|
<< Atgal
BERNARDAS GAILIUS
Da Vinčio kodas, arba
Kuo pavojinga virtuali realybė?
Kažkodėl kiekvienas naujas atradimas tikrovėje
mane vis labiau įtikina fantastikos autorių fantazijos ribotumu. Šį kartą turiu
galvoje virtualią realybę. Fantastų nuomone, jai sukurti reikia supergalingų
kompiuterių, keistos formos šalmų, į smegenis kišamų strypų ar dar kokios
keistesnės įrangos. Jie kažkodėl yra pajėgūs įsivaizduoti tik fizinės tikrovės
perkėlimą į skaitmeninę formą ir fizinių pojūčių atkūrimą skaitmeninėje
erdvėje. Nors socialinė virtuali tikrovė jau seniai kuriama. Ir ji yra gerokai
-esnė baisesnė už baisiausią dirbtinio intelekto antpuolį, sudėtingesnė
už sudėtingiausią kompiuterinę įrangą, tikresnė už pačią tikroviškiausią
matricą ir pan. Da Vinčio kodo skandalas, kuris jau, galima sakyti, eina į
pabaigą, bet vis deramai neužsibaigia, leidžia dar kartą pagalvoti apie fiktyvios
socialinės tikrovės eksperimentus, jų baigtį, o kartu ir kai kurių šiuolaikinio
pasaulio tendencijų keliamus pavojus.
Esu vienas iš nedaugelio žmonių, kuriems Da
Vinčio kodą paskaityti rekomendavo katalikų kunigas. Iki pat šios dienos nežinau,
kokia buvo jo intencija. Įtariu, kad tikriausiai pats dar nebuvo spėjęs perskaityti.
Bet tai buvo seniai. Kai knyga dar nebuvo išėjusi lietuviškai, kai dar nebuvo nei
eilių į Luvrą, nei savotiškų Da Vinčio kodo savaitgalių per
Discovery kanalą, nei kitų Dano Browno asmenį tik vėliau apgaubusios šlovės
apraiškų. Todėl perskaičiau tą knygą visai jos nesureikšmindamas, tiesiog kaip
romaną apie tamplierius ir masonus. Buvo gana įdomu. Paskui kažkaip atsitiktinai į
rankas pateko garsusis Šventasis kraujas ir Šventasis Gralis (Holly Blood and
Holly Grail). Perskaičiau knygą ir įsitikinau, kad D. Brownas paprasčiausiai
nusirašė (jokie teismo sprendimai šio mano įsitikinimo nepakeis), bet Slaptųjų
dokumentų (La dossier secrete) ir Marijos Magdalietės paslaptys pradėjo mane
dominti visai rimtai. Kaip tik beveik tuo metu prasidėjo Da Vinčio kodo skandalas
ir įvairiais kanalais gausiai plūstelėjusi informacija atnešė man atsakymus į
daugelį klausimų. O tuomet, tarsi užsigardžiavimui, perskaičiau dar ir Fuko
švytuoklę, kuri visai be pagrindo buvo nuolat minima greta Da Vinčio kodo (jos
nė kiek nepanašios ir lygintinos tik netiesiogiai, tai ir bus padaryta šiame tekste).
Kaip tik pastaroji knyga, ko gero, labiausiai padėjo išgryninti čia dėstomas mintis.
Įvertinkime situaciją. Šiandien jau tiksliai
žinome, kad Slaptuosius dokumentus, kurie yra svarbiausias tiek Šventojo kraujo
ir Šventojo Gralio, tiek Da Vinčio kodo šaltinis, sukūrė Pierre'as
Plantardas ir jo kompanija (pasirodo, tai žinojome jau geras dvi dešimtis metų, tik
buvome pamiršę). Pagrindinis jo tikslas buvo atskleisti neva egzistavusią savo
paties įkurtos Siono brolijos istorinę praeitį ir įrodyti savo kilmę iš
Merovingų dinastijos. Akivaizdu ir tai, kad, eliminavus šį šaltinį kaip netikrą,
visos kitos Šventojo kraujo ir Šventojo Gralio ir Da Vinčio kodo
išvados pasirodo esančios seilėmis iš oro sulipdytos. Ir vis dėlto diskusija
tęsiasi. Mes vis dar tebesiginčijame dėl to, ar Marija Magdalietė buvo Kristaus
žmona.
Viename iš daugelio dokumentinių filmų apie Da
Vinčio kodą tvirtinta, kad keletas P. Plantardo draugų buvo siurrealistai, kurie,
kitaip nei jų pamišęs bičiulis, į visą Slaptųjų dokumentų istoriją nuo pat
pradžių žiūrėjo kaip į linksmą meninį projektą. Sukelti susidomėjimą,
diskusijas ir triukšmą, pakišus patikliems Paryžiaus Nacionalinės bibliotekos
lankytojams visiškai fiktyvią informaciją, jiems atrodė labai siurrealistiška. Šioje
esė nė kiek nesvarbu, ar tokia intencija iš tikrųjų egzistavo. Svarbu kas kita
būtent taip įvyko. Tai, kas iš pradžių buvo pamišėlio ir kelių pokštininkų
fantazija, virto tikrove, jei pritarsime minčiai, kad tikra yra viskas, kas veikia
žmonių santykius. Tačiau kartu, jei apskritai tikime tiesos / melo ir realybės /
fantazijos perskyromis, reikia pripažinti ir tai, jog archeologų tamplierių
Siono brolijos Gralio Magdalietės Merovingų istorija yra virtuali,
fiktyvi tikrovė, nes jos pradžia fantazija. Ši padėtis pavojinga jau vien tuo, kad
kėsinasi į mūsų tikėjimą savo pasaulio normalumu, sveikumu ir tikrumu.
Čia derėtų prisiminti Umberto Eco, nes Fuko
švytuoklėje jis kaip tik ir perspėja apie panašių intelektualinių žaidimų
pavojų. Kaip semiotikas, jis moko savo skaitytojus, kad raidės, žodžiai ir kiti
ženklai yra ne žaislas, todėl net ir juokais jais piktnaudžiauti pavojinga. Ženklai
ne tik atspindi tikrovę, bet ir gali ją kurti. Tarsi Frankenšteino pabaisa Fuko
švytuoklės veikėjų Planas atgyja ir atsisuka prieš savo autorius. Toks siužetas
labai primena kiek koncentruotą ir hiperbolizuotą P. Plantardo istoriją (čia, beje,
galima ir tiesioginė sąsaja, nes Fuko švytuoklė buvo parašyta beveik tuo pat
metu, kai išėjo skandalingasis Šventasis kraujas ir Šventasis Gralis).
Pasakojama, kad, pasirodžius Šventajam kraujui ir Šventajam Graliui, P.
Plantardas gerokai išsigando ir pirmiausia pareiškė, kad atsiriboja nuo tyrėjų
teiginių apie Gralį, Magdalietę ir Kristaus palikuonis Merovingus, o kiek vėliau
prisipažino, kad apskritai viską išgalvojo. Šiandien aišku, kad prisipažinimas
pavėlavo, nes P. Plantardo Planas jau buvo atsisukęs prieš jį. Ir ne tik prieš jį.
Jis atsisuko prieš mus visus. Jo dėka mes vėl tikime atgimusiu Vatikano sąmokslo ir
juodaskvernių suktybių mitu, kurio kūrėjais, ko gero, reikėtų laikyti Apšvietos ir
ypač Prancūzų revoliucijos veikėjus, o bene didžiausiais eskalatoriais
sovietus. Suprantu, kad gali būti skaitytojų, kurie mano, jog Vatikanui taip ir reikia,
todėl praplėsiu grėsmės įvertinimą. O ką, jeigu viskas suktųsi ne apie Vatikaną?
Jei P. Plantardas, D. Brownas ar dar kas nors būtų sugalvoję, kad tamplieriai Rytuose
pagrobė paslaptingas musulmonų knygas, kuriose buvo sukaupta šimtmečių išmintis ir
žinios, skatinusios arabų civilizacijos progresą? Tokia prielaida leistų daryti
išvadą, jog kaip tik tamplierių nusikaltimas lėmė arabų civilizacijos žlugimą ir
išnaudotojiškos Europos kultūros suklestėjimą. Paskui istoriją būtų galima
pratęsti teigiant, kad, popiežiui (kuris irgi norėjo užvaldyti slaptąsias žinias,
bet jam nepavyko) sunaikinus tamplierius, grobį perėmė masonai ir XVXVI a. išvežė
į ką tik atrastą Ameriką, kur įkūrė savo svajonių valstybę vergovės,
kapitalizmo ir gangsterių tėvynę. Išvada aiški slaptas Jungtinių Valstijų
tikslas yra užvaldyti visą pasaulį, tuomet Rytų gėrio pradas bus galutinai
sutriuškintas iš Vakarų ateinančio blogio. Dar reiktų pridurti, kad iš karto po
tamplierių įvykdyto nusikaltimo Bagdade susitiko septyni (magiškas skaičius) šaunūs
džigitai, kurie pasivadino Al Quaeda, prisiekė susigrąžinti savo dvasiškąjį
lobį ir neleisti ištvirkusiems tamplieriams ir masonams sunaikinti Rytų dvasingumo;
šiai paslaptingai organizacijai vadovavo daugelis arabų išminčių, kol pagaliau gėrio
kariaunos priešakyje stojo Osama bin Ladenas. Kaip tada būtų pasikeitęs pasaulis ir
kas mums dabar grėstų?
Jeigu žaidimai su tikrove vis tiek neatrodo
pavojingi, galima prisiminti ryškiausią pavyzdį totalitarizmą. Juk totalitarinės
ideologijos susiformavimo principas toks pats masinė šizofrenija. Sukuriama
teiginių apie pasaulį sistema, visiškai logiška ir nuosekli, tačiau neturinti jokio
ryšio su realybe. Taip atsiranda virtuali tikrovė, įtraukianti vis daugiau žmonių.
Galų gale viskas apverčiama: tikrovė paskelbiama priešų sąmokslu, o totalitarinė
tikrovė dėsninga ir natūralia tvarka. O pagal ją, pavyzdžiui, masinės žudynės
yra neišvengiamos (dėl didesnio gėrio), todėl jų dalyviai lyg ir nekalti, tiesiog
atsidūrę ne laiku ir ne vietoje. Šiuo požiūriu naciai ir sovietai buvo visiškai
vienodi. Blogiausia tai, kad tokios fiktyvios tikrovės neišnyksta kartu su savo
kūrėjais. Kaip P. Plantardo Slaptieji dokumentai ne tik po jo prisipažinimo, bet
ir po jo mirties vis dar tebėra aistrų objektas, taip ir totalitarinių judėjimų
šešėlis mus tebelydi ir po Niurnbergo, ir po Sovietų Sąjungos žlugimo. Mes vis dar
neatsikratėme eugenikos, vis dar norėtume sterilizuoti pamišėlius, skirti eutanaziją
kone kiekvienam senam ir ligotam žmogui ir apskritai sukurti gražiųjų ir sveikųjų
visuomenę, gal net ją susiklonuoti, pritaikę naujausius genetikos pasiekimus. Tai
akivaizdus nacistinės mąstysenos pavyzdys. Ką jau kalbėti apie komunizmo, kuris
apskritai niekaip nepasmerktas ir vis dar egzistuoja net politinių partijų forma,
palikimą.
Vis dėlto baisiausia yra tai, kad šiuolaikinis
pasaulis neįtikėtinai palanki aplinka eksperimentams su tikrove. Tai lemia dvi
priežastys. Pirmiausia (nors tai ir labai paradoksalu), ko gero, kaip tik nuo
totalitarinių sąjūdžių laikų tikrovę, ypač politinę ir socialinę, mes esame
linkę laikyti ne kažkuo, kas duota ar paveldėta ir tobulintina, o kažkuo, ką reikia
sukurti nuo visiško nulio (tik rašydamas šias eilutes supratau, kodėl neseniai
aplankytas Briuselis man pasirodė kiek panašus į nacių Berlyną ar sovietų Maskvą ir
kodėl euroentuziastus taip lengva pašiepti primenant jiems: Pasaulį seną
išardysim...). Antra priežastis yra glaudžiai susijusi su pirmąja: mes nebetikime
Dievu. Ir tai anaiptol nėra religinė problema. Ne veltui Voltaire'as tvirtino, kad
Dievą reikėtų bent jau išgalvoti. Jeigu nėra Dievo, tai nėra ir jokio atskaitos
taško. O be atskaitos taško negali susiformuoti jokia normali žmogiška
pasaulėžiūra. Jeigu nėra Dievo, tai kas tada yra gėris? O kas blogis? Kaip juos
atskirti? Viskas reliatyvu? Jei taip, tai reliatyvus turėtų būti ir holokaustas. Ne
viskas reliatyvu? Tai kokiu pagrindu vieni dalykai yra reliatyvūs, o kiti ne? Blogai
tik tai, kas daugumai žmonių atrodo blogai? Pasigilinus gali paaiškėti, kad
žmogžudystė yra visai neblogai, nes mirties bausmė tikrai gerai. Panašios
problemos kyla ir tiesos/melo perskyroje. Jei nėra jokių didžiųjų pasakojimų, tai ar
yra tiesa? O melas? Nėra nei vieno, nei kito? Tai kas yra teismo sprendimas ir ką
reiškia nekaltumo prezumpcija? O šmeižtas? Jeigu visos tiesos lygiavertės, tai kodėl
draudžiama skelbti tiesą apie prigimtinę arijų rasės viršenybę? O kodėl teisė
turėtų būti visiems vienoda? Juk tai akivaizdus didžiojo pasakojimo pavyzdys. Kodėl
negalėtų būti netradicinės teisės? Juk netradicinė medicina jau, galima sakyti, yra.
Taigi išvada paradoksali nors labai dažnai
kartojame vieni kitiems, kad pasaulis nėra tik juodas ir baltas, mes negalime
visiškai atsisakyti dualistinio suvokimo. Mūsų logika negali funkcionuoti be tokių
atraminių sąvokų kaip gėris ir blogis, tiesa ir melas, protas ir
pamišimas, norma ir patologija ir kt. Tačiau ir gėris, ir tiesa, ir protas, ir
norma turi turėti transcendentinį garantą, kuris nuo mūsų nepriklausytų. Nes
sutartinės bendražmogiškos vertybės yra fikcija. Vagys nevertina nuosavybės, o
kanibalai gyvybės. Tad jei yra pasaulinės tvarkos kriterijus, jis ne
bendražmogiškas, o antžmogiškas. Todėl jei nesusigrąžinsime tikėjimo
Dievu, įžengsime į pasaulinę netvarką. O ten kartu su gėrio / blogio ir tiesos /
melo perskyromis, vieną dieną tikrai išnyks ir realybės / fantazijos perskyra
(sovietai, naciai ir P. Plantardas jau pademonstravo, kad ji nėra nesunaikinama). Tada
nebegalėsime pasakyti net elementaraus dalyko, kad Da Vinčio kodas yra jo
autoriaus išsigalvojimas ir mus visus ištiks Fuko švytuoklės herojų likimas.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|