|
<< Atgal
ARVYDAS VALIONIS
K. Balmonto sugrįžimas?
Inga Vidugirytė. BALMONTO LIETUVA. Kaunas: Santara, 2005. 156 p.
Laikas atrenka kūrėjus ir suteikia jiems
reinkarnaciją spausdinto žodžio pavidalu. Tokiu sugrįžimu Lietuvon pažymėtas rusų
simbolistas Konstantinas Balmontas. Kitąmet sukaks šimtas metų, kai šis pasaulio
svečias, keliaujantis poetas knygoje Ugnies paukštė paskelbė pirmuosius
eilėraščius, parašytus lietuvių liaudies dainų motyvais. Ir dar vienas reikšmingas
sutapimas sukakties išvakarėse išleistas Ingos Vidugirytės tyrinėjimas
Balmonto Lietuva. Ši studija lietuvių ir rusų kultūrų dialogas,
sugrąžinantis mus į pirmosios XX a. pusės literatūrinio gyvenimo peripetijas,
išryškinantis K. Balmonto lietuviškąsias inspiracijas. Per Balmonto kūrybos
visumą jo Lietuvos tema susiliečia su įdomia ir kontroversiška XX amžiaus pradžios
rusų poezija, o iš kitos pusės, su įspūdingu mitiniu masyvu, tiesiogiai
dalyvaujančiu rusų poeto kūrybiniame procese. Šie du kontekstai yra būtina Balmonto
Lietuvos analizės sąlyga, teigia tyrinėjimo autorė.
K. Balmonto 100-osioms gimimo metinėms žurnalas
Pergalė 1967 m. išspausdino A. Samulionio ir D. Straukaitės straipsnį
Balmontas ir Lietuva. Jo autoriai konstatavo nedėmesingumą šiam žymiam rusų
egzilio kūrėjui. Prireikė dar beveik keturių dešimtmečių (beje, maždaug tiek metų
K. Balmontas palaikė ryšius su lietuvių kūrybine inteligentija), kad išsipildytų
straipsnio autorių tuometinis pageidavimas: šis rusų poetas dar laukia savo
tyrinėtojo, kuris sugebėtų pakelti didelius klodus niekieno nenaudotos ir mažai
žinomos medžiagos. Manding, aptariamosios studijos autorė tam jau yra pasirengusi ir
tai iš dalies įrodė.
I. Vidugirytė Balmonto Lietuvos temos analizei
pasirinko kultūrų dialogo interpretacijos variantą. Tyrinėjimo įžanga tapo rusų
simbolizmo estetinės sistemos esminių nuostatų, kurios iš dalies nulėmė gana ilgą
ir kūrybingą K. Balmonto pažintį su lietuvišku žodžiu, apibūdinimu. K. Balmontas
buvo vienas to meto rusų poetų poliglotų, kuris gebėjo fenomenaliai mokytis kitų
kalbų: Lenkiškai, vokiškai, švediškai, norvegiškai, prancūziškai, angliškai,
portugališkai arba ispaniškai suprantu puikiai. Prasčiau suprantu čekiškai,
serbiškai, bulgariškai, visai prastai olandiškai ir rumuniškai
Iš tiesų visos
Europos kalbos man pakankamai pažįstamos. Šį sąrašą papildo ir lietuvių kalba.
Visas šis lobis traukia, bet gyvenimo sunkumai trukdo man išmokti tiek, kiek
norėtųsi, sakė poetas. Tokių kultūrinių interesų erdvėje išsirutuliojo ir
Lietuvos tema, kuri atviriausiai atsiskleidė rusų poeto originalioje kūryboje. Šiam
apibendrinimui tinka K. Balmonto ištarmė: Aš atsiduodu pasauliui, ir pasaulis įeina
į mane.
Kalbų mokėjimas labai padėjo poetui vertėjo
darbe: jo originalią kūrybą papildo per 10 000 puslapių vertimų. Jis ne tik skaitė
V. Krėvės, L. Giros, B. Sruogos, A. Vienuolio ir kitų lietuvių rašytojų kūrinius,
bet ir vertė lietuvių poetų eilėraščius į rusų kalbą. Tokį ilgą ir kūrybingą
K. Balmonto ryšį su Lietuva palaikė bendravimas su J. Baltrušaičiu, J. Tysliava, O.
Milašiumi, L. Gira, B. Sruoga ir kitais lietuvių rašytojais, kultūros žmonėmis,
sužadinusiais dėmesingumą lietuvių mitologijai, folkloristikai.
Knygos autorė aptaria du intensyvesnius K. Balmonto
ryšių su Lietuva periodus. Pirmasis (18991909) baigėsi K. Balmonto eilėraščiais
lietuvių liaudies dainų motyvais, antrasis (1928 1931) vainikuojamas apsilankymu
Lietuvoje ir po viešnagės išėjusiu eilėraščių rinkiniu Šiaurės
pašvaistė.
I. Vidugirytė Balmonto Lietuvos temos genezę
argumentuoja remdamasi Ugnies paukštės, Paukščiai ore ir Šiaurės
pašvaistės simbolika, įvaizdžiais, struktūrinėmis prasmėmis, mitologijos
impulsais. Autorė atskleidžia, kaip K. Balmontui Lietuvos pasaulis vėrėsi per
lenkų romantizmo tradiciją ir artimos kūrybinės sielos poetą J. Baltrušaitį.
Lenkų poetų romantikų kūriniuose rusų simbolistas sutiko gražiąją Lenkiją ir
sielvartingąją Lietuvą. O skambiausias K. Balmonto kūrybos akordas Lietuvai buvo
Šiaurės pašvaistė, kur, pasak I. Vidugirytės, Lietuva jo kūryboje įgijo
dabarties dimensiją, nebebuvo tik vaizduotės modeliuojamas praeities faktas.
Po Šiaurės pašvaistės pasirodymo 1933 m.
jis žmonai rašė, kad jo Lietuva deja, išsisėmė. Man tai sekluma. Egiptas ir
Indija daug turtingesni ir stipresni. I. Vidugirytė, aptarusi reikšmingiausius
lietuvių, rusų, lenkų kultūrų polilogo momentus, daro išvadą, kad Lietuva
Balmontui buvo rašto, o ne gyvenimo tikrovė, o pats kūrėjas buvęs tik lietuviškos
temos interpretatorius.
Literatūrinių ryšių epistoliarinis palikimas
tyrinėtojai leidžia daryti išvadą, kad tiesioginių K. Balmonto kontaktų su lietuvių
gyvenimu ir kultūra nėra daug. Netgi turint omeny jo neva lietuviškąsias šaknis.
Nežinau, ar esu lietuviškos kilmės, 1924 m. D. Šachovskiui rašė K.
Balmontas. Po penkerių metų L. Girai jau šiek tiek plačiau poetas apie tai prasitarė:
Visa atmenanti lietuviško kraujo srovė mano prosenelis, Ivanas Balmutas, kaip
rodo mano rankose esantys šeimos dokumentai, Rusijos pilietybę priėmė 18-ame amžiuje,
išvažiavęs iš Lietuviškos Prūsijos, iš tos Lietuvos dalies, kur, atrodo,
Amžinąją Ugnį garbino labiausiai. Ar ne todėl aš parašiau savo Himną Ugniai,
mano mylima poema!
Studijos autorė apgailestauja, kad didelė dalis
medžiagos liko už interpretacijos ribų. Neaptarta ir estetinė lietuviškų K.
Balmonto eilėraščių vertė, nes, anot tyrinėtojos, eilėraščio meninė vertė
šį kartą nėra pagrindinis argumentas. Žinodami mūsų leidėjų (ir valstybės)
nedėmesingumą literatūros mokslo ir kultūros palikimo leidiniams, išsamesnės ir
platesnės studijos turbūt reikės laukti dar pusę šimtmečio...
Už pastarąjį K. Balmonto sugrįžimą turime
padėkoti žurnalo Santara redakcijai ir Jurgio Baltrušaičio fondui. Lietuvos
Respublikos Prezidentas, šio fondo globėjas, yra išsakęs tokį palinkėjimą:
Tikėkime, kad Jurgio Baltrušaičio fondas sergės Poeto ir Diplomato kilnias
nuostatas, telkdamas Lietuvos ir Rusijos kultūros, mokslo, verslo, politikos žmones ne
priešpriešai, bet dvasinei santarai. Taip 2002 m. jis palydėjo pirmąjį Jurgio
Baltrušaičio fondo leidinį dvikalbį poezijos vertimų rinkinį Iš sidabro
amžiaus lyrikos, kuriame pristatomos penkios B (anot M. Cvetajevos) rusų
simbolizmo žvaigždynas (J. Baltrušaitis, K. Balmontas, A. Belyj, A. Blokas, V.
Briusovas). Šią kūrėjų plejadą galima charakterizuoti K. Balmonto žodžiais iš J.
Baltrušaičiui dedikuoto eilėraščio Dances macabres poetai: Mes švytim
skritulio centre / Ir apskritimuose mes mirgam. Žvelgiame į šį švytėjimą ir su
nuoskauda privalome prisipažinti, kad kol kas mes, lietuviai, esame labai mažai
išvertę K. Balmonto kūrinių. Iš I. Vidugirytės studijos jau žinome apie K. Balmonto
Lietuvą, tad būtina turėti viltį, kad mūsų išskydusios poetikos kasdienybėje
išgirsime ir šio rusų eilėraščio Paganinio (B. Sruoga) lietuviškąją meninio
vertimo instrumentuotę.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|