TEKSTAI.LT
<< Atgal
 

 

VIDMANTĖ JASUKAITYTĖ

 

Kai mes buvome vilkai

 

T r u m p a s  m e i l ė s  r o m a n a s ,

kuriam niekada nebebus prototipų,
kuris trumpam sugrąžins atmintį

kurį išgyvenome kiekvienas savaip –

visi, kurie buvome ten, neišardomoje

laisvų tarybinių respublikų sąjungoje.

VILNIUS, 2002 BIRŽELIS

 
       Iš beprotnamio parko išėjau pro šoninius vartelius.
       Ten, kitoje pusėje, prie paradinio įvažiavimo mašinoje laukė Bernardas.
       Net į galvą neatėjo, kad galėčiau grįžti pas jį, sėsti į prabangų automobilį ir išvažiuoti iš čia taip, kaip atvažiavau. Neįsivaizdavau, kad galėtume dar kada nors su juo pavakarieniauti ir neskubėdami grįžti namo, klausydamiesi muzikos arba ką nors kalbėdamiesi.
       Ėjau per didelį, seną mišką, kur beprotnamis buvo įsikūręs, šimtamečiai medžiai ošė, šlamėjo galingomis šakomis, ir švarūs grįsti takeliai su suoleliais atrodė kaip kito pasaulio palikimas amžinai judančioje, besikeičiančioje, tik senstančioje ir niekada neatjaunėjančioje gyvoje, reginčioje ir girdinčioje gamtoje. Užsidegė žibintai, o rodyklės visur rodė išėjimą į automagistralę. Viskas aplinkui jau buvo paliesta planinės ekonomikos dėsnių, viskas jau buvo integruota į miestų ir respublikų plėtrą, ir supratau, kad niekada šiame gyvenime neberasiu to pasaulio, kuriame ką tik paliko žmogus, mano atpažintas ir prišauktas iš už mūsų atminties ribų...
       Pasitraukiau į mišką ir nusiaviau batelius. Ėjau basa, prisilaikydama apšviesto takelio krypties ir jutau, kad krūtinė atsivėrė, širdis tapo didelė, nebevaldoma, o joje plito seniai pažįstamas peizažas, kuris mažai ką bendra beturi su tuo, ką prieš akis matau: toli toli baltame sniego lauke, pačioje mėlyno miško pamiškėje, vyšninei saulei lėtai slenkant avietiniu dangumi į vakarus, pusnyse žaidė ir siautėjo du tamsūs taškeliai. Širdies atmintis prisitraukė juos arčiau, ir pamačiau du vilkus, bedūkstančius sniege, laisvus ir laimingus…
       Broviausi pro storus medžius, aplenkdama kelyje tarsi tyčia išdygstančius krūmus, ir nepastebėta šaka, netikėtai sukirsdama per veidą, kiek apmalšindavo vidinį skausmą…
       Išėjusi į magistralę negalėjau ramiai nustygti laukdama mikroautobuso – pamojavau ranka pravažiuojančiam taksi ir netrukus atsidūriau Rygoje. Kadangi taksi važiavo pagal iškvietimą, buvau išleista senamiestyje, prie Duomo katedros, ir pirmoji mintis, kuri atėjo į galvą išlipus, buvo: nakvoti čia… Niekur nebeiti, nebevažiuoti, bet likti toje aikštėje, gatvėje, sienos plyšyje, tarpuvartėje, – tarsi būčiau nebe žmogus, o vien tai, kas mane čia laikė… Tarsi pati būčiau praėjęs laikas, kai buvau laiminga…
       Tačiau supratau, kad pasielgčiau labai neatsakingai ir nedaug betrūktų, kad atsidurčiau ten, iš kur ką tik išėjau.
       Todėl lėtai, dairydamasi aplinkui ir stengdamasi įsiminti kiekvieną namą, kiekvieną karnizą, kiekvieną posūkį ir už jo atsiveriantį naują vakarinio, apšviesto senamiesčio paveikslą, kad tai amžiams nusipieštų mano atmintyje ir niekada nebeišbluktų, slinkau link autobusų stoties.
       Kiek paėjus, į šnerves plūstelėjo rūkytų strimėlių kvapas, žvarbokas kylantis rudeninis vėjas pro šalį pranešė šiugždantį popierių, praėjo sena moteris, stumianti karutį, prikrautą kažkokių dar pusiau naudingų atliekų. Autobusų stotis…
       Nenorėjau važiuoti traukiniu ar skristi lėktuvu.
       Norėjau sėdėti autobuse, pačiame priekyje, kad nieko daugiau nematyčiau, tik besivyniojantį kelią ir paveikslus, kurie niekada nebuvo pajudinti nuo to laiko, kai…
       Įlipau į autobusą. Kaip tik buvo likusi viena vieta pačiame priekyje, vienvietėje sėdynėje, kurioje kartais sėdi konduktoriai. Atsisėdau, nusipirkau bilietą ir pažvelgiau pro langą. Kaip norėjau pamatyti jį, stovintį ir žvelgiantį į mane. Man atrodė – netgi matau. Man atrodė – jis stovi ir žiūri, ir laukia, kol mane išveš didelė spalvota mašina, pilna svetimų žmonių.
       Aš pasidėjau savo rankinę ir išlipau atsisveikinti. Mes stovėjome apsikabinę vienas kitą, ir vairuotojas neuždarė durų rodydamas, kad skuba, kaip kartais daro tolimųjų reisų vairuotojai. Mes stovėjome, o mūsų širdys buvo viena priešais kitą, ir buvo nesvarbu, kas vyksta aplinkui, kas į mus žvelgia pro langą, – mes buvome vienas kito, ir tai buvo lygiai taip pat nepaprasta, kaip būdavo kadaise.
       – Aš žinau, kad mes atpažinsime vienas kitą, – sukuždėjo jis man į ausį, – ir dabar trečio tarp mūsų nėra.
       Aš linktelėjau galvą ir nusišluosčiau ašaras, kurios staiga pradėjo ristis, tarsi būčiau norėjusi verkti.
       Ir pajutau, kad iš tikrųjų verkiu.
       Reikėjo nusiraminti, tačiau ašaros nenustojo ristis. Kelias jau senokai bėgo ir dingo po mašinos ratais. Rudenėjantys girių medžiai šalikelėje taip pat bėgo. Buvo tamsu. Per apšviestą plotą kartais nuvingiuodavo ruda gudruolė lapė, mačiau pakelėje spingsint kažkokio kito žvėriuko akis. Tikriausiai tose giriose buvo ir vilkų, tačiau jie gyveno savo gyvenimą, slaptą ir ypatingą…
       Aš norėjau šalia jausti tą, kuris mane šiandien lytėjo… Norėjau, kad jis laikytų mano ranką ir su latvišku akcentu kažką šnekėtų man į ausį savo žemu, tvirtu, vyrišku balsu…
       Bet buvo tik naktis ir kelias…
       Ir važiuodama į tamsą žinojau, kad manyje gyvena ir amžinai gyvens kažkas, ko niekada nepajėgsiu pamiršti…
       Tačiau to buvo maža.
       Žinojau, kad šiandien visame pasaulyje esu vienintelė, kuri jį tebemyli, ir to niekada neatsisakysiu. Tas žinojimas buvo aiškus ir atviras, į jį galėjo žiūrėti visas pasaulis, – tai buvo lygu esminiam apsisprendimui ir darė mane pačia savimi, staiga suteikė visiškai kitos realybės jausmą, realybės, kuri atrodė kaip sunkioji artilerija, palyginti su ta, kurioje gyvenau visus tuos metus. Jis man suteikė stabilumo bei aiškumo. Šio žinojimo, apsisprendimo, stabilumo troškau laikytis, – ta realybė man pasirodė vertesnė už visa kita.
       Pamažu protas pradėjo suvokti visiškai kitokią ateities perspektyvą, vakarykštė diena keitė savo veidą, ir aš turėjau prie jo priprasti, įsižiūrėti ir susitaikyti, turėjau priimti naujas galimybes, ieškoti kitokių išeičių. Ir aš tai dariau. Dabar. Šiame autobuse.
       Taip… Mes gyvenome išvirkščioje realybėje… Mes gyvenome melo ir prievartos pasaulyje… Kasdienis apsimetinėjimas buvo mūsų drabužis… Mes veidmainiavome kiekvienas prieš kiekvieną, o daugelis iš mūsų – ir prieš save. Jie, tie prievartos tvarkdariai, prižiūrėtojai, sargai, budintieji, tie mūsų sielų koncentracijos lagerių kapai, mus valdė, reguliavo mūsų gyvenimus kaip sraigtelius… Tačiau mes negalime to paveldo neštis į ateitį, kad ir kokia trumpa šiame gyvenime ji būtų. Mes ją turime keisti, ji turi būti švaresnė nei laikas, kur jau esame buvę, bet iš kur išėjome gyvi ir fiziškai nesuluošinti. Dabar turime paliudyti, kad išlikome, ir mes tai padarysime… Jie negali pasijusti nugalėję mus, mes negalime leisti, kad jie taip jaustųsi. Jie atėmė mūsų identitetą, perrašė mūsų biografijas, jie mus padarė svetimkūniais mūsų pačių pasaulyje, jie mėgino pasisavinti mūsų jausmus ir mūsų gyvenimus… Bet mes turime įrodyti patys sau, kad nuo jų nepriklausome ir kad visos jų pastangos nuėjo perniek.
       Aš žinojau, jog turiu sugalvoti, ką turime daryti, kad mes dar turėtume ateitį.
       Staiga pajutau, kad akys tapo sausos ir išplėstos. Ašaros išdžiūvo. Keistas virpulys ėmė skverbtis į kūną, ir atrodė, kad kiaurai per kiekvieną ląstelę smelkiasi erdvė, kurią mes skrodžiame sėdėdami dideliame dviaukščiame autobuse, kelionėje iš nakties į rytą. Iš tikrųjų smelkėsi erdvė, kuri vieninga, ir visa, kas joje buvo, taip pat smelkėsi į mane. Pajutau, kaip smelkiasi miško galia, paslaptis ir gūduma, kuri buvo lygiai tokia pat, kai mes buvome vilkai… Pajutau, kad gamta ir aš vėl esame viena, – ar ne taip sakydavo jis?.. Ir vėl, kaip kadaise, pajutau, kad didis ir neaprėpiamas Dievas yra visai šalia ir, ko gero, jis priima mane su viskuo, kas mano sieloje, o tai reiškia – ir su juo…
       Gamta niekada nebus nugalėta – jokios depresijos joje nėra ir negali būti. Svarbu sutapti su ja.
       Aš neleisiu likti laimėtojais tiems, kurie mus išskyrė ir kurie atėmė iš mūsų paprastą žmogaus gyvenimo laimę. Niekada neleisiu jiems iš šios kovos išeiti pakelta galva. Mes dar turime laiko, ir jis bus mūsų.
       Aš nebesiejau savo gyvenimo su Bernardu – man svarbi bebuvo tik mano dukra, bet žinojau, kad ji mane supras… O jei nesupras dabar, būtinai supras tada, kai atmintis atvers praeitį, kur mes buvome žuvėdromis, šiaurės elniais ar išmintingais jūros gyvūnais ruoniais, kurie kartais atplaukia susitikti su žmogumi, jam panorėjus.
       Mano gyvenimas su Bernardu – tik laikinas klastos džiaugsmas, kada ji jautėsi laimėjusi, tačiau klasta yra tik klasta, kad ir kaip seniai ji būtų užsimezgusi, motinos Gamtos galia už ją stipresnė.

       Aš viską labai gerai atsimenu – tą apsakymą parašiau kirpykloje prie Operos teatro. Tai buvo seniai, labai seniai, kai turėjau dar gražius, storus plaukus ir niekaip negalėjau jų suvaldyti. Tada kirpyklų buvo daug, kaip ir dabar, bet geros kirpėjos buvo žinomos visame mieste ir prie jų būdavo eilės. Kažkuri iš draugių mane pasiuntė kirptis prie Operos teatro, ir aš nuėjau tikėdamasi išeiti nekasdieniška, pasikeitusi, madinga ir kiek nereali, nes plaukai visada suteikia moteriai tam tikrą įvaizdį. Turėjau būti… na, jei ne graži, tai bent gana patraukli, – to aš norėjau. Vienas mano pažįstamas apsigynė disertaciją ir tas reikšmingas jo gyvenimo faktas kaip tik sutapo su vedybų dešimtmečiu. Jo žmona buvo logopedė, jauna, labai švelni, moteriška ir graži. Nuo jos dvelkė senovinis, laikui nepasiduodantis moteriškas žavesys, kuris galėjo papuošti bet kurį amžių ir bet kurią epochą, – yra gi tokių moterų… Na o jis buvo greitas, žaibiškos reakcijos, akimirksniu suvokiantis situaciją, tačiau sugebantis to neparodyti. Jis buvo intelektualus, labai intelektualus žmogus, aš dar nebuvau mačiusi tokio kolchozo pirmininko, kuris ir puikiai išmanytų savo darbą, ir žinotų kultūros istoriją, ir būtų perskaitęs galybę knygų – ir ne tik perskaitęs. Jis žinojo visus rašytojus, poetus, mokėjo mintinai daug puikių eilėraščių, net įsteigė savo kolūkio premiją už geriausią pirmąją poezijos knygą, šia premija aš ir buvau apdovanota... Taigi ši maloni pora nusprendė surengti šventę ne tik sau, bet ir kitiems. Jie miške labai gražioje vietoje išsinuomojo vilą, sukvietė svečius.
       Kas bus svečiai, nežinojau, buvo pasakyta tik tiek, kad dalyvaus disertacijos vadovai – du mokslininkai iš Rygos ir dailininkas, kuris kūrė medalį tos literatūrinės premijos laimėtojams. Tai, kad tarp gausybės svečių bus tik du menininkai, o iš tų dviejų moteris – tik aš, mane įpareigojo.
       Ak, pažinojau tas provincijos nomenklatūrininkes, oi, kaip aš jas gerai pažinojau… Jos buvo tikros suompirčių liūtės ir visada per literatūrinius vakarus kviesdavo poetus į pirtį, tarsi jie atvažiuotų nesiprausę. Ir keisčiausia – visi eidavo su malonumu. Bet aš niekinau ritualus, kur neblogas poetas viešai atidengia savo netobulą, nuo alaus gerokai paplerusį kūną … Kol jie ten mazgodavosi įraudusius savo kūnelius ir čiurkšlėmis prakaituodavo garsiai žvygaujant ponioms iš „rajono“ ar „partijos“, vaikščiodavau aplink ežerą, sėdėdavau po pušim ir galvodavau, kaip gerai, kaip gerai, kad manęs ten nėra. Niekas neapžiūrinėja mano klubų, krūtinės, niekas, apsimetęs, kad taip daro netyčia, apgirtusia ranka nebando manęs apkabinti. Aš nekenčiau tų pasigrabaliojimų. Aš galėjau – tik mylėti…
       Tad dabar nusprendžiau sukurti savo įvaizdį, kuris apgintų ir apsaugotų visas menininkes. Aš turėjau būti paprasta, bet – nepaprasta!
       Moterų nebuvo tiek daug, kiek tikėjausi, tačiau kirpėja dirbo labai kruopščiai, ir aš, sėdėdama laukiamajame, iš tiesų pasijutau kiek nerealiai, nes nebuvau panaši nė į vieną iš čia esančių.
       Buvau gana aukšta, stori kaštoniniai plaukai krito žemiau menčių, – aš juos visada kirpdavau lygiai, sklastymą skirdavau dešiniame šone, – mano akys buvo žalios, rankos ir kojos ilgos ir šioje kirpykloje truputį atrodžiau… na, tarsi priklausyčiau kitai moterų giminei... Sėdėjau, stebėjau klientes ir pradėjau galvoti: kokios tos, kurios sėdi po plaukų džiovintuvais?.. Ką jos kalba savo vyrams naktimis, kai jie siekia jų, kur jos su jais susipažino – parduotuvėje, troleibuse ar batų taisykloje, gal kuri nors iš jų priiminėja užsakymus suplyšusiems batams pataisyti ir klijuoja numerėlius prie padų. Aš galvojau, ar jos taip ir pramiega visą naktį nenubudusios, o jei, pažadintos sapno ar kokio netikėto garso, nubunda, – ką jos tuomet galvoja, kokios jų mintys, ar jos panašios į mėlynas nakties žuvis, kurios paleidžia tamsų rašalą ir plaukia juo prisidengusios žemyn, kur kaip netaisyklingų kaladėlių sąvartynai miega miestai tamsiais namų langais... Ar jos stebi tada savo langą norėdamos netikėtai užklupti žuvį, kuri priplaukia ir žvelgdama šonuose įstatytomis akimis savo žuviška burna liečia stiklą iš anos pusės?.. O jeigu jos pamatytų tokią žuvį anoje lango pusėje, taip, tiesiog kybančią erdvėje ir lėtais judesiais mojuojančią permatomais pelekais, – ar suprastų, jog tai mintis, nežemiška ir tolima mintis aplankė ją?.. Tikriausiai suglemžusios apklotą ties krūtine pašoktų ir imtų spiegti… O jų vyrai ristųsi iš lovos ir ropotų grindimis prie stalčiaus, kur veikiausiai laiko pistoletą. Cha! Minties negalima nušauti. Vyras pyškintų į langą, moteriškė klyktų, o žuvis, lėtai banguodama pelekais, pasuktų tolyn į mėlyną erdvę ir dingtų jiems iš akių. Tuo metu jau lėktų policija ir greitoji… Aš nusijuokiau…
       Aš nusijuokiau per garsiai, ir akimirksniu visos laukiančiosios jau žiūrėjo į mane – smalsiai, tyrinėjamai ir kiek pašiepiamai. Aš nesutrikau, tačiau sėdėti taip, kaip sėdėjau, nebegalėjau. Todėl atvirai šypsodamasi pasilenkiau rankinės, lėtai – visoms stebint kiekvieną mano judesį – pasidėjau ją ant kelių, išsiėmiau sąsiuvinį, parkerį ir, užkėlusi koją ant kojos, pasidariau „stalą“. Pasiruošiau rašyti.
       – Vy naverno jumoristka, rabotajete v jumorističeskoj gazete?.. Mne kažet'sia, ja vas po televideniju videla… Pravil'no govoriu? – jau susuktais plaukais kaimynė paklausė manęs, ir aš linktelėjau.
       – Vidno, čto čelovek svoimi misliami zaniatyj, – geranoriškai pritarė kita.
       Kalbėtis nebuvo jokio noro, tad turėjau įsijausti į humoristės vaidmenį. Tik tai, ką rašiau, nebuvo joks humoras.
       „Ietin mani, tinte zivs, zilaja vakara“, – parašiau garsaus latvių poeto eilėraščio eilutes.
       Tas eilėraštis buvo svaiginantis, ir aš neatsispyriau pagundai parašyti dar kartą:
       Ietin mani, tinte zivs, zilaja vakara…
       Ietin mani tinte zivs zilaja vakara, ietin mani, ietin mani… Ietin mani zilaja vakara, ietin zilaja vakara… ietin ietin ietin mani zilaja vakara…

       Rašiau ir rašiau…
       Pajutau, kaip tos eilutės traukia, svaigina… Pajutau, kad kažkas neša mane, neša per realybę, arba tikriau – realybė plaukia per mane, ir intuityviai supratau, kad priešintis nevalia, kad čia kažkas daugiau, negu pažįstu, net – negu nujaučiu… Tai ėjo iš pačios gelmės, bet tai nebuvo mano gelmė. Tai ėjo iš gelmės paties moteriškumo, ir aš turėjau su tuo bendra tik tiek, kiek buvau moteris. Bet aš – buvau…
       Ietin mani, tinte zivs, zilaja vakara, ietin mani, tinte zivs, zilaja vakara, ietin mani, ietin mani ietin… Zilaja vakara ietin mani, tinte zivs, ietin… Ietin mani, tinte zivs, zilaja vakara…
       Aš pajutau – atpažinau…
       Aš atpažinau jį…
       Kirpykla nuplaukė, o kai pakeldavau akis, pamatydavau kažkokias plūkaujančias galvas su bigudi ir be jų, su šukuosenomis ir be jų, akys žiūrėdavo į mane arba ne, burnos kartais žiopčiodavo, bet man tai nebeturėjo jokios reikšmės. Aš jų negirdėjau, – aš rašiau. Aš buvau jį atpažinusi. Tiesa, maža smulkmena – aš nepažinojau to, kurį atpažinau, nebuvau jo nė karto mačiusi, bet aš – atpažinau. Aš – kūriau.

