|
<< Atgal
DALIA STRIOGAITĖ
Balys Sruoga: nuo „Sanvartos“
į „Dievų mišką“
„Sanvarta“ – nebaigtas Balio Sruogos romanas,
rašytas apie 1939–1942 m. (prieš patenkant į Štuthofo koncentracijos stovyklą), bet
paskelbtas tik šiuo metu leidžiamuose B. Sruogos „Raštuose“. Mažai kieno skaityta,
visai menkai teįtraukta į rašytojo kūrybos tyrinėjimų lauką. Tegu ir nuošalės
tekstas, bet tai mūsų klasiko kūrybinio palikimo dalis. Dabartinė
humanistika kaip tik ieško naujų, netikėtų pažinimo sferų ir objektų, „sugrąžina
į mokslo dėmesio centrą tuos literatūros ir meno reiškinius, kurie dėl įvairių
priežasčių buvo išstumti į oficialiosios humanistikos marginalijas“1.
Neklasikinės „Sanvartos“ atidus perskaitymas gali būti visai naudingas siekiant
praplėsti, pagilinti kai kuriuos nusistovėjusius rašytojo kūrybos vertinimus,
inspiruoti kokią naujesnę įžvalgą.
Nebaigtą, nesutvarkytą, o gal ir autoriaus
atsižadėtą romaną nedera nagrinėti kaip estetinį vienetą. Reikia kitokių išeities
pozicijų, kitoniškos žiūros. Kadaise Algis Samulionis šio romano
vietą buvo aptaręs lietuvių istorinės prozos kontekste (nuo V. Pietario „Algimanto“
iki naujesnių dvarą ir dvarininkų gyvenimą vaizduojančių, t. y. panašios tematikos,
kūrinių), bet tyrinėtojas tik prabėgom pažymėjo savitą „Sanvartos“ pasakojimo
būdą, stiliaus žaismingumą2. Pažvelkime į šį
nebaigtą romaną kaip į B. Sruogos prozinės kūrybos dalį, pasiaiškinkime minėtą
pasakojimo savitumą, bandykime atpažinti kai kuriuos šio autoriaus prozos ypatumus.
Istorizmo pojūtis Sruogos prozoje gerokai kitoks nei
jo dramose. Siužetams pasirenkami dramatiški, savaip efektingi, bet svarbiausia –
plataus politinio nuovokumo reikalaujantys laikotarpiai. Akcentuojamas permainų metas.
Atveriama erdvi panorama, kur nemaža maišaties ir problemų. Tokie yra 1812 metai –
daug socialinių vilčių sukėlęs Napoleono su visa jo kariuomene pasirodymas Lietuvoje
(apysaka jaunimui „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus“). Arba laikotarpių
keitimasis iš XIX a. į XX a.: braška carizmo galybė, kyla tautinio išsivadavimo
judėjimas, prasideda rusų–japonų karas bei 1905 m. revoliuciniai neramumai („Sanvarta“).
Arba XX a. vidurio didžioji Europos nelaimė – fašizmas, pagaliau atskleidęs savo
tikrąjį veidą („Dievų miškas“). Visais šiais atvejais individas (jau nebūtinai
iškili istorinė asmenybė, net nebūtinai etninis lietuvis) yra globalių politinių
įvykių maišatyje. Labai svarbu žmogaus gebėjimas susivokti, jo apsisprendimas,
vertybinis pasirinkimas. Juk nepražuvo, susiorientavo šaunus dvylikmetis žemaitukas
Jonis pirmoje jo gyvenime ir tokioje sudėtingoje kelionėje į Kauną („Kas bus, kas
nebus...“): ir užduotį atliko, ir imperatorių Napoleoną matė, ir savo ateičiai
paramą užsitikrino... Ir „Sanvartoje“ autorius, be abejo, ieškojo savo gyvenamos
epochos – taip pat neramaus lūžių meto – paralelių, tuomet rūpėjusių problemų
sprendimo: neatsitiktinai čia išjuokiamas konservatyvus dogmatinis mąstymas, naujų
laikų situacijos nesuvokimas, net kvailumas (protagonistas grafas Zbyško-Zagrajus vis
ilgisi Monte Karlo, stebuklingosios Nicos – gyvenimo be rūpesčių ir problemų, t. y.
galimybės pabėgti nuo tikrovės).
Akivaizdu, kad B. Sruogos istorizmas demokratiškėja
ir autorius remiasi patirta tikrovės medžiaga bei konkretybėmis. Ne vienas jo prozos
veikėjas – iš empiriškosios realybės, su tikru ar kiek pakeistu vardu: apysakoje „Kas
bus, kas nebus...“ panaudota rašytojo uošvio Daugirdo pavardė ir uošvijos
vietovardžiai bei aplinka; viename rankraščiu likusiame eskize minimas pavyzdingo ūkio
šeimininkas grafas Dupovas – neabejotinai grafas V. Zubovas (vyresnysis); „Sanvartoje“
detaliai ir labai išraiškingai pavaizduotas atlietuvėjęs dvarininkas Mečislovas
Galinskis – tai nesunkiai atpažįstamas žymaus visuomenininko bei kultūrininko Vlado
Putvinskio literatūrinis portretas. Išsamiai nupasakojama, kaip pasiekti atokiuose
miškuose tūnantį jo Šilainės (realybėje – Šilo Pavėžupio) dvarą, kaip atrodo
dvaro pastatas, svetainė, valgomasis – tikriausiai B. Sruoga pas V. Putvinskį buvo
lankęsis, svečiavęsis. O „Dievų miškas“ jau ištisai autentiškas ir
dokumentiškas, turintis net kai kurių mokslinės studijos bruožų.
Labiausiai B. Sruogos prozoje į akis krinta savitas
vaizdijimas. Tai ekspresijos kupina, raiški, teatriška proza. Teatriškumas, organiškai
besiveržiantis iš pačios autoriaus natūros ir jo profesinių pomėgių, –
išskirtinis B. Sruogos prozos poetikos ir stiliaus ypatumas.
Visai nestebina šis modernus literatūros ir teatro
sintetinimas. B. Sruoga buvo meno atnaujinimo šalininkas ir drauge teatrofilas. Jį
žavėjo Jurgio Savickio prozos specialiai ryškinamas teatriškumas (J. Savickio
novelėse nemažai prasmių padeda sukurti operetės, marionečių teatro, cirko
ypatumai).
Jau prieš keletą amžių W.
Shakespeare'as, P. Calderonas yra kalbėję apie gyvenimą kaip teatrą, vaidinimą; ši
idėja akivaizdi daugelyje pasaulio menininkų kūrinių, o modernizmas ją itin
sureikšmina kaip gyvenimo vaidinimo koncepciją3. Tai
artima ir B. Sruogai. Vaizduodamas XIX a. pab.–XX a. pr. dvarininkų gyvenimą, dvaro ir
kaimo santykius, jis yra užsimojęs juos traktuoti kaip vaidinimą. Žmogaus gebėjimas
persimainyti, apsimesti, kuo nesąs, įsikūnyti į kitą asmenį – tai teatro šerdis
ir esmė. „Sanvartoje“ ryškinami sustabarėję dvarininkų ir kumečių socialiniai
vaidmenys, tariamas dvarininko asmens iškilumas. Tuščiagarbio pasipūtėlio grafo lenko
Zbyško-Zagrajaus charakteris dėl apibendrinto vienpusiškumo gana artimas teatrinei
kaukei. Suktas dvaro urėdas apgaudinėja nuo gyvenimo atitrūkusį grafą, be to, dar
apsimetinėja esąs bajoriškos kilmės. Mezgasi šeimos drama. Atsiranda mįslingas,
savų politinių tikslų turįs, bet išoriniais pokštais asmenybės tapatumą dangstąs
studentas Andrius. Dvaro guvernantė prancūzė rezga erotines viliones ir intrigas.
Įvykiai pateikiami sceniškai. Nemaža įprastų
sceninių efektų (pasiklausymas slapčia prie durų, konfūzas, kai vakaro tamsoje
apglėbiama visai ne ta moteris, ir pan.). Pasitelkiama ir bufonada. Antai grafas,
organiškai nepakenčiantis kreivų vagų, šaudo į ariančius kumečius, o tie,
pataikaudami šaulio savimeilei, turi nuvirsti ir kurį laiką vaizduoti negyvus. „Garbingus“
caro žandarus piktina naujai atsiradusių knygnešių persirenginėjimas elgetom ar
moterim, – anksčiau „padorūs“ kontrabandininkai šitaip žandarų nevargindavę.
Kaktomuša suvedamos priešybės ir kaip teatre
užmezgama jų kova. Įspūdinga kolizija, iškelianti asmenų nesusikalbėjimą ir
vertybių prieštaringumą, – tai scena, kai tuščias ir silpnavalis Zbyško-Zagrajus
bando atvesti į protą savo giminaitį Galinskį, kuris „pasiuto“, „daro gėdą
visam bajorų luomui“, o iš tiesų yra atkaklus pasiryžėlis – aplenkęs laiką,
atsikratęs poniškumo ir senų dvaro manierų, įsitraukęs į socialines reformas, į
lietuvių tautinį judėjimą. Du grafai susikerta, ir vienas gina lenkiškumą, kitas
lietuvybę, – „panašūs į du įniršusiu kalakutu“.
Dialogai „Sanvartoje“ individualizuoti, raiškūs,
gyvai ištariami: svarbu veikėjų kalbos tonas, gyvas balsas, žodžio šmaikštumas,
išradingi keiksmažodžiai ir grasinimai („velnio nuodėguli“, „kiaurapakauši“,
„liepsiu tau gyvam kailį nubielyti“ ir kt.).
Jaučiamas ir ryškus mizanscenų kūrimas:
atitinkamos veiksmo dekoracijos, apšvietimas, rekvizitas, personažų pozos, kontrastų
paryškinimas. (Ypač įdomiai „sustyguota“ vakarienės pas litvomaną Galinskį
scena: menkai apšviestame kambaryje pamažu, detalė po detalės, grafas Zbyško-Zagrajus
susivokia, kad yra pasodintas prie bendro stalo su dvaro kumečiais! Pribloškiantis
netikėtumo efektas.)
Nemaža vietos skirta urėdo sūnelio „galvažudžio“
Vacioko ekscentriškiems pokštams, beveik cirko triukams su gyvuliais (žąsino ir
gaidžio, avino ir buliaus kautynės, katino pakaustymas). Tie žaidimai iš pradžių
gali pasirodyti savitiksliai, nebūtini, bet vėliau rasime jų pateisinimą ir tam tikrą
prasmę.
Visais minėtais ir panašiais atvejais romane
naudojamasi teatro poetika ir kuriamas efektingas vizualumas. Daugelio epizodų veiksmas
vyksta tarsi prieš publiką.
Bet ne mažiau svarbi ir komiška tikrovės
transformacija. „Vaidinimo“ ir tikrosios esmės, įsivaizdavimo ir faktinių
galimybių, tikslo ir priemonių neadekvatumas kuria komiškas situacijas, atskleidžia
juokingas gyvenimo puses, net absurdiškumą. Kaip lengvai B. Sruogos plunksna sugauna,
iškelia į paviršių tai, kas juokinga! Tekste dominuoja komiškoji gyvenimo pusė, net
ten, kur, rodos, nesitikėtume. Literatūros teoretikų aiškinimu,
neatitikimas normai, net jeigu jis ir teigiamo pobūdžio (kaip, pavyzdžiui, Galinskio
atotrūkis nuo savo luomo tradicijų), taip pat gali būti komiškas4.
„Pavojingas pasiutėlis“ ir atsiskyrėlis miškinis Galinskis pristatomas kiek
komiškai, bet šiltai ir su neslepiama simpatija jo kuriamam gyvenimo vaidinimui bei kai
kurioms keistybėms. Visai kas kita – neatitikimai žmoniškumo, gėrio, teisybės
idealams, ir tada komiškumas – jau aštri ironija, deginanti satyra.
Teatriškumas sąmoningai paverčiamas
teatralizacija, t. y. pompastika, pozavimu, melagingumu, dirbtinumu. Kuriama gyvenimo
komedijos vaizdų visuma. Komiškam išraiškingumui tarnauja estetinis deformacijos
principas (hiperbolizavimas, utriravimas, šaržas, visokios ekspresyvinimo priemonės).
Svarbi raiškos forma yra parodijavimas (grafo kalba, laikysena – tarsi senų
baudžiavinių santykių parodija. O juk jau XX amžius!). Daug pašaipos tenka
nesavalaikei elgsenai, o ypač intelektiniam ribotumui ir kvailumui. Antai kaip „išmintingai“
grafas aiškina savo iš užsienių parsivežtai jaunai žmonai, kodėl tokios prastos jo
valstiečių karvės:
– O kam prasčiokui
reikalinga gera karvė? <...> Valstiečiui pienas net nesveika. Nuo pieno jis
sutingsta ir dirbti nebenori. <...> Mūsų valstiečiai geros karvės nei pašerti, nei pamelžti tinkamai nemokėtų. Tokie jie dar tamsūs5…
Demonstratyvi ironija vaizdo ir naratyvo plotmėje
yra pašaipos ir kritikos esmė. Anksčiau Sruogos dramose pasitaikydavo vienas kitas
ironizuojantis personažas, o „Sanvartoje „ jau bandoma pateikti bendresnį ironišką
požiūrį, duoti vientisesnį kandaus vertinimo toną (jis aprėpia didžiąją kūrinio
dalį, bet dar ne viską, – šitai bus įgyvendinta vėliau „Dievų miške“).
Pasigėrėtinas Sruogos ironijos aštrumas ir
taiklumas. Štai kad ir tas vaidybinis kumečių šaudymas, nupasakotas ekspresyviai, su
geliančios ironijos gaida:
Šautuvas – pykšt, kumetis –
keberiokšt aukštielninkas nuo akmens.
Buvo kumetis, va, ir nebėr kumečio.
Susidorojęs su vienu kumečiu, grafas
lekia pas kitą – ir jį taip pat guldo šalia akmens. Taip per dieną, būdavo, grafas
Jeronimas Karolis Zbyško-Zagrajus visus savo kumečius išpyškina.
Puikus šaulys buvo grafas.
<...>
Bet vargas būdavo tam kumečiui,
kuris išdrįsdavo, grafo šūviui trinktelėjus, nevirsti nuo akmens (p. 142–143).
Jaunoji grafienė svetimšalė, tik iš lenkų
romantikų knygų tepažįstanti Lietuvą, kuri, pasak jos vyro, esanti Lenkijos
provincija, imasi kumečių vaikus mokyti lenkų kalbos, užsidegusi dvaro ir kaimo
suartinimo idėja:
Grafienė Janina, apsisiautusi
šilko su baltomis lelijėlėmis skraiste – Apolono paunksmėje, bambuko, krištolais
išdabintoje kėdėje, bene iš Venecijos atgabentoje. Jos
veidas – susirūpinęs, akys jos – dega. Aplink, ant švelnios parko žolelės,
miglės su baltaisiais dobilėliais, susigūžė būrelis
vaikų. <...> Vietoj kelnaičių – lopinys ant lopinio. <...> Susivėlę, ne kartą kaltūnuoti plaukai, šašuotos rankos ir nosys <...>.
Ponia grafienė, nelyginant didelio
simfoninio orkestro dirigentas, mostakavo dailia juodo medžio, perlamutrais inkrustuota lazdele.
– Kto ty jesteš? – klausė
grafienė, ir jos akys spinduliavo.
– Poliak maly, – plonyčiais
balseliais atitarė choras (p. 185).
Ironija emociškai gyvina vaizdus, stiprina jų
įtaigumą ir netiesiogiai perteikia pasakotojo poziciją – apnuogina niekingą dvaro
gyvenimą, atotrūkį nuo realybės. Rodos, labiausiai toje gyvenimo komedijoje siekta
paryškinti senojo (atgyvenusio) pasaulio inertiškumą, gyvenimo tiesos vengimą,
nepajėgumą susivokti naujoje epochoje ir iš to kylančius alogiką, absurdą.
Grafas kalba apie krašto kultūros kėlimą („…reikia
liaudis šviesti. Mūsų visų pareiga tai šventa“, p. 162), o kuria veislinių šunų
ūkį ir svaičioja, kaip mokytais šunimis aprūpins visą pasaulį („ištisais
traukiniais, ištisais laivais gabensiu“), kaip pakils krašto kultūra ir gerovė, kaip
išgarsės tėvynė: „Šunes skalys, meškas ir liūtus vaikydami, o medžiotojam
atrodys, kad tai Lenkija vaitoja, plėšrių kaimynų slegiama. Geresnės priemonės
išgarsinti Lenkijos vardui aš nenumatau“ (p. 163–164). Kvaila grafo pretenzija („šunų
fabrikas“) ir grafienės iliuzijos (saldainiais grindžiama jos lenkiškoji mokykla)
čia tikras farsas, kaip ir didysis epochos įvykis – farsiškai nupieštas carinės
Rusijos karo su Japonija pralaimėjimas. Tokiame kontekste mūsų minėto Vacioko
piemeniškos, į jokį rimtumą nepretenduojančios išdaigos atrodo bent iš tikrųjų
linksmos ir gyvybingos, lyginant su visai nevykusiais suaugusiųjų (plačiau mąstant,
atgyvenusių istorijos jėgų) „žaidimais“.
Išdidinimas romane yra pakeltas iki grotesko, kur
efektingai susijungia regimasis (teatrinis) ir komiškasis (karikatūrinis) aspektai. Daug
lėšų surijęs modernus šunynas („Tai šunim grafas tokius rūmus pastatė!“), jo
šeimininko fantastiniai užmojai priblokšti visą pasaulį, o galiausiai „šuniškos
pastangos“ savo keturkojų mokymui aukoti visos apylinkės katinus ima kelti šiurpą,
pasiekia neregėtą mastą ir baigiasi visišku fiasko – gaisru. Cypdami dega gyvi
padarai. Jau visai nejuokinga. Juokas, įstrigęs gerklėje ir priartėjęs iki siaubo,
pasiekia stipraus meninio apibendrinimo. Juo labiau, kad gaisras (padegimas), kilęs
pačiose 1905 m. revoliucijos išvakarėse, atspindi liaudies nepakantumo nuotaikas, ore
tvyrančią įtampą: „Kad nors kas būtų bandęs gesyti, būtų pabandęs ką
gelbėti! <...> stūksojo žmonių būreliai. Stūksojo, iš vietos nejudėdami“
(p. 174). Tai jau tragikomiškumo efektas, apibendrintai ryškinantis vaizduojamos epochos
esmę.
Skaitydami šį nebaigtą romaną galime
apgailestauti, kad jo medžiaga liko kompoziciškai nesutvarkyta, nesubalansuota,
neišlyginta iki galo, o stilistika nevientisa (pradėtas kaip tradicinis
istorinis-psichologinis romanas, jis tik vėliau įgyja tikro savitumo). Bet „Sanvartos“
komiškumas tikrai vertas dėmesio – jis specifiškai sruogiškas, integravęs
sceniškumą, sintezavęs dvi meno rūšis – literatūrą ir teatrą. Buvo išbandytos
įvairios komiškumo priemonės bei formos: nuo šmaikštavimo, pokštų, kalambūrų
(pvz., urėdas – Erodas, kłop– chłop) iki komiškų charakteristikų, aštrių
kolizijų, geliančios ironijos ir satyros. Pasiekta komiškumo viršūnė – groteskas.
Šį lig tol retą lietuvių modernios literatūros raiškos atvejį B. Sruogai pavyko
išplėtoti ir išskleisti gana įspūdingai.
Nemaža panašių vaizduosenos dalykų randame
vėlesniame rašytojo prozos kūrinyje – garsiajame „Dievų miške“, kuris lietuvių
literatūrą praturtino ypatingu originalumu.
Siekdamas ne tiek papasakoti asmeniškus konclagerio
išgyvenimus, kiek atskleisti protu nepaaiškinamo XX a. fašistinio pragaro esmę, o iš
viso to padaryti meno kūrinį, B. Sruoga vėl pritaikė estetinius teatro ir ypač
teatralizacijos principus. Lagerio tikrovė (ir fašizmas) čia pateikiama kaip labai
specifinis gyvenimo teatras: dominuoja absoliučios galybės įsivaizdavimas,
hipertrofuota „vaidyba“, smurto ir žudymo scenų „režisūra“. Šitaip rodoma
perversiška lagerio viršininkų prigimtis: antai komendantas organizuoja klipatų
paradą ir pučiasi esąs galingas lyg japonų imperatorius; kitas vėl – supjudo tarp
savęs vargšus kalinius ir surengia „puikų vaidinimėlį“; nuožmus esesininkas,
žmonai atvažiavus, vaidina švelnų šeimos tėvą. Lagerio tikrovė ir kalinį padaro
artistu: būtina vaidinti dirbantį (ištisą dieną „krutėti apie kelmą“), vaidinti
giedantį vokiečių maršą, vaidinti griūvantį nuo girto lagerio viršininko
antausių, kad šis liktų savim patenkintas... Naratoriui, perteikiančiam prievartos ir
žudynių tikrovę, siekiančiam maksimalaus pasakojimo efekto ir šoko poveikio, kaip tik
padeda teatro kūrybinės patirties geras išmanymas (pasakojime – ir natūralizmo
dramos scenos, ir B. Brechto „atsiribojimo“ idėja, ir A. Artaud žiaurumo teatro
principai, ir absurdo vaidinimų išraiškingumas).
Šis XX a. viduryje atsivėręs pragariškas
istorijos etapas, daug labiau nei anksčiau rašytojo vaizduotas XX a. pradžios
laikotarpis, atitiko juoko poreikį. Juoko, kaip emocionaliai itin sutirštintos kritikos
ir kaip psichologinės žmogaus ištvermės bei savigynos, būtinumą. Ir vaizdus, ir
savąją intelektualo poziciją B. Sruoga grindžia humoru (šįsyk juoduoju,
pakaruoklišku). Taigi ankstesnis plunksnos išmėginimas rašant „Sanvartą“ jam
neabejotinai padėjo. Daug kas jau buvo „Sanvartoje“. Karikatūrinimo užmojis.
Parodijos išbandymas (ten – lėkštų pasipūtėlio dvarininko kalbų , čia –
specifiškai vulgarios ir primityvios banditų kalbėsenos parodijavimas). Į „Dievų
mišką“ perėjo ir ekspresyvūs veikėjų palyginimai su gyvūnais (satyrinis
sugyvulinimas): „riejosi ir pjovėsi it šunes dėl kaulo“, „bliauna it pasiutęs
bulius“ ir pan. Perkeltos ir būdingos stiliaus ekspresyvinimo priemonės: ištiktukai,
keiksmai, grasinimai, pravardžiavimai – ypatinga žodžio meistrystė. Dviejų
esesininkų tarpusavio imtynės, nupieštos kaip buliaus ir avino susirėmimo scena, yra
beveik analogiškai pakartota iš „Sanvartos“. Lavonų deginimas, ypač šiurpus
nakties vaizdas („reginys – geros operos vertas!“) primena jau mūsų aptartą
groteskišką grafo šunyno gaisrą: ten degė šunys, o čia – žmonės! Deformavimas,
paradoksai, drastiški vaizdai ir ypač groteskas „Dievų miške“ yra virtę
negailestingiausia satyra, o ironija – kraupiu sarkazmu. „Atspėjęs“ fašizmo ir
fašistų silpnąją vietą – mentalinį kvailumą, bukumą, – B. Sruoga juos pliekia
juoku, o kartu juoką originaliai traktuoja kaip žmogaus dvasinę pergalę prieš
nužmoginimo sistemą bei nužmogėjimą. Tad tragikomizmas „Dievų miške“ –
ypatingas, keliantis aktyvią skaitytojo reakciją ir žadinantis stiprų estetinį
poveikį iki katarsio.
Tai, kas meistriškai išsiskleidė „Dievų miške“,
– individuali sruogiška intonacija, subjektyvumo patosas, demaskuojanti juoko galia,
– jau buvo įsisiūbavę romane „Sanvarta“. Gal tik „Sanvartos“ tema ir
pasirinktoji medžiaga neteikė autoriui tokios galimybės organiškai susieti temą ir
stilių taip, kaip tai pavyko pasakojant apie asmeniškai iškentėtą lagerio patirtį.
Bet vertinant savitą „Dievų miško“ poetiką ir stilistiką reikėtų neišleisti
iš akiračio „Sanvartos“. Yra aiškus jų intertekstinis ryšys. „Dievų miškas“
nėra atsiradęs vien iš rašytojo ekstremalių išgyvenimų. Į svarbiausiąjį savo
kūrinį B. Sruoga kaip menininkas ėjo nuosekliai augdamas ir stiprėdamas.
O nebaigtoji „Sanvarta“, be kita ko, leidžia
pamąstyti ir dar vienu klausimu: vargu, ar romanas galėjo būti tikrasis B. Sruogos
žanras ir gal neatsitiktinai jis liko neužbaigtas. Šio kūrėjo neramiai sielai ir
padūkusiam temperamentui reikštis reikėjo ne kanoninės formos, o kažko daug
subjektyvesnio, laisvesnio, panašesnio į esė. „Dievų miško“ eskizinis, eseistinis
pobūdis ir buvo vykusiai surasta B. Sruogos individualybę bei jo talentą atitikusi
prozos žanrinė atmaina.
1 A n d r i j a u s k a s
A . Postmodernaus mąstymo poveikis dabartinės estetikos metodologijai //
Literatūros ir kitų menų sąveika. – Vilnius: LLTI, 2005. – P. 9. (Atgal>>>)
2 S a m u l i o n i s
A . Nebaigtas B. Sruogos romanas „Sanvarta“ // Lietuvos TSR Mokslų
akademijos darbai, A serija. – T. 3 (48). – 1974. – P. 170. (Atgal>>>)
3 P a v i l i o n i e n ė
M . A . Gyvenimo ir teatro vaidinimai: XX amžiaus Vakarų drama. –
Vilnius: Charibdė, 2004. – P. 9. (Atgal>>>)
4 Д з е м и д о к
Б . О комическом. – Москва: Прогрес, 1974. – C.
35. (Atgal>>>)
5 S r u o g a B .
Sanvarta // S r u o g a B . Raštai. – T. 4. – Vilnius: Alma
littera, 1997. – P. 134. Toliau cituojant iš šio leidinio puslapiai nurodomi rašinio
tekste. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|