|
<< Atgal
|
|
LITERATŪROS
MOKSLAS IR KRITIKA |
|
VIKTORIJA DAUJOTYTĖ
Apie tapatybę,
ne(ta)patybę, be(ta)patybę
Kalbėjimo apie patybę, tapatybę ir jų
konfigūracijas pradžiai Aido Marčėno eilėraštis Mėnulyje nieks negyvena iš
jo ir Šarūno Leonavičiaus knygos Žmogaus žvaigždė lyg ir skirtos vaikams
(gražiausia 2004-ųjų knyga, išleista Žaros, pasiekusi knygos grožio
tapatybę):
|
Nepraeis gal net tūkstantis
metų
Bus Mėnulyje pilna lietuvių.
Po Mėnulį jie laipios be batų
Ir maldaus jie Mėnulio Dievulį:
Norim grįžti namo į Tėvynę
Kur Šventoji, kur žemė šventa,
kur mes esame pėdą įmynę,
kai dar buvom viens kito greta.Po nakties pailsėt atsigulęs
atsakys jiems Mėnulio Dievulis:
Ak, lietuviai, jūs mano lietuviai,
tik Mėnulyje jums ir vieta.
Kas Tėvynę nuo jūsų apgynė?
Kur ta jūsų Tėvynė? Dykynė,
dykuma... Lietuva pavogta. |
Vienas svarbiųjų dabartinės lietuvių tautinės
tapatybės tekstų: dar galima kalbėti su ironija, bet tokia, kuri yra perspėjanti:
Kur ta jūsų Tėvynė? Eilėraštis gali būti skaitomas kaip lietuvių tautinės
tapatybės kūrėjų Maironio ir Vaižganto parafrazė, bet ne tiesioginė, o
pakeista, perkeista, postmodernioji, pastišinė. Maironio Tėvynė, jos gynimas,
žemė šventa, Vaižganto Šventoji, Dievulis (Rimvydo
Šilbajorio akcentas Dievulis Vinco Krėvės kaime1).
Dar giliau ir K. Donelaičio atodūsis: Ak, kur dingot... Literatūros tautinė
tapatybė arba pilietybė: ji keičiasi, pati su savim kovoja, maištauja ir lieka ta
pati. Kol dar lieka.
Lietuvio tapatybės kristalas literatūroje
Maironis; būtent kristalas (pagal gr. krystallos ledas; krištolas,
tvarkingos vidinės sandaros kūnas, iškiliojo, šviesą atspindinčio briaunainio
formos). Poezija, kuri pasiekia tvarkingą, gerai organizuotą struktūrą, ir tampa
visuomeniškai veiksminga, netgi tapatybei įpareigojanti: Tas ne lietuvis, kurs
tėvynę / Bailiai kaip kūdikis apleis; Tas ne lietuvis, kurs jos būdo, / Jos
žemės dainų nemylės; / Neverks, kad patys sūnūs žudo / Kas verta meilės ir
garbės (Užtrauksim naują giesmę). Maironis sukūrė lietuviškąjį poetinį
universumą, kuris XX a. išsiskaidė keliomis kryptimis jų sekimas atskira problema.
Poezija akivaizdžiai rodo, kad tautinė tapatybė darosi jautri, skaudi, kai jai kyla
pavojus. Jono Aisčio Peizažas lietuvio lopšio tapatybė. Vienas kraujo
lašas... dramatiškoji, su kaltės atspalviu. Justino Marcinkevičiaus gamtos,
kalbos, dvasios ženklų vienovė, maironiškai kristališka, tvarkinga, gerai organizuota
struktūra, tad ir veiksminga, paveiki. Sigito Gedos giesmės, gal labiausiai Giesmė
apie pasaulio medį aukšta, netikėta, neprognozuota šviesa iš poezijos erdvių:
Bandykime čia ramūs gyventi ir numirti,
Ir prisikelt bandykim po vasaros žalsvos,
Nujausdami, kad niekad nereiks mums išsiskirti,
Vieni kitiems dėkokim, nes esam Lietuvos.Čia nemirtingos žvaigždės ir kregždės
nemirtingos,
Dangus čia nemirtingas ir ąžuolo šerdis,
Čia savo šviesią galvą guldau vaizduos didinguos,
O tu girdi, kaip plaka aukojama širdis. |
Tai mūsų pakilimo laiko (tarp 19881990)
poezija. Ji kyla iš tautą vienijančios dvasios ir pati vienija, jungia, iškelia iki
aukos galimybės. Poeziją iškelia ir pakeičia laikas. A. Marčėno eilėraštis yra
maironiškas ir savaip gediškas, įsijungęs į tapatybę reiškiančios poezijos
tradiciją. Kartu jau kitas, kitoks. A. Marčėnas tiksliai paima lietuvio dvasios
istorinę gaidą prašymą, maldavimą: Norim grįžti namo į Tėvynę...
O kai galima arba reikia grįžti dažnai prasideda derybos su savim. Mėnulio Dievulis
(lietuviui Dievulio būtinai reikia) gali apgailestaudamas linguoti galvą: Ak,
lietuviai, jūs mano lietuviai... Galima klausti: Kas Tėvynę nuo jūsų
apgynė?
Esame neaiškios, klausinėjančios ne tik tautinės,
bet ir žmogiškosios tapatybės erdvėje. Filosofinė, psichologinė, antropologinė
tapatybės problema ir iškyla, kai sąvokos turinys ima prarasti savaiminį natūralumą.
Natūralu būti, kol esi. Natūralu būti kažkuo, kitaip nebūtum. Gyveni pietuose ar
šiaurėje, gyveni per šimtmečius susiklosčiusioje, mažai tekintančioje
geopolitinėje erdvėje, ar vis dar neauštančioje Rytų Europoje. Kalbi kuria nors
kalba, esi vyras ar moteris. Visa tai ir dar daugybė kitų parametrų lemia ar bent daro
įtaką žmogaus tapatumui, prasidedančiam labai toli nuo jo, giliai, iš kur atsrūva
genetinė atmintis, užsimezga (pagal C. G. Jungą) patybės archetipas.
Tapatybės problemos Europos horizonte pradėjo
aštrėti po Antrojo pasaulinio karo. Dabartiniu metu tapatybės (modernios ir
postmodernios) teorijos jau sunkiai vienu žvilgsniu beaprėpiamos. Daugiau ar mažiau
tapatybės patirtis perteikia literatūra. Literatūros istorija ir mokslas vienu ar kitu
aspektu taip pat susiję su tapatybės klausimais. Kiekvienos tautos literatūra nužymi
ir jos tapatybės formavimosi, kitimo, krizių punktyrus. Literatūros istorijos gali
būti rašomos ir kaip tapatybės istorijos. Pasaulis kaip
knyga2, ištarė G. Josipovici, literatūros
profesorius, tiksliai įžvelgęs, kaip didžiuosiuose kūriniuose susieina asmeniniai ir
viešieji lygmenys. Tapatybės principas tas pats įvairių lygmenų sąsajos,
sublimacijos, garantuojančios vienovę.
Žmogiškoji tapatybė turi daug matmenų. Visų jų
niekad negalima apimti. Kalbame tik apie aspektus, skirtingai pasireiškiančius
skirtingais laikais, skirtingomis aplinkybėmis. Nėra absoliučios tapatybės;
kiekviename tapatume esama ir netapatumo. Ir atvirkščiai nėra tokios žmogiškosios
netapatybės, kurioje nebūtų tapatybės. Tapatybė, bent jos dalis, leidžia žmogui
būti, sakyti apie save aš, o apie kitą tu. Vaikas pradeda kalbėti,
kai pradeda jausti tapatybes: tai yra tai, aš esu tas ar ta, ženklinamas ar ženklinama
vardu ženklu. Vaikas pirmiausia tapatina save su vardu (kiti žino, kas aš esu), o
tik vėliau su aš, su savęs paties žinojimu. Aš tapatybės asmeninis
įvardis. Mes žymi ir tautinės tapatybės liniją. Šiandieninė tapatybė
nebegali būti apibrėžta tik savo ir svetimo atributais. Susidaro ir
tarpinių variantų.
Tautinė tapatybė vienas vėlyvųjų
žmogiškosios esmės ženklų. Išdidintas, išgaubtas romantizmo pasaulėvokos,
sustiprintas ir suproblemintas tautinių ideologijų. XIX a. pab.XX a. pr. Lietuvoje
jos buvo grindžiamos istorija, kalba, kartu neišleidžiant iš akių bendrųjų
dėsnių. Vacys Bagdonavičius yra teisingai atkreipęs dėmesį į
Vydūno mąstymą apie tautinius ir globaliuosius dalykus, jų pusiausvyros ieškojimą3. Kol tauta, jos laisvė ir suverenios galios yra siekiamas
idealas, tautinė ideologija veiksminga. Kai tauta virsta kasdienybe, tautinės tapatybės
kontūrai blykšta. Šiandien tautinė tapatybė tampa vis labiau problemiška ir
probleminama. Gal aštriausiai tautinės tapatybės klausimai kyla tautoms, pačioje XX a.
pabaigoje išgyvenusioms didelius socialinius ir politinius pasikeitimus, priverstoms
šuoliuoti ten, kur reiktų ramaus, sukaupto, apmąstomo žingsniavimo. Atgimimo
laikotarpiu, didžiosiose pilietinėse akcijose (mitinguose, Baltijos kelyje, Sausio
13-ąją), galėjome suvokti, kad tautinė tapatybė yra pats natūraliausias, lyg ir
savaiminis pilietybės pamatas. Didžioji empatija.
Vis dažniau girdime sąvoką Lietuvos tauta;
suvokiame valstybinį ir pilietinį jos pamatą, tačiau patirtimi tai nelengvai
patvirtinamas dalykas. Juk ir pati Lietuvos valstybės samprata nebe tokia aiški, kokią
daugelis žmonių regėjo savo sąmonėje kad ir Baltijos kelyje. Konstituciniai atramos
taškai vis iš naujo perbalsuojami. Dalis suverenių teisių perduota sąjungai. Lietuvos
kariuomenė priklauso ir NATO struktūroms. Pilėnų pavyzdys nebetinka gynėjų sąmonei.
Bet yra žmonių, kultūrininkų, Ramuvos ideologijos žmonių, kurie Pilėnus mini kaip
tautinio pasididžiavimo simbolį. Jų nedidelė dalis, bet jau nebegalime kalbėti apie
visuotinę, visuminę tapatybę. Ir tautinėje tapatybėje telpa daug tapatybių.
Tautos vidinėje sampratoje glūdi patyrimas,
sueinantis į mes centrą: mes, kurie... Pagrindinis sakinys lieka bendras,
šalutinis įvairuoja, apima skirtingus dalykus, akcentus, modusus. Lietuvos tauta yra
racionalus konstruktas, dėl jo turinio nuolat reikia tartis. Lietuvių tautos turinyje
glūdi prigimtinis savumas, kurį nelengva apibrėžti, bet kurį tarsi juntame savyje.
Tai kraujas, kuris teka mūsų gyslose, sako ar galėtų sakyti poetai.
Gali būti, kad ir tapatybė tampa ir taps vis labiau
sutartinė. Racionalumo tipų daugėja. Tapatybė yra tam tikras vienis; juolab
tautinė tapatybė. Bet, kaip teigia dabartinio laiko tyrinėtojai,
vienovės klausimas gali būti sprendžiamas tik pripažįstamo daugybingumo pagrindu ir
rasti tinkamą vienovės formą yra svarbiausias uždavinys4.
Tautinei tapatybei lieka svarbūs ir simboliniai vienovės ženklai, pvz., tokie kaip
Tautinio atgimimo ąžuolyno bendrija, Tautos namų santara ir kt. 2007-aisiais Tautos
namų idėjos šimtmetis. Idėja tebėra gyva ir veikia tautinės tapatybės gyvastį.
Vieni žiūri tik savo interesų, kiti bent ką nors
siekia padaryti bendram labui. Tautinė tapatybė sietina su bendro intereso
jutimu, palaikymu. Tik savo naudos žiūrinčiųjų visada bus. Kokia yra tautos padėtis,
kiek tautinė tapatybė yra gyvybinga, galima matyti iš to, kiek yra žmonių,
sąmoningai dirbančių bendro intereso labui.
Problemos, kylančios iš dabartinės situacijos, iš
vis globalėjančio pasaulio, verčia ir mus tautinės tapatybės neišleisti iš akių.
Matome alternatyvas. Kraštutinę vis labiau pasaulyje išsisklaidanti, mažai
tegimdanti, vis mažiau lietuviškai bekalbanti, tapatybę prarandanti lietuvių tauta
sunyks. Bendresnę Lietuvos politinė tauta, susidariusi iš vietinių bei kitų,
labiausiai iš didžiųjų tautų, išsilaikys, įgis kitų tapatybės spalvų. Ir
atsargesnę tapatybė labili ir liberali, ji nyksta atsinaujindama, pasirodydama
kitais pavidalais. Maždaug suvokiame, kas tapatybė yra šiandien, bet rytoj ji bus jau
kitokia. Tautinė tapatybė kinta kintant tautai, jos buvimo pasaulyje sąlygoms ir
aplinkybėms. Kintanti tauta keičia tautinės tapatybės linijas bei kontūrus.
Vienas paskutinių tautinės tapatybės svarstymų
sutelktinė knyga Tautinės tapatybės dramaturgija (2005) apima keliolika svarbių
linijų, bet kiekviena jų, jei tik eina gilyn, nurodo ir tas dimensijas, kurios dar
neatvertos. Tautos tapatybė ir nuo jos priklausanti, bent jau su ja susieta, atskiro
individo tautinė tapatybė susiformavo istoriškai. Tauta atsiskiria, išsiskiria iš
kitų grupinių žmonijos darinių kalba, istorija, religija, kraštovaizdžiu,
gyvenimo būdu, kitais požymiais. Individų tautinę tapatybę ženklina laisvas savęs
priskyrimas tautai, jos likimo, privalumų ir trūkumų prisiėmimas. Tautos tapatybė ir
individo tautinė tapatybė nėra visai tapatūs dalykai.
Protėviai, protėvystė, kitaip sakant, kraujo
balsas, yra tai, kas natūraliausiai jungia žmogų su jo tauta. Tauta yra abstrakcija,
protėviai realybė, vienu ar kitu būdu žmogaus patiriama; žmogus gali susitikti su
seneliais, dargi su proseneliais, iš jų patirti jų tėvus, senelius. Žmogaus
atmintis yra protėviška. Kai istorija iškeldavo kurią tautos ar tautos valstybės
problemą, iškildavo ir apeliacijos į protėvius. Kai atsiskiri nuo savųjų, jie
nebegali paremti. Kai atsiskiri nuo savosios kalbos, ji nebegali padėti mąstyti. Iš
išmoktos kalbos jokia gyvybė savaime į sąmonę neatiteka.
Vieną svarbiausių tautinės tapatybės linijų
kiekvienos tautos istorijoje nubrėžia menas. Apibendrintai galima sakyti, kad menas
visomis savo formomis ir pavidalais išsikristalizuoja iš tautinės savasties, iš jos
mitų, tikėjimų, prietarų, istorijų, kalbos, kraštovaizdžių, kad kiekvienas
bendrėjimas ir bendrinimas vyksta iš atskirybių. Kur nėra atskirybių, bendrybės
tėra menkos, nepatvarios, dažniausiai simuliacinės. Literatūrai tapatybės procesuose
ir problemose tenka išskirtinė vieta dėl jos kalbiškumo, kalbinio pobūdžio. Itin
savitą tapatybės modelį atskleidžia LDK istorija; lietuvybė ir be lietuvių kalbos
galėjo egzistuoti stipriai remiama kitų dėmenų, tarp jų ir protėvių kulto,
protėvių žemės jausmo. Stipriai veikiantys tapatybės ingredientai gali (bent kuriam
laikui) vieni kitus pakeisti, atstoti.
Kalba apima ir tuos aspektus, kurių prigimtis nėra
kalbinė, bet gali ir kalba atsiskleisti. Tapatus, tapati kalba rodo
būdvardžio darybą: tas pats, ta pati, sutapimo, sutapatinimo galimybė. Žmogus be
paties savęs yra tik kevalas. Patybė yra branduolys.
Kaip patybė suvokiama, atrandama, kokios yra
psichinės tapatybės prieigos? Žmogus nori būti tas pats sau ir kitiems,
tapatumas yra tam tikras komfortas. Tas, kas yra ir pats sau, pats sau tapatus, yra individas,
nedalus, neišsidalijantis, nesusidvejinantis. Viena pavojingiausių sąmonės būsenų
susidvejinimas, neadekvatus savęs suvokimas. Kuo silpnesnė tapatybė, tuo daugiau
galimybių dvasinėms krizėms. Dabartinis žmogus yra krizės žmogus, nerandantis kitos
išeities kaip bėgimą, bėgiojimą iš vietos į vietą, vietos nerandant.
Šiandien kalbame apie tapatybę delokalizuotame
pasaulyje. Delokalizuotas pasaulis, tai ir ta dramatiškoji patirtis, kuri dar 1944-ųjų
rudenį atsiskleidė iš Lietuvos į Vakarus pasitraukusiems DP stovyklos, išvietintųjų
asmenų laikino gyvenimo vietos. Asmenys, netekę savo vietos. Priverstinai,
laisvu apsisprendimu, dėl kurių nors aplinkybių. Labiausiai dėl to, kad Lietuva neteko
laisvės, suverenių galių, didelės dalies savo tapatybės. Daug jos žmonių neteko
savo erdvės ir laiko. Taip, yra ir kita delokalizuoto pasaulio sąvokos reikšmė
atviro, sienų, vizų nevaržomo pasaulio. Žmogiškosios tapatybės požiūriu toks
pasaulis iliuzija. Vieniems maloni, kitiems bauginanti. Žmogaus niekas negali
išlaisvinti nuo jo laiko, nuo jo vietos. Pasaulio pilietis graži sąvoka, yra
galimybė įsipareigoti tik bendrajam žmogiškumui, pačiam didžiausiam žmogiškojo
pasaulio abstraktumui. Bet konkretus erdvėlaikis yra žmogaus atminties sąlyga: visa,
ką mes pajėgiame atsiminti, yra kaip nors susiję su vieta ir laiku. Bevietis žmogus
neišvengiamai tapatinasi su žmonėmis be vietos. Susirasti vietą kitur, nei ji skirta
prigimties, žmogui yra nepalyginamai sunkiau negu prasmingai išlikti savojoje. Lyg
prarandamas savaiminis prasmės pamatas; tiesą sakant, atsiskyręs nuo to, kas iš
prigimties sava ir kam žmogus prigimtim yra įpareigotas, individas atsisako dalyvauti
kovoje dėl prasmės. Jo tapatybė neišvengiamai tampa vartotojiška. Jis turi tapatintis
su tarnyba, gal labiau su firma, kuri yra ar virsta išgyvenimo ar ir gero gyvenimo
sąlyga. Tyrinėtojai pažymi, kad dideli, globalūs koncernai,
kurių tinklai veikia visame pasaulyje, savaip etnizuojasi, pateikia savo
tarnautojams vis daugiau tapatinimosi su firma galimybių: kuriami priklausomumo jausmo
palaikymo ritualai, didelės šeimos įvaizdžiai, netgi savi laikraščiai5.
Firminė tapatybė nauja, jau atpažįstama postmoderniojo žmogaus tapatybės forma. Bevietė,
šiandien Lietuvoje, rytoj Kinijoje ar Honkonge. Kapitalas neturi tautybės, sienų,
nepripažįsta ribų. Jį valdo vienintelis dėsnis pelno dėsnis. Globalusis pasaulis
yra kapitalo pasaulis. Bet ar gali būti globalus žmogus, laikinas, mirtingas,
apleidžiantis viską, net tai, kas jo valia veikia globaliai?
Kas kapitalo valdomame pasaulyje šiandien bėra
tauta? Kokias suverenias galias ji beturi? Kur žemė, kuri turi būti šventa, kad
išliktų ir kitos šventumo formos? Žemė jau yra (ir vis labiau bus) valdoma kapitalo.
Lietuvos Seimo valia (be referendumo) žemė, per amžius sudariusi pagrindinę
nekilnojamojo turto dalį, virto kilnojama. Susikilnojo, kas pajėgė. Kur patogiau,
pelningiau. Su kuo tapatintis lietuviškai sąmonei? Kur yra ta Lietuva, dėl kurios
galima būtų kentėti, vargti, prireikus ir mirti? Ar begalima klasikinė demokratija,
jei stambusis kapitalas daro įtaką rinkimams, veikia vyriausybių sudarymą? Šie
desperatiški klausimai veikia ir tapatybės supratimą. Bet reikia išlaikyti ir
blaivesnę, analitiškesnę poziciją. Ir dėl kapitalo siekių valdyti valstybę svarbu
išsaugoti nevyriausybines struktūras, pilietinio veikimo formas. Valstybė turi būti
saugoma. Kol kas tik valstybė pajėgia garantuoti tautos tapatybę, kad ir problemišką.
Valstybė yra stogas kultūrai, kalbai, tradicijoms.
Nors ir ne visada matoma, Lietuva, sauganti Lietuvos
tautą ir lietuvius, vis dar yra ir turi galimybių būti. Tebeturi kūrybingų, valingų,
bendrąjį interesą ir tautos garbę branginančių žmonių. Kur mes, vis dar
didžioji lietuvių dalis, pasitrauktumėme, kur iš naujo bandytume projektuoti savo
gyvenimo sanklodas, jei Europos Sąjunga laisvu narių susitarimu išsiskirstytų? Į savo
vietą prie Baltijos, Nemuno, prie Dievulio iš V. Krėvės ar A.
Marčėno. Galima įsivaizduoti, kad tiems dešimtims tūkstančių žmonių, esančių,
dirbančių pasaulyje, yra lengviau ir todėl, kad jie savo sąmonėje saugo viltį arba
galimybę grįžti į Lietuvą. Kol Lietuva yra, lietuviai ir pasaulyje neturi jaustis beviečiai,
visai atskirti ar atsiskyrę. Mažas žmogutis, sunkiai priprantantis prie naujos
aplinkos, mokyklos, vos kiek pramokta kalba praneša geranorei mokytojai: Aš čia
nebūsiu, aš grįšiu į Lietuvą, ten man geriau. Lietuvoje keturiolikmetis šiandien
neturi mirti ant nuodingos pievagrybių atliekų krūvos valstybė iš esmės pajėgia
garantuoti ir varganiausių nepilnamečių mokymą, lavinimą. Tai argumentas
pilietiškumui. Tai ir pasididžiavimo galimybė.
Po Kovo 11-osios Lietuvoje kurį laiką buvo labai
sustiprėjęs europietiškosios savo tapatybės teigimas. Į tai
dėmesį yra atkreipęs E. Ališanka: Kažkokia neapibrėžta europietiškumo nuojauta,
slypėjusi latentiniu pavidalu, išsiveržė į paviršių, šluodama pakeliui visas kitas
tapatybes. Išdidžiai tvirtinome, kad esame europiečiai, žiūrėkite, ir Europos
centras čia, mes esame viena seniausių Europos tautų, istorinių kataklizmų atplėšta
nuo kamieno, bet dar pajėgi prigyti6. Bet ir Europa, į
kurią veržėmės, buvo matoma dar kitomis akimis, lyg tomis, kuriomis į Paryžių
žvelgė su valstybės stipendijomis ten vykstantys dailininkai, žurnalistai, rašytojai.
Radome jau kitą Europą, globalaus pasaulio, globalaus kapitalo dalį, patiriančią
rimtų problemų. Šiandien jau galime pasakyti problemų kyla ir dėl tautų, rasių,
religijų maišymosi, išėjimo iš savo vietų. Dialogas nebegelbsti, nebeatrodo
veiksmingas, tenka pripažinti, kad ne visada galima susikalbėti. Laisvas žmonių
judėjimas yra didelė privilegija, bet reikia suvokti ir iš teisių bei privilegijų
kylančias pasekmes. Turime daug ką permąstyti, prisiimti ir sau.
Žmogui beveik nepastebint tapatybė išslysta kartu
su kalba; juk labiausiai esame su tais, kurių kalbą suprantame ir kurie supranta mus.
Tapatybės testas bent savaitę būti su žmonėmis, kalbančiais visai nesuprantama
kalba. Pradedame jausti atskirtumą. Bet buvimas su žmonėmis, bent iš dalies
atitinkančiais mūsų turimą žmogaus supratimą, ne(ta)patybę švelnina,
skatina ieškoti susikalbėjimo būdų. Susikalbėti padeda bendražmogiškieji motyvai.
Žmogiškoji tapatybė gali plėstis, gali įsijungti kiti momentai, kurie anksčiau
nebuvo ar neatrodė svarbūs.
Atsiskyrimas nuo tautos, nuo jos gyvenimo, nuo
rūpesčių gali stiprinti religinę tapatybę. Katalikiškoje Vokietijos žemėje
lietuviškumo ir kaip kalbėjimo lietuvių kalba galimybių neturintis žmogus, anksčiau
indiferentas, tampa aktyviu tos vietos katalikų bendruomenės nariu. Intelektualios
jaunos moters tapatybė keičiasi, kai, susidėjus aplinkybėms, tenka išvykti į tolimą
šalį. Nutrūksta intelektualinė veikla, bet ji tampa gera žmona, didelių turtingų
namų šeimininkė, vaikų motina. Sustiprina savo tradicinę moteriškąją tapatybę,
kuri ją patenkina kaip asmenį.
Paslankiame, prie vietos nepririštame, pasaulyje
galbūt ir tapatybė tampa paslankesnė. Žmoguje randasi resursų prisitaikyti, lyg iš
naujo atrasti save, nesiremiant kalba, protėviais, pasitenkinant apsirūpinimu,
mobiliaisiais ryšiais su tėvais, kol jie dar gyvi. Tauta žmogų lyg ir praranda, bet
žmogus save naujai atranda. Gal galima bent klausti: ar su šiuo save kitaip
atrandančiu žmogum ir tauta neatranda to, ko savyje ar apie save ji dar nežino?
Neįmanoma tiksliai žinoti, kas yra tautinė tapatybė ir kas nėra. Tai galimybių
laukas.
Tapatybės problema iš ko ji kyla, jei
žvelgiame į ją iš bendrųjų žmogaus rūpesčių? Ar iš asmens, kad jam būtų
geriau, saugiau, laisviau? Ar iš bendruomenės, kuri tarsi valdo visus žmogiškosios
tapatybės rezervus? Kartais netgi grasina individui: neatsitrauk, be manęs pražūsi,
neteksi išlikimo garantijų. Dabartis, dabarties filosofija skatina į pasaulį žvelgti
iš individo pozicijų. Žmogus yra laisvas. Laisvas būti tapatus pats sau ir tik sau.
Laisvas susisaistyti su bendruomene, prigimta ar kuriuo nors būdu įgyta. Laisvas
kalbėti kalba, kuria gali susikalbėti, suprasti ir būti suprastas. Laisvas būti bet
kurioje pasaulio vietoje, kurioje tik gali įsibūti. Tokia yra postmoderniojo pasaulio
ideologija. Ideologija veikia būtinybės būdu susiklosto aplinkybės žemėje ir
danguje (metaforiškai kalbant), sueina linijos (būtinumu, kuriame galingai veikia ir jo
didenybė atsitiktinumas) ir pasirodo marksizmas, jo žlugimo saulėlydyje postmodernizmas,
didžiuosius prancūzų epochos šūkius, o labiausiai lygybę, pavertęs žmogaus
pasaulį išlyginančia plokštuma, be viršūnių, verčių ir vertybių. Ideologijos
plitimui neįmanoma pasipriešinti, sulaikyti. Delokalizuotas ir depersonalizuotas
pasaulis dabar gali būti suprastas kaip ideologija, kaip visuotina iliuzijų
skraistė ant žmonijos akių. Žinių visuomenė, apie kurią tiek daug kalbame, gal net
tapatinamės, ar ji nėra tik kažkam naudinga ideologinė iliuzija. Visuomenės, kiek jų
buvo ir kiek dar bus, visada buvo ir bus žinių visuomenės. Žinių visad bus tiek, kiek
jų bus pagaminama. Pagaminama tiek, koks bus poreikis. Bet proto, mąstymo, juolab
išminties, nebus daugiau. Tikėkimės, kad nebus ir mažiau. Išlyga sunki: išmintis yra
individo savastis, asmenybinio mąstymo, asmenybinio santykio išdava. Išvietintas,
globalaus kapitalo valdomas pasaulis yra priešiškas asmenybei. Priešiškas ir
išminčiai, kuri beribio, besaikio pelno siekimo negali toleruoti.
Postmodernizmo ideologija palieka žmogų laisvą ir
nesaugų. Naikina ribas, kurios riboja laisvę, bet ir saugo. Pirminės tapatybės yra
prigimtos. Prigimtis duoda pirminę tapatybės programą. Tapatybę veikia gimimas mieste,
miestelyje, kaime. Žemaitijoje ar Dzūkijoje veikia laikas, tradicijos, kultūros
paveldas. Kas yra lietuvis šiandien? Abstraktus darinys, jo konkretizacijos labai
įvairios. Kadaise Ignas Končius, įžymus fizikas, profesorius, gyvenęs Kaune, savo
namų knygoje užsirašė: žemaitis. Etninė tapatybės linija nėra išnykusi.
Lietuviams ji tebėra svarbi. Kiek paradoksali, bet prasminga Justino Mikučio mintis,
viename pokalbyje persakyta Sigito Gedos: žemaičiai pasidaro tikri žemaičiai, kai jie
tampa lietuviais...
Ar gali būti žmogus be tapatybės? Turime klausti
be kokios: asmenybinės, kalbinės, tautinės, pilietinės, kultūrinės, etninės,
lytinės ir t. t. Senų aukštaičių pasiguodimas: ką begaliu padaryti be savęs
būdamas; vadinasi, gyvendamas pas vaikus, nebevaldydamas namų, turto, nebe šeimininkė
ar šeimininkas. Tapatybės šaknis savarankiškumo, suverenumo.
Savarankiškas, suverenus yra ir tapatus; tas pats bent jau sau, jei jo
bendruomenė jo ir neatpažintų ar nepripažintų. Savarankiškas, vadinasi,
įsitvirtinęs kurioje nors vietoje, turįs galimybių veikti. Žmogaus veiksmai, kuriais
jis įsitvirtina, iš principo yra socialūs. Iš veiksmų, iš darbo ar darbų kyla
galimų žmogiškųjų tapatybių kontūrai. Paradoksas, bet delokalizuotame pasaulyje
mažėja darbo, juolab tikro darbo, kūrybingo, keliančio problemų, kurioms
spręsti žmogus turi įtempti protą, valią. Kūrybingos įtampos atveria žmoguje jam
pačiam nežinomų resursų, stiprinančių vidinę tapatybę, kaip galimybę veikti,
dirbti, padaryti. Dalelyčių reikšmės keitimasis tapatybės konfigūracijose. Visai
čia pat prieš maždaug tris dešimtmečius dominuojanti neigėja, draudėja: ne
neleisti, neduoti. Dabartiniu metu vis labiau įsitvirtinanti be: be vietos, be
darbo; grėsmingiausias pavidalas be valios, bevaliai žmonės. Su daug teisių ir
laisvių, bet be valios. Su suverenios valios stoka susijusios pilietinės tapatybės
problemos. Daug teisių, bet užmiršta, kad teisę į teises žmogus turi susikurti savo
valia. Ugdomojoje, didaktinėje tapatybės problemikoje itin pabrėžtina, kad teisę į
visuomenės įstatymais garantuojamas teises ir laisves žmogus turi susikurti,
užsidirbti. Kas turi užtikrinti niekad nedirbusio ir dirbti nenorinčio, bendruomenei
neįsipareigojančio žmogaus teises? Teisę į žmogaus teises reikėtų griežčiau
reglamentuoti; tai palengvintų ankstyvosios tapatybės formavimąsi. Nereglamentuota yra
tik teisė gimti. Bet ir ji tampa vis problemiškesnė, išjudindama ir kitas teises.
Taip, sutinkame, kad pasaulis vis labiau yra be
ribų, kaip kadaise išgarsėjusi realizmo be krantų teorija, manipuliacinis
žaidimas ir socialistinio realizmo priedangoje; iš tiesų, kas gali pasakyti, kur
bekrantėje platybėje baigiasi realizmas ir prasideda modernizmas, su kuriuo
socializmo lageris jokiais būdais nenorėjo turėti reikalų. Pasaulyje be ribų
toliausia nuo mūsų dabar yra mūsų kaimynė Baltarusija, šalis ir žmonės, su kuriais
nuo LDK laikų turėjome daug bendrų istorinės ir likiminės tapatybės linijų.
Prieštaringumas neišnyksta, jis neišnyksta ir tapatybės turinyje.
Ką delokalizuotame arba išvietintame
pasaulyje šiandien bereiškia tautinė tapatybė? Sociologiniai tyrimai
nedžiugina tautinės vertybės nei dažnai minimos, nei į viršų keliamos. Kodėl?
Atsakyti sunku, jei gilinsimės. Atsakyti lengva, jei atsakysime iš paviršiaus:
lietuviai, ypač veiklioji, darbingoji dalis, gyvena ne tik Lietuvoje. Įsigyventi svetur
yra lengviau prisitaikant. Prisitaikymas mumyse išugdytas: jame glūdi ir silpnoji, ir
stiprioji pusė. Iš Europos tautų gal prancūzai dar labiausiai yra prancūzai,
branginantys savo kalbą ir tradicijas, nevengiantys ir gynybinių akibrokštų. Bet
Prancūziją labiausiai krečia laisvių ir teisių tapatybės, ir iš jų
kylančios socialinės problemos, artėjančios prie kataklizmų.
Kodėl mūsų didžiajam tautininkui Vaižgantui taip
smagu buvo čiulpti kad ir nuseilėtą tautinį čiulptuką, o mums norisi iš toliau
atvežtos kramtomosios gumos. Instinktas tas pats, prigimtinis, čiulpti,
kramtyti. Bet būdas kitas. Neišvengiamai kitas. Vaižgantas tebegyveno ir Lietuvos labui
tebeveikė modernizuotoje Maironio epochoje. Literatūrinio romantizmo epochoje. Ją
perima ir modernieji neoromantikai, tik jie žengia labai svarbų žingsnį: sustiprina jutiminį
savumą. Nebeskelbia šūkių (Į darbą, broliai, vyrs į vyrą...), o liudija prigimtinį
savosios vietos gerumą (J. Aistis, žinomiausias jo eilėraštis Peizažas:
Tik sukrykš lyg gervė svirtis, / Sušlamės daina klevuos... / Gera čia gyvent ir
mirti! / Gera vargt čia, Lietuvoj!). A. Miškinis varnos prie plento...
Geliantis, iki panagių einantis jutiminis tikrumas, kurį iki principo iškėlė
jaunoji anos Lietuvos dailininkų karta arsininkai, paskelbę, kad ir
Paryžiuje jie atrado Lietuvą, jos senos kultūrinės dvasios savybę. Tai mano
niekur kitur taip nėra, niekas to neturi. Tapatybėje slypi nuosavybės
instinktas, saugusis, saugantis jos pradas. Patybė ir tapatybė. Savybė ir
nuosavybė. Privati nuosavybė būtina ir tautiškumui, ir pilietiškumui. Privati
nuosavybė įvietina ir žmogų be prigimtos vietos. Bet tai kitas įvietinimas, jame
nėra prigimties prado.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą subrendę,
išeivijos literatūroje įsitvirtinę kaip žemininkai, buvo gana laisvos
tautinės tapatybės vaikai. Sugebėjo analizuoti tikrovę, buvo kritiški Lietuvos
socialinio gyvenimo sanklodai (dar jaunas Vytautas Mačernis aštriai kritikavo Kauno
ponus), domėjosi pasauliu, ypač Europa, mokėsi kalbų, sekė kultūrą ir meną. Bet
savo vietą matė Lietuvoje, įsigyveno atgautame Vilniuje, jo bažnyčiose lietuviškai
giedojo giesmes, kad ir čia lietuvybės būtų kiek galima daugiau. V. Mačernis,
studentas anglistas, su draugais dainuoja ir angliškai, bet su jais projektuoja ir naują
lietuvių poezijos etapą, o po Vilniaus universiteto uždarymo grįžęs į seną
vienkiemį kuria su gyvenimu savo vietoje susijusią, kosminių prasmių siekiančią
poeziją.
Išeivijos literatūros kuriama tapatybė įvairi,
šakota, nelygi. M. Katiliškio nuo Miškais ateina ruduo (labai stipri
tradicinės lietuviškos gamtojautos linija) iki Išėjusiems negrįžti. K.
Bradūno žemdirbiškasis etosas. A. Nykos-Niliūno inteligentiškoji, humanitarinė
tapatybė. A. Mackaus provokuojanti tapatybė, iššūkių tapatybei galimybė.
Liūnės Sutemos ypatingas žingsnis nebėra nieko svetimo ir todėl gimtoji
žemė tampa saugi. Liūnė Sutema žengia didžiausią žingsnį į atnaujintą tautinę
tapatybę be priešpriešos tarp savo ir svetimo. Žydų žemaičių
kultūrinė tapatybė nuo Šatrijos Raganos kūrybos iki I. Mero, A. Bukonto, itin
savitų Lietuvos kultūros asmenybių. Tapatybė ne tik gaunama, bet ir susikuriama, bet
tam reikia būti vietoje, turėti vietą. Vietą ir žmonėse, tarp
žmonių, kultūroje.
Lietuvoje gilesnės tautinės tapatybės paieškos
prasideda nuo septinto dešimtmečio, nuo ryškesnės literatūros modernėjimo linijos.
Grįžtamasis Just. Marcinkevičiaus judesys, maironiškoji orientacija ( Įdiekit,
motinos, vaikams, kad mūs dangus ir tas gražiausias). Nuo Simono Daukanto iki Just.
Marcinkevičiaus einančią tapatybės kaip ginančios, palaikančios ir išlaikančios
tautinės savasties liniją galima sieti su motinos akcentu. Iš motinų gauname,
perimame, motinos išlaiko ir išsaugo tai, kas yra svarbiausia. Maironis moderniesiems
laikams atveria bočius, protėvius. S. Geda šiuo požiūriu jungiasi prie
Maironio, prie senos kultūros, protėvių jausenos. Pirmoji jo knyga
Pėdos (1966) yra ir grįžimas į protėvynę bei protėvius, užtikrinančius ir
kūrybinę tapatybę: Laukinis ežeras. / Pirmapradis vanduo. / Rudosios nendrės, /
Kvepiančios protėvių kūnais; Stačios akys medinių dievukų / Ar ne mano, /
Ne tavo akys? / Kaip arti jūs, / Protėviai mano!
Tapatybė sunkiai susikuriama. Ar iš tiesų ji taip
lengvai prarandama, kaip kartais atrodo? Lyg drabužis, pakeista šukuosena ar nešiosena?
Gilus, asmenį persmelkiantis savaimingumas neapleidžia, jis yra atpažįstamas. Esame
tuo, kuo nebūti negalime. Kaip Jurgis Baltrušaitis, Rusijos intelektualas, poetas,
vertėjas, teatralas, jis būdavo atpažįstamas kaip kitas, šiaurietis,
kaimietis, galiausiai lietuvis bent tų, kurie žinojo jo biografiją. Tapatybė
ne tik kuo esu, o kas esu. Nuo to, kas esu, priklauso, kaip elgiuosi. E.
Ališankos atsakymas į savo paties klausimą ar sunku būti europiečiu:
Retsykiais tenka išgirsti klausimą, kokia kalba rašau. Sakau esu europietis,
todėl rašau lietuviškai. Europiečiai vis dar yra savo tėvynių, savo tautų, savo
kalbų žmonės.
Marcelijaus Martinaičio kukutiškasis
Eksperimentas:
Ko jis nedarė su savimi,
kad būtų toks
koks savaime yra
kai nesistengia būti toks
koks savaime yraIr ko jis nedarė
mankštinosi
stebėjo žvaigždes
mokėsi būti mandagus
gražiai rengėsi
Visa tai veltui
galvojo
juk neįmanoma pasidaryti tokiam
koks savaime esi
o kada stengiesi būti toks
koks savaime esi
tada ne savaime esi toks
koks jau savaime esi
Ir ko jis nedarė
kai tik pasidarydavo toks
koks savaime yra
tada jis būdavo savaime toks
koks ne savaime yra |
Pagaliau šitaip mąstantį žmogų apima
baimė nieko negalima padaryti, kad būtum ne toks, koks savaime esi. Reikia bėgti,
bet galiausiai reikia kaip nors pabėgti nuo šito kvailo bėgimo:
Ir jis bėga
apkibęs pagalvių pūkais
nieko nematančiomis akimis
bėga bėgdamas pirma laiko
kol paslysta
ir užgriūna jį
bekūnė
kelių pasaulių jėga. |
Šį tekstą galima perskaityti kaip
dramatiškai paradoksalų tekstą apie tapatybę, be(ta)patybę, ne(ta)patybę. Mes esame
tapatūs, jei esame, o ne tik turime, esame tokie, kokie esame, o nustojame
būti savimi, kai stengiamės savimi tapti. Įsiveliame į ginčus su savimi, imame nuo
savęs bėgti, nors rodosi, kad save vejamės. Mums atrodo, kad geriau bus ten, kur mūsų
nėra. Bet būdami ten, kur mūsų nėra, bent mintimis grįžtame, kur esame buvę ir
nuliūstame arba apsidžiaugiame supratę, kad nenustojame ten būti. A. Marčėno
ironiškoji, M. Martinaičio paradoksalioji tapatybė poezija rodo ir mūsų
mąstomosios tapatybės išsišakojimą. Ironiškoji tautinė bei pilietinė tapatybė
būdas, kuris gali tikti jauniems žmonėms.
Taip kaip lengvo ir patogaus gyvenimo trokštame
lengvos ir patogios tapatybės. Bet tapatybė apima ir kasdienį gyvenimą, ir sąmonę,
tad negali būti tik lengva, nors lengvumo, netgi malonumo dalis turi išlikti. Kas tampa
problema, praranda ikiprobleminį patogumą. Tautinės tapatybės sunkumas ar lengvumas
geriausiai matyti iš mūsų santykių su tradicijomis. Kai jos kelia, veda į priekį,
eiti lengva. Kai stabdo, lyg kokią naštą deda ant pečių, sustojame.
Bet juk nebūtinai suvisam.
1 Š i l b a j o r i s
R . Netekties ženklai. Vilnius: Vaga, 1992. P. 3344. (Atgal>>>)
2 J o s i p o v i c i
G . Pasaulis ir knyga. Vilnius: Mintis, 2003. P. 77. (Atgal>>>)
3 Tautinės tapatybės
dramaturgija. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2005. P. 101109.
(Atgal>>>)
4 W e l s c h W .
Mūsų postmodernioji modernybė. Vilnius: Alma littera, 2004. P. 413.
(Atgal>>>)
5 K u r n i t z k y H
. Necivilizuota civilizacija. Vilnius: Dialogo kultūros institutas, 2004.
P. 87. (Atgal>>>)
6 A l i š a n k a E
. Ar sunku būti europiečiu? // Metai. 2006. Nr. 3. P. 3. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|