė intencija vargu ar galėjo šokiruoti kaimo žmogų. Pamokymų daug įvairiose šeimos švenčių formulėse – sveikinimuose, palinkėjimuose, oracijose.
       Taigi apibendrinant būtų galima sakyti, kad tradicinėje kultūroje dainos statusas susiklostęs kitaip nei vėlesnėje industrinėje visuomenėje. Centriniai senojoje kaimo erdvėje buvo apeiginiai tekstai, periferinio statuso – maginę galią praradę, nefunkciniai žanrai ar tiesiog kūriniai, mažiau aktualūs bendruomenei, žinomi ir vartojami tik dalies žmonių. Vidurinio statuso tekstų čia beveik negalima išskirti. XIX a. pabaigoje ši situacija keitėsi. Svarbiausi tradicinės kultūros tekstai kurti už bendruomenės ribų, tačiau kartu buvo tos bendruomenės nuolat adaptuojami, įtraukiami į populiarųjį repertuarą. Dainoms čia teko išskirtinė vieta.
       Apie tam tikrą dainos statuso kaitą galima kalbėti jau tada, kai dar negalime konstatuoti, kad lietuvių visuomenė jau tapo moderni, kad joje yra gana aiškiai atsiskyrę elitiniai ir masiniai žanrai. Šiuo metu dainos funkcijos plėtėsi ir ji tapo nebe vien tradiciniu bendruomeniniu, bet ir visuomeniniu žanru. XIX a. pabaigoje stipriai kintanti populiariųjų dainų tradicija anaiptol neprarado visuomenę stabilizuojančio, telkiančio vaidmens. Pastarasis tik stiprėjo. Populiariojo repertuaro specifika atskleidžia, kad visuomenėje būta intensyvaus mąstymo socialinėmis temomis ir kad poetinė forma buvo aktyviai pasitelkiama viešosioms aktualijoms reflektuoti – ne tik spaudoje, bet ir kasdieniame gyvenime.

Į viršų

       Santrupos

       LLD – Lietuvių liaudies dainynas. – T. 16: Dainos apie girtuoklystę. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002; T. 17: Karinės istorinės dainos. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003. (Atgal>>>)

 
       ¹ A l e k s a n d r a v i č i u s  E .  Lietuvių atgimimo kultūra. XIX amžiaus vidurys. – Vilnius: Baltos lankos, 1994. – P. 12. (Atgal>>>)
       ² S u b a č i u s  P .  Tautinio išsivadavimo kultūros samprata: Daktaro disertacija. – Vilnius: Vilniaus universitetas, 1996. – P. 49–50. (Atgal>>>)
       ³ J u r g i n i s  J .  Istorija ir poezija. – Vilnius: Vaga, 1969. – P. 266. (Atgal>>>)
       ⁴ G e n z e l i s  B .  Šviečiamosios idėjos Lietuvos filosofinės minties raidoje: Daktaro disertacija. – Vilnius: Vilniaus universitetas, 1973. – P. 323. (Atgal>>>)
       ⁵ J o v a i š a s  A .  Liudvikas Rėza. – Vilnius: Vaga, 1969. – P. 297. (Atgal>>>)
       ⁶ S t a n e v i č i u s  S .  Raštai. – Vilnius: Vaga, 1967. – P. 52. (Atgal>>>)
       ⁷ K a b e l y t ė  S .  Kondratavičius ir Lietuva: Daktaro disertacija. – Vilnius: Vilniaus universitetas, 1972. – P. 148. (Atgal>>>)
       ⁸ S p e i č y t ė  B .  Poetinės kultūros formos. LDK palikimas XIX amžiaus Lietuvos literatūroje. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2004. – P. 204. (Atgal>>>)
       ⁹ Przegląd literacki. – 1861. – Nr. 38. (Atgal>>>)
       ¹⁰ D a m b r a u s k a s  A . - J a k š t a s .  Dainų skrynelė. – 1894. (Atgal>>>)
       ¹¹ V a n a g a s  V .  Antanas Strazdas. – Vilnius: Vaga, 1968. – P. 194. (Atgal>>>)
       ¹² L a u r y n a i t i s  V .  Dionizas Poška: Daktaro disertacija. – Vilnius: Vilniaus universitetas, 1958. – P. 219, 239. (Atgal>>>)
       ¹³ V ė b r a  R .  Nacionalinės buržuazijos formavimasis XIX a. antroje pusėje Lietuvoje: Daktaro disertacija. – Vilnius: Vilniaus universitetas, 1966. – P. 299. (Atgal>>>)
       ¹⁴ J a s o n  H .  Literatūra, raštai, verbaliniai tekstai: Kas yra tai, ką nagrinėjame // Tautosakos darbai. – XIV (XXI). – 2001. – P. 245–247. (Atgal>>>)
       ¹⁵ Ten pat. – P. 247–250. (Atgal>>>)
       ¹⁶ Krikščionybė Lietuvoje. Praeitis. Dabartis. Ateitis. – Kaunas: Šviesa, 1938. – P. 182. (Atgal>>>)
       ¹⁸ [M i l a š a u s k a s  F . ] .  Dainų knygelė. Pavesta Lietuvos jaunumenei ir ypatingai mergaitėms / Parašė F. M-kis. – Tilžė, 1898. – P. 3. (Atgal>>>)
       ¹⁹ [M a i r o n i s ] .  Terp skausmų į garbę. Poema isz dabartiniu laiku / Parasze St. Garnys. – Tilžė, 1895. (Atgal>>>)
       ²⁰ M a s k u l i ū n i e n ė  D .  XIX a. lietuvių didaktinė proza: Daktaro disertacija. – Vilnius: Vilniaus universitetas, 1999. – P. 4. (Atgal>>>)
       ²¹ D a u j o t y t ė  V .  Literatūros filosofija. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001. – P. 134. (Atgal>>>)
       ²² S a u k a  D .  Tautosakos savitumas ir vertė. – Vilnius: Vaga, 1970. – P. 42. (Atgal>>>)
       ²³ Ž i t k u s  K .  Profesorius Niemis' Vabalninke // Tautosakos darbai. – 1935. – T. 1. – P. 56–63. (Atgal>>>)
       ²⁴ K a v o l i s  V .  Civilizacijų analizė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – P. 123–124. (Atgal>>>)
       ²⁵ K r a g a s  P .  Rūtelė mūsų dainose. – Kaunas, 1912. – P. 27. (Atgal>>>)
       ²⁶ D a u j o t y t ė  V .  Tautos žodžio lemtys. XIX amžius. – Vilnius: Vaga, 1989. – P. 191. (Atgal>>>)
       ²⁷ Ten pat. – P. 234. (Atgal>>>)
       ²⁸ S t u n d ž i e n ė  B .  Merkinės dainų istorija: Vizija ir tikrovė // Tautosakos darbai. – XIX (XXVI). – 2003. – P. 21. (Atgal>>>)
       ²⁹ S p r i n d i s  A .  Lietuvių literatūrinė kritika 1861–1905 metais. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957. – P. 70. (Atgal>>>)
       ³⁰ Lietuvių literatūros istoriografijos chrestomatija // Parengė L. Gineitis. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 339. (Atgal>>>)
       ³¹ Ten pat. – P. 344. (Atgal>>>)
       ³² J o n a i t i s  M .  Poeto ir visuomenės santykis XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių kultūroje: Daktaro disertacija. – Vilnius: Vilniaus universitetas, 1992. – P. 56. (Atgal>>>)
       ³³ Ten pat. – P. 53. (Atgal>>>)
       ³⁴ Ten pat. – P. 70. (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt