|
<< Atgal
APIE MIRTĮ KAIP APIE KULTŪROS FAKTĄ
Šįmet sukako 100 metų nuo Povilo Višinskio
mirties (1906. IV. 23), ir toji sukaktis skatina apie daug ką pamąstyti. Labiau esame
linkę minėti ir pagerbti gimimo datas. Apie mirtį paprastai stengiamės negalvoti, net
jos vardą dažniau keičiame eufemizmu: iškeliavo Anapilin, į dausas, į
Vėlių kalnelį... Bet mirtis yra, ji lydi visų mūsų gyvenimus, ir tikrai
nepasakysi, kad ji nereikšminga. O ir šiuolaikinėje, į hedonizmą smarkiai
palinkusioje visuomenėje tebejaučiame stiprią mirusiųjų pagerbimo tradiciją,
laidotuvių ir kapų kultą.
Mirtis, nors mįslinga ir baugi, yra gyvenimo dalis.
Mirtis analizuojama psichologiniu, filosofiniu, religiniu aspektu. O literatūrologiniu?
Galėtume tik nusistebėti, kad ši tema lietuvių literatūrologų ir kultūrologų
mažai nagrinėjama. Pasaulyje seniai rašomos knygos apie žymių menininkų gyvenimo
baigtį (Paskutinės H. Heinės gyvenimo dienos, Paskutinės A. Puškino gyvenimo
akimirkos ir kt.) arba bendresnio pobūdžio tyrinėjimai Mirties supratimas
Vakarų kultūros istorijoje. Prancūzų rašytojas Michelis Schneideris už esė
knygą, gvildenančią jo pasirinktų trisdešimt šešių rašytojų mirties paslaptis,
savo šalyje yra pelnęs premiją. O mes dar nesame bandę išsamiau aptarti savo
kūrėjų gyvenimo finalų, net negalėtume pasakyti, kokio amžiaus, kokiomis
aplinkybėmis iš šio pasaulio iškeliauja (persidirba, žūsta, žudosi) mūsų
talentingieji. Štai dienraštis masina skaitytojus straipsniu Kaip miršta turtingi
žmonės? Bet kalbame ne apie skaitalą.
Mirtis itin išryškina būtį ir skaudžiausiai
kelia gyvenimo prasmės ir vertės klausimą. Kiekviena mirtis pralaimėjimo
situacija, bet kartu ji atskleidžia, kaip pasitinkamas savasis pralaimėjimas. Šitai
būtina svarstyti ir pažinti, tad mirusieji labai reikalingi gyvųjų savivokai, nes visi
esame tos pačios grandinės dalys. Tačiau tyrinėti praeities žmonių gyvenimo baigtį,
jų liūdnąsias valandas yra sunkus uždavinys (nėra patikimų dokumentų:
dienoraščių, testamentų; trūksta autentiškų liudijimų). Patys kūrėjai ribinėje
situacijoje nesyk stengiasi įsiamžinti, išlikti legenda. Nelabai patikimi liudytojų
pasakojimai: jie linkę mirtį pagražinti, heroizuoti, romantizuoti. Dažniausiai
ateities kartoms paliekamos mitologizuotos istorijos.
P. Višinskio atvejis ypatingas: nors sirgo anuomet
nepagydoma džiova, bet buvo dar labai jaunas, įsitraukęs į darbų ir projektų
sūkurį. Mirties nelaukta, jai nepasiruošta, o kaip įsiamžinti, net negalvota. Ir jo
bendralaikiams, ir vėlesnių kartų žmonėms, apmąstantiems P. Višinskio gyvenimo
finalą, nereikėjo ir neprireikia specialiai žadinti jautrumo nei vaizduotės ši
gyvenimo baigtis ir be to graudi.
P. Višinskio mirtis yra kiek aprašyta Juliaus
Būtėno ir Adolfo Sprindžio monografijose (išleistose 1936 ir 1978 m.). Remiamasi
daugiausia Veronikos Janulaitytės atsiminimais (pažinojusi Povilą dar iš Šiaulių
laikotarpio, ji Augustino Janulaičio ir Julijos Biliūnienės sesuo, studijavo
mediciną Berlyne, buvo viena P. Višinskio ligos ir mirties liudytojų). Žinome, kad
sveikatai pašlijus P. Višinskis vyko gydytis į kurortą Šveicarijoje. Pakeliui užsuko
į Tilžę tvarkyti spaudos reikalų, ten persišaldė. Apsirgęs nuvyko tik iki Berlyno
ir atgulė samdytame kambarėlyje tarp svetimų žmonių. Ligoniu rūpinosi Berlyne
studijavę lietuviai be V. Janulaitytės, buvo Ermonas Zaunius, Bernardas Kodatis. Iš
pradžių jie dar šventu melu ramino Povilo žmoną, paskui ją iškvietė iš Vilniaus.
Juzefa Višinskienė atskubėjo su dviejų mėnesių dukrele. Netrukus atvykusios dvi jos
seserys mažylę išgabeno atgal į Lietuvą. Ligonis, pasirgęs maždaug mėnesį,
užgeso.
Su dideliu vargu Berlyne buvo sufalsifikuota jo
mirties priežastis (baisioji džiova perkvalifikuota į mažiau pavojingą ligą), gauti
reikalingi leidimai, surinkta lėšų kūno pargabenimui, ir karstas su velioniu
išsiųstas traukiniu į Lietuvą.
Apie P. Višinskio laidotuves, nors anuomet gana
įspūdingas ir reikšmingas, jo biografas A. Sprindis savo tarybinių metų knygoje
negalėjo pateikti detalesnio aprašymo (laidotuvėse buvo ideologiškai nepriimtinų
momentų), tad teko diplomatiškai išsisukti, kai ką nutylėti. Šiandien tie nutylėti
momentai kaip tik įdomūs: leidžia pajusti XX a. pradžios visuomeninę atmosferą,
anuometinį P. Višinskio asmenybės vertinimą bei jo darbų suvokimą.
Paanalizuokime 1906 ir kiek vėlesnių metų
periodiką.
Apie Višinskio mirtį gana greit informavo
dienraštis Vilniaus Žinios pirmame puslapyje matomiausioje vietoje paskelbdamas:
Lietuva neteko vieno iš stropiausių savo darbininkų! Po kelių dienų vėl
pirmame puslapyje pranešimas apie būsimų laidotuvių tvarką. Dar vėliau publikuojamas
redakcijos bendradarbio Kazio Puidos parengtas laidotuvių aprašymas. Nekrologus,
straipsnius apie velionį išspausdino ir kiti laikraščiai Lietuvos
Ūkininkas, Naujoji Gadynė. Straipsnių autoriai Antanas Smetona, Gabrielė
Petkevičaitė-Bitė, Mykolas Biržiška.
Svarbu pažymėti bažnyčios toleranciją. P.
Višinskis, gamtamokslinės orientacijos žmogus, buvo netikintis, ir artimieji jaudinosi,
ar gaus vietą kapinėse, t. y. pašventintoje erdvėje. Bet Vilniaus vyskupas baronas von
der Roppas pasakė, kad Višinskiui bus vietos bet kuriuose kapuose. Pasirinktas
garbingiausias nekropolis Rasų kapinės.
Kiek žinome iš laidotuvių aprašymo spaudoje,
didelis būrys žmonių ir Vilniaus kanklių choras pasitiko karstą geležinkelio
stotyje, nulydėjo į vienintelę anuomet lietuvišką Šv. Mikalojaus bažnyčią, o iš
ten į Rasas.
Organizatorių sprendimu, P. Višinskį laidojo su
kunigo prakalba. Kadangi kunigas Korzonas savo kalbos tekstą paskelbė Vilniaus
Žiniose, tai turime galimybę pacituoti autentiškus jo žodžius: Netikėtai man
teko garbė (!) laikyti prakalbą ant kapo garsaus Lietuvoje ant tautiškos dirvos
veikėjo a. a. Povilo Višinskio. Kitas kalbėtojas prie kapo A. Smetona (dar ne
prezidentas, tik Lietuvos demokratų partijos veikėjas). Jo kalboje, kuri, matyt, tolygi
tuomet Vilniaus Žiniose paskelbtam straipsniui, teigiama: P. Višinskis mirė
kovodamas už savo krašto gerovę, primenamas jo sunkus gyvenimas, vardijami
svarbiausi nuveikti darbai ir formuluojamas įvertinimas: Po Kudirkos, galima sakyti,
jis kurį metą buvo antruoju Varpo ir Ūkininko stulpu. Žinoma,
laidotuvių prakalbos visada patetiškos ir vienpusės, tačiau reikia nepraleisti
akcento, nuskambėjusio A. Smetonos kalboje Višinskis po Kudirkos antrasis
stulpas; tai buvo išgirsta ir vėliau nesyk įvairiomis progomis kartojama.
Laidotuvės buvo politinio pobūdžio: P. Višinskį
laidojo ne giminių ir bičiulių būrys, o visuomenė. Atsisveikino su kovotoju,
tautinės ir politinės veiklos lyderiu. P. Višinskiui artimi ir jį mylėjusieji
pasijuto net kiek nesmagiai: jie žinojo apie politines intrigas, apie neseniai įvykusį
Demokratų partijos skilimą į kairiuosius ir dešiniuosius, apie P. Višinskio vieno
iš svarbiausių partijos ideologų nustūmimą iš partijos organo Lietuvos
Ūkininko redaktoriaus posto, kuris atiteko A. Smetonai (ne veltui G.
Petkevičaitė-Bitė, viena artimiausių P. Višinskiui, savo straipsnyje užsimena apie
bjaurias paskalas, bjaurius santykius)
Taigi laidotuvės buvo iškilmingos,
visuomeniškos, bet mažai atitikusios Višinskio dvasią ir nelabai nuoširdžios. Po
ilgokų metų apie tai bus parašyta visai atvirai: Laidojant P. Višinskį
graudingiausiai kalbėjo ir kėlė jo nuopelnus daugiausia tie žmonės, kurie jį nuo
darbo nustūmė, skaudų smūgį sudavė ir priartino jojo mirtį, o tikrieji draugai
negalėjo kalbėti, nes pernelyg skaudus tat buvo jiems ir jų numylėtai tautai
smūgis.
Laidotuvėse dėl įvairių priežasčių negalėjo
dalyvauti P. Višinskį itin mylėję ir labai vertinę Žemaitė, Jovaras, Vladas
Putvinskis (pastarasis sėdėjo kalėjime). Bet dėl draugo ir mokytojo netekties, dėl
nebaigtų bendrų darbų sielvartavo ir jie, ir įvairiose šalyse išsibarstę
bičiuliai: Zakopanėje sergantis Jonas Biliūnas, Krokuvoje gyvenęs J. A. Herbačiauskas
(jo pirmojoje knygoje Erškėčių vainikas vis sumirga P. Višinskio pavardė),
Berne bendražygis Jurgis Šaulys. Ypač priblokštas buvo džiovininkas J. Biliūnas
į Berlyną jis dar siuntė raminantį, drąsinantį laišką, vėliau kitam
bičiuliui rašė: Sakiau pernai Povilui, kad nors ant visokių reikalingų ir
nereikalingų susirinkimų nelakstytų, nepaklausė. Graudinosi: Dabar jau mano
eilė.
P. Višinskio laidotuvės, plačiai nuskambėjusios
visuomenėje ir per spaudą, buvo pirmos tokios XX a. pradžioje Vilniuje. 1906 metai
sudėtingas ir įtampos kupinas laikas: neseniai atgauta lietuviška spauda, radosi
galimybių kovoti dėl Nepriklausomybės. Kovos situacijoje buvo brangus kiekvienas
veiklesnis asmuo, ir štai į Nebūtį iškeliauja vienas pajėgiausių veikėjų. Ši
netektis sukėlė ir tam tikrą visuomeninį sąjūdį. Po skaudžiai suvokto didžiulio
nuostolio tautai, nemokėjimo tausoti savo talentų įsisiūbavo visuomenės
susirūpinimas labdara, studijuojančios jaunuomenės šelpimu, imta aktyviai remti
Žiburėlio draugiją. Taip individualus likimas pynėsi su bendraisiais tautos
reikalais, skatino aktyvią žmogaus poziciją kaip gyvenimo idealą.
Toli gražu ne kiekviena mirtis įsitvirtina kaip
kultūros faktas. Tai priklauso nuo asmenybės, nuo epochos, nuo aplinkybių. Aptariamasis
atvejis atitiko bendrą XIXXX a. sandūroje besiformuojančios inteligentijos dvasinę
nuostatą siekti laimės ne sau, o tautai. Profesorė Meilė Lukšienė, minėtos
Janulaičių dinastijos atstovė, plačiai aptarusi savo tėvų, giminaičių ir kitų tos
kartos lietuvių inteligentų mentalitetą, visuomeniškumą ir idealizmą, teigia:
Žmogaus santykis su tauta ar liaudimi, ar su abiem kartu, <...> dažnai buvo
nusakomas žodžiais aukotis, pasišvęsti. Anaiptol tai nebuvo retorika, o
giliai išgyventas ir įpareigojantis santykis, nes tauta ar liaudis buvo tarsi
sakralizuotos. Biliūno Laimės žiburys autentiškas ano meto rašytojo ir
daugelio jo bendraminčių būsenos paliudijimas.
Tragiškasis P. Višinskis tapo savojo laiko
simboline figūra. Vienas skaisčiausių idealistų visuomenininkų, politikų ir
kultūrininkų, į kolektyvinę atmintį įsirėžęs ne tiek individualia kūryba, kiek
ypatinga vidaus energija, aktyvumu, idėjų generavimu ir daugybe praktinių postūmių
bendroje veikloje. Bandome jį įsivaizduoti: gal labiausiai panašus į bendraamžį
rusų rašytoją Antoną Čechovą (kultūringumu, inteligencija, vidaus įtaiga ir...
ankstyva mirtim nuo džiovos); kažkada jie prasilenkė Jaltoje, o akis abu užmerkė
Vokietijoje ir iš ten jau karstuose sugrįžo namo. A. Čechovui tebuvo skirta
keturiasdešimt ketveri metai. P. Višinskio lietuviškoji lemtis dar skaudesnė: vargana
valstiečių sūnaus būklė, krašte carizmo priespauda, spaudos draudimas, visų bent
kiek įmanomų kovos būdų dėl laisvės ir kultūros įtampa. Ir tik trisdešimt vieni
metai.
Mirtis, išsivedusi žmogų, palieka savų
reikalavimų gyviesiems vienokia ar kitokia forma primena save ir budina visuomenės
sąžinę. Antai praėjus penkeriems septyneriems metams po Višinskio mirties, G.
Petkevičaitė-Bitė vis kėlė balsą dėl nesutvarkyto kapo, pasitelkusi Žemaitę ir V.
Putvinskį, paskelbė apie pirmąsias jų trijų aukojamas sumas, ragino ir kitus
neužraukti savo kišenės. Ilgainiui Rasose prie kapo pastatytas dailus tautiško
stiliaus kryžius, o tarybiniais metais jis pakeistas skulptoriaus Broniaus Vyšniausko
sukurtu antkapiniu paminklu. Deja, mūsų dienų kapų plėšikai nugvelbė nuo paminklo
bronzinį reljefinį P. Višinskio portretą...
Klausimas, kas laikytina ar nelaikytina kultūros
faktu, nėra vien teorinis. Rūpinimasis išsaugoti praeitį, ją išlaikyti mūsų
dabartyje tai kasdieninės pastangos įveikti mirtį.
D. STRIOGAITĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|