       Buvo vakaras. Sausio mėnesio vakaras...
       Virš sušalusio priemiesčio tai pasislėpdamas, tai išnirdamas tarp apšviestų debesų plaukė didelis pilnas mėnulis. Prieblanda buvo sustingusi ir savotiškai graži, kaip teatro dekoracija. Viskas atrodė truputį spalvota – ir sutemos, ir naktis, ir sustingęs šerkšnas ant medžių šakų aplinkui privačius namukus, kurie atrodė tarsi kalėdiniai žaisliukai, padėti prie milžiniško medžio kamieno. Dangus buvo pilnas tamsiai gilios mėlynės, su žvaigždėmis, spindinčiomis tarp retų mėnulio apšviestų debesų, o oras toks šaltas, kad net treškėjo… Mėnesienos naktys visada atrodo spalvotos ir todėl nebaisios – spalvota tamsa ne baugina, o tiktai kviečia pažinti.
       Tačiau pilnatis savo aštriu geltonu švytėjimu užstoja dangų. Pilnatis jį pasisavina. O sniegą padaro tokį aiškų, šiek tiek pagelsvina jo paslaptingą spalvą, sureikšmina kiekvieną šešėlį, kiekvieną atspindį... Ir visa, kas vyksta čia, ant apsnigtos žemės, atrodo kaip misterija, kuri įtraukia ir priverčia joje dalyvauti.
       Tokia pilnatis šaltą žiemos naktį virš seno priemiesčio, kuriame namai atrodė kaip švytinčiais langais žaisliukai, padėti prie iškilmingo ir didelio gyvenimo medžio.
       Taigi...
       Aš mačiau visą priemiestį iš viršaus – su jį juosiančia upės kilpa, su anapus upės stūksančiu staigiu nuogriuvą primenančiu krantu, apaugusiu medžiais, su tiltais per upę… Bet ten manęs netraukė. Mane traukė priemiestis, pats jo pakraštys, tyli gatvelė, uždari privatūs namukai, aptverti tvoromis, kur jau aštuntą valandą vakaro tylu kaip vidurnaktį…
       Vienas namas, kuris buvo beveik pačiame to jaukaus ir uždaro priemiesčio pakraštyje, išsiskyrė iš visų kitų. Jis atrodė labiau prakilnus, jis buvo labiau apšviestas. Tai buvo dviaukštis prieškarinės europinės architektūros namas, švytintis visais savo langais ir žaliu žiemos sodu, iš vidaus į kiemą liejosi švelni muzika. Garsus profesorius šventė savo garbingo amžiaus jubiliejų. Jis buvo žinomas mokslininkas, visą savo gyvenimą atidavęs biologijai, o dabar – pensininkas. Su žmona, kadaise garsia operos soliste, jie dviese gyveno šiame name Žvėryno – taip vadinosi šis priemiestis – pakrašty. Šiandien jį sveikino buvę jo studentai, jau seniai mokslų daktarai, buvę draugai, jį sveikino universiteto biologijos katedros ir laboratorijos darbuotojai, kuriems jis ilgus metus vadovavo...
       Šioje šventėje dalyvavo ir jauna moteris, kuri dirbo laboratorijoje jaunesniąja moksline bendradarbe, – buvo pakviesti visi, taigi ir ji… Ji elgėsi santūriai, sėdėjo didžiulio kambario, kuris buvo virtęs mini sale, kampe su taure vyno rankoje ir, retkarčiais persimesdama su kuo nors žodžiu, stebėjo, kaip mokslo ir kultūros žmonės gerbia vieni kitus, kaip jie moka vieni kitus sveikinti, kokios iškilmingos yra jų paprastos vaišės… Jai tai buvo mažai pažįstama, bet tauriai gražu. Ir dar… Ji beveik nenuleido akių nuo vieno vyriškio...
       Jis priėmė ją į darbą, ir nuo tos dienos ji nepaliovė jausti, jog juos kažkas sieja. Kiekvienas jo praėjimas pro naująją darbuotoją, kiekvienas žvilgsnis ar žodis reiškė žymiai daugiau negu žvilgsnį ar žodį, ir ji negalėjo atsistebėti, – kas gi čia vyksta… Kažkas tikrai vyko. Vyko ir kartu... nieko nevyko, ir tai kėlė liūdesį. Tarsi abu neprisimintų vaikystės, kai drauge augo, žaidė, gyveno, buvo artimi ir laimingi. Ėjo dienos, savaitės, mėnesiai, o ji vis juto, kad negali apie jį negalvoti, kad jai rūpi, ką jis valgo, kas jam tvarko namus, – žinojo, kad jis viengungis... Ji norėjo žinoti daugybę jo gyvenimo smulkmenų, apie kurias jis niekada nekalbėdavo. Kartą, kai jis neatėjo į darbą ir paskambino, jog serga, ji sunerimo, ar jam nereikia pagalbos… Buvo netgi panašu, kad ji myli jį. Dar daugiau – jos neapleido nuojauta, jog jis taip pat jaučia kažką panašaus, nors apie tai nebuvo jokios kalbos, net užuominos. Ji gyveno lyg ir dvigubą gyvenimą, tarsi būtų aprėpusi kažkokias dvi realybes, kurios nė viena nieko nežino apie antrąją, ir tik ji regi, suvokia – tarsi du geležinkelio bėgiai spindi šaltoje mėnesienoje ir vilioja paskui save visiškai neaiškindami, kur nuves.
       Taigi ji stebėjo jį, ir šventinio vakaro ritualai, kurių ji nesekė, slydo pro ją gerai nesuvokti ir nepalikdami kokio nors įspūdžio.
       Kartkartėmis ji atkreipdavo dėmesį į aplinką... Ponia profesorienė, šįvakar mūvinti senovinį žiedą su dideliu safyru, kažką inteligentiškai šnekėjo ir senoviškai aristokratiškai juokėsi. Atrodė, kažkas ją įkalbinėja, kažko prašo, o ji purto galvą vis prieštaraudama... Vyriškis, kurį stebėjo jauna moteris su taure rankoje, stovėjo prie lango ir žvelgė pro jį į tamsą. Atrodo, lange atsispindėjo ir ji, taigi jis taip pat stebėjo moterį. Tačiau dauguma svečių staiga metėsi prie jo. Jis sutrikęs atsigręžė ir taip pat ėmė atsikalbinėti. Ak, moteris suprato, jis sakė, kad nemokąs groti ir negalįs pavaduoti ponios. Ne, ne… Damos su tuo nesutiko. Jos nenusileido, iš tiesų poniai profesorienei galbūt būtų ir sunku atlikti tą jos garsiąją ariją, bet tada jau tegul jis… Tegul jau jis... Profesorius irgi priėjo ir paėmė jį už alkūnės:
       – Kolega, nusileiskime damoms… Moteris ir muzika – neatskiriami dalykai… Labai prašau, padarykite mums malonumą… Be to, aš dar nepamiršau, ir kolegos neleis pameluoti, kaip jūs pritrenkėte mūsų kolegas užsieniečius...
       Taip... Jaunoji moteris irgi buvo girdėjusi tą linksmą pasakojimą, kaip tarptautinės konferencijos uždaryme kažkoks prancūzų biologas paprašė svečių iš Tarybų Sąjungos padainuoti čigonišką romansą „Kak liubliu ja vas, kak bajus' ja vas“. Tačiau iš Tarybų Sąjungos šioje europinėje konferencijoje buvo likę vieni lietuviai... O pabrėžti, kad mes – ne rusai, buvo garbės reikalas. Tačiau užsieniečiai troško rusiškos egzotikos. Tada atsistojo jis, priėjo prie fortepijono ir pradėjo... Klasiką… Ir galiausiai – Čiurlionį...
       Užsienio kolegos suprato, kad prašovė pro šalį. Jie norėjo rusiško užstalės lygio, tokio, kokį sugebėjo įsivaizduoti, o gavo... Tarp tų žmonių tikrai turėjo būti kažkas, kas suprato pamoką.
       Apie tai buvo pasakojama visose Lietuvos mokslo įstaigose, ir, žinoma, dabar visi tai prisiminė.
       Vyriškis, jausdamasis kiek nepatogiai, žengė prie instrumento.
       Jis atsisėdo, ištiesė priešais save rankas, minutėlę sustingo laikydamas išskėstus pirštus virš klavišų, ir moteriai per krūtinę perėjo šiurpas. Ji pajuto, kad dabar kažkas įvyks…
       Ji akimirksniu pasiruošė. Klausytis. Nes tai gali būti...
       Ji juto, kad tai, ką jis ruošiasi daryti, bus labai intymu...
       Ką jis grojo, moteris nežinojo, niekada to kūrinio nebuvo girdėjusi. Be to, jis improvizavo. Drąsiai.
       Jo pirštai klavišais lakstė, puldinėjo, tarsi kažką vytųsi ar nuo kažko gintųsi. Jo liemuo, pečiai nematytai keistai išsilenkė, tarsi visas kūnas būtų tik rankos ir pirštai. Jie lakstė žaibišku greičiu ir nuo kiekvieno garso į jaunąją moterį su taure vyno rankoje pradėjo pūsti vėjas. Ji pajuto, kad tai darosi ne jai vienai. Jo grojimo įtaiga pasiekė neįmanomą lygį. Gal todėl, kad jis norėjo išreikšti kažką niekam šį vakarą nelaukta. Tai iš tikro buvo labai intymu. Ir vyriška. Visi stovėjo tarsi sustingę, tik profesoriaus žmona prisiglaudė prie savo vyro, padėjo galvą jam ant krūtinės ir jaunoji moteris pamatė, kaip jai iš akių spindėdamos ritasi ašaros. Ji suprato, nes buvo girdėjusi apie profesoriaus praeitį, kuri buvo panaši į legendą. Ji suprato, kad dabar, šią akimirką, į juos sugrįžo gyvenimas Sibire, kur ji iš Prancūzijos savanoriškai nuvyko į „svobodnoje poselenije“ netoli lagerio, ten išbadėjęs kirto taigą jos vyras, Stalino išvežtas tiesiai iš universiteto katedros…
       Fortepijonas kalbėjo, protestavo… Muzika buvo galinga ir vieniša, ir per didelė, kad su kuo nors dalytųsi savo turiniu. Ji buvo – pati sau... Kaip likimas, kaip istorija, kaip laikas... Profesorius apkabino žmoną, garsią prieškarinės operos solistę, ir suakmenėjęs žvelgė į savo mokinį.
       O į jauną moterį pūtė vėjas, baisiai žvarbus… Buvo šalta. Kartkartėmis išnykdavo senoviniais lipdiniais puoštos lubos su didžiuliu krištoliniu sietynu ir ten pasirodydavo žvaigždėtas nakties dangus…
       Jis grojo retkarčiais pašokdamas iš vietos, pirštai lakstė klavišais, tarsi jais būtų kovojama už būvį, jis taip keistai pasilenkė, lyg ruoštųsi šuoliui… Tankūs šiurkštūs juodi plaukai su plačiomis baltomis juostomis paausiuose jai pasirodė kažkur matyti, panašūs tarsi į… O kai jis, įsijautęs į muziką, atlošė galvą, tarsi staugti pasiruošęs žvėris, ją apšvietė… Ją apšvietė atmintis…
       Netrukus ji jau blaškėsi prisnigtoje gatvelėje. Bėgo ir kartu stabdė pravažiuojantį taksi.
       Taksi sustojo, ji įsėdo, pasakė adresą... Netrukus ji jau stovėjo prie daugiaaukščio namo lifto, kuris greitai moterį pakėlė į viršutinį aukštą. Tik atsirakinusi duris ir įėjusi į savo vieno kambario butuką ji pamatė, jog plaukai nuo tirpstančio sniego šlapi (buvo neužsivyniojusi šaliko).
       Kambary, kuriame ir dirbdavo, ir miegodavo, atsisėdo į seną, nučiurusiu pledu apdengtą krėslą, tokį didelį, kad jame beveik visa sutilpo, susirangė ir užsimerkė… Ją ėmė krėsti lengvas drebulys...
       Akyse prie instrumento tebesėdėjo pažįstamas vyriškis. Jos akys staiga tarsi apsigręžė ir ėmė tolti į ją pačią, skverbtis vis gilyn ir gilyn, kol vėl ėmė pūsti vėjas. Nuo didelių šuolių į apledėjusią pusnį grimzdo kojos, lūžinėjo mėnesienoje spindinti sniego pluta, žvėries kailį braižė styrantys sušalę sausų šakų žagarai... Bet ji nejautė nieko – tik bėgo… Bėgo giliai dūsuodama, kartkartėm suinkšdama. Ji bėgo ten, kur girdėjo kviečiantį balsą – stiprų kito žvėries balsą...
       Ji atsiminė, kad jie buvo vilkai.
       Po minutės tame pačiame krėsle, susivyniojusi į pledą, pasidėjusi ant kelių bloknotą, ji jau rašė laišką.
       „Mylimasis, – rašė jam moteris, – mylimasis, tu tikrai nustebsi gavęs šį laišką, bet aš noriu tau viską paaiškinti… Bet aš noriu papasakoti tau, ką prisiminiau.
       Kaip gaila, kad žmonės praeina vienas pro kitą ir tik kartais sustoja pajutę, tarsi juos kas paliestų ir verstų žengti atgal, – vyrai uodžia moters kvepalų aromatą, moteris jaučia jų prakaitą, jas jaudina neskusta barzda ar basi nepažįstamo vyro kojų pirštai šlapiame smėlyje, tačiau jie neatsimena svarbiausio...
       Tai atsitiko labai seniai, aš negalėčiau tiksliai pasakyti kada… Aš buvau maža balta vilkiūkštė, kurią eigulys rado vilkų irštvoje miško tankumyne, kai medžioklėje buvo nukauta motina. Mūsų buvo daugiau, tačiau mane paliko gyvą dėl to, kad buvau balta.
       Augau pas eigulį pririšta prie būdos patvartėj ir mane rodydavo žmonėms, kurie užklysdavo pas jį į namus. Jie žiūrėdavo į mane, kalbėdavosi ir vėl žiūrėdavo, bet neglostydavo taip, kaip kito panašaus, tik daug mažesnio ir kudloto padaro, kuris būdavo laisvas ir gulėdavo prie priemenės durų. Aš irgi žiūrėdavau į juos. Gulėdavau prie būdos padėjusi galvą ant priekinių kojų ir stebėdavau. Jaučiau jų atsargumą ir supratau, kad jie nepasitiki manimi, o gal ir kiek bijo.
       Manęs nuo grandinės niekada nepaleisdavo, tik man augant vis plačiau atleisdavo dirželį ant kaklo, kad neveržtų. Duodavo ėsti iš įskilusio molinio dubens, ir alkio aš nekentėjau. Augau prie pat tvarto durų ir turėjau išmokti saugoti tvarte esančius gyvulius. Juos kartais paleisdavo į diendaržį, kartais kažkur išvarydavo, vėl parvarydavo, ir aš prie jų pripratau. Bet iš tikrųjų pamėgau tik mažyčius baltus ėriukus, kurie mekendami pribėgdavo ir žiūrėdavo į mane kaip į keistą, nematytą daiktą. Pripratau ir prie dviejų dėmėtų paršiukų, kurie ilgainiui tapo didelėmis kiaulėmis. Jos kriuksėdamos prieidavo prie manęs taip arti, jog aš turėdavau suurzgusi pašokti ir kaukštelti dantimis, kad pagąsdinčiau. Ilgainiui pamėgau nuostabų kumeliuką ir veršiuką didelėmis šlapiomis akimis. Vasarą, kai gyvulius pjauna sparvos ir bimbalai, jie būdavo uždaryti diendaržyje, ir aš galėjau stebėti juos kiek panorėjusi. Su kai kuriais pavyko beveik susidraugauti. Jie tapo mano vaikystės ir paauglystės broliais. Kartais, kai kuris nors iš jų mane įerzindavo, norėdavau griebti jį ir parodyti, ką galiu, tačiau jų bejėgiškumas keldavo gailestį ir trumpai amtelėjusi vėl atsiguldavau, prisispausdavau prie žemės ir, padėjusi galvą ant priekinių letenų, iš padilbų juos stebėdavau. Iš pradžių eigulys, pamatęs mane taip gulint, sustodavo ant akmens prie trobos slenksčio ir žiūrėdamas į mane laukdavo. Jo rankoje būdavo toks susivijęs daiktas ant plono ilgo koto – botagas. Kartais jis juo mušdavo arklį, seną sartį išsikišusiais strėnų kaulais, lakišių prisivėlusiais karčiais ir uodega, vos bepasivelkantį. Arba kumelę, dar visai žvitrią, stiprią ir juodą, plonomis eikliomis kojomis, nelabai didelę, bet labai greitą. Jis sekdavo ir mane, nuogąstaudamas, kad pulsiu kokį gyvulį, ir būdavo pasiruošęs tuo botagu mane mušti, jog daugiau niekada to nedaryčiau. Man tik būdavo keista, kad jis taip nepasikliauja manimi be jokio preteksto, aš iš tikrųjų saugojau tuos gyvulius ir niekam nebūčiau leidusi jų nuskriausti. Jis niekaip negalėjo patikėti, jog nesu plėšri, – galbūt dėl to, kad niekada nebuvau alkana. Bet aš jį suprasdavau – tiesiog jausdavau kiekvieną jo mintį, ir jam niekada neteko manęs mušti.
       Taip aš augau. Nežinojau, ką reiškia būti laisvai, ir man visai nebuvo blogai ten, tarp storos tvarto sienos, nudrėbtos iš molio, maišyto su šiaudais, ir mano medinės būdos, kur mėgdavau gulėti, nes ten visada būdavo prisidraikę šieno ir šilta. Taip aš augau. Loti neišmokau. Loti, kaip loja šunys, kai kurie net labai panašūs į mane… Aš tik urgzdavau ir inkšdavau, kai norėdavau pasakyti, kad man reikia maisto arba kad man jau trina kaklą plonos šikšnos dirželis.
       Tačiau antrais mano gyvenimo pas eigulį metais kažkas atsitiko. To eigulio namuose atsirado dar vienas žmogus, ir tai buvo moteris. Mane ta moteris irgi veikdavo. Ji buvo visai ne tokia, kaip eigulys. Ji atnešdavo man maisto, supildavo į dubenį, prisiridendavo netoliese gulinčią kaladę, ant jos atsisėsdavo ir žiūrėdavo į mane, kaip ėdu. O man paėdus, ji prisiridendavo kaladę dar arčiau ir tiesdavo į mane ranką. Ji imdavo man kalbėti ir jos balsas buvo pilnas kažkokių niuansų, gaidelių, keistų garselių, garsiukų – tai būdavo taip malonu, kad mano kūnu pradėdavo tekėti šiluma, ir aš užsimerkdavau. Tada ji prikišdavo ranką dar arčiau ir glostydavo mano kailį aplink kaklą... Nieko malonesnio už tai nesu patyrusi. Aš prie jos pripratau, jos ilgėdavausi ir laukdavau. Jau nuo ryto imdavau laukti saulėlydžio, kada ji prieis, atsisės ant kaladės ir savo kvepiančiais pirštais palies mano kailį. Jos pirštai kvepėjo mažais ėriukais, paršiukais, pienu ir dar kažkuo, kuo nekvepia joks gyvulys, jokia žolė, joks žmogus, o tik moteris. Nuo to kvapo, ypač kai ji kalbėdavo savo keistu balsu, man svaigdavo galva ir sukdavosi pasaulis. Dangus būdavo apklotas juodais, greitai bėgančiais debesimis, kurie kamuoliais maišydavosi kaip laužo dūmai, toliau, virš medžių, liepsnodavo raudonas dangus, vėjas plėšydavo lapus, miškas būdavo kažkaip pasikeitęs, iš jo sklido grėsmė, o moteris glostydavo mano kaklą pirštais ir kartais kailyje prie antkaklio šildydavo raudonus sužvarbusius pirštus… Man būdavo gera. Tačiau vėjas kasdien stiprėjo, naktys tapo šaltos ir šalo vis labiau, dangus kartais būdavo toks aukštas ir aiškus, pilnas žvaigždžių, o žemė sukietėjo, ir moters žingsniai jau nebebuvo lengvi kaip anksčiau, – tapo duslūs ir girdimi iš tolo. Aš jos laukdavau jau būdoje pasislėpusi nuo šalčio ir iškišusi tik galvą. Pastebėjau, kad ji, kieme arba tvarte kalbėdama su eiguliu, niekada nekalba taip kaip su manimi – tada jos balsas būdavo visai kitoks, ji kalbėdavo trumpais žodžiais, jame nebūdavo tų garselių, garseliukų, kurie versdavo greičiau tekėti mano kraują ir užsimerkti nuo užplūstančių jausmų. Bet kitoks būdavo ir eigulio balsas. Kalbėdamas su moterimi jis pataikaudavo – tą gaidelę pažįsta kiekvienas gyvulys ir žvėris. Jis pataikaudavo jai, o ji būdavo liūdna. Aš buvau dėkinga moteriai ir norėjau jai tai parodyti. Jai tiesiant ranką prie mano kaklo, aš gręždavau galvą į šoną ir laižydavau jos pirštus. Ir kartą pamačiau, kaip moteris verkia. Ji leido man laižyti ranką, o iš jos akių skruostais kažkas bėgo ir spindėjo, ir aš, pajutusi, kad ji kenčia, ėmiau plonu balsu inkšti. Inkščiau tol, kol staiga kažkokia jėga trenkė, supurtė, metė iš būdos, liepė mano raumenims įsiręžti, ištiesė galvą, tiesiog lenkte išlenkė kaklą į dangų, ir aš užstaugiau. Pirmą kartą staugiau žiūrėdama į dangų ir atrodė, kad su tuo garsu iš mano gelmių laisvai ir natūraliai veržiasi moters kančia, kurią ji man jau buvo perdavusi.
       Taip išmokau staugti.
       Tačiau aplinkui viskas keitėsi, keitėsi labai greitai, ir nežinau, kas būtų buvę, jei nebūčiau to išmokusi. Oras atšalo taip smarkiai, kad lietus jau nebelydavo, o iš dangaus krisdavo sniegas, sniegas ir sniegas… Jo prikrito tiek daug, kad beveik užpustė mano būdą. Eigulys turėjo atsikasti sau taką iš trobos į tvartą, o moteris, prieš šerdama gyvulius, kiekvieną rytą dar tamsoje atkasdavo sniegą aplink mano būdą. Ji kasdavo pasidėjusi kažkokį šviečiantį daiktą, ir aš, jausdama jos globą, meiliai urgzdavau gulėdama ir žiūrėdama pro landą. Kartais drimbantis sniegas būdavo lipnus, o kartais aštrus ir skaudžiai kertantis, – tą jusdavau iš moters, kuri atėjusi atsukdavo vėjui ir pustymui kailinukais aptrauktą nugarą. Štai tokiomis naktimis, kai šaldavo, kai nuo žingsnių girgždėdavo sniegas ir tą girgždėjimą buvo galima girdėti iš labai toli, kai naktį nuo šalčio poškėdavo tvoros, o mėnulis plaukdavo dangumi didelis kaip apvirtęs kibiras ir būdavo taip šviesu, kad ant sniego matydavosi šulinio svirties šešėlis, pradėjau jausti, jog kažkas manęs laukia, ieško, liepia bėgti iš čia. Ir vieną tokią naktį išgirdau…
       Aš išgirdau balsą, kuris mane supurtė, sukrėtė, trenkė lyg žaibas.
       Tas balsas buvo tolimas, vos girdimas, tačiau aš jutau, jog jį labai gerai pažįstu. Tas balsas buvo panašus į mano – net atrodė, kad tai mano balsas grįžta atgal iš miško, tačiau geriau įsiklausiusi supratau, kad jis daug stipresnis, galingesnis, daug tvirtesnis ir kad tas balsas ieško manęs.
       Iš pradžių tiktai klausiausi. Paskui sustingau, įsitempiau ir iš susijaudinimo pradėjau vos girdimai cypti. Aš norėjau atsišaukti, tačiau nesugebėjau taip laisvai ir plačiai, todėl atsiguliau, įsikasiau į pusnį tarp būdos ir tvarto sienos ir bejėgiškai inkščiau.
       Nuo tol tai vyko kiekvieną naktį. Balsas tai priartėdavo, tai vėl nutoldavo, aš bandydavau atsišaukti, o kai nieko neišeidavo, inkšdavau drebėdama iš jaudulio ir ilgesio. Jutau, kad tas balsas šaukia mane. Jis šaukė mane, o aš nežinojau, ką turiu daryti.
       Vieną naktį, šviečiant mėnuliui ir spragsint tvoroms, balsas pasigirdo visai čia pat. Man net pasirodė, kad matau kažkokį juodą šešėlį apsnigtoje laukymėje prie miško... Tada staiga supratau, kad viskuo kalta grandinė, todėl puoliau ją inkšdama graužti. Tą naktį nesnigo, ir rytą atėjusi moteris pamatė prie būdos kruviną sniegą. Ji užbarstė kraujo dėmes švariu sniegu ir kažką ryžtingai pasakė plekšnodama man per nugarą. Pajutau, kad ji mane supranta.
       Kita naktis buvo žvarbi. Pasikeitęs vėjas pūtė kaip pašėlęs, ir eigulys, išėjęs iš tvarto, pastovėjo, užsivertė apykaklę ir, įtraukęs į ją galvą, nuėjo atgal. Troboje žiburys greitai užgeso, o kai aš vėl išgirdau balsą, besiskinantį kelią pro aštrų vėją, pro medžių ošimą, pro paslaptingus vėjuotos nakties garsus, ir pašokusi vėl bandžiau atsiliepti kaip moku, o nepavykus – laksčiau pirmyn atgal, pirmyn atgal palei savo būdą, prasivėrė trobos durys ir drauge su ypatingais kvapais, kurie vakare sklisdavo iš pirkios susimaišę su iš kamino virstančių dūmų kvapu, pasirodė moteris.
       Ji priėjo prie manęs, paglostė, švelniai, kaip mokėdavo tik ji, ir aš sukritau ant sniego prie jos kojų. Ji nusišluostė šlapią veidą rankove ir, atsegusi nuo kaklo dirželį, pastūmėjo mane sakydama: „Bėk, bėk…“
       Ir aš nubėgau…
       Po kelių šuolių per pusnį link daržinės galo aš dar stabtelėjau ir norėjau atsigręžti, tačiau tuo pat metu vėl pasigirdo balsas, ir tai buvo paskutinis ženklas, kad čia daugiau nebegalima pasilikti. Bėgau žinodama kur – balso link, į mane pūtė vėjas, kojos grimzdo į sniegą, į akis pustė smulkios aštrios sniego dulkelės, bet aš bėgau, broviausi pro krūmus, pro tankius eglišakius visai negalvodama, kaip aplenkti šabakštynais apaugusius kelmus, didelių eglių išvartas, kurias paliko rudenį prasiautusi audra.“
       Štai apie ką rašiau tada, sėdėdama kirpykloje…

       Kirpyklos vedėja buvo žinoma tarptautinių konkursų laureatė, garsėjanti sukurtomis šukuosenomis, laikraščiai rašė, kad ji „garsina Tarybų Lietuvos vardą socialistinėse šalyse“, ir kaip tik todėl ši kirpykla įsikūrė prie Nacionalinio operos ir baleto teatro – visiems juk aišku, kad solistės ir balerinos turi atrodyti nepriekaištingai, nes jos juk irgi „garsina vardą“. Taigi kirpyklos vedėja buvo pripratusi prie visokių menininkių keistenybių ir jos visai nestebino, kad viena tokia čia atėjusi pradėjo kažką rašyti, – jai ne kartą teko girdėti, kaip sėdinti po plaukų džiovintuvu moteris staiga imdavo dainuoti ariją itališkai. Tad aš rašiau, kol pabaigiau, ir tai buvo viena pačių kūrybingiausių dienų mano gyvenime. Mano ranką kažkas tiesiog vedžiojo. Pro akis bloknoto lape plaukė kaimo vaizdai, gūdus miškas, senos kerpėtos eglės, išlaužos, mačiau susikaupusias vilkų akis, žiūrinčias tiesiai į manąsias, jie stengėsi suprasti, ką aš galvoju apie juos, nes juk mano ir jų bendravimo ženklai buvo kiek skirtingi. Paskui laksčiau su savo vilku pamiškėmis, jis gaudydavo man grobį ir atvilkęs padėdavo priešais mane, arba aš pati pribėgdavau prie jo, išdidžiai stovinčio ir laukiančio. Paskui mes eidavome prie kaimo ieškoti ko nors ėdamo, nes buvo vėl speigas ir didžiulis mėnulis spalvotame tamsiame danguje šviesdavo mums, ir mūsų pačių šešėliai slinkdavo mums iš šono… Paskui…
       Ta pabaiga mane pačią šiek tiek sukrėtė, nes aš jos nebuvau numačiusi iš anksto, kaip ir nieko nebuvau numačiusi, kas vyko tą popietę ir pavakarę kirpykloje…
       Žodžiu, kai pabaigiau ir pakėliau galvą, pamačiau, kad tarptautinių konkursų nugalėtoja sėdi viena pati kirpykloje ir svajingomis akimis žiūri į mane.
       – Aš taip pat, kol nepadarau šukuosenos, kokios noriu, niekaip negaliu išleisti klientės, – lingavo ji galvą pajutusi, kad rado ją suprantančią pašnekovę. – Sėskitės, – parodė ji man kėdę.
       Bet aš neskubėjau.
       – O jeigu ji nori kitokios šukuosenos, jeigu jūsų nuomonės nesutampa? – paklausiau aš. – Juk galva ir plaukai jos, o ne jūsų…
       – Ne, gerbiamoji, aš matau geriau. Ji pripratusi prie savo tradicinio įvaizdžio ir nebegali suvokti savęs kitokios, – atsakė man malonioji meistrė. – Štai ateina moterytė, atrodo, tokia mažutė, taisyklingais bruoželiais ir ji nori tik cheminio sušukavimo, – kantriai man aiškino, – o aš matau, kad ji romantiškiausia būtybė, kokia tik gali būti, jai nereikia jokių miesčioniškų garbanėlių, jai tinka besidraikantys, vėjo nešami plaukai, ji turi kvepėti ne pigiais kvepalais, o jūra ir pakrantės vėju. Ir aš ją išleidžiu namo tokią…
       – Na ir?.. – dirbtinai susidomėjau aš.
       – Ji ateina kitą sykį ir vėl nori cheminio sušukavimo, tačiau pasipasakoja man, kad tą vakarą ji buvo visiškai kitokia, jos nepažino vaikai, o važiuojant į pobūvį vyras net atidarė jai taksi dureles, to niekada nėra buvę. Arba štai ateina kokia bjauri, raganiška moteris kumpa nosimi, ruda oda, juodomis akimis, o kai aš ją išleidžiu – ispanų grando žmona…
       – Ir ką ji daro? Juk tada reikia, kad šalia jos būtų grandas… – įsitraukiau į pokalbį pati to nenorėdama.
       – Aš paryškinu jos ryškiuosius bruožus, dar labiau užtamsinu akių vokus, padarau blyškias melancholiškas lūpas, nuleidžiu ant paties sprando tokį didelį, įmantrų plaukų mazgą, patariu apsivilkti suknelę gilia iškirpte ir… Jeigu jos vyras nesugeba tapti grandu, patikėkite, toks atsiras! Suprantu, – ji linktelėjo galvą, – jūs nekenčiate tų kostiumėlių, aukštakulnių batelių, tų tortų ant galvos, auksinių žiedų, didelių koljė – visko, kas iš po prekystalio. Jūs nekenčiate visos sistemos. Jūs norite paties aukščiausio, paties gražiausio, tačiau pasiekti to norite natūraliai, – pasilenkusi arčiau tyliai pasakė ji man, bet aš nuo jos atšokau.
       – Nebijokite, aš ne provokatorė, nors kiekvieną kartą prieš važiuodama į užsienį, į konkursą, pasirašau, kad pranešiu viską, kas tik pasirodys įtartina.
       – Ir pranešate?
       – Ne… Kas čia įtartino, jei moteris nori būti tuo, kuo ji yra… Kiekviena nori būti nepakartojama, o kiekviena tokia ir yra, – šypsojosi man, nebežinau kas – kirpėja ar provokatorė.
       – Gerai, aš čia užsisėdėjau… – tariau jai. – Gal man patartumėte ką nors ar sulipdytumėte iš tų mano plaukų… Jei jau taip gerai išmanote…
       – Aš apie jus gal porą valandų galvoju, – atsitraukusi per kelis žingsnius ėmė mane apžiūrinėti ponia meistrė, – žinote, jums nieko nereikia daryti su savo plaukais. Štai aš juos kelis milimetrus patrumpinsiu, pašviesinsiu sruogą priekyje... Jūsų akys žalios, figūra gera… Jūs būsite kaip ką tik atbėgusi iš miško. Tik štai – jūsų apranga… Ši suknelė jums tinka, bet per daug paprasta…
       Man padarė įspūdį jos kuriamas įvaizdis. Greitai persiėmiau jos idėjomis ir, panaršiusi mintimis savo kuklią drabužių spintą, atradau kažką, kas gal ir tiktų…
       – Aš turiu tokią suknelę, labai plono šilko, pilką…
       – Kaip pelės? – paklausė meistrė.
       – Ne visai, tai greičiau nuvalyto sidabro spalva su vos vos matomu lyg ir žvilgesiu… Na žinote – plonas senovinis šilkas… Mamos... Tik ji be rankovių, su iškirpte priekyje, prigludusi prie liemens ir į apačią gerokai išplatėjanti…
       – Nuostabu! – sušuko kirpėja. – Tai nuostabu! Jūsų kūnas taip įdegęs – nieko geresnio nereikia. Matysitės tik jūs, o ne skudurai…
       – Bet šventė vyks miške. Ant ežero kranto… Gal aš sumanysiu pasiirstyti… Man gali būti šalta, – samprotavau.
       – Na, žinote, aš jums pasakysiu taip… – sunėrė rankas ties krūtine ir atsilošė į veidrodį, – jei ten viskas bus, kaip numatėte, ir bus daug tų ponų iš valdžios, – jei kas ir norės su jumis irstytis, jūs geriau neikite. Na, jei tas dailininkas pakviestų… – minutei susimąstė moteris.
       – Palaukite palaukite, padarysime štai kaip – jūs paimsite mano nėrinių skarą. Aš parsivežiau tokią, iš užsienio – vos violetinė, plonytė, įsivaizduoti neįmanoma, didelė... Palaukit… Ne viską pasakiau… Dabar jūs einate čia, greta, į teatrinio rekvizito parduotuvę, – ten mačiau labai gražius batelius, žemais kulniukais, kaip šlepetės, bet labai labai subtilūs, su tokiu papuošimu priekyje – violetiniai taip pat, plonytė oda… Nusipirkite. O prie tų batelių dar turite rasti tamsiai violetinių ir mėlynų našlaičių – prisisegsite jas prie krūtinės. Štai čia, truputį kairiau, – gudriai šypsojosi savo kūryba patenkinta geroji fėja. – Tada nereikės vėrinio ant kaklo. Tik skarą paskui man grąžinsite.
       Aš viską padariau, kaip buvo liepta.
       Buvau savimi patenkinta, ji pataikė į dešimtuką – aš ir norėjau kažko tokio, paprasto, kaip besibaigianti diena ir melsvėjantis oras. Bet kartu užburiančio, kaip „Ietin mani tinte zivs zilaja vakara, Ietin mani, tinte zivs, ietin mani, ietin… Ietin mani zilaja vakara… Zilaja vakara…“
       Kitą dieną viskas vyko, kaip numatyta. Gerokai anksčiau, negu buvome susitarę, atsibeldžiau pas vakaro sumanytojus ir jie mane savo mašina nuvežė į miško namą. Jis buvo ant aukšto kalno nuostabioje didelio, seno miško laukymėje, o priešais – išėjus į priebutį ir nusileidus taku kiek žemyn – tyvuliavo veidrodinis ežero paviršius. Artėjo vakaras, saulė leidosi kitame ežero krante, ir tamsiame vandeny atsispindėjo violetiškai rožiniai debesys. Ežeras buvo giliai miške, joks pašalinis garsas netrikdė vasaros vakaro grožio, kurį visada drumsčia įvairiausi garsai, pasakantys, kad aplinkui gyvena žmonės ir dirba savo vasaros darbus. Ramybei trūko tik flamingų. Man reikėjo flamingų, kurių niekada gyvenime nebuvau mačiusi. Tačiau aš norėjau, kad tie rožiniai, į švelnias gėles panašūs paukščiai šoktų virš ežero kylant rūkui, leidžiantis saulei ir kad jų šokis susimaišytų su vandens atspindimais debesimis. Koks tai būtų grožis, galvojau aš, koks tai būtų grožis... Jeigu kas nutapytų tokį paveikslą, tikriausiai koks kritikas parašytų, jog jame nėra trijų socialistinį realizmą laikančių kolonų – partiškumo, liaudiškumo, pilietiškumo, arba kad dvelkia buržuaziniu sentimentalumu. Tačiau gamtos grožis niekada nėra sentimentalus, nes pati gamta nėra prastai sentimentali. Ji mažų mažiausiai – visada buržuazinė. Neįsivaizduoju šio ežero ir šio vakaro proletariškai atrodančio… Gamta visada aristokratė, visada griežto išauklėjimo, visada laikosi tvarkos, visada be gailesčio mūsų nukrypimams, ji viskam turi paskirtą laiką ir vietą ir visada kažkam nutraukia reikšmingiausią gyvenimo momentą. Tačiau šį vakarą gamta nesiruošė rodyti savo griežtumo. Ruduo buvo dar toli.
       Kai mane pakvietė į vidų, svečiai jau rinkosi. Buvau pristatyta kaip jauna poetė, rašytoja, pobūvio šeimininko įkurtos premijos laureatė. Sulaukiau visų dėmesio ir mačiau, kad vyrams darau gerą įspūdį. Bet mano agresyvumas valdžios nomenklatūros atžvilgiu buvo jau dingęs ir į visus žvelgiau beveik su meile. Kad nereikėtų pirmiesiems per ilgai vaikščioti apžiūrint namą, vietovę, komentuojant aplinką, visus pakvietė į apatinį aukštą, įrengtą beveik pusrūsyje. Čia dekoratyvios akmeninės sienos buvo storos, švelnią šilumą skleidė židinys, tviskėjo šaltais patiekalais ir gaivinamaisiais gėrimais nukrauti stalai. Čia įvesdavo naujus svečius ir pristatydavo jau esantiems, kad užsimegztų pažintys, laisvi pokalbiai ir kad prie pagrindinio stalo visi susėstų jau vieni kitus pažinodami. Atvyko ir du dailininkai, vienas jų – medalio, kurį ir aš buvau gavusi, autorius. Atvyko iš to miesto kilęs garsus smuikininkas su žmona, aukštą postą užimančia sostinės valdininke, ir du mokslų daktarai iš Rygos – šeimininko disertacijos vadovas ir oponentas. Su visais buvau supažindinta, tačiau užmegzti pokalbio dirbtinai nenorėjau. Sėdėjau apsivilkusi savo pilka suknele su tamsiai violetinėmis našlaitėmis ties kaklo iškirpte prie akmeninės sienos, toli nuo židinio, ir patyliukais apžiūrinėjau svečius. Abu latviai buvo sutikti labai šauniai. Pasirodo, jie buvo garsūs žemės ūkio specialistai ir daug kam čia jų vardai buvo žinomi. Vienas jų, kaip vėliau sužinojau, – profesorius, man pasirodė baisus girtuoklis ir mergišius, nes kiekvienai moteriai sakė beveik dviprasmiškus komplimentus ir buvo matyti, kad jis tą daro labai laisvai ir profesionaliai. Antrasis atsisėdo ant kėdės, kažkas jam pasiūlė atsigerti, ir jis pasiėmė taurę kažkokio gėrimo ar kokteilio. Man pasirodė, kad jis irgi stebi susirinkusiuosius, kartais su kaimynais persimesdamas vienu kitu žodžiu. Pajutau, kad jo dėmesys neaplenkė ir manęs. Pasisukau kiek šonu, kad nesėdėtume priešpriešiais, ir atsiklaususi, ar čia rūkoma, išsitraukiau cigaretę. Sėdėjau, lėtai traukiau lengvą dūmą ir laukiau vakaro apogėjaus – gausaus stalo, geros muzikos ir puikių grindų, kuriomis mane taip lengvai turėjo nešioti mano violetiniai į nuostabias šlepetėles panašūs bateliai. Tikrai šitaip čia niekas nebuvo apsiavęs, – ir man tai patiko.
       – Atsiprašau, ar laisva vieta šalia jūsų? – išgirdau balsą ir pamačiau šalia stovintį rimtesnį latvį, tą, kuris nebuvo profesorius.
       – Laisva, – šypsodama pakėliau galvą.
       – Ar galėčiau atsisėsti šalia?
       – Žinoma, kodėl gi ne?
       – Ką jums pasiūlyti?
       – Ačiū… Aš pagalvosiu…
       – Gal šampano? – kai priėjo oficiantas, nešinas padėklu, ant kurio švytėjo šampano taurės, paklausė jis.
       – O, puiku, – neprieštaravau aš ir paėmiau iš jo rankos aukštą taurę.
       Valandėlę mes sėdėjome tylėdami. Aš gurkšnojau šampaną ir galvojau apie savo kaimyną. Tai buvo kiek aukštėlesnis už mane vyras, gana stambus, atletiško sudėjimo, liesoko kaulėto veido, rugių spalvos kiek žilstančiais plaukais, žemyn nuleistais antakiais. Jo nosis buvo kažkokia sunkiai nupasakojama, su kuprele, o lūpos turėjo mokėti bučiuoti moteris. Įdomu, ar jis dažnai tai daro?.. Jo smakras buvo su duobute, man jo veidas patiko. Vyriški smakrai su duobutėmis mane visada varydavo iš proto. Be to, pamačiau, kad labai gražios jo rankos, tvirto, sunkius darbus dirbančio vyro rankos, bet labai inteligentiškos. Nusprendžiau, kad to vyro charakteris – rankose, lūpose ir laukiniuose žemyn nuleistuose antakiuose. Ak, tiesa, dar gelsvai pilkos akys – labai įdėmios, stiprios, bet ir erdvios, jose matėsi daug dangaus, daug laukų su nokstančiais javais, jose matėsi artėjantis ruduo su kur ne kur gelstančiais medžių lapais. Jis man patiko ir aš laukiau, ką jis sakys toliau. Aš pažinojau tokių, kurie atrodo vyrai be priekaištų, tačiau susimauna, vos tik pradeda kalbėti apie literatūrą ar dar kokią nors kultūros sritį. Cha!.. Bet jie galėtų kalbėti apie savo laukus, ir niekada nesusimautume – aš juk iš kaimo, grynų gryniausia kaimietė ir laikau tai savo kokybės ženklu, išskiriančiu mane iš kitų, ką tik iškeptų tarybinių inteligentų, kurių pilna redakcijose, ministerijose ir visur, kur bepažiūrėsi…
       Bet jis pradėjo taip, kaip aš negalėjau numatyti.
       – Atleiskite, – kiek pasviręs į mano pusę prašneko jis rimtai, – štai žiūriu aš į jus ir galvoju – apie ką jūs rašote…
       – Aš? – nustebau.
       – Taip… Jus pristatė kaip rašytoją, laureatę… O apie ką jūs rašote?
       – Palaukite, – aš nesupratau, ko jis iš manęs nori, tas ne pirmos jaunystės laukinis (rugių spalvos plaukai ir gelsvai pilkos akys – tai tik vykusi gamtos sukurta dekoracija, o jis pats aiškiai neišprusęs), – kaip aš galiu jums atsakyti?.. Aš rašau poeziją, prozą, ruošiuosi rašyti istorinę dramą apie pirmąją prozininkę moterį…
       – Jūs nesupratote manęs, – kantriai tardė mane vyriškis. – Aš klausiu ne apie žanrą. Aš norėčiau žinoti, apie ką jūs rašote, – juk tik jūs ir galite tai pasakyti…
       – Na… – aš įkvėpiau oro ir atsigręžusi priblokšta pažvelgiau į jį.
       Jis žiūrėjo man tiesiai į akis ir laukė atsakymo. Jo žvilgsnis net nepadoriai skverbėsi į mano žvilgsnį, jie kiek pasigrūmė, bet paskui jis inteligentiškai praleido manąjį, o pats, nesitraukdamas atgal, ėjo tolyn.
       – Palaukite… – nesumojau aš. – Negi jūs norite, kad jums papasakočiau kokį nors kūrinį? Ką aš turiu jums papasakoti? Siužetą? – negalėjau patikėti, kad jam tai tikrai rūpi.
       – O kodėl gi ne? Prašau, papasakokite… Laiko juk turime. Aš norėčiau žinoti, apie ką jūs rašote…
       Pasijutau užgauta ir paniekinta kažkokio ten bakteriologo ar parazitologo, ar kokių balandų nuodytojo. Pamanykit – mokslų daktaras…
       Ir staiga į galvą šovė žaibiška idėja, – juk ne veltui vakar kirpykloje parašiau nuostabų apsakymą. Na gerai, pamaniau, laikykis! Dabar aš tau parodysiu, apie ką mes, moterys, rašome! Apie ką rašome mes, jaunos moterys!.. Laikykis, latvi, mokslų daktare. Pajusk, ką reiškia tos pilkõs pelytės su našlaitėmis prie iškirptės kūryba, kuri kaip spalvinga žuvis atplaukia erdve niekam nematoma ir susiranda, kad ir kur būtum, skvere, pasimatyme ar kirpykloje… Ir padiktuoja žodžius, nuo kurių sušąla lūpos besiklausančiam vyrui, ir jis trokšta būti vilku, trokšta būti vilku, trokšta būti vilku… Hej… Ietin mani, tinte zivs, zilaja vakara… Cha!.. Dabar pats laikas – artėja vakaras, ir tu būsi suvyniotas į jo spalvą, ir nusineš jis tave per ežerą debesimis tavo Latvijos link ir paliks, ir tu amžinai jo ilgėsies… Ietin mani, ietin, ietin mani, tinte zivs, zilaja vakaraaaa…
       Aš tarsi abejingai pažvelgiau jam į veidą, dar sekundę tyrinėjau jo akis ir palenkusi galvą lėtai ištariau:
       – Gerai… Gerai, aš jums papasakosiu savo paskutinį kūrinį. Aš jį tik vakar sėdėdama kirpykloje parašiau…
       – Kur? – užkibo kolchozo mokslininkas, ir pajutau, kad jis neįsivaizduoja, ką galima nuveikti kirpykloje.
       – Matote, jis dar nebaigtas, dar netobulas, – tęsiau lyg nepastebėdama jo nustebimo, tarsi negirdėdama jo, – tad jeigu jums atsibos, prašau mane nutraukti… Jūs pažadate man? – vėl pažvelgiau į jį.
       – Taip, žinoma, pažadu. Bet aš neabejoju…
       – Ne, abejokite, – mandagiai vėriau ant gudrybės siūlo savo žodžius jam, – pažadėkite mane nutraukti, kai jums bus nebeįdomu.
       Ir aš pradėjau...
       Aš jam kalbėjau savo lyrinės herojės lūpomis pirmu asmeniu. Aš nesakiau „ji“, sakiau „aš“. Ir nesakiau „jis“, o sakiau „tu“. Aš jam pasakojau apie savo darbą universiteto laboratorijoje, apie vyriškį, kuris mane traukė nuo pirmos susitikimo akimirkos, apie seno profesoriaus jubiliejų, apie tai, kaip pasprukau iš to pobūvio ir bėgau maža Žvėryno gatvele neužsisegusi palto įkandin plaikstantis šalikui, jaukiai sningant dideliais kąsniais ir pro tą purų sniegą blausiai švytint gatvės žibintams. Aš jam pasakojau, kaip aš namuose atsisėdau į savo senovinį krėslą, kaip užmerkiau akis ir kaip jos atsigręžė atgal ir ėjo ėjo ėjo gilyn į mane, kol pamatė viską…
       Aš jam pasakojau, palenkusi galvą jo pusėn, ramiai ir mandagiai, tarsi kokioje konferencijoje skaityčiau pranešimą. O jis klausėsi taip pat palenkęs galvą į mane, labai pagarbiai, susikaupęs. Supratau, kad jo viduje mano apsakymas pradėjo veikti ir reakcija jau vyko, tačiau jis to dar neparodė. Žinoma, kurgi ne… Jauna moteris ramiai, intymiu balsu kalba jam apie jį, kreipiasi į jį, pasakoja laišką, rašytą jam… Jis gi ne rašytojas, jis aiškiai tapatins save su lyriniu herojumi, o mane – su lyrine heroje. Bet sutapatinti – neįmanoma. Ietin mani, tinte zivs…
       Man ant pečių krito plaukai. Jis atsargiai uždėjo plonytėlę violetinę mezginių skarą, kad man nuo akmeninės sienos nebūtų vėsu…
       Aš pasakojau jam tai, ką rašiau – atpasakojau laišką vakar kirpykloje susigalvotam mylimajam…

       – Mylimasis, – aš jam kalbėjau, – mylimasis, tu tikrai nustebsi gavęs šį laišką, bet aš noriu tau viską paaiškinti… Aš noriu paaiškinti, ką prisiminiau, kai tu atsisėdai prie to nuostabaus instrumento ir pradėjai groti... Aš nežinau, ką tu grojai. Aš niekada anksčiau nebuvau to kūrinio girdėjusi, bet kai tavo rankos tokiais gyvais, kalbančiais pirštais lakstė klavišais, kai tu išsilenkei, tarsi būtum pasiruošęs šuoliui, kai tavo plaukai, tokie šiurkštūs ir neklusnūs, pasidarė nebepanašūs į žmogaus plaukus, tu staiga užsimerkei ir pakėlei galvą į viršų... Tavo veidas buvo pilnas kančios, – tai buvo nežinojimo kančia, iš kurios tu jau nėreisi į laisvę, – ir tada aš prisiminiau…
       Buvau jau mačiusi tave. Pažįstu taip pakeltą galvą į dangų, pažįstu tuos šiurkščius plaukus dar nuo tada... Ir balsą, kuris veržėsi iš vidaus, tiesiai iš pačios gamtos einančio žinojimo, kad neliks neišgirstas… Su tokiu ryžtu vienas į kitą eina vyras ir moteris, kai jie pajunta, jog sutiko antrąją pusę. Taip skuba vienas pas kitą žvėrys, paukščiai, kai gamta ima groti jiems gyvybės tęsimo lumzdeliais… Aš prisiminiau…
       – Mylimasis, kaip gaila, kad žmonės vienas kitą atranda pagal susikurtą grožio idealą, pagal skonį, kultūrą, išsilavinimą, tradicijas, religiją ir dar pagal daugybę dalykų, tačiau jie niekada negali išsirinkti savo žmogaus gyvenime pagal atmintį…
       Ir aš papasakojau latviui, kaip kadaise buvau balta vilkiūkštė, palikta gyventi pas eigulį, apie savo brendimą, kuris užklupo mane geležine grandine pririštą tarp šuns būdos ir tvarto sienos, apie tai, kaip aš pirmą kartą išgirdau miške mane šaukiantį balsą, kaip krito sniegas, pūtė šaltas, žvarbus ir kiaurai persmelkiantis vėjas, o tas balsas ėjo į mane, smelkėsi per kailį, veržėsi į kūną ir jaudino mane perliedamas savo paslaptingos jėgos bangomis… Kaip eigulio moteris mane paleido ir pasakė – bėk… Aš jam pasakojau, kaip aš bėgau, lėkiau, broviausi žvarbią žiemos naktį, pučiant lediniam vėjui, nesirinkdama kelio, nemokėdama apeiti išvartų ir kelmų, kliūdama ir risdamosi kūliais, kaip kilau ir vėl bėgau kartu girdėdama ir kažkokį garsą, besiveržiantį iš manęs, – gailų inkštimą, skausmingą atsikvėpimą uždusus. Jis klausėsi manęs beveik sustingęs – aš tai pajutau – ir visiškai nenorėjau matyti jo veido. Aš, žiūrėdama į jo ant kelio padėtą ranką, pasakojau, kaip mes brovėmės vienas į kitą, vedami jėgos, galingesnės už mus pačius, ir kaip mes susitikome…
       – Aš broviausi pirmyn, tik pirmyn, kol priešais pamačiau laukymę. Stabtelėjau ir kažkoks nežinomas jausmas viduje mane vėl išlenkė, atvertė mano galvą į viršų, ir vėl iš manęs išėjo balsas – ne toks, kokį girdėjau miške, tačiau tai jau buvo daug laisvesnis, labiau pasitikintis ir ieškantis savųjų. Aš ieškojau tokio pat kaip aš. Ir tuojau pat pamačiau iš kitos pusės laukymės atsiritantį šešėlį. Jis ritosi šokčiodamas, taip pat prasmegdamas į užpustytas tuštumas tarp miško žolių stiebų ir silpnučių krūmokšnių, jis prasmegdavo ir iššokęs vėl veržėsi pirmyn, uždusęs ir garsiai šnopuodamas, kol pamatė mane. Šešėlis sustojo ir per visą mano kūną nuvingiavo tavo balsas, kuris man viską pranešė. Tu lėtai žengei dar keletą žingsnių manęs link, ir mes susitikome…
       Ne, aš visai nenorėjau matyti jo veido… Aš pajutau, kaip jis nurijo jaudulį tarsi kąsnį. Aš irgi kažką jaučiau. Aš pirmą kartą gyvenime nepažįstamam vyrui kalbėjau savo kūrinio žodžiais ir tai mane taip pat veikė. Todėl kad kūrinių žodžiai yra ne kasdieniai, ne darbiniai, ne skirti pataukšti ar pasidalyti naujienomis, ne pranešti, paliepti ar paklausti. Kūrinių žodžiai yra paslaptingi – kartais jie yra iškilmingi, kartais nusižeminę, kartais švelnūs, kartais gąsdinamai griežti… Bet visada jie yra didūs. Nes jie nevaikšto pažeme. Nors ir kalbėtų apie visai paprastus dalykus, jie ateina iš viršaus, jie turi savo kelius danguje, kaip paukščiai, o paskui susisuka lizdus žmoguje ir kalba per jį… Kalbėti vyrui savo kūrinio žodžiais – tai beveik kaip… Beveik kaip visiškai atsiverti jam, atsiduoti, likti beginklei… Tai įmanoma tik tada, kai iš jo spinduliuoja saugumo jausmas, pasitikėjimas… Aš nežinojau, kas spinduliuoja iš šio vyro, bet ėjau va banque – tegu neklausia, ką aš rašau… O jei paklausė, negi aš jam dabar pasakysiu kokį eilėraštuką?.. Stačiau milijoną neturėdama nieko, tik savo apsakymą, vien tam, kad pateisinčiau poetės statusą. Jaudinausi. Tačiau trauktis jau nebegalėjau – nebebuvo kur, todėl nepasidaviau. Aš jam parodysiu, ką mes, jaunos moterys, rašome… Norėjo – tegul turi!..
       Ir aš tęsiau:
       – Aš stovėjau laukymės pakraštyje ir laukiau… Mačiau, kad tu mane pastebėjai. Kažkas man liepė sustoti ir toliau nebeiti. Kažkas mano viduje kalbėjo, kad tu turi atrasti mane ir prieiti pats. Aš buvau svetimoji, o tu privalėjai mane įvesti į savo gyvenimą ir į savo pasaulį. Ir tu tai padarei. Keliais šuoliais liuoktelėjai į priekį ir jau buvai priešais. Aš stovėjau visa virpėdama, kažkokia įtampa, jaudulys mane be perstojo krėtė, vertė virpėti, nors jau supratau, kad jaudintis nebėra ko. Tu kelias akimirkas stovėjai priešais. Iš lėto ėmei uosti mano kvapą. Iš pradžių iš ten, kur stovi, paskui priartėjai per porą žingsnių, ir mūsų galvos jau buvo visai viena priešais kitą. Tu kvapą, sklindantį iš mano šnervių, uodei taip, tarsi jis priklausytų tau, tarsi jį valgytum, gertum. Paskui žengei dar žingsnį ir dantimis švelniai peštelėjai mano kaklo kailį. Paskui aš dantimis peštelėjau tavo kaklo kailį. Mes uodėme, glaustėmės, lietėmės kūnais… Tavo sprandas buvo stangrus, tvirtai glustelėdavo prie mano sprando, kai tu eidavai tarsi pro šalį, o tavo šnervės nuolat atsidurdavo tai prie mano ausies, tai prie mano šnervių, tai pagurklyje, ir aš nuolatos jutau pro jas besiveržiant kažką malonesnio, netikėtesnio negu kutenimas. Tame, kas veržėsi iš tavo vidaus į mane, buvo pilna karščio, jėgos, švelnumo ir truputėlis skausmo. Tu dantimis peštelėdavai man tai ausį, tai kaklą, tai sukaukšėdavo susilietę mūsų dantys, nors aš jutau, jog nuo tikro skausmo mane saugai, – viską darei taip, kad to skausmo liktų tik užuomina. Taip mes susipažinome, taip mūsų kūnai pajuto vienas kito jėgą, ir netrukus jau išdidžiai ir pasitikėdami ėjome apsnigta giria tolyn, kur tu vedei. Pūga liovėsi, danguje pasirodė mėnulis, jis plaukė tai pasinerdamas, tai iškildamas virš kunkuliuojančių tamsių debesų, apšviesdamas jų properšas ir švaraus nakties dangaus plotus, ir naktis tapo gyva, grėsminga, kalbanti – aš niekada anksčiau nebuvau to pajutusi ir dabar man reikėjo tavęs dar ir dėl to, kad dangus buvo verdantis, gyvas, besimainantis ir pilnas kažko, ko aš dar nepažinojau. Tu sustojai, įsitempei ir pakėlęs į viršų galvą sustaugei. Kažkur visai netoliese pasigirdo labai panašūs garsai, ir mes, peršokę kadaise nukirstą medelį, atsidūrėme tarp tavo brolių, kurie nuo šios nakties turėjo būti ir mano broliai. Bet kai mes priartėjome, įvyko kažkas netikėto. Tu dantimis neskaudžiai krimstelėjai man į sprandą parodydamas, kad turiu sustoti. Sustojai ir tu. Gauja vilkų nustebusi žiūrėjo į mus, o į priekį žengė senas, šlubas, matyt, medžioklėje ar kautynėse užgrūdintas patinas ir pasuko prie manęs. Jis paėjėjo artyn ir ėmė uosti mano kvapą. Kvapas jį sujaudino, nežinia, iš ko tai supratau, ir jo gerklėje sujudėjo susipynęs, susivyniojęs garsas. Supratau, kad jis tramdo savo jėgą. Jis atsistojo pasiruošęs kautis – tai buvo matyti iš jo pasistojusių ant sprando šerių, prie kojų nuleistos galvos ir nemalonaus, keisto, grasinančio urzgimo, kuris man priminė velkamos per gruodą grandinės garsą. Jis stovėjo nuleidęs galvą urgzdamas, o jo akys žvelgė pro kaktą ir lakstė nuo tavęs prie manęs. Ir aš supratau, kad jis liepia tau pasitraukti. Tu pakilai ir užstodamas mane žengei jo pasitikti. Tu ryžtingai ir tvirtai priėjai visai arti jo ir, sustoję priešais, jūs įrėmėte žvilgsnius vienas į kitą. Vilkai aplinkui neramiai uodė orą. Senasis patinas buvo didesnis už tave, stambesnis, labiau perkaręs ir nusišėręs, bet tu buvai jaunesnis už jį ir galingas. O be to, mes jau buvome prisilietę vienas prie kito, ir tai suteikė tau ryžto. Senasis vilkas sukaleno dantimis, o tu sukalenai garsiau ir ilgiau. Tavo dantys čeksėjo kaip akmens smūgiai į geležį, kai vyras, pas kurį gyvenau, išvesdavo karvę į pamiškę ir kaldavo akmeniu grandinės kuolą. Tai buvo keliolika trumpų, tankių čeksėjimų, ir kiekvienas jų kalbėjo, kad jais pasakoma ne viskas, kad didžioji dalis lieka nepasakyta, anapus garso, kad čia yra tik ženklai to, kas tuojau įvyks, ir priešininkas turi juos garbingai perskaityti, o po to – rinktis. Ir kovos nebereikėjo. Tavo priešininkas nusisuko, lėtai nuėjo į patį būrio pakraštį ir visai nuošaliai atsitūpė ant žemės. Tu grįžai prie manęs, savo kaklu palietei manąjį ir nuėjai į būrį parodydamas, kad esu tavo ir galiu čia būti visateisė. Žinojau, kad turiu sekti tau iš paskos, ir nusekiau...
       Ir prasidėjo mūsų gyvenimas, laisvas ir nepaprastas… Daugybę dalykų, kuriuos turėjau išmokti, čia mačiau ir patyriau pirmą kartą. Bet tu visada būdavai šalia manęs, ir niekada neturėjau vargo. Aš mokiausi gyventi būryje. Nemokėjau ir negalėjau išmokti tik vieno – šokti stirnai ant sprando ir, dantimis įsikandusi į gerklę, griauti ją ant žemės. Mes vaikydavome žvėrį, kol jis pailsdavo. Aš išmokau vijimo meno ir visada žinodavau, kaip užbėgti jam už akių, kaip jį paginti norima linkme, kur šuoliuodavai tu su kitais savo broliais, tačiau tuo lemiamu metu, kai mano dantys turėdavo kibti į gerklę ir ją plėšti taip, kad įsitemptų kaklo raumenys, kad nasrai pajustų šiltą gyvo kūno kvapą, kad plyštų oda, o dantys perkirstų stambiąsias kraujagysles ir kraujo srovelė, apsemdama dantis, imtų sroventi apatiniu žandikauliu žemyn palikdama kailyje sukruvintą pėdsaką, – kažkas mane sukaustydavo ir aš, staiga pasitraukusi iš medžioklės apeigų, nusliūkindavau į šoną. Apimdavo jausmas, kuris vyravo gyvenant pririštai pas eigulį – buvau išmokyta ne žudyti, o saugoti ir ginti savo prijaukintus brolius…
       Tačiau tu supratai mane ir nualsintą gyvulį lemiamu šuoliu pats puldavai. Tu visada palikdavai man maisto, kai maitindavosi visas būrys, o kai medžiodavome dviese, išdidžiai tupėdavai prie besiblaškančio agonijoje gyvulio ir laukdavai, kol prieisiu. Tada pradėdavai nuo gerklės, plėšdamas pirmas, kiti įsikibdavo į paslėpsnius, o aš padėdavau tau, jausdama, kaip su šviežiu, dar karštu krauju ir garuojančia gyvulio mėsa į mane įteka gyvybė ir šiluma, kuri pasklinda visame kūne užaštrindama uoslę, stiprindama instinktus ir įliedama į kraują savotiško, paslaptingo žinojimo, kurio aš jau buvau netekusi. Žinojimo, kad aš ir ta šilta gyvulio mėsa, kuri ką tik buvo judanti ir šuoliuojanti, esame viena ir kad mes, tie, kurie medžiojame, mylime savo medžiojamą brolį taip, kad valgome jį trokšdami susijungti, – sujungti mūsų kūnus, kraują, jėgą, vikrumą ir galią, ir kad bėgdama auka iš visų jėgų skuba pripildyti mus to, ko pati turi. Ir raumenų įtampa bėgant yra katarsis, po kurio auka ir mes tampame viena. Tai buvo kažkas daug daugiau negu alkio numalšinimas, negu pasisotinimas, nes jausdavome, kaip mūsų žarnose ką tik praryta mėsa, virsdama mumis, sujungia mus su erdve, medžiais, dangumi. Ir oro, dangaus, žolės ir drėgnos, papuvusios žemės aromatas, liedamasis į mus, užpildo mus ne tik daugybe kvapų ar vaizdų, kurie kada nors atsispindėjo drėgname ano gyvulio žvilgsnyje, bet ir padaro lengvus bei neišnykstančius, galinčius laisvai gyventi ne tik girių gūdumoje, bet ir nardyti debesyse, atsispindėti srauniuose miškų šaltiniuose, taip pat įžengti į žmonių ir gyvulių sapnus, mintis, vaizduotę. Visa tai mums suteikdavo amžinos medžioklės apeigos, ir aš supratau, kad mes, tie pilki, gudrūs ir plėšrūs gyvūnai, kuriuos mato mus supantis pasaulis, yra tik viena nedidelė mūsų būties dalis, kuri įkalinta formoje. O mūsų turinys, savybės, galios ir dar daug kitokių būties sluoksnių yra bendra visiems ir viskam. Ir visi bei visa susitinkame ten, kur slypi neturinti formos gyvybės bei amžino augimo ir brendimo esmė, esanti už ir aplink mūsų formą. Ir visi mes joje bendraujame, ir mylime vieni kitus.
       Tačiau kai žiema pasidarydavo negailestingai šalta, kai kažkur pradingdavo visi miško žvėrys ir žvėreliai, kuriuos mes galėtume sumedžioti, kai tik kėkštai striksėdavo medžių šakose ir visam miškui pranešdavo, kur einame, mes būdavome alkani ir irzlūs, neatlaidūs vieni kitiems ir visada pasiruošę už bet kokią smulkmeną skaudžiai kąstelėti taip pat alkanam savo broliui. Tada mūsų esybė trokšdavo medžioklės. Tu išvesdavai mus į miško pakraštį, ir mes sutūpdavome pačioje pamiškėje, žiūrėdavome į mėnulio apšviestą apsnigtą lauką. Aš žinojau, ką tai reiškia... Tada jūs viliodavote kaimų šunis, kad jų mėsa pasisotintumėte. Tai buvo greičiausias būdas pasisotinti ir prisipildyti galios...
       Jūs sutūpdavote lygia eile, ir tu pradėdavai užburiamai švilpti. Taip šaukia likimas, lemtis, šis švilpimas, tarsi žvaigždėtas dangus, atverdavo duris į kitą gyvybės formą, į kitą egzistencijos lygį ir užburdavo mūsų prijaukintus, pavergtus naminius brolius. Ir jie skubėdavo labiausiai ištroškę rasti mumyse tai, ką jie seniai prarado. Jie skubėdavo džiaugsmingai – taip elgtis jiems liepdavo kraujo atmintis. To reikėjo visko vienybei, vienačiai, vieniui, o mes buvome arčiausiai jų prigimties, ir jie mūsų nebijojo. Tas švilpimas šunų ausims būdavo tapatus šuns garbinamo žmogaus švilpimui. Švilpdavai tu, paskui pratęsdavo kitas, trečias, paskui – keliese… Garsas plėšdavo sušalusį orą, jis subanguodavo, irdavosi tolyn ir, kažkur atsitrenkęs gal į stataus miško sieną, o gal į dangų ar mėnesėtus debesis, grįždavo atgal jaudindamas mus pačius. Ir mes negalėdavome nustoti švilpę, tas garsas mus vesdavosi paskui save, nes jis eidavo iš amžių gilybės, o ji buvo tokia pat gili, kaip dangus virš mūsų. Jis mus vesdavosi, virpindavo mūsų gerklas, įtempdavo balso stygas, o jį sustabdyti galėdavo tik kraujo kvapas ir skonis. Tas garsas šaukdavo susijungimo apeigoms, ir jos įvykdavo, kai pavergtieji pirmykščiai mūsų broliai laisva valia atbėgdavo tapti maistu, o mes, jais pasisotinę, pratęsdavome savo laisvą egzistenciją. Ir kai nuo kaimo pasigirsdavo patiklių, nakčiai paleistų kaimo šunų lekavimas, aš pasitraukdavau šalin, nes jausdavau, kad negalėsiu ramiai dalyvauti dramoje, kuri tučtuojau įvyks. Jaučiau, kad manyje grumiasi du žinojimai. Tas, kuris atgydavo manyje per jūsų ritualus, ir tas, kurį įgijau grandine pririšta prie būdos, kai buvau mokoma saugoti ir nuo bet kokio pavojaus ginti naminius gyvulius. Jaučiau, kad galiu neišlaikyti ir tada man neatleistų nė vienas vilkas, o galbūt netgi tu.
       Kai aš grįždavau, ant sniego mėtydavosi tiktai kailio kuokšteliai ir apgraužtų kaulų likučiai, kurių dalį tu sergėdavai man, ir aš, prisiartinus bei pauosčiusi, pasiduodavau alkiui ir juos sugrauždavau. Ir tada vėl atsibusdavo mano tikrasis žinojimas – vėl būdavau galinga kaip naktis ar speigas, ar kaip visas mūsų pasaulis.
       Taip mes gyvenome, mylimasis. Tai buvo mūsų dienos, mūsų naktys, mūsų žiemos, mūsų vasaros, ir niekas nesikišo į mūsų natūralų gyvenimą. Taip gyvena vėjas, taip gyvena sniegas, ledas, kol jį ištirpina pavasario saulė, taip gyvena mūsų pėdsakai sniege, kol tampa nebeatpažįstami arba užpustyti... Taip gyvenome ir mes.
       Bet viena žiema pasitaikė baisiai negailestinga. Mes ištisas dienas, o gal net savaites būdavome alkani, ir nebebuvo likę nieko, kas sutramdytų badą. Net palaidų šunų ir tų nebebuvo, nes žmonės juos saugodavo ir naktį laikydavo pririštus. Badas lėtai ir negailestingai slinko artyn, ir mes jį jautėme savo išsišovusiais nugarkauliais bei sukritusiais šonkauliais. Nieko kito neliko, tik eiti į kaimą ir kastis po tvarto pamatais, lįsti į vidų. Mes mokėjome ir tai, o alkis darė mus vieningus ir suteikė ryžto.
       Kaip visada, vedei mus tu.
       Aš, išėjusi iš miško, pradėjau jaudintis. Kelias pasirodė pažįstamas, o kai priešais, nakties tamsoje, tarsi milžiniški šieno kūgiai iškilo iš molio nudrėbtas tvartas, apdengtas nendrėmis, senų rastų troba tokiu pat dideliu, storu, dabar dar ir baltu, sniego užpustytu stogu, aukšta šulinio svirtis, mane apėmė pasididžiavimo jausmas, ir pradėjau patyliais urgzti, viaukčiojamai loti, kaip buvau išmokusi iš šunų. Tada tu nepiktai trinktelėjai man į šoną savuoju šonu – tai reiškė, kad esu medžioklėje ir turiu būti gudri. Medžioklės ritualas visada prasideda gudrumu, kuris pirmiausia reiškia tylą, paskui uoslę, o paskui susitapatinimą su medžiojamuoju. Turi pradėti mąstyti kaip jis – tik tada supranti jo kelius, žinai jo šuolių aukštį bei ilgį ir gali jį pavyti... Vydamasis jauti, kad jis nemoka ir negali nieko, ko nemoki ir negali tu. Tada pajunti, tarsi eitumei lenkčių su pačiu savimi. Apima žinojimas, kad viskas, kame esi, gyveni ir medžioji, esi tu pats, amžinas ir beribis, ir būdamas toks niekada nepaliksi žūti iš bado savęs kitokio, kuriam suteikei kilnaus ir gudraus žvėries pavidalą...
       Taigi ėjome į žygį. Iš kitos pusės apėjome tvartą ir daržinę, sustingę prigulėme prie pusnies ir įtempėme savo pojūčius. Tie, kas netrukus turėjo tapti mumis, buvo visai čia pat, už patręšusių rąstų sienos, ir nieko nenujautė. Užuodę gyvulių prakaito ir mėšlo kvapą pasijutome drąsūs. Žinojome, kad tokiomis aplinkybėmis esame viešpačiai. Vieni mūsiškiai bėgiojo ir uostinėjo pamatus, ieškodami vietos, pro kurią gyvulių kvapas geriau prasiskverbia, o kiti netgi šokdavo ant stogo ir dantimis įkibdavo į nendres, tačiau dribtelėdavo žemėn su nukąstu sausu stiebu nasruose. Aš pasijutau namie... Šie kvapai man kalbėjo daugiau negu kitiems. Pajutau moters kvapą, atsekiau jos pėdsakus – ji buvo priėjusi prie malkų rietuvės ir, matyt, nešėsi jų vakarienei virti. Kvapas mane sujaudino. Panorau tarnauti jai. Supratau, kad tai žinojimas, įgytas esant pririštai grandine, tačiau tai buvo taip malonu, kad norėjau jai būti gera. Aš prisiminiau jos balsą... Atsargiai ir tyliai pasitraukiau nuo jūsų ir, prisėlinusi prie trobos slenksčio, atsiguliau ant akmens, kuris buvo nušluotas ir dar neužpustytas. Aš gulėjau įsitempusi kaip koks pagalys ir baisiausiai jaudinausi – girdėjau, kad namuose yra kažkas visiškai nauja. Ten buvo kažkas labai švelnus, apgaubtas tos moters rūpesčiu ir meile. Beveik džiaugiausi kartu su ja, o iš dalies ir pavydėjau, nes supratau, kad moteris nebesiilgi manęs, pamiršo, kad tarp jos ir manęs nebėra ir nebebus švelnumo, laukimo, pasitikėjimo. Supratau, kad moteris pamiršo mūsų bendrumą... Supratau, kad jos dabar jau nebejaudina balsai, sklindantys iš miško, kad ji nebesiklauso jų... Ir iš tikrųjų pro langelį pasigirdo verksmas, žmogaus, – bet tai nebuvo verksmas tokio žmogaus, kokį aš pažinojau. Tai buvo verksmas kažko, kas dar nėra žmogus, o tik žmogaus pradžia. Troboje tuojau subruzdo sunerimo. Aš įtempiau visas savo jusles ir pajutau, kaip moteris vaikšto po trobą, kaip kažką kalba savo garsais, garseliukais, ir jos balsas buvo kupinas tokio švelnumo, kokio aš niekada nesu patyrusi. Prisiminiau, kai čia buvau, prisiminiau visus gyvulius, kurie buvo mano draugai ir kuriuos turėjau sergėti ir globoti. Tai mane vėl jaudino ir aš norėjau, kad bent keli tie garseliukai būtų skirti man. Supratau, kad taip nebebus, bet aš nuolankiai tebemylėjau šiuos namus ir žmones, šiuos gyvulius ir diendaržį, ratus bei roges daržinės tarpduryje ir netgi savo ankstesnįjį gyvenimo būdą… Netikėtai pajutau tą patį, ką jaučia šunys, kurie gali būti laisvi, tačiau niekada nepaliks namų, kuriuose užaugo. Staiga mane kažkas sukrėtė, tai buvo siaubas, išgąstis. Įsiklausiau ir pajutau tvarto viduje nerimą. Kažkas ten muistėsi… Sunerimusios mekeno avys, tačiau prie namų nebebuvo jokio šuns ir dabar jų niekas nebesaugojo, o tas verksmas trobos viduje, matyt, visiškai užmigdė moters ir jos vyro eigulio budrumą. Aš klausiausi, laukdama, kas gi bus, kada pasirodysi tu, tačiau tuo metu tvarte kažkas žvingtelėjo ir pajutau, kad jau yra auka. Mano atmintin įšuoliavo nedidelis, linksmas, jokio pavojaus nenutuokiantis kumeliukas, garbanotas ėriukas virpančiomis kojelėmis, minkštas kaip tešla, rožinis ir naivus paršiukas. Kažkuris iš jų... Vieną mirksnį pasirodė, kad dėl visko kalta aš ir dabar turėsiu būti nubausta, todėl pašokau ir, porą kartų nevykusiai viauktelėjusi, netikėtai galingai visu balsu užstaugiau…
       Man pasirodė, kad staugiu jau visą naktį, – garsas pats ėjo iš manęs ir darė mane laisvą, kaip visada, kada pasielgdavau pagal savo vidinį įsitikinimą. Ir staiga – smūgis į į šoną. Smūgis nusviedė nuo slenksčio tolyn, aš nulėkiau kūlversčiomis į sniegą ir pajutau, kaip tu tvirtai sukandęs mano sprandą tempi visai kitur – ne į mišką, o pro obelis, pro serbentkrūmius, link pirties ir gluosnių ant kūdros krašto. Tuojau tamsą sudrebino baisus trenksmas, kuris drauge ir žaibavo ir po kurio turėjo sekti liūtis, tačiau liūties nebuvo. Pasigirdo kitas, paskui – dar kitas trenksmas… Sucypė kažkuris iš mūsiškių, ir atsigręžusi pamačiau, kaip apšviestame sniege netoli daržinės cypdama kūliais verčiasi viena jauna vilkė…
       Bet tu man neleidai sustoti…
       Tu tempei mane ir tempei, ir mes bėgome tarsi sukibę galvomis per užpustytas ganyklas, apsnigta upelio vaga, per ražienas į kitą tolumoje dūluojantį mišką, o kai jį pasiekėme, dar ilgai šuoliavome, braudamiesi per krūmus į kitą pusę, o vėliau atsargiai dideliais ratais ėmėme artėti link savo irštvos. Atsidūrę savame miške, iš pradžių neieškojome būrio. Mažiausiai tris kartus apibėgome aplinkui, ir atrodė, kad su kiekvienu ratu tavyje vis mažėja apmaudo, nusivylimo ir vėl grįžta tai, kas mus laiko sujungtus visais metų laikais, visokiu oru, visokiomis aplinkybėmis, – supratau, kad taip grįžta meilė. Kai priartėjome prie savo irštvos, iš karto pajutau neapykantos ir priešiškumo šiurpą. Aš sustojau, gailiai sucypiau – atsiprašiau tavęs, – aš buvau kalta. Tu lyžtelėjai mano šnerves ir, aplenkęs mane, nužingsniavai pirmas, o aš klusniai sekiau iš paskos. Tačiau kiek paėjęs sustojai ir tu. Pažįstamoje laukymėje vilkai tupėjo ratu ir, mus pamatę, išsišiepę pradėjo grasinamai kalenti dantimis. Nuo būrio atsiskyrė senasis šlubas vilkas ir pasuko mūsų link. Jam iš paskos pakilo kiti... Aš supratau, kad tai mano kaltė ir kol būsiu su tavimi, tau nebebus tarp jų vietos. Tu stovėjai ir susikaupęs žvelgei į priekį – mąstei. Aš patrypinėjau, tai norėdama nusigręžti ir eiti, tai grįždama atgal, bet staiga apsisprendžiau ir viena nubėgau tolyn į mišką. Kur bėgti be tavęs, man nebuvo jokio skirtumo. Bėgau, bėgau ir bėgau, paskui šuoliavau, lėkte lėkiau aplinkui mišką, kol visai nusilpusi, nusiplūkusi, praradusi jėgas nugriuvau į sniegą prie didelės senos eglės išvartos. Tuoj už jos pro styrinčius sausos aukštos žolės kuokštus matėsi laukas ir kaimas, – kad tai buvo kaimas, kuriame augau grandine pririšta, aš nebežinojau, viskas galvoje buvo susimaišę. Nušliaužiau po egle ir įsitaisiau tarp šaknų.
       Kai mažumėlę atsikvošėjau, sugebėjau tik svyruodama kelias akimirkas pastovėti, paskui vėl atsiguliau ir supratau, kad išvirtusi eglė – dabar mano namai. Gulėjau, tarsi būčiau primušta eigulio, degė visas kūnas, nasrai, netgi akys degė. Atrodė, kad dega netgi klausa, per kurią ritosi ir ritosi tolimas, bet kaskart vis artėjantis tavo balsas. Jau visai paryčiais pamačiau, kaip tu išbėgai į pamiškės laukymėlę, pastovėjai ten, pauostei orą ir lėtai, žemai nuleidęs galvą, uosdamas mano pėdsakus atėjai po išvarta ir atsigulei greta.

       Aš jam kalbėjau nesustodama, vienodu prislopintu balsu, nedarydama jokių pauzių, neįsijausdama, tarsi skaityčiau laikraščio vedamąjį, tačiau jutau, kad mes jau surišti kažkokiais nematomais siūlais. Be abejonės, tai buvo mano kūrybinės įtaigos siūlai. Kartais jie atsiranda tarp rašytojo, kuris skaito savo kūrybą, ir klausytojo arba skaitytojo. Mes tai buvome išnagrinėję universitete per kūrybos psichologiją. Tik dabar jutau, kaip tie siūlai įsitempė ir ėmė virpėti. Ir širdies gilumoje aš džiaugiausi – ietin mani tinte zivs, zilaja vakara… Hej, gavai, ko norėjai… Norėjai mane pažeminti? Tau pasirodė įtartina, kad mane, tokią štai, be torto ant galvos, su paprasta pilko šilko suknele ir našlaitėmis vietoje brangaus vėrinio, taip nuoširdžiai ir pagarbiai pristatė kaip poetę ir rašytoją… Ietin, ietin mani zilaja vakara… Netilpau į tavo miesčioniško supratimo rėmelius?.. Bet tai jaučiau jau be pykčio ar nuoskaudos. Aš jam atleidau. Atleidau savo pirmam klausytojui už tai, kad jis kaip suakmenėjęs manęs klausėsi…

       Visa, ką aš jam kalbėjau, jau buvo labai rimta…
       Ir taip, mylimasis, prasidėjo mūsų gyvenimas dviese. Keistas tai buvo gyvenimas – tarp miško, kuris mus turėjo slėpti ir maitinti, bet kuriame buvome vieniši, ir tarp kaimo, kuris matėsi iš mano irštvos po eglės išvarta. Tu dabar medžiodavai ir grobį parnešdavai vienas. Aš nealkau su tavimi, buvau soti. Mes gulėdavome dviese greta, vienas kitą šildydami savo kailiais, ir žiūrėdavome pro lieknus medelius, pernykščių kumelrūgščių ar vingiorykščių stiebus, kur anapus apsnigto lauko, pakalnėje, kūpsojo pirkių stogai, ėjo keliai, jais rogėmis, pasikinkę ir gūniomis apkloję apšerkšnijusiais karčiais arklius, važinėjo žmonės, apsitūloję storais vatiniais arba kailiniais. Vakarėjant, kai oras pasidarydavo tarsi perregimas – taip sušalęs, kad atrodydavo kietas ir juo iš kaimo atsirisdavo man pažįstami, bet jau apdilę, nebeaiškūs garsai, – imdavau jaudintis. Tada tu pakildavai ir mes eidavome pamiške tolyn nuo išverstos eglės, kiek paklaidžiodavome po mišką, o paskui, tarsi ką tik išlindę iš tankmės, pasukdavome lauku kaimo link. Mes artėdavome tol, kol atsidurdavome pusiaukelėje tarp kaimo ir girios, tada atsitūpdavome ir tupėdavome, – uosdavome kvapus, žiūrėdavome į sustingusius virš kamino pilkus dūmų kamuolius, klausydavomės svirčių girgždėjimo, ant prišalusio ledo statomų kibirų žvangesio, o jei kartais mus pastebėdavo žmonės, jie bėgdavo mūsų link rankose laikydami atkištas šakes ir šaukdavo:
       – Tuje! Tuje! Tuje!..
       Ir mes lėtai pasitraukdavome atgal į savo miško pakraštį…
       Taip slinko mūsų gyvenimas dviese. Buvau ramesnė ir saugesnė, negu būdama būryje su visais. Kaip visada, kai tik atsiduriu pusiaukelėje tarp miško ir kaimo ir kai mus pamatę žmonės bėga artyn rėkaudami ir mojuodami šakėmis bei spragilais, aš susikaupusi noriu kažką pamatyti... Ne, ne moterį. Ir ne eigulį. Aš troškau pamatyti tą, kuriam moteris dabar skiria visokius savo garsus, garselyčius, murkimą, švelnų niurnėjimą, čepsėjimą ir tylų aikčiojimą, atsirandantį iš ten, iš kur atsiranda atodūsiai ir kvėpavimas. Nes ilgėjausi jo... Ilgėjausi taip, kad norėjau jį turėti po egle, tarp šaknų, dar giliau, dar giliau… Aš troškau, kad ir man atsirastų tas, kuris reiškia pradžią, naują pradžią, ir nežinia iš kur žinojau, kad tai įmanoma ne tik moteriai, bet ir man. Ir vieną kartą pajutau... Aš pajutau, kad TAI turiu. TAI jau buvo manyje. TAI į mane įėjo ne vien iš moters, bet ir iš tavęs. Moteris, aš ir tu tapome neatskiriami, ir aš nebebijojau nei žmonių, nei vilkų. Aš būčiau galėjusi viena pati stoti į kovą, ir vargas būtų tam senam šlubam, perplėšta ausimi, vilkui, kuris visą būrį sukėlė prieš mus, – aš nieko nebebijojau. Ėsdama tavo sumedžiotą grobį, šiltai mėsai atsidūrus mano žarnose ir šiltam kraujui susijungus su manuoju, žinojau, kad maitinuosi nebe aš viena, ir turėjo ateiti laikas, kai TAI atsiskirs nuo manęs ir tu turėsi manęs dvigubai...
       Artėjo pavasaris. Dieną sniegas patiždavo, upelio pakrantėje nuo beržo ar žilvičio šakų imdavo varvėti lašeliai ir jie kvepėdavo taip, kaip kvepia žaliuojantis medis. Tačiau vakarop, kai saulė pasidarydavo raudona ir grimzdavo į mėlynų eglių viršūnes, sniegas vėl imdavo gurgždėti, o per naktį sušaldavo taip, kad jo paviršius tapdavo kietas ir spindintis ir mums brendant žeisdavo kojas. Vieną tokį vakarą aš panorau vėl prisiartinti prie kaimo – atrodė, kad greitai atšils ir ore nebeliks to sustingusio dūmo kvapo, garsų ir žmonių kalbos nuotrupų, kurios iki manęs atrieda tiktai šalta ir tyra erdve. Tu iš kažkokių ženklų supratai, ko aš trokštu, ir pro išverstos eglės šaknis pirmas nuėjai pamiške, kad apeitume kaimą iš kitos pusės ir nors šiek tiek paslėptume savo buvimo vietą. Taip mes apėjome kaimą ir mane vėl patraukė pažįstama daržinė, šulinys, pažįstamas laukas, pirtis su apsnigtu tvenkiniu šalia… Aš vėl pradėjau jaudintis, mano širdis vėl ėmė spurdėti, bet šį kartą spurdėjo ne ji viena – dar kažkas silpnai sujudėjo manyje. Supratau, kad tai antroji aš... Tu tai pajutęs įspėjamai į mane pasižiūrėjai ir sustojai duodamas ženklą toliau nebeiti. Aš norėjau sustoti, nurimti, tačiau netikėtai visą mane permušė kažkoks kitas, baisus ir rėžiantis netekties jausmas. Netikėtai pasirodė, tiesiog iš kažkokių ženklų supratau, kad ten nebėra tos moters, kuri buvo tokia gera. Kad nebėra nei tos moters, nei to, kuris jos raminamas verkė, gal nėra net eigulio, ir to tikriausiai nebėra… Aš pasileidau per treškantį sniegą pirmyn norėdama patirti, negi tikrai ten nieko nebeliko, kas mane laiko pririštą prie tos išvartos miško pakraštyje, taip netoli kaimo, – staiga supratau, su kuo ta išvarta susijusi… Ir jeigu nėra – kur visa tai pasidėjo ir kaip aš galėsiu besusigrąžinti... Supratau, kad visa, kas buvo toje troboje, tame kieme – mano gyvenimo dalis. Mano dalis.
       Visa, ką mes patiriame, deja, tampa nebeatskiriama nuo mūsų...
       Tu, pajutęs mano ryžtą, sugriebei mane dantimis už sprando ir nepaleidai, kol aš neatsitūpiau ant sniego. Tačiau tai buvo toli nuo miško ir taip arti sodybos... Dangus buvo begaliniai gražus, saulė leidosi tokia raudona, kokios dar nebuvau mačiusi, kaimo garsai ritinėjosi ore ir kai kurie iš jų man įkrisdavo į ausis, ir aš juos atpažindavau… Aš sėdėjau ir stengiausi suprasti, kur jie visi, – ar tebėra, tik aš jų nebejaučiu, ar jų nebėra ir jau niekada nebebus... Tu sėdėjai šalia manęs įsitempęs, pasiruošęs veiksmui, jei tik man kas grėstų…
       Ir tada pamačiau!..
       Atsivėrė trobos durys ir išėjo moteris…
       Tačiau tai buvo nebe ta moteris, tai buvo visai kita, nė karto nematyta visai kitaip kvepianti ir visai kitokia. Iš karto supratau, kad šioji nė iš tolo nepanaši į aną… O vilkai galvoja, kad visi žmonės vienodi…
       Ši moteris buvo tik apsivilkusi anos kailinukais... Bet ji ėjo tvirtai, ji buvo kieta, ji niekuo nekvepėjo ir jos balsas negalėjo sukurti tų garselių, garseliukų, tų aikčiojimų ir čepsėjimų, kurie atsiranda iš ten, iš kur atsiranda atodūsiai ir kvėpavimas. Ji tvirtais ir nešvelniais žingsniais nuėjo prie šulinio, pasisėmė du kibirus vandens, pasistatė juos ir jau norėjo naščiais nešti į tvartą, bet staiga pakėlė galvą, pažiūrėjo į saulę. Ji pamatė mus. Suriko, suplojo delnais ir išbėgusiam eiguliui rodydama į mus ėmė kažką įsakmiai sakyti. Aš supratau, kodėl nebejaučiau ir jo – jis buvo visiškai kitoks, suglebęs ir bejėgis. Jis klusniai grįžo į trobą, vis atsisukdamas pažiūrėti, ką mes veikiame, ir aš pamaniau, kad jis mane pažino. Beveik buvau linkusi švelniai urgzdama pribėgti prie jo ir pasisveikinti, bet jis dingo už durų. Paskui išėjo iš trobos nešdamasis kažkokį ilgą nematytą daiktą. Jis pabandė eiti iš kiemo link mūsų, vis kažką lyg sakydamas man, bet moteris įspėjamai suriko… Tada jis sustojo, prisidėjo tą daiktą prie peties ir ėmė mus stebėti. Mes irgi stebėjome jį. Staiga pajutau buką, stiprų smūgį, kuris trenkė į mane, ir aš nusiritau į sniegą. Pasukau galvą, bet tavęs nebemačiau, tik tavo balsas sklido ratilais į vakarus miško link ir aižė saulę. Nuo jo dangus skeldėjo kaip ledas ir jo aštrios šukės smigo man į akis. Dar mačiau, kaip kažkas raudonas lyg kraujas varvėjo iš dangaus ant mano kailio, ant sniego.
       Antro šūvio aš nebegirdėjau…
       Aš baigiau pasakoti savo kūrinį, ir stojusi tyla buvo beveik kosminė – taip staiga pajutau… Tarsi atsivertų spengianti erdvė ir matytųsi žvaigždės… Tarsi šaltas kosmoso vėjas ir mane pagriebęs neštų kartu.
       Man tai pasirodė žavu ir dirgino pojūčius visai nepatirta kokybe… Ir man šovė į galvą pratęsti…
       – Po poros dienų...
       Tęsiau savo pasakojimą, tačiau aiškiai jaučiau, kaip jo širdis plaka tarp mūsų esančioje erdvėje, kuri staiga susiaurėjo ir tapo mažytė, vos tik pasakiau pirmąjį tęsinio žodį. Tikriau sakant, ji plakė taip smarkiai, kad jau aplinkui virpėjo oras.
       – Po poros dienų? – jis nebeišlaikė mano meistriškai padarytos pauzės.
       – Po poros dienų... – nepasidaviau aš ir žaidžiau pauze toliau. – Gerai, aš jums pasakysiu... Pasakysiu, ko nėra mano vakarykščiame apsakyme, juk po tokio laiško galėjo kažkas nutikti, tiesa? – žiūrėdama jam į akis vos vos mįslingai šypsojausi.
       – Tiesa… – Jis žiūrėjo įsmeigęs į mane akis, ir man pasirodė, kad jo balsas truputį virpa. – Pasakokite, kas atsitiko po poros dienų…
       – Po poros dienų parėjęs namo iš darbo tu radai laišką.
       Iš karto pažinai rašyseną – tik aš viena visoje laboratorijoje rašiau tokiu mokykliniu braižu. Ilgai laikei jį rankose ir nesiryžai atplėšti. Galiausiai apsisprendei, nuėjai į savo darbo kambarį, atsisėdai už stalo, atplėšei ir pradėjai skaityti.
       Skaitei ilgai ir įdėmiai. Perskaitęs puslapį, vėl grįždavai atgal... Kai kurias eilutes skaitei kelis kartus.
       Galų gale įdėjai laišką į voką ir pasidėjai ant stalo. Pasirėmei rankomis galvą ir užmerkei akis. Buvai sukrėstas. Pabandei įsivaizduoti tos jaunos, gabios moters fantaziją… Ir atmintis, kuri jau šeimininkavo to vakaro erdvėje, nusivedė tave tolyn. Ir nepajėgei atsispirti – pasidavei… Tavo akys atsigręžė atgal, paliudijo, kad sutinka su tuo, kas buvo parašyta, ir nuėjo gilyn atgal. Jos skverbėsi vis gilyn ir gilyn į save, jos skubėjo, jos tiesiog bėgo ir vedėsi tave, smarkiai plakant širdžiai...
       Ir tada prisiminei…
       Baisus skausmas perrėžė taip netikėtai, kad net sudejavai. Tai buvo skausmas… Dėl laiško autorės. Tu jau mylėjai mane. Vėl mylėjai. Aiškiai prisiminei, tiesiog pamatei, kad…
       Tu tikrai buvai vilkas. Tu buvai… tas senas šlubas vilkas, kuris sukėlė visą gaują prieš mus ir dėl to aš praradau save, tą, kurį jau buvau priėmusi į širdį ir kūną, praradau tą mišką, tą rožinį vakarą su dangumi riedančiais garsais, tą raudoną besileidžiančią saulę ir visa, ką po ja turėjau brangiausia…
       Aš pabaigiau ir nepakeldama akių likau sėdėti vos vos palenkusi galvą į jį. Pabaiga, tokia netikėta, o ir mano bjauri drąsa mane pačią sujaudino. Aš niekada nebuvau žaidusi tokio žaidimo su jokiu vyru. Aš sėdėjau ir žvelgiau į savo įdegusias rankas, kurios dabar bejėgės gulėjo ant kelių. Jis man ištiesė pakelį cigarečių, ir kai aš vieną paėmiau, tuojau pat pridegė. Užsitraukiau dūmą, jis irgi. Jis tylėjo.
       Ir aš tylėjau. Mums atnešė padėklą su gėrimais ir aš pasiėmiau vandens.
       – Jūs norėtumėte dar ką nors išgirsti? – kiek aprimusi pabandžiau maloniai paklausti, ir mūsų akys susidūrė. Jis nieko neatsakė, bet į mane jau žiūrėjo tas, kuris galėjo būti šalia manęs tą speigo sukaustytą vakarą, kuris mums abiem buvo paskutinis.
       – Pabaiga neteisinga, – ištarė jis savo žemu prislopintu balsu, nenuleisdamas nuo manęs akių. Jos buvo labai arti…
       – Atsiprašau? – ištariau patyliukais.
       – Aš buvau ne tas, kuris jūsų pavydėjo... Aš buvau tas… Kitas…
       Tikslas buvo pasiektas, tačiau tas, kas sukūrė šią fantaziją, jau plaukiojo mūsų kraujuje – į kūrybos ir realybės reakciją jau buvome įtraukti abu.
       – Jūs tikras? – kažkaip nevykusiai ištariau truputį tirpstančiomis lūpomis. – Ir manote, kad tai apie jus?...
       – Taip. Aš tikras. Jūs pasakodama padarėte kažką, kad tai būtų apie mus.
       Ir aš pamaniau: jei tai vyktų kūrinyje, aš nesuabejočiau.
       Tą vakarą jis nuo manęs nebesitraukė nė žingsnio.

       Prie didžiojo vaišių stalo jis, sėdėdamas greta, rūpinosi ir patarnavo man. Kvietė mane šokti ir iš tikrųjų keletą šokių mes sušokome labai subtiliai – mano violetiniai bateliai buvo tam ir skirti. Nekalbėjome nė žodžio. Paskui kažkas kūreno laužą, kažkas ėjo irstytis valtimis, o mes sėdėjome priebutyje greta ir tylėdami žiūrėjome, kaip lėtai ir negirdimai aušta aušra, kaip lėtai ir negirdimai vaikšto aplink mus vasara...
       Visa savo esybe supratau, kad mane šis vakaras pasiėmė, pasisavino, tarsi pavogė iš įprasto gyvenimo, kuris man nebuvo toks jau labai įprastas ir kasdieniškas, ir perkėlė kitur, į kitą realybę, kuri kaip dangus dengia šią, visiems pažįstamą... Ir buvusioji realybė nuo vakar popietės tik šiek tiek bedera prie anos, didžiosios, visagalės ir neaprėpiamos. Joje telpa viskas – ir jau realybe tapęs laikas, kai mes buvome vilkai, ir mes, šiandieniniai, susitikę taip, tarsi vien tam ir būtume čia atvažiavę. Niekas per daug mumis nesidomėjo. Tikriausiai manė, kad poetė draugauja su gerokai už ją vyresniu latvių mokslininku. Niekam nebūtų atėję į galvą, kad mes susitikome vos prieš kelias valandas.
       Aušo. Svečiai, prisišokę salėje, dabar ėjo ratelius aplink laužą. Mes tebesėdėjome.
       – Ar nenorėtumėte saulėtekio sutikti miške? – staiga paklausė jis, ir jo žemame balse pagavau švelnumo gaidelę.
       – Norėčiau, – atsakiau aš, maivytis nebuvo jokios prasmės ir noro. Iš tikrųjų norėjau būti su juo dviese ir tylėti.
       Mes išėjome iš priebučio, pasukome prie mašinų, sėdome ir nuvažiavome pirmyn, kur vedė keliukas, – aplink ežerą, plytintį tarp miškingų kalvų.
       Važiavome ir tylėjome.
       Vasaros rytas buvo švelnus ir žalias, lazdynai linko ant miško keliuko ir švelniais lapais lietė mašinos stiklus…
       Mes sustojome ant paties kalno, išlipome iš mašinos ir tylėdami žvelgėme į ežerą. Anoje ežero pusėje augančių medžių viršūnes jau apšvietė ryto šviesa. Nė vienas iš mūsų nepratarė nė žodžio. Man atrodė, kad šio ryto pilnatvė skverbiasi į mane per odą, kad aš ja kvėpuoju, ji įsilieja į kraują ir pasklinda gyslomis pripildydama mane šio ryto šviesos, tyrumo, paslapties. Galvoje nebuvo jokios minties. Akimirka – čia ir dabar – mus valdė ir buvo šeimininkė visko, kas vyksta su mumis. Ta šeimininkė buvo inteligentiška filosofė, ji leido gėrėtis būtimi ir patirti būties pojūtį. Būtis nebebuvo šiaip sau slenkanti pro šalį arba tvyranti kažkur šalia suvokimo. Aš ja kvėpavau. Norėjau, kad ta vieta ir tas rytas įsirėžtų į mano pojūčių atmintį amžiams. Pasukom ežero link ir keliolika žingsnių leidomės nuo kalno žemyn. Pro medžius ėmė šviestis skaidrus nesudrumstas vanduo. Jis buvo toks mėlynas, tarsi tai būtų ne vanduo, o kažkokia substancija, kuri yra tik spalva ir niekas kitas, ir mane netikėtai sudomino ten, žemai, ant paties kranto, pro medžius periodiškai pasikartojantis judesys.
       – Tššš, – pridėjau pirštą prie lūpų, – aš noriu sužinoti, kas ten vyksta, – pasakiau jam tyliai, ir jis suprato.
       Mes lėtai lėtai, beveik be garso nusileidome dar keliolika metrų žemyn ir sustojome. Ten, apačioje, ankstyvą rytą saulei tekant, sena sena moteris, veikiau panaši į benamę ar valkatą negu į kaimietę, apsimuturiavusi žieminiais skudurais, apsiavusi veltiniais, stovėjo ant kranto ir ant paprasčiausio jauno lazdyno stiebo prisirišusi pakulinę virvelę bandė pagauti žuvį.
       Tai buvo taip netikėta ir taip priešinga šiam gražiam rytmečiui, kad buvo panašu į metaforą, į palyginimą ar simbolį, o ne į realybę. Bet tai tikrai buvo moteris. Ji stovėjo ir bandė meškerioti. Ji tikrai buvo apsimuturiavusi baisiais skudurais. Be abejonės, ji buvo alkana. Ji bandė prasimanyti sau maisto, kaip jau ne kartą yra prasimaniusi, ir aš ją tikrai mačiau. Kažkas baisiai įspėjančio buvo ten, kur mes žvelgėme, ir tas iš visos senos, sulinkusios, apmuturiuotos figūros sklindantis įspėjimas apėmė mane, apsupo, kaip erdve plaukianti rašalo žuvis apsisupa mėlynu vakaru. Ietin mani tinte zivs… Bet tai nebeatėjo į galvą. Aš pravirkau staiga, pravirkau iš pačios savo esybės gelmės, iš pačios moteriškumo kilmės gilumos, iš pačios pačios… Iš ten, kur gamta ir moteris susilieja. Aš tą akimirką buvau ten. Jis apkabino mane, priglaudė, o paskui pakėlė ir švelniai nunešė prie mašinos. Tačiau ir joje verkiau – kažkas manyje jau suprato, jog matau savo ateitį, arba mūsų ateitį – po vieną, atskirai, kiekvieną valandą kovojant už duonos kąsnį…
       Supratau, kad elgiuosi kaip vaikas, kad tai netinka man, poetei, rašytojai... Tokį gražų rytmetį šalia jo... Bet rauda, verždamasi iš vidaus, mane purtė ir draskė. Jis stipriai apkabino mane ir priglaudė, paskui pajutau jo skruostą, lūpas... Jis bučiavo mane kaip daugiau niekada nėra bučiavęs joks vyras. Su juo buvau tokia, kokia esu, – tiesiog taip įvyko. Bučiniai maišėsi su ašaromis ir pajutau, kad tik tai, tik tai gali pasipriešinti laikui ir gamtos negailestingumui, ir aš norėjau visko… Aš norėjau daugiau negu įmanoma, negu gali žmonės, ir mano rankos tiesėsi į jį, o jis jas draudė ir kalbėjo:
       – Ne… Ne…
       – Bet kodėl? – klausiau aš.
       – Neklausk… Aš nenoriu tavęs prarasti čia, dabar…
       – Tu neprarasi manęs, – kalbėjau,– neprarasi…
       – Tu nieko nežinai.
       – Bet šitai aš žinau – tu neprarasi manęs…
       – Ne… Tu niekada nežinosi, kas bus rytoj. Tu visada būsi kaip šita rauda šį rytmetį ant šio kalno… Tu nepriklausysi nuo savęs… – glausdamas ir bučiuodamas kalbėjo jis.
       – Tada nuo ko, nuo ko aš priklausysiu? – klausiau apkabindama ir glausdamasi prie jo.
       – Nežinia, kokie impulsai tave nuneš… Žinoma, kažkas valdys tave, bet aš nežinau kas. Tai visada liks nematoma ir pasirodys tik tau. Tau vienai. Bet kai pasirodys, tu jau nebegalėsi nieko atšaukti… Taip bus visada.
       – Iš kur tu žinai? Kodėl taip tvirtai kalbi? Prisiekiu, niekada joks impulsas nenuneš manęs nuo šio rytmečio, šio kalno ir nuo tavęs, pirmą kartą matomo žmogaus... Todėl... Todėl... kad taip niekada nėra buvę. Ir nebus. Niekam. Todėl, kad to, kas vyksta dabar su mumis, niekam niekada nebuvo. Todėl, kad patekome į kitokios realybės galaktiką. Ar jauti, kokios srovės skrieja mūsų kūnais, kaip kibirkščiuoja mūsų pirštai ir akys, ar jauti, kaip dega mūsų lūpos? Ir ši vasara nebegali, niekada nebegalės mūsų užgesinti ir ištrinti iš savo atminties...
       Kalbėjau kaip užsispyręs vaikas, žodžiai sukosi apie mane ir aš juos valdžiau taip kaip niekad – aš pirmą kartą kalbėjau tokiais žodžiais beveik nepažįstamam vyrui, ir tos gudriõs koketės, kuri pradėjo pasakoti savo kūrinio siužetą norėdama sujaukti šio vyro sielą, nebeliko nė požymių. Buvau tyra kaip vaikas, visi mano žodžiai ir visa, kas buvo aplink mane, buvo tyra jau vien dėl to, kad to niekada niekam nėra buvę taip kaip mums su juo.
       – Žinau… Mes juk buvome... Vilkai... – kažkaip keistai ir švelniai nusišypsojęs atsakė jis ir užvedė motorą.
       Kai mes grįžome į mūsų pokylio vietą ir aš išlipau iš mašinos, prie laužo šėlstančiųjų reakcija, švelniai tariant, buvo keistoka. Jie pamatė mane apsiverkusią, o jis ėjo šalia ramus ir rimtas. Visiškai ramus, savimi pasitikintis... Iš jo sklido globėjiška atida.
       – Ar tau nieko neatsitiko? – patyliukais pribėgusi paklausė nuostabioji šeimininkė. – Vyras liepė paklausti – o gal jis… Gal jis buvo... Na buvo negeras?
       – Kažkas atsitiko, – linktelėjau galvą, ir akys vėl prisipildė ašarų, jos ėmė ristis viena po kitos, – atsitiko… Aš pamačiau seną moterį, apsitūlojusią, su veltiniais... Ji stovėjo ant kranto ir prie vyties prisirišusi virvelę gaudė žuvį… Tokį rytą… Saulei tekant… Ir pajutau, koks laikinas šis rytas, ši šventė… Kaip laikina visa, kas aplink mus… Toje moteryje buvo kažkas, kas skirta tik man… Aš taip manau… Kaip metafora, kaip simbolis, bet tai – kažkoks ženklas man… Vienatvės, galbūt…
       – Ir tu dėl to pravirkai? Tave taip sukrėtė?.. – susigraudino šeimininkė ir apkabino mane.
       Jos apkabinimas buvo seseriškas... Ji tapo man artima.
       Netrukus jau visi šnekėjo apie tai, kokie keisti žmonės tie poetai, kad juos gali sugraudinti kažkokia valkata…
       Latvis, keistasis vyriškis, kuris man jau buvo tapęs mano vyriškiu, nepriklausomai nuo nieko, kad ir kas toliau įvyktų, nuėjo į virtuvę ir atnešė pats paruošęs kavos puodelį – stiprios, juodos ir saldžios. Ta kava kvepėjo kardamonu, stiproku imbieru, kažkur toli vyniojosi vanilės ar cinamono dūmelis, ar muskato... Niekada nebuvau tokios kavos ragavusi. Tas paslaptingas ir nepažįstamas aromatas buvo kažkas daugiau negu paprastas mandagumas ar dėmesys. Jis troško, kad jausčiausi saugi, rami, gal net išskirtinė, ir patirčiau kažką itin ypatinga. Kad tyliai patirčiau... Šurmulio vidury.
       Gėriau kavą ir nebesupratau, kad tai esu aš. Laukiančios grėsmės nuojauta buvo persmelkusi viską. Ir tas kavos puodelis, ir jo ramus sėdėjimas šalia, žinojau, besiklausant kažko negirdimo, kas plazdėjo virš mūsų, aplink mus, už mūsų nugarų šiandien, šią valandą, tą grėsmę tarsi užstojo, bet nepanaikino. Pajutau, kad žinau kažką, ko dar negaliu įvardyti, tačiau jaučiu. Supratau, kad esu moteris, kuri gali vyrui mazgoti kojas, kad tik jam būtų su manimi gera… Ir tai nė kiek nežema, nejuokinga ir neprimityvu, o atvirkščiai – jei galėčiau dabar numazgoti šiam vyrui kojas, pasijusčiau pakylėta į tarybinei moteriai nepasiekiamas aukštumas... Supratau, kad moku ir žinau visą moters gyvenimo meną ir mokslą, ir visa, ko net nesu patyrusi. Supratau, kad galiu iškentėti bet ką, jei tai priklauso tik nuo manęs. Ir visa tai perteikė sena apskurusi alkana moteris, pamatyta pro saulės spinduliais žaižaruojančius paežerės medžių lapus, ir jis, šalia einantis beveik nepažįstamas vyras, kurį apkabinusi verkiau, trokšdama, kad jis amžina kaip gamta kalba įtikintų mane, jog gyvenimas begalinis.
       Prasidėjo nauja diena ir ji buvo visai kitokia.
       Čia buvo dar galima pasilikti, buvo numatyta, kad visi, kas nori, gali išsimiegoti ir tęsti pobūvį iki vėlyvo vakaro, tačiau aš nusprendžiau, kad man visko per daug, todėl ruošiausi išvažiuoti.
       Jis neleido man trukdyti šeimininkų, o pareiškė, kad pats mane nuveš, kur tik man reikia. Aš neprieštaravau – už keliasdešimties kilometrų nuo čia, Latvijos link, buvo mano tėviškė, ten gyveno mano tėvai. Ten buvo pakeliui ir jam.
       Mes atsisveikinome ir išvažiavome. Važiavome tylėdami. Tvyrojo jausmas, kad erdvėje jau įvyko kažkas tokio, kas sujungė mus ilgam, galbūt net visam laikui, tik dar tai nespėjo pasirodyti čia, šioje realybėje. Tačiau, kadangi kelias ėjo į pabaigą, man pasirodė, kad viskas taip ir liks – neregima, neįvykę, nesuspėję įvykti. Tačiau aš nieko nesakiau. Tik kai privažiavome prie uždarytos pervažos ir turėjau eiti keliu pėsčiomis toliau, kur matėsi medžiais apaugę mano namai, sustojau ir lyg tarp kitko paklausiau:
       – Kaip jums patiko mano kūryba?
       – Aš jau sakiau – pabaiga… Aš ne tas... – jis bandė atsargiai rinkti žodžius, bet jų, matyt, neberado.
       – Aš ne apie jus, apie…
       – Tai tas pats, – pasakė jis, ryžtingai paėmęs mane už rankos. – Aš ne tas, kuris jus pražudė. Aš – tas… Kitas… Kuris jūsų neišdavė…
       Juste pajutau, kad tas vyras gali gelbėti skęstančiuosius, gali šokti iš lėktuvo be parašiuto, gali pulti į gaisrą, kad išgelbėtų mylimos moters dienoraštį. Juste jutau, kad tas vyras dėl moters, kurią pasirinko, gali padaryti viską. Bet jo išorė niekaip to nerodė.
       Man jau reikėjo eiti.
       Jis nė vieno žodžio nepasakė apie kitą susitikimą. Juk negalėjome čia stovėti pusę paros ir šnekėtis apie bet ką…
       – Dėkoju jums, – pasakiau tiesą. – Aš eisiu…
       Jis atsargiai mane apkabino ir kaip vaikui pabučiavo į smilkinį. Kelias sekundes mes buvome prisiglaudę.
       Šįryt jis buvo nesiskutęs ir ėjau namo tebejusdama jo dygų skruosto prisilietimą. Parėjau ir tik pasisveikinusi su tėvais nuėjau prigulti į savo vaikystės kambariuką.
       Tačiau užmigti nė nebandžiau. Galvojau, kaip gali taip ilgai neišnykti dygaus vyriško skruosto prisilietimas… Koks jis realus… Vyro, apie kurį vakar tokiu metu dar nežinojau, kad jis egzistuoja pasaulyje.
       Priėjau prie aitriai kvepiančio Jeronimo vazono ir panėriau veidą į lapus. Šį vazoną labai vertino tėvas ir visada pats jį laistydavo. Jis buvo ką tik palaistytas, drėgnas ir jo stiprus kvapas prasismelkė į kiekvieną kūno ląstelę, tarsi norėdamas kažką atskleisti – apie gyvenimą, laiką, mirtį...
       Apsidairiau. Visame kame, kas mane supo – apynvirpčiuose, apvytuose vešlių apynių už lango, medinėse senose numindžiotose grindyse, praskrendančiuose paukščiuose virš sodo, net vištų kapstymesi diendaržyje jutau, kaip viskas praeina, ir aš kenčiu šią akimirką, kurios niekas nepastebi, nemyli ir neužrašo į savo atmintį.

       Vasara praėjo klaikiai. Pinigų neturėjau. Nieko negalėjau parašyti. Nešiojau į redakcijas savo apsakymą, bet niekas jo neėmė. Visiems trūko trijų socialistinio realizmo banginių – liaudiškumo, pilietiškumo, partiškumo.
       – Koks čia partiškumas, po velnių! – keikiausi susitikusi Danielių, kuris dirbo solidžiame žurnale literatūrinio skyriaus vedėju. – Čiagi žmogaus pasąmonės gelmės ar kažkas panašaus… Čiagi žmogaus ryšys su…
       – Su kuo? Su kuo tas ryšys? Jeigu sugebėsi paaiškinti, kad čia atskleistas lyrinės herojės ryšys su liaudimi, – išspausdinsime, – draugiškai juokėsi kolega, kuriam buvo labiau pasisekę, nes jis turėjo darbą. – Tačiau aš matau tik jos ryšį su vilkais, ypač su vienu…
       Še tau, kad nori...
       Niekada nerašyk apsakymų kirpykloje…
       Broniui patiko. Jis perskaitė apie tuos vilkus, paskambino ir vaikščiojom visą dieną po miestą užeidami tai į vieną, tai į kitą kavinę. Kalbėjomės. Jis šnekėjo daug visokiausių gražių dalykų, ypač apie savo žmoną. Ir supratau, kad Bronius irgi norėtų atsiminti, kaip jie su savo Genute buvo vilkais. Deja... Palydėjęs iki durų pasakė:
       – Garbės žodis, pavydžiu tau, kad esi moteris… Viršūnė!
       Bet tai, kad niekam šis paistalas apie vilkus nebuvo reikalingas, mane sujaukė. Man atrodė, kad parašiau beveik tobulą dalyką, o jis niekam nereikalingas – kliedesys kažkoks... Nebent tam latviui… Ir kaip aš išdrįsau… Aš tą vakarą kliedėjau... Kas man šovė į galvą žaisti tuo apsakymu? Beprotė! Matyt, tik dėl to, kad dar niekas nebuvo spėjęs parodyti mano nišos literatūroje. Jos tiesiog dar neturiu. Reikia daug dirbti ir kol kas skaityti tik pačiai sau. Bet žodyje „dirbti“ buvo kažkas baisiai tarybinio. Dar iš tų laikų, kai kabėdavo plakatai „Mūsų darbas – tau, tėvyne“. Aš žinojau, kas mano tėvynė, bet tėvynė šiame plakate buvo nuo Baltijos jūros iki vandenyno. Ten tiek visko buvo... Negalėjau priimti nei tos plačios tėvynės, nei žodžio „dirbti“. Tame žodyje jau nebepulsavo žmogaus egzistencija, bendravimas su pasauliu, būtimi, laiku. Tame „dirbti“ buvo kažkas šalto ir priverstinio, ir tai galėjo asocijuotis tik... Atsimenu mažytėles nuotraukas su „pufaike“ apsivilkusiu seneliu miško fone, jos ateidavo cheminiu pieštuku prirašytuose laiškuose. Adresas visada buvo tas pats: Krasnojarskij kraj, g. Kvitok...
       Turėjau kažkam parodyti tuos vilkus. Saulius Tomas, kuris jau buvo literatūrinis asas, perskaitė sėdėdamas ant Neries kranto po Žirmūnų tiltu. Atidavė man ir sako:
       – Ar žinai, kuo skiriasi socialistinis realizmas nuo kritinio?
       – Tu – apie ką? – apstulbau. – Po mano vilkų – tu apie... Apie ką?
       – Nežinaaai, – nutęsė Saulius Tomas. – Klausykis: „Spit Rosita i ne čujet, čto na nej mariak nočujet...“ – čia yra socialistinis realizmas. „...no prasniotsia vdrug Rosita i vygonit parazita“, – čia kritinis realizmas.
       – Tu visada gali įrodyti, kad ten – kritinis, kadangi du buržuaziškai besivalkiojančius vilkus narsus eigulys nušovė. O pirmoji juos pastebėjo ir demaskavo moteris. Viena moteris visur privalo dalyvauti, kad būtų atskleista moters ir vyro lygybė. O čia veikia viena moteris ir vienas vyras. Tai reiškia, kad tu visiškai atstovauji budriai darbo žmonių klasei – liaudžiai. O parazituojantys buržuaziniai vilkai... Matai, jie dar ir su kailiniais... Tavo kūrinys visiškai geras – einam, pavaišinsiu tave pietumis, kad neverktum…
       – Gal aš tave…
       – Ne… Pavaišinsiu už tai, kad tame apsakyme ir yra tai, ką, pavyzdžiui, aš labiausiai vertinu… Bet vyras taip tikriausiai negalėtų… Na parašyti gal ir galėtų, bet išeitų kitaip… O suskelti tą numerį su latviu, – čia jau švariai pasidarbuota. Vyras negalėtų! Galėtų, bet jam reiktų persirengti žydrai ir išsidažyti....
       Ir Bronius, ir Saulius Tomas kažkodėl tą apsakymą palaikė moterišku. Tai man nebuvo naudinga, nes prie bet kokio kūrinio žodis „moteriškas“ buvo lyg žemesnės kokybės sinonimas. Čia, kur moters ir vyro lygybė buvo iškeliama kaip vienas didžiausių socialistinės santvarkos privalumų, moteriškumas buvo prastos kokybės sinonimas! Visa, kas didinga, galėjo būti tik tai, kas vyriška. Ir kas talentinga. Pajutau, kad kairėje krūtinės pusėje dilgsi kažkokia neaštri adata.
       „Ryto“ kavinėje stovėdami už staliuko sušveitėme po keturias dešreles su baisiai aštriomis garstyčiomis, ir jis palydėjo mane iki tilto vidurio:
       – Dabar aš tau paaiškinsiu, – sustojo Saulius Tomas, – tavo kūryboje niekada nebus to partiškumo ar kokio ten idėjiškumo...
       – Manai, aš negalėčiau...
       – Beprote, tai, ką darai tu, yra magiškasis realizmas. Įdomiausia, kad tu gyveni jame, tu taip matai viską aplinkui. Tau tarp realybės ir vadinamosios fantazijos nėra jokių vartelių. Aišku, kad tau svetimi visokie ten liaudiškumai ir idėjiškumai, o ypač partiškumai. Koks partiškumas, kai mūsų socialistiniame aptvare tegali būti tik viena partija? Čia tu nieko neapgausi su partiškumais – neišeis tau. Tarp kitko... Markesas dėl to tik ir žinomas, kad žaidžia tuo magiškuoju realizmu… Taip ir paaiškink tiems asilams.
       – Na kai aš paaiškinsiu, jie apskritai manęs nebespausdins. Sakys: iš kur sužinojai apie tą magiškąjį realizmą…
       – Ta realybė ir yra magiška dėl to, kad apie ją sužinai iš jos pačios. Kada nors išleisi fainą knygą… Visų talentų tokia pradžia.
       – Bet tavo – ne tokia…
       – Gal ir mano tokia, tik trumpesnė. Mano gi patėvis – Patieka. Žinai?
       Žinojau. Tai buvo garsus advokatas, kuris po karo kažkokioje byloje gynė Sauliaus Tomo tėvą ir begindamas paveržė jo motiną. Tėvas atsidūrė kalėjime, o ponia Rožė tapo Patiekiene. Tai buvo brangiausias advokatas, jis laimėdavo bet kokią bylą. Tačiau jo sumos būdavo tokios, kokių normalus tarybinis pilietis negalėjo net įsivaizduoti. Ir aš niekaip nesupratau, kurioje tarybinės sistemos vietoje plaukioja tokie pinigai, kokius ima Patieka. Ir kas tie piliečiai, kurie juos turi. Ir kur juos laiko – juk indėlius taupomojoje kasoje kontroliuoja saugumas.
       Saulius Tomas pasilenkęs pakštelėjo į smilkinį ir nuėjo...
       Likau supratusi, kad neįkąsiu to socialistinio realizmo, o magiškasis realizmas sukramtė mane pats... Parėjau namo, pasiėmiau Lotynų Amerikos prozą. Iš tikrųjų socialistinis realizmas jokiame apsakyme neleistų jaunai mergaitei didžiuliu peiliu pradurti senos tetos pilvą, iš kurio tekantis tirštas žalias skystis užtvindytų visą mūsų tarybinę tikrovę kartu su skaitytojų sąmone. Mūsų apsakymuose tai būtų neįmanoma, ir redaktorių, kuris ryžtųsi išspausdinti tokį siaubą, atleistų iš darbo su partiniu papeikimu už tarybiniam jaunimui būdingos pasaulėžiūros luošinimą. Galvojau, kaip galima būtų įvardyti mano „vilkus“, kokią etiketę būtų galima jiems priklijuoti. Kol laužiau galvą, parašiau dar vieną apsakymą – apie mažą mergaitę, gyvenančią priemiesčio barake. Mergaitė buvo luoša, tačiau mokėjo skraidyti. Visada, kai už sienos kaimynės duktė Rachelė skambindavo fortepijonu etiudus, mergaitė pakildavo ir skraidydavo mažyčio kambarėlio palubėje. Vieną kartą Rachelė įsismarkavo ir fortepijono garsai, išnešę mergaitę pro atvirą orlaidę į kiemą, pakėlė ją ligi saule apšviestų klevų viršūnių... O iš tikrųjų ji tik iššliaužė, peršliaužė dulkėtą, negrįstą kiemą, nušliaužė lig vartelių ir atsidūrė gatvėje ant asfalto. Gal ji dar ilgai būtų nardžiusi šviesoje ir garsuose, tačiau iš už kampo išnirusi kriokianti pabaisa, kuri lėkė į ją, privertė atsidurti ten, kur buvo iš tikrųjų. Pabaisa riaumodama lėkė į mergaitę, ši norėjo pakilti, nes tai mokėjo, tačiau kriokiantis garsas nustelbė muziką... Prie vandens pompos skalbianti motina išgirdo tik stabdžių žviegimą... Po to, kai tik Rachelė imdavo skambinti, motinai atrodė, kad kambaryje kažkas skraido. Ji dairydavosi, jos širdis pradėdavo smarkiai plakti, bet niekada nieko nepamatė...
       Toks buvo mano apsakymas, kurį pavadinau „Garsas“, tačiau šio apsakymo taip pat niekas nespausdino. Tada parašiau apsakymą apie Lietuvos keliais lakstantį automobilį be vairuotojo. Tiesą sakant, ten visada sėdėdavo žmogus, tačiau jam lekiant pro šalį kitiems vairuotojams pašiurpdavo oda – jie matydavo tuščią vietą už tamsiai rudo žigulių vairo...
       Ir paaiškinau, kodėl taip atsitiko.
       To apsakymo taip pat niekas nespausdino.
       Užtat puikiai spausdino kitų rašytojų prozą apie kaimą, apie arklio šnerves, iš kurių virsta šiltas garas ir šarmoja plaukais apaugusi jo žiauna, apie drėgnas arklio akis, kuriose atsispindi lėtai einantis susimąstęs kaimo žmogus... Spausdino prozą apie grožį, kurį būriškos kilmės rašytojas susikuria kaip priebėgą nuo socialistinės realybės, kad jaustųsi patogiai, turėtų šaknis ir svarbiausia – visiškai legalų idilišką tarybinės tėvynės surogatą, kuris reiškė ne ką kitą, o tai, kad mes susitaikėme su tuo, ko neturime ir niekada neturėsime, kad mes išmokome gaminti pakaitalus ir jais apsivynioję gyventi nejausdami skausmo.
       Vieną dieną susitikau Vidą. Tai buvo pilkas, tylus, nežymus žmogus, kol su juo nepradėdavai kalbėti. Rašė tylius ir gerus eilėraščius. Jo eilėraščiuose buvo kažkas, ko tarybiniai cenzoriai nebegalėjo pagauti už uodegos. Jo eilėraščiuose skraidė kažkokios būties kregždės, o jeigu būties, vadinasi, – ir liūdesio. Egzistencinio liūdesio. Ir tai buvo tarp arba už eilučių. Jam artėjo trisdešimt ir jis tik dabar tebuvo sudėjęs knygą, kuri galų gale komisijos buvo priimta ir „rengiama“ spaudai. Šnekėjome tuščioje Rašytojų sąjungos kavinėje gerdami kavą, o kai jis išėjo, stebėjau jį pro langą ir negalėjau atitraukti akių nuo jo gunktelėjusios nugaros. Atrodė, kad eina sunkaus rūpesčio prislėgtas žmogus.

       Po kelių dienų jis gulėjo pašarvotas Rašytojų sąjungos salėje.
       Vakarieniaudamas staiga pašoko nuo stalo ir metėsi pro langą. Tokia buvo oficiali versija. Ketvirtas seno namo aukštas buvo labai aukštai. Vidinis namo kiemas buvo padengtas ištrupėjusiu asfaltu, jame prie šiukšlių konteinerių būriavosi nušiurę katinai, vėjas nešiojo šiukšles...
       Vido smilkinys ir pusė galvos buvo įdubę. Veidas – rimtas ir neįžvelgiamas. Bet tie, kurie jį pažinojo, galėjo išskaityti tikrovę. Jis vos gyveno atiduodamas save už stogą ir keturias sienas, tarp kurių gali pasidėti savo nedidelį rašomąjį stalą ir pasikabinti lentynėlę. Jo eilėraščių knygos niekas nė nesirengė leisti. Užtat grafomanai buvo leidžiami ir dar palydimi palankiausiomis recenzijomis. Poezija jam buvo kaip narkotikas, kuriuo mėgavosi pasislėpęs, naktimis, kurį mainė į meilę moteriai, kitokio gyvenimo ilgesį. Šiaip ar taip, gandai, apsupę jo mirtį, ir buvo socialistinis realizmas. Tiesa buvo nebyli. Kaip ir jo išgyvenimai.

       Bronius prie pašarvoto draugo pasiliko per naktį – jie buvo kursiokai.
       – Aš pabūsiu su tavim, – pasisiūliau.
       – Ne, tu eik namo ir ateik kuo anksčiau ryte. Tada aš pasnausiu kur nors fotelyje. Kol pradės rinktis... Mes buvom draugai, nenoriu vieno palikti...
       Broniaus balsas buvo toks paprastas, tarsi poetų laidotuvės būtų kasdienis reiškinys.
       Tiesa, jis jau buvo palaidojęs savo vaikystės ir mokslo draugą Antaną, kuris taip pat nusižudė – iššoko pro langą iš devinto aukšto. Ši mirtis jį tarsi paženklino. Vėliau policininkai užmušė žmonos brolį. Kad išnarpliotų šią bylą ir surastų teisybę, jis net buvo nuėjęs dirbti į tą „Komjaunimo tiesą“. Nieko nesurado... Tik jį atleido iš ten ir dabar jis dirbo Kultūros ministerijoje redaktoriumi. Bronius jau buvo kažkaip susidraugavęs su mirtimi, tai matėsi.
       Kitą rytą iš namų į Rašytojų sąjungą išėjau prieš penkias. Einant per Žirmūnų tiltą patekėjo saulė. Buvo švaru, šviesu, gamta atrodė gyva ir vaikiška. Vos man atėjus, pasirodė velionio tėvai ir kiti artimieji. Pastovėjau prie karsto negalėdama atitraukti akių nuo deformuotos Vido galvos ir pabandžiusi susigaudyti, ką jaučiu, supratau, kad žiūrint į poetą, kuris visai neseniai čia pat, už salės sienos, kavinėje perskaitė savo paskutinį eilėraštį, o dabar štai guli kaip sulaužytas daiktas be jokių poetiškumo žymių, mintys kažkur dingsta. Vietoje jų – balzganas ekranas, kuriame – įdubusi gelsva Vido kakta. Pats Vidas – tebesėdi, tebestovi, teberūko, tebeeina, tačiau, norint jį išvysti, reikia įžvelgt metafizinį pasaulį.
       Išėjome su Bronium.
       Ėjome pas mane. Žmonių beveik nebuvo, troleibusai važiavo tušti. Nesitardami žinojome, kad eisime pėsti.
       – Kuris kitas? – netikėtai išgirdau Broniaus balsą.
       Ir akimirksniu mano viduje kažkas atsakė:
       – Tu, Broniau.
       Ne, ne, ne!!! Neįmanoma! – be garso surikau viduje. Pasitrauk, prakeiktoji mintie, kuri esi mirties pranašė. Štai, eina jis, susikaupęs ir pilnas švelnumo šiam rytui, ir lygiai taip eis, kai jam bus keturiasdešimt, penkiasdešimt, septyniasdešimt...
       – Kas tau darosi? – atsisuko į mane Bronius.
       – Nieko, o kas? – bandžiau kalbėti lyg tarp kitko.
       – Kažką pajutau – lyg tu kalbėtum... Lyg kalbėtum... vidiniu balsu.
       – Nesąmonė! – kuo skubiau paneigiau.
       – Tikriausiai tai nuo mirties artumo, – susimąstęs jis pasakė.
       Ir ėjome tolyn per rytinį miestą, ir jaučiau, kad mirtis pamažu darosi mūsų gyvenimo dalim. Iš tikrųjų kažkas mus verčia numirti daug anksčiau, negu iššokame pro langą. Buvo daug šviesos, bet tai buvo gamtos, o ne gyvenimo šviesa.
       Palikau Bronių kambaryje ir nuėjusi į virtuvę iškepiau jam skanų karbonadą. Paruošiau kaugę salotų. Kai atėjau, jis, pasidėjęs sunertas rankas po galva, gulėjo skersai sofos ir didelėm, atvirom akim žvelgė į lubas. Pajutau, kad tai vienintelis vyras, kuris gali būti amžinas mano draugas ir netgi brolis. Kitų tokių nepažinojau.
       Pavalgėm, ilgai gėrėm kavą...
       Sobiraites' ka, gosti moji, na mojo ugoščenije, govorite mne priamo v lico, kem pred vami slyvu. Car' nebesnyj pošliot mne proščenije za peregrešenije, a inače začem na zemle etoj večnoj živu, – tyliai dainavo į magnetofono juostą įrašytas Okudžava.
       ...i zaslušajus' ja i umru ot liubvi i pečali...
       – Jis ir mirė ot liubvi i pečali, – pasakė Bronius, pakėlęs savo mėlynas ramias akis. Jo taisyklingas veidas, rugių spalvos barzda ir akys turėjo kažką tokio, kas būdinga visiems humanistams, visiems dvasingiesiems ir visiems kankiniams, kurie laukia savo valandos. Tokie žmonės išeina nesuklupę.
       I kogda zaklubitsia zakat, po uglam zaletaja, pust' opiat' i opiat' predo mnoj proplyvut na javu belyj buivol i sinij oriol, i forel' zolotaja, a inače začem na zemle etoj večnoj živu...
       – Jis dabar – ir baltas buivolas, ir melsvas erelis, ir balsas, sklindantis iš magnetofono. Jis yra viskas, kas paliko be jo. Negaliu įsivaizduoti jo gyvo ir negaliu įsivaizduoti jo mirusio – galiu tik taip... Kaip girdžiu, – kalbėjo bičiulis.
       Ir išėjom beveik tylėdami. Užkasti Vido.
       – Keista, o Antaną jaučiu kitaip – kad gyvas. Ir kad visada yra netoliese, – prakalbo Bronius eidamas per tiltą virš upės, – visą laiką jaučiu, kad tarp mūsų buvo sąskaitų, kurios liko neišaiškintos.
       Rašytojų sąjungos sekretorius paprašė ką nors pasakyti. Niekada nebuvau kalbėjusi prie kapo, tačiau sutikau. Ištarusi pirmus žodžius pajutau, kaip ašaros srove teka skruostais, žinojau, kokia klaikiai raudona pasidaro mano nosis verkiant, tačiau tai nebeturėjo reikšmės. Lyg iš šono girdėjau savo drebantį balsą, kuris kalbėjo apie žmogaus gyvenimą. Žmogaus gyvenimas yra ne kas kita, kaip tiesa arba netiesa, – maždaug taip sakė mano balsas, – nepaisant, kad mes gyvename šalia netiesos, Vido gyvenimas buvo tiesa, ir todėl jis baigėsi taip tragiškai...
       Kai nutilau, kažkas iš sąjungos vadovybės priėjo ir pusgarsiu pareiškė, kad „nusiliurlinau“ taip, kaip niekas iš manęs nesitikėjo. Supratau – mūsų gyvenime negali būti netiesos, – bet man buvo tas pats. Pagavau neaukšto vyriškio žvilgsnį – jis stovėjo netoliese ir aiškiai klausėsi, ką man sako „valdžia“. Neaiškiai pajutau, kad kalbantysis mane „auklėja“ taip, kad tas tipas girdėtų. Viduje sukilo pasipriešinimas, tačiau apsižliumbusi buvau bejėgė – kliudė nosis ir užtinusios akys, todėl tylėjau. Tačiau tą netoliese stovintį tipą su įjungtais lokatoriais įsidėmėjau. Nebuvau jo mačiusi. Tai buvo pliktelėjęs, su neaiškios spalvos apšiurusiais ūsiukais, neaukštas, su segtuvu po pažastimi. Segtuvas nesiderino prie laidotuvių, o jo veidas nerodė jokio emocinio ryšio su jau užkastu mūsų bičiuliu. Atrodė, kad geltonųjų gvazdikų kvapas, kuris visada labai stiprus laidotuvėse vasarą ir kuris turi kažkokį ryšį su gendančiu mirusiu žmogum, sklinda nuo to vyruko.
       Mes išsivaikščiojome, o Vido tėvai pasiliko. Kažkas pašnabždėjo, jog dabar, kai visi nuo kapo pasitraukė, atveš kunigą, kad pašventintų kapą. Vienose laidotuvėse kunigas ir Lietuvos tarybiniai rašytojai tuo pačiu metu dalyvauti negalėjo.
       Po Vido laidotuvių viskas kažkaip pasikeitė. Bronius išvažiavo atostogų į tėviškę padėti netikrai seseriai statytis namo.
       Aš užsidariau namuose, – tiesiog nebenorėjau niekur eiti. Miestas atrodė kažkoks priešiškas, kaip užnuodytas. Rašiau romaną, kartais parašydavau kokį eilėraštį, skaičiau. Valgiau skrudintas bulves, kurių maišą tėvai atsiuntė iš namų, ir kefyrą. Išsivirdavau kavos. Laikas ėjo pro šalį, bet jo nebejaučiau. Nesijaučiau vieniša, nors miegoti neturėjau su kuo. Geriant kavą ar rūkant be perstojo sukosi magnetofonas, ir liūdnas prikimęs Okudžava dainuodavo savo rusišką liūdesį, kuris buvo toks pats ir Arbate, ir mano balkone. Šarmanka šarlatanka, kuda menia zovioš', šarmanka šarlatanka, kak grustno ty pojoš'... Rabota est' rabota, rabota est' vsegda, chvatilo b tol'ko pota za vse moji goda... Arba: Vinogradnuju kostočku v tiopluju zemliu zaroju.... Arba: Vsio pozabyv – i radosti, i muki, on dveri raspachnul v svojo žil'jo, i celoval abvetrennyje ruki, i staren'kije tufel'ki ejo. I teni ich stojali na poroge, bezmolvnyj razgovor oni veli, krasivyje i mudryje kak bogi, i grustnyje kak žiteli zemli... Jo balsas kalbėjo ne tik apie mažo žmogaus meilę mažam žmogui, bet ir apie atstumto vyro meilę atstumtai moteriai – tarybinei moteriai... Daina buvo penkiasdešimt devintųjų metų. Staren'kije tufel'ki i obvetrennyje ruki... Gal ta tarybinė moteris augo vaikų namuose, kai trisdešimt septintaisiais jos motina ir tėvas per vieną naktį išnyko iš tarybinių piliečių visuomenės ir papildė lagerio kartoteką. Gal ji pati, išvežta keturiasdešimt aštuntaisiais, penkiasdešimt devintaisiais grįžo iš didžiųjų komjaunimo statybų, kurias iš tikrųjų statė kaliniai. O gal tai – reali Okudžavos motina? Tikriausiai... Juk ji irgi buvo ten... Tai buvo kažkoks pavergiantis realizmas. Realizmas, kurio humanistinės prigimties negalėjo nugalėti visai jaunas, taip neseniai atsiradęs akiplėša socialistinis realizmas. Aš klausydavausi bejausmiu veidu, galvodama apie savo romaną, ir tas liūdnas prikimęs balsas buvo mano bičiulis, nes jis užjautė visus, kurie gyvena su juo po ta pačia didžiųjų komunizmo vadų įžiebta saule. Tas balsas buvo legalus, bet užuojauta – nelegali, tačiau ji kažkokiu ypatingu būdu sugebėdavo išsiveržti iš savo pogrindžio ir liūdnai nusišypsoti mums. Aš mokiausi rašyti iš Arbato apaštalo. Supratau, kad kūryboje nereikia kovoti su monstru – vienas ar keli jo nenugalės. Reikia mylėti tuos, kuriuos jis laiko surakinęs, ir taip suteikti jiems jėgų. Mes turime išlaikyti. O paskui atsitiks kažkas, kas visada atsitinka priespaudos imperijoms. Istorija turi savo paslapčių, ji turi uždelsto veikimo bombų. Nūnai uždelsto veikimo bomba irgi tiksėjo po iš žmonių kaulų pastatytais imperijos pamatais. Ji tiksėjo žingsniais. Lageriuose ir kalėjimuose uždarytų žmonių žingsniais. Einančių į taigą išbadėjusių, sergančių, pilkaveidžių, atplėštų nuo tėvynės ir svetimame krašte paverstų vergais žmonių žingsniais... Ji tiksėjo šūviais prie žemėmis užverstų, medžiais ir žole apaugusių tranšėjų, kuriose, netvarkingai sugriuvę, nyko žmonių kaulai. Laptevų jūros salose, iš ledo luitų suręstuose kalinių barakuose, prišalusiais prie ledo plaukais mirštančių žmonių krūtinėse ji tiksėjo silpstančiu širdies ritmu. Ji tiksėjo mano senelio plaktuko smūgiais Taišetlago medžio dirbtuvėse ir ją perduodavo cheminiu pieštuku smulkiai prirašyti laiškai mano tėvui.
       ...atsisakyk pasaulio, kuriame jau jokie sodai tau nebepražys, per visą žemę, po visa žeme dar tebegriaudžia juodas garvežys. Per mūsų stogus, per tvoras, daržus – metalo bėgiai, kūnų pabėgiai... – Aš audžiau milą, tu taisei dažus, regėjau – švarką nudėvėt baigei... Ir kam tas milas? Kas juo beuždengs toli, svetur mažyčius ėriukus ir moteris, ir gimstančis vaikus, iškilusius iš vidurio rudens su atminimo akmenim sunkiais po praverktom, ištinusiom gerklėm, su nepažįstamų žalių miškų sakais, su nepažįstamų laukų ryškiom gėlėm................Tas geležinis švilpesys prikals prie staktos veidą, prie dangaus akis.................Ir moteris lyg dūstančias žuvis į žalią pelkės gilumą sumes, – rašiau aš, o tolumoje prie geležinkelio pervažos, prie bėgių, kurie kerta raudonųjų dobilų laukus, geltonuojančius vasarojus, vis šmėstelėdavo subrendusio vyro siluetas, paskui – skruostas, kiek dygus, akimirkai vieną vasaros dieną prisiglaudęs prie manojo... Ir taip man buvo gera. Telefoną išjungiau.
       ...žaliadryžis plotas iš aukštai, spektro jokio ir spalvos – jokios. Prie teptukų margo glėbio – štai – kraujo dėmės, bet kodėl juokiuos?.. Tegu pasilieka ritiny – skausmas, riksmas, šūvis – tik paveiksle... Tik suveržkit siūlu lininiu, lyg stora virve neklusnią gerklę...
       Bet – Broniaus nebeliko.
       Jis nusižudė.

       O prasidėjo nuo to...
       Kartą sučirškė durų skambutis ir atidariusi jas išvydau Bronių.
       Susėdome arbatos.
       Jis iš tiesų buvo sukrėstas ir nuliūdęs.
       Sužinojo, kad yra pažemintas pareigose.
       Kultūros ministerijos mokslinis metodinis kabinetas, kur jis dirbo, gavo naują vedėją. Tai buvo žmogus su „nebaigtu pradiniu ir aukštuoju partiniu“ išsilavinimu, už kažkokius tik jam vienam žinomus nuopelnus tolimame rajone „paaukštintas“, t. y. atkeltas į sostinę. Su savimi jis atsivežė ne tik žmoną, bet ir meilužę, kuriai reikėjo darbo ir gero atlyginimo. Broniaus pareigas ir atlyginimą atidavė jai, o jį padarė eiliniu redaktoriumi. O Broniui reikėjo išlaikyti savo Genutę ir sūnų...
       – Broniau, tu nueik pas ministrą... – pasipiktinau, – gal jie nelygins iš rajono atsivežtos sekretorės ir rašytojo su universitetiniu išsilavinimu...
       – Aš galvojau... – atsakė jis kažkaip netvirtai, – galvojau... Paskui supratau – kaip tik dėl to, kad esu rašytojas, ir negaliu skųstis. Jeigu jiems manęs nereikia... Aš prieš juos nešliaužiosiu ir nemaldausiu...
       – Tada išeik iš ten, palik tą prakeiktą ministeriją. Ieškokim tau darbo drauge, – viriau pykčiu.
       – Neišeina ir taip... Matai, čia dirbdamas galiu pasilikti po darbo ir rašyti... Kitur – negalėsiu. Tu supranti, ką tai reiškia? Aš per kelis mėnesius parašiau beveik tūkstantį puslapių... Dabar perrašinėju ir atiduosiu leidyklai antrą romano tomą...
       Iš tikrųjų Bronius su šeima gyveno žalioje Žvėryno gatvelėje seno medinio namo mažyčiame bute. Su šeima tokiomis sąlygomis romanų neprirašysi...
       Išsiskyrėme pasiguodę ir pasidaliję vienas kito gyvenimu.
       Po kurio laiko jis vėl atėjo.
       Leidykla jau buvo atmetusi jo antrą tomą, nes Rašytojų sąjungos atsakingasis sekretorius, rašydamas jo knygai vidinę recenziją, suabejojo, ar tas švelnus gyvenimo vaizdavimas taip jau atitinka „socialistinio realizmo santykio su tikrove principus“.
       Bronius buvo priblokštas.
       Jis pasijuto spaudžiamas į kampą.
       – Tu dabar pamatysi – jie kurį laiką leis man pasikankinti, o paskui ateis koks nors neįsimenamas tipas su segtuvu po pažasčia ir pasiūlys tarnauti saugumui. Mainais už romano išleidimą.
       – Nesąmonė, – užprotestavau, tačiau suvokiau, kad taip gali būti.
       – Pamatysi, – pasakė jis beviltiškai.
       – Bičiuli, nurimk, – švelniai paglosčiau Broniaus ranką, – yra gi Dievas galų gale... Tikrai... Tu būsi išgelbėtas...
       Supratau, kad kalbu vaikiškai... Jutau didžiulę grėsmę, pakibusią virš bičiulio. Bronius buvo įrašytas į psichiatrinės ligoninės pacientų įskaitą. Besimokydamas universiteto antrame kurse jis kategoriškai atsisakė lankyti karinio parengimo užsiėmimus. Tada jis lygiai taip pat susijaudinęs, tik šaukdamas ir su ašaromis akyse kalbėjo:
       – Kokią teisę jie turi priversti mane šauti į žmogų? Pasakyk. Kodėl jie moko mane šaudyti? Aš studijuosiu lietuvių literatūrą! Lie-tu-vių li-te-ra-tū-rą!
       Vieną rytą Bronius dingo.
       Draugai iš karto pasigedo, bet Broniaus bendrabutyje nebuvo. Jis nepasirodė nei paskaitose, nei skaitykloje. Jie nuvažiavo į namus, į tėviškę, bet ir ten jo nerado. Buvo žiema…
       Kurso kuratorius kartu su artimiausiais bičiuliais pranešė policijai. Buvo apklausiami visi, kas paskutinį kartą Bronių matė. O tuo tarpu…
       Traukinys Vilnius–Turmantas kaip nedidelis lankstus gyvūnas skrodė ankstyvą žiemos rytą toldamas nuo sostinės. Aptriušę vagonai su mediniais nubraižytais aprašinėtais suolais buvo pustuščiai. Viename jų sėdėjo jaunas vyras su kaimietiškais kailinukais ir gerokai panešiota zuikio kepure. Apsiavęs buvo „branavykais“, bet, matyt, jie nešildė kojų, jis nuolat jas judino. Vyras atrodė keistai: ryškios šviesiai mėlynos akys paraudusios, patinę vokai, po akimis juodi ratilai. Gal jis buvo nemiegojęs… Be abejo, jis naktį praleido stoty ir tikriausiai įlipo į bet kurį traukinį, gal kad išsivaduotų iš naktinio stoties gyvenimo šurmulio, gal kad pailsėtų… Jis susigūžęs žiūrėjo pro langą, paskui įtraukė galvą į kailinukų apykaklę, pasislinko žemyn ir užsimerkė. Taip važiuoja tie, kurie neturi bilieto. Nežinia, ar jam pavykdavo užmigti, – kartkartėmis jis atsimerkdavo, apžvelgdavo vagoną ir vėl užsimerkdavo. Tikriausiai jis buvo atsitiktinis keleivis, nes, traukiniui sustojus pirmoje ar antroje stotelėje, jis staiga atsimerkė, pašoko ir keliais dideliais žingsniais atsidūrė mažytės stotelės perone. Kojomis vėl pajutęs sniegą, apsidairė, išsitraukęs iš kišenės suglamžytą „Primos“ pakelį užsirūkė ir palaukęs, kol tolyn nuvažiuos traukinys, nuėjo ta pačia kryptimi. Geležinkelietis, praleidęs traukinį, žiūrėjo jam iš paskos.
       Jis ėjo… Jau buvo po vidudienio, saulė iš lėto svydo vakarop. Dvi greta einančios grakščios geležinkelio linijos spindėjo ir tarp apsnigtų žaliai baltų eglynų atrodė tarsi iš kito peizažo, kito laiko, kito gyvenimo ir kitos kultūros. Jis ėjo šniokštuodamas, kažką kartkartėmis sušnekdamas sau po nosim, ir ta šneka buvo panaši lyg į skundą, lyg į dejavimą, pripildytą neaiškiai tariamų žodžių. Jis nusibraukdavo rankove tai nosį, tai netikėtai paplūstančias ašaromis akis ir vėl nutilęs sparčiu žingsniu žengė tolyn. Retkarčiais atsisukdavo pažvelgti į tą pusę, nuo kurios tolo – į spindinčius bėgius, kaip prityrusio klasiko grafiką, ir vėl įnirtingai – į priekį. Iš vos jaučiamo žemės virpėjimo pajutęs, kad artėja traukinys, jis per daug neskubėdamas nulipdavo į gelžkelio pakraštį ir nesustodamas, praleidęs geležinį driežą, vėl užlipdavo ant bėgių. Jam atrodė, kad jis turi eiti, eiti, eiti, kol prieis kažką, kas yra jo namai, jo tikrieji namai. Ten, kur jis augo, buvo tėvas ir pamotė, buvo upė, juodi vėžiai, vasaros naktį rėpliojantys į „batarejkos“ šviesą, vyriški batai, kuriuos jie su tėvu dalydavosi – vieną dieną tėvas į kolchozą, kitą dieną jis į mokyklą, buvo jo draugas Antanas, su kuriuo sėdėjo viename suole, buvo spindulių draperijos pro skarotas medžių šakas ir pro šimtamečius jų kamienus, buvo garas, vienodai stingstantis viduržiemio šviesoje ar iš gyvulio, ar iš žmogaus šnervių… Bet jo vaikystė buvo paženklinta netektimi ir neišsipildymu, ilgesiu, svajonėmis ir fantazijomis, paženklinta kažkokiais dangaus ir debesų ženklais ir tėvų pirkios jis nelaikė tikrais namais. Turėjo būti tikresni – kur jis yra tvirtas, vyriškai atsakingas už kiekvieną savo žodį ir veiksmą, kur jo poelgiai gali nesipriešinti jo įsitikinimams… Kur jo žodis gali nesiskirti nuo jo minčių… Turėjo būti tokie namai. Jis atsidavė vidinei jėgai, kuri jam liepė tolti nuo prievartos, ir jis niekaip kitaip negalėjo nutolti, tik eidamas. Jį nešė vidinė galia ir dabar buvo su ja sutapęs. Kad turėtų nors kiek laisvės spręsti ar rinktis, jis turėjo paklust tai galiai, kuri jį vedė tolyn nuo kitos svajonės – nuo literatūros, nuo sakinių, savaime gulančių vienas prie kito ir sukuriančių nepakartojamą pasaulį, į kurį gali pasinerti ir išgyventi, kol pralėks virš galvos griūtis, nustos siūbuoti po kojomis žemė ar baigsis kokia kita stichinė nelaimė. Jis suprato, kad šitaip eina ne jis vienas. Tūkstančiai vyrų visais laikais išeidavo taip – vedami sąžinės, pareigos ir skausmo. „Augino tėveelis mus triiis, ne vienaaą, išleido į karaaą tik maane vieenaą… Tris dienas, tris naktis keleeeliu joojaauu, ketvirtą nakteelęęę giiriooj nakvooojaauu… Išgirdau girdėėjaauu girioooj geguuuteeę, mislijaaauu dūmojaaauu – šaukiaaaa motutėėė… Nei šaukia, nei laaaaukia manęęęs motuuuutėėėė, tik gailiaaai kukuojaaa girioooj geguuutėėėė…“ Skausmas to, kuris pirmasis pasiskundė tokiais grynais žodžiais, kad jie, išsprūdę iš vyriškos krūtinės, virto daina, apėmė ir apvyniojo jį užspausdami gerklę, ir kaip smaugiamam iš akių pradėjo ristis ašaros. „Išgirdau girdėjau giriooj karveeelįįį, mislijaaau dūmojaaaaau – šaukia tėveeeeliiis… Nei šaukia, nei laukia manęęęęs tėveeeeeeliiis…“
       Jaunas vyras neįtikėtinai mėlynomis akimis pasuko nuo bėgių į pagelžkelę ir atsisėdo po žemomis eglaitėmis. Jis verkė, beveik sriūbavo… Eidamas tolyn nuo žmonių, kurie jį vertė mokytis žudymo, jis gerai suprato, kad tolsta nuo savo svajonės pasiekti mokslą, kurio troško visa savo esybe. Jis verkė ir juto, kad gerai būtų jam dabar išnykus iš šios žiemos vakaro kaip debesiui, paukščiui ar dainos žodžiams, kurie skamba tik, kol kas nors juos taria. Jo niekas netarė ir nedainavo. Jo niekas nepuoselėjo ir neugdė. Jį genėjo, genėjo ir genėjo, o dabar jį nori įgrūsti į šautuvo tūtą su šaknimis, šakomis, nori suluošinti jį taip, kaip viduramžiais geležiniu rutuliu luošindavo vaikus… Bonsai… Bet ten išsaugo augalo proporcijas, kompoziciją, tik pavergia jo paskirtį. O čia… Artėjo vakaras. Jam reikėjo tik rasti jėgų sėdėti ant sniego po eglaitėmis ir nesikelti. Ir purpurinės vakaro žaros tyrame žiemos danguje amžiams pasiliks jo akyse – tamsos jis nebepamatys. “Net čeloveka, net problemy…“ – pralėkė didžiojo vado Josifo Visarionovičiaus frazė ir kažkur toli jo atminties gelmėse šmėstelėjo gudrus visa matantis primerktų akių žvilgsnis. Bet gyvybės jame buvo daug ir ji nesiderino su tokiu problemos sprendimu. Reikėjo eiti. Kuo nors tas ėjimas baigsis…
       Naktį jau geležinkelio pakraščiu ėjo žmogus. Kailinukų apykaklė buvo apšerkšnijusi, kaip ir kailinės kepurės nuleistos ausys. Jis tai dingdavo geležinkelio posūkyje, tai išnirdavo kitoje bėgių atkarpoje…
       Vakarop, saulei leidžiantis, žmogus ėjo. Šaltis atsileido, ore atsirado kažkiek drėgmės, papūtė priešpriešinis vėjas…
       Kitą naktį minkštai ir drėgnai pustė. „Branavykai“ buvo šlapi, kojų jis beveik nejautė. Priėjęs stotelę įsmuko į laukiamąjį ir atsisėdo prie radiatoriaus. Nusiavė kojas, susikėlė jas ant priešais stovinčio suolo ir susivyniojo į nuo kaklo nuimtą šaliką. Batus pasidėjo ant radiatoriaus. Kai kojos atsileido, o nugara sušilo, jis apsisuko, priglaudė pėdas prie šilto radiatoriaus ir užmigo.
       Jį pažadino budėtojas:
       – Jei lauki traukinio, bus po penkių minučių…
       – Nelaukiu.
       – Tai ko čia riogsai? Iš zonos? Pasą turi?
       – Turiu… Kojas norėjau išsidžiovinti…
       – Tarp mūsų kalbant, geriau eik… Pats supranti – turiu paskambinti, jeigu kas neaiškaus…
       – Einu… Dėkui…

       Turėjo greitai aušti. Sniegas dar tebedribo kąsniais, tačiau auštant liovėsi ir pradėjo spausti šaltis. Jis ėjo tolyn... Jam reikėjo prieiti stotelę, kur galėtų sėdėti priglaudęs nugarą prie radiatoriaus kiek tik jis nori, kur galėtų užmigti ir net susapnuoti. Jam reikėjo sutikti žmonių, kurie nieko nežino apie karinį parengimą nei apie miliciją, nei apie kitokią represinę ar jėgos struktūrą. Reikėjo prieiti kokią nors biblioteką, kur galėtų įsitaisyti tarp knygų lentynų ir imti vieną po kitos knygas, jas vartyti ir nerti iš vienos realybės į kitą. Jis žinojo, kad eidamas palei geležinkelį to neprieis ir apskritai neaišku, ar tai egzistuoja, bet ėjimas geležinkeliu jį vis tiek kur nors nuves. Jis tikrai gali prieiti kažkokią niekam nežinomą vietelę, kur niekas nieko nebus girdėjęs nei apie jį, nei apie jo gyvenimą.
       Atėjo vakaras, naktis, išaušo rytas – jis ėjo nesustodamas. Žinojo – jeigu sustos, gyvenimas baigsis. Jau dabar sniegas atrodė minkštas ir šiltas kaip patalas. Tačiau viduje nebebuvo tokio didelio nerimo – jis jau buvo pakankamai toli nuo universiteto, nuo majoro raudonu veidu, nuo pabaisiškų rašytinių pasiaiškinimų, nuo rusiškų grasinimų, kad jis bus išmestas iš studijų „kak ščenok“…
       Jis priėjo dar vieną stotelę ir šį kartą mandagiai paklausė budėtojo, ar gali prisiglaudęs prie radiatoriaus numigti.
       Radiatoriaus čia nebuvo – tik malkomis kūrenama ruda koklinė krosnis. Jam leido prisiglausti, tik paliepė nesudegti, nes pečius labai karštas. Jam tokio ir reikėjo.
       Kiek miegojo, jis nesuprato. Jį pakėlė baisi pavojaus nuojauta, kuri vėl tapatinosi su karine katedra… Bet su ja buvo susiję dar kažkas, ko jis nežinojo. Jį perliejo siaubas.
       Budėtojas telefonu kalbėjo:
       – Nepabunda antra para, paso nepaklausiau…
       Jis patyliukais išėjo į lauką ir pasileido bėgti tolyn. Mėnulis buvo didelis ir aiškus. Šalo.
       Kiek pabėgęs nustebo ir labai nusigando – jam buvo sunku kvėpuoti. Bėgti nebegalėjo.
       Jis pajuto perdžiūvusią burną, sustojo ir ėmė ryti sniegą. „Nei šaukia, nei laukia manęs karveeelis…“ – mintyse kažkas dainavo už jį. Jis nepajuto klaidos – tėvelis iš tikrųjų jau seniai galėjo būti virtęs karveliu… Jis niekada nebepasikalbės su tėvu – per kažkokią likimo klaidą jų kalbos dabar buvo skirtingos, o turėjo būti kitaip… Jis dar kartą pasėmė saują sniego ir kramtė jį. Sniegas gurgždėjo, tirpo, bet krūtinėje nė kiek nepalengvėjo. Niekai… Tas geležinkelis jį kur nors nuves. Jis turi nugalėti save ir eiti. Jo viduje pradėjo ulbėti nedidelis paukštis rausvai melsvu sidabru spindinčiomis plunksnelėmis. Paukštis apie jį žinojo viską ir savo ulbėjimu jį guodė bei ramino. Jis pamiršo, kad jo vieta šiame pasaulyje priklauso nuo pasiruošimo kovai už taiką.
       Geležinkeliu lėtai, svyrinėdamas, kartkartėmis sustodamas ėjo žmogus. Apsirengęs kailinukais, apšiurusia zuikio kepure, apšepęs… Akimis jis laikėsi įsikibęs savo „branavykų“ galų. Kai tik pamatydavo, kad jie nebešmėsčioja, suvokdavo, kad jis jau sustojo ir vėl priversdavo save judėti į priekį. Žvilgsniu kaip vadžiomis laikėsi už savo „branavykų“. Kartais pasilenkdavo, pasigriebdavo sniego ir pakeldavo prie sukepusių lūpų. Akys degė. Jis eidamas kažką kalbėjo. Ne kažką – jis aiškino majorui, kad literatūra nieko bendro neturi su kariniu parengimu. Kad humanitariniuose universitetuose negali būti net užuominos apie mokymąsi šaudyti į žmones, kad ir kas jie būtų. „Kak eto – kto by oni ne byli? Oni ni kem i nemogut byt', tol'ko liud'mi...“ – aiškino jis majorui. Jis rėmėsi grynojo proto kritika ir bandė įkrėsti dvasios visai karinei katedrai. Jis jiems įrodė! Jis nebebuvo Bronius, bėgantis nuo savo svajonės vien dėl to, kad ji peraugusi, apraizgyta, susitapatinusi su prievarta, mirtimi, daugybe rafinuoto melo formų. Jis buvo tvirtas, nors niekas to iš šono nebūtų galėjęs pasakyti. Ir jis buvo svyruojantis, pervargęs, iškankintas ir sergantis rašytojas, majoras jam trukdė būti tuo, kuo buvo jau nuo gimimo – tvirtas ir laisvas. Jis turėjo eiti, negalėjo sustoti – čia buvo pagrindinė problema, bet kad kelias einantįjį visada kur nors nuveda, jis neabejojo. Kelias, kuris veda pirmyn, gali vesti ir atgal, prisiminė jis, svarbu nesumaišyti krypties... Jo kryptis buvo teisinga – kuo toliau nuo majoro, tuo jis darėsi laisvesnis.
       Už posūkio pasirodė žibintai prie telegrafo stulpų. Švietė du maži medinės stotelės langai. Pro duris išėjo iešmininkas, tarsi jo laukdamas. Kažką kalbėjo. Jis matė žiopčiojančią burną, raukšles apie nepažįstamo žmogaus akis, tačiau nesuprato, kas sakoma. Kalbėjo ir jis pats, bet aiškiai ne tai, ko žmogus klausė.
       Paskui jis atsidūrė viduje... Žmogus pripylė stiklinę arbatos ir iš laikraščio išvyniojo naminės duonos, perteptos spirgais. To buvo per daug, jis tik dviem pirštais atsilaužė mažą trupinėlį ir ilgai kramtė. Nurijo kelis gurkšnius arbatos, bet duonos nuryti nepajėgė, – gerklė kažkodėl atsisakė ryti maistą. Su nenurytu kąsneliu burnoje jis pargriuvo aukštielninkas ant suolo. Ir jam buvo labai gera.
       Jis neužmigo. Tiksliau – jis ir miegojo, ir nemiegojo. Jis matė, kaip žmogus kažkam skambino telefonu.
       – Tikriausiai tas pats... Labai išvargęs, apšalęs, apledėjęs ir, atrodo, kad ligonis, – kažkam sakė žmogus. – Ne ne, jokios agresijos nėra... Gal nuo mokslo pasimaišė...
       Jis tyliai šypsojosi iš žmogaus naivumo. Jis mylėjo tą žmogų. Ir jam buvo ramu – suprato, kad tas žmogus nieko nežino apie karinį parengimą, negirdėjo apie majorą ir nori jam tik gero...
       – Gali būti, kad jau atėjau, – kažkas mąstė už Bronių, kai jį vežė greitosios pagalbos sanitarai tiesiai į beprotnamį Vasaros gatvėje...

       Kad kažkoks geležinkelininkas sutiko Bronių vos bepaeinantį bėgiais pirmyn (o tai vadinosi – kur akys veda), greitai žinojo visas fakultetas. Draugai suprato, kad akys jį vedė iš miesto, tolyn nuo prievartos, nuo socialistinio realizmo, nuo idėjiškumo, partiškumo ir pilietiškumo, nuo pasirengimo ginti savo tarybinę tėvynę nuo imperialistų… Bet visi buvo užaugę kiekvieną dieną gąsdinami imperialistais ir visi buvo pripratę, kad tarybinė tėvynė, kuri yra nuo Baltijos jūros iki Ramiojo vandenyno, kovoja už taiką visame pasaulyje ir kad jos nenugalės Amerikos imperialistai, kurie laikraščiuose buvo piešiami su dideliais juodais cilindrais ir dryžuotomis kelnėmis. Tos dryžuotos kelnės kiekvienoje karikatūroje aptempdavo didelius imperialistų pilvus ir plonytes kojas. Visi taip pat žinojo, kad imperialistų baubas yra pretekstas šauniajai tarybinei armijai ginkluotis, todėl jis turi būti didinamas. Tačiau tai neturėjo jokio ryšio su visų mūsų vaikyste, pirmąja meile, su naktimis skaitomomis knygomis apie tolimus kraštus, Žaną Valžaną ir Kozetę, apie Grafą Montekristą, neįmanomai pakvaišusį pastorių Gestą Berlingą ar nelaimingąjį Deividą Koperfildą. Koperfildas buvo mūsų dvasios stiprybė. Nors niekas mūsų nemušė ir nedaužė, nors mes turėjome tėvus ir motinas, tačiau jautėme virš mūsų, virš tėvų ir motinų kabant visa aprėpiančią grėsmę – ją buvome įtraukę su motinos pienu pokario siaubo pilnomis naktimis, todėl Koperfildas buvo jėga.
       Jei išgyveno jis – kaip nors iš visokio blogio išsisuksime ir mes. Imperialistai ir būsima visą pasaulį išgelbėsianti kova su jais kaip sunkių debesų tumulai plaukė kažkur virš mūsų galvų ir juos kas naktį išsklaidydavo sapnų vėjas, o mes augome, žiūrėjome vienas kitam į akis, paslapčiukais įsmukdavome į bažnyčią išpažinties ir išeidavome ramūs, iškratę iš savęs baisiąsias nuodėmes apie netyras knygas, kurios rašė apie komjaunuolę Zoją Kosmodemjanskają ir Aleksandrą Matrosovą, arba prisipažinę, kiek kartų negražiai pavadinome nenuoramą veršiuką arba vos cypsintį žąsiukėlį. Mūsų nuodėmklausiai turėjo stebėtis, iš kur mes ištraukiame tiek daug tos „netyros“ literatūros, kodėl tarp vaikų taip paplitęs ištvirkimas, ta trauka prie ištvirkimo šaltinių. Tačiau mes kažkaip savaime žinojome, kad knygos apie komjaunimą yra netyros, o apie suaugusiems pažįstamą netyrumą nenutuokėme. Po išpažinties išeidavome tyri ir išdidūs savo tyrumu. Daug kas iš mūsų buvo taip prisitaikęs, kad svetimos, nemūsiškos, šiurkščios geležinės tvarkos debesų klodas nuo Baltijos iki Vladivostoko mūsų nebejaudino. Ten švietė kitokia – pirmiausia Stalino, o vėliau – komunizmo saulė, o čia po ja švytėjo mūsiškė. „Saulele motule, patekėk patekėk, mes mažyčiai piemenukai, mūsų trumpi kailinukai, mums labai šaaalta…“ – mokė seneliai piemenėlių dainų. Kad darniai ir gražiai gyventume, turėjome negalvoti, nelyginti, viską apie aną saulę leisti pro ausis ir pro pirštus. Taip ir gyvenome. Mūsų trobų stogai, nedideli langai, medinės ganyklų tvoros, liepteliai per pakluonių upeliukus, mediniai stalai su pusryčiais ir vakarienėmis, Kalėdų kepsniai, pyragai ir Velykų margučiai, mažus žalus veršiukus atvedančios karvės, margos vištos ir didelės, krypuojančios, kimiai gagenančios žąsys, daržų vagos, bulvienojų deginimas rudenį laukuose, rogių pavažų vėžės, paliekančios už mūsų nugarų, ir sniego girgždėjimas lekiant per apsnigtus laukus suvyniotiems į senoviškus raštuotus audeklus apsaugojo mūsų gyvenimo vienovę ir darną taip, kad į ją atsitrenkdavo ir suduždavo laikraščių antraštės, karikatūros, darbo žmonių – stachanoviečių – portretai bei šūkiai, kviečiantys pavyti ir pralenkti Ameriką, penkmečio planus įvykdyti per ketverius ar net trejus su puse metų, gyventi pagal komunizmo statytojo kodeksą. Mes užaugome jau prisitaikę ir mokėdami apsaugoti savo smegenis nuo dirbtinio, atnešto ir primesto, gyvenimo sporų. Tačiau Bronius…
       Jis negalėjo suprasti, kodėl turi prisitaikyti. Dubultas gyvenimas jam buvo kaip dubulti langai – vieną stiklą nuo kito skyrė apdulkėjusi vata su išblukusių spalvų karpytais popierėliais, su įstrigusiu voreliu ar nebegyva nuo vasaros pasilikusia sudžiūvusia muse. Jis norėjo į gyvenimą žvelgti be jokių stiklų ir be jokių karpinių. Jis norėjo pasaulio vientiso, o iš savo proto reikalavo, kad šis jam viską paaiškintų. Jokio prisitaikymo prie absurdo jam Dievas nebuvo davęs.
       Ir štai liko du keliai – arba išmetimas iš universiteto, arba ta vieta, kur jį atvežė, – beprotnamis.
       Be abejonės, tarybinis studentas, kuris atsisako mokytis kovoti su tarybinės tėvynės priešais, gali būti tik pamišęs… Jį uždarė, bet pirmiausia gydė nuo plaučių uždegimo, o paskui nuo psichikos išsekimo. Kai išėjo iš ten, dekanas jį priėmė atgal į universitetą, tačiau nuo karinio parengimo užsiėmimų jis jau buvo atleistas: argi toks gali rankose laikyti ginklą?.. Beje, jis liko anoje „įskaitoje“. Bet koks poelgis, nesuderinamas su tarybinio studento ar su tarybinio rašytojo pasaulėžiūra, galėjo būti traktuojamas kaip pamišimo recidyvas. O pamišėlių knygos, kaip žinoma, neleidžiamos.
       Tokia buvo Broniaus gyvenimo istorijos dalis.

(Bus daugiau)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt