LEONARDAS GUTAUSKAS

 
       Ponios Lidijos dienoraštis

 
       R o m a n a s

       Pabaiga. Pradžia 2006 m., Nr. 6

       1993 metų rugsėjo 16 diena
       1993 metų rugsėjo 20 diena
       1993 metų spalio 2 diena
       1993 metų spalio 9 diena
       1993 metų gruodžio 3 diena
       I
       II
       III
       IV
       V

Į viršų

       1 9 9 3  m e t ų  r u g s ė j o  1 6  d i e n a

       Šį rytą – mudvi su Paulauskiene dar snaudėm – raišelė grįžo iš senelių namų koplyčios, ilgai kuitėsi savo pataluose ir staiga puolė mus kaip koks įniršęs žvėris, iškėlus lazdą – čia daugelis gyventojų, galima sakyti, ginkluoti lazdomis, kaip žinai, senatvėj žmogus vaikšto ant trijų kojų, būtų juokinga, jeigu ne smūgiai – aš gavau į kairį petį, o Paulauskienė – į galvą, laimė, kad iš vakaro buvo plaukus susisukus ant laikraščio ritinėlių, mat čia sukiojasi toks vienas našlys, rudai dažyti skysti plaukai, užriesti ūsai, vaidina įsimylėjėlį, senas kvailys, bet Paulauskienei dar rūpi atsiprašant klyno smarvė, aš likau našle keturiasdešimties nesulaukus, bet nė minties neprileidau, kad mano namuose koks nors tipas slankiotų, o aš jo klyną plaučiau, liūdniausia, kad mano kaimynė ne viena tokia, čia bemaž visos bobos, žinoma, tik tos, kurios dar ant savų kojų laikosi, ieško poros, pasitaiko, kad ir išteka, mat šeima gauna atskirą kambarį, taigi jei ne tie plaukų suktukai ir ne skepeta, tai galva būtų praskelta, o raišė taip įsisiautėjo, kad ir aš iš galvūgalio išsitraukiau ginklą, tą lazdą, kurią man pernai atvežei, kai pasiskundžiau kojų sąnariais, manęs geriau nekliudyti, aš, nuo mažumės našlaite likus, už save galiu pakovoti, aš kartais ir tavo tėvą tvarkingumo virtuviniu kočėlu pamokydavau, kai grįžęs iš Sibiro įjunko į alų, aš jam liepiu statinę atridenti, o jis sėdi prie stalelio ir su tuo aklu profesoriumi pasaulio reikalus aptarinėja, būdavo, kalba tik aklasis, tėvas klauso, linkčioja galvą, o darbas nepadarytas, tiesa, niekada nesu jam sukirtus, bet užsimojus esu oho kiek kartų, labai padėdavo tos kočėlo pamokos, aišku, iki kito vakaro, kol aklasis neatsivilkdavo, tėvas iš jo neimdavo pinigų, sakydavo, nejaugi tu, Lida, aklam žmogui, viską gyvenime praradusiam, alaus bokalo pagailėsi, aš tau iš savo algos grąžinsiu, Dieve mieliausias, iš kokios algos, juk aš tą algą ir mokėdavau, taigi jis man mano pačios pinigus grąžins, toks jau jis buvo, geros širdies, neprisimenu, kad bent vieną kartą būtų berniukams ausį užsukęs, apie tave nė kalbos negalėjo būti, buvai jo mylimiausioji dukrelė, taigi manęs geriau nekliudyti, nes už save moku pakovoti, tad teko raišei mano lazdos paragauti, o Paulauskienė neturi lazdos, jai, matai, gėda prieš tą kvailį, ji dar jauna, jai dar gyvenimas prieš akis, beribis yra žmonių kvailumas, ypač senstančių ponių, teko jai nuo raišės lazdos šaukštu gintis, o raišoji ragana švaistosi ir spiegiančiu balsu grasina mudvi užmušianti, nes mes esą jos auksinį kryželį iš pagalvės pūkų ištraukėm, vagilkos, išgirdus šį baisų žodį, aš jau kaip reikiant davatką pamokiau, dar niekas, pasakiau lazda per kuprą kirsdama, manęs vagilka neapšaukė ir tu, susisukus išpera, nedrįsi doro žmogaus vaginti, kirtau gal tris ar keturis kartus, jos lazdą iš nagų išmušiau, sulėkė slaugutės, atbėgo sanitaras, toks didelis diedas, surietė raišę į ožio ragą, aišku, niekas jos nemušė, tik rankas rankšluosčiu surišo, lazdą perlaužė ir pro langą išmetė, turiu pasakyti, kad mudvi su Paulauskiene seniai daktarės prašėme davatką iš mūsų kambario iškelti į antrą korpusą, kuriame laikomi psichai, taip juos pašnabždomis slaugutės vadina, bet argi kam rūpi, kad pusprotė ramybės neduoda, vis priekabių ieško, nežinai, kuria koja iš lovos išlips, vieną rytą kaip šilkinė, sakosi ir už mus pasimeldusi, o kitą rytą vos atsibudus užsipuola, kad gyvena čia visokie bedieviai, ir užpakalį kraipanti poniutė – Paulauskienė – užrausta, stveria maišelį ir iškėlus galvą išeina, suprask, aš su beprote neturiu jokių reikalų, nors po dienos kitos jau abi traukia į pušyną musmirių rinkti, dar gerai, kad žalių neparagauja, parneša į virtuvę, o čia jau virėja žino, ką su tokiais gerais grybeliais daryti – išmeta į pamazgų duobę, o per pietus paduoda grybų sriubos sakydama: štai, ponios, jums jūsų sriubikė, ragaukit, manau, kad dar paprašysit ir šaukštus aplaižysit, mat kartais sanitarai išeina į pušynus ir atneša tikrinių baravykų, lepšių, raudonviršių, tokių pačių grybų, kokius ir aš našlaitystės metais rinkdavau, nes pati žinai, kokie grybingi buvo Panemunės pušynai, dabar grybų mažiau, bet vyrai vis tiek kažkur prie pelkyčių ne vieną krepšį prirauna, žodžiu, šį rytą vyko kova, ir mes ją laimėjom, nes kryželis, pasirodo, kabėjo ant raišiukės kaklo, o ji rausėsi pagalvėj, slaugutės ilgokai vargo, kol tuos pūkus surinko, pūkai juk lengvi, skraido, jų taip paprastai nenutversi, bet sugaudė, sukišo į pagalvę, tvirtu siūlu užsiuvo ir su visa manta raišiukę išgabeno į kitą kambarį, gal ir ne į antrą pamišėlių korpusą, bet kažkur toli, nuo šiol, atrodo, mes jos nebematysim, dabar tik klausimas, ką į jos vietą atves, bijom, kad nebūtų dar blogiau, kad ir ką sakytum, kaip raišiukės nervus koneveiktum, vis dėlto pamaldus žmogus negali būti labai piktas, na o dėl brangaus auksinio kryželio, gal jos motinos palikimo, ko gero, ir aš pulčiau į kovą, nors kažin, aš per daugelį metų nė karto vagiliavimu nesu tarnaitės apkaltinus, nors ir žinojau, kad šį bei tą nugvelbia, aš rasdavau kitą būdą pamokyti, niekada žmogaus vagimi nesu pavadinus, tiesiog atleidi iš tarnystės, ir baigta, pasisamdai kitą, keisčiausia, kad kaip tik ta tarnaitė, kuri mėgdavo šį bei tą pasisavinti, rusų apklausinėjama, ar šeimininkai jos neišnaudojo, atsakiusi, kad tokių gerų ir dorų žmonių ji daugiau nesutikusi, šeimininkė anksčiau už mane keldavosi, po manęs prie stalo sėsdavo ir vėliau nei aš guldavo, o juk būtų pasakius, kad aš ją engiau – tai visą šeimą enkavėdistai būtų į Sibirą išvežę, nebuvo kerštinga, tiesiog labai mėgo pudruotis, antakius juodu tušu paryškinti, dirba, prakaitas žliaugia, tušas varva, o jai vis vien gražu, nes kažkoks bernas kažkada jai buvo pasakęs, kad tokios gražios panelės visame Žaliakalnyje nėra, bet matau, kad ir vėl nuklydau į lankas, juk pradėjau rašyti norėdama tęsti pasakojimą apie savąją krautuvę, ir vis dėlto netvarka, kad kiekvienam seniui iškvošėliui čia leidžiama su lazda vaikščioti, juk nežinai, kada nuo vienatvės ir nuo ligų gali žmogui galvoj kortos susimaišyti, tokius žodžius mėgdavo sakyti mano tėvas, kortuotojas, kokių reta, bemaž visą mamos palikimą į kortas iškeitęs, jei tik jam kokia pašnekovo mintis nepatikdavo, tai kirsdavo: tau, panie, kortos galvoj susimaišė, ne kartą už tokius žodžius yra nukentėjęs, ne sykį pamušta akimi namo sugrįžo, o juk visos kortos kaip tik jo menkoj galvelėj buvo susimaišiusios, bet savęs žmogus nemato, kaip ten sakoma, kito aky krislą įžiūri, o savoj rąsto nepastebi, didžiai teisingi žodžiai, na užtenka rašyti apie jaukius senelių namelius, ačiū, Augustėle, kad išrūpinai man vietelę, nemanyk, kad nežinau, kaip sunku čia patekti, norinčių daugybė, o vietos suskaičiuotos, girdėjau, vieniši žmonės senelių namams visą turtą užrašo, net nuosavus namus, kad tik rastų ramybę, slaugą ir turėtų daktarą pašonėje, ir vis dėlto retsykiais prisimenu savo namelį, sodelį, kelias morkų ir svogūnų lysves, kitoje gatvės pusėje – gražią nedidelę cerkvikę, kur bet kada galėdavau užeiti ir pasėdėti, širdį nuraminti, taip, retsykiais suskausta krūtinėj, kad viską teko palikti ir tenkintis lova, staliuku, vienu skyriumi bendroje spintoje, aš čia jau nebe šeimininkė, o tokia pat kaip visos senė, kuriai būtina slauga, nuolatinė gydytojo priežiūra, ką gi, viskam savas laikas, kaip Šventajame Rašte sakoma, rodos, laikas statyti ir laikas tai, ką pastatei, sugriauti, stačiau svajonių pilį, o pastačiau mažą senelių namų kampą, nuo kurio ne taip jau ir toli iki amžino poilsio vietos, žinau, kad namai turi išsipirkę Senavos kapinėse gražų žemės sklypą – kai kurie iš mūsų gyventojų nueina ten pasidairyti, grįžę pasakoja, kaip ten miela, pievelė pilna ramunių, pušyse pilkieji laukiniai karveliai ulba, jie ulbėdavo ir prie mano tėvo namų, juk visa Panemunė – vieni pušynai, taigi retsykiais suspaudžia paširdžius, kad neatsirado man vietos dukters namuose, tuomet prisimenu ponią D., kurios duktė daktarė net neištekėjo, kad motinos vienos nepaliktų, prižiūrėjo, slaugė, kojas mazgojo, plaukus šukavo, o ponia dar senoviška lazdele dukrai kuprą patiesindavo, nesakyčiau, kad panašios senatvės troškau, juk nenormalu, kai jaunesnis dėl seno savo gyvenimą žudo, galbūt net meilės atsisako, juk žinai, kad ponios D. dukra anksčiau už motiną numirė, kartą užėjus neišlaikiau ir paklausiau, ar jos negraužia sąžinė, kad per savo egoizmą sugriovė vienintelės dukters gyvenimą, o ponia tik šyptelėjo ir sušnabždėjo: „Ved' ona byla dura“, tokius žodžius ištarti galėjo tik despotiško charakterio moteris, o aš, kad ir kokia buvau griežta, taupi, net šykšti, savo vaikų gyvenimo nesugrioviau, nori, sakiau, už to filosofo tekėti – tekėk, tik vėliau nieko nekaltink, pati pasirinkai, žodžiu, šiandien, kai turėjau pakankamai laiko viską apsvarstyti, supratau, jog tu manęs jau ir paukščių pienu neprisiviliotum į Vilnių, o ne, Auguste, Panemunės dvare gimiau, Panemunėj ir į žemelę atsigulsiu, tik noriu iš anksto paprašyti, kad nesuktum sau skaudamos galvos dėl to, kad tėvas Klebonišky, o aš Senavoj, aš tais kaulelių ryšiais netikiu, žmonės kartais elgiasi kaip bepročiai, iškasa kapus, surenka kaulus, gabena juos iš vieno Lietuvos krašto į kitą, kad tik viename giminės kape ilsėtųsi, Viešpatie, kokie pagonys, gal jie galvoja, kad po žeme giminės už stalo susėda, balių iškelia, pasikalba, padainuoja, vynelio ar alaus dėl linksmumo išgeria? Tikiu sielos nemirtingumu, tad jei bus lemta su tėvo siela susitikti – susitiksim, nebus – prasilenksim neaprėpiamose Dievo aukštybėse, žinok, Augustėle, niekas dėl kito nekaltas, tik pats arba pati, aš pati kalta, jog nesugebėjau taip pasitvarkyti, kad nereiktų senių namuose dienas baigti, tačiau, kita vertus, mano atvejis ne blogiausias, nieko man čia netrūksta, štai šiandien įkyrią davatkėlę iškraustė, gal atkels kokią normalesnę moterį, su kuria bus galima ir pasišnekėti, gal bus kaunietė, tai ir prisiminimai bus bendri, žodžiu tariant, apie senelių namus – baigta, daugiau nė žodžio, gana tau nervus gadinti, juk žadėjau toliau pasakoti apie tai, kaip mums su tėvu laikinojoj sostinėj sekėsi įsikurti, jau aprašiau, kaip jis iš Panevėžio atvyko, kaip pravėręs mano krautuvėlės duris sustingo lyg stabo ištiktas, tai jau žinai, žodžiu, tarp daugybės žydų parduotuvėlių atsirado ir manoji tiesiai priešais manufaktūros krautuvę, kurią laikė tokia Liuba, geros širdies žydė, mudvi kaipmat susidraugavom, jos vyras buvo miręs, antrą kartą ji netekėjo, tad laikė pagalbininką žydelį, su kuriuo galbūt ir „krutila mutila“, ne mano reikalas, dar jauna, graži buvo, juodom kaip prinokusios slyvos akim, ilgais juodais plaukais, neaukšta, bemaž tik mano ūgio, kai eidavom gatve už parankių susikibusios, tai kaip dvi raibos kurapkos, prisimeni, aš visada einu kiek krypuodama, lygiai taip pat krypuodavo ir Liuba, auksinės širdies žydė, tai iš jos išmokau lydeką farširuoti, meduolius virti, iš jos pirkau medžiagas, sagas, segtukus, nes jau tuomet buvau pradėjus siūti, aišku, laisvu nuo darbo krautuvėj laiku, o Liuba taip pat bandė siūti, tad dalydavomės mintimis, mėginom sekti madas, ji gaudavo žurnalų iš Paryžiaus, Berlyno, buvo iš ko pasimokyti, nors abi buvom savamokslės, pačios ir sukirpdavom, ir pasiūdavom, turėjom net po kelias klientes, ir ne iš prastų, o iš aukštuomenės, tokia jau mano lemtis – maisto prekės tik valdininkams įkandamos ir suknutės tik ponioms įperkamos, Liuba sakydavo: „Esli už šit', tak s šikom“, jeigu jau siūti, tai su „praba“, arba visai nesiūti, jautė Liubočka, ką reiškia savigarba, ji tikrai nebūtų leidusis, kad kokia batsiuvio boba užsisakius sijoną nurodinėtų, kur paraukt, o kur nukirpt.
       Žodžiu, aplink vien žydų krautuvės ir aš kaip balta varna, bet manęs jie nekliudė, gal todėl, kad draugavau su Liuba, gal ir dėl tėvo, juk rašiau, kaip ponios šnabždėdavo: toks gražus žydas, o vedė tokią kurapką, kai užleisdavo barzdą, buvo tikrai panašus į rabiną, nors grynakraujis žemaitis, nors Lietuvoje dėl to kraujo grynumo neaišku – juk šitiek kariuomenių per mūsų kraštą perėjo, žmonės maišėsi, paimkim kad ir mūsų šeimą, tėvas – caro laikų rusas, mama – Varšuvos vokietė, vadinasi, aš – ir rusė, ir vokietė, mano vyras lietuvis žemaitis, mano vaikai ir rusai, ir vokiečiai, ir lietuviai, nors būtum kada brolių paklausus, kokios jie tautybės, būtų pasipiktinę ir sušukę: koks čia klausimas, Auguste, ir tu, ir mudu krikštyti lietuviai, lankantys lietuvių mokyklas, čia mūsų tėvynė, ir jie būtų buvę teisūs, mes su tavo tėvu nuo pirmų bendro gyvenimo dienų kalbėdavomės tik lietuviškai, tiesa, aš kartais kokią rusišką patarlę įterpdavau, mano vardą jis tardavo rusiškai Lida, Lidočka, o aš į jį kreipdavausi vardu ir tėvavardžiu, nors jo tėvo akyse nebuvau mačius, jis su sava gimine nepalaikė jokių santykių, gal negalėjo užmiršti tetų fanatizmo, kai pasninko metu alkaniems vaikams pieno nebuvo galima nė pauostyti, mėsos ir taip retai paragaudavo, tas kraujo grynumas keblus reikalas, tik aš dėl jo niekada nesukau sau galvos, o ir tėvas niekada man neprikišdavo, kad aš rusė ar vokietė, nebuvo nacionalistas, nors puikiai suprato, kas daugelį metų Lietuvą engė, tik lenkų nemėgo, ir ne todėl, kad jie lenkai, o dėl to, kam lietuvius chamais vadino, Vilniuje lietuviškų pamaldų neleido laikyti, lietuviškus laikraščius uždarinėjo, Tautų Sąjungai visaip Lietuvą skundė, šmeižė, pasak tėvo, nedėkingi kiaulės, užmiršo, kad didingiausias jų karalius buvo grynakraujis lietuvis, kaip jie drįso šventą žemaitišką vardą Jogaila iškreipti tuo savo Jagielo, kas jiems suteikė teisę pasisavinti Vilnių, kurio vardas kilo nuo upelės Vilnia, vilnis, banga, o ką lenkiškai reiškia tas Vilno, lenkų tėvas tai tikrai nekentė, nors su Kauno lenkais ir bičiuliaudavos, tik jis kalbėdavo lietuviškai su žemaitišku akcentu, o lenkai darkyta lenkų kalba, nes daugelis jų tebuvo nutautėję lietuviai, tėvas dažnokai paburnodavo ir prieš sulenkėjusius žemaičių bajorus, mylėjo Lietuvą, už ją kovojo, buvo sužeistas, tapo pusiau invalidu, tad neturėjo akies ir ant Smetonos už tai, kad vedė lenkę, nors pats turėjo žmoną rusę vokietę, bet aš manau, kad šio painaus klausimo mudvi, dukra, Dienoraščio puslapiuose neišsiaiškinsim, palikim jį protingesniems už mus – tegu narplioja, tik bijau, kad benarpliodami dar į stipresnius mazgus nesuveržtų.
       Kaip sakiau, manęs žydai nelietė, neskundė valdžiai, kad mano prekės nekokybiškos ar pasenusios, nors šiaip jie įnirtingai kovėsi už savo vietą po saule, juk prekyba – seniausias žydų užsiėmimas, tikrai niekas geriau už juos neišmanė šio verslo, o pirmiems mūsų verslininkams sekėsi sunkiai, trūko įgūdžių, kuriuos žydai į Lietuvą atsinešė iš senųjų amžių, tačiau aš jiems neužkliuvau, gal tikėjosi, jog po metų kitų pamačius, kaip neįmanomai sunku atlaikyti konkurenciją, pati iš verslo pasitrauksiu, o gal suprato, jog ir lietuviai nepasiduos, kabinsis į naujas darbo sritis, galėtų būti ir trečias paaiškinimas – aš puikiausiai kalbėjau ir rašiau rusiškai, o žydai visada palaiko stipresniojo pusę, ir už tai negalima jų smerkti, iš knygų žinau – prisimeni, kaip nustebai palėpėje aptikus rusiškai parašytą „Istorija evreev“, klausei, ar aš tokias knyga skaitau, prisimink, ką atsakiau, ir nesistebėsi, kad ir aš šį bei tą išmanau – taigi iš knygų žinau, jog per amžius visos be išimties tautos vienaip ar kitaip skriaudė ateivius, tad kas gi jiems beliko, tik ieškoti užtarimo pas galinguosius, o Lietuvoj kelis šimtus metų visa galia priklausė Rusijos imperijai, taip žydai ir įprato net tarpusavyje kalbėtis rusiškai, nepamiršk, kad Lietuvos nepriklausomybė kabėjo ant plauko, nemaža krašto dalis buvo užgrobta lenkų, vieną dieną galėjo viskas pasikeisti, negaliu atmesti ir to fakto, kad bolševizmas, priešingai carui, bent jau iš pradžių darė žydams nuolaidų, matyt, jie turėjo planų laisviau įsikurti porevoliucinėj Rusijoj, juk buvo skelbiami visų tautų ir rasių lygybės šūkiai, žodžiu, žydai manęs nelietė, ir aš galėjau prekiauti taip, kaip mano protas patarė, laimė, kad protelis nesuklydo patardamas pasirinkti tik užsienines maisto prekes, nes ano meto Lietuvoje plito viso plataus pasaulio mada, lietuviai noriau pirko norvegų, o ne mūsų žvejų Nemune sužvejotą lašišą, viskas, kas lietuviška, žmonėms tuomet atrodė prasta, kažkaip menka, juk per amžius mums buvo kalama mintis, jog mes be rusų ar be vokiečių tiesiog išnyksim, net antriems rusams sugrįžus, būdavo, kokia Maša ims ir išrėks tau į veidą: „U vas daže igolki nebylo“, ir nepaaiškinsi tokiai okupantei, kad ne „v igolke“ tautos stiprybė, adatų galima laisvai atsivežti, stiprybė mūsų žemėje ir žmonėse, kurie tą žemę aria, ne veltui mūsų sviestą pirko Londonas, ne veltui mūsų litas per tokį trumpą laiką tapo kone stipriausia Europos valiuta, o Rusijoj ir prie caro milijonai kaimiečių skurdo, užtenka pasiskaityti Čechovo apsakymus, skurdas, tamsa, degtinė, banditizmas, o rūmuose – puotos, prancūzų kalba, europietiškos mados; caras išnyko, bet skurdas ir alkoholizmas liko, niekur jo Auroros šūviai nenunešė, okeanuose nepaskandino, buvau porevoliucinėj Rusijoj, nors maža mergaitė, bet viską mačiau, viską prisimenu, jau esu apie tai rašius, jeigu Dienoraštis pateks į tavo rankas – o turiu vilties, jog taip ir atsitiks, – tad pasiskaitysi, kaip mūsų šeima Rusijoj vargo, tik per stebuklą aš išlikau gyva, nepagrobta, nenužudyta, žodžiu, žydai manęs nekliudė, o žydė Liuba buvo geriausia draugė, ji man nepavydėjo, pavydėjo tik savi, lietuviai, kad ir kaip būtų graudu, lietuviai rašė skundus valdžiai, ir tėvas sakydavo: mūsų žmogus savo artimą pirmas šaukšte paskandintų, ir tai buvo tiesa, jos nepaslėpsi, tėvas labiausiai piktindavosi mūsų šviesuomenės trumparegiškumu, sakydavo: išdavikai, sovietų šalį aukština, o savo tėvynę graužia, kaip kirmėlės ėda, nepaiso, kad ji, ne bolševikai suteikė visas teises, gabiuosius išsiuntė mokytis į Paryžių, Vieną, Berlyną, Londoną, mokėjo stipendijas iš to menko valstybės biudžeto, o juk reikėjo tiesti kelius, įvesti kanalizaciją, statyti tiltus, bankus, kitas įstaigas, nedėkingi pašlemėkai, sakytum, nieko nematė, bet juk matė, važiavo pasaulinio stebuklo žiūrėti ir sugrįžę liaupsino tą galvažudžių diktatūrą, aš, sakydavo tėvas jau po Antrojo karo, netgi patenkintas, kad tie, kurie buvo akli kaip kurmiai ir šlovino Staliną, buvo priversti bėgti nuo to paties Stalino armijos, išnešė sveiką kailį, dabar Amerikoj rėkia, reikalauja laisvės Lietuvai, o ką gi jūs išdarinėjot, kai toje laisvoje Lietuvoje gyvenot, už savo rašliavas pinigus saujom sėmėt ir dergėt tėvynę, sakydavo tėvas, į Sibirą išvažiavo kaip tik tie inteligentai, kurie mylėjo Lietuvą, kurie įspėdavo dėl bolševikų grėsmės, o visi vadinamieji kairuoliai spruko kaip žiurkės iš skęstančio laivo, aišku, buvo ir garbingų žmonių, kurie tiesiog neturėjo kitos išeities – arba mirtis lageriuose, arba pabėgėlio dalia, tokių aš nesmerkiu, bet tuos visus kairuolius pats iš Lietuvos išvyčiau, jeigu kada ateitų toks laikas ir Lietuva vėl būtų laisva, tikrai išgrūsčiau, tegu važiuoja į išsvajotąją sovietų Rusiją, taip kalbėdavo tavo tėvas, niekada į jokias politikas net nosies nekišęs, bet žmogaus širdis krauju užvirdavo, kai per radiją išgirsdavo kokio buvusio kairuolio plepalus apie mūsų stiprybę ir dvasios galybę, tėvas sakydavo: apsišikėlių šutvė, jeigu jiems prie Smetonos buvo blogai, tai tegu pragare sudega, gal ten bus laisviau ir geriau, laisvoje šalyje gyvendami reikalavo laisvės, tik paskutiniai niekšai, neverti žmogaus vardo, galėjo taip elgtis, kalbėdavo jau iš Sibiro grįžęs, be sveikatos, krauju spjaudydamas, gal nepatikėsi, bet tėvas labiausiai ir širsdavo ant tų pabėgėlių, kurie Smetonos laikais košę virė, o kai atėjo laikas ją srėbti – išrūko, net padai užkaito, taip sakydavo tavo tėvas, gal ramiausias, doriausias žmogus iš visų mano sutiktųjų per ilgą gyvenimą, bet matau, kad vėl užbėgau įvykiams už akių, negaliu suvaldyti prisiminimų griūties, noriu nieko nepraleisti, viską iki panagių išnagrinėti – tik taip tu galėsi suprasti, kodėl savo vaikams buvau ir per šiurkšti, ir per griežta, taigi manoji maisto prekių krautuvė klestėjo, nors žmonės pirkdavo labai mažais kiekiais, tiesiog neįtikėtinai mažais, o kai mažas kiekis, tai tikslumas padvigubėja – pusės gramo negali nuslėpti, kad kaip nors lituką sutaupytum, tad ir svėriau atidžiau nei vaistinėj žoleles – pusės lapelio trūksta, tai nuo sveiko atgnybi pusikę ir pridedi, kad viskas tobulai sutaptų, tokia anuomet buvo prekyba, gal skaitydama šiuos žodžius suprasi, kodėl aš turguj taip ilgai rinkdavaus kelis agurkus ar pomidorus, man jie turėjo būti be priekaišto, nes tik taip aš pati prekiavau, tik taip supratau prekybos verslą – sąžiningumas svarbiausia, o kokio plonumo buvo vyniojamasis popierius, beveik kaip rūkomasis, peršviečiamas, kad, neduok Dieve, svorio nepadidintų, tai tau ne kokią dvokiančią menkę velniai žino iš kokio atmatų griovio atvežtą ant storiausio, vos ne kartoninio dvigubai didesnio, nei prekei reikia, popieriaus numesti ir dar nesulaukus svarstyklių rodyklės parodymo stverti ir suvynioti kaip kokį seną batą šiaučiaus dirbtuvėj, ir duok rublius, o pamėgink užprotestuoti, tai tau toji nusišėrus drimba kad leptels į akis kokią bjaurastį – daugiau niekada neprabilsi, nors ir aiškiai matysi, kaip tave mulkina. Sąžiningai prekiavom, sąžiningai ir gyvenom, kartą per pusmetį nueiti į Operą ir užsimerkus pasiklausyti dieviškos muzikos būdavo didžiausias užmokestis už bemiegį triūsą, už baimę viską prarasti, nes visaip atsitikdavo, žiūrėk, dar vakar žmogus puikiausiai prekiavo, šeimą išlaikė, vyresnį sūnų į Berlyną išsiuntė ekonomikos mokytis, o po mėnesio parduotuvė jau stovi arba užkaltais langais, arba lange kabo skelbimas PARDUODAMA, ir neužeisi pas žmogų, nepaklausi, kas gi nutiko, kas viską aukštyn kojom apvertė, – žmogus vis tiek tylėtų kaip žemę pardavęs, nes jis ir pats dar nepatikėjo, kad jo svajonės sudužo kaip menkas laivelis į Norvegijos pakrantės uolas, taigi prekiavau ir naktimis drebėjau, kad neįvyktų kokia nelaimė, labiausiai bijodavau statinaičių su žuvimi ar silkėmis – sandėlyje, iš kur prekes urmu pirkdavau, jų neatidarysi, o jeigu ir atidarytum, tai vienoje galėjo būti puiki prekė, o į namus parsivežtose penkiose statinaitėse – brokas, lašiša jau su stipriu kvapu, silkės patižusios, štai ko bijojau, o ne konkurencijos, konkurencija būtina, jeigu nori išlaikyti aukštą verslo lygį, tada turi stengtis iš visų jėgų, bijojau, bet Dievas saugojo – nė karto neteko preke nusivilti, matyt, pasaulyje jau seniai žmonės buvo supratę, kad vieną kartą apgavęs visiems laikams prarasi pasitikėjimą ir nugrimsi į dugną. Auguste, labai norėčiau surašyti prekių pavadinimus, kad įsivaizduotum, kokia buvo jų įvairovė, čia, senių namuose, tvirtesnės moterys, aplankančios naujas parduotuves, sako, kad dabar ir Lietuvoj parduotuvės lūžta nuo viso pasaulio prekių – tik turėk litų, aš tikiu ir netikiu, nes man sunku patikėti, kad nei karai, nei katastrofos nepaveikė sąžiningos pasaulinės prekybos, esą kaip buvo prieš karą, taip yra ir šiandien, pamatyčiau savomis akimis, gal patikėčiau, aš kaip tas „neviernas Tamošius“, kol nepaliesiu savais pirštais, tol nepatikėsiu, nors moterys iš tikrųjų atsineša puikių maisto prekių, gal netgi panašių į tas, kokiomis aš prekiaudavau, nereikia pamiršti, kad dabar nauji laikai, technikos amžius, tad visokių šaldymo įrengimų gali įsigyti, o mes su tėvu tik paprastais ežero ar upės ledo gabalais prekes šaldėm, turėjom rūsį ir jame medinėse dėžėse laikėme produktus, apdėtus ledais, kad vasarą nesugestų, vasarą imdavau mažesnius prekių kiekius, nes viena klaida galėjo paversti niekais kelerių metų triūsą, galėjo nupūsti tavąsias pastangas kaip žąsies pūką – gaudyk, graibyk tuščią orą, o pūkas jau kitame dangaus pakraštyje, parašiau žodį „dangaus“ ir turiu prisipažinti, kad anomis dienomis buvau dažna Dievo namų lankytoja, jei turėdavau daugiau laisvo laiko, eidavau į cerkvę, nes stačiatikių pamaldos labai ilgos, o jeigu tik trumpą valandėlę nutverdavau, užbėgdavau į mūsų medinę Prisikėlimo bažnytėlę, kurioje tu buvai pakrikštyta 1939 metų sausio 25 dieną, prisimenu, buvo labai šalta, ėjome pėsti, nes bažnyčia stovėjo vos už kelių šimtų metrų, tėvas nešė tave kaip kokį aukso luitelį, susuktą į šilčiausią skarą, pats aukštas, tiesus, ilgas angliškos medžiagos paltas, ūdros apykaklė, skrybėlė su plačiu juodo šilko apvadu, ir aš, maža, kaip nuo šalčio susitraukus kurapka, vos siekianti tėvo alkūnę, bet ir mano paltas – paskutinės mados, angliška medžiaga, audinės apykaklė, šiltu kailiu iškloti auliniai bateliai, mova rankoms šildyti, ir dar du žmonės, tavo krikšto mama, ta pati Olga, ir jos vyras Andrejus, abu Lietuvos rusai, bet kunigas neklausė tautybės, tik pasiteiravo, ar jiedu krikštyti…
       Viešpatie, kada tai buvo? Prieš tūkstantį ar prieš du tūkstančius metų? Kiek valdžių pasikeitė! Dvigalvį erelį pakeitė vokiečių aras ir lenkų višta, prisimenu, lenkas sako lietuviui: „Tvuj kon' sra i sra“, o lietuvis atsako: „A tvoja kura podbera ir podbera“, manau, kad versti nebūtina, menka čia išmintis, bet ji parodo, kad ir lietuviai buvo ne pėsti, ir aš įgyvendinau savo svajonę – pakabinti varpelį virš durų, kad pirkėjui įėjus galėčiau iš produktų sandėlio kaipmat atlėkti, gražiai pasilabinti ir paklausti: ko ponia pageidautų? O vakarais su tėvu svajodavome apie dar geresnį žemės sklypą, gali būti ir su kokiu mediniu laužu, vis tiek statysime dviaukštį mūrinį namą, kad užtektų vietos erdviai krautuvei, produktų sandėliams, o antrame aukšte – miegamieji, vienas mergaitei, kitas berniukams, trečias mums su tėvu; name bus vonia, tualetas, nauji baldai, gražios užuolaidos, žodžiu, svajodavom apie pasiturintį gyvenimą, ne, ne apie ištaigingumą, prabangą, ne, tik apie normalų laisvos šalies piliečių gyvenimą, kai jokia svetima letena nespaudžia tavęs prie žemės, nemurkdo į skurdą, o pinigas bus lietuviškas ir kas metai tvirtėjantis, nenusileidžiantis didžiųjų Europos šalių valiutai, bet kaip dažniausiai gyvenime atsitinka – svajonės neišsipildo, neišsipildė ir mūsosios, tiesa, nusipirkom sklypą su didžiuliu mediniu namu, pasak žmonių, tas namas buvęs vienas seniausių Žaliakalnyje, su lauko tualetu kiemo gale, su aukšta palėpe ir daugybe kambarių, erdvumu namas man priminė tėvo namą Panemunėje, tik tėvo buvo naujesnis, nors taip pat senas, senoviško stiliaus, su visokiais papuošimais ir su mansardomis, ir su patalpomis, anais laikais vadintomis mezoninais, viršutiniais pusaukščiais, kuriuos tėvas išnuomodavo vasarotojams, mes savojo lauželio poilsiautojams nenuomodavome, nes koks gi poilsis Savanorių ir Kipro Petrausko sankryžoje, kur toks didelis judėjimas, visi karai, palikdami skeveldrų krūvas, ten ir atgal pro mūsų namą prašliaužė, o sykį, Antrajam karui einant į pabaigą, rusų sunkvežimis tiesiai į didįjį kambarį įvažiavo, išvertė sienos kampą ir sustojo vos per metrą nuo tavo pianino, suprantam, apie jokį žalos atlyginimą negalėjo būti nė kalbos, tėvui buvo pasakyta: „Molči, buržuj“, ir tuo viskas pasibaigė. Nusipirkom sklypą su namu tik tam, kad jį nugriautume, o jo vietoj pasistatytume mūrą kaip ir kiti Kipro Petrausko gatvės gyventojai, na gal kiek ir kuklesnį, juk nebuvom jokie įžymybės, tik paprasti prekijai, tačiau likimas tvarkosi pagal savus įstatymus ir dėsnius – nespėjom nė pradėti senojo namo griauti, kai vieną rytą išgirdau dar tolimą, bet labai grasų džeržgesį, tėvas sušnabždėjo: tankai, ir iš tikrųjų netrukus pro mūsų namus ėmė šliaužti žemi žalsvos spalvos tankai su raudonomis žvaigždėmis ant šonų, vos juo išvydau, kažkokia baisi nuojauta sugnybė širdį, susmukau kėdėje, užsidengiau delnais akis ir pravirkau, nes nuojauta kuždėjo, kad visoms svajonėms, visiems gražesnio gyvenimo siekiams lemta žlugti, nejučia ėmiau kasytis galvą ir išsigandau – didelės utėlės kaip nuodingo augalo sėklos pabiro į skreitą, per kelias akimirkas tie skurdo ir vargo pranašai nežinomu būdu nežinia iš kur atsiradę, gal nukritę iš juodo padūmavusio dangaus, gal išropoję iš paties šėtono saujos, jau graužė odą ir siurbė kraują, tėvas net pašiurpo – kaip gyvas, sušnabždėjo, nieko panašaus nesu matęs, vis dėlto neištižo, apglėbė mane, pabučiavo, paskui atsinešė šukas ir ilgai ilgai, atrodė, – amžinybę, kruopščiai, kaip buvo įpratęs viską daryti, šukavo man plaukus.

Į viršų

       1 9 9 3  m e t ų  r u g s ė j o  2 0  d i e n a

       Vakar iškraustytos raišiukės kampe apgyvendino dar neseną moterį, Paulauskienė, pajutus, kad iš jos bus galima išpešti naudos, išsyk ėmė jai pataikauti, du sūnūs, jau vyrai, nešė ir nešė didžiulius plastmasinius maišus su drabužiais, ponia stovėjo vidury kambario ir nurodinėjo, kur kokį statyti, raišiukė buvo vienuolė, tad ir drabužių bemaž neturėjo, tik visokių abrozdėlių, kryželių, kelias knygeles, matyt, maldaknyges, o gal Evangelijas, aš jų iš arti nemačiau, nemėgstu kišti nosies prie svetimo daikto, mudvi su Paulauskiene savo drabužėlius laisvai, negrūsdamos sieninėj spintoj buvom išsidėliojusios, ant pakabų sukabinusios, ir štai atsiranda ponia, kuri įsako du skyrius palaisvinti, nes jos drabužiai negalintys maišuose trūnyti, teko mums susispausti, vyrukus devintas prakaitas išpylė, kol į trečią aukštą ponios turtą sunešė, „šubą įdėkit į patalynės spintelę“, įsakė sūnums, supratom, kad ponia atvyko ilgam, baigėsi mūsų ramybė, aš iš karto suvokiau, kad Paulauskienė nuo manęs nusišalins ir prilips kaip šlapias klevo lapas prie naujokės sėdynės, tokia jau ji yra, ir man atvykus jau kitą dieną sėdėjo ant mano lovos ir malė liežuviu, kokia ji esanti gera, kilniaširdė, jai kad tik pagelbėti senesniam žmogui, o raišiukę tylomis šmeižė, kad ji šiokia ir tokia, labai nešvari ir taip toliau, o aš įsitikinau, kad raišė kaip tik labai švari, pati Paulauskienė rytais tik nosies galą sušlapina ir jau nusiprausus, o davatkėlė kiekvieną skuduriuką iki baltumo išskalbdavo ir balkone žemai, kad iš kiemo nesimatytų, padžiaudavo, Paulauskienei nieko nereiškė apatinius ant aukščiausios virvės pakabinti, sakau: ponia Paulauskiene, negražu, sanitarai iš kiemo jūsų apatinius mato, o ji atšauna: na ir kas, tegu pasižiūri, aš neturiu ko slėpti, jau esu rašius, kad ji prieš tokį našlį uodegą kraipo, plaukus ant popieriaus ritinėlių kas vakarą susuka, rožine pudra skruostus dažo, viena dėmė aukščiau, kita žemiau, ką padarysi, jei bobai į pauodegę koks šišas sminga, tai tu jai neišaiškinsi, kad jos metuose ne apie diedus galvoti ir svajoti reikia, o apie gyvenimo apyskaitą, nes artėja valanda, kai teks peržengt nebūties slenkstį ir galbūt pasiaiškinti, kodėl taip, o ne kitaip gyventa, žodžiu, supratau, kad naujoji ponia, jos vardas Kristina, atvyko visam laikui, atsivežė visus turtus, ėmiau mąstyti, kaip reikės su tokia iškalbinga poniute sutarti, nes ir aš visą gyvenimą įsakinėjau, aš buvau šeimos galva, ne tėvas, tad gali kilti kivirčų, tačiau įsitikinau, jog su išvadomis niekada nereikia skubėti, atvykėlė pasirodė esanti labai maloni, dosni Kauno ponia, dėl nežinomų priežasčių atsikėlus į senių namus, o kad atvyko ilgam, supratau iš jos atsivežtų daiktų: televizorius, kavinukas, arbatinukas, servizas, lėkštės, lėkštelės, šaukšteliai, šakutės, peiliai, puodeliai, net „fužerai“ vynui ir kelios mažos stiklinaitės krupnikui, be to, pusė kosmetikos prekių parduotuvės – vos ne vos sutalpino šukas, pudros dėžikes, kremo indelius ir kitokį jaunoms moterims būdingą šlamštą, aš pati, niekada gyvenime lūpų nenusidažius, negalėjau atsistebėti, kaip antros jaunystės moteris sugeba savimi pasirūpinti, supratau, kad manajai Paulauskienei teks pasitraukti į šalį, nes naujokė suims į saują visus bent kiek dar ropojančius senius, tad kikenau tyliai ir džiaugiaus, kad nedavė man Dievas to bobiško pasiutimo, kuris neleidžia moterims ramiai senti, neleidžia susitaikyti su laiko dėsniais, verčia jas vaidinti nežinia ką, dėkojau Dievui už tai, kad davė man protą, o ne tik, atsiprašant, pati žinai, ką turiu galvoje. Kai visi daiktai buvo sunešti, ji sūnums įsakė važiuoti namo, šie pakluso ir dingo, keisti motinos ir sūnų santykiai, svarsčiau, kas gi privertė tokią išdidžią, dar nesukriošusią ponią apsigyventi senių namuose, nes iš visko matėsi, jog pinigų ji tikrai nestokoja, gal jos apsisprendimą nulėmė marčios, jeigu sūnūs jau vedę, o gal tiesiog atėjo laikas išnykti iš žmonių akiračio, gal poniutė pagarsėjo kokiais romanais ir priėjo liepto galą, panašiai kaip mano pamotė, penkiasdešimties sulaukus nosies iš Panemunės neiškišdavo, net iš namo retai į sodą išeidavo, sakiau, kad senstant jos charakteris pasikeitė į gerą, o juk garsėjo palaidumu, žodžiu, dar niekas neaišku, tikėkimės, kad ponia pati kokį vakarą papasakos savo gyvenimo istoriją, nes senių namai yra tokia vieta, į kurią patekę žmonės būtinai nori išsipasakot, dažnai pagražindami skurdoką gyvenimą, ateis diena, kai visi senių namai žinos, kodėl ponia Kristina apsigyveno tarp koridoriais rėplinėjančių žmogystų, tik įdomu, kaip tokia sveikatinga moteriškė į šiuos namus pateko, tiesa, jeigu gavo ne valstybės išlaikymą, o pati kas mėnesį mokės po tūkstantį litų, tai nieko čia ypatingo, juk ir tu, Augustėle, pirmą pusmetį kas mėnesį po 1 000 litų paklodavai, žinojau, kaip tau sunku juos surinkti, bet tokia buvo kaina už laisvę – nenorėjai ar negalėjai manęs slaugyti – žinau, kokia tavo sveikata – teko litukus, galima sakyti, už lovą mažame kambaryje mokėti, žinau, kiek privargai, kiek valdiškų koridorių išvaikščiojai, kiek raštų turėjai parašyti įrodinėdama teisybę: savo bute niekaip negali motinos laikyti, nes pati sergi keliomis ligomis, pati po dviejų operacijų, be to, vyras dirba protinį darbą namuose, jam būtinas atskiras kambarys ir ramybė, nežinau, ar rašei, kad jis kone išprotėjęs, be tablečių nuo nervų negyvena, gal nuslėpei šį faktą, kad ir kaip ten būtų buvę, pasiekei tikslą, dabar užtenka mano pensijos, nors žinau, kad kiekvieną kartą lankydama slaugutėms pakiši po kelis litus, žinau, kad prašai neapleisti manęs, ačiū, dukrele, ačiū ir už tai, nors kadaise ne apie tokią senatvę svajojau, tačiau gyvenimas nepaiso žmogaus svajonių, esu rašius, kad suprantu tavo padėtį – arba aš, arba tavo filosofas, ir tu pasirinkai jį, nes jis tavo vyras, dėl jo paaukojai viską, o man juk tiek nedaug reikia, kad tik būtų šiokia tokia priežiūra, ypač po to, kai atsisakė kojos ir net su lazdele vos ne vos iki tualeto nutipenu, prisimeni, kaip mėgdavau turkštis tavo vonioje, kaip prašydavau tris kartus nušveisti nugarą ir pečius, nes Kaune manoji vonia jau nebeveikė, viskas tuose namuose buvo pasenę, atgyvenę, ačiū už tai, kad nors nuo krosnių kūrenimo išgelbėjai, juk žinai, kiek man nervų kainavo kaimynų draudimas per jų teritoriją vieną kartą atsivežti anglių, ačiū už įvestą dujinį šildymą, suprantu, Augustėle, kad stengeis iš paskutiniųjų išvengti senių namų, bet po to, kai svetimi žmonės aptiko mane sniege vidury nakties, pasiryžai, ir aš sutikau, nesipriešinau, nes puikiai žinojau, kaip gali pasibaigti mano vienatvė – pajus kaimynai negerą kvapą, iškvies policiją ar greitąją ir… nenoriu rašyti tų pasmerkimo žodžių, tad patikėk, esu tikrai dėkinga už šį kampą, už slaugučių priežiūrą, jau apsipratau, pro langą regiu gimtuosius pušynus, gal ir gražu, kad žmogus, nugyvenęs ilgą gyvenimą, visur pabuvojęs, apsukęs ratą, sugrįžta į gimtąsias vietas, kur pirmą kartą išvydo saulę, dangumi plaukiančius debesis, išgirdo paukščių čiulbesį, o kiek lietuvių, pasak tavo tėvo, nežinia už ką pradingo Sibiro ledynuose, lapės ir vilkai išnešiojo jų kaulelius, kartą skaičiau žurnale, kad nuvykę ieškoti tėvų ir senelių kapų mūsų žmonės vidury taigos aptiko bemaž išnykusias, žole ir krūmais apaugusias kapinaites ir tik iš baigiančių pūti mūsiškų kryžių suprato, jog šioje vietoje buvo užkasami tremtiniai, skaičiau, kad ekspedicija parsivežė kelias skardines plokšteles, kuriose dar galima įžiūrėti palaidotų žmonių pavardes, gimimo ir mirties ar žūties metus, štai tokia pabaiga svetimoje žemėje ir yra pati baisiausia, o kad žmogus turi jaukų kampelį, lovą, staliuką, geraširdes slaugutes, maisto, kurio net neįstengia suvalgyti, – tiek jo daug ir įvairaus, ir kambario bičiulės pakenčiamos, tik nereikia klausytis, ką jos liežuviu mala, geriausiai apsimesti, kad klausai, kaip ten joms jaunystėj su vyrais sekėsi – panašios kalbos čia dažniausios, – o pačiai leisti mintims klajoti, kur tik joms patinka, tegu neša atgal, į vaikystę ar į Smetonos laikus, kai atrodė, viskas ranka pasiekiama, tereikia pasistengti, neišlaidauti, pasitenkinti mažu ir puoselėti didžias svajones, įdomu, ar naujoji ponia Kristina plepi, ar mažakalbė, per pusdienį sunku žmogų perprasti, tikėkimės, kad gyvens savą gyvenimą ir per daug nesikiš į manąjį, tegu negalvoja, kad leisiu jai šiame mažame kambaryje karaliauti, jeigu geruoju – tai sugyvensim, o jeigu ne, tai nesileisiu valdoma, visą gyvenimą aš valdžiau, be to, turiu tavo atvežtą lazdelę, dėl visa ko pasidėsiu matomiausioj vietoj, kad poniutė ją pastebėtų, būtų neblogai, kad Kristina susidraugautų su Paulauskiene, tuomet abi paliktų mane ramybėje, nes dabar, kai ėmiaus Dienoraščio, ramybė man svarbiausia, neįsivaizduoju, kaip galėčiau rašyti joms plepant, turiu vilties, jog Paulauskienė norės naujokę supažindinti su savuoju ūsoriumi ir kitais vyrais, nes iš visko matyti, kad Kristinai tie reikalai dar rūpi, kitaip nebūtų tiek daug puošybai skirtų dėžikių ir buteliukų atsivežus. Matai, Auguste, kiek sugaišau, kol trumpai apibūdinau naują mūsų kambario gyventoją, o juk privalėjau tęsti pasakojimą apie mūsų žaliąjį namą, į kurį atsivežiau tave vos pusantrų metukų, juk šiame name tu užaugai, pradėjai mokytis muzikos, iš šio seno namo tėvą išvežė į Sibirą, paskui dar kartą išvežė, Sibire ir numirė, su tuo namu surišta daugybė prisiminimų, žinau, kad jis ir šiandien tebestovi kaip koks senų laikų paminklas, pasak žinovų, tai – vienas seniausių namų visame Žaliakalnyje, ir nieko čia nuostabaus, juk stovi pačioje svarbiausioje kryžkelėje – pro Muravą tiesus kelias į Rusiją, priešinga kryptimi nusileidus Savanorių prospektu, pervažiavus Vilijampolės tiltą, jau tiesiausias kelias į Vokietiją į Klaipėdą, vokiškai Memelį, to krašto žmonės buvo memelenderiais vadinami, žodžiu sakant, namas – istorijos paminklas, o kiek jame šeimų glaudėsi, dabar net sunku visas prisiminti, bet grįžkime į tą dieną, kai išgirdau rusų tankus ir per kelias minutes mane užpuolė utėlės, o tėvas ramino ir vis šukavo, o tie plokšti parazitai krito ir krito į sijono sterblę, sėdėjau delnais užsidengus akis ir raudojau, nes akimirksniu atminty pralėkė visas gyvenimas, našlaitės lemtis, mąsčiau apie tai, jog visos mano pastangos išsikapstyti iš skurdo tą akimirką byra į dulkes, suvokiau, kad gražiausios dienos jau praėjo ir niekada niekada nesugrįš, net jeigu Lietuva kada nors ir atkurs nepriklausomybę, vis tiek antrą kartą pakilti jau nebeužteks jėgų, nes metai negrįžta, jie skuba į priekį, palikdami po savęs tik karčias praradimų nuosėdas, ir žmogus pasijunta toks menkas, tarsi muselė nematomo voro tinkle, taigi sėdėjau jau aprimus, jau susitaikius su lemtimi, nes ir tėvas atrodė visiškai ramus, tik labai liūdnas, tarsi už lango matytų ne žalsvus tankus ir šalia jų slenkančius rusų kareivius su purvinais autais apmūturiuotom kojom, o kažkokią mirusiųjų eiseną, blyškius ne šio pasaulio šešėlius, nuo kurių saulėta diena apsiniaukė, kambary tapo tamsu, o tankų vikšrai drebino bufete stovinčius indus, ant sienos pakrypo Paskutinės Vakarienės paveikslas, laikrodžio rodyklės ėmė trukčioti, virpėti, kol pagaliau sustojo, tik švytuoklės bronzinis diskas vis dar suposi į šonus, bet ir jo judesiai lėtėjo lėtėjo ir sustingo. Taip mums sustingo laikas, ausis užgulė nepaaiškinamas spaudimas, tarsi galvą gniaužtų geležiniai delnai, trūko oro, o už lango slinko ir šliaužė svetimos kariuomenės voros… Atsibudau savo lovoje, kojūgalyje sėdėjo tėvas ir laikė vienoje rankoje stiklinę su vandeniu, o kitoje – šaukštelį su širdies lašais, pamatęs, kad atsimerkiau, tyliai ištarė: pasistenk išgerti, Lidočka, leisk, pakelsiu galvelę, pakėlė, prinešė prie lūpų šaukštelį su paslaptingai kvepiančiais vaistais ir pajutau, kaip pro sukepusias lūpas į burną nuteka Raudonojo kryžiaus ligoninės palatų kvapas, ir šmėstelėjo prisiminimas, išgirdau daktaro Levino žodžius: aš tau buvau uždraudęs gimdyti, tad važiuok kur nori, aš negaliu imtis tokios atsakomybės, akimirkai išvydau Raudonojo kryžiaus koridorius, chloroformo kvapas plūstelėjo į šnerves ir, matyt, vėl praradau sąmonę, nes nubudau jau degant žibalinei lempai, tu miegojai ant tėvo kelių, berniukų nebuvo, spengė tyla, kokia įsiviešpatauja praūžus audrai su stipriais vėjo gūsiais, su kruša, įsiklausiau, stengiaus išgirsti sieninio laikrodžio tiksėjimą, bet neišgirdau.
       Po valandėlės jau sėdėjau už stalo ir gurkšnojau žolių arbatą, tu miegojai, berniukai dar nebuvo grįžę, nors liepdavau vos sutemus parbėgti į namus, tėvas kalbėjo: Lidija, nepraraskim vilties, nors ir žinau, kad šitie rusai nepanašūs į mūsiškius prieškario rusus, šiose gaujose daugiau siauraakių mongolų nei tikrų rusų, aš pritariau tėvui, nes negalėjau įsivaizduoti, kokį ryšį būtų galėję turėti su šiais valkatom mano jaunystėje taip pamėgti Tolstojus, Čechovas, Čaikovskis, Vertinskis, kuriuos mirtis spėjo pasiimti iki revoliucijos, juk Čaikovskio operų ar baletų ateidavo pasiklausyti pats caras Nikolajus, naujieji rusai carą sušaudė, sunaikino visą šeimą, mergaites, net tarnus, kai dabar išgirstu per radijo tašką Čaikovskio kūrinį, tai išsyk prisimenu, kaip greitai bolševikai pasisavino didžiuosius rusų tautos kūrėjus, pačius didžiausius, o kiek sunaikino, kiek cerkvių sudegino, išplėšė, sugriovė, iš ikonų sukraudavo laužus ir aplink juos šokdavo šėtoniškus šokius, supratom su tėvu, kad tikram laisvam gyvenimui atėjo galas, pati esu pusiau rusė, pusiau vokietė, bet jautė širdis, kad bolševikiniai rusai paveldėjo ne stačiatikių tikėjimą, ne idealizmą, o senųjų laikų galvažudžių įpročius ir gyvenimo būdą – užmušk ir pasisavink tai, kas tau niekada nepriklausė, žodžiu, sustojo visi darbai – o jau buvom susivežę nemažai medžiagos naujam namui, teko viską pusvelčiui parduoti, nežinia iš kur atsirado žmonės, kurie tiesiog reikalavo įleisti juos į laisvus kambarius, ne visi mokėjo nuomą, buvo ir tokių, kurie grasindavo išvarysią buržujus į Sibirą, tegu džiaugiasi, išnaudotojų išperos, kad leidžiama jiems čia gyventi, buvo ir sąžiningų žmonių, gal prisimenančių mano krautuvėlę, tad jų mokami nuompinigiai mums labai pravertė, anuomet ir įsigijau siuvamąją „Dürkopf“, ieškojau „Zingerio“, bet negavau, ir ėmiaus siuvėjos amato, jaunystėj pas Olgos tėvus buvau pramokus rankine mašinėle šį bei tą pasisiūti, o pas Liubą net anuomet madingas suknutes sukirpdavau, nes ji gaudavo madų žurnalų iš Paryžiaus, Berlyno, žydų juk tokios plačios pažintys, giminystės ryšiai, Liubai atsiųsdavo medžiagų net iš Amerikos, ji sakydavo: „Lida, čto vyučiš' – na spine taskat' nepridiotsa“, ak, kokia ji buvo protinga, tiesa, po kelių mėnesių didžiausiame kambaryje įkūriau alaus barą, tu jį turėtum gerai prisiminti, buvai jau trejų metų, o gal jau penktus ėjai, prisimeni, tėvas duodavo tau alaus putos palaižyti, sakydavo, kad sveika, bet iš baro buvo daugiau rūpesčių nei naudos, tik siuvamoji tarnavo ištikimai, viliuos, kad dabar ji stovi tavo bute, juk negalėjai išmesti ar kam atiduoti – su šios siuvamosios garsais susieta visa tavo vaikystė ir jaunystė, vėliau, kai išvažiavai į Vilnių, sakydavai, kad siuvamosios klepetavimas labai muzikalus ir nė kiek netrukdąs skambinti gamas, dabar pats laikas vieną paslaptį atskleisti: Smetonos laikais pirkdavau auksines rusiškas monetas, vadinamąsias „nikolaškas“, dešimties rublių vertės, pirkdavau, tarsi nujausdama, kad ateis juodos nevilties dienos, o auksas nesensta, laikui bėgant jo vertė tik auga, tad ir verčiaus siūdama, alaus bare prekiaudama ir vieną kitą pinigėlį parduodama – tuo metu Kaune buvo nemažai dantistų, kurie slapta vertėsi protezavimu, karūnėlių ir tiltų gamyba, tad dažniausiai jiems ir parduodavau, žinojau, kad, patys slapstydami savo verslą, neišduos ir manęs. Aplinkiniai žmonės netruko sužinoti, kad ant kampo – taip vadindavo mūsų namą – ponia Lidija labai gražiai siuva, iš bet kokio seno medžiagos gabalo gali pasiūti puikią suknutę ar sijoną, žodžiu, klientų netrūko, ir jeigu ne tie inspektoriai, kurie tik ir taikėsi pričiupti nelegaliai dirbančią siuvėją, tai būtumėm gana neprastai vertęsi, tiesa, vyrams nesiuvau, matyt, iš įgimto drovumo, man tavo tėvas buvo pirmas ir vienintelis vyras, galiu prisiekti kaip prieš Viešpaties altorių, tad neįsivaizdavau, kaip galėčiau svetimų vyrų kinkas ir kitas vietas išmatuoti, o n e n u ė m u s , kaip tuomet sakydavo, tikros m i e r o s , gero daikto nepasiūsi. Tuo metu atėjūnai siautėjo kaip netekę proto ir nežinia, kiek lietuvių būtų Lietuvoj likę, jeigu bolševikams nebūtų tekę trauktis, vokiečiai plūdo kaip lavina, šlavė viską, kas bandė jiems kelią pastoti, ne vienas džiaugėsi, kad atėjo išvaduotojas, bet tėvas tik ranka numodavo ir tyliai kalbėdavo: neužmiršk, Lidija, kad vokiečiai – tai tie patys kryžiuočiai, jiems Lietuva tik užkandis prieš puotą Rusijoj, mūsų žmonėms kad tik svetimam ponui kuo greičiau į šikną, taip ir pasakė, į šikną sulįsti, buvom atgavę dvasią savanorių laikais, bet toji dvasia pamažu nususo, ir tėvas vėl buvo teisus. Kai tik vokiečių valdžia įsikūrė, tuojau atsirado žmogiūkščių, kurie pradėjo medžioti neva priešus, pasipylė kraujas, o kur liejasi kraujas, ten teisybės nėra, bolševikai žmonių kraują kaip degtinę lakė, ištisas šeimas sunaikino, vokietis, tik apsimetęs, kad okupuotiems kraštams laisvę neša, tą patį darė, nekaltus žmones žudė, o juk žudikas visada žudikas, nes prieš Dievą visi žmonės lygūs, tėvas kartodavo: dvi šėtono pabaisos stengiasi viena kitą praryti, abi krauju nasrus susitepusios, bet vokietis tuo baisesnis, kad mūsų miestelių žydelius naikina, visus, be jokios atrankos, nežiūrėdamas, ar kaltas žmogus, ar ne, bolševikai nors išsigalvotus klasinius priešus galabijo, nebūtinai tik lietuvius, kišo po velėna ir baltuosius rusus, ir savus šventikus, o vokiečiams vokietis tarsi pusdievis, kurio net pirštu paliesti nevalia, nes jis yra žmonijos pažiba, visos kitos tautos – tik trąša būsimiems kolonistams, tik vergai, žemės kurmiai sliekai ir kitokios kirmėlės, kas jiems suteikė teisę naikinti tautą, kurios senovė tūkstančius kartų garbingesnė už germanų, Palestinoj stovėjo karalių rūmai, o vokiečiai tada giriose giles rinko, šernų kalba kalbėjosi, pamatysi, Lidija, Dievas, kurį tu taip šventai tiki, neleis vokiečiui žydų iki paskutinio sunaikinti, nubaus vokietį už tokią neteisybę, už kitų žeminimą, sulauksim tokio meto, tik gaila, kad sykiu sulauksim ir grįžtančių sovietų, ir vėl tėvas buvo teisus, vokietis numarmėjo atbulas į savo urvą, o jo vietą užėmė tie patys mongoliškų akių žudikai, sėmė žmones kaip kokias šiukšles ir grūdo į gyvulinius vagonus, ir mūsiškiai, vos prieš kelerius metus tarnavę vokiečiui, dabar puolė tarnauti bolševikams, dažnas tik kailį persidažęs, nors mūsų šeima niekada į jokias politikas nesikišo, atrodė, niekam neturėjom užkliūti, bet tėvą vis tiek išvežė, be jokio teismo, be bylos, ir tokių išvežtųjų buvo tūkstančiai. Pasibaigus karui mudu su tėvu dažnai pasvarstydavom, kodėl mūsų žydai nebėgo į sovietų Rusiją, juk turėjo bent nujausti, kokį pragarišką planą Hitleris sukūrė ir stengsis jį įgyvendinti, juk dar buvo laiko, juk iš pradžių vokietis prarijo Lenkiją, o ten žydų tikrai buvo dešimtis kartų daugiau nei Lietuvoj, nejaugi mūsiškiai negaudavo žinių, o gal jas gavę tiesiog negalėjo patikėti, kad kultūringas vokietis pavirto į devyngalvį žvėrį, žydai labai tikintys, pasikliaujantys savuoju Dievu, gal jie vylėsi, kad vokiečiai, kaip senovėje asirai, juos ištrems, o sumaiščiai praėjus leis sugrįžti į gimtuosius miestelius, bet nejaugi jie nematė, kaip įnirtingai vokietis degina jų maldos namus, Šventuosius jų Raštus, naikina viską, kas tik primena žydiškumą, netgi vyrus, vedusius žydes, bruko į konclagerius, kur tuo metu buvo jų Išminčiai, kodėl jie taip nuolankiai pakluso žvėries riaumojimui, lyg būtų užburti, pakerėti, kur buvo prapuolęs jų protas, kuriuo jie taip pelnytai didžiavosi, nes visose srityse jie buvo tarp pirmųjų, be jų tiesiog neįmanoma įsivaizduoti muzikos raidos, bankininkystės, prekybos ir daugelio kitų labai svarbių visai žmonijai dalykų, kas galėjo juos užburti, atimti jų geležinę valią – Šėtonas, kito atsakymo mudu su tėvu nerasdavom, tik Šėtonas, taip, bolševikai buvo Šėtono vaikai, o naciai – pats Šėtonas, tamsos kunigaikštis, dar sykį pamėginęs įveikti Dievą…
       Matai, Auguste, kur mintys mane nuvedė, o juk žadėjau papasakoti tik savo gyvenimą, tik mūsų šeimos likimą, bet mintims neįsakysi, jos laisvos pasirinkti žodžius, juk rašoma žodis po žodžio, neįmanoma išsyk užrašyti viso sakinio, tik žodį po žodžio, o vieną žodį berašant atmintis pakiša kitą žodį, apie kurį tu net nebuvai pagalvojus, taip ir nukrypsta pasakojimas į šalį, užkabindamas įvykius, apie kuriuos tu bemaž nieko nežinai ir nesupranti, tiesiog tu gyvenai, o aplink tave sukosi įvykių sūkuriai, kartais krašteliu tave užkabindami – tėvas Sibire, – bet dažniausiai tik sukeldami baisų spengimą ausyse, baisų sopulį širdies plote, skausmą, nuo kurio pritrūkdavo oro ir tu jauteis kaip ant kranto išmesta žuvis, juk man tikrai svarbesnė už pasaulio įvykius buvo siuvamosios paliekama tiesi siūlė, kad nebūtų sarmata prieš užsakovę, juk buvau savamokslė, jokių sukirpimo tiesų nesimokiau, viską dariau iš nuojautos ir mąstydama, ar aš tokį drabužį užsivilkčiau, siuvau kaip sau, vadinasi, ne vien dėl pinigų, nes darbas dėl pelno širdies šilumos nereikalauja, o aš, pati prisimeni, siūdavau visą širdį įdėdama, gal dėl to taip ilgai prie vieno siuvinio krapštydavaus, man neužteko dviejų primatavimų, vadinamųjų „primierkų“, man reikėjo trijų keturių, bet moterys nepykdavo, suprasdavo, kad noriu atlikti užsakymą taip, kad nebūtų prie ko prikibti, o pokario ponios ir draugės – čia turiu galvoje raudonųjų ponų žmonas – buvo priekabios, dažnai atnešdavo sovietinių žurnalų ir tiesiog įsakydavo pasiūti suknutę tiksliai tokią pačią, kokią dėvėjo viena ar kita sovietų kino žvaigždė, aš paklusdavau, nors naktį atsigulus keikdavau save už tokį nuolankumą, juk niekada gyvenime niekam nesilenkdavau, net vaikas būdama pamotės diktatui pasipriešinau, o čia nuleisdavau negirdomis naujųjų laikų ponių priekaištus mintyse kartodama seną kaip pasaulis posakį: šuva loja, o karavanas eina, vadinasi, kalės amsi, o mano šeimos laivas plaukia, neskęsta, turiu papasakoti ir apie vieną siuvėją vyrą, žydų tautybės, jis nuomojo antrą mūsų namo galą, neilgai, tik pusantrų metų iki karo pradžios, bet iš jo daug siuvimo paslapčių išmokau, tiesa, jis siūdavo tik vyrams, bet man, savamokslei, išaiškino, jog svarbiausia yra siuvinį gerai pabaigti. Tik iš apsiūlėjimo, iš pamušalo kraštelių siūlės, iš kilpų sagoms apmėtymo, iš daugelio kitų smulkmenų galima suprasti, ar siuvėjas tikras meistras, ar, kaip jis sakydavo, tik „partačina“ medžiagą. Žodžiu, žydo siuvėjo šeimai pavyko laiku pasitraukti, jo žmona Rachelė užėjo vieną vakarą ir atsisėdus paaiškino, kad jiems būtina bėgti, nes naciai žudo žmones Lenkijoj, žudo vaikus, senius, moteris, skurdžius ir bankininkus, visus, kurie jiems po ranka pakliūva, tad pasitraukdama norėtų man palikti raktą nuo savo buto – baldų jie jau nespėsią pasiimti, – tegu aš būsiu maloni ir pasaugosiu jų senovinius, kažkada iš tos pačios Vokietijos atsigabentus fotelius, bufetą, gražiais raižiniais papuoštą drabužių spintą, na ir smulkesnius baldelius, jie pasiimą tik dalį drabužių ir vyro maldos knygas, jeigu Aukščiausiasis leisiąs, tai galbūt ir sugrįšią, atsisveikindama priėjo, apkabino ir padėkojo už ramų gyvenimą ir už žmonišką nuomą, aš raktą paslėpiau po grindimis, prisipažįstu, toje pačioje slėptuvėje, kurioje slėpiau ir auksinius caro pinigėlius. Ir štai baigėsi karas, ant gatvės stulpų pakabinti garsiakalbiai transliavo sovietų karo metų dainas, kurios – tai reikia pripažinti – buvo ir gražios, ir liūdnos, ir labai melodingos, jų klausydamasi aš pajusdavau, kad manyje srovena dalelė rusiško kraujo, nes tos dainos kažkokiu nepaaiškinamu būdu sukeldavo prisiminimų bangas, tad ne viena ašara išriedėjo jų besiklausant, be abejo, specialiai aš tų dainų nesiklausydavau, tačiau ant gatvių stulpų pakabinti garsiakalbiai būdavo girdimi ir pro uždengtus langus, melodijų garsai įsmukdavo net į virtuvę, kur aš, tarkim, minkau tešlą koldūnams, tėvas, jau grįžęs iš Sibiro, ten išbuvo pusantrų metų, guli miegamajame su knyga ant krūtinės gal nė puslapio neperskaitęs ir miega, darbe labai greitai nuvargdavo, nuolatos kosėdavo, retkarčiais iš burnos jau pasirodydavo kraujas, ir tie vos vos įžiūrimi keli kraujo lašai mane tiesiog varė iš proto, nes jutau savo bejėgiškumą, visos medicinos bejėgiškumą, žmogus geso mano akyse, o aš tegalėjau stebėti ir užjausti laikydama jo didelį delną. Žodžiu, vieną pavakarę beldžia į duris, tyliai, mandagiai, ne taip, kaip mokesčių inspektoriai kokio skundiko kaimyno užsiundyti, nueinu prie durų, atidarau ir negaliu savomis akimis patikėti: Rachelė, sušukau, ar tai jūs? Įėjus vidun ir atsisėdus buvusi nuomininkė trumpai papasakojo savo karo metų istoriją. Vyras žuvęs jau pirmomis karo dienomis, sūnus esąs mokslininkas, o ji dabar dirbanti Puškino bibliotekoje, darbas ramus, žodžiu, gyvenimas susitvarkė, tik nežinanti, kur yra vyro kapas, rusiškai pasakė: „Spit v kakoj nibud' bratskoj mogile“, ir lyg nejučia paklausė, ar aš išsaugojau raktą nuo jų buto, paprašiau palaukti, nuėjau į palėpę po koridoriaus laiptais, atkėliau lentos stačiakampį, paėmiau raktus ir atnešiau jai, pasakiau, kad nei aš, nei vyras, nei juo labiau vaikai nebuvome į jos butą užėję, kaip užrakino, taip užrakintas ir tebėra, kalbu, o pati virpu nežinia kodėl, juk tikrai žinojau, kad iš mūsiškių niekas į svetimą butą nebuvo kojos įkėlęs, tačiau vagysčių juk pasitaikydavo, net ir iš gretimo namo buvo išnešti visi baldai, drabužiai, tiesa, to buto šeimininkai buvo pasitraukę su vokiečiais, bet vis tiek širdy neramu. Paėmus raktą ir padėkojus Rachelė išėjo, girdėjau, kaip atrakino duris, paskui – tyla, ilga tylos valanda, po valandos Rachelė pasibeldus vėl įeina ir dabar matau, kaip jos akys bėgioja po kambarį tarsi ko ieškodamos, paskui lėtai nueina į kitą kambarį, vėl dairosi, ieško ir pagaliau – plati maloni šypsena lūpose, vienas vienintelis žodis: „Spasibo, Lidija“. Tik jai išėjus suvokiau, kad ji dairėsi savo baldų, nes, kaip vėliau paaiškėjo, vagystė įvyko, kai mūsų šeima savaitei buvo išvykusi pas mano tėvą – tebebuvo gyvas, tebegyveno ir pamotė, susitraukus, išblyškus senutė, seniai buvau jai už visas vaikystėj patirtas kančias atleidus, aplankius net pabučiuodavau į veidą, juk, kad ir ką sakytum, mano tėvo žmona, daug metų kartu su girtuoklėliu kortuotoju pragyvenus, jo nepalikus – taigi mes Panemunėj, o vagys, išėmę plačiausio lango rėmą su stiklais, per naktį išneša ir išsiveža beveik visus senoviškus brangius baldus. Supratau, kad Rachelė nepasitikėjo net mūsų šeima – per daug žiaurių įvykių karo metais Lietuvoje nutiko, o kur dar sovietų propaganda, kad visi lietuviai – nacių pakalikai, buržuaziniai nacionalistai, tad nėra ko stebėtis, jog ji taip nepatikliai žvelgė ir į mane, ir tik viską išsiaiškinus, kai kuriuos baldus suradus kažkokio batsiuvio namuose, Rachelė užėjo ir pasakė žodžius, kurių ligi šiol negaliu užmiršti: „Prostite, Lida, ja poteriala Jakova, ostalas' odna, syn gde to v zakrytom gorodke u samoj nemeckoj granicy, vernulas', sobirajas' zdes' ostatsa, no kak uvidela, čto s moimi vospominanijami nedobryje liudi sdelali, zlost' vo mne zakipela, glaza zatumanila, prostite menia, vidno, plocho eščio ja liudej ponimaju, esli mogla na mgnovenije vašu semju zapodozrit', prostite, dorogaja Lidočka“. Matai, Auguste, kokių žmonių kiekvienoje tautoje pasitaiko, ašaros rieda, o ji mūsų šeimos atsiprašinėja, ir vis dėlto Rachelė Lietuvoj nepasiliko, atgautą turtą išsivežė į Maskvą, atrodo, į Maskvą, o gal ir į tuometinį Leningradą, mano jaunystės dienomis skaitytose knygose Dostojevskis rašė apie Sankt Peterburgą net nenujausdamas, kad mažiau nei po šimto metų jo mylimas miestas bus pavadintas vieno didžiausių, pasak tėvo, istorijoje galvažudžio vardu, tėvas tvirtindavo, kad Leninas pirmas išrado konclagerius ir juose supūdė Rusijos dvasią, vienuolius ir inteligentijos žiedą, nežinau, kaip su tuo žiedu, bet Sankt Peterburgas skamba kažkaip iškilmingai, tauriai, o Leningradas – tarsi žvirgždas tarp dantų grgrgrgr…
       Baigiu, dukrele, nes girdžiu pareinančias kambario draugeles, Paulauskienė vedžiojo naujokę, rašiau, kad jos vardas Kristina, vedžiojo po visus senių namus, gal su kokiu plikiu supažindino, Paulauskienė moka įtikti, kad tik gautų naudos, o naudos iš Kristinos ji tikrai turės, nenoriu, kad pamatytų mane rašančią, bijau, kad nepagalvotų, jog senė išprotėjo… Be to, pavargo nugara, rašymas ant kelių pasidėjus knygą labai nepatogus, o normalaus stalo mūsų kambaryje nėra, tik žemas stiklu dengtas stalelis, ant kurio pasidėjus Dienoraštį turėčiau taip kūprintis, kad dar labiau įskaustų nugara, pasitaikius progai vėl rašysiu, nes dar ne viską išsakiau, o jaučiu, kad privalau atlikti išpažintį, nors suprantu, kad visos šios istorijos gali ir nesujaudinti tavo, Auguste, širdies, kartais pagalvoju, kažin, ar būtum manęs klausiusis, jeigu kokį vakarą, kai buvai dar vaikas ir vėliau, kai grįždavai atostogų iš Vilniaus, būčiau pradėjus pasakoti savo gyvenimo istorijas, kažin, gal tik apsimestum, kad klausais, o mintys klajotų kitur, juk niekada nebuvom artimos, ir kalta tik aš, prisimenu, ankstyvoje vaikystėje taip norėdavai priglusti, pasiguosti, parodyti sužeistą klupstį, bet aš niekada neturėjau laiko, pakšteldavau lūpomis į baltą veidelį ir liepdavau susirasti užsiėmimą, aišku, tu susirasdavai, nes buvai labai išradinga, pro langą siūdama matydavau, kaip apsigobus sena paklode vaidindavai kunigą, kiti vaikai suklaupę iš tavo rankų imdavo komuniją – žalius alyvų lapelius; kitą kartą suruošdavai vaišes, ant žievės gabaliukų užtepdavai su vandeniu sumaišyto smėlio, apibarstydavai smilgų sėklomis ir iškeldavai puotą, neprisimenu, kad būčiau mačius kitą vaikų pulko vadovę – tik tu kieme būdavai svarbiausias veikėjas, per daug nesistebėdavau, nes ir aš pati laikiau šeimos vairą savo rankose, tėvas buvo tik padėjėjas, kaip pasakydavau – taip ir turėdavo būti, nepripažinau jokių prieštaravimų, neklausydavau gal kartais ir gerų pasiūlymų, patarimų, man atrodė, kad pati viską išmanau, šitaip elgdamasi, kai dabar pamąstau, negalėjau užsitarnauti tavo meilės, jutau, kad manęs paprasčiausiai bijai, o ne vieną kartą esu mačiusi pykčio kibirkštis mėlynose tavo akyse, kai pastatydavau tave į kampą už kokią menką pražangą, – neturėjau nei laiko, nei kantrybės pasisodinti tave ant kelių ir paaiškinti, kad šitaip ar anaip elgtis negražu ar nepadoru, o tu gyvenai savą gyvenimą, tave sekiodavo pulkas gatvės šunų, vienos kalės vardą ir dabar prisimenu – Mirta, jai atiduodavai didesnę sumuštinio dalį, jai leisdavai laižyti veidą, lūpas, o juk ji buvo nešvari, gal kokiam šiukšlyne nakvojus, argi galėjo manęs neimti siutas, kai iš vakaro suadyta suknutė iki kitos dienos pavakarių vėl būdavo Mirtos nagų suraižyta, tuomet griebdavaus rykščių, nes pati buvau pamotės rykštėm plakama, jeigu galėčiau viską pradėti iš naujo, patikėk, dukrele, elgčiaus kitaip, visada atrasčiau tau laiko, išklausyčiau tavų vaikiškų istorijų, kurių, neabejoju, per dienas prisikauptų ne viena ir ne dvi, gal ir knygeles kartu pavartytume, šiandien, tikėk, jei sugrįžtų seni pokario laikai, kai mokeis skambinti pianinu, pamačius, jog pavargai, piršteliai jau nebeklauso, galvelė svyra, prieičiau, apkabinčiau, paglostyčiau tuos geltonus garbanotus plaukus, paliesčiau šaltas kaip ledas rankeles ir nuvesčiau į lovelę, tikrai taip pasielgčiau, jeigu staiga sugrįžtų anie laikai, patikėk, nevarginčiau tavęs vien dėl to, kad į savo makaulę buvau įsikalus mintį, jog privalai tapti garsia pianiste, nes širdies slaptoje buvau tuščiagarbė, kaip mano tėvas, žūtbūt norėjau sulaukti dienos, kai visi kaimynai ir gal net pamotė išgirs apie Lidijos dukterį, nes ji bus garsi, plačiai žinoma, ir visi užmirš, kad ją pagimdė smulki prekeivė, našlaitė nuo dvylikos metų, kitą kartą pamąstau, jog ta manoji užslėpta garbėtroška galbūt atėjus iš mamos jaunystės, kai ji Varšuvoje, savo tėvų name, miesto aukštuomenei vakarais skambindavo Šopeno mazurkas, galėtum paklausti, iš kur aš galėjau žinoti, kas ten Varšuvoje vykdavo, juk tebuvau pusantrų metukų, kai mama mirė, niekaip negalėjau jos žodžių prisiminti, atsakau: tėvas retkarčiais, ypač tuomet, kai pamotė jį prieš visus žmones įskaudindavo išduodama, ypač tokiais vakarais jis prisimindavo mano mamą ir savais žodžiais pasakodavo jos laimingos vaikystės ir jaunystės istorijas, gal netgi pats netikėdamas, kad jam, Panemunės rusui, ūkvedžiui ir eiguliui, kažkada taip pasisekė, sakydavo: „Vypal sčastlivyj žrebij“, laimingas burtas, tokiais vakarais mudu buvome draugai, tik gaila, kad tokių džiaugsmingų dienų pasitaikydavo kartą ar du per metus, nesuvokiu, kaip aš, iš savos patirties žinodama, ką reiškia būti atstumtai, vis dėlto atstumdavau tave gal ir tokią akimirką, kai tau manęs labiausiai reikėdavo, nemoku tokio savo elgesio paaiškint, bet dabar man atrodo, jog širdy jutau kažkokio nepaaiškinamo keršto gyvenimui troškimą – jeigu aš taip kankinaus, vargau našlaite tapusi, tai tegu ir mano duktė bent šiek tiek pajunta, kad ne viskas už dyką gaunama, kad mažiausią smulkmeną reikia pačiai savais nagais iš gyvenimo plėšte išplėšti, gal šitaip tariaus mokanti tave ištvermės, gebėjimo pakovoti už save, tačiau jeigu tai ir buvo tiesa, visgi motiną su dukra turėjo jungti paslaptingi gamtos nupinti ryšiai, kuriuos nutraukti – vadinasi, nusikalsti ir prieš motinos prigimtį, ir prieš Dievą. Viliuos, kad skaitydama šiuos žodžius sugebėsi atrasti savo širdy nors krislą užuojautos savo motinai, tai despotei, kuri, ruošdamasi egzekucijai, pamerkdavo kibire beržines rykštes, nes panašias pamerkdavo ir šios diktatorės pamotė…

Į viršų

       1 9 9 3  m e t ų  s p a l i o  2  d i e n a

       Naujoji kambario gyventoja ponia Kristina, pasirodo, labai tikinti moteris, senių namų koplyčioj kas vakarą meldžiasi, o sekmadieniais eina į Panemunės bažnyčią, tad mano draugė – tokia buvo apsimetus, kol su mumis gyveno raišiukė, iš kurios negalėjai jokios naudos išpešti, iš manęs taip pat nedaug ką pelnė, bet visada duodavau kelis litus, kad nusipirktų pudros, jau rašiau, kad turi čia tokį pliką ūsuotį, prieš kurį vaidina jaunamartę – žodžiu, Paulauskienė nuo pirmos dienos prisitaikė prie Kristinos įpročių ir sekmadieniais ją lydi į bažnyčią, atsikelia anksčiau ir tyliai kuždėdama budina ponią sakydama: mieloji, jau metas keltis, bijau, kad nepavėluotumėm, Kristina, aišku, dėkinga tokiai rūpestingai bičiulei, keliasi, prausiasi, šukuoja gerai išsilaikiusius plaukus, pasidažo lūpas, paryškina antakius, apsivelka rusvą kostiumėlį, žiūrėk, kiek padvejojusi, ištraukia iš sieninės spintos baltą palaidinukę ir atiduoda Paulauskienei, ta iš laimės vos kvapą gaudo, žodžiu, susiruošia, ir abi po ranka išeina, o aš pasilikus turiu apie ką pamąstyti, man paslaptis, kodėl Kristina tokia pamaldi, juk visa jos figūra ir tas įprotis gražintis perša mintį, kad poniutė jaunystėje linksmai pagyveno, ne veltui jau per pirmas dienas su visais seniais susipažino, tiesa, nė vienam neteikdama pirmenybės, tik tarsi tarp kitko užsimindama, kad būtų malonu kokį vakarą po pušyną pavaikščioti, vadinasi, tas jos pamaldumas kažkaip susijęs su nuodėme, aš žmones pažįstu, Kristina man primena vieną mano tarnaitę, kuri kokią smulkmeną pavogus tuojau pat atsiprašydavo valandėlei, nes jai būtina seseriai į kaimą laišką išsiųsti, o pati skuosdavo į Prisikėlimo bažnyčią išpažinties, matyt, įsitikinus, kad Dievas, kuris viską mato, be kurio žinios net plaukas nuo žmogaus galvos nenukrenta, kunigo lūpomis ją pabars, skirs tris Sveika Marija, ir ji liks švari, tarsi jokios vagystės nė būti nebuvo, manau, kad Kristina panašiai elgiasi, tik Dievo prašo atleidimo ne už vagystę, o už moterišką nuodėmę, nesu, aišku, tuo tikra, bet kalbos senių namuose jau sklinda, vadinasi, ponios pamaldumas, galėtume pasakyti, tarsi priverstinis, ją sąžinė verčia melstis, gal ji maldomis tikisi atgaunanti padorumą, juk Viešpatis ne vienai Evangelijos paleistuvei atleido, man netgi atrodo, kad ir į senių namus Kristina tiesiog pabėgo, pasislėpė, gal žmonių apkalbos laisvėje tapo nepakenčiamos, gal netgi kokia moteris jai grasino ar panašiai, prisimenu, kaip kartą prie Smetonos karininkienė aršeniku nekaltai moteriai akis išplikino už tai, kad jos vyras teatre kažkokią jauną gražuolę užkalbino, tuomet buvo kilęs nemažas triukšmas, ir karo vadovybė uždraudė karininkams vesti paprastas kaimo mergas, bemoksles, žodžiu sakant, man Kristinos pamaldumas iš tos pačios operos, nes, pavyzdžiui, raišiukės tikėjimas buvo tikras, ne apsimestinis, mudvi su Paulauskiene dėl to pamaldumo netgi drovėdavomės, vengdavom dviprasmiškų žodžių, o Kristina pati skelia anekdotus apie kvailą vyrą ir jo gudrią pačiutę ir nerausta, tik primerkia akis kaip katė, išgirdus pelę krebždant, tačiau kad ir kaip ten būtų, Kristinos dora ne mano problema, aš savąją dorą išsaugojau, vedybų sakramento nepažeminau, ir džiaugsme, ir varge su vienu teisėtu vyreliu gyvenau, o kai jis mirė, kito neieškojau, bet gal užtenka apie svetimą tau moterį rašyti, juk žadėjau pamėginti savo gyvenimą iki panagių išnarstyti, kad geriau motiną suprastum ir nesmerktum už vaikystėj patirtas skriaudas – be kaltės nė vienas žmogus gyvenimo nenugyvena, tik vienų kaltės didelės, baisios, kitų smulkios, kitiems žmonėms nepakenkusios, aš savo kaltes mintinai moku, žinau, kad šykštumas – viena iš didžiųjų nuodėmių, o aš buvau šykšti, gal iš pradžių tik taupi, bet kai gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, privatus verslas išnyko kaip dūmas ir reikėjo su adata išlaikyti visą šeimą, pamažu tapau šykšti ir pamėginsiu paaiškinti kodėl: kai prie Smetonos litai tarsi patys savaime plaukė į rankas – užteko būti taupiai, bet kai pajamos sumažėjo iki skurdo ribos – o svajonė matyti tave žymia pianiste niekur neišnyko, gal dar giliau į širdį įsmigo, – mano protelis įsakė sugniaužti saują ir be reikalo neišleisti nė kapeikėlės, neleisi, Auguste, man sumeluoti, juk save gal labiausiai ir skriausdavau, su ta pačia suknute dešimt metų vaikščiojau, turguj derėdavaus dėl kiekvieno svogūno, mane turgaus moterys jau pažinojo, girdėdavau sakant: štai ir vėl ta šykštuolė ateina, žinojo, turgaus apgavikės, kad manęs, senos prekybininkės, neapgaus, neįkiš pomidoro su puvinio dėmele, neįbruks mėsos su per dideliu kaulu, prisimenu, kaip tu pabėgdavai iš turgaus, nes tau būdavo gėda, kad motina tokia šykšti, ką gi, šią nuodėmę ir šiandien prisiimu, esu kalta, bet juk nieko neišdaviau, neapšmeižiau, pagaliau neužmušiau, juk Dievas net žmogžudžiui atleidžia, jeigu jis iš širdies gailisi, atgailauja, neužmirškim, kad Jėzus ant kryžiaus atgailaujančiam galvažudžiui atleido ir pažadėjo, kad jau tą patį vakarą jis būsiąs danguje. Auguste, kai ištekėjai ir gyvenot ne pagal išgales, o aš mačiau, kad galima gyvenimą gudriau susitvarkyti, netylėjau, dažnai peržengdavau ribą, mokiau, įsakinėjau neturėdama tam nė mažiausios teisės, nes tai buvo tavo gyvenimas, t a v o  vienos, ir aš jame buvau pašalinė, nes mano gyvenimas jau buvo nugyventas, viskas atlikta, vyras palaidotas, vaikai išmokslinti, dabar man gėda, kad, žinodama, kaip tau striuka su pinigais, kas mėnesį išplėšdavau po penkiasdešimt rublių, apsimesdavau badaujanti, šaukdavau, kad neturiu pinigų vaistams, o tuo pat metu šykščiai kroviau pinigėlius į taupomąją kasą, kad vieną dieną visus prarasčiau, – tai man bausmė už šykštumą, žodžiu, dabar rašydama aš ieškau tokio savo elgesio pateisinimo, o pateisinimo nėra, tu auginai du vaikus, vyras – išprotėjęs girtuoklis, apsimetęs didžiu filosofu, o kurgi jo knygos, kur jo didieji veikalai? Turėjau iš savų santaupų tau padėti, o elgiaus kaip pamotė, atimdama net tai, ką tu bemokytojaudama sunkiai uždirbdavai, man buvo ne gana, kad atveždavai vaistų kartą per mėnesį, aš reikalaudavau kas savaitę, ir tu, ir aš žinojom, kad tiek deficitinių vaistų man tikrai nereikia, bet aš vis tiek reikalaudavau, o tu iš paskutiniųjų vykdei mano reikalavimus, prisipažįstu, kad pusę Fitolizinos tūbelių aš begėdiškai parduodavau, uždirbdavau ir viską kišdavau į banką, o Dieve, kaipgi aš, tokia protinga moteris, sugebėjusi iš našlaitės tapti gerbiama krautuvės savininke, kaipgi aš nesupratau, kad mano gyvenimas jau baigėsi, liko tik į kapą ruoštis, iš kur manyje tas prakeiktas noras kabintis į būtį, juk lankiau ir cerkvę, ir bažnyčią, žinojau, kad žmogaus gyvenimas – tik dulkės vėjuje, kaipgi aš galėjau tave išnaudoti pačiu sunkiausiu tau metu, kai vaikai dar buvo maži, kaipgi aš drįsau tau dovanotą daiktą, kad ir tą vokišką servizą, po pusmečio atsiimti, kaip man tuomet nenudegė rankos, o tu man viską atleisdavai, rašydavai širdingiausius laiškus, prašei save saugoti, nepervargti su ta adata, juk visko turiu, visko gana, bet aš tavo žodžių neišgirdau, girdėjau tik šykštuolės šnabždesį: kaupk, neišleisk, atsiimk, ką esi dovanojus, tau visko gali prireikti, ir taip mąstydavau tada, kai Dievas tiesiog pirštu rodė, jog gyvenimas jau praėjo, priekyje – tyla ir tamsa, susitaikyk, Lidija, bet aš nemokėjau susitaikyti, juk atradai tas sulaužytas adatas, supratai, kad elgiaus beprotiškai, adatos, kreivai įdėtos, lūžta, o aš vis kitą kišu, lūžta, bandau iš naujo, negalėdama patikėti, kad viskas pasibaigė, net mano siuvamoji manęs nepripažįsta, tarsi sako: ką tu darai, kam tu tas adatas laužai, nejaugi nematai, kad tau jau visko gana, uždenk mane audeklu ir neliesk, negadink gero daikto, palik Augustei, jai manęs tikrai reikia, ji augina du vaikus, ji išmoks siūti, aš pati ją išmokysiu, pakuždėsiu, kokią rankenėlę pakelti, o kokią – pasukti, bet aš buvau kurčia net brangiausio savo daikto patarimams, laužiau adatas ir vis bandžiau siūti, tik gadinau medžiagas, mano klientės jau seniai visos išmirusios, o aš tarsi joms dar mėginau pasiūti įkapes, kur buvo dingęs mano protas, mano valia, mano sveika nuovoka, juk aš visada tobulai viską apskaičiuodavau, susumuodavau, pridėdavau pelną, atimdavau nuostolius, buvau kaip koks namų bankas, ir direktorius, ir iždininkas, buvau tobula prekybos mašina, ir staiga visi šie sugebėjimai išnyko, liko tik tas nepasotinamas šykštumas, viena didžiųjų nuodėmių, bet aš jos nejaučiau, nesuvokiau, ačiū Viešpačiui, kad nors dabar, prieš mirtį, man nušvito protas, nuo širdies nukrito gobšumo apkaustai, nors dar taip neseniai, prieš kelerius metus buvau įsikabinus į savo namą, į tą medinį laužą, kurio krosnys amžiams užsikimšusios, klozetas neveikia, vonia įskilus, sode medeliai negenėti, nors turėjau pinigų pasamdyti sodininką, kad apipjaustytų, lietvamzdžiai prakiurę, kambarių durys vos laikosi ant vyrių, langų stiklai neplauti, plovėją, kuri daug metų juos švarino, aš pati išvijau, nes moteris kažkuo man neįtiko, elgiaus kaip paskutinė kvailė, o dukra, o Augustėle, tu dar nežinai, kokia tavo motina galėjo būti šlykščiai taupi, išnaudojanti kiekvieną, kad leisdavosi išnaudojamas arba kas apsimesdavo, kad nepastebi mano šlykštybių, žinai, kad paskutiniais metais nuomodavau kambarius, dažniausiai kunigams, tik paskutinis buvo Universiteto profesorius, o kad žinotum, kad būtum mačius, kaip aš mokėjau naudotis žmonių širdingumu… Stop, girdžiu, jau mano ponios grįžta, turiu baigti, pasitaikius progai vėl rašysiu, man būtina viską išversti pamušalu į viršų, kad neliktų nė mažiausios paslapties, tik taip galiu tikėtis, jog atleisi ir aš išeisiu susitaikius, švari, apvalyta ir nuo tos vienintelės, bet didelės nuodėmės – nuo šykštumo, pala, atrodo, tai ne mano ponios, tai kiti namų gyventojai, dar turiu kelias minutes, tad galiu bent pradėti pasakojimą apie paskutinį gyvenimo savo namuose etapą, etapais buvo vadinamos tremtys, vežimai į Sibirą, etapais gyvenimas nematuojamas, žodis tiesiog išsprūdo, gal šmėstelėjus tėvo vėlei, paskutinis gyvenimo tarpsnis, kurį galėjau nugyventi išpirkdama šykštumo nuodėmę, galėjau, tačiau nenugyvenau, laužiau adatas, išvarydavau langų stiklų plovėjas, neįtikdavo ir tas varganas žmogelis, kapodavęs man malkas, valydavęs sniegą, aš jį priversdavau dar ir dar kruopščiau apeiti visus patvorius, kad neliktų nė gniūžtės purvino sniego, nes, matai, niekaip nenorėjau mokėti baudų už prastai nuvalytą šaligatvį, o kad žmogelis bemaž nusibaigdavo stumdamas tuos kalnus šlapio, sunkaus kaip molis sniego, tai man mažiausiai rūpėjo, nes buvau gudriai šykšti, man atrodė, kad aš esu už visus gudresnė ir niekas net nepastebi to mano šlykštaus bruožo, net ne bruožo, o gyvenimo būdo, bet, pala, dabar, atrodo, tikrai girdžiu Kristinos juoką, nuo to jos juoko man paskutiniai plaukai ant galvos pasistoja piestu – taip juoktis gali tik gatvės moteris, kažin kažin, ar jos maldos padės jai įveikti prigimtį, man cerkvė ir bažnyčia šykštumo nuodėmės įveikti nepadėjo, ištiesė pagalbos ranką tik kažkur netoliese slampinėjanti mirtis, nebijau šio žodžio, senių namuose tai beveik pats populiariausias žodis, girdėjai, ponia Lidija, ta invalidė iš 106 kambario šią naktį mirė, užgeso miegodama, duok Dieve kiekvienam tokią išrinktųjų mirtį, čia, Augustėle, mes ir juokiamės, ir meldžiamės, ir baramės, net lazdomis kovojam, bet visi žinom, kad svarbiausias mūsų kovos už būvį dalyvis yra mirtis…

Į viršų

       1 9 9 3  m e t ų  s p a l i o  9  d i e n a

       Atsiverčiu Dienoraštį po savaitės pertraukos, mat Kristina sunegalavo, skundžiasi širdies permušimais, o Paulauskienė nepalieka jos vienos, budi ir mala liežuviu, kalba visokias nesąmones nepaklausdama, ar Kristinai įdomu, aš sakau, ponia Paulauskiene, palikit moterį ramybėje, jai reikia ramybės, prie tokio priepuolio svarbiausia ramybė, bet senė manęs neklauso, matyt, galvoja, kad Kristinai maloni tokia įkyri priežiūra, tai pagalvę pataiso, tai užkloja kojas, tai vėl nukloja, tai arbatos šaukštelį pasiūlo, tai kokio sausainio kąsnelį, nors Kristina tik purto galvą parodydama, kad ji nealkana, bet senei neišaiškinsi, be to, sena lapė taikosi tokiu elgesiu užsitarnauti Kristinos prielankumą, o kartu ir pelnyti daugiau skudurų, rašiau, kiek maišų Kristinos sūnūs sunešė į mažą mūsų kambarėlį, Paulauskienės akys tik sublizgo, net nuslėpt nesugebėjo – grobis pats į rankas atplaukė, Dieve mieliausias, negi ši senė tikisi gyventi su saule, juk nedaug už mane jaunesnė, gal, sakau, dideliame skurde augus ir gyvenus, gražesnio drabužio nemačius, tik pasvajot galėdavus, dabar nusprendė atsigriebti, rašiau apie tokį plikį su ūsais, galės prieš jį vaipytis, čia panašių į ją ne viena, pernai du seniai, kaip sakoma, sumetė skudurus ir mūsų kunigėlis juodu sutuokė, vaikšto parko takeliais kaip dvi senos varnos, o įsivaizduoja esą du įsimylėję balandėliai, juokas tik ima, bet tai ne mano reikalas, gal ir Paulauskienė ištekės, liksim su ponia Kristina vienos, nežinia, ar nuo tokio pasikeitimo išlošiu ar pralošiu, gerai būtų, kad ir Kristina kokį gagrį susirastų, tuomet daugiau laisvo laiko turėčiau, sakiau, kad be akinių rašau ir skaitau, nors dar visai neseniai akiniai buvo būtini, keistai tas žmogaus gyvenimas surėdytas, visas kūnas sensta, gęsta, o štai akys ima ir nušvinta, sakytum, po mirties teks plačiai dairytis, dangaus ieškoti, bet juk taip nebus, užklos žemele, ir akių šviesa užges, gal, sakau, čia nei šioks, nei anoks mirties žaidimas prieš paskutinį pabučiavimą, tačiau gana apie mirtį, žadėjau smulkiau išdėstyti savo požiūrį į nuomininkus, jau rašiau, kad kambarius dažniausiai išnuomodavau kunigams, o juos susirasdavau per tokią vienuolę Veroniką, sykį esi ją mačius, prisimeni, tyli nekalbi kuprelė, ji man iš turgaus atnešdavo daržovių, vištos kulšelę, jautienos gabalėlį, labai padori, kukli senutė, gerai išsilaikius, nors už mane tik dešimt metų jaunesnė, maždaug Paulauskienės metų, tai ji tuos kunigėlius atvesdavo, esi visus juos mačius, pasakysiu, kad geresnių nuomininkų negalima nė įsivaizduoti, iš ryto išeina ir tik vėlai vakare grįžta, jokių moterų, jokio triukšmo ir pinigėlius tvarkingai sumoka, kiek pasakai – tiek ir gauni, nesidera, kaip tas neva profesorius, žinom mes tuos sovietinius profesorius, neklausiau, bet man atrodo, ar tik jis nebuvo marksizmo-leninizmo žinovas, gerai, kad iki Nepriklausomybės atkūrimo aš jį šiaip ne taip išgrūdau, būtų prieš žmones sarmata, kad toks tipas mano name ar sodelyje slankiotų, nuo žmonių nieko nepaslėpsi, man ne kartą kaimynė sentikė, labai nekentusi bolševikų, pasakojo, kad jos sūnui tas vadinamasis profesorius porą metų Politechnikos institute dėstęs, labai priekabus ir tikras leninizmo idealistas, nors aš tą jo idealizmą iš arti pažinau, buvau uždraudus moteris vedžiotis, bet jis mano draudimų nepaisė, sutemo, ir matau pro langą – jau vedasi studentę, jauną paną, kitą kartą jau kitą, juodaplaukę, paryčiais išleidžia, ilgai vonioje turškiasi, nors buvau ne kartą įspėjus, kad vonia įskilus, geriau ja visai nesinaudoti, nes išpus grindys, bet draugas profesorius kaip kokia kiaulė prilaisto, priskrepliuoja, klozete net vandens nenuleidžia, aš turiu eiti tvarkyti, aš niekada paskui savo tikrą vyrą netvarkydavau, nes tavo tėvas buvo švaresnis už daugelį moterų, būdavo, nusiskuta, tai ir šepetėlį su muilu išplauna, skustuvą gražiai į dėklą įdeda, nutiškusius lašus šluoste³ nušluosto, ją išplauna ir ant virvelės padžiauna, kito tokio švaraus vyro gal nė nebuvo, nors ką gali žinoti su vienu visą gyvenimą pragyvenus, tiesa, visi trys kunigai taip pat buvo labai tvarkingi, bet šventikas – tai ne leninizmo nesąmonių dėstytojas, kunigo tiesos – amžinos, o sovietinių draugų – melas kitu melu padvigubintas, kiek tas bjaurybė man nervų suėdė, sunku būtų apsakyti, įsivaizduok, mandagiai primenu jam, kad esam sutarę, jog už nuomą jis mėnesio pradžioje atsiskaitys, o praeina pusė kito mėnesio, kartais ir dar daugiau – pinigų kaip nėr, taip nėr, matyt, mergoms visus išleisdavo, aš ir gražumu, ir piktumu, o jis tik suraukia antakius, pasižiūri kaip koks užpjudytas šuva ir švokščia: turiu jums, ponia drauge, priminti, kad dabar ne Smetonos diktatūros laikai, būkit santūresnė, turėkit kantrybės, aš žmogus garbingas, turiu laikinų sunkumų, sakau tamstai, užmokestį gausite, tik nekelkite tono, aš to labai nemėgstu, o aš jam: nusispjaut man į tai, ką jūs mėgstat, sumokėkit, kas man priklauso, nes mano kantrybė baigiasi, aš draugą profesorių su visais skarmalais ir knygpalaikėm išmesiu į gatvę, pas mane daug metų kunigai gyveno ir mes nė karto dėl pinigų nesusiginčijom, nes garbingi žmonės garbingai ir elgėsi, o vadinamasis profesorius, išgirdęs žodį kunigas, kad šoks man į akis, kad atidarys gerklę, kurioje keli metaliniai dantys kaip iltys kyšo, išsyk matyt, kad iš Šančių batsiuvių kilęs, prasiplakėlis, per partiją iki profesūros nusikapstęs, pakelia balsą ir rėkia: tu, drauge, man kunigų į akis nekišk, jau ne jūs, ponia drauge, o tu, tu, rėkia, man tų buržuazinių atgyvenų nerodyk pavyzdžiu, jiems visiems seniai laikas išnykti, dar ne visus po karo partija nušlavė, dar užsiliko, bet jau neilgai tas jų lizdas egzistuos, seminarijos neliks nė kvapo, prisiminsi, drauge, mano žodžius, po kelerių metų savo kunigėlių ir su žvake nerasi, o aš taipgi įsiutus kaip katė puoliau jam į akis, nors niekada gyvenime taip nesielgdavau, na gal kokį kartą prieš tėvą su virtuviniu kočėlu šokau, bet tuomet buvo už ką, aš paprašiau, kad atridentų naują alaus statinę, nes pirmoji jau baigiasi, o jis lyg mano žodžių neišgirdęs su tuo aklu filosofu filosofuoja prie staliuko, pasikviečiau į virtuvę ir užsimojau kočėlu, paskui, žinoma, labai gailėjaus, juk žmogus jau buvo didelis ligonis, turėjau būti laiminga, kad dar vaikšto, nes veikiai atsigulė į patalą ir jau iki mirties nakties nebepasikėlė, tu buvai pagrindinė slaugutė, nes žinojai, kaip jis tave mylėjo, žodžiu, puoliau prieš profesorių kaip pantera šaukdama: ak šitaip, drauge, tai prašom šį vakarą išsinešdinti, man jūsų grašių nereikia, atsiras dešimt norinčiųjų tokioje vietoje pirmame aukšte su langu į sodą išsinuomoti, lauk, drauge, ir prašyčiau manęs negąsdinti, mane didesni plėšikai gąsdino ir nieko nepešė, užteks man klausytis mergų klyksmų, o neišeisit, aš surasiu kelią, nueisiu iki vadovybės, ne šitaip turi elgtis tarybinio mokslo šviesulys, neteksit tarnybos, tuomet suprasit, kad ir vieniša moteris gali apsiginti. Matau, kad jis jau traukiasi, jau švelnesniu balsu mėgina teisintis, bet aš lauk, ir baigta, maniau, kad, žiurkė, pabėgs, bet įvyko tai, apie ką aš net nepagalvojau – draugas nustojo mokėti bet kokią nuomą, grįžo vieną vakarą ir nepasibeldęs duris pravėrė, sušnypštė: gavot tai, ko pati prisiprašėt, iš pradžių nesupratau, apie ką tas batsiuvys profesorius kalba, tačiau iš jo elgesio – ėmė vedžiotis ne tik mergas, bet ir studentus – suvokiau, kad jam ant manęs nusispjaut, manęs jam tarsi ir nėra, nežinojau, ką daryti, blaškiaus kaip pašautas varnėnas, vienas iš tų, kurie mano vyšnias kas rudenį nulesa, ilgai galvojau, ar verta belstis į šio tipo viršininkų duris, o reikia pasakyti, kad po metų kitų jau prasidėjo Sąjūdis, tad nejaučiau baimės, kad toks ponas draugas gali visam laikui užimti patį gražiausią kambarį ir pagaliau jį nacionalizuoti, nebūtų tai pirmas toks atvejis, daug namų savininkų dėl panašių tipų nukentėjo, bet mano baimė jau nebuvo tokia didelė, rodos, Lenkijoj sovietai jau buvo nuversti, juk žinai, kad nuo pokario įpratau klausytis radijo, siuvu, o Londonas rusiškai šneka visus trukdymus, ūžesius įveikdamas, tad jau nebuvau tokia bejėgė, susižinojau, kaip patekti į Politechnikos rūmus, nudrožiau pėsčia, kaip rusai sako: „Jazyk do Kijeva dovediot“, priėmė rektoriaus pavaduotojas, aš be jokių užuolankų viską išklojau: ir kad nuomos nemoka, meluoja, pastaruoju metu savo nuožiūra sumą sumažino, be to, dažną vakarą panas atsiveda, o aš ligonė, naktimis vaistus geriu, dvi inkstų operacijas atlaikius, anksčiau kunigams nuomojau, tai su jais neturėjau jokio vargo, o štai tarybinis profesorius, apsimečiau, kad labai gerbiu sovietų mokslą, elgiasi blogiau už Žaliakalnio turgaus valkatas, prašyčiau padaryti tvarką, nes aš kreipsiuos į miliciją arba net į teismą. Nepatikėsi, Augustėle, kad vieno apsilankymo užteko, pareinu kartą namo Olgą aplankiusi, dar buvo gyva, nors iš patalo jau nesikėlė, gyveno pas dukterį, kurios vyras – esi jį keletą kartų mačius, toks Vladas iš Šančių, batsiuvio sūnus, išgriovęs Karo muziejaus sodelio paminklus, – tas niekšas visaip Oličką engė, dusino, „buržujka“ vadino, žodžiu, prisikentėjo mano jaunystės draugė, ak, kaip prisikentėjo, o šitas utėlė, Sąjūdžiui prasidėjus, paliko žmoną ir dingo kaip į vandenį, greičiausiai į Rusiją pabėgo, šuniui šunies likimas – tad pareinu iš Olgos ir negaliu patikėti: mano kankintojas pats ant kupros savo stalą tempia, prie vartelių stovi nedidelis sunkvežimis, į jį savo chlamą krauna, į mane net akių nepakelia, tik griežia dantim, prakaitas nuo akiniais pabalnotos nosies varva, o Viešpatie, norėjau pripulti ir pakštelėti jam į žandą – tokia buvau laiminga, norėjau šokti, dainuoti, nusiraminus įėjau į namus, atsisėdus apsiverkiau, pagalvojau: štai ką reiškia gyventi vienai, bet koks pašlemėkas gali tave paniekinti tavo pačios namuose, gali grasinti, žodžiu, tą vakarą nusprendžiau daugiau jau niekam kambario nenuomoti, sėdėjau ir prisiminiau, kokie tvarkingi, dori, sąžiningi buvo tie trys kunigai, net jų vardus prisimenu, tik čia nerašysiu, pati supranti, gerai, jeigu Dienoraštis pateks į tavo rankas, o jeigu kokia slaugutė tiesiog iš kvailo smalsumo pasisavins, nenoriu, kad kunigų vardus valkiotų, nepasakysi, kad jie būtų gyvenę kaip kokie atsiskyrėliai ar vienuoliai, ne, retkarčiais, ypač vardadienio proga, sueidavo jų bičiuliai, gal kartu seminarijoj mokėsi, o gal šiaip vienoje parapijoje pradėjo tarnystę, ne mano reikalas, tik žinau, kad į kiekvieną pobūvį buvau mandagiausiai kviečiama, už rankos nusivedama ir garbingiausioje vietoje pasodinama, stalas, kaip pati gali nujausti, tiesiog lūžte lūždavo nuo vaišių, iš kurių daugumą sunešdavo davatkėlės ir vienuolės, tos Dievui pasišventusios moterys, apie kokias kunigai pamoksluose kalba, nepasakosiu, kokį maistą jos sunešdavo, bet pasakysiu, kad savaitę iki vardadienio vos spėdavau duris atidarinėti ir lauktuves priiminėti, kunigų šaldytuvai puikūs, tad daug ir tilpdavo, be to, namo rūsys taip pat puikus šaldytuvas, juk daug metų išgyvenau tik juo vaduodamasi, ačiū tau, Auguste, kad prieš porą metų nupirkai „Saratovą“, turiu galvoje porą metų prieš man paliekant namus, o palikau juos ne savo noru, tu žinai, kaip viskas baigėsi, tik priminsiu, kad kaimynės tau dar ne nuodugniai manąsias nelaimes papasakojo, oi, būta jų daugiau, per plauką keletą kartų nepražuvau, po mašinos ratais vos nepakliuvau, išeidavau pati nežinodama kur einu ir paklysdavau, tuomet pagal pasą parveždavo nepažįstami žmonės, o juk galėjo ir kokie plėšikai seną kvailę pargabenę apiplėšti, abi siuvamąsias, indus, stalo įrankius, drabužius išsinešti, o mane pačią pagalve uždusinti, nebūčiau buvus pirma tokiu žiauriu būdu nugalabyta, žodžiu sakant, įdomu, kad kalbėdama aš to „žodžiu sakant“ beveik niekada nevartoju, o sėdus prie Dienoraščio kažkaip pačiai netikėtai ėmiau šiuos žodžius rašyti, gal man tik gimnazijos keturias klases ir dar rusų mokykloj baigusiai šie žodžiai atrodo labai tinkantys prisiminimams rašyti, nežinau, bet, žodžiu sakant, vieną panašios nelaimės vakarą pirmą kartą susimąsčiau, ar verta ilgiau laukti, ko tikrai nėra vilties sulaukti – tavo sugrįžimo į motinos namus. Turėjau nemažai taupomojoj pasidėjus, vis padejuodama, kad mirštu iš bado, vis iš tavęs, vienintelės, juk sūnūs abu jau mirę, paskutinį rublį senu šykštuolės įpročiu išplėšdama ėmiau rimtai mąstyti apie kokią nors prieglaudą, bet tu pati gerai žinai, koks Lietuvoj žmonių požiūris į senių namus – apleistas medinis laužas, seni nudrengti baldeliai, tualetas kieme, piktos slaugės, žiaurūs sanitarai, senių namų val~džiai tik ir stengiasi kuo greičiau iš senių išvilioti jų turtą, o savo pasiekę, nejučiomis senpalaikį numarina, ir baigtas kriukis, kaip tavo tėvas mėgdavo sakyti: suima žmogelį kokiam niekšui išdavikui įskundus, ir baigtas kriukis, suprask, dingo žmogus kaip akmuo į Nemuną. Dabar ir pati nežinau, kada įvyko tas lemtingas mano sąmonės lūžis, tikriausiai po to, kai nagais draskiau laukujes duris apsidirbus, atsiprašant, ir kaukiau nesavu balsu: žmoooonės, padėkit, gelbėkit, atrodo, tuomet ir gavai tą kaimynės laišką, suprantu, kad senė neturėjo jokios teisės tau priekaištauti, nes nieko nežinojo apie mūsų santykius, aš manau, kad svetimam žmogui apskritai negalima kišti savo trigrašio į ne savo reikalus, nors jos kaltinti irgi negaliu, ji sentikė, labai tikinti, o juk Šventajame Rašte parašyta: gerbk savo tėvą ir motiną, tad ji šiuos šventus žodžius suprato tiesiogine prasme – gerbk, vadinasi, gali negali, turi sąlygas ar neturi, pasiimk senę ir užsikark sau ant sprando, nors gal tu pati vos kojas bepavelki, gal tavo gyvenimas ne rožėmis klotas, gal tu vargsti su alkoholiku vyru, gal be vaistų dienos ar nakties neišgyveni, vis tiek pasiimk ir slaugyk, dabar, saugiai ir švariai įsikūrus šiuose naujoviškuose senelių namuose, iš tikrųjų kaip savo namuose, o ne prieglaudoj, anksčiau, prie Smetonos, vadintoj „bogadel'nia“, lietuviškai „ubagynu“, suvokiau, kad ne aš su savo užsispyrėliška kvailyste buvau teisi, o tu, miela Augustėle, dabar suprantu, kodėl įtikinėjai, kad man bus tik geriau, saugiau, nes visą laiką po ranka bus slaugutės, gydytoja, kunigas, gardus maistas, puikus pušynas, švara, jokios smarvės, o kaip tik smarvės labiausiai ir bijojau, nes žinai, kokia visą gyvenimą buvau švari, aš virdama sultinį du kartus nukošdavau, kad neliktų nė pipiro, aš grindis tris kartus per savaitę mazgodavau, net tau neleisdavau, nes maniau, kad tu taip švariai neišplausi, paliksi kampuose voratinklius ar pelių spiriukus, o pelių žaliajame mūsų name būdavo daug, joks katinas neįstengė su graužikėmis susidoroti, o kur dar palėpės žiurkės, tai nuo jų ant grindų pro lubų lentų plyšius pribirdavo kažkokių smulkių šiukšlelių, tėvas sakydavo: Olička, tai tik spaliai, jie nenuodingi, aš ir pati žinojau, kad nenuodingi, bet kodėl aš turėčiau gyventi kaip tvarte, čia, senelių namuose, galiu pasakyti – pavyzdinga švara, ir jeigu ne tie bejėgiai, po savimi darantys, nors juos ir prausia kaip kūdikius, tai jokio kvapelio net mano ilga nosis neužuostų, dabar kartais pro durų apačią šnerves pasiekia nešvarumų kvapelis, bet kaipmat išnyksta, nes slaugutės budrios ir darbščios, apskritai čia labai įdomus gyvenimas, vyksta didelis judėjimas, kažką išveža, kažką atveža, kyla šurmulys ir vėl ramu, toks banguojantis gyvenimas nenuobodus ir man čia iš tikrųjų labai gera, tik sąžinė graužia, kad tau tenka didelius pinigus mokėti, tad kartais mąstau, ar nereikėjo, kai dar savo name gyvenau, visus popierius sutvarkyti, bet taip ir nebeprisiruošiau, turiu parašius ir pas notarą užtvirtintus Testamentą, jame visą turtą palieku tau, mieloji, tik, atrodo, reikės keletą mėnesių po mano mirties palaukti ir tuomet galėsi su tuo prakeiktu namu elgtis kaip išmanai, kaip laikysi reikalinga, tik iš anksto prašau – nepradangink siuvamosios, tos „Dürkopf“, ji – mano mamos palikimas, iš Varšuvos dar prie caro atsivežta ir šitiek metų man tarnavusi, pasiimk pas save, o visa kita gali išparduoti, nes žinau, kad į Kauną tikrai negrįši, ne sykį esi man sakius, kad Kaunas – tavo gyvenimo praeitis, o į praeitį tu negrįši niekada, sakydavai, kas buvo – pražuvo, o juk buvo vaikystė, jaunystė, pirmos muzikos pamokos, pagaliau buvo Ąžuolynas, kuriame septynmetė ganydavai ožką, vienui viena, ir nebijojai, nors gal ir bijojai, bet angelas sargas budėjo, kad plėšikų prievartautojų nagai tavęs nepasiektų, galbūt tapdavai jiems nematoma, aš juk nė sykio kartu su tavimi Ąžuolyne nebuvau, nemačiau, tave palydėdavo tėvas, pasėdėdavo valandėlę, pasekdavo kokią pasaką ir pareidavo liūdnesnis nei išeidamas, klausdavau, kodėl jis toks liūdnas, bet jis visada tylėdavo, o kas jo širdyje dėdavosi – tik Dievas žino, taigi parduok viską, na gal kelis senesnius indus pasiimk, gal tą bufete stovintį Aušros Vartų Marijos paveikslėlį, prisipažinsiu, po grindimis turėjau slėptuvę, kurioje laikiau kelias apyrankes, auskarus, tris auksinius „nikolaškas“, prisimeni tuos mažus blizgančius pinigėlius su pliko barzdoto vyro galva, tai caro galva, paskutinio Rusijos caro, kurį bolševikai taip žiauriai nukankino ir ne tik jį vieną, bet ir visus šeimos narius, net tarnus – neįsivaizduojamas buvo sovietinių padugnių keršto troškimas, bet tikiu, kad šiandien caro šeima danguje, o žmogžudžiai arba jau pleška pragaro liepsnose, arba visai nusenę laukia savos eilės, nes į pragarą tikrai ilgesnė eilė negu į dangų…
       Prieš imdamasi šio Dienoraščio rašymo, mąsčiau apie didelę knygą, net abejojau, ar to vieno storo prieškarinio sąsiuvinio užteks, o dabar matau, kad bemaž viską jau būsiu papasakojus, atskleidus, visas paslaptis tau patikėjus, tad net nežinau, ką dar galėčiau pridurti, bet jeigu ateis kokia mintis ar koks praeities paveikslas iškils prieš akis, pažadu, jis neliks neįrašytas, o dabar, brangioji Augustėle, dukrele, mano vienintele, sakau sudie linkėdama, kad tavasis gyvenimas bent į pabaigą būtų laimingesnis, nei buvo manasis, dar kartą su Dievu…

Į viršų

       1 9 9 3  m e t ų  g r u o d ž i o  3  d i e n a

       Labas, Auguste, vartydama Dienoraštį prieisi tą vietą, kur atsisveikinu, žinoma, atsisveikinu raštu, tik raštu, nes žinojau, kad dar ne kartą pasimatysim, ir iš tikrųjų du kartus aplankei, ir už tai ačiū, nemanyk, kad nepastebėjau, kaip prastai atrodai, kokia išblyškus, lyg sirgtum mažakraujyste, raminom viena kitą, išbučiavai man rankas, o aš vis glosčiau tavo retus žilus plaukus, mąsčiau, kur dingo tie metai, kas juos iš mūsų pavogė, kas mus, suviliojęs gražiais pažadais, atvedė į šį pasaulį ir paliko vienas kapstytis kaip išmanom, kaip sugebam, mano vyras bemaž visą gyvenimą buvo sunkus ligonis, džiovininkas, užkrėtęs tave, iš per didelės meilės užkrėtęs, nes nesisaugodamas bučiuodavo savąją Augustėlę, tavasis – valkata ir alkoholikas, apsimetęs didžiu žmogumi, filosofu, suprantančiu istorijos tėkmę ir žmogaus širdies paslaptis, apsimetėlis, nuo kurio mėginau tave apsaugoti, bet prieš likimą mes – visi bejėgiai, dvi vienos šeimos moterys, motina ir dukra, galbūt niekada nejautusios viena kitai prielankumo – kiekviena dėl skirtingų priežasčių, apie jas Dienoraštyje išsakiau viską, kiek įstengiau suimti savo silpstančiu protu, taip, silpstančiu, kartais atsisakančiu pasitarnauti, o juk savo protu labiausiai didžiavausi, argi ne aš, paslaptingų skaičių žinovė, išspręsdavau sunkiausius uždavinius, kai tu užmigdavai prie žibalinės lempos, o aš, baigus siuvinį, sėsdavau ir be klaidų išspręsdavau, tau iš ryto prieš pamokas likdavo tik švariai į sąsiuvinį perrašyti, taip, netgi išganingasis mano protas, išvairavęs šeimos laivą tarp uolų, kaip pasakytų koks Puškinas ar Lermontovas, išsaugojęs tai, kas brangiausia, netgi šis gyvenimo tarnas palengva atsisako tarnauti, lyg šnabždėdamas: gana, Lidija, prisivadovavai, gana, negalvok, kad aš neišsenkantis, neišdžiūstantis upelis, visi šuliniai, atėjus sausros metui, išdžiūsta, kaip tie Biblijos šaltiniai, o išganingieji lietaus debesys, kurie galėtų mane atgaivinti, nuslinko už tolimųjų kalnų viršūnių, dabar jie laisto gyvybingąjį lietų kitoje žemėje, kitame laike, ir aš, nykstantis tavo protelis, jų nebesulauksiu sugrįžtant, žodžiu sakant, Dienoraštis parašytas, tačiau šiandien norėčiau šį bei tą pridurti, sakytum, pailginti sijoną, nes atmintis dar kiek ūgtelėjo ir pasimatė nelabai švariai nušveistos jos kulkšnys. Kristina mirė. Taip, mieloji, aš mirštu, o už mane penkiolika metų jaunesnė žydinti moteris mirė, galima sakyti, ant mūsų su Paulauskiene rankų, tiksliau – ant Paulauskienės rankų, o aš tik tiesiau rankas, nes iš lovos jau nebesikeliu, mirė paryčiais, nors esu gerokai apkurtus, bet gulėjau ant dešinio šono, o kairė ausis geriau girdi, tad ir išgirdau garsą, kokio dar nebuvau girdėjusi, nes tavo tėvas merdėjo namuose labai labai ilgai, daug kartų mes manėme, kad jis jau išėjo, sustodavo širdis, dingdavo kvėpavimas, bet po valandėlės jis vėl atsimerkdavo, ieškodavo akimis manęs, o gal tavęs, juk buvai jo išsvajota mergaitė, vaikystėj praradęs tris seseris – jos, kaip žinai, taip pat džiova mirė – jis tavęs laukė kaip kokio stebuklo, tarsi su tavo atėjimu į šį nelaimių pasaulį pasibaigs visos neteisybės, kažkokiu neįmanomu būdu išnyks jo liga ir tu niekada neužsikrėsi – mirė palengva ir prie jo mirimo garsų buvau tarsi pripratusi, su jais susigyvenus, o užgeso jis be jokio garso, visi ankstesnieji garsai tebuvo mirties gąsdinimai, savotiškas jos žaidimas su artimųjų širdimis ir jausmais, o štai Kristinos išleistas garsas buvo kažkoks aštrus, staigus, neapsakomas – ji riktelėjo, tarsi ją būtų įkandus gyvatė, klyktelėjo labai aukšta nata ir nutilo amžiams, pašauktas daktarėlis tik patvirtino mirtį, čia, senelių namuose, giminės gali neleisti velionio skrosti, Kristinos sūnūs ir pasinaudojo šia teise, net nešarvojo namų koplyčioje, tiesiog išsivežė taip pat staiga, kaip buvo atgabenę, sakyčiau, tarsi kokie vagys dar su tamsa, tik per langų stiklus perbėgo mašinos žibintų atšvaistai, suurzgė motoras ir greitai nutilo – likome su Paulauskiene dvi nuolatinės amžinos nuomininkės to kambario, kurio ir numeris nei šioks, nei toks 111, šimtas vienuoliktas, tarsi tie ženklai net nebūtų skaičiai, o tik nematomos rankos juodu tušu ant medinės lentelės nubrėžti trys vertikalūs brūkšneliai, kartais, prisimenu, koks kaimietis, atvežęs į mano parduotuvę ūsorių ir pasirašydamas sąskaitą brūkštelėdavo panašius tris brūkšnelius, kiti, tiesa, padėdavo kryželį, arba tris kryželius, o kodėl tris – neaišku, gal kad Golgotos kalne stovėjo trys kryžiai, trys kryželiai užrašomi ir virš durų Trijų karalių išvakarėse, tėvas tokius būtinai kreida kiekvienais metais tarp raidžių KMB pažymėdavo, žodžiu sakant, mudvi su Paulauskiene tarsi laukiam mirties, o numiršta toji, kuri kas rytą nepatingėdavo gražiai susišukuoti, pasidažyti, beje, labai neryškiu dažu lūpas, skruostus parausvindavo, visuomet švariai apsirengdavo, net, galima sakyti, pasipuošdavo ir išeidavo į prieblandoje skendinčius senelių namų koridorius, kita vertus, jokia kita moteris apie mirtį tiek daug nekalbėdavo kaip ponia Kristina, ji pasimelsdavo – būtinai suklupus prie lovos – paskui pabučiuodavo Švenčiausiosios Mergelės statulos basas kojas ir atsisėdusi imdavo kalbėti, kaip ji norėtų būti pašarvota, kokia suknia – ji atsivežus ir ją, ir batelius, – kaip sušukuota, nes norinti keltis, kai Jėzus pašauks, veidu į Jį ir kad būtų labai graži, lyg Jo sužadėtinė, aš mąstau, ar ši moteris neturėjo būti vienuole, o gyvenimas patvarkė taip, kad teko už kūno nuodėmes kas sekmadienį prašyti atleidimo, žodžiu sakant, joks žmogus niekada nesupras Dievo planų ir sumanymų, kodėl liepė mirčiai pasiimti ją, o ne, tarkim, mane ar Paulauskienę, ir dar viena paslaptis – tą patį rytą mirė ir senelių namų kunigas, rodos, aštuoniasdešimt aštuonerių sulaukęs, buvęs tremtinys, šventas žmogus, palydėjęs ne vieną šių namų gyventoją, suteikęs paskutinius sakramentus, ramus, atlaidus senukas, tai tokios tokelės, mieloji, galėčiau dabar tikrai padėti paskutinį Dienoraščio tašką, bet vis dar kankinuos dėl vieno dalyko, vis dar man atrodo, kad Dienoraštyje aš nesugebėjau tiksliai atkurti anos pirmosios muzikos pamokos, tik užsiminiau, o juk ta diena įsirėžė į mano širdį ir kaip rožė, ir kaip rožės spyglys – širdis liko ir saldi, ir sopulinga, ir tu pati žinai, kodėl…
       Prisimenu, buvo gražus rudens rytas, šilta, moterys vilkėjo tik suknutėmis, vyrai vienmarškiniai, sakytum, sugrįžo vasara, mūsų kiemo medžiuose prieš savaitę nutilę paukšteliai vėl prabilo įvairiausiais balsais, jau iš vakaro abi ruošėmės pirmam vizitui pas muzikos mokytoją, Lietuvos vokietę, kažkaip išvengusią trėmimų, ne vienam vaikui ji padėjo išeiti į žmones, jos mokykla garsėjo visame Kaune, tavo draugės Sonatos, kuri jau pusmetį lankė ponios A. pamokas, mama susitarė dėl laiko, žinojom, kad negalime vėluoti, nes mokytojos dienos grafikas sudarytas tiksliai, vokiškai, muzikos mokykloj ji nedėstė, tik namuose, reikia įsivaizduoti, kaip jai buvo nelengva, tais laikais valdžia jau buvo pradėjusi uždarinėti visas privačias siuvyklas, kepyklas, batų taisyklas ir kitus smulkius verslus, inspektoriai tiesiog kaip vadinamieji „sobakalovai“ mokesčių tinklais gaudė užsilikusius „častnikus“, jų tinklai kasmet tankėjo, prisimink, kaip išgirdus beldimą į duris slėpdavau siuvamąją, na bet ne apie vargus noriu pasakoti, anas rytas mums buvo šventė, aprengiau tave mėlyno aksomo suknute su nėriniuota balta apykakle, į plaukus įrišau du melsvus kaspinus, apaviau juodais lakiniais bateliais, visada apsirengdavai pati, bet tą rytą norėjau tau patarnauti, norėjau, kad mažoji mano muzikantė atrodytų kaip geltonplaukė iš prieškarinio atviruko, kartą vokiečių karininkas sustabdė mudvi einančias iš Prisikėlimo bažnytėlės, pasilenkė, paglostė tavo plaukus ir paėmęs ant rankų iškėlė sakydamas „šione medchen“, graži mergaitė, aš taip išsigandau, kad sustingau negalėdama ištarti nė žodžio, nes vokiečių gerumas ir taikingumas buvo apsimestinis, tokiam karininkui nieko nereiškė netyčia jam kelią perėjusiam žmogeliui skelti pirštinėta ranka į veidą ir išvadinti lietuviška kiaule, bet tą kartą, matyt, tu jį iš tikrųjų sužavėjai, palaikė iškėlęs, pastatė ant šaligatvio plytelių, dar kartą paglostė auksinius tavo plaukus ir mandagiai atsisveikinęs nuėjo savais keliais, aš stovėjau priglaudus tave ir mąsčiau, kodėl vokietis taip netikėtai pasielgė ir negalėjau nieko išmąstyti, tik vieną vienintelę priežastį – tu jam priminei jo paties vaikus, jo paties mergaitę, likusią kažkur toli Vakaruose, karas jau krypo Vokietijos nenaudai, tad gal vyras jautė, kad nelemta bus jam sugrįžti į namus ir apkabinti dukrelės, glostydamas tavo plaukus jis, matyt, įsivaizdavo glostąs savosios dukros galvelę, kad ir kaip būtų, jo elgesys mane labai išgąsdino, ko tik aš neprisigalvojau, nuo to laiko mėlyno aksomo suknutę paslėpiau ir liepiau vilkėti prastesnius drabužėlius, nelabai kreipiau dėmesį, kad bėgioji purvinom kojom, suodžiais išsitepliojus veidelius – geriau jau maža pabaisiukė nei mergaitė iš vokiško atviruko, matai, kaip nunešė mintys į šalį, o buvo toks gražus šiltas rudens rytas, čiulbėjo paukščiai, medžių lapai Kipro Petrausko gatvėj tiesiog liepsnojo auksinėmis ir rausvomis spalvomis, puošiau tave ir mąsčiau apie tėvą, Viešpatie, kaip jis būtų džiaugęsis matydamas savo mylimą Augustėlę su natų sąsiuviniu besiruošiančią žingsniuoti į pirmąją tikrą muzikos pamoką, tėvas, išmokęs tave pažinti natas, visada kartodavo, kad be geros pradžios, be tikrai gero pedagogo ankstyvoje vaikystėje iš mergaitės neišaugs didi muzikantė, taigi ruošdama tave pirmajai pamokai turėjau mintyse ir tėvo žodžius. Išėjom pusvalandžiu anksčiau, nes bijojau kad kokia netikėta kliūtis nesutrukdytų pasibelsti į mokytojos duris lygiai vienuoliktą ryto, pati apsivilkau gražiausią pilką su juostelėm kostiumėlį, užsidėjau nedidelę skrybėlaitę, juk buvau dar nesena, tėvas buvo tik prieš metus miręs, būdama mažo ūgio, smulkaus sudėjimo su skrybėlaite galėjau atrodyti ne vyresnė kaip trisdešimt penkerių metų, nors žinojau, kad lapkritį sueis keturiasdešimt, žodžiu sakant, išėjom, o tiksliau būtų rašyti, iškeliavom tarsi į svarbiausią mūsų gyvenime kelionę, gal tik kartą panašiai keliavom, prisimeni, dukrele, kaip dar neprašvitus išėjom į senamiestį, kad apeitume keliais Šaritkų bažnyčią – žmonės tikėjo, kad tris kartus apėjus galima išmelsti Marijos malonių, ne vienos ėjom tą rytą klupsčiais, dar gal keliolika moterų, tik nė vieno vyro, tokia jau mūsų, moterų, dalia atsimelsti ir už save, ir už savo vyrus, meldėm, kad tėvą iš Sibiro paleistų, prisimeni, jeigu man atmintis nemeluoja, išmeldėm, nes tėvas po mėnesio grįžo. Taigi keliavom išsipuošusios kaip į karalienės puotą, tu iš pelenės buvai pavirtusi princese, o aš – tavo auklė, gal net ne mama, ėjom lėtai, kad per anksti nepasibelstume, tu tiesi kaip smilgelė, šešerių buvai išstypus ir atrodei aštuonerių, aš mokytojos namą žinojau, kartą Sonatos mama buvo jį parodžius, tad nereikėjo ieškoti, pasižiūrėjau į laikrodėlį – iki vienuoliktos dar buvo likusios septynios minutės, tad atsisėdom po sena obelim mažam sodely ir tylėdamos pralaukėm šešias minutes, tuomet pakilom ir labai stačiais, sukrypusiais mediniais laiptais pakilom į antrą aukštą, prilaikiau tave, nes turėklas suposi į šalis, pagalvojau, kad mokytojai – jos amžių žinojau – sunku tokiais laiptais kopinėti, ypač žiemą, kaži, pagalvojau, ar kas nušluoja sniegą, nužvelgus langų užuolaidas, susidariau nuomonę, kad šiame name gyvena ne kažin kokie turtuoliai, tarpulangiuose vata su kalėdiniais bumbulais, langų rėmai užklijuoti popieriaus juostomis panašiai kaip ir mūsų name, žmonės po karo žiemai ruošdavosi iš anksto, juk kūrenom krosnis, tad visus plyšius užtaisydavom taupydami anglis, kurių tekdavo kartais kiaurą naktį laukti prie sandėlio, dabar jo nėra, seniai nugriautas, bet anomis dienomis toji griuvena buvo traukos centras, nes kitur akmens anglies negalėdavai įsigyti, bent jau mes, žaliakalniškiai, žodžiu, namas palaikis, tačiau švari laiptų aikštelė priešais mokytojos duris, ant kurių dar galėjai įžiūrėti kažkada buvusios prikaltos lentelės žymes, gal prie vokiečių, o gal Smetonos laikais lentelėje puikavosi mokytojos pavardė, gal net žodžiai „muzikos profesorė tokia ir tokia“, lentelės vietoje durų medis buvo išlaikęs lako blizgesį, o visos durys buvo pilkos ir nusilaupiusios, gal tik žalvarinis skambutis dar liudijo, kad už šių durų gyvena garbingas žmogus, įsileidžiantis ne kiekvieną prašalaitį, būtina iš anksto susitarti ar bent per pažįstamą sužinoti priėmimo valandą. Prie durų atsiradom lygiai vienuoliktą, kaip mėgdavo sakyti tavo tėvas: punkt vienuoliktą, suėmiau pirštais skambučio auseles, panašias į žadintuvo, tik didesnes, ir nušveistas iki blizgesio, suėmiau ir pasukau, pasigirdo gana nemalonus garsas, kažkoks irzlus, tarsi nepatenkintas, bet išgirdusios minkštus žingsnius nurimome ir laukėme, durys atsidarė, priešais mus stovėjo labai aukšta žilais plaukais sauso veido moteris su akiniais, žvelgė klausiamai – kas jūs būsite, aš nelaukdama pasakiau Sonatos motinos pavardę ir priminiau, kad gerbiama mokytoja liepė ateiti šį rytą vienuoliktą valandą, štai mes ir čia, moters veidas pasikeitė, rūstumas prapuolė ir geras šypsnys nuslydo siauromis lūpomis, buvom paprašytos užeiti, aš norėjau sprukti, bet mokytoja pasakė, kad mergaitei, vadinasi, tau, bus drąsiau su mama, tad teko ir man įeiti, mokytoja paprašė atsisėsti, pritūpiau ant pliušinio fotelio krašto, ant kelių pasidėjau rankinuką ir sustingau, širdis daužėsi norėdama ištrūkti ir pasislėpti po plačialapiu fikusu – juk pirmą kartą gyvenime patekau į tikros muzikos mokytojos namus, kuriuose gali būti nulemtas tavo, Auguste, likimas, sėdėjau kaip ant adatų, kai mokytoja tave pasodino ant aukštos sukamosios kėdės, sureguliavo aukštį, kad tavo pėdos siektų fortepijono pedalus, atkėlė dangtį, parėmė juodu stoveliu, pati atsisėdo šalia tavęs, ant p i u p i t r o  – nepamiršau šio žodžio – stovėjo atverstas natų sąsiuvinis, mokytoja tyliu balsu su vokišku akcentu tarė: koks tavo vardas? Išgirdus mano žodžius „Augustė, gerbiamoji mokytoja“, tęsė: na, Auguste, parodyk rankas, tu nustebai, bet ištiesei delnus, mokytoja suėmė tavo pirštus ir ilgai apžiūrinėjo, tarsi norėdama išmatuoti jų ilgį, apžiūrinėdama kalbėjo: mergaitės rankos labai geros, ilgi pirštai, o svarbiausia – didelis atstumas tarp nykščio ir mažojo pirštelio, puikios pirštų pagalvėlės, rankos laisvos ir minkštos, malonu, ūmai atsigręžė į mane ir paklausė: Sonata minėjo, kad mergaitė jau skambinanti daineles, sakykit, ponia, kas ją pamokė? Atsakiau, kad tavo tėvas, karo orkestro muzikantas, buvęs klarnetininkas, bet savanorių kovose praradęs pirštą, tad vėliau pūtęs didžiąją dūdą, tačiau jau metai, kai vyras miręs, mokytoja išreiškė užuojautą ir paprašė tavęs paskambinti iš lapo, sakydama: čia Černi etiudai pradedantiesiems, pamėgink...
       Sėdėjau tarsi ant debesies ar rojaus sode, užmerkiau akis ir klausiaus garsų, kurie smigo tiesiai į širdį, svaigino, suvokiau, kad retkarčiais suklumpi, bet atmerkus akis mačiau, kad mokytoja klausosi labai įdėmiai, po kelių eilučių tyliai ištarė: užteks, tuomet atsigręžė į mane ir pasakė: mergaitės rankos sukurtos fortepijonui, garsas gilus, savitas, sutinku, ponia, pamėginti Augustę išmokyti pianizmo pagrindų, bet turiu įspėti, kad viskas priklausys tik nuo mergaitės – tinginėlių aš nepakenčiu, namų užduotys privalo būti išmoktos p e r f e k t , tokį žodį ir ištarė, supratau, kad, be mokyklos pamokų, turėsi pasiruošti ir muzikos pamokoms, truputėlį net išsigandau, pagalvojau, ar užteks tau stiprybės ir valios, bet balsu pasakiau: gerai, gerbiamoji mokytoja, mes pasistengsim, pasakiau „mes“, turėdama mintyse tavo skambinimą ir mano priežiūrą, bet svarbiausia, kad mokytoja apsiėmė tave mokyti, o, pasak Sonatos mamos, vokietė labai kruopščiai atsirenkanti vaikus, matydama, kad prasti duomenys, tarkim, sausos, kietos rankos, ji mandagiai pataria rasti vaikui kitą užsiėmimą, nes su muzika gali kilti problemų, žodžiu sakant, padėkojau, kad mus priėmė, išklausė ir paklausiau kitos pamokos datos, sutarėm, kad lankysi du kartus per savaitę, antradieniais ir ketvirtadieniais, vienuoliktą valandą iš ryto, galbūt žiemą laikas keisis, bet ne daugiau kaip pusvalandžiu…
       Lipai laiptais tarsi užburta, turėjau stipriai laikyti, kad nepaslystum, namo neskubėjom, susiradom suolelį ir prisėdom, paėmiau tavąsias rankas ir pabučiavau pirštelius, ko niekada iki to ryto nebuvau dariusi, bet tau viskas atrodė vis tiek pat, žiūrėjai priešais save ir svajojai, ir tavosios svajonės įėjo į mano širdį ir jau abi buvom svajotojos, jau girdėjom pilnos salės šurmulį, vėliau visišką tylą, pirmuosius orkestro garsus, fleitos garsą, jis buvo pirmas, dar po akimirkos – viso orkestro banga, kylanti ir sustingstanti aukštybėse, kad tu galėtum p r a d ė t i  skambinti Bramso koncertą. Žodžiu sakant, ta trumpa valandėlė ant suolelio mus sujungė į vieną, dingo visi smulkūs nesusipratimai, tavo, kaip man atrodydavo, kaprizai, neklusnumas, tavasis užsispyrėliškumas, dingo ir mano griežtumas, reiklumas, tapau atlaidi, kažkur po širdimi atšilo, net tėvo mirtis nutolo, ištirpo skaisčioje rudens saulėje ir vėl čiulbėjo mano vaikystės Panemunės pušynų paukščiai, dangumi plaukė balti debesėliai, ir pasaulis nušvito keistomis neregėtomis spalvomis, kurios nustelbė vargo, nepriteklių, įtempto darbo dienų spalvas, tas pilkas dėmes, tuos rūkstančių krosnių suodžius ant vyšnių lapų mažame mūsų sodelyje, svajojau kartu su tavimi, dvi svajotojos, tik labai labai toli, kur jūra susilieja su dangumi pleveno ūke panašus į mėnulio pilnatį susiraukęs liūdnas mano pamotės veidas, bet netgi jis negalėjo sudrumsti svajonių tyrumo, muzikos didybės, kurią bus lemta pažinti tau, mano Augustėle, o sykiu ir man, galbūt ir tėvui aname pasaulyje…
       Tokia galėtų būti PONIOS LIDIJOS DIENORAŠČIO pabaiga, jeigu ne keli praktiški dalykai. Žinai, kaip aš žiūriu į mirtį, nebijau jos, slaptoje netgi laukiu, tik nenorėčiau, kad mano išėjimas pridarytų tau rūpesčių, esu ne kartą sakiusi, kad Lietuvos žemė man – visur ta pati, tad nebūtina mane laidoti tėvo ir jo giminių kape, senelių namai turi išsipirkę, pasak Paulauskienės, gražų pievos plotelį Senavos kapinėse – ar ne jose ilsisi tavo pirmoji muzikos mokytoja? – kapeliai neprigrūsti, visiems pakanka vietos, nenoriu ir brangaus paminklo, medinis kryželis su Nukryžiuotuoju mane patenkins, norėjau pasakyti ne mane, o mano sielą, kuri galbūt Vėlinių vakarą ir norės aplankyti mano amžino poilsio vietą, na o tu žiūrėk, kaip tau išeis, esi ligonė, pati mašinos nevairuoji, tad ir lankyti dažnai nebūtina – kartą pavasarį, Motinos dieną, ir rudenį per Visus šventuosius, kai lapai tyliai krenta ant žemų kauburėlių, o pirmosios snaigės nori žemę papuošti jaunamartės nuometu, skaitysi šiuos žodžius ir galbūt negalėsi patikėti, kad tavo rūsčioji mama, ta šykštuolė, širdies gelmėje slėpė poezijos jausmą, žinok, Auguste, mudvi su amžiną atilsį Olička gražių poezijų buvome prisirašę pilnus albumus – tai iš Lermontovo, tai iš Puškino, vieną kitą gražesnį posmelį ir iš Maironio, na dabar tikrai jau reikia dėti tašką, nes plepėti, ypač pačiai su savimi, galima be pabaigos – vienatvė šiam užsiėmimui labai palanki. Dar kartą sudie.

Į viršų

       I

       Parsivežus PONIOS LIDIJOS DIENORAŠTĮ į Vilnių nepuoliau jo skaityti pirmą vakarą, delsiau, tik pavarčiau. Niekada anksčiau nebuvau mačiusi tokių ilgų mamos sakinių – laiškuose ji trumpą mintį užbaigdavo tašku ir iš didžiosios raidės pradėdavo kitą sakinį. O Dienoraštyje sakinys tęsiasi per visą puslapį. Šitoks prisiminimų fiksavimo būdas mane nustebino ir ėmiau mąstyti, kas vertė ponią Lidiją – nors niekur ji neužsimena, kad savo prisiminimuose stengiasi tarsi nupiešti charakteringą jos gyvenimo laikotarpio motinos portretą – vertė mąstyti apie tai, kad atmintis, diktuodama prisiminimus, sėmėsi įvaizdžių ne vien iš mamos gyvenimo. Kaip dažnai literatūroje pasitaiko, dienoraščių autoriai siekia daugiaprasmiškesnio vaizdo ir dėl to priversti ant vieno sakinio siūlo „suverti“ kelių charakterių bruožus ar su jais susijusias trumpas istorijas. Tik tuo galima paaiškinti tą nesibaigiantį Dienoraščio sakinių srovenimą, pamažu keičiantį ir apšvietimą, ir žiūros kampą, ir taip palengva sukuriantį apibendrintą to laiko paveikslą.
       Laiškuose motina aprašydavo tik aktualijas – tai buvo žinios iš reikalo, kelių savaičių ar net mėnesio dalykiniai aprašai ar išreikšti pageidavimai, paminėti priekaištai ir nuoskaudos, labai retai ji bandydavo analizuoti savo elgesį. Laiškuose ji visada teisi, tik kreipiniai „miela dukryte“ ar „mieloji Auguste“ tarsi užuomina į galimą santarvę. Žinodama, kad mama mokėsi rusų gimnazijoje dar prie caro ir tik gyvendama su tėvu žemaičiu išmoko lietuviškai rašyti, nesistebėjau pasitaikančiomis klaidomis – juk ne klaidos Dienoraščio grožis ir prasmė, be klaidų mokykloje rašydavo pirmūnės, bet kur jos dabar? O štai aštuoniasdešimt aštuonerių moteris susikaupia ir pamėgina aprašyti v i s ą  savo kartos gyvenimą, suprantama, kiek leidžia jos išmintis ir jėgos – reikia tik įsivaizduoti, kiek ji privargo su tuo storu sąsiuviniu ant kelių ir su tuo slidžiu rašikliu tarp virpančių pirštų. Nemanau, kad tokio amžiaus kokia kita, gal ir raštingesnė moteris ryžtųsi panašiam žygiui.
       Baigiantis žiemai buvau perskaičius – ir ne vieną kartą – visą Dienoraštį, pieštuku paraštėse pasižymėjus sudėtingesnes vietas, kur žodžių pynimas staiga ima trūkinėti, mintis skaidytis į smulkesnius pasakojimo ar apmąstymų elementus. Panašaus tankio raštą esu sutikus Kanados rašytojos Margaret Atwood romanuose – skyrybos ženklai nepaiso gramatinės logikos, o seka atminties pėdsaku, dažnai nevienareikšmiu.
       Prisipažinsiu, patyriau didelį malonumą skaitydama tiek daug motinos žodžių – tokios daugybės ji, ko gero, nebuvo ištarusi per visą savo gyvenimą. Negalėjau suvokti, kaip iš, atrodydavo, skurdaus jos žodyno ūmai prasiveržė tie įvairūs poetiniai pasažai, šios dienos įvykių montažas su sena vaikystės praeitimi. Tokios motinos nepažinojau. Ir ji teisi rašydama, kad jos tikslas – suartinti dukrą su motina, tai padaryti jai visada pritrūkdavo laiko.
       Tai būtų PONIOS LIDIJOS DIENORAŠČIO prasmių dalis. Kita – nuo ankstyviausios vaikystės joje spindėjusi svajonė pamatyti ir išgirsti savąją dukrą didžia muzikante. Svajonė sudužo. Žinau, kad galėčiau kaltinti ir save, ir aplinkybes, ir džiovą, ir kitas ligas, gal netgi valios stoką, bet, perskaičius visą prisiminimų srautą, motinos svajonė man tapo labai sava ir netikėtai sugrįžo metai, kai aš, vos pradėjus mokytis muzikos, klausydavaus motinos sukauptų rusiškų plokštelių – kiekvienos operos herojai būdavo man savi, kartu su jais mylėjau, neapkenčiau, keršijau ar atleisdavau. „Eugenijų Oneginą“ mokėjau mintinai, visas arijas galėdavau padainuoti. O kiek ašarų išlieta, atrodydavo, širdis ims ir iššoks iš krūtinės. Muzika buvo mano esybės dalis, pati švenčiausia, brangiausia. Tik aš svajojau drąsiai žiūrėdama į tikrovę ir garsiai dūsaudama, neslėpdama savo jausmų, o motina, Dienoraščio ponia Lidija, visą jausmų sūkurį slėpė po šiurkštumo, reiklumo, darbštumo šarvais. Nes be šarvų gyvenimas būtų ją tiesiog sutraiškęs.
       Kiek daug man nežinomų smulkmenų atvėrė motinos išpažintis, kiek daug dalykų išvydau kitomis akimis. Tai, ką kažkada smerkiau, dabar pati užkėliau ant altoriaus, o tai, kas prieš pusšimtį metų atrodydavo brangu ir svarbu, pasirodė, tebuvo miražas ar palėpės prieblandoje žiurkių sutrypti spaliai. Ir už tai iki gyvenimo pabaigos liksiu dėkinga PONIOS LIDIJOS DIENORAŠČIUI, tam keistos formos rašiniui, kurį – jeigu jis nepriklausytų mano motinos plunksnai – drąsiai pavadinčiau romanu apie motinos ir dukters sunkų kelią į viena kitos pažinimą, į sugebėjimą viena kitai atleisti visas nuoskaudas, nes įskaudintos buvo abi, tik kiekviena kitokiu būdu, kitokiomis artimo skaudinimo priemonėmis. Prisiimu kaltes: už per retą lankymą, kai jau nebeišeidavo iš namų; už per trumpus sausus laiškus; už per dažnus priekaištus dėl vaistų poreikio – pasirodo, tai buvo jos viena iš taupymo formų; už nedovanotinai nekantrų elgesį jos apsilankymo Vilniuje metu; už priešgyniavimą vaikystėje – ką gi man reiškė cerkvėj pabučiuoti tam popui „batiuškai“ ranką, kodėl turėjau suteikti motinai tiek nepelnyto skausmo; už visišką jos pasiūtų drabužėlių nevertinimą – argi reikėjo leisti tai kalei Mirtai juos draskyti, paversti skutais, juk ne aš juos adžiau, o motina, jau po vidurnakčio, baigus kokį užsakymą, sėsdavo prie mano suknutės ar sijonėlio, kad iki ryto vėl atrodyčiau kaip mergaitė iš gerų namų.
       Verkiu ir mąstau, kad, turėdama galimybę viską pradėti nuo pradžios, pasistengčiau tapti motinos drauge, artimiausia bičiule, juk ne šiaip sau ji tiek kartų prisimena Olgą, Oličką, vienintelę tikrą jaunystės draugę, kurią lankydavo pati jau sirgdama, nueidavo „posidet' pered dorogoju“, pasėdėt prieš neišvengiamą kelionę anapus, kur nebus karų, vargo ir despotijos – tik balti angelai, „cheruviny“ ir amžinoji šviesa, skaistesnė už tūkstančius saulių.
       Pardavus motinos namą, tiksliau, vieną jo aukštą, tris kambarius, virtuvę, vonios kambarėlį, sandėliuką, rūsį ir statinį anglims kieme, pinigus išdalijau sūnums, savo reikmėms pasilikus penktąją dalį. Įvykdžiau motinos norą: siuvamąją „Dürkopf“ nusivežiau į kaimo sodybą. Nuvežiau ir savo vaikystės dienų bufetą – anuomet visada užrakintą, pilną paslapčių, tarsi uždraustą vaisių. Dabar visos durelės, visi stalčiai – atviri, beveik tušti, tik viduriniame skyriuje stovi caro laikų metalinė dėžikė nuo arbatos, kurioje motina laikydavo brangiausias adatas, siūlus, sagas ir tą nepamainomą siuvėjos darbo įnagį – „noperstką“, beveik permatomą – pakeli prieš šviesą ir matai daugybę adatos smaigalio dydžio skylučių, pro kurias saulės šviesa prasisunkia kaip medingas kvapnus skystis, kaip sula.
       Bufeto antstate už stiklo slypi bemaž išnykusio vokiško servizo likučiai – kelios porcelianinės lėkštutės ir puodeliai, papuošti spalvotais, imituojančiais barokinį stilių žanriniais paveikslėliais: idiliškas peizažas, gražuolė su žydru kaspinu, šalia jos su plunksnuota skrybėle jaunuolis, atsirėmęs į elegantišką lazdelę. Kelios tikro krištolo vazelės – gal skanėstams ar riešutams. Atremta į užpakalinę sienelę – paauksuotuose ovaliniuose rėmeliuose Aušros Vartų Švenčiausiosios Mergelės Marijos kopija, pasidabruotas švinas, meno kūrinys, kurio vertę pajunti paėmęs į delną – svoris kužda, kad čia ne plokščia skardinė imitacija. Raudonmedžio kryželis su žalvariniu Nukryžiuotuoju. Į jį žiūrėdama vaikystėje prašydavau nuodėmių atleidimo: atleisk, Kristau, kad šiandien buvau labai užpykus ant mamos ir prisiekiau išeiti iš šių namų ir niekada negrįžti, aš pažadu niekur nebėgti, o pasistengti parnešti tik gerus pažymius, kad mamai nereikėtų mirkyti beržinių rykščių.
       Atsivežiau ir apvalų, raudono medžio, storu stiklu padengtą stalelį. Tai ant jo mama mane vaišindama pastatydavo tą vokišką servizą, tiksliau, jo likučius, porą puodelių su lėkštutėmis ir cukrinę, į krištolines plokščias vazeles suberdavo riešutus ir saldainius. Vidury stalelio pastatydavo nediduką „samovarą“ – jos motinos palikimą, kurį per vargus išplėšė iš pamotės, po daugelio metų peržengus tėvo namų slenkstį Panemunėje. Tą senovišką virdulį kažkodėl liepdavo iš virtuvės atnešti man, nors visa kita sunešdavo pati. Dažnai ji šio daikto vardą užmiršdavo, tada sakydavo: atnešk, nu, nu… Čechov, Tolstoj, ir aš išsyk susivokdavau, kad reikia atnešti „samovarą“. Jis keistai, senoviškai šnypšdavo, tarsi kokia gyva, bet jau ne šio pasaulio būtybė. Motina šio daikto kaimynystėje tarsi pasikeisdavo, atjaunėdavo, dažniau ištardavo rusišką žodį ar patarlę, priežodį. O šių šmaikštybių buvo per gyvenimą prisirinkus ir iš caro laikų, ir iš porevoliucinės Rusijos, aišku, ir iš tėvo. Ir kartais tie priežodžiai būdavo tiesiog niekaip nesuderinami su motinos griežtumu ir dorumu, tarsi juos ištardavo ne ji, o kažkokia į ją panaši moteris. Pavyzdžiui: „V lodke tri dyročki, a lodka ne tonet“ – iš Puškino laikų. „Ja podpolkovnikom byla“ – iš porevoliucinio meto. Žinojau šių pasakėlių daugiau, bet, pati jų niekada nesakydama, palengva užmiršau. Tik prisimenu, kaip nukaisdavau išgirdus tą „ja podpolkovnikom byla“ – iš motinos lūpų šie žodžiai išsprūsdavo kažkaip nenatūraliai, sakytum, pro jos lūpas tuos žodžius atryja seniai užmirštas laikas ar to laiko recidyvai – koks nors naganu ginkluotas revoliucijos „karys“ ar bolševikų kekšė, taip pat su naganu prie odinės striukės šono.
       Atsivežiau ir abu fotelius su dviem p u f i k a i s . Prisimenantieji pokarį žino, kaip atrodo šie baldai, tad neaiškinsiu. Sėdėti labai nepatogu, nes gali apvirsti, bet gali ant atlošo užsikelti ištinusias kojas – pats tas. Nepraeina nė pusvalandžio, ir kojų maudulį atleidžia. Panašiai elgdavosi ir motina.
       Tai ir viskas, ką pasiėmiau iš jos namų. Likusius daiktus išnešiojo kaimynai, tad pirkėjai rado visiškai tuščią butą, jeigu neskaitysim tarakonų, kurie per dvidešimt metų buvo taip karališkai įsikūrę, kad naujieji šeimininkai tikrai turėjo vargo, kol jų atsikratė, o gal dar ligi šiol su jais kovoja. Motina su tarakonais tą pusę namo pirko, su tais pačiais tarakonais jos dukra pardavė. Obuolys nuo obels netoli krenta ar nukritęs nurieda.
       PONIOS LIDIJOS DIENORAŠTĮ atsivežiau į sodybą – tegu tai bus mano galvūgalio knyga. Vyrui šio didelio prieškarinio sąsiuvinio ligi šiol nerodžiau ir, matyt, niekada nerodysiu. Šioje knygoje – tik mudviejų su motina sąskaitos. Ji jau viską pasakė, o man dar daug į ką teks atsakyti – juk gali taip būti, kad ta medšarkė, kas vakarą atskrendanti ir atsitupianti ant mūsų kiemo kryžiaus viršūnės, yra motinos dvasia, nesakau siela, tik dvasia, kurią jaučiau šalia esant visą gyvenimą, na jeigu ir ne visai visą, tai vaikystėj ir jaunystėj – tikrai. Vakarinė saulė labai gražiai nušviečia bufetą, ir indai už storo stiklo atgyja, tarsi ima šnabždėtis, o iš Švenčiausiosios Marijos paveikslėlio sklinda mažos mergaitės maldelė, prašanti atleisti nuodėmes – Ąžuolyno drevėje paslėptą muzikos mokytojos raštelį mamai, kuriame vokietė praneša, kad mergaitė praleido pamoką. O ką gi toji mergaičiukė galėjo padaryti, jeigu ją šaukė kalė Mirta, gatvės vaikai ir „častnicos“ pardavinėjami ledai – vaflinis kvapnus piltuvėlis, didelis sidabrinis šaukštas, du tarp ledų įstatyti aliumininiai indai, štai jie jau atidaryti, šaukštas iš vieno pasemia rožinį bumbulą, iš kito – kiaušinio trynio spalvos, suglaudžia abu, ir liežuvis jau žino, nuo katro pradėti. Susėda graži basakojų kompanija ant šaligatvio krašto, laižo ledus, o pro šalį rieda tankai, kareivių mašinos, vėliau – organizuotos žmonių minios slenka žemyn Savanorių prospektu, kol jis dar nebuvo pervadintas į Raudonosios armijos prospektą. Sėdim, dairomės, laižom ledus, o visos muzikos, gamos, etiudai plevena kažkur nepasiekiamoj tolybėj, ir muzikos mokytojos tarsi nėra, buvo, keletą kartų pabarė už nedėmesingumą ir išnyko – gal kada vėl pasirodys, bet tikrai ne šiandien, kai tokie skanūs ledai, o po jų laukia bėgimas į Ąžuolyno stadioną pasižiūrėti, kaip suaugę dėdės gainioja kamuolį – kokios čia dar muzikos, kokia čia didi ateitis, įžymybės triumfas, gėlės, aplodismentai. Visa tai – niekas prieš tuos du naminių ledų bumbulus, kurie taip greitai nyksta, mažėja, o kitai porcijai kapeikų jau nebėra.
       Matyt, aš jau tuomet, vos pradėjus mokytis muzikos, širdimi jaučiau, kad man nelemta tapti garsenybe, nes tai manęs netraukia, visa mano esybė priešinasi vokietės disciplinai, kaip du lašai panašiai į motinos despotizmą. O gal širdis jau žinojo, kad keturiolikos susirgsiu sunkia tuberkuliozės forma ir jos gydymas nepastebimai pakeis mano charakterį, išnyks tas trykštantis optimizmas, tas noras vadovauti visai gatvės vaikų gaujelei. Širdis juk niekada neklysta, italų romanistė netgi pataria ar įsako: eik, kur liepia širdis. Liga išplėšė galbūt lemiamus metus, ir aš atsilikau nuo kartu su manimi muzikos pradėjusių mokytis draugių. Po ligos man ėmė prakaituoti pirštai, prieš menkiausią klasės koncertėlį širdis nukrisdavo į pėdas, naktį negalėdavau užmigti, tarsi rytoj manęs lauktų baisus kankinantis išbandymas, tortūros, kurias įveikti aš neturiu nei noro, nei sveikatos.
       Net baigdama Naujalio muzikos mokyklą ir scenoje skambindama Bramso koncertą širdies gelmėj troškau, kad motinos tarp susirinkusių tėvų nebūtų, norėjau, kad ji liktų namuose, nors ir neišdrįsau kirsti tokio žiauraus kirčio. Skambindama nė karto nepažvelgiau į motiną – tegu džiaugiasi trumpa iliuzinio triumfo akimirka: jos duktė – scenoje su orkestru, ir visi šnabždasi, kokia toji ponios Lidijos duktė Augustė talentinga. Tik niekas nežinojo, kiek man tas koncertas kainavo, bemaž atkrito džiova, nes begalinės, aklos, pasikartojančios repeticijos tiesiog išsiurbė gyvybinius syvus, sėdėjau prie fortepijono sausa kaip smilga ir automatiškai, viską, ko mokė dėstytoja, užmiršus, judinau pirštus, spaudžiau pedalus trokšdama, kad kuo greičiau pasibaigtų tas spektaklis, kurio niekas, išskyrus motiną, – brolių salėj nebuvo, – po kelių dienų net neprisimins, kiekvienas tėvas ar motina galvos tik apie savo vaiko pasirodymą ir jis jiems atrodys labiausiai pavykęs, tiesiog stebuklingas. Skambinau ir sykiu neapkenčiau to, ką daro mano pirštai – ausyse spengė tik amžinas kartojimas vieno ir to paties, kartojimas, įvarydavęs į mano širdį neviltį, absurdo pojūtį, kartojimas, per klaidą vadinamas skambiu žodžiu „tobulumas“.
       Po koncerto gavau gėlę, žinoma, ją atnešė motina. Vakare ta rožė stovėjo vidury šventinių pietų stalo ir turėjo įtikinti mane, kad ateity gėlių gausiu glėbius, jos netilps į kambarį. Tačiau motinos akyse neišvydau pasididžiavimo ir žinojau kodėl. Pirmasis mano koncertas jai tebuvo menka pradžia kelyje į padebesiuose tvaskantį pripažinimą. Tokia galinga buvo jos garbėtroška. Dienoraštis ją puikiai atskleidžia: pasieksiu tai, ko mano giminėj dar nebuvo pasiekęs niekas, mano parduotuvėje pirks pati Smetonienė. O aš žiūrėjau į tuščią lėkštelę ir mintyse kartojau: mama, tavo muzikinės svajonės sugurs į dulkes, nes aš nepajėgi jų įgyvendinti, aš per silpna, per jautri, neturiu to baisaus bukumo, be kurio pianizmo meistriškumas tiesiog nepasiekiamas; aš jau šiandien pasidaviau, susitaikiau su muzikos mokytojos karjera, sėdėsiu prie pianino ir kokiam bejausmiui septynmečiui pavargusiu balsu kartosiu ir kartosiu tuos pačius žodžius: praleidai b e m o l į .
       Broliai pasėdėjo už stalo ir po valandėlės dingo – nežinomi berniukų paslapčių keliai. O aš geidžiau motinai paaiškinti, kad pirmą kartą stabtelėjus, nors daugelis šio stabtelėjimo gal ir nepastebėjo, norėjau pakilti ir nulipti nuo scenos, nes svaigo galva, prakaitavo pirštai, širdis, atrodė, iššoks pro gerklę – tiek jausmo buvau sudėjus į kūrinį, kurį kitas, bėglesniais pirštais ir ramesnių nervų būtų atbarškinęs, nusilenkęs ir patenkintas nuėjęs į užkulisius. Per didelė buvo kaina, kurią turėjau užmokėti už mano mylimą Bramsą. Aš jo muziką dievinau, galėjau jos klausytis valandų valandas, bet tik kad man pačiai nereikėtų skambinti, tegu skambina kiti, stipresni, galingesnio charakterio, o mane tegu palieka ramybėje. Norėjau visa tai pasakyti motinai, bet neišdrįsau. Tiesiog žinojau, kad mano žodžiai būtų toks smūgis, po kurio ji sunkiai atsigautų. Tad teištariau: mama, du kartus suklydau, bet, atrodo, niekas nepastebėjo. Motina sukluso, pasididžiavimo išraišką ūmai pakeitė nuo ankstyviausios vaikystės taip gerai pažįstamas rūstumas, padėjus šakutę ji šaltu balsu pasakė: neabejok, kad pedagogė nepastebėjo, turėsi pasitempti, Konservatorijoj dar aukštesni reikalavimai, per mažai repetavai, buvau per daug atlaidi, turėjau tvirčiau prižiūrėti, bet dar turim laiko, m e s  pasistengsim.
       Tas  „ m e s “  staiga pabudino manyje ilgai slopintą neviltį, gal netgi užsimezgantį keršto jausmą. Vos nesurikau: kiekvieną kartą skambinsiu vis prasčiau. Bet susilaikiau nekirtus paskutinio kirčio. Tyliai tariau: gerai, mama, nuo šiol gamų galėsite klausytis ne tris, o penkias valandas. Ir pakilau nuo stalo. Norėjau įlįsti į vaikystės kamputį po laiptais į mansardą ir verkti, kad išverkčiau pati nežinau ką – kažką, kas laikė sugniaužęs širdį ir nepaleido.
       Dienoraštyje motina pirmuosius mano kankinystės metus vadina pirmaisiais žingsniais į žymios pianistės meistriškumą. O kokia kaina buvo žengiami tie žingsniai jau buvo nesvarbu.
       Ir vis dėlto esu dėkinga motinos ištvermei, jos despotizmui, be kurio tikrai nebūčiau baigusi aukštųjų muzikos mokslų. Atėjo laikas, kai, be muzikos, jau nebeįsivaizdavau savo gyvenimo. Esu motinai dėkinga už dovanotą stebuklingą muzikos pasaulį, su kuriuo mano asmeninė karjera neturi nieko bendra. Tačiau aš tą pasaulį pažįstu iš vidaus, ne iš šalies, aš galiu klausytis koncerto su natomis rankose, turiu galimybę sekti pačių garsų alchemiją, o ne tik klausytis apgaulingo, dažnai užhipnotizuojančio įspūdžio. Sėdžiu salėj, žiūriu į orkestrą, į kokį garsų atlikėją ir tarsi girdėčiau, ką jaučia visų tų žmonių širdys, ką jiems reiškia muzikos kūrinys. Esu dalyvė, o ne stebėtoja. Ir už tai taip pat dėkoju motinai. Sutikau ne vieną žmogų ne muzikantą, vaikystėje lankiusį berniukų chorą ar gavusį pianizmo pagrindus, ir visi jie tvirtina, kad be muzikos pažinimo jų gyvenimai būtų skurdesni, lėkštesni, kaip išsireiškė vienas medikas, plokštesni – ką jis turėjo minty? gal plokščią žmogaus atvaizdą anatomijos kabinete ar echoskopo ekrane?
       Kartais pagalvoju, kad gerai, jog motina taip ir nesužinojo, kad pardaviau fortepijoną, nes sūnaus šeimai trūko ploto. Prisimenu tą jausmų šaltį, kai abejingai stebėjau darbininkų išnešamą daiktą, kuriuo vis dėlto retkarčiais paskambindavau Bacho „Čakoną“: neša kaip mano vaikystės karstą, kuriame gulėjo ir motinos svajonės.
       Ne kartą apie tai mąsčiau, kad reikėtų parašyti PONIOS LIDIJOS DIENORAŠČIO komentarus – kiekvienai datai paskirti kelias pastraipas. Juk į tą patį atminties faktą mudvi žiūrėjome iš skirtingų matymo taškų. Tokie papildymai galbūt geriau atskleistų mūsų šeimos gyvenimo istoriją. Tačiau atsisakiau šio sumanymo. Jaučiau, kad man paprasčiausiai neužteks jėgų, be to, jau taip seniai esu rašiusi laišką. Parašyti gal ir nebūtų sunku, bet kam jį pasiųsti?

Į viršų

       II

       Štai ir vėl vartau Dienoraštį tik palytėdama žvilgsniu vieną kitą žodį, dar atidėlioju nuodugnų skaitymą ir jaučiu, kaip iš nebūties išplaukia k v a p a i :  laukinių žirnelių, alyvų, daržo ežioje nokstančių, mažais spygliukais pasišiaušusių agurkų, smulkiųjų krapų šakelių; ir regiu penkiametę mergaitę, į dubenėlį prilukštenusią žalių apvalių žirniukų – tai kapeikos; liečiu iš popieriaus sulankstytą „piniginę“, kurioje gražiai, saugantis neužlenkti nė kampučio, sudėti širdies formos alyvų lapai – tai rubliai. Matau slenksčio pakopą – nedidelį jaukų prekystalį. Dar ankstyvas rytas, bet mergaitė jau ruošiasi pirkėjų antplūdžiui – gretimuose kiemuose jau šurmuliuoja vaikai, jie taip pat nerimauja, nes ir jiems rūpi, kokių produktų šiandien pasiūlys Augustė, bevardės krautuvėlės savininkė.
       Antai ant prekystalio jau sudėti sumuštiniai – ant žievės gabaliukų užteptas drėgnas geltonas smėlis; šalia – ledai: iš sąsiuvinio lapų susukti piltuvėliai, nemažas aliumininis kiauras puodas kone pilnas balto su vandeniu sumaišyto molio; trečias produktas – krepšelyje pūpsantys Ąžuolyno giliukai, juos krautuvėlės lankytojai ir lankytojos pirks kavai; o štai ir daržovės: dilgėlių pundeliai, kiaulpienių lapai ir keli ryšulėliai tikrų krapų iš mamos daržo. Ir visa taip kvepia skaisčiame ryto ore, nesigirdi nė vienos mašinos, tik vienintelio Žaliakalnio vežiko arklio kanopų bilsmas. Retkarčiais ryto dvelksmas atneša to kuino vidury gatvės paliktų obuolių kvapą, stiprų, aštrų, jis rungiasi su paruoštų prekybai sumuštinių, giliukų ir daržovių kvapais, tačiau pardavėja rami – kuosos ir kovarniai per pusvalandį tuos arklio paliktus „obuolius“ sutrupins, išrankios avižų likučius, vieną kitą musės lervą, ir negeras kvapas išnyks. Iki to laiko Augustė jau bus spėjus pasirišti švarią prijuostę, pasiruošus pinigus grąžai, ir vaikai po vieną, po tris patrauks į ponios Lidijos kiemą. Saujose – alyvų lapai, laukinių žirniukų ankštys. Ir dar po kelių akimirkų Augustė plušės vos spėdama paduoti prekę ir atskaičiuoti grąžą – prekyba virs kaip tikroje krautuvėje, tik čia niekada neužsuks pasipūtęs milicininkas, senio batsiuvio sūnus, ir nepareikalaus išpirkto leidimo prekiauti. Lidijos kieme šis verslas – laisvas nuo bet kokių mokesčių, inspekcijų. O ant medinės aukštos žaliai nudažytos tvoros tupės katinas Ūsius ir vaizduos visiškai nesidomįs ant slenksčio vykstančia prekyba. Jo nesuviliosi smėlio sumuštiniais, vadinasi, ir joks susitarimas su gudruoliu – neįmanomas.
       O dar po valandėlės namo viduje, tarytum baisioje tolybėje, už devynių girių, už devynių kalnų pasigirs ta širdį sušildanti siuvamosios „Dürkopf“ melodija, ir pasaulis nuo jos garsų bus saugesnis, vasaros laisvė – beribė, o pilkame danguje plaukiantys balti debesėliai atrodys kaip galingo aukštybių vėjo genamas aviniukų pulkas…

Į viršų

       III

       Pagaliau PONIOS LIDIJOS DIENORAŠTIS perskaitytas trečią kartą ir kuriam laikui įspraustas į knygų lentyną tarp Suzanos Tamaro „eik kur liepia širdis“ ir Džono Steinbeko „Mūsų nerimo žiema“, kitaip tariant, tarp paprastų šeimyninių sagų – tegu ilsisi, tegu vienumoje apmąsto motinos žodžius, nes ir knygai privalu suvokti, ką jos lapuose įrašytais žodžiais buvo norėta pasakyti, paaiškinti, kokias išvadas padaryti, į kokius klausimus atsakyti, o kokius palikti be atsako.
       Bet tėvo parkerio su auksine plunksna po mamos brangenybių dėžikės pamušalu neradau – kažkieno godulys neatlaikė, o gal jį pasiglemžė ta pati motinos kambario draugė Paulauskienė, vildamasi pradėti savąjį Dienoraštį – juk tikrai motinos rašymas negalėjo išlikti paslaptyje, kad ir kiek ji būtų stengusis slėpti tą didelį sąsiuvinį po mažąja „paduškėle“.
       Tačiau net jeigu būčiau tą parkerį su amžinąja plunksna atradus – rašyti nemėginčiau, nes gražiau už tėvą tikrai neįstengčiau išraityti Dienoraščio autorės, mano motinos Lidijos, vardo.
       O gal auksinę plunksną seniai padengė užmaršties rūdys, ir vagis lig šiol niekaip negali pritaikyti kitos, paprastos, su amžinybe neturinčios jokio ryšio, plieninės plunksnos, tad parkeris baigia pavirsti senovišku niekam nereikalingu daiktu. Mano namuose jis ramiai ilsėtųsi mamos brangenybių dėžikėje greta deimantinių auskarų, auksinio žiedo ir sidabrinės apyrankės su rubino akute, ir sapnuotų elegantišką tėvo, „Paramos“ valdininko, braižą – lengvai, o sykiu ir išmoningai ornamentuotas didžiąsias žodžių raides…

Į viršų

       IV

       Prieš penkiolika metų pardavus fortepijoną, niekada jo nepasigedau, o juk buvo skambinta k e t u r i a s d e š i m t  metų. Ir štai vieną rugpjūčio vakarą sodyboje gulėdama čiobreliais ir pelynais kvepiančioje XIX a. lovoje – dar senųjų šeimininkų paliktoje, – negalėdama sumerkti akių, žvelgdama į tarp lango kryžmų įstrigusį pusmėnulį, išgirdau, kaip gili, visa aprėpianti gamtos tyla pamažu prisipildo muzikinių garsų, jie virpa, sūkuriuoja, kyla ir krenta, tolsta ir priartėja, ir tada ūmai suvokiau, ko labiausiai trūksta mano senatvei. Išvydau d a i k t ą ,  kuris iš sąmonės niekada nebuvo išnykęs. Tą rugpjūčio 14-osios vakarą negailėdama savęs ir niekam nepriekaištaudama ponios Lidijos dukters paprašiau:
       ieškosi, kol surasi, senoviško juodmedžio pianino, panašaus į mano vaikystės laikų instrumentą, su žalvarinėmis žvakidėmis prie piupitro šonų, kad sekmadienio vakarais galėčiau įžiebti žvakes, atsiversti Bacho „Temperuotą klavyrą“, ir mano pirštų pagalvėlės vėl – kaip prieš šešiasdešimt metų žaliajame Žaliakalnio name – prisiliestų prie žodžiais neapsakomos paslapties, – tai bus paskutinė dovana man pačiai: tingiai ir nuobodžiai slenkantis laikas, vis labiau tamsėjanti erdvė vėlei prisipildys muzikos garsų, iš vis geriau įsivaizduojamos nebūties, tarsi nuo okeano dugno, pakils Bacho, Bramso, Ravelio ir Debiusy kūrinių garsai, tie mano dvasios sargai, šešiasdešimt metų lydėję mane nuoskaudų tyrais, švietę tamsoje kaip Žuvų žvaigždyno mirgančios žvaigždės – po šiuo zodiako ženklu aš gimiau.

Į viršų

       V

       Augustės, ponios Lidijos dukters, sapnas, patvirtinęs, kad vaikystės laikų daiktas – juodasis pianinas – privalo stovėti prie sienos, kad Augustė liūdesio ar nevilties valandą galėtų atsisėsti prie instrumento ir vėl kaip prieš šešiasdešimt metų leistų pirštams pajusti dramblio kaulo paviršių, o pati stebėtų, kaip pirštai palengva visa prisimindami bėga beveik neklupdami „Temperuoto klavyro“ takais. Širdis ir siela atgautų pasitikėjimą, laikas, besiblaškantis dienų ir naktų beprasmybėje, sugrįžtų į žaliąjį namą ant Savanorių prospekto ir Kipro Petrausko gatvių kampo, žvakių liepsnelės ir pati muzika vakarais nušviestų langą, už kurio stiklo kambario prieblandoje prie juodojo pianino ant aukštos sukamosios kėdės sėdėtų mergaitė: geltoni garbanoti plaukai paleisti ant tamsiai mėlyno aksomo suknutės, kojos apautos juodais lakiniais bateliais, natų sąsiuvinis jau atverstas – tereikia pritaikyti kėdės aukštį, kad batukų padai siektų pedalus, ir galbūt užsimerkus, tik akimirką žvilgtelėjus į natas, mergaitė pradėtų skambinti Vertinskio romansą, kuris taip sugraudindavo ponios Lidijos širdį – siuvamoji nutildavo, adata, iškėlus siūlą, sustingdavo, tyla tapdavo sidabrinė, kad iš jos sidabro palengva išsilukštentų garsai, kokių neišgirsi gyvenime, nes gyvenimas pernelyg nešvarus, jo pakraščiai aprūdiję, jo vidury – didžiulė beprasmiškai praleisto laiko pelėsių dėmė…
       O štai ir pats sapnas:
       nedidelis kambarys, primenantis virtuvę žaliajame name, jo vidury – stačiakampis juodas stalas, kiek toliau ant aukštų kėdžių sėdi egzaminų komisijos nariai: juodos togos, tarsi kalkėm padengti vienodos išraiškos veidai – nesuprasi, ar tarp jų yra muzikos mokytoja, nors kažkas kužda, kad ji seniai Senavos kapinėse ramiai ilsisi, tačiau ji čia galėtų būti, nes šis sapnas stebuklingas, kažkas šnabžda: tu, Auguste, sapnuoji ne paprastą sapną, o pranašingą. Vienas komisijos narių įsako: prašome pradėti, mes pasiruošę klausytis. Žila moteris atsisėda prie stalo. Ji sutrikus, norėtų pasakyti, kad šiuo daiktu neįmanoma skambinti, nes nėra klavišų, tačiau tas pats balsas įsako: prašom neprieštarauti, jūs skambinkite, o mes klausysimės, prašom negaišti laiko.
       Moteris žiūri į bėgiojančius savo pirštus ir nieko negirdi, o juk buvo įpratus išgirsti smulkiausią garso dalelės netikslumą, skambina nesuvokdama, ką ji čia veikia, o komisijos narių veidai tokie mįslingi, neįspėjami. Moteris bijo, kad susikirs ir negaus konservatorijos baigimo diplomo, pirštai prakaituoja, kurčia, tarsi suodina tyla užgula ausis. Pagaliau ji neatlaiko: aš negirdžiu nė vienos natos, tai kaipgi galėčiau skambinti. Ir vėl tas įsakmus balsas: jūs ir neprivalote girdėti – girdime mes, spręsime mes. O tyla tuo metu tirštėja, už lango jau naktis, skauda nugarą, beprasmiškas pirštų šokis pamažu stingsta. Pakėlus akis moteris jau nebemato komisijos narių – aukštos kėdės padengtos plonu dulkių sluoksniu, nė nepamanytum, kad kas nors ant jų būtų sėdėjęs; stalo paviršių užkloja baltesnė už sniegą staltiesė, pridengdama sustingusius pirštus.
       Ir tada Augustė išvysta save, šešiametę mergaitę, įsikibusią į motinos ponios Lidijos ranką, – jiedvi stovi prie muzikos mokytojos buto durų. Bijo ir laukia. Švelnus naminių šlepečių šiurenimas, užrakto spragtelėjimas ir… akinama šviesa, kurioje tarsi nerealus regėjimas virpa aukšta išdidi moters figūra…
       Mergaitės akyse susisuka raibuliai, mokytoja išnyksta ir beribėj švytinčioj erdvėj, tarsi ant pasaulio krašto, iškyla raudonplytis, panašus į raudoną erelį išskėstais sparnais kareivinių fortas. Apleistas, tuščias, kiauromis išdaužtų langų akiduobėmis. Ir ūmai suskamba seniai girdėti užmiršti motinos žodžiai: kareivinėse gyveno caro kareiviai, po jų – kaizerio kariuomenė, traukdamiesi vokiečiai pro langų kiaurymes į kiemą išmetė daugybę senąja rusų kalba parašytų knygų, tarp kurių vėjuje plazdeno ir natų sąsiuviniai, Panemunės vaikai kuitėsi tose apdegusiose popieriaus krūvose ir ieškojo geriau išsilaikiusių gražesnių knygų, tai ir aš, pasprukus nuo budrios pamotės akies, iš ten parsinešiau Vertinskį, Guriliovą, Aliabjevą, tuos sąsiuvinius pasiėmiau ir į U. K. namus, grįžus iš porevoliucinės Rusijos juos atradau nepaliestus, taip šie brangūs natų sąsiuviniai pateko į mūsų žaliąjį namą, iš jų tu – tėvo pamokyta – paskambindavai mano mėgstamo Vertinskio romansų, buvai net pramokus kelis senoviškus rusiškus žodžius, nuo kurių mano širdis suvirpėdavo ir ašaros užplūsdavo akis – tiek tose melodijose ir žodžiuose būdavo ilgesio, neišsipildžiusių svajonių ir neįvardytos vilties…
       Suvokia sapne, kad šie pilkaspalviai natų sąsiuviniai – dar vienas graudžiai įsakmus įrodymas, kad be pianino jau nebegyvens. Sapnuojančios lūpos ištaria žaliajame name stovėjusio juodamedžio instrumento vardą: Vilhelm Pfeifer. Sapnuojanti sąmonė pakartoja: Vilhelm Pfeifer – tokio instrumento ieškosi…

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt