|
<< Atgal
MINDAUGAS GRIGAITIS
Nykstančios tradicijos
atšvaitas
Romualdas Granauskas. ŠUNYS DANGUJE. Vilnius: Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla, 2005. 221 p.
Naujoji Romualdo Granausko apysakų knyga
Šunys danguje nestebina nei forma, nei turiniu. Ji dar kartą patvirtina turbūt
jau seniai skaitytojų suprastą tiesą, kad šio rašytojo kūrybos leitmotyvai, temos,
kalbos maniera ir stilius nesikeis ir beliks tik rinktis, ar priimti amžina archaika
dvelkiančius kūrinius, ar, nuvargus nuo monotoniško kartojimosi, mesti šio rašytojo
knygą į šalį.
Knygą Šunys danguje sudaro trys apysakos,
kuriose autorius pasakoja istorijas iš skirtingų gyvenimo tarpsnių. Pirmoje apysakoje
Rudens žmogus pateikiama dabar gyvenančio mokytojo gyvenimo istorija,
antroje Skustuvas ir paletė pasakojama apie menininko jaunystę, o
trečioje Šunys danguje vaikystės atsiminimų atpasakojimas. Kiekviena apysaka
konstruojama atidžiai, kruopščiai dėliojant įvykių chronologiją, o visos trys
kuriamos atvirkštinės chronologijos principu: iš senatvės keliaujama į vaikystę.
Laiko koordinačių išskaidymas erdvėje turbūt turėtų sukurti savotišką gyvenimo
apmąstymo ar pasakojimo žaidimo nuotaiką, tačiau visiškai analogiška tematika,
kalbos maniera ir stilius neleidžia tokių spėlionių patvirtinti.
Pirmos apysakos siužetas paprastas. Senyvas
mokytojas su žmona nusprendžia persikelti iš miesto į kaimą. Vyras, manydamas, kad
gražiai ir ramiai nugyvens likusį gyvenimą, labai apsidžiaugia tokia gyvenimo
permaina, nes pats gimė kaime, toli Žemaitijoj, todėl niekada nemėgo miesto (p.
10). Tačiau likimas sugriauna gražius poros planus: jau pirmą dieną, važiuodama į
darbą, autoavarijoje žūsta mokytojo žmona. Nurimus skausmui mokytojas dar kartą
įtikina save, kad likusį gyvenimą galės praleisti gamtos prieglobstyje, tačiau
idiliškas senatvės projektas ir vėl sugriūva. Sodybos kieme atsiranda naujasis
lietuvis Navickas, kuris pasisiūlo nupirkti iš mokytojo nenaudojamą pievą, kur
galėtų pasistatyti vasarnamį. Mokytojas nenorom, bet sutinka įsileisti kaimyną. Čia
ir prasideda pagrindinė apysakos siužetinė linija.
Vasarą į naują namą atvyksta Navicko meilužė su
sūnumi Mantu. Mokytojas greitai susidraugauja su paaugliu ir siekia išmokyti jį
tikrų vertybių. Tačiau idealistiškas noras parodyti gražiąją gyvenimo pusę,
virsta apysakos moraliniu konfliktu. Mokytojas priglaudžia paauglį ir ima jį
mokyti grožio, gėrio ir tiesos. Jam nepavyksta, nes Navickas nuolat posūniui
demonstruoja savo galios pasaulį, naikina jo vaikišką idealizmą, fiziškai ir
psichologiškai smurtaudamas. Įvykiai vystosi tragiškai: Mantas sudegina patėvio vilą.
Gaisre kartu su meilužiu žūsta ir paauglio motina. Mantas, neiškentęs vienatvės ir
sąžinės priekaištų, pasikaria.
Moralinės potekstės siūloma išvada aiški:
vaikiną pražudė šiuolaikinis galios ir įvaizdžių pasaulis, neleidęs paauglio
sieloje subręsti mokytojo perduotoms vertybėms. Galbūt tokia tezė pernelyg
supaprastina kūrinį, tačiau akivaizdu, kad rašytojas apgalvotai ir preciziškai
pirmoje apysakoje įkūnija savo moralinius įsitikinimus, bet toliau už moralinės
problematikos nežengia.
Stebina tai, kad pripažintas autorius gyvenimišką
išmintį šioje apysakoje išreiškia tradiciniu moralinio kategorizavimo principu.
Personažai apysakoje vienpusiai, psichologiškai neapdoroti, neindividualizuoti. Jie
nepatiria jokių vidinių konfliktų, pagrindiniai susidūrimai tai vertybių
pozicijų supriešinimas. Psichologiškumo trūkumas paverčia herojus daugiau dvasinėmis
kategorijomis nei individualiais charakteriais. Apysakoje Rudens žmogus gausu
sentimentalių samprotavimų ir personažo tipizacijų. Navickas mokytojui tėra tuščios
dvasios materialistas: Iš kur toks jų paikumas, tokia dvasios tuštybė, o juk
nepasakysi, kad būtų visai kvaili, jeigu sugeba uždirbti tuos savo šimtus
tūkstančių (p. 4546). Tuščios dvasios materialistai griauna šalies moralę:
Lietuvėle, vargšele, kaip tu gyvensi toliau, jeigu tavo įstatymai galioja tik
patiems didžiausiems bėdžiams, o visiems kitiems ne?.. (p. 34). Naujieji
lietuviai pasaulį vertina tik finansinėmis vertėmis: Viskas, už ką mokėjau
savo pinigais mano nuosavybė, o su ja aš galiu elgtis kaip tinkamas! Nors gyvas
sudeginti!.. (p. 84). Verslininkų-materialistų moterys paklusnios, galios ir
libido instinktams vergaujančios marionetės: Mama klykė: neatstumk manęs,
neatstumk!.. Pasakė: daugiau tu netinkama grupiniam seksui... <...> O mama vis
klykė: nors ne grupiniam, brangusis, nors ne grupiniam (p. 92). Mokytojas apysakoje
yra apvalomas nuo bet kokio blogio, o naujalietuvis Navickas neturi jokio gėrio
ženklo. Personažai greičiau yra alegorijos nei asmenybės: verslininkas bedvasis
galios žmogus, ištroškęs turto, valdžios ir sekso, mokytojas gyvenimiška
išmintis ir moralinis stabilumas, Navicko antipodas, Mantas skaisti vaikystė ir
dvasinis skaidrumas, jo motina šiuolaikinis moteriškumas, įpainiotas į medijų
(dirba televizijoje) ir sekso industrijos tinklus, praradęs tradicinio motiniškumo
sakralumą ir virtęs instinktų ir trumpalaikių emocijų tenkinimo(si) objektu.
Keturi personažai suskirstomi į poras:
mokytojasMantas, NavickasManto motina. Veikėjų poroms sukuriamos aiškios
vertybinės hierarchijos apibrėžtys: mokytojas su Mantu ieško tiesos, grožio ir
gėrio, o Navickas ir jo meilužė tenkinasi turtu, valdžia ir seksu. Apysakos konfliktas
vyksta tarp šių dviejų hierarchijų. Mokytojas atskleidžia Mantui, kaip prasmingai
gyventi (moko žvejoti, džiaugtis akimirka, jausti gamtą, skaityti knygas), o Navickui
paauglys yra kliūtis, kurią jis nori sunaikinti: uždaro į kambarį savaitgaliui, kad
šis netrukdytų naujalietuviams su meilužėmis užsiiminėti grupiniu seksu.
Motinai taip pat nerūpi sūnus, ji neprieštarauja brutaliam Navicko elgesiui su juo, nes
bijo būti atstumta. Autorius kalba taip aiškiai, kad skaitytojui tikrai nekyla
abejonių, kokie personažai kūrinyje yra teigiami, o kokie neigiami.
Apysakos Rudens žmogus tradicinis konfliktas
tarp vertybių ir antivertybių sferos skaitytojui, kuris į aksiologinius svarstymus
įsileidžia reliatyvių elementų, užkliūva dėl neginčijamo autoriaus įsitikinimo,
kad savaime aišku, kas yra gera, o kas bloga, o blogis nėra ieškant padaryta
klaida, bet tik sąmoningai ir piktavališkai atliekamas veiksmas.
Apysaka Skustuvas ir paletė iš moralinių
svarstymų mus perkelia į meno filosofijos erdves. Kūrinio pasakotojas prisimena
kažkada Kaune gyvenusį dailininką R., kuris buvo pažadėjęs parduoti savo paveikslą
Laidotuvės. Draugams, susitikus po daugelio metų, dailininkas parduoda tą
kūrinį, tačiau rašytojas supranta, kad tai tik buvusio kopija ir jaučiasi apviltas,
nes intuityviai junta, kad paveikslas, tapytas iš atminties, tėra buvusios kūrybinės
dvasios šešėlis: O čia tiktai kopija, ir ta pati tapyta iš atminties. <...>
Šita tavo kopija be dvasios. Jokioj kopijoj jos nebūna, net autorinėj (p.
150). Moralinį patosą šioje apysakoje keičia mistiniai samprotavimai: Dvasia
ir vedžioja, o paskui abejingai palieka kūrėją, amžinai apsigyvendama tame, ką jis
sukūrė (p. 116). Apysaką galima vadinti meno mistikos analize: joje daugybė
samprotavimų apie meno dvasią, menininko pašaukimą, kūrybos prasmę.
Apsiribodami sakinio semantika, galėtume bandyti teigti, kad apysakoje dominuoja gili
filosofinė ir egzistencinė refleksija, tačiau nuolat pasikartojantys abstraktūs
samprotavimai su užslėptomis pretenzijomis atskleisti meno esmę ir svarbą žmogaus
egzistencijai ima erzinti dėl monotoniško kartojimosi, o ypač slegia apysakos pabaigoje
išnirusi didaktika: <...> pasidarytų gaila kūrinių, kuriuos, aptemus protui,
patys kūrėjai supjausto skustuvu, sudaužo plaktuku ar surašytus lapuose
sumėto į ugnį. Kur jūs dabar kenčiat, dvi supjaustytos tų paveikslų dvaselės?..
(p. 152).
Tiesa, apysaką kiek gelbsti žaisminga
pasakojimo maniera, kuri švelnina kategoriškas mintis, tačiau vis dėlto aišku, kad,
maksimaliai orientuodamasis į turinį, autorius pamiršta skaitytoją ir ima sau pasakoti
apie save.
Apysaka Šunys danguje R. Granauskui, mano
manymu, pavyko geriausiai. Kūrinyje vaizduojama pasakotojo vaikystė Antrojo pasaulinio
karo metais. Jis, motina ir patėvis apsigyvena pas Kaubrienę ir jos šeimą. Patėvis
nuo rusų kareivių išgelbsti vokiečių aviganę Bertą. Apysakos siužetas kuriamas
apie Bertą ir vaiko bei patėvio santykius. Patėvis dresuoja Bertą, ją pratina prie
naujos vietos, visi žavisi, kad šuo labai sumanus, beveik kaip žmogus (p. 160).
Atėjus laikui išsikraustyti, palikta pas Kaubrienę Berta atsiveda šuniukų, juos
nuskandina kaimo budelis Žakario Ontė. Kalė, pabėgusi nuo grandinės, jam perkanda
gerklę. Taigi nors moralinis teismas įvykdomas ir šioje apysakoje, bet joje skaitytoją
suintriguoja pasakotojo ir herojaus santykis. Kūrinį iš vaikystės prisiminimų
rekonstruoja pasakotojas. Apysakoje įpinamos vaiko emocijos, jo jausmai, pagavus pirmą
didelę žuvį, gaminant žvejybos įrankius. Pasakojimą naratorius kuria ne nuosekliai,
jį sužadina sapnas. Susapnavęs Bertą, pasakotojas rekonstruoja vaikystės epizodą.
Šioje apysakoje pasirodo savianalizės ir introspekcijos bruožų, todėl ir tekstas
spalvingesnis, ekspresyvesnis, personažai labiau individualizuoti, psichologiškai
įdomesni. Distancija tarp herojaus ir pasakotojo padeda sukurti patrauklią kalbą, kuri
atveria vaiko pasaulį, jo jausmus ir emocijas. Nors moralinio patoso ir čia
neišvengiama, veikėjai taip pat vienpusiški (patėvis parodomas kaip gerasis gyvenimo
mokytojas-humanistas, Žakario Ontė bedvasis žudikas, Kaubrienės sūnus Kazė
visiškas pragmatikas, o pabaigoje blogietį nubaudžia geriečio šuo),
tačiau kelionė po atminties labirintus, laiko distancija tarp pasakojimo ir įvykio
laiko sušvelnina abstrakčių samprotavimų apie pasaulį ir save slėgį.
Tačiau ir šioje apysakoje R. Granauskas neišvengia
supaprastinto vaizdavimo: susitapatinęs su vaiku, užmiršta, kad ir kiti personažai yra
individualybės. Pasakotojui visuose trijuose kūriniuose svarbiausia kalbėti apie save
(autobiografiniai motyvai) ir akcentuoti atlygį už moralinį nuopuolį. Nemanau, kad
čia galime kalbėti apie In ir Jan sąveiką, kuri leistų įžvelgti gilesnę
filosofinę potekstę. Autoriui pasaulis per daug aiškiai suskirstytas į blogą ir
gerą, kad susijungę šie poliai kurtų originalų kūrinio pasaulį. Rašytojas neieško
naujos kalbos, kuri giliau būtų suaugusi su šiuolaikinio žmogaus savastimi,
literatūros ar visuomenės situacija.
Mano išvada klasikui nepalanki: R. Granauskas
nesikeičia, nekeičia ir rašymo strategijos, o realybė keičiasi, kinta ir literatūros
tradicija, jos vertinimo ir kūrimo principai. Rašytojas, neieškantis naujos kalbos,
gyvenantis praeitimi, rašo pats sau. Be abejo, šios apysakos tinka vakariniams
pasiskaitymams, tačiau skaitytojas, ieškantis esmingų tekstų, kurie galėtų tapti
išskirtiniu reiškiniu literatūroje, sukurti naują tradiciją ar unikalų rašymo
stilių, rinkiniu nusivils. R. Granausko kūriniuose vis dar gyvenama ir rašoma tęsiant
sovietinę ir kaimiškąją literatūros tradiciją, kur inteligento ir aplinkos
kontrastas, vidinė niveliacija susvetimėjusioje visuomenėje ir protagonisto etinis
pranašumas yra pagrindinės temos, turinčios dar kartą prikelti sugriuvusią moralę.
Tradicinės epinės konstrukcijos negali sudabartinti to, ką R. Granauskas dar Duonos
valgytojuose ar Gyvenime po klevu norėjo parodyti kaip amžinus ir nekintamus
dėmenis. Rašymas gyvybingas tol, kol egzistuoja jį sukūrusios kultūros formos. Kai
tradicija nyksta, bet rašytojas vis tiek atkakliai laikosi senųjų rašymo modelių, jis
lieka izoliuotas buvusiame laike, kurį nuo dabarties skiria didelė kalbos praraja.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